Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Efemeriškas ir transcendentinis

 

1999 m. balandžio 26 d.

Kodaikanalas

 

Gyvenimas be meilės – tarsi laidas be elektros srovės,

Tarsi žemė be vandens,

Šventykla be Dievybės

Ir mokykla be mokytojo.

(Telugų posmas)

Kalba atneša turtus,

Kalba užmezga draugystę,

Kalba apriboja,

Ji gali net prišaukti mirtį.

(Sanskrito posmas)

 

Šiame pasaulyje kalba vertesnė už banknotų kupiūras. Senovėje žmonės be galo vertino kalbą. Kalba padėdavo jiems tapti turtingiems ir klestėti, jie net laimėdavo karalystes. Žmogus tampa doras tik tada, kai jo kalba pilna gėrio. Jis tampa blogas, kai kalba blogai. Kalba stiprina draugystę, bet ji gali sukelti ir nesutarimų. Kalba tvirtina giminystės ryšius, bet ji taip pat sukelia nesantaiką. Kalbos poveikis neapsiriboja tik efemeriškais ir pasaulietiškais dalykais, kalba veikia ir mūsų dvasinę pažangą. Kalba gali net prišaukti mirtį, bet gali ir išgelbėti gyvybę. Maloni kalba atneša jums gerą vardą ir šlovę. Kadangi šiandien žmogus nebemoka švelniai kalbėti ir maloniai elgtis, jis patiria daugybę sunkių išmėginimų ir kančių. Būtent todėl nuolat sakau studentams: „Ne visada galite padaryti paslaugą, bet visada galite paslaugiai kalbėti“. Kai žmogaus kalba tinkama, jis tampa didvyriu, bet jei kalba prasta, jis taps nuliu. Kas yra didvyris? Dievas – didvyris, pasaulis – nulis (žodžių žaismas angl.: „God is hero, world is zero“). Taigi turite susidraugauti su tuo didvyriu. Tikrosios draugystės išbandymą išlaiko tik amžinoji Dieviškosios meilės – nepriekaištingos, nesavanaudiškos ir tyros – prigimtis. Kai džiaugsitės tokio draugo artumu, nepatirsite baimės net neįveikiamų sunkumų akivaizdoje. Tikėjimo trūkumas – žmogaus baimės priežastis. Todėl ugdyti tikėjimą Dievu – svarbiausias žmogaus uždavinys. Apdovanotas tokiu tikėjimu, žmogus gali sėkmingai atlikti bet kokį darbą.

 

Kokia pagrindinė sumaišties ir nerimo pasaulyje priežastis?

Nieko neišmanydami, žmonės nebebijo nusidėti

Ir nebemyli Dievo.

Žmogus tapo nuodėmingas –

Koks smūgis pasaulio taikai!

(Telugų posmas)

 

Ieškokite Meilės viduje

Šiandien žmogus pasiekė didžių laimėjimų visose srityse. Bet jo pažangą galima palyginti su laidu be elektros srovės, nes žmogus nebeturi žmogiškųjų vertybių. Meilė Dievui turi begalinę galią. Štai pavyzdys. Žmonės atvyksta čia iš tolimiausių Indijos kampelių ir iš įvairių pasaulio šalių. Kodėl jie čia susirenka? Dėl ko? Čia jie randa kažką, ko negali duoti nei jų šeimos nariai, nei draugai ar giminės, nei visuomenė, kurioje gyvena, nei jų šalys. Jei jie rastų tai savyje ar savo šalyse, niekada čia nevažiuotų. Ką jie čia randa? Jūs čia randate meilę. Kad patirtumėte dieviškąją meilę, visi leidžiatės į ilgą ir sunkią kelionę. Bet jei nuodugniai stebėsite ir tyrinėsite, suprasite, jog ši meilė yra jumyse. Gytoje Viešpats Krišna skelbė: „Mamaivamso Jiva Loke Jivabhutah Sanatanah“ (Amžinoji atma kiekvienoje būtybėje – Mano esybės dalelė). Todėl dieviškoji meilė yra kiekviename žmoguje. Bet žmogus, nepajėgdamas suprasti, kad meilė – jame pačiame, galvoja, kad tai kažkas atskira ir skirtinga, todėl leidžiasi į ilgas keliones ieškoti meilės. Žinokite, kad Dievas nėra atskirai nuo jūsų. „Sarvatah Pani Padam Tat Sarvato’kshi Shiromukham“ (To amžinojo Brahmano rankos, kojos, akys ir burnos yra visur).

Kad išvystumėte Dievą, kuris yra visur, turite tyrinėti. Vedos skelbia, jog Brahmanas persmelkia viską. „Isvarah Sarva Bhutanam“ (Dievas yra kiekvienoje būtybėje). Žmogus turėtų ugdytis gerąsias savybes, jei nori suvokti šių teiginių tiesą. Be tokių savybių jis negali suprasti nė dalelės tiesos tokio posakio, kaip „Sarvam Khalvidam Brahma“ (Iš tiesų visa tai yra Brahmanas). Tik įgijęs gerųjų savybių, žmogus gali suvokti Dievą, kuris yra visur. Šių savybių ugdymas – svarbiausias atsidavimo Dievui principas.

Dorybių ugdymas, teisingas požiūris, ištikimybė tiesai, drausmė ir pareigos jausmas – tai atsidavimo Dievui ženklai. Tik tie, kurie brangina tokias savybes, gali būti pavadinti atsidavusiais.

Mūsų svarbiausia užduotis – ugdyti gerąsias savybes (sadguna). Sanskrito žodis „Sat“ reiškia amžinybę, kuri vadinama būtimi. Turime perimti būties „savybes“. Kas būdinga būčiai? Ji – be savybių, tyra, pastovi ir pilna dvasinės šviesos. Įgyti tokias savybes – nelengva užduotis. Tačiau yra viena išeitis. Kadangi tyra, nesavanaudiška dieviška meilė turi visas vertybės, tai, jei puoselėsite meilę, visos vertybės pasireikš savaime. Kad patirtumėte vidinį dieviškumą, turite saugoti tikrąją meilės prigimtį.

 

Kas esu aš?

Vedantoje buvo pateikta daugybė būdų, kaip atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“ Kokia vidinė jo prasmė? „Aš“ persmelkia viską. Klauskite savęs: „Kas aš esu?“ Gali kilti abejonė, kodėl turėčiau klausti, kas esu, kai šiame informacijos amžiuje yra tiek daug kitų įdomių dalykų. Jei rasite atsakymą į šį klausimą, galėsite suprasti ne tik savo tikrąją prigimtį, savo tikrąją tapatybę, bet taip pat ir tikrąją milijonų žmonių tapatybę. Pajėgsite suvokti tikrąją kiekvieno žmogaus prigimtį.

Kai sutinkate nepažįstamą žmogų, tuojau klausiate „Kas esi?“ ir švaistote savo laiką. Verčiau klauskite savęs „Kas esu aš?“ Atradę atsakymą į šį klausimą, labai lengvai suprasite, kas yra tas žmogus, nes tikroji kiekvieno mūsų prigimtis – viena ir ta pati. Kiekvienas žmogus vadina save „aš“. Žodis „aš“ tinka kiekvienam. Jei suprantate šį vieną žodį „aš“, galite suprasti tikrąją kiekvieno žmogaus prigimtį.

Štai pavyzdys. Pažvelkite į šias elektros lemputes. Jų spalvos, galingumas ir formos skiriasi. Jūs žinote, jog elektros srovė, tekanti šiomis skirtingomis lemputėmis, yra viena ir ta pati. „Ekam Sat Vipra Bahudha Vadanti“ (Tiesa viena, bet išminčiai vadina ją įvairiais vardais). Panašiai skiriasi pavidalai ir vardai, bet dieviškoji vibracija yra ta pati. Taigi yra tiktai Viena, nieko kito. Tai – Dievas. Jei suprantate Dievą, pajėgsite suprasti visų individualių būtybių dvasinę prigimtį. Viskas kilo iš Dievo. […]

 

Puoselėkite tyrumą ir dieviškumą

Pasaulis – tarsi kinas, o atma – ekranas. Skirtingos ekrane pasirodančios projekcijos yra laikinos, na, o pats ekranas lieka tas pats. Būtent todėl Vedanta skelbia: „Brahma Satyam Jaganmithya“ (Brahmanas yra Tiesa, pasaulis – regimybė). Vaizdai, projektuojami ekrane, atsiranda ir išnyksta, tačiau ekranas nesikeičia. Išnagrinėkime tai Vedantos teiginio „Sarvam Khalvidam Brahma“ (Visa visata yra Brahmanas) požiūriu. Kai ekrane pasirodo vaizdai, paties ekrano nebematome. Kur jis pradingsta? Jis yra tame vaizde, tačiau nematomas. Bet be ekrano vaizdų nepamatysite.

Stebėdami suvokiame, jog ekrano visiškai neveikia nei nesuskaičiuojama daugybė vaizdų, nei garso efektai. Ugnis, pasirodžiusi ekrane, jo nesudegina. Baisi medžius raunanti audra jo nesudaužo. Ekranas rodo įvairias scenas, bet lieka jų nepaveiktas. Kartais matome ekrane potvynius, išsilieja upės – Gangas, Jamuna ir Godavari, tačiau ekranas nesušlampa. Kodėl? Potvyniai, žemės drebėjimai ir audros, pasirodančios ekrane, yra netikros, ir todėl jos neveikia ekrano. Jis lieka tarsi liudytojas. Jūsų širdis – didelis ekranas, kuris nesikeičia. Širdies ekrane matote kančias, džiaugsmą ir sunkius išmėginimus. Visos šios scenos laikinos, tarsi praplaukiantys debesys. Nė vienas vaizdas nėra amžinas. Amžinas tik jūsų širdies ekranas. Tai – Dievas. Jis taip pat vadinamas sąžine, kuri yra amžinoji tiesa.

Sąmoningas to, kas vyksta aplink, ir žmonių, kuriuos sutinkame, suvokimas kūno pojūčiais ir proto galiomis yra laikinas. Sąžinė – viduje. Ji vibruoja visame kūne, kai sąmoningas suvokimas siejamas su išoriniais pojūčiais. Iš kur kyla jie abu – sąžinė ir sąmoningas suvokimas? Jie abu kilo iš visa persmelkiančios visuotinės sąmonės (žodžių žaismas angl.: Sąmoningas suvokimas – conscious perception. Sąžinė – conscience. Sąmonė – consciousness. Pasak Sai Babos, tai trys suvokimo lygmenys). Kur tą sąmonę rasti? Ji neturi kokios konkrečios vietos. Ji begalinė, nekintanti, nematoma ir visa persmelkianti. Pirmiausia turėtumėte suprasti šią sąmonę. Tada galite stengtis sulieti ją su Dieviškąja sąmone. Šis susiliejimas veda į palaimą ir išsivadavimą.

Ką turėtumėte daryti, kad to pasiektumėte? Oras yra visur. Jis nematomas, negalime jo paliesti, tačiau niekas neneigia jo buvimo. Jis – mūsų gyvybinė jėga. Taigi jis egzistuoja ir persmelkia viską. Jūsų kūne šio oro kiekis ribotas. Jei pripūsite balioną, visa persmelkiantis oras jį pripildys, tačiau jo balione bus nelabai daug. Jei stipriai užrišite balioną virvele, jo viduje esantis oras negalės susilieti su aplinkos oru. Kodėl? Jis atskirtas baliono sienelių. Ką reikėtų daryti, kad baliono oras susijungtų su visu oru? Reikia balioną susprogdinti. Kaip? Pripūskite į balioną daugiau oro, kol jis sprogs. Tada ribotas oro kiekis balione susilies su beribiu oru išorėje. Taip varžo ir kūnas, kuris yra tik Dievo apdaras. Kūną taip pat pripildo „oras“ – dieviškumas. Tačiau jo kiekis ribotas, be to, jis uždarytas. Jei būsite vis tyresni ir dieviškesni, prisirišimas prie kūno pamažu išnyks. Tai ves į išsivadavimą.

 

Kūnas sudarytas iš penkių elementų.

Jis keičiasi ir miršta.

Sakoma, jog žmogaus gyvenimo trukmė – 100 metų,

Bet netikėkite šiais žodžiais.

Kūnas gali atsiskirti vaikystėje, jaunystėje, brandžiame amžiuje ar senatvėje.

O žmogau, jis gali atsiskirti kaime, miške ar vandenyse.

Kūnas pilnas purvo, jį kankina įvairiausi skausmai ir ligos.

Jis pririštas prie gimimo ir mirties rato.

Jis negali perplaukti gyvenimo vandenyno.

O prote! Netikėk, kad jis egzistuos amžinai!

Ieškok prieglobsčio prie Viešpaties pėdų.

(Telugų posmas)

 

Pakilkite virš žemiškų džiaugsmų

Kad patirtumėte fizinį pasitenkinimą, nuo aušros iki sutemos ištveriate daug išmėginimų. Kokia iš to nauda? Pajėgiate patirti tik efemeriškus malonumus. Bet turėtumėte suprasti tą tiesą, jog amžinoji palaima yra jūsų viduje. Turėtumėte stengtis patirti tą palaimą. Dievas nėra atskirai nuo jūsų. Jis neuždarytas tokiose vietose, kaip šventyklos, mečetės ir bažnyčios. Jis yra visur. Jis gyvena jūsų širdyse. Kūnas – Dievo šventykla. Taigi turėtumėte stiprinti savo meilės jausmus. Jūs puoselėjate tokią meilę, kuri paremta kūno ryšiais. Mylite savo sūnų, tėvą ir motiną. Tapatinate save su kūnu, todėl mylite tuos, su kuriais turite fizinio lygmens ryšius. Nepajėgiate išreikšti tokios meilės, kuri neapribota vardu ir pavidalu. Meilė neturi pavidalo. Ji neskirstoma į jaunų ir senų, vyrų ir moterų meilę. Meilė yra meilė. Jos negalima sulyginti su niekuo kitu. Meilė – tai pats Dievo pavidalas. Meilė yra Dievas. Gyvenkite mylėdami. Kaip tai padaryti?

 

Pradėkite dieną meile,

Praleiskite dieną mylėdami,

Pripildykite dieną meilės,

Užbaikite dieną meile.

Tai –  kelias į Dievą.

 

Meilę galite ugdyti įvairiais būdais, bet neturėtumėte jos riboti fiziniais poreikiais ir ryšiais. Tačiau kol gyvenate pasaulyje, jums reikia giminių, artimųjų šilumos. Galite linkėti gerovės ir tobulumo bet kuriam žmogui, galite dalytis su juo jo džiaugsmu, bet visus šiuos jausmus riboja fiziniai ryšiai, kurie yra laikini.

Žmogus turi galvą ir širdį. Kas kyla galvoje, siejama tik su pasaulietiškais reikalais. Skaitymas, rašymas, vaikščiojimas, skausmas ir malonumas – visa tai galvoje. Visi šie dalykai laikini. Amžinosios vertybės – meilė, kantrybė ir užuojauta – kyla iš širdies. Tai, kas gimsta galvoje, yra pasaulietiška ir laikina, o kas kyla iš širdies, yra transcendentiška ir amžina. Tai, kas kyla iš širdies, veda į vidinį kelią (nivritti), tačiau visa, kas gimsta galvoje, veda į išorę (pravritti). Galvai tenka atsakomybė, tačiau širdis apdovanota teise. Visa, kas daroma galva, yra laikina. Pajuntate alkį, einate į valgyklą ir suvalgote du čapačius, kad tą alkį numalšintumėte. Tačiau po dviejų valandų vėl išalkstate. Gamtoje tai cikliška. Išalkstate, ko nors užvalgote, maistas suvirškinamas, ir vėl pasijuntate alkani. Tai galima palyginti su gimimo ir mirties ciklu. Šankaračarija sakė:

 

Gimimo ir mirties ciklas nuolat kartojasi.

Pasaulis – sielvarto vandenynas,

Pelnyk Dievo Malonę ir pakilk virš jo.

O kvaily! Užuot kartojęs gramatikos pradmenis,

Kartok Viešpaties vardą.

Gramatika tavęs nuo mirties neišgelbės.

(Sanskrito posmas)

 

Trys sąmonės būsenos

Kol esate budrūs, siekiate daugybės dalykų ir darote daug įvairiausių darbų. Taip pat išgyvenate daugybę patyrimų. Tačiau užmigę viską pamirštate. Miego būseną galima palyginti su trumpa mirtimi, o mirtį – su ilgu miegu. Nelengva suprasti tikrąją gimimo ir mirties prasmę. Miegodami užmirštate, ką patyrėte dieną. Taigi miegą galima laikyti trumpa mirtimi. Panašiai budravimo būseną galima laikyti trumpu gyvenimu. Budravimo ir miego būsenos yra laikinos, bet abiejose būsenose egzistuoja liudytojo sąmonė, kuri viską patiria.

Štai pavyzdys. Budravimo būsenoje kūno padedami vaikštote, klausotės daugybės dalykų ir jaučiate džiaugsmą. Paklausti tvirtinate, jog tai jūs visa tai patiriate. Tačiau kas regi sapną sapnuodamas? Tik jūs. O giliai miegodami viską užmirštate ir džiaugiatės palaima. Kas čia patiria palaimą? Vėlgi tik jūs. Taigi visose šiose trijose būsenose – budravo, sapno ir gilaus miego – jūs egzistuojate ir būtent jūs viską patiriate. „Trikala Badhyam Satyam“ (Tiesa nesikeičia visuose trijuose laiko perioduose). Jūs liekate tas pats visose trijose būsenose. Taigi jūs esate pati Tiesa.

 

Gyvenkite dabartyje

Meilės įsikūnijimai!

Laikas keičiasi. Budravimo, sapno ir gilaus miego būsenos keičiasi. Materija, žemiški dalykai ir iš penkių elementų sudaryti kūnai, taip pat keičiasi. Protas, intelektas, jausmai ir pojūčiai irgi kinta. Pojūčius kamuoja įvairios ligos. Taigi visi jie laikini. Bet jūs esate amžini ir jūs viską patiriate. Negalvokite apie praeitį. Praeitis yra praeitis, užmirškite ją. Ateitis neaiški. Jūs jos nežinote. Taigi gyvenkite dabartyje, nes ji amžina. Tai ne paprasta dabartis, ji – visur esanti (žodžių žaismas angl.: „It is not ordinary present, it is omnipresent“). Kaip? Praeitis yra dabartyje, nes dabartis – tai praeitų veiksmų rezultatas. Ateitis – taip pat dabartyje, nes ji priklauso nuo dabarties veiksmų. Todėl turėtumėte galvoti tik apie dabartį. Neteikite reikšmės trumpalaikiams malonumams, eikite teisingu keliu. Dabar privalote daryti tik tiek. Bet jūs to nedarote. Jūs tik galvojate apie praeitį ir nerimaujate dėl ateities. Taip ignoruojate dabartį ir dėl to kenčiate. Kodėl nesidžiaugiate tuo, kas yra dabar? Mąstymas apie praeitį ir nerimas dėl ateities – tai pagrindinė žmogaus kančių priežastis. Kodėl galvojate apie praeitį? Jūs sąmoningai ėjote tuo keliu, tai kodėl žvalgotės atgal? Būkite laimingi dabar. Tai viskas, ko turėtumėte siekti. Galite patirti daug išbandymų, bet nekreipkite į juos per daug dėmesio. Gyvenkite laimingai iki pabaigos.

Žmogus kiekvienu veiksmu, kiekvienu patyrimu siekia džiaugsmo. Jis ilgisi laimės. Visais savo veiksmais jis nori pasisemti džiaugsmo. Ar užsiima verslu, ar dirba įstaigoje, jo tikslas yra būti laimingam. Bet ar jis randa laimę? Ne. Ji trunka tik laikinai, nes tai – tik pasaulietiška laimė. Jis kurį laiką gali būti laimingas, bet nuolatinė laimė pasiekiama tik mąstant apie Dievą. Todėl mąstykite apie Dievą. Privalote suprasti, jog galutinis produktas priklauso nuo pradinės medžiagos. Iš molio galite nulipdyti molinę lėlę. Ar įmanoma iš molio padaryti auksinę lėlę? Jūsų kūnai sudaryti iš penkių elementų. Jų gyvybę palaiko maistas. Galite pagaminti kelių patiekalų pietus, tačiau turite suvalgyti juos, kol jie dar nepaseno. Jei lauksite, maistas gali sugesti ir bus nebetinkamas valgyti. Panašiai turėtumėte patirti amžinąją dieviškąją palaimą reikiamu metu, kol kūnas dar nesunyko ir nesuseno. Tokia šiandien užduotis žmonėms. Stengiatės patirti daugybę dalykų. Verčiau patirkite dieviškąją palaimą, esančią jumyse.

 

Tai aukščiausioji palaima.

Tai aukščiausioji išmintis.

Tai Vienis ir nieko kito.

Ji plati ir visa persmelkianti kaip dangus.

Ji amžina, tyra ir nekintanti.

Ji – visa ko Liudytoja.

(Sanskrito posmas)

 

Puoselėkite dieviškąją meilę

Pažvelkite į šias šviesas. Šiame susibūrime kai kurie klausosi Mano kalbos, kai kurie išeina, o kai kurie – miega. Skirtingi žmonės dirba skirtingą darbą. Šviesa yra liudytoja. Jos neveikia jūsų miegas. Jos neveikia jūsų judėjimas. Jei nesiklausote Mano kalbos, jos ir tai neveikia. Ji tiesiog lieka liudytoja. Dievas kaip šviesa yra viso ko Liudytojas. Jo spindesys apšviečia visa kita. Kur jis yra? Ramybę (shanti) randame neramybėje (ashanti). Ramybės gelmėje egzistuoja didžiausia šviesa (prakanti). Šioje šviesoje galima patirti dieviškąjį spindesį (Param jyoti). Dieviškasis spindesys yra jumyse kaip dvasios šviesa (atma jyoti). Tai nedualizmo ir amžinybės šviesa. Tai nemirtingumo šviesa. Tai tikrojo „Aš“ šviesa. Jei turite šią šviesą savyje, tai kodėl kažko bijote? Kodėl nerimaujate? Būkite laimingi. Kur yra laimė? Kaip ją patirti? Laimė yra vienybė su Dievu.

Turite suprasti, jog meilė – tai Dievo pavidalas. Kol Dievas meilės pavidalu egzistuoja jumyse, nerimas negali jūsų pasiekti. Tačiau dabartiniu metu žmonės pilni nerimo ir nesijaučia laimingi, nes jie neteisingai supranta meilės prigimtį ir priskiria jai netyrus jausmus. Tai didelė klaida. Žinokite, kad dieviška meilė yra nesutepta, nesavanaudiška ir tyra. Nedvejodami turėtumėte stengtis įgyti tokią meilę ir ją puoselėti.

Šiandien pasaulis pilnas vargo. Nėra tokios vietos, kur nebūtų baimės ar liūdesio. Žmonės bijo keliauti lėktuvais, traukiniais ar automobiliais, nes jie saugosi nusikaltėlių. Net vaikščioti pasidarė nesaugu. Ir namie žmonės nelaimingi, nes juos persekioja įvairios baimės. Jie labai įbauginti. Kodėl? Jie nepajėgia pakelti sunkumų ir išbandymų. Tačiau pagalvokite, kas patiria tuos išbandymus? Kas patiria kančias? Tai tik kūnas, kuris sudarytas iš penkių elementų. Neprisiriškite taip labai prie kūno. Tada patirsite amžinąją palaimą. Susilpninti prisirišimą prie kūno ir sustiprinti prisirišimą prie dvasios – tai tikroji atsidavimo prasmė. Prisirišimas prie kūno veda į išorę (pravritti), o prisirišimas prie sielos veda į vidų (nivritti). Jų junginys ir yra žmogaus gyvenimas.

Meilės įsikūnijimai!

Stiprinkite meilę, persunkite savo gyvenimus meile ir gyvenkite toje dieviškoje meilėje.