MEILĖ IR DORA

Šv. Kalėdos

2002 m. gruodžio 25 d.

Prašanti Nilajamas

Meilės įsikūnijimai,

Šiame pasaulyje visi dalykai turi penkis aspektus: būtį, sąmonę, palaimą, formą ir vardą. Būtis, sąmonė ir palaima yra trys nuolatiniai požymiai, kuriuos turi kiekvienas individas (jiva). Vardas ir forma – laikini. Pamiršęs savo tikrąjį „Aš“, žmogus gyvena, tikėdamas, kad vardas ir pavidalas yra realūs, o efemeriškas pasaulis – amžinas. Kiekvienam individui labai svarbu pažinti beribę Dievo meilę, tiesą ir užuojautą. Nors žmogus iš esmės dieviškas, jis elgiasi kaip demonas, pamiršęs savo prigimties dieviškumą.

Kad suprastumėte dieviškumo principą, turite suprasti kiekvieno Dievo vardo vidinę prasmę ir reikšmę. Dievas turi įvairių vardų. Jie visi turi gilią vidinę prasmę ir reikšmę. Pvz., Hiranjagarbha – kosminės jėgos reiškėjas. Žmogaus gyvenimas yra pats tauriausias, nes jis pagrįstas Hiranjagarbhos principu. Kaip Dieviškasis spindesys, Dievas vadinamas grožio ir didybės įsikūnijimu, kaip visatos Kūrėjas, Jis vadinamas Pradžiapačiu.

Šiandien žmogus ieško Dievo ir stengiasi suprasti dieviškumo prigimtį. Jei Dievas viduje, kam reikia Jo ieškoti? Dievas – tai meilės įsikūnijimas. Tiesa – tai Jo pavidalas ir prigimtis. Bet dabar žmogus nepajėgia suprasti Tiesos reikšmės. Jis netiesą laiko Tiesa, kad patenkintų savo troškimus. Visų pirma žmogus turi stengtis suprasti savo tikrąją prigimtį, kuri yra Tiesa, Žinojimas ir Begalybė. Dievas padovanojo žmogui Vedas, Šastras ir Puranas, kad atvertų jam akis, kad jis praregėtų ir išvystų Tiesą, jog jis yra iš esmės dieviškas. Šiame pasaulyje kiekvienas yra apdovanotas Tiesa, dora ir meile. Tai dieviškos savybės.

Senovėje išminčiai atidavė daug jėgų ieškodami atsakymo į klausimą, kas yra dieviškumas. Pagaliau jie pareiškė pasauliui: „Regėjau aukščiausią Būtybę, kurios šviesa prilygsta milijardo saulių švytėjimui ir kuri nepaliečiama tamsos, t.y. neišmanymo tamsos“. Tada žmogus ėmė tikėti Dievą. Tačiau laikui bėgant, jo tikėjimas ėmė silpti. Netikėdamas Dievą, žmogus pasidavė sielvartui.

Įsigilinęs į savo tikrąją prigimtį, žmogus gali patirti Tiesą.

Jėzus buvo tauri siela. Jis paskelbė esąs Dievo sūnus, bet niekada nesakė esąs Dievas. Jėzui gimus, trys karaliai išminčiai, žvaigždės vedami, atvyko iš Rytų į Betliejaus tvartelį, kur ėdžiose gulėjo Jėzus. Jis spinduliavo dieviška šviesa. Pirmasis karalius pasakė: „Šis kūdikis mylės Dievą“. Antrasis pasakė: „Jį mylės Dievas“. Ir trečiasis pasakė: „Jis mylės visus“. Tas, kuris myli Dievą, yra Dievo pasiuntinys; tas, kurį Dievas myli, yra Dievo sūnus; tas, kuris supranta vienovės principą, tampa viena su Dievu. Tokia yra tikroji Evangelijos teiginių prasmė: tas, kuo tu pats save laikai, tas, kuo kiti tave laiko, ir tas, kas tu iš tikro esi.

Nuo ankstyvos vaikystės Jėzus buvo linkęs mąstyti apie Dievą. Kartą ant Galilėjos jūros kranto Jis sutiko būrį nusiminusių žvejų, kurie Jam pasiskundė jau kuris laikas negalį pagauti tinklais žuvų. Jėzus tarė: „Sekite paskui Mane. Ar yra tokie vandenys, kuriuose nėra žuvų?“ Jis nuplukdė juos į jūros vidurį ir vienoje vietoje liepė mesti tinklus. Nustebę ir laimingi žvejai išraukė pilnus žuvų tinklus. Tai buvo stimulas žvejų protuose atsirasti tikėjimui. Žmonija negali gyventi be tikėjimo.

Kur yra tikėjimas, ten yra meilė.

Kur yra meilė, ten yra tiesa.

Kur yra tiesa, ten yra ramybė,

Kur yra ramybė, ten yra palaima,

Kur yra palaima, ten yra Dievas.

Jėzus sugebėjo įžiebti gilų žmonių tikėjimą. Jis aiškino jiems dvasinius dalykus. Mirus Petro tėvui, Jėzus guodė jo motiną tokiais žodžiais: „Mirtis yra tik gyvenimo drabužis. Taigi ko verki? Mirtis yra kaip persirengimas kitais drabužiais. Nustok sielvartauti. Šie fiziniai kūnai ateina ir nueina. Negaišk laiko, mąstydama apie tuos nepatvarius dalykus. Vidinis šio kūno gyventojas yra tikrasis dieviškumas.“

„Kūnas sudarytas iš penkių elementų ir anksčiau ar vėliau jam skirta žūti. Tačiau tas, kuris gyvena jo viduje, negimsta ir nemiršta. Jis prie nieko neprisirišęs. Tiesą sakant, tas gyventojas yra pats Dievas, atmos (sielos) pavidalu.“ Taip Jėzus mokė žmones ir sėjo jų sielose pasitikėjimą savimi. Netrukus Jėzaus kelyje atsirado kliūčių. Po gimimo ateina mirtis, o po džiaugsmo seka liūdesys. Reiktų vienodai priimti laimę ir sielvartą, laimėjimą ir praradimą, pergalę ir pralaimėjimą. Žmogaus gyvenimas skirtas tam, kad jis suvoktų tą aukščiausią Realybę, o ne tik valgytų, gertų ir daugintųsi. Kiekvienas turi stengtis suvaldyti savo prigimtį ir suprasti savo tikrąją tapatybę. Jėzus mokė šios Tiesos ir todėl tapo toks populiarus tarp savo amžininkų. Bet populiarumas visada kelia pavydą. Pavydas, pasipūtimas ir egoizmas – tai blogos savybės, kurios galiausiai nuveda į pražūtį. Niekas neatleis žmonėms, turintiems tokių savybių.

Žmogaus žmoniškumas sužydės tik tada, kai jis išsiugdys gebėjimą vienodai reaguoti į viską. Šiandien žmogui labai trūksta žmogiškųjų vertybių. Gali būti labai išsilavinęs ir užimti aukštą postą, bet jei tau trūksta žmogiškųjų vertybių, tavęs niekas nelaikys žmogumi. Taigi visų pirma atsikratykite blogųjų savybių. Kokia nauda iš aukštos kvalifikacijos ir daktaro laipsnio, jei žmogus nenugali tokių blogų bruožų, kaip pavydas ir liežuvavimas? Man tikrai nepatinka toks elgesys. Su meile, entuziazmu ir švelniais jausmais įkūrėte organizaciją, pavadinote Satjos Sai vardu, kad tarnautumėte žmonijai. Be abejo, yra daroma daug gero. Tačiau saugokitės, kad taurūs jausmai nevirstų blogais. Man ne tiek svarbus pats darbas. Kas Man tikrai svarbu – tai jūsų savybės. Kad ir kur būtumėte – miške ar danguje, mieste ar kaime, privalote ugdytis kilnius būdo bruožus. Pavydas – tai labai blogas bruožas. Pavydiems žmonėms gyvenimas susiklosto skaudžiai. Iš tiesų, pavydas yra gyva mirtis. Šalia šito jūs turite dar kitą blogą polinkį – liežuvauti. Dėl to jums būtinai teks kentėti. Kodėl kritikuojate kitus? Užuot tai darę, kritikuokite savo pačių trūkumus. Atsikratykite blogų minčių. Nereikia priskirti blogų savybių kitiems ir skleisti šmeižto. Nepaisydami Mano pakartotino patarimo, daugelis žmonių visai nesikeičia. Esu pasibjaurėjęs jų elgesiu per paskutinius penkerius ar šešerius metus. Kokia nauda, kad kuriamos organizacijos? Jūs tarnaujate visuomenei, vedate studijų ratelius, tačiau viskas veltui, jei tokia tarnystė nepagrįsta meile. Meilė yra Dievas. Gyvenkite meilėje. Bet užuot tai darę, žmonės augina kitiems tik neapykantą. Tokie žmonės nusipelno viešos bausmės, nes jie gadina kitus. Aš pasiruošęs atiduoti jums viską, net savo gyvybę, kad atsikratytumėte savo blogų ypatybių. Organizacija, pavadinta Satjos Sai vardu, turėtų tauriai veikti! Kaip visuomenė turėtų jus gerbti! Jei kas įkūrė organizaciją, pavadintą Satjos Sai vardu, jis turi laikytis Tiesos principo. Jei veikiate su  Satjos Sai vėliava, bet nukrypstate nuo Tiesos kelio, kokia iš to nauda? Organizacija augs ir klestės tik tada, kai žengsite Tiesos ir doros keliu. Taigi nors nuo šiandien ugdykite savyje Tiesą, meilę ir dorą. Tai jūsų pirmoji ir svarbiausia pareiga. Nedera imtis demoniškos veiklos, prisidengus dieviškos organizacijos vardu.

Anksčiau moterys neturėjo blogų bruožų, bet dabar ir jos nėra išimtis. Mano manymu, tai šiuolaikinio ugdymo rezultatas. Ugdymas, kuris leidžia vešėti blogoms savybėms, yra beprasmis. Svarbu yra ne švietimas, bet geros savybės, charakteris ir elgesys. Turtas neturi prasmės, jei žmogus nėra doras. Didelis turtas išugdo didelį ego, kuris grindžia kelią blogiems bruožams. Kai netenkate turto, ego taip pat išgaruoja, ir blogos savybės išnyksta.

Nėra prasmės stoti į tarnavimo organizaciją, jeigu nepuoselėjate doro žmogaus savybių,  kad taptumėte geresni. Yra žmonių, kurie maloniai šneka, bet širdies gilumoje yra blogi. Iš to nieko gero nebus. Švelnumą pirmiausia reikia ugdytis širdyje, ji turėtų būti pilna meilės ir užuojautos.

Jėzus Kristus turėjo šias taurias savybes. Jis padėjo vargšams ir apleistiems žmonėms. Dėl to susidūrė su savo priešų pykčiu. Net jei tenka nugalėti sunkumus, žmonėms reikia padėti. Šiandien jo eilė, o rytoj gali tas pats atsitikti tau. Nepamirškite to. Niekas negali išvengti skausmo ir kančios. Melskitės už visus: Tebūna viso pasaulio žmonės laimingi!

Geru žmogumi galima tapti tik puoselėjant gerus jausmus. Nebūtina būti didžiu, bet turite stengtis būti geri, pelnytis visų meilę – kaip Dievas yra visų mylimas. Jis niekam nejaučia neapykantos. Kiekvienas turi ugdytis tokią dievišką meilę. Jeigu norite visada būti laimingi, melskitės už kitus. Tai – tikroji dvasinė praktika (sadhana). Dvasingumas – tai ne tik bhadžanos ir garbinimas. Ugdykitės geras savybes. Būkite paslaugūs kitiems, pelnykite gerą vardą. Jėzus užsitarnavo gerą vardą, paaukodamas savo kūną, mirdamas ant kryžiaus. Ir jūs turite būti pasiruošę aukai. Atmetę pasiaukojimą ir pasinėrę į juslinius malonumus, tapsite ligų auka.

Brangūs studentai!

Žmonės niekada nejaučia neapykantos tam, kuris moka mylėti. Net laukiniai žvėrys jūsų nenuskriaus, jei širdyje gyvena meilė. Žmogus privalo įsigyti tą puikų meilės ginklą. Tik meilė gali mus apsaugoti. Ne atominė ar vandenilinė bomba. Pažiūrėkite į Mane. Meilė – Mano vienintelis ginklas. Tyra meilė jus čia sutraukia. Mano širdis – tai galingas magnetas, traukiantis metalo drožles – jus. Kai kas mąsto: „Svamis vadina save galingu magnetu, bet mūsų Jis netraukia“. Kalti jie patys. Jų širdys surūdijusios. Kaip nuvalyti rūdis nuo širdies? Tik meile, nesavanaudiška meile. Meile galima pritraukti visą pasaulį.