Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Atsisakę troškimų, priartėsite prie Dievo

Tarptautinė sevos konferencija
2002 m. liepos 22 d.
Prašanti Nilajamas

Meilės įsikūnijimai!

Tas, kuris supranta, kad ta pati atma gyvena ir jame, ir visose kitose gyvose būtybėse, visada jaus Dievo artumą ir džiaugsis juo. Tai gali būti ir asketas, ir šeimos žmogus, atsižadėjęs aistrų ir prisirišęs prie pasaulio. Tas, kuris suvokia atmos principą, gyvena tvirtai įsitikinęs, kad Dievo artumas (Daiva sannidhi) yra jo didžiausias turtas (pennidhi). Kokia žmogaus pareiga yra svarbiausia? Jis turėtų stengtis suprasti Gytos mokymą „Jo rankos, kojos, akys, galvos, burnos ir ausys yra visur, Jis persmelkia visą visatą“ (Sarvatah Pani Padam, Tat Sarvato’kshi Shiromukham, Sarvatah Shrutimal Loke, Sarvam Avrtya Tishthati). Turėtumėte įsisąmoninti tiesą, kad atmos principas, veikiantis visose būtybėse, yra vienas ir tas pats. Kadangi žmogus nepajėgia suprasti savo tikrosios prigimties, jis turi gyvenime įvairiausių problemų. Žmogus tiki iliuzija, kad jis yra kūnas. Todėl jis pamiršta savo tikrąjį Aš ir veltui švaisto laiką ir energiją.

Šiandien žmogus labiausiai rūpinasi savo asmenine gerove, tik paskui jis atsisuka į visuomenę. Galiausiai jis įžengia į dvasinį kelią. Tai didžiulė klaida. Būtent dėl to jis nepajėgia suvokti tiesos ir patiria sunkumų. Ko moko SAI? „S“ reiškia dvasingumą (angl. spirituality), „A“ – visuomenę (angl. association), o „I“ – individą. Tai reiškia, kad svarbiausias jums turi būti dvasingumas, paskui – visuomenė, o tik paskui asmeniniai interesai. Bet šiandien žmogus daro priešingai – asmeninius interesus jis iškelia aukščiau už savo pareigas visuomenei, o dvasingumu rūpinasi mažiausiai. Dėl to jis nutolsta nuo Dievo ir savo laiką leidžia veltui. Laikas yra labai brangus. Iš tiesų laikas yra Dievas.

Pirmiausia žmogus turėtų eiti dvasingumo keliu, o tada, suprasdamas vienybės principą, tarnauti visuomenei. Tik šitaip pasieksite individualaus lygmens pažangą. Kita vertus, jei jūs pirmiausia koncentruojatės į individualų lygmenį, jūs niekada nepajėgsite suprasti dvasinio aspekto. Tokie asmenys, kaip Hiranjakša, Hiranjakašipus ir Kamsa savo asmeninius interesus laikė svarbiausiais, visiškai ignoruodami dvasinį aspektą. Fiziškai ir intelektualiai jie buvo labai galingi. Hiranjakašipus buvo didis mokslininkas. Bet kokia nauda iš mokslo žinių, jeigu jos negali suteikti amžinos palaimos? Hiranjakša ir Hiranjakašipus pripildė savo širdis blogų jausmų. Juos užvaldė pasaulietiški troškimai, kurie yra efemeriški ir neigiamos prigimties. Šiuolaikiniai mokslininkai pasiekė mėnulį, bet Hiranjakašipus ir Hiranjakša galėjo pasiekti net Saulę. Nors ir turėjo didelių galių bei mokslo žinių, jie dėl savo materialistinio požiūrio susilaukė blogo likimo. Jie negalėjo patirti dieviškumo. Panašiai ir žmogus neteisingai naudoja savo galias ir žinias. Jis nesutelkia savo dėmesio į tikrąjį tikslą. Žmogus (manava) apdovanotas begaline galia. Būtent todėl Upanišados šitaip jį ragina: „Pabuskite, pakilkite ir nesustokite, kol viską galutinai suvoksite“ (Utishtaha, Jagrata, Prapya Vranibodhata). „O neišmanėli, pabusk iš nežinojimo miego. Nukreipk savo žvilgsnį į aukščiausios išminties (prajnana) spindesį. Atsikratyk tamsiųjų (tamas) savybių. Atmesk pasaulietiškus troškimus. Suprask laikiną pasaulio prigimtį“. Hiranjakašipus ir Hiranjakša turėjo visas galias, tačiau nesugebėjo pasiekti Dievo. Jie tyrinėjo kūrinijos paslaptis ir todėl galėjo pakeisti net planetų padėtį. Tačiau dieviškumo principo neįstengė suprasti nė mažiausios dalelės. O Hiranjakašipaus sūnus, jaunasis Prahlada, suvokė dieviškąjį principą. Kartą Hiranjakašipus paklausė Prahlados, ko jis išmoko iš savo dvasinių mokytojų. Prahlada atsakė: „Mokytojai išmokė mane daugybės dalykų. Aš sužinojau apie keturis gyvenimo tikslus – dharmą, gerovę (artha), troškimų (kama) išsipildymą ir išsilaisvinimą (moksha). Iš tiesų, tėve, aš sužinojau pačią išsilavinimo esmę“. Hiranjakašipus, visa tai girdėdamas, džiūgavo. Jis paprašė: „O, sūnau! Suteik man malonumą – leisk išgirsti, ko tu išmokai iš savo mokytojų“. Prahlada atsakė: „Aš supratau tiesą, kad Dievas persmelkia viską. Kur tik pažvelgiu, visur Ji matau“. Tai išgirdęs, Hiranjakašipus įsiuto. Jis suriaumojo: „Sakai, kad tavo mokytojai išmokė tave daugybės dalykų, – ar tai tu šito išmokai? Privalai daug ką sužinoti apie turtą (artha) ir troškimą (kama), kurie mums yra svarbiausi. Bet tu apie juos nė neužsimeni, o kalbi apie Dievą. Kur yra Dievas?“ Prahlada labai ramiai atsakė:

Tėve, niekada neabejok, kad Dievas čia yra, o kitur Jo nėra.

Iš tikrųjų Jis yra visur, kur tik tu Jo ieškai.

(Telugu eilės)

Hiranjakašipaus ego buvo „pradurtas“. „Kaip šis jauniklis drįsta mane mokyti?“ – pamanė jis sau. „Jei Dievas persmelkia viską, ar gali Jį parodyti šioje kolonoje?“ – metė jis iššūkį Prahladai. Ir tuoj pat išgirdo atsakymą: „Taip, galiu“. Toks buvo jo tikėjimas ir atsidavimas. Hiranjakašipus trenkė į koloną skeptru, ir staiga... iš jos pasirodė Dievas! Kokia šios istorijos prasmė? Žmogus gali išvysti Dievą tik tada, kai jis sutrauko prisirišimo prie kūno pančius. Šiandien žmogus, nors ir išsilavinęs, skendi neišmanyme.

Jūs galite priversti Dievą pasirodyti, jei tikite ir atsiduodate Jam nesvyruodami bei turite tyrą ir pastovią širdį. Štai pavyzdys. Jūs surauginate pieną ir išsukate sviestą, o paskui kaitinate, kol jis išsilydo ir virsta ghi. Jei svieste yra vandens, kaitinamas jis turės nemalonų kvapą, tačiau dar toliau jį kaitinant, tas kvapas pamažu išnyks. Kol svieste yra vandens, nemalonaus kvapo neišvengsite. Vanduo turi visiškai išgaruoti. Sviestas simbolizuoja individualią prigimtį. Blogus jūsų polinkius galima palyginti su nemaloniu kvapu. Kai „sviestą“ visiškai išlydysite, „nemalonus kvapas“ pamažu išnyks. Kai žmogus atlieka dvasinę praktiką, nuo jo sklinda nemalonus blogų polinkių kvapas. Jis privalo savo dvasinį darbą tęsti ir įveikti šiuos blogus polinkius. Kai jis vis daugiau užsiims dvasine praktika, visi jo blogi polinkiai išgaruos kaip vanduo. Galiausiai toji dvasinė praktika duos trokštamą rezultatą, kaip kad iš kaitinamo sviesto gaunamas grynas ghi.

Kiekvienas žmogus apdovanotas kūnu, protu, intelektu ir čita (sąmone,„vidiniu instrumentu“). Prahlada, paklaustas Hiranjakašipaus, atsakė: „Tėve, nesu nei kūnas, nei protas, nei intelektas, nei vidinis instrumentas. Esu atmos įsikūnijimas“. Žmogus taps grynu ghi, jei jis atsikratys ego, neprisiriš prie kūno ir nesileis klaidinamas proto. Jei svieste yra pasaulietiškų troškimų vandens, jis pradės skleisti nemalonų kvapą. Kol prote yra pasaulietiškų troškimų, blogo kvapo išvengti negalime. Toks buvo Hiranjakšos ir Hiranjakašipaus likimas.

Net ir šiandien yra daug tokių, kurie gieda bhadžanas, skaito paskaitas dvasinėmis temomis, bet nepajėgia atsikratyti nemalonaus pasaulietiškų troškimų kvapo. Kol jie neatsikratys pasaulietiškų troškimų, negalės pasiekti tyrumo. Jie pripratę prie materialaus gyvenimo. Todėl ir gieda bhadžanas, medituoja tik todėl, kad pasiektų savo pasaulietiškų tikslų. Juos galima palyginti su sviestu, kuris sumaišytas su vandeniu. Dvasiniame kelyje žmogus neturėtų įsileisti nemalonaus pasaulietiškų troškimų kvapo. Kai kurie žmonės sako, kad yra atsidavę Dievui, bet dėl savo troškimų jie tampa blogi. Ar juos galima vadinti atsidavusiais? Ne, ne. Jei jie tikrai atsidavę Dievui, tai kodėl nuo jų sklinda tas kvapas? Jų kūnas, protas, intelektas ir jų veiksmai netyri.

Pasekėjai!

Pirmiausia turėtumėte patyrinėti, dėl kokių priežasčių kyla tas „nemalonus kvapas“. Jūsų protas turėtų likti pastovus ir nesvyruojantis visuose gyvenimo vingiuose. Turite tvirtai tikėti. Tik tada gyvensite ramų gyvenimą. Prahlada buvo visaip baudžiamas, bet jo tikėjimas išliko tvirtas kaip uola. Jo meilė Dievui niekada nesumažėjo. Meilė Dievui buvo jo gyvenimo pagrindas. O šiandien atsidavusieji Dievui labai skiriasi nuo Prahlados. Jų tikėjimas toks netvirtas, kad ir mažiausias rūpestis sutrikdo jų protą. Jie ima abejoti ir visiškai praranda tikėjimą. Prarasti tikėjimą (vishvasa) – tai tas pats, kas prarasti pačią gyvybę (shvasa). Kad ir kas atsitiktų, reikia su nesvyruojančiu tikėjimu tęsti savo dvasinę praktiką. Tai – tikro atsidavimo ženklas. Atsidavimas – tai ne tik bhadžanų giedojimas, ritualai ir Dievo vardo kartojimas. Jūs turite įtvirtinti Dievą savo širdyje. Turite stengtis, kad pasaulietiški troškimai nerastų vietos jūsų prote. Sudeginkite visus troškimus išminties ugnyje – tegu jie virsta pelenais. Jei jumyse lieka nors šešėlis pasaulietiškumo, jis suvešės ir išves jus iš kelio. Kad atsikratytumėte blogų darbų ir blogų įpročių, pasirūpinkite, kad troškimų jumyse neliktų nė pėdsako. Bet veikiami Kali amžiaus savo širdis pripildo troškimų net pasekėjai. Troškimus galima palyginti su dvokiančiomis kiaulėmis. Neįmanoma ištverti kiaulės dvoko, net jei ji yra tolokai. Tai kodėl žmogus prisiveisė savo širdyje tiek daug „kiaulių“?

Meilės įsikūnijimai!

Tiesą pasakius, žmogui nulemta gera lemtis, bet dėl pasaulietiškų troškimų jį persekioja bloga lemtis. Jis nepajėgia nusipelnyti artumo su Dievu. Jis skaito daug knygų, skaito paskaitas, bet kokia iš to nauda? Jo veiksmai neatitinka žodžių. Savo kalbomis jis stengiasi apgauti kitus, o iš tikrųjų – apgauna save. Pakaks, jei jis praktikuos nors dalelę to, ko moko. Žmogaus širdis pilna netiesos, jo veiksmai neteisingi. Todėl jis nepajėgia pajusti ramybės. Atsisakykite netiesos ir neteisingumo (adharma). Vedos ragina žmogų: „Kalbėk Tiesą, praktikuok dharmą“ (Satyam Vada, Dharmam Chara). Tiesa yra Dievas. Jei užmirštate Tiesą, kas gali jus apsaugoti?

Meilės įsikūnijimai!

Galite imtis įvairiausių dvasinių praktikų, bet nesididžiuokite jomis. Pirmiausia išskaistinkite savo širdį. Neįsileiskite į ją nemalonaus pasaulietiškų troškimų kvapo. Pripildykite savo širdį dorybių aromato. Nekreipkite dėmesio į nedorų žmonių kalbas, jų vienintelis užsiėmimas – nuodyti kitų žmonių protus. Nedaug naudos gausite ir iš knygų ar paskaitų. Pirmiausia išsiugdykite pastovumą (shraddha) ir atsidavimą Dievui (bhakti). Tikėjimas teikia išmintį (Shraddhavan Labhate Jnanam).

Meilės įsikūnijimai!

Kokios dvasinės praktikos (sadhana) jūs turėtumėte imtis? Išskaistinkite savo širdis. Thirutonda Alvaras kartą pasakė: „Jei žmogus neturi širdies, jis net nevertas kartoti dievišką Ramos vardą“. Kokia iš to nauda, jei kartosite Dievo vardą nešvariu protu? Šiandien pasaulis labai užterštas. Žmogaus mintys, žodžiai ir darbai taip pat užteršti. Kaip toks žmogus gali puoselėti meilę Dievui (bhakti)? Šiandien žmonės dėvi atsidavimo Dievui (bhakti) kaukes ir stengiasi apgauti kitus. Neapgaudinėkite kitų. Padėkite visada, nežeiskite niekada. Tai visų 18 Puranų esmė. Apgaudinėti kitus – tai tas pat, kas apgaudinėti save.

Pasaulyje išaugo vadinamųjų pasekėjų skaičius. Jaučiu, kad atėjo laikas pasakyti jums keletą svarbių dalykų. Jausmai, kylantys jūsų širdyje, turi būti tyri kaip Gango vandenys jo ištakose. Žodžių nepakanka, reikia veiksmų. Turi būti minties, žodžio ir veiksmo vienybė. Tas yra nedoras žmogus, kurio mintys, žodžiai ir darbai skiriasi. Žmonijai derėtų studijuoti žmogų. Šiandien minties, žodžio ir veiksmo vienybę matome tik netiesos, neteisingumo ir prievartos veiksmuose. Žmogus, kuris turėtų puoselėti kilnias mintis ir daryti gerus darbus, elgiasi visiškai priešingai.

Yra žmonių, kurie užsiima verslu Sai vardu. Jie apgaudinėja kitus, apsimesdami Sai pasekėjais. Aš tokiam elgesiui nepritariu. Jie iš viso ne pasekėjai. Jie vyksta į įvairius šalies rajonus ar užsienį ir Sai vardu „daro“ pinigus. Tai nusikaltimas. Aš neprašau iš kitų nė vienos naja paisos. Aš nepritarsiu tokiam verslui niekada. Kad ir koks žmogus tai būtų, jei jis ateis pas jus su tokiu nedoru motyvu, liepkite jam tuojau pat išeiti. Neleiskite verslui prasiskverbti į dvasingumo sritį. Kad išlaikytų savo šeimą, žmogus gali užsiimti, kuo tik nori, bet niekas neturėtų užsiimti verslu, naudodamas Sai vardą. Tačiau, deja, tokia veikla jau plečiama. Daugelyje miestelių žmonių, kurie naudojasi Sai vardu savo savanaudiškiems tikslams. Tai vyksta net daugelyje užsienio šalių – Amerikoje, Anglijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Singapūre, Malaizijoje ir kt. Nebendraukite su tokiais nedorais žmonėmis. Išlaikykite savo širdis tyras ir šventas. Kitaip būsite tarsi gyvi lavonai. Tokie žmonės nenusipelno pagarbos.

Turite melstis Dievui, kupini šventų jausmų. Kai jus užvaldo pasaulietiški troškimai, jūs tolstate nuo Dievo.

Meilės įsikūnijimai!

Jūs atvykstate čia, pilni atsidavimo ir nuoširdumo. Tegu jūsų neapgauna žmonės, kurie imasi verslo, prisidengę atsidavimu. Jau daug kur yra tokių žmonių, kurie užsiima tokia niekinga veikla. Laikykitės nuo jų kuo toliau. Bėkite nuo blogos draugijos, bendraukite su gerais žmonėmis ir dieną naktį darykite gerus darbus.

(Tyaja Durjana Samsargam,

Bhaja Sadhu Samagamam,

Kuru Punyam Ahoratram).

Galite gyventi nors gyvačių lizde, bet nepakęskite tokių blogų žmonių draugijos. Mes tiek daug dirbame socialinės gerovės labui, tačiau Aš niekad iš nieko neprašiau nė vienos naja paisos. Jūs visi tai žinote. Aš nesikišu į piniginius reikalus. Bet žmonės dabar pinigus laiko Dievu. Kaip tokius žmones galima vadinti pasekėjais? Jau anksčiau esu tai jums sakęs. Ėmiausi įgyvendinti naują tarnavimo programą – rūpintis vaikais našlaičiais. Jų vardu įvairiems poreikiams dedama į banką po 10000 rupijų. Šiam projektui Aš nieko neprašiau jokios pagalbos, tačiau kai kurie žmonės renka pinigus, tvirtindami, kad tuos pinigus paaukos Svamiui šiam projektui įgyvendinti. Yra ir tokių, kurie skelbia, kad jie ėmėsi tuos vaikus prižiūrėti. Ar gali būti didesnė nuodėmė už šią? Visi tokie žmonės išduoda Dievą. Geriau jie elgetautų gatvėse, nei naudotų Mano vardą pinigams rinkti.

Šįryt keli buvę studentai atėjo pas Mane prašyti. Jūs visi žinote C.Srinivasą iš Bangaloro. Jis baigė mokslus mūsų institute ir kurį laiką buvo mūsų studentų bendrabučio komendantas. Jis nepanoro ieškoti darbo už mūsų institucijų ribų, nes norėjo tarnauti Svamiui. Todėl visą laiką imasi tokių darbų, kurie patiktų Svamiui. Dabar prižiūri mūsų ligoninę Bangalore. Jis pasakė: „Niekur kitur tokio aukšto lygio išsilavinimas ir medicininė pagalba nėra teikiami nemokamai.. Tu davei mums nemokamą išsilavinimą ir rūpinaisi mumis su tokia meile ir rūpesčiu. Mes norime išreikšti Svamiui savo padėką, nuolankiausiai Jam tarnaudami“. Jis kartu atsinešė ir planą, pagal kurį nori įkurti mokyklas tuose kaimuose, kur jų nėra. Jis norėjo, kad Svamis imtųsi šio projekto šiandien pat. Aš jam pasakiau neskubėti. Šių dienų jaunimas nori viską daryti greitai. Tai nėra teisingas požiūris. Pradėkite anksti, važiuokite lėtai ir atvykite saugiai. Todėl patariau jam viską daryti iš lėto. Bet jis tarė: „Svami, mūsų, buvusių studentų, yra daug. Argi ne mūsų pareiga – išreikšti Tau padėką už viską, ką esi mums padaręs?“ Jis meldė, kad Svamis tai paskelbtų. Aš sutikau. Niekada nepasakysiu „ne“ geriems darbams. Tie, kurie nori imtis tokių šventų darbų, turi prisiimti atsakomybę ir uoliai atlikti šią pareigą. Tik tada buvę studentai pašventins savo gyvenimus. Čenajuje ir Haiderabade gyvena daug mūsų buvusių studentų, kurie trokšta tarnauti Svamiui. Bet kai kuriomis aplinkybėmis jie turi klausyti vyresniųjų nurodymų. Jei vyresnieji eis blogais keliais, jaunimas darys tą patį. O ką kalbėti apie mūsų organizacijų likimą Čenajuje ir Haiderabade! Aš liepiau jiems parinkti tinkamą žemės plotą, kuriame Aš pastatysiu pastatą. Bet jiems tiesiog trūksta atsidavimo ir nuoširdumo. Jie tik apsimeta, kad yra atsidavę ir nuoširdūs. Toks nenuoširdus elgesys neatneš jiems nieko gero. Daug pasekėjų ten patiria nepatogumų. Jaunimas nori daug ką padaryti. Bet ką jie gali padaryti be vyresniųjų paramos? Vyresnieji nei patys imasi iniciatyvos, nei leidžia veikti jaunimui. Man nereikia jokių šventyklų. Manęs nedomina nekilnojamasis turtas. Viskas, ko Aš noriu, – tai kad jūs palaimingai ir nesavanaudiškai tarnautumėte visuomenei. Jei vyresnieji nenori pritarti jūsų pasiūlymams, neklausykite jų. Toks jų likimas. Jūs, jaunimas, nuoširdžiai dirbkite. Padėkite bejėgiams, pamaitinkite alkstančius. Neieškokite kitų žmonių pagalbos. Jeigu reikia kokios pagalbos, kreipkitės į Mane. Aš nesvyruodamas padėsiu. Neimkite nė vienos naja paisos ar aukos. Yra tokių, kurie paaukoja 100 rupijų, o išaukština save už visą tūkstantį. Manęs tokia veikla nedomina. Kai Svamis stovi šalia jūsų kaip kalnas, kodėl turėtumėte prašyti pagalbos ko nors kito? Niekam nesistenkite įsiteikti. Jie tik prisidengia kilniomis idėjomis, trokšdami tuščios garbės. Tokia situacija vyrauja ne tik Indijoje. Kur beatvažiuosite – į Angliją, Japoniją ar į Vokietiją, – visur klesti toks pat „biznis“. Iš visur ateina žinios apie tokius sandorius. Svamis gauna daugybę tokių pranešimų (angl. news). Man visa tai atrodo „nuobodybė“ (angl. nuisance). Ne tokią informaciją Svamis norėtų girdėti. Ko Aš labiausiai noriu – girdėti, kad visi laikosi gerai, yra laimingi ir džiaugiasi palaima. Prekiauti, prisidengus Svamio vardu, yra šlykštu ir apgailėtina. Atsidavimas negali būti painiojamas su jokia komercija. Net iš sūraus vandenyno galima gauti geriamo vandens, bet šitoks atsidavimas yra bevertis. Svamis niekada nerenka iš nieko aukų ir neturi jokių tarpininkų Savo mokymui skleisti. Su šiais apgavikais Aš neturiu nieko bendro. Man nereikia materialaus turto. Vienintelis Mano poreikis – tai tikra meilė. Mylėkite ir priimkite meilę. Tai vieninteliai mainai. Su šia meile pasiekite savo gyvenimo tikslą. Nėra atsidavimo, aukštesnio už meilę. Pakanka paties mažiausio patarnavimo, kuris yra atliktas su meile. Jei ištroškusiam su tikra meile paduodate stiklinę vandens, to daugiau nei pakanka. Beveik 90% vadinamųjų pasekėjų iš tikrųjų yra apgavikai. Anksčiau buvo kitaip. Pasekėjų buvo nedaug, bet jie buvo tikri. Dabar atsirado daugybė savanaudiškų apgavikų, apsimetusių pasekėjais. Atsikėlę iš ryto, jie pirmiausia paženklina savo kaktą vibhučiu, užsiriša ant kaklo skarelę ir vaikštinėja aplink, apsimetę pasekėjais. Net benamiai šunys, ieškantys paėsti, yra geresni už tokius apsimetėlius!

Meilės įsikūnijimai!

Mokykitės mylėti. Svamiui nereikia nei šventyklų, nei poilsio namų. Pakanka jūsų širdies šventyklos. Svamis su džiaugsmu ten apsistos. Naujienos, kurias gaunu iš tokių vadinamųjų šventyklų, Mane labai liūdina. Jūs net neįsivaizduojate, kaip Aš dėl to sielvartauju. Nedarykite blogų darbų Dievo vardu. Jei negalite daryti gero, išlikite ramūs ir nieko nesiimkite. Nėra reikalo duoti visokių neprotingų pažadų. Džiaukitės dieviška palaima tylėdami ir mylėdami. Kadangi čia susirinko žmonių iš viso pasaulio, Aš turėjau pasakyti šiuos griežtus žodžius. Neturėkite jokių reikalų su tais žmonėmis, kurie daro komercinius sandorius Sai vardu. Mandagiai išprašykite juos lauk. Jei jums ko nors reikia, prašykite Manęs. Aš niekada nieko neapgavau ir neatstūmiau ir šito niekada nepadarysiu. Aš niekada nepasakysiu netiesos. Aš noriu, kad tikri pasekėjai nedarytų jokių nepageidaujamų veiksmų. Anksčiau, kai apsilankydavau Mumbajuje, visur rasdavau žmonių, giedančių bhadžanas ir nagarasankirtaną, net oro uoste. Šiandien vargiai gali pamatyti ką nors viešai kartojantį Dievo vardą. Žinoma, pasekėjų yra tik keletas. Bet jie gėdinasi kartoti Dievo vardą. Anksčiau Aš keliaudavau po įvairius miestus – Čenajį, Mumbajų, Haiderabadą ir kt., o dabar nebejaučiu poreikio kur nors važiuoti. Visose šiose vietose pilna tokių nedorų žmonių. Mums labai svarbu jų atsikratyti ir padrąsinti dievobaimingus žmones. Dievas niekad nieko neatsisako. Visi yra Jo. Dievas neužsiima jokiais nesąžiningais skirstymais. Taip daro tik tie, kurie pilni neapykantos; Dievas neturi neapykantos, Jis yra tyras dieviškos meilės įsikūnijimas. Visi stenkitės savo širdyse įtvirtinti tokią meilę. Rytojaus baigiamojoje kalboje Aš pakalbėsiu daugiau apie tai, kas tinka ir kas netinka jūsų veiklai. Man nerūpi pamatyti šią salę, perpildytą žmonių. Aš noriu tik kokybės, o ne kiekybės. Vienas šaukštelis karvės pieno yra geriau nei kibirai asilės pieno. Pakanka turėti saujelę kilniaširdžių žmonių. Valstijų prezidentai ir fondų vadovai turi būtinai taisyti esamą padėtį arba tegu geriau jie atsistatydina. Mes patys imsimės atsakomybės. Visos Indijos Sai organizacijų prezidentas turėtų imtis griežtų priemonių – tokius žmones tuojau pat atleisti iš pareigų. Mane labai skaudina dabartinė mūsų organizacijos padėtis. Nors tai jaučiu jau kurį laiką, laukiau tiems jausmams išreikšti tinkamos progos. Kadangi šiandien iš įvairių pasaulio kampelių čia jūsų susirinko tokia daugybė, pajutau, kad tai tinkamiausia proga atverti Savo jausmus.

Meilės įsikūnijimai!

Padėkite visada, nežeiskite niekada. Atsikratykite blogų polinkių. Esate Satjos Sai organizacijų nariai, todėl turėtumėte laikytis amžinosios tiesos kelio. Kai kurie žmonės apsimeta kukliais pasekėjais tol, kol jie būna Prašanti Nilajame. Vos tik peržengę Nilajamo slenkstį, jie grįžta prie savo senų įpročių. Tokius netikusius polinkius reikia paversti pelenais. Ugdykitės dieviškus jausmus. Dievas visada pasiruošęs išklausyti jūsų maldą. Niekada tuo neabejokite. Dievas visada jumyse, su jumis, aplink jus, virš jūsų ir po jumis. Dievas niekada nuo jūsų nenutolsta. Todėl stiprinkite tikėjimą Dievu.

Meilės įsikūnijimai!

Aš šitaip kalbėjau tik iš begalinės meilės jums. Supraskite tai, kas buvo jums pasakyta, ir paaiškinkite kitiems pasekėjams. Atsidavimą reikia puoselėti tyliai ir nuoširdžiai. Negadinkite sau gyvenimo, stengdamiesi nesąžiningai užsidirbti. Kalbėkite tiesą (Satyam Bruyat). Tiesa yra Dievas. Gyvenkite teisingą gyvenimą ir galiausiai susiliekite su Tiesa.

Rytoj atneškite Man visas savo abejones, ir Aš jas išsklaidysiu. Pirmiausia kuo toliau laikykitės nuo blogos draugijos. Aš neprašau jūsų dirbti dėl Manęs. Aš nieko nenoriu iš jūsų Sau. Visus Savo darbus Aš dirbu pats ir kitų pagalbos neieškau. Jei tik panorėsiu, visas pasaulis Man padės. Todėl jūs padėkite patys sau, tarnaukite visuomenei ir paverskite savo gyvenimus idealais.

(Svamis sugiedojo bhadžaną „Hari Bhadžana Bina...“ ir tęsė Savo kalbą).

Meilės įsikūnijimai!

Pastarąsias keturias dienas daugelis pasekėjų labai nerimauja, kad Svamis kenčia skausmą, kurį pats Sau prisiėmė. Supraskite, kad Svamis iš viso nejaučia skausmo, nes Jis tai padarė iš meilės. Ar gali Man skaudėti, kai palengvinau skausmą Savo pasekėjui? Tačiau šia prasme reikia laikytis tam tikrų taisyklių ir apribojimų. Aš šį skausmą iš kažko pasiėmiau , – vadinasi, ir turiu jį kentėti tiek dienų, kiek būtų kentėjęs tas žmogus. Man tai nėra sunku. Jei Aš iš tiesų kęsčiau skausmą, argi galėčiau taip ilgai jums kalbėti? Aš nepatiriu kančios, ji ištirpo Mano meilėje. Visi turėtų būti laimingi, palaimingi ir jaustis patogiai gerai. Šito Aš trokštu. Nesirūpinkite dėl to, kas atsitiko. Aš nepatiriu kančios. Iš tikrųjų Aš esu pasiruošęs priimti visas jūsų kančias. Būkite visada laimingi.