Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Satjos Sai Babos biografija

Parengta pagal knygas
N.Kasturis „Tiesa,Dievybė, Grožis. Bhagavano Šri Satjos Sai Babos gyvenimas“, t. 1,
M.N.Rao „Šri Satja Sai Baba“

Vertė A. Banelytė

I. ĮŽANGA

Satja Sai Baba gimė mažame Putaparčio kaimelyje Pietų Indijoje.

…Rytinėje kaimo dalyje dar ir dabar tebestovi senoji tvirtovė, liudijanti praeities valdovų šlovę. Manoma, kad Putapartis buvo Bukapatnamo, buvusio už dviejų mylių į šiaurę ir klestėjusio 1336-1635 m., provincija. Nuo seno Putapartis garsėjo išminčiais, mokslo vyrais, didvyriais ir aukotojais. Andra Pradešo valstijoje, skirtingai nuo kitų Indijos vietų, giminės kilmė, nepaisant kastos, siejama su kuriuo nors šventuoju. Pavyzdžiui, Satjos Sai Babos giminę globojo šventasis Bharadvadža. Nuo amžių amžių palikuonys laikėsi Bharadvadžos mokinio Apastambos paliktų sutrų (sanskritiškai užrašytų moralės taisyklių). Šviesiausias Satjos giminės atminimas siejamas su Jo seneliu Ratnakaramu Kondama Radžu (1890-1950). Garbingas senolis pastatė šventyklą deivei Satjabamai, Krišnos sutuoktinei. Šiam darbui jį paskatino pranašingas sapnas. Kartą Šri Ratnakaramas Kondama Radžu susapnavo liūdinčią, savo Viešpaties belaukiančią Satjabamą – Krišna išėjo parnešti jos mėgstamų gėlių. Minutės virto valandomis, o Krišnos vis nebuvo. Satjabama pravirko. Čia pakilo audra, pradėjo griausti ir žaibuoti, užėjo liūtis. Satjabama pamatė Kondamą Radžu ir paprašė pas jį prieglobsčio. Pabudęs senelis nusprendė Satjabamai pastatyti šventyklą.

Ilgaamžis senelis Kondama Radžu buvo labai pamaldus, muzikalus, turėjo vaidybinių gabumų. Jis atmintinai mokėjo visą „Ramajaną“ ir puikiai vaidino Ramos brolį Lakšmaną, Net aplinkinių kaimų gyventojai kviesdavo jį šiam vaidmeniui savo spektakliuose. Senelis gyveno atskirai nuo sūnų, buvo griežtas vegetaras. Jo maža trobelė virto tikru ašramu, kuriame nuolat skambėjo dainos apie Ramą. Čia susirinkusiems vaikaičiams jis pasakodavo Dievų ir Dievo žmonų istorijas. Labiausiai senelis mylėjo Satjanarajaną, kuris nuostabiu balsu dainavo ir kartu vaidino epizoduose iš „Ramajanos“. Senelio trobelėje berniukas praleisdavo daugiausia laiko ir todėl, kad iš prigimties buvo vegetaras, o Jo šeimoje valgė mėsą. Ji pats net būti negalėdavo ten, kur buvo ruošiami mėsos patiekalai. Štai kodėl Jam patiko šeimininkauti senelio virtuvėje ir iš kuklių atsargų ruošti švarų valgį. Satjanarajana buvo labai išradingas, mitrus ir vos 6-7 metų valgį paruošdavo daug greičiau negu Jo motina, padedama dviejų dukterų.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais senelį Kondamą Radžu aplankydavo pas Satją Sai Babą atvažiavę pasekėjai. Kai jis su vargu stodavosi sveikindamasis, jo akyse buvo galima įžvelgti dėkingumą už tai, kad Dievas gimė jo šeimoje. Kondama Radžu mirė giedodamas „Ramajanos“ posmus.

Jo žmona Lakšama mirė 20 metų anksčiau už jį. Ji taip pat buvo labai pamaldi, laikėsi pasninkų ir įžadų.

Šri Kondama Radžu turėjo du sūnus: Pedą Venkapą Radžu ir Činą Venkapą Radžu. Abu paveldėjo muzikinius, literatūrinius ir vaidybinius sugebėjimus bei pamaldumą. Vyresnysis vedė Šri Suba Radžu dukterį Išvaramą. Jiems gimė sūnus ir dvi dukterys – Sešama Radžu, Venkama ir Parvatama. Praėjus keleriems metams Išvarama panoro dar vieno sūnaus. Ji atliko pudžą (pagarbinimą) Dievo Satjanarajanos garbei, pasninkavo ir atliko kitus induistinio tikėjimo įžadus. Išvarama meldė sūnaus.

II. GIMIMAS. KŪDIKYSTĖ

„Išvarama“ reiškia „Dievo Motina“ (Išvara – Dievas, amma – Motina). Indijoje toks vardas ne retenybė. Dažnas žmogus vadinamas vieno iš Dievų vardu ar net kelių vardų deriniu (induistinėje tradicijoje tikima, kad Dievas yra vienas su daugybe savybių ir kiekvienai savybei suteikiamas vardas ir pavidalas. Iš čia ir kyla gausybės Dievų įvaizdis. – vert. past.).

1926 m. vasario mėnesį Išvaramos anytai sapne apsireiškė Dievas. Štai ką papasakojo pati Išvarama:

„Ji susapnavo Dievą Satjanarajaną (Satja – Tiesa, Narajana – Dievas žmoguje) ir perspėjo, kad neišsigąsčiau, jei man kas nors atsitiktų iš Dievo Valios. Tą rytą semiant iš šulinio vandenį prie manęs atriedėjo didelis žydras šviesos kamuolys... ir aš apalpusi nukritau. Pajutau, kaip jis į mane įėjo.“

Satja Sai Baba yra pasakęs, jog nebuvo pradėtas fiziškai: „Tai buvo atėjimas, o ne pradėjimas“.

Netrukus po šio įvykio Išvarama pasijuto esanti nėščia. Maždaug tuo pačiu metu senelis Kondama Radžu susapnavo pranašingą sapną: atsiskyrėlis Venka Avadhuta liepė jam būti pasiruošusiam... tik nepasakė kam. Vieną naktį Pedą Venkapą Radžu (Satjos Sai Babos tėvą) pažadino švelnūs muzikos garsai, sklindantys iš namuose buvusių muzikos instrumentų. Jis taip išsigando, kad kitą rytą nuvyko pas artimiausiame Bukapatnamo miestelyje gyvenusį astrologą, kuris išklausęs pasakojimo ir ištyręs horoskopą paklausė, ar jo namuose nėra nėščios moters. Išgirdęs patvirtinimą pasakė, jog muzikos instrumentais groja nematomos dangiškos būtybės, stengdamosi pradžiuginti kūdikį įsčiose ir pripildyti namus harmonijos ir džiaugsmo.

1926 m. lapkričio 23-ąją 5 valandą tekant saulei, kaimo žmonėms dainuojant Dievo Šivos vardus Išvaramai gimė sūnus. Buvo pirmadienis – Šivos diena. Mėnuo pagal indų kalendorių vadinosi „kartika“ ir buvo skirtas Dievo Šivos pagarbinimui. Ši diena buvo ypatinga dar ir tuo, kad tuo metu ascendente buvo Ardra – šventa Šivos žvaigždė. Tokiomis retomis progomis, kai mėnuo, diena ir kylanti žvaigždė sutampa, Indijos šventyklose atliekamas specialus pagarbinimas. Metai vadinosi „akšaja“ – nieko nestokojantys, žadantys gausą.

Naujagimį suvystė ir paguldė į lovelę. Tik staiga kūdikio lovelė ėmė linguoti, lyg kažkas ją būtų judinęs iš apačios. Moterys pažvelgė po lovele ir nustėro, pamačiusios kobrą, siūbuojančią naujagimį (kobra induizme – dieviškumo ženklas).

Vaiką pavadino Satjanarajana, motinos garbinamo Dievo, išpildžiusio jos norą turėti sūnų, garbei. Mažylis buvo dieviškai gražus. Sakoma, kad aplink Jo galvą regėdavę aureolę, o Jo šypsena kerėdavusi visus, atėjusius Jo aplankyti. Greit mažasis Satja tapo viso Putaparčio kaimo numylėtiniu. Moterys galėdavo valandų valandas stebėtis Jo nežemišku grožiu. Vyrai – piemenys ir žemdirbiai – rungėsi tarpusavyje, kuriam arčiau atsisėsti prie kūdikio lovelės, kad galėtų vaiką pamyluoti, pamaitinti, pakedenti Jo garbanas. Mažylio šypsena traukė visus. Pedos Venkapos Radžu namuose visada buvo gausu lankytojų, kurie ateidavo vienokia ar kitokia dingstimi. Prie kūdikio lovelės jie trumpam užmiršdavo gyvenimo vargus.

Išvarama pasakoja vieną atsitikimą:

„Satjai buvo devyni mėnesiai. Tą įvykį prisimenu labai aiškiai, lyg jis būtų įvykęs vakar. Išmaudžiusi vaiką aprengiau, paguldžiau į lovelę ir pasupau. Paskui nuėjau prie ugnies, kur stovėjo ką tik užvirtas pienas. Staiga išgirdau kūdikio verksmą. Nustebau, nes – patikėkit – niekuomet Jis neverkė. Pakėlusi priglaudžiau prie krūtinės – liovėsi verkęs. Tada išvydau aplink Jį švytinčią aureolę. Ji buvo labai ryški, lyg ugnis, tačiau manęs nenutvilkė. Atsisėdau ekstazėje tylėdama. Aureolė švietė ilgai. Paskui pamažu išblėso. Užsimerkiau ir viską pamiršau... kol neatėjo anyta. Vaiką reikėjo migdyti. Anyta paklausė manęs, kas nutikę, ir aš papasakojau apie aureolę, kurios kontūrus tebemačiau.“

Vaikas augo, ir netrukus namuose pasklido jazminų kvapas (Sai Babos nematomo kūno kvapas). Lyg gyva šviečianti liepsnelė Satja bėgiojo po kambarį, Jo juokas skardeno ir buvo girdėti gatvėje. Jis labai mėgo ant kaktos nešioti plačią vibhučio (šventųjų pelenų) juostą ir kum-kum tašką kaktos vidury, kuriuo paprastai žymisi moterys. Kai motina atsisakydavo ženklinti Jo kaktą taškeliu, Satja bėgdavo pas seseris – Jam reikėjo ir Šivos (vyriškojo), ir Šakti (moteriškojo) ženklo.

Dar visiškai mažylis Satja vengė vietų, kur būdavo kankinami, užmušami gyvuliai ar gaudomos žuvys. Jei išgirsdavo kaimo žmones kalbant apie pietums numatytą pjauti paukštį, bėgdavo pas nelaimingą auką, glausdavo prie širdies, liedamas jai meilę ir tikėdamasis, kad suaugusieji pasigailės vargšo paukščio.

Trejų ar ketverių metų Jo širdelė atsiliepdavo į kitų žmonių skausmą. Kai tik prie durų pasirodydavo elgeta, Satja mesdavo visus užsiėmimus ir skubėdavo pas seseris prašyti maisto. Radžu šeima nebuvo turtinga ir todėl suprantama, kad tėvams pabodo nesiliaujančios virtinės ištiestų rankų. Kartais jie supykę pavarydavo elgetą šalin, tuo tik dar labiau sujaudindami berniuką. Šis imdavo taip garsiai ir ilgai verkti, kad Jį nuraminti būdavo galima tik sugrąžinus ir pamaitinus vargšą žmogų. Kartais mama sakydavo Satjai: „Žiūrėk. Gali atiduoti maistą, tačiau žinok, kad pats liksi nevalgęs“. Tai vaiko nė kiek neišgąsdindavo. Jis mielai atiduodavo elgetai Savo maistą. Paskui dieną ar kelias nieko nevalgydavo, tačiau neatrodė, kad būtų badavęs. Mažylis sakydavęs, jog Jį pamaitina senelis Tata. Pilnas pilvukas ir ištiesta ryžiais, sviestu ir pienu kvepianti dešinė rankutė sunerimusiai motinai buvo Jo sotumo įrodymas.

Nuo mažų dienų Satja buvo neišrankus, visada tenkindavosi tuo, ką turėjo. Kai kartą Radžu giminė atsivežė naujų drabužėlių, pasiūtų iš pigios medžiagos, suaugusieji pakvietė vaikus, kurių buvo keliolika, kad šie išsirinktų patinkantį. Vaikai puolė rinktis, o Satja sėdėjo atokiau ir laukė. Paskui paėmė tai, kas liko. Jis niekada nereiškė jokių asmeninių norų – džiaugėsi, kai kiti buvo laimingi. Motina dėl to rūpindavosi, tačiau berniukas atsakydavo: „Man nieko nereikia. Paimsiu tai, ką duosit. Man užteks. Nesirinksiu.“

Dėl tokio neįprasto elgesio, gailestingumo ir gerumo kaimynai Jį vadino brahmagnianiu (išminčiumi), o draugai – guru (mokytoju). Tačiau buvo ir tokių, kurie iš Jo tyčiojosi ir Jį mušdavo. Tačiau Satja niekuomet neatsakydavo tuo pačiu, nekeršydavo. Niekada nesiskųsdavo suaugusiems. Apie įvairius išpuolius prieš Satją tėvai sužinodavo iš Jo draugų, bet ne iš Jo paties.

Vis dėlto daugumai Satja buvo guru. Tėvai apie tai sužinojo gan keistomis aplinkybėmis. Tąsyk buvo Dievo Ramos šventė. Per kaimą lėtai judėjo iškilminga procesija su jaučių kinkiniu, vežusiu Dievo Ramos paveikslą, papuoštą gėlių girliandomis. Staiga Satjos seserys namuose pasigedo brolio. Visi puolė Jo ieškoti, nes jau buvo po pusiaunakčio. Tuo metu pro Radžu namus ėjo procesija. Šeimyna išėjo pagerbti Dievo Ramos ir nustebo pamatę prie paveikslo sėdintį dailiai aprengtą penkiametį savo sūnų. Paklausę palydovų, kodėl Satja neina kartu su visais, o sėdi prie paveikslo, išgirdo greitą atsakymą: „Jis – mūsų guru“.

III. SATJA MOKINYS IR ... MOKYTOJAS.

MISIJOS PRADŽIA

Putapartyje yra nedidelė pradinė mokykla, kurią mažasis Satja lankė kartu su Savo bendraamžiais. Berniukas buvo ne pagal amžių gabus – visi stebėdavosi Jo nepaprasta atmintimi, kai Jis išdainuodavo ilgiausias poemas apie šventuosius. Būdamas septynerių Jis jau Pats kūrė dainas kaimo vaidinimams.

Mokyklos mokytojas mokiniams drausmę ugdė gan savotiškai. Kiekvienas į pamokas pavėlavęs vaikas, nepriklausomai nuo priežasties, susilaukdavo tiek smūgių liniuote į delną, kelintas iš eilės jis būdavo tarp pavėlavusiųjų. Bijodami šios bausmės vaikai rinkdavosi prie mokyklos dar prieš aušrą ir sustirę nuo šalčio laukdavo mokytojo. Gailėdamasis drebančių draugų Satja surinko namuose rankšluosčius, paklodes, apklotus, atitempė prie mokyklos ir apsiautė jais visus berniukus. Pasigedus namuose patalynės, vyresniesiems neliko nieko kito, kaip likusiąją užrakinti dėžėse.

Sulaukęs aštuonerių Satja pradėjo lankyti vidurinę mokyklą kaimyniniame Bukapatnamo miestelyje. Kiekvieną rytą Jam tekdavo akmenuotais takeliais ir pažliugusiais laukais įveikti keturis kilometrus.

Klasėje Satja buvo geriausias mokinys. Mokytojas Šri Subabačaras savo knygoje rašo: „Jis buvo mano mokinys – paprastas, kuklus, sąžiningas, gerai išauklėtas berniukas“. Kitas mokytojas Šri Kondapa, vėliau mokinyje įžvelgęs Dieviškąjį Avatarą, prisimena: „Jis buvo labai paklusnus ir paprastas. Niekuomet nekalbėdavo daugiau negu reikia. Atėjęs į mokyklą kiek anksčiau, sukvietęs vaikus, pastatydavo kokį nors šventą paveikslą ir, išpuošęs jį gėlėmis, atlikdavo pudžą (Dievo pagarbinimą), Arati (šventosios ugnies ritualą). Paskui dalindavo prasadą (Dievui paaukotą maistą). Susibūrusiems aplink Jį berniukams iš tuščio krepšio traukdavo dovanėles: saldainius, pieštukus, sąsiuvinius. Paklaustas, iš kur šie daiktai, atsakydavęs, jog juos Jam siunčianti „senelė Šakti“.“

„Senelės Šakti“ jėgą kartą savo kailiu patyrė vienas mokytojas. Per pamokas Satja niekuomet nieko neužsirašinėdavo. Užuot konspektavęs mokytojo pasakojimą, Jis kurdavo giesmes Dievui ir po pamokų jas dalindavo draugams. Kartą mokytojas, pastebėjęs, jog Satja nekonspektuoja pamokos, griežtai paklausė:

– Kodėl nerašai to, ką diktuoju?

– Tamsta mokytojau, kodėl turiu rašyti? Aš supratau viską, ką jūs diktavote. Paklauskite manęs ir aš atsakysiu į bet kokį jūsų klausimą, – aiškiai ir paprastai atsakė mokinys.

Tačiau mokytojas įsižeidė, supyko ir nubaudė Satją tris valandas stovėti ant suolo. Berniukas pakluso, o visa klasė nuščiuvusi panarino galvas. Niekas nesidžiaugė sėdįs suole, kai jų mylimas guru turėjo nepatogiai stirksoti ant suolo. Nuaidėjus skambučiui į klasė įėjo kitas mokytojas Mehbubas Khanas, labai mylėjęs mažąjį Satją. Pamatęs ant suolo berniuką, priėjo prie tebesėdinčio mokytojo ir paklausė, kas čia vyksta ir kodėl jis sėdi neužleisdamas vietos kitam mokytojui. Šis sušnibždėjo, jog niekaip negali atsikelti: kėdė lyg prilipusi keliasi kartu su juo. Mehbubas Khanas iškart suprato, kas atsitiko, ir tarė: „Radžu nėra paprastas vaikas. Ne kartą mačiau Jame dievišką šviesą. Jums tai sunku suprasti. Atleiskite Jam ir jums bus atleista.“

Mokytojas liepė Satjai sėsti ir... tą pačią akimirką kėdė nukrito, išlaisvindama auką. Po daugelio metų prisiminęs šį įvykį Baba pasakė, jog taip Jis pasielgė ne todėl, kad supyko ant mokytojo, – iš tiesų Jis niekuomet nepyksta, – bet kad atskleistų Savo dieviškumo dalelę ir palengva ruoštų žmones Jo Paslapties atskleidimui. „Nubaustas“ mokytojas, pajutęs šio nepaprasto vaiko jėgą, pasikeitė ir vėliau tapo Jo pasekėju.

Kai kurie berniukai akivaizdžiai pavydėjo Satjai šios jėgos. Patykoję grįžtančio vakare į namus, jie pargriaudavo Jį ant žemės, erzindami ir tyčiodamiesi, tampydavo už kojų. Paskui prisirinkdavo dygliuotų vaisių ir įveldavo Jam į garbanas. Kol ištraukdavo vieną, Satja sugaišdavo dešimt minučių. Darė tai kantriai, nepykdamas. Juk tai buvo vaikai.

Į Bukapatnamą dažnai atveždavo kino filmų, ir apylinkių gyventojai rinkdavosi žiūrėti menkaverčių kūrinių, mokėdami už juos sunkiai uždirbtus pinigus. Tėvas Peda Venkapa Radžu mėgindavo į kiną pasiimti ir Satją su kitais vaikais, bet šis griežtai atsisakydavo, aiškindamas, jog Dievo įvaizdis filmuose iškreiptas, muzika bloga, ir juose vaizduojamos tik tamsiosios gyvenimo ir šeimos pusės, žiaurumas ir klasta. Ir šiandien Baba negailestingai kritikuoja meną, ypač literatūrą ir kiną, dėl pinigų pamynusius idealus.

Dešimtmetis Satja Putapartyje subūrė keliolikos berniukų grupę, pasivadinusią „Pandari“. Jie šoko, dainavo ir vaidino epizodus iš spektaklių apie Dievus ir šventuosius. Satja mokė vaikus, organizavo renginius, pats dainavo ir vaidino. Dainose buvo minimas Sai Baba iš Širdi kaimo, nors niekas Putapartyje tokio šventojo nežinojo.

– Sai Baba? Sai Baba iš Širdi? Kas jis toks? Gal jis koks musulmonas, o gal fakyras? Iš kur tas berniukas apie jį žino?.. – gūžčiodami pečiais klausdavo viens kitą kaimo vyresnieji.

Putaparčio apylinkėse kilus choleros epidemijai, pats Putapartis stebuklingai liko nepaliestas. Protingi žmonės sakė, kad juos apsaugojęs „Pandari“ grupės dainų sukurtas ypatingas vibracijų laukas. Į pagalbą kovai su epidemija berniukus ėmė kviestis kiti kaimai. Dažniausiai Satja vaidindavo Krišną. Dar niekas apylinkėse nebuvo girdėjęs tokio gražaus balso ir nebuvo matęs tokio lengvo, grakštaus žingsnio – atrodė, kad šis vaikas kojomis neliečia žemės, regis, atskridęs iš kito pasaulio.

Pastebėję Satjos gabumus, tėvai nutarė leisti Jį į mokslus, kad užaugęs taptų valdininku. Vyresnysis Satjos brolis Sešama buvo vedęs gyvenančio Kamalapure Šri Pasupati Suba Radžu dukterį. Tad buvo nutarta leisti Satją į mokslus Kamalapure, kur Jis galėjo gyventi brolio žmonos šeimoje. Čia berniukui teko patirti skaudžią neturtingo giminaičio dalią ir pažeminimą. Tačiau Satja niekada niekam nesiskundė. Kiekvieną rytą pėdindavo kelis kilometrus atnešti šeimynai geriamojo vandens, dirbdavo kitus namų ūkio darbus. Savimi pasirūpindavo pats. Vakare grįžęs iš mokyklos, apsijuosęs rankšluosčiu strėnas, skalbdavo savo vienintelę eilutę, kad kitą rytą į pamokas galėtų eiti švariais drabužėliais. Tokios pavyzdingos švaros Jis reikalaudavo ir iš savo draugų, vėliau iš pasekėjų.

Kaip ir Bukapatname, Kamalapuro mokykloje Satja buvo laikomas „ramiu, gerai išauklėtu berniuku“. Ir čia Jis mokėsi geriausiai iš visų, buvo labai vikrus ir judrus. Fizinio lavinimo mokytojas, skautų būrio vadas, labai mylėjo Satją ir norėjo, kad šis įsijungtų į skautų judėjimą. Tačiau Satja neturėjo pinigų net uniformai.

Kartą kaimyniniame Pušpagirio miestelyje buvo rengiama šventė. Ten skautų būrys turėjo padėti palaikyti tvarką, aprūpinti piligrimus geriamuoju vandeniu, nukentėjusiems suteikti pirmąją medicininę pagalbą. Satjos draugai prašė Jį vykti kartu, tačiau Satja negalėjo, nes mokestis už kelionę autobusu ir gyvenimą stovykloje buvo 12 rupijų.

Vis dėlto berniukas nutarė į šventę vykti. Už penkias rupijas pardavęs savo nenaudotus vadovėlius neturtingam draugui – kiek tasai galėjo sumokėti, – pėsčiomis dvidešimt kilometrų išsiruošė į šventę. Bet ir gautus pinigus Jam iš nuovargio užmigus pakely pavogė. Vėliau prisimindamas šį įvykį Baba sakė, jog dėl to nė kiek nesusikrimto. Jis ramiai žingsniavo toliau ir netrukus ant akmens pamatė vieną aną (mažiausias piniginis vienetas, 1/16 rupijos). Įsitikinęs, jog moneta niekam nepriklauso, paėmė ją ir, nuėjęs prie lošimo aparato mugėje, išlošė 12 anų. Už jas Jis stovykloje galėjo kukliai pavalgyti. Mokytojui paaiškino, jog Jį pamaitinę giminės. Satja vyko į šventę tik tam, kad padėtų organizuoti renginį, savo entuziazmu uždegtų kitus vaikus. Pasibaigus šventei, namo grįžo irgi pėsčiomis, atsisakęs važiuoti autobusu, už kurį negalėjo sumokėti.

Kišenpinigių berniukas užsidirbdavo pats, kurdamas dainas Kamalapuro krautuvininko prekėms reklamuoti. Krautuvininkas pasikviesdavo į mokyklą einantį Satją, papasakodavo Jam apie naują prekę, o vakare jau turėdavo skambų eilėraštį telugu kalba, kurį kitą dieną samdyti vaikai dainuodavo gatvėse.

Baigęs parengiamuosius mokytojų kursus, brolis Sešama pradėjo dirbti Uravakondos mokykloje – čia jis persikėlė su šeima ir jaunesniuoju broliu. Uravakondoje prasidėjo Satjos Sai Babos misija.

Žinia apie nepaprastą berniuką jau buvo pasklidusi miestelyje. „Puikus eiliuotojas, dainininkas ir šokėjas, protingesnis už mokytojus, galintis pasakyti žmogaus praeitį ir ateitį, rankos mostu iš oro imantis daiktus“, – taip apie Jį kalbėjo žmonės. Labai greitai Satja tapo mokyklos numylėtiniu, miestelio dėmesio centru. Kiekvieną rytą prieš pamokas berniukas melodingu balsu išdainuodavo maldą, įkvėpdamas darbui ir mokytojus, ir mokinius. Jis buvo mokyklos dramos būrelio siela, puikus sportininkas, geras draugas. Čia Jis sukūrė didelio pasisekimo sulaukusią pjesę apie didžiausią žmogaus nuodėmę – veidmainystę „Čepinatu, čestara?“ („Ar turime daryti tai, ką kalbame“).

Praradę vertingus daiktus Uravakondos gyventojai eidavo pas Satją, kad šis padėtų juos surasti. Berniukas pasakydavo, kur daiktas yra, bei pirmąją ir paskutiniąją jį pasisavinusio žmogaus vardo raidę, kad nukentėjusysis šiek tiek pasistengtų ir daiktą surastų pats.

Taip palengva žmonės buvo ruošiami didelės paslapties, įsikūnijusios mažame liauname kūne, atskleidimui.

1940 m. kovo 8 d. apie 7 valandą vakare Satja staiga riktelėjo ir, sugriebęs dešinės kojos pirštą, pašoko. Išsigandę žmonės pagalvojo, kad Jam įgėlė skorpionas. Tačiau apžiūrėję vietovę jokio skorpiono nerado. Kitą dieną, tuo pačiu laiku, Satja krito be sąmonės, Jo kūnas sustingo, kvėpavimas sulėtėjo. Brolis Sešama ir kiti labai sunerimo, nesuprasdami tokio keisto priepuolio priežasties. Jie nežinojo, kad tai buvo pirmasis Satjos išėjimas iš kūno.

Po dienos kitos Satja atsigavo, tačiau Jo elgesys labai pasikeitė. Kalbinamas Jis neatsakydavo, neimdavo siūlomo maisto, dažnai nugrimzdavo į tylą, paskui pradėdavo dainuoti ilgiausias poemas sanskritu, aiškinti sudėtingiausias Vedantos temas, pasakoti apie šventąsias vietas, kuriose niekad nebuvo lankęsis, teigti, jog gyvenimas – tik sapnas. Astrologai tvirtino, jog berniuką apsėdo piktoji dvasia.

Brolis iškvietė tėvus, kurie parsivežė sūnų į Putapartį ir su nuolat didėjančia baime stebėjo Jo keistą elgesį. Būdami paprasti, neraštingi kaimo žmonės, jie patikėjo astrologais. Kaimynystėje gyveno garsus egzorcistas, pas kurį ir atėjo išsigandę tėvai. Didžiulis, krauju pasruvusiomis akimis, jis jau savo išvaizda kėlė siaubą. Vos jį pamačiusios, dvasios akimirksniu lėkdavo lauk, – kalbėjo kaimo žmonės. Susiremti su Satjoje „tūnojusiu“ demonu jam buvo iššūkis ir garbės dalykas. Tad ir ėmėsi visų gudrybių, visų savo amato būdų. Paaukojęs paukštį ir ėriuką, pasodino berniuką kraujo rato viduryje; marmėdamas užkeikimus, nuskuto vaikui galvą ir peiliu išrėžė tris ženklus X, ant kraujuojančių žaizdų užpylė citrinų ir česnakų sulčių. Visą laiką berniukas sėdėjo ramiai, nė neaikteldamas. Tada kelias dienas iš eilės Jam ant galvos pylė šalto vandens kibirus. Galiausiai didysis kovotojas su dvasiomis griebėsi paskutinio ginklo – vaikui į akis pripylė kažkokios rūgšties. Tėvai pašiurpo. Berniuko galva ir veidas baisiai ištino, iš akių pasruvo ašaros. Nebeištvėrę tokio vaizdo, tėvai parsivežė Satją į namus. Vėliau Baba sakęs, jog tokiu elgesiu Jis norėjo parodyti, jog yra aukščiau žmogiškųjų kančių.

1940 gegužės 23 d. Satja pakvietė namiškius, dalino jiems saldumynus ir gėles. Sugužėjusius kaimynus apdalino ryžių rutuliukais. Visa tai ėmė tiesiog iš oro. Satja buvo pakilios nuotaikos. Kažkas nubėgo pranešti tėvui apie sūnaus daromus stebuklus. Šis atskubėjęs spraudėsi pro žmones – tie liepė jam nusiplauti veidą, rankas ir kojas, ir tik paskui artintis prie Stebukladario. Tai tėvą dar labiau supykdė. „To jau perdaug. Reikia visa tai sustabdyti“, – pamanė Peda Venkapa ir užsimojęs lazda žengė prie sūnaus klausdamas:

– Kas tu? Dievas, dvasia ar beprotis? Atsakyk!

– Aš esu Sai Baba, – pasigirdo ramus atsakymas.

Tėvas nutilęs sustojo, lazda iškrito jam iš rankų. Jis žiūrėjo į Satją, niekaip negalėdamas suprasti Jo žodžių.

– Atėjau išvaduoti jūsų iš vargų, – tęsė Satja.

Vyresnysis brolis prisiartino ir paklausė:

– Ką turi galvoje, sakydamas „Sai Baba“?

– Šventieji meldė, kad gimčiau jūsų šeimoje. Tad Aš ir atėjau.

– Ką gi mums daryti? – paklausė tėvas.

– Garbinkite Mane ketvirtadieniais. Valykit savo širdis ir namus.

Keistai skambėjo Putaparčio kaimo žmonėms Sai Babos vardas. Vieną ketvirtadienį jie atėjo pas berniuką prašydami įrodymo.

– Jei Tu esi Sai Baba – parodyk mums ženklą, – reikalavo jie.

– Gerai, – atsakė šis, – duokit Man jazminų.

Vikriu rankos mostu metė žiedus žemėn, sakydamas: „Žiūrėkit“. Žiedai nukrito, telugu kalba užrašydami „Sai Baba“.

IV. ATSISKYRIMAS

Vyresnysis brolis Sešama Radžu tebepuoselėjo viltį išmokslinti Satją, kad šis taptų valdininku, ir liepė Jam toliau lankyti mokyklą. Į berniuką krypo visų žmonių dėmesys; visi buvo girdėję apie Jo keistą ligą ir tėvų pastangas išgydyti, Jį vadino „nepaprastų gabumų žmogumi“, „mažuoju pranašu“. Ketvirtadieniais į brolio namus iš aplinkinių kaimų suplūsdavo piligrimai, nešini saldumynais ir gėlėmis Satjai. Mokyklos direktorius lenkė galvą prieš savo mažąjį mokinį, kiti mokytojai taip pat klausėsi Jo žodžių.

Ketvirtadieniai Uravakondoje būdavo šventė. Satja visus stebindavo, „imdamas“ iš oro Širdi Sai Babos nuotraukas, liudijančias Jo tapatumą su Širdi Baba.

Kartą keli mokytojai nutarė surengti berniukui egzaminą iš Vedantos filosofijos. Atvykę pas Satją, apipylė Jį padrikais klausimais. Satja išklausė, paskui tiksliai ir teisingai atsakė į visus klausimus tokia pat seka, kokia jie buvo užduoti.

Kaimyninio Hospeto miestelio švietimo inspektorius, inžinierius, valdytojas ir dar keli šviesūs žmonės paprašė Sešamos Radžu išleisti Satją pas juos paviešėti. Hospetas yra už kelių mylių nuo Hampio, senosios Vidžajanagaros imperijos sostinės liekanų. Brolis, pagalvojęs, kad išvyka bus naudinga abiems, sutiko ir pats važiuoti.

Taigi Hospeto gyventojai, Sešama Radžu ir Satja išsiruošė kadaise klestėjusios imperijos keliais į ekskursiją. Jie pamatė karalienių rūmus, didžiules Narasimhos ir Ganapačio Dievų skulptūras. Pagaliau atėjo į Viešpaties Virupakšos, Vidžajanagaros imperijos patrono, šventyklą. Visą rytą Satja vaikščiojo tarp griuvėsių lyg sapne. Pamatęs Jį, prie šventyklos sėdėjęs garbus senolis tarė:

– Patikėkit manimi, šis berniukas dieviškas.

Visiems suėjus į šventyklą, Satja liko stovėti prie durų. Apeigas atliekantis šventikas, garbindamas kamparo ugnimi Lingamą (ovalo formos materialų Dievybės simbolį), pasiūlė piligrimams pasigrožėti apšviesta šventykla. Savo didžiulei nuostabai, Lingamo vietoje jie išvydo besišypsantį Satją. Apstulbęs brolis nubėgo pažiūrėti prie durų ir rado berniuką, parimusį prie sienos ir žvelgiantį į tolius...

Hospeto miestelio gyventojai buvo sukrėsti. Jie atliko ypatingą pudžą (pagarbinimą). Satja dalino susirinkusiems materializuotas dovanas, išgydė chroniška tuberkulioze sergantį žmogų. Žmonių entuziazmas liejosi per kraštus, bhadžanos netilo iki nakties.

Buvo akivaizdu, jog Satja vis labiau veržiasi išsivaduoti iš kasdienės rutinos. Laikas, skirtas ruošti žmones Jo misijos paskelbimui, baigėsi.

1940 m. spalio 20-ąją grįžęs iš Hampio Satja kaip paprastai išėjo į mokyklą. Miestelio mokesčių inspektorius Šri Andžanėjulus, labai mylėjęs berniuką, palydėjo Jį iki mokyklos vartų ir nenoriai pasuko į namus. Po kelių minučių Satja taip pat grįžo namo. Sustojęs prie slenksčio metė knygas šalin ir tarė:

– Aš nebesu jūsų Satja. Aš esu Sai.

Brolio žmona, iškišusi galvą iš virtuvės, vos neapako: aplink vaiko galvą švietė labai ryški aureolė. Užsimerkusi ji suriko.

Satja jai pasakė:

– Išeinu. Aš jums nebepriklausau. Iliuzija išsisklaidė. Mane šaukia pasekėjai. Turiu dirbti Savo Darbą. Nebegaliu daugiau likti su jumis.

Tada apsisuko ir nuėjo, nepaisydamas brolienės maldavimų grįžti.

Išgirdęs naujieną, brolis parskubėjo į namus, tačiau Satja jam pasakė:

– Nesistenk Mane „išgydyti“. Aš esu Sai. Nesu tavo giminė.

Kaimynas Šri Narajana Šastris išgirdęs triukšmą atbėgo ir, pamatęs aplink berniuko galvą šviečiančią aureolę, puolė Jam po kojomis.

Sešama Radžu sutriko, sunkiai besuvokdamas, kas vyksta. Keturiolikmetis vaikinukas kalba apie pasekėjus, darbą, iliuziją, nepriklausomybę... Brolis žinojo viena: tėvai jam patikėjo Satją, ir jo pareiga jiems pranešti apie tai, kas įvyko. Tik tada jis išleisiąs brolį.

Tačiau Satja į brolio namus nebegrįžo. Jis patraukė pas mokyklos inspektorių, atsisėdo jo sode ant akmens ir tylėjo. Pradėjo rinktis žmonės: jie nešė gėles, vaisius. Tądien Satja išmokė juos giedoti pirmąją bhadžaną:

Manasa Bhadžarė Guru Čaranam

Dustara Bhava Sagara Taranam.

(Garbinkite mintimis šventąsias guru pėdas.

Jos padės perplaukti žemiškojo gyvenimo vandenyną).

Tris dienas sode rinkosi žmonės. Vieną vakarą begiedant bhadžanas Baba staiga tarė:

– O, iliuzija čia!

Ir parodė į motiną, atskubėjusią iš Putaparčio. Visi maldavo Jį sugrįžti į namus, tačiau berniukas atšovė:

– Kam kas priklauso?

Satjos nepaveikė nė motinos ašaros. Jis nesiliovė tvirtinęs:

– Visa tai – iliuzija.

Paskui paprašė motinos paruošti Jam valgį. Sumaišęs ranka visus patiekalus, padarė tris rutuliukus (tiek, kiek pagal induistų tradiciją iš kitų rankų gali paimti atsiskyrėlis) ir, juos suvalgęs, tarė:

– Dabar iliuzija išsisklaidė. Nesijaudinkit.

Ir grįžo į sodą.

Po kelių dienų Baba iš Uravakondos išvyko į Putapartį. Tėvai prašė Jo gyventi pas juos, žadėjo netrukdyti Jo veiklai. Tačiau Satja apsistojo pas svetingąją kaimyno našlę Subamą Karanam, kuri atvėrė duris visiems jaunojo Mokytojo pasekėjams.

V. JAUNASIS SATJA.

DIEVIŠKUMO BLYKSNIAI

Jaunąjį Satją priglaudusi kaimynė Subama Karanam buvo našlė, jos vaikai vienas po kito mirė per tuo metu Putapartyje siautėjusią epidemiją. Satja jai tapo širdies atgaiva. Ji mylėjo Jį kaip sūnų ir kiek galėdama padėjo Jo misijos pradžioje.

Bhadžanos skambėjo ne tik ketvirtadieniais. Jos netilo kiekvieną dieną, o kartais būdavo giedamos net du kartus per dieną. Maldininkų srautas nesiliovė. Iš pradžių bhadžanos būdavo giedamos mažame kambaryje, kur daugių daugiausia tilpdavo dvylika žmonių. Jie spietėsi prieangyje ir gatvėje. Todėl buvo pastatyta didelė salė, kurią laikui bėgant vis praplėsdavo. Iš Bangaloro ir Anantapuro atvykę pasekėjai atsiveždavo savo palapines. Kaimynų Karanamų namas buvo per mažas, kad priimtų ir pamaitintų atvykstančiuosius.

Nuoširdžiausiai atvykstančiais maldininkais rūpinosi senoji Subama. Vėliau Baba dažnai minėdavo jos nenuilstamą triūsą ir atsidavimą.

Satja su pasekėjais kiekvieną vakarą eidavo prie Čitravatės upės ir ten kartu su visais giedodavo bhadžanas, nes žmonės nebesutilpdavo jau ir salėje.

Baba yra pasakęs, jog pirmuosius 16 Jo gyvenimo metų vyravo dieviški žaidimai, antruosius 16 metų – stebuklai, likusius – mokymas. Tačiau šie pagrindiniai dalykai susipindavę ir kiekviename gyvenimo etape egzistavę visi trys.

Tais laikais Baba būdavo ypač žaismingas. Vaikščiodamas su grupele pasekėjų, Jis vikriai užkopdavo į kalną, ir visi nustebdavo matydami Jį mojantį nuo kalno viršūnės ir tuo pačiu metu besikalbantį su pasekėjais prie upės. Vyresniems ir apkūnesniems ištiesęs ranką padėdavo užlipti – užtraukdavo juos taip lengvai, lyg jie būtų besvoriai. Stovėdamas ant kalno viršūnės, Satja šūktelėdavo: „Žiūrėkit!“, ir žmonės išvysdavo aplink Jo galvą šviesos ratą arba iš Jo kaktos – trečiosios Šivos akies – sklindantį šviesos spindulį. Kai kurie pasekėjai, neatlaikę šviesos stiprumo, apalpdavo. Kiti išvysdavo didžiulį Širdi Sai Babos pavidalą ar ugnies stulpą.

Vienas koledžo studentas pasakoja:

„Kitą dieną Baba mus vėl nusivedė prie upės. Kartais Jis eidavo prie upės, o kartais patraukdavo prie tvenkinio, kur mėgdavo maudytis ir nardyti. Truputį pakalbėjęs pakvietė kelis bendraamžius eiti lenktynių uolėtu keliuku į kalno viršūnę prie tamarindo medžio. Visi tekini pasileidom, tačiau nespėjom nė mirktelėti, kaip Baba džiūgaudamas stovėjo jau viršuje. Liepęs visiems sustoti, šūktelėjo: „Žiūrėkit! Dabar Aš jus palaiminsiu Šviesa“. Staiga atsirado didžiulis ugnies kamuolys, lyg saulė nušvietęs jauno mėnulio prieblandą. Neįmanoma buvo žiūrėti atmerktomis akimis. Trys ar keturi paaugliai apalpo. Buvo truputis po septynių.“

Štai kitas atsitikimas. Vieną dieną Baba atsisėdo ant nusvirusios medžio šakos ir ėmė ant jos suptis. Staiga sėdintiems apačioje ant žolės šūktelėjo: „Žiūrėkit!“ Jie pažvelgė aukštyn ir išvydo Krišną, žavų Brindavano piemenuką, ant gėlėmis išpuoštų sūpuoklių. Ir vėl keli neteko sąmonės. Baba juos atgaivino, apibarstęs stebuklingais grūdais, kuriuos sukūrė rankos mostu. Kai šie atsipeikėję prapliupo raudoti, Satja pasakė: „Nusiraminkit. Nesijaudinkit. Štai kodėl jums nesuteikiamos vizijos.“ Dauguma pasekėjų yra per silpni ir neatlaiko intensyvaus vizijų švytėjimo.

Baba dažnai kartoja, jog lygiai kaip gelbėtojas, kad išgelbėtų skestantįjį, turi šokti į vandenį, taip ir Viešpats turi ateiti pas žmones žmogaus pavidalu – kad Jį žmonės suprastų, kad Jis galėtų su žmonėmis kalbėtis jų kalba. Iš Avataro nebus jokios naudos, jei į Žemę Jis nužengs visa Savo spindinčia galybe.

Kartais atvykusiųjų iš Kamalapuro Baba paklausdavo, ar jie nenorėtų išgirsti fleitos melodijos, ir liepdavo priglausti galvas prie Jo krūtinės. Iš ten pasigirsdavo nuostabi Krišnos fleitos melodija.

Satjos motina pasakojo, kaip kartą Jis tarė: „Klausykit! Čia yra Širdi Sai Baba“, ir visi tuo metu buvę kambaryje išgirdo sunkius žingsnius, lyg kas būtų ėjęs apsiavęs mediniais sandalais. Nematomam svečiui priartėjus prie Babos, žingsniai nutilo. Išvarama prisimena, jog išgirdusi pirmuosius žingsnius, ji pyktelėjusi paklausė: „Kas čia vaikšto apsiavęs sandalais?“ (Indų tradicija reikalauja įeinant į namus apavą palikti prie namo durų).

Savo globėjai Satja parodė Širdi Sai Babos mirties vietą. Gėlėmis išpuoštoje šventyklėlėje rūko smilkalai, o kampe pusbalsiu šnabždėdamas mantrą sėdėjo sargas.

– Štai ten Andžanėjos šventykla, o tolumoj – Margosos medis, – pasakė Baba, ir senoji moteriškė pasijuto stovinti atviroje vietoje, iš kurios ji žvelgė į Širdi kaimą, o priešais ją mylių mylias tęsėsi gamtovaizdis.

VI. MISIJOS PASKELBIMAS.

NAUJOSIOS EROS PAMATAI

Mokyti žmones Sai Baba pradėjo būdamas paauglys. Tiesą sakant, visas Jo gyvenimas – nenutrūkstantis mokymas. Štai kokią pamoką kartą Svamis davė vienam asketui.

Vieną dieną pasklido gandas, kad į Putapartį atvyksta šventasis – senas abiejų kojų netekęs žmogus, besilaikantis tylėjimo įžadų ir atsisakęs dėvėti drabužius. Putaparčio gyventojams buvo smalsu, kaip Baba jį sutiks. Didįjį asketą per visą kaimą atnešė ant neštuvų prie namo, kuriame tuo metu gyveno jaunasis Satja. Baba išėjo jo pasitikti nešinas dideliu rankšluosčiu. Priėjęs apgaubė juo senąjį žmogų ir tarė:

– Jei su visuomene nutraukei visus ryšius, ką rodo tavo nuogumas, kodėl nepasitrauki nuo jos į mišką? Ko bijai? O jeigu tau reikia pasekėjų, šlovės ir maisto, kodėl apsimeti esąs nuo jų išsivadavęs?

Štai tokius žodžius tarė jaunasis Mokytojas. Aplink buvę žmonės sumišo, o didysis asketas nusiminęs panarino galvą. Tačiau Satjos balse nebuvo nė lašelio sarkazmo. Tapšnodamas seneliui per nugarą, jį guodė:

– Žinau tavo rūpestį. Tu bijai, jog pasitraukęs nuo žmonių neteksi maisto ir pastogės, argi ne? Sakau tau – kiekvienas, kuris kartoja Dievo vardą, bus aprūpintas maistu, kur bebūtų. Atsiųsiu tau maisto, kur begyventum: aukščiausiame kalne ar tankiausiame miške. O jeigu neturi tokio tikėjimo ir tokios drąsos pasitraukti nuo žmonių visuomenės – mąstyk apie Dievą čia, tačiau apsirenk ir nereikalauk, kad tave nešiotų iš vienos vietos į kitą.

Ir šiandien Baba užtikrina, jog pasirūpins tais, kurie nuoširdžiai sieks Dievo.

Savo pasekėjus Sai Baba ne tik mokė, bet ir vadavo nuo kūno ir dvasios ligų. Jis teigia, jog gydymas taip pat yra Jo misijos dalis, nes jokie dvasiniai mokslai nenaudingi, jeigu žmogaus sveikata silpna. Todėl daugelis ligonių bei žmonių, apsėstų piktųjų dvasių, atvykdavo pas Babą ir išgydavo.

Aštuoniolikmetį Satją, išmintimi pranokusį garsiuosius brahminus, į svečius kviesdavosi kiti miestai. Kaimo žmonės matydavo, kaip nepažįstami turtingi žmonės, įsisodinę jų jaunąjį draugą į mašiną, išsiveždavo toli už Čitravati upės. Pavydo apimti imdavo regzti piktus sumanymus. Kartą viena kaimo moteris, pasikvietusi pro šalį einantį Satją, pavaišino Jį apnuodytais saldumynais, kuriuos Jis parėjęs išvėmė. Kitą sykį naktį kažkas padegė lūšnelę, kurioje miegojo Baba. Ugnį užgesino staiga prapliupusi liūtis. Visa tai, žinoma, nelikdavo nepastebėta Putaparčio gyventojų; kalbos apie kaimelio įžymybę netilo. O nuvykęs į kitus miestus Satja Sai Baba mokė tuos, kurie klausėsi Jo žodžio ir gydė ligonius. Pasakojama, jog materializavęs operacinius instrumentus vienam pasekėjui Bangalore Baba išoperavo dvylikapirštės žarnos opą.

Garsui apie Satją Sai Babą vis plačiau sklindant, maldininkų srautas į Putapartį smarkiai didėjo. Atvažiuojančiaisiais reikėjo pasirūpinti. Tad 1945 m. kiek atokiau nuo kaimo buvo pastatyta šventykla, pasekėjų vadinama „Senuoju Mandiru“. Čia į mažą 8 pėdų ilgio ir 6 pėdų pločio kambarėlį ir persikėlė gyventi Baba.

Vyresnysis brolis, nesuprasdamas savo globotinio elgesio, parašė Jam perspėjantį laišką, į kurį Satja atsakė laišku 1947 m. gegužės 25 d. Šiame laiške, tapusiame istoriniu dokumentu, Baba pirmą kartą žmonėms paskelbė Savo dievišką prigimtį ir misiją. Jame Jis rašė:

„Brangusis,

Leisk man tau priminti, jog niekas negali įžvelgti sielos tų, kurie pasiekė dvasinę išmintį: jogų, asketų, šventųjų; niekas negali suvokti jų prigimties. Didžiosioms sieloms nedera kilti į aukštumas, kada jas garbina, netinka joms ir pulti į neviltį, kada jas pajuokia. Jos pačios žino, kokiu keliu joms eiti. Jos vadovaujasi išmintimi, kuri kiekvieną jų veiksmą paverčia šventu. Pasikliauti savo jėgomis ir nesavanaudiškai dirbti žmonijai – štai du jų svarbiausi principai. Aš turiu užduotį - pasirūpinti visa žmonija ir užtikrinti jai palaimos kupiną gyvenimą. Savo misijos aš neišsižadėsiu ir nepakeisiu savo apsisprendimo. Taip pat ramiai aš priimu garbę ir įžeidimus, šlovinimą ir kaltinimą. Niekas negali suvokti mano didingumo, kas jis bebūtų. Čia nepagelbės nei ilgametės pastangos, nei įvairiausi tyrinėjimo metodai. Tu pats netrukus išvysi mano šlovę. Pasekėjai turi būti kantrūs ir tvirti.

Nejutau jokio poreikio rašyti šį laišką. Tai padariau vien dėl to, kad pagalvojau, jog tau bus skaudu, jei aš neatsakysiu.

Taigi,

Tavo Baba.“

Tuo metu dar niekas nežinojo, kad naujosios eros pamatams dėti Satja Sai Baba išsirinko savo gimtąjį Putaparčio kaimą.

VII. MISIJOS PRADŽIA.

PRAŠANTI NILAJAMO AŠRAMAS

Penktajame dešimtmetyje Putapartis buvo mažas, vos tūkstantį gyventojų turintis kaimelis. Jį pasiekti buvo nelengva. Iš Bangaloro traukiniu reikėdavo vykti iki artimiausios geležinkelio stoties – Penukondos. Iš ten – retkarčiais kursuojančiu privačiu autobusu į Bukapatnamą. Iki Putaparčio dar likdavo kelios mylios kelio, kurias keliaujantieji galėdavo įveikti tik jaučių kinkiniu išdžiūvusios Čitravatės upės vaga. Liūčių metu upei patvinus, ją reikėdavo perplaukti. Kelionė iš Bangaloro į Putapartį trukdavo beveik pusantros paros ir buvo gana pavojinga. Kitoje upės pusėje driekėsi kalnų apsuptas negyvenamas slėnis, kuriame buvo gausu gyvačių ir laukinių žvėrių.

Tačiau nepaisydami kelionės sunkumų, vyrai ir moterys iš aplinkinių vietovių traukė į Putapartį. Atvažiavusios šeimos įsikurdavo šalia šventyklos. Taip susibūrė nedidelė dvasinė bendruomenė. Senutė Subama gausybei lankytojų jau nebetaisė valgio. Baba dažnai prisimindavo jos namuose nuolat besisukančias girnas, kuriomis ji maldavo kokoso riešutus čatniui (indiškam kokoso patiekalui) gaminti. Subama triūsdavo kasdien beveik aštuonias valandas. Dabar šeimos pačios pasirūpindavo savimi. Sunkios gyvenimo sąlygos jų negąsdino. Galimybė matyti dieviškąjį Sai Babą ir su Juo bendrauti atlygindavo už visus sunkumus.

Į bendruomenės gyvenimą įsitraukė ir Satjos šeima. Maža tėvo parduotuvėlė aprūpindavo ašramo gyventojus reikalingiausiomis prekėmis. Motina jiems padėdavo buityje. Šimtametis senolis kaip eilinis pasekėjas taip pat kartais eidavo pagerbti Satjos. Tėvas susitaikė su mintimi, kad sūnus visiškai pasikeitė, ir ėmė gerbti Jį kaip Mokytoją. Viename laiške Babai jis užrašė „Bhagavanui Šri Satjai Sai Babai nuo Pedos Venkapos Radžu“. Vyresnioji sesuo viena iš pirmųjų pradėjo ašrame giedoti bhadžanas.

Tuo metu ašrame susiklosčiusi bhadžanų giedojimo tradicija išliko iki mūsų dienų. Po bhadžanų Baba asmeniniam pokalbiui pasikviesdavo problemų turinčius pasekėjus. Anomis dienomis vyko daug stebuklų: ligoniai pagydavo, neregiai praregėdavo. Kai kuriuos Baba pats operuodavo.

Tačiau ne vien stebuklais Sai Baba sutvirtindavo Savo pasekėjų tikėjimą Dievu. Jis buvo griežtas mokytojas, reikalaujantis visiško atsidavimo ir atkaklaus, nuoširdaus dvasinio darbo. Štai kodėl daugybė žmonių, atvykę pas Babą, išgirdę apie Jo stebuklus ir juos pamatę, nesugebėdavo vykdyti Jo keliamų reikalavimų, neįstengdavo keisti savo būdo, aukotis, dvasiškai dirbti, medituoti, todėl vėliau nuo Jo pasitraukdavo. Baba dažnai kartoja, jog Jis tik iš pradžių gelbsti žmones nelaimėse, gydo kūno ligas, pataria. Vėliau pasekėjai patys turi žengti dvasiniu keliu ir be atvangos dirbti.

Satjos niekas jau nebelaikė vaiku ir nebešaukė „Bala Sai“. Save Jis vadino Svamiu, šiuo vardu į Jį pradėjo kreiptis ir pasekėjai. Jis jau nebebuvo kaimo vaikiščias suplyšusiais drabužėliais, bet dailus jaunuolis, dėvintis strėnas juosiantį audeklą ir marškinius. Laikui bėgant marškinius pakeitė ilgas visą kūną dengiantis cilindro formos oranžinis apdaras, primenantis kafnį, kuriuo vilkėjo Jo pirmtakas Širdi Sai Baba.

Pasekėjai dažnai kviesdavosi Satją paviešėti jų namuose. Jis mielai važiuodavo ir kelias dienas pas juos gyvendavo. Linksmas, natūralus, spontaniškas, Jis pripildydavo namus džiaugsmo. Visi juto, kad Svamis jiems – ne svečias, o šeimos narys. Su pasekėjais Satja visada labai artimai bendraudavo, tesėdamas Savo pažadą gyventi ne dėl šeimos, o dėl atsidavusiųjų Dievui.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pradėta statyti nauja šventykla, iškilmingai atidaryta 1950 m. lapkričio 23-ąją ir pavadinta „Prašanti Nilajamu“ (Aukščiausiosios Ramybės buveine).

Satjai persikėlus į Prašanti Nilajamą, kartu su Juo atvyko ir pasekėjai, gyvenę prie Senosios šventyklos, ir netrukus aplink naująją šventyklą išaugo keli namai. Penktojo dešimtmečio viduryje juose gyveno apie 100 žmonių. Atvažiuojantiems pailsėti buvo pastatyta didelė salė. Du kartus per dieną – ryte ir vakare – šventykloje būdavo giedamos bhadžanos. Joms pasibaigus, Svamis atsistodavo prie išėjimo ir leisdavo išeinantiems paliesti Jo Pėdas. Bhadžanos nesiliaudavo net Babai išvykus. Kartą, Satjai išvažiavus į Madrasą, ašramas ištuštėjo. Liko tik vienas žmogus, tačiau jis ir vienas giedojo bhadžanas. Atlikdamas Arati ritualą (Dievybės pagarbinimą ugnimi) staiga pastebėjo, jog nėra kam skambinti varpeliu šventyklos gale, kaip reikalavo taisyklė. Žmogus nusiminė. Tačiau staiga, didelei jo nuostabai, varpelis ėmė skambėti pats. Tuo metu Madrase Baba pasekėjams pasakė: „Putapartyje vienu metu Man reikėjo atlikti du darbus – priimti ugnį ir skambinti varpeliu“.

Švenčių progomis ašramo gyventojus Svamis maitindavo nemokamai. Ypatingomis Šivaratri, Dasaros, Svamio Gimimo dienos iškilmių progomis į Prašanti Nilajamą suplūsdavo vis didesnės žmonių minios. Per Šivaratri šventę Baba iškosėdavo lingamą (ovalinį brangaus akmens kiaušinį – Dievybės simbolį). Vėliau imta švęsti Satjos motinos Išvaramos bei Tarnavimo visuomenei dienas. Su šiomis šventėmis netrukus prasidėjo ir greit augantys dvasinio vaikų auklėjimo (Balvikas) ir tarnavimo visuomenei (Sevadal) judėjimai šalyje ir užsienyje.

Savo didžiajame plane Svamis numatė išplėsti dvasinės šeimos ratą visame pasaulyje. Penktojo dešimtmečio viduryje Satja Sai Baba paskelbė atėjęs su ypatinga užduotimi, kurią atliks trimis etapais. Pirmuosius šešiolika metų Jis rodė žmonėms stebuklus individualiai, kitus šešiolika – pasekėjų grupėms, o likusius metus Jis dvasiškai lavins ištisas bendruomenes (tai paaiškina Sai grupių ir organizacijos kūrimo svarbą). 1958 metais, 33 gimimo dienos proga, pašventindamas pirmąjį mėnesinio žurnalo „Sanathana Sarathi“ numerį telugu ir anglų kalbomis, Svamis paskelbė pasaulinės švietimo programos pradžią. Jis kalbėjo: „Šiandien Sanathana Sarathi, Amžinasis Važnyčiotojas, pradeda kovą su egoizmo apraiškomis – melu, neteisingumu, nedora ir blogiu. Vedos, Upanišados, Šastros – tai kariuomenės pulkai. Mūsų siekiama pergalė atneš gėrį visam pasauliui, ir kai triumfo būgnai suskambės, žmonija džiaugsis laime ir ramybe.“

1961 metais buvo išleistas pirmasis Jo biografijos „Satyam, Sivam, Sundaram“ („Tiesa, Dievybė, Grožis“) tomas. Šis tomas buvo parengtas dar 1958-aisiais, tačiau tada Svamis neleido jo spausdinti, sakydamas: „Jei jūs išspausdinsite knygą apie Mane dabar, žmonės nepatikės. Jie manys, jog tai – pasaka. Palaukite, kol pasaulis pasiruoš Mane priimti.“

1961 m. spalio 21 d. Baba paskelbė, kad Jo teisingumo atkūrimo misija prasidėjo. Tai buvo dažnų kelionių po Indiją metas. Keliaudamas Svamis mokė žmones tikėti Dievu ir gyventi vadovaujantis tiesa ir dora. Pakeliui Jis lankydavo mažus kaimelius ir ten surengdavo bhadžanas. Ir būtinai ateidavo pas žmones su negalia, ligonius, kurie niekada nebūtų galėję Jo pamatyti. Baba taip pat užsukdavo į šventąsias vietas bei šventyklas ir atnaujindavo jų dvasinį spinduliavimą. Aplankydavo olose gyvenančius ir gyvenimo saulėlydį pasitinkančius senuosius išminčius. Svamis keliavo Rišikeše ir Kašmyre, Ajodjoje ir Kašyje, Badrinate ir Keraloje, Tamil Nadu ir Androje. 1968 m. Jis pirmą ir vienintelį kartą išvyko į užsienį – Rytų Afriką, kur aplankė Kenijos, Ugandos ir Tanzanijos pasekėjus. Žinia apie Jį pasiekė tolimiausius kaimelius.

Pirmuosius du dešimtmečius Prašanti Nilajame Baba organizavo dvasinio lavinimo kursus, atgaivindamas seniausių Šventųjų raštų – Vedų studijavimą. 1968 m. Jis įkūrė du dvasingumo centrus: vieną – Dharmakšetroje (Bombėjuje), kitą – Brindavane prie Bangaloro. Netrukus atidarė du pirmuosius koledžus – moterims Anantapure, Andra Pradešo valstijoje, ir vyrams Vaitfilde, Karnatakos valstijoje.

Diena ašrame anuomet prasidėdavo anksti, iš tiesų labai anksti. Ketvirtą valandą ryto pasekėjai susirinkdavo prie šventyklos. Apėję tradicinius ratus aplink šventyklą, vyrai ir moterys abipus susėsdavo eilėmis. Lygiai pusę penkių, skelbdamas naują dieną, dvylika kartų nuaidėdavo varpas. Durys į šventyklą atsiverdavo ir pro atskirus įėjimus suėję vyrai ir moterys tyliai susėsdavo ant grindų.

Po dešimties minučių varpas suskambėdavo penkis kartus, duodamas ženklą susikaupti Omkarui (21 kartą tariamam tęstiniam Om). Per trumpą pertraukėlę tvarkdariai pereidavo per šventyklą, tikrindami, ar visi tvarkingai susėdę. Durys užsidarydavo ir šviesa užgesdavo. Likdavo tik keturios alyva deginamos lempelės ant altoriaus. Be dešimties minučių penktą valandą tylą nutraukdavo vienas varpo dūžis ir rytinis Omkaras prasidėdavo. Beveik 400 pasekėjų vienu metu vieningai įkvėpdami ir iškvėpdami 21 kartą lėtai ištardavo Om, prisipildydami naujos gyvybinės energijos ir ramybės. Paskui, pritariant harmonijai, kelios moterys švelniais balsais sugiedodavo rytinę Svamį žadinančią giesmę „Suprabhatam“. Po dviejų tylos minučių įjungdavo šviesas, ir vyrų bei moterų būriai tyliai išsisklaidydavo, pasiruošę naujai dienai.

Lauke greit susiburdavo trys grupės. Pirmąją sudarydavo garbaus amžiaus vyrai, Vedų žinovai, kurie, pagarbinę Krišnos statulėlę prie rytinės šventyklos sienos, choru giedodami Vedų himnus pradėdavo eiseną. Paskui juos per pagarbų atstumą, nuo Ganešos šventyklėlės, giedodamos bhadžanas eidavo moterys. O dar atokiau – vyrai. Pagal laikrodžio rodyklę trys atskiros grupės lėtai vingiuodavo Putaparčio gatvėmis ir pro šiaurinę arką grįždavo į ašramą.

O tuo metu prie šventyklos tvarkdariai ruošdavo vietą Svamio pasirodymui (daršanui) – išrinkdavo akmenukus, šluodavo, šlakstydavo vandeniu, taką prie įėjimo į šventyklą puošdavo žiedlapių ir įvairiaspalvių miltelių mozaika. Septintą valandą, saulei patekėjus, laimindamas žmones įžengdavo Baba.

Tada į šventyklą įeidavo šventikas ir atlikdavo rytinį induistinį ritualą. Kitiems žmonėms į šventyklą įeiti būdavo draudžiama. Senųjų Dievą garbinančių himnų jie galėdavo klausytis lauke.

Po šio rytinio ritualo, devintą valandą, pusvalandį būdavo giedamos bhadžanos. Joms pasibaigus, Baba visada ateidavo priimti Arati – Šventosios ugnies. Kartais per bhadžanas Jis sėdėdavo savo kėdėje ir klausydavosi giedojimo. Tuomet pasekėjai galėdavo Jį stebėti ilgiau, negu per palaiminimą. Po pietų šventyklos durys atsiverdavo tiems, kurie norėdavo pasiklausyti Vedų žinovų aiškinamų Šventųjų raštų.

Paskutinė programos dalis – vakarinės bhadžanos šeštą valandą. Po jų pasekėjai rengdavo susitikimus su vyresniais ašramo gyventojais ir pasekėjais.

Devintą valandą visas šviesas ašrame išjungdavo ir pasekėjai eidavo miegoti.

Tokia beveik nepasikeitusi dienotvarkė ašrame išliko iki mūsų dienų.