Šri Satjos Sai vandens tiekimo projektas aprūpino geriamu vandeniu vieną iš sausringiausių Andra Pradešo ir visos Indijos rajonų. 1994 metų lapkričio 22 dieną, Savo
69-ojo gimtadienio išvakarėse, Sai Baba prabilo apie skaudžią problemą – švaraus geriamo vandens stygių Rajalasimos srityje Andra Pradešo valstijoje. Šios kalbos klausėsi Indijos ministras pirmininkas ir Andra Pradešo valstijos premjeras. Įvardijęs problemą, Baba visus apstulbino paskelbęs, jog Satjos Sai fondas imasi padengti geriamo vandens tiekimo išlaidas, kokios jos bebūtų. Po mėnesio ar dviejų pas Satją Sai Babą atvyko Andra Pradešo valstijos valdžios atstovai ir buvo pradėta tartis dėl projekto. Jie siūlė iškasti kanalą, kuris tiektų ir geriamą vandenį, tačiau Baba nurodė, jog švarų vandenį geriau tiekti vamzdynais. Nepaprastai greitai, iki 1995 m. vasario, buvo parengti vandens tiekimo projektai, kurie turėjo aprūpinti geriamu vandeniu 700 kaimų, kuriuose gyveno 1,8 mln. žmonių. Nors iš pradžių projekto sąmatinė vertė buvo numatyta apie 700 mln. rupijų (apie 20 mln. JAV dolerių), Satjos Sai centrinis fondas apskaičiavo, jog jis kainuos daugiau nei dvigubai. Tačiau Babai rūpėjo nauda žmonėms, o ne išlaidos. Projektą įgyvendinti buvo pasitelkta „Larsen & Turbo Limited“ bendrovė, o darbus finansavo bei koordinavo Šri Satjos Sai centrinis fondas. Buvo numatyta tiekti per smėlio filtrus perleistą vandenį iš saugyklų bei šulinių, kurie turėjo būti pastatyti Andra Pradešo valstijos upių baseinuose. Ten, kur neįmanoma atvesti vandens iš šių saugyklų, buvo daromi gilūs gręžiniai ir tiekiami požeminiai vandenys. Iš viso buvo paklota apie 2000 km vamzdynų, pastatyta apie 250 vandens talpyklų, taip pat 125 atviros vandens saugyklos. Kai kuriose vietovėse kelią vamzdynams reikėjo iškirsti uolose, taip pat nutiesti kelius iki vandens saugyklų. Vamzdynai buvo suvežti geležinkeliais ir sunkvežimiais iš įvairių šalies vietų – ir visa tai buvo padaryta per 3 mėnesius! Šri Satjos Sai centrinio tresto sekretorius K.Čakravatis, atsakingas už projekto įgyvendinimą, prisimena: „Kelius užtvindė vilkstinės sunkvežimių, važiuojančių vienas paskui kitą. Tai buvo tikrai įspūdingas reginys. Keletas epizodų išliko mano atmintyje. Buvo karšta, dulkėta diena, kai mes, atsakingi už projekto įgyvendinimą, patraukėme per gyvenvietes. Atvažiavę į nuošalų kaimelį vidudienį, kai gyvsidabrio stulpelis buvo pakilęs virš 400 C, pamatėme vaikus, iš toli nešančius pilnus vandens indus. Kitame kaime mūsų dėmesį patraukė ilga eilė žmonių, kantriai laukiančių prie vienintelio rankinio vandens siurblio. Ir kiekviename kaime – tas pats reginys. Kai išlipdavome iš automobilių parinkti būsimojo gręžinio ar vandens saugyklos vietos, kaimiečiai apsupdavo mus ir šnabždėdavosi tarpusavyje: „Šiuos žmones atsiuntė Sai Baba. Jis aprūpins mus vandeniu. Mes tikrai greitai turėsime vandens“. Jų paprasti žodžiai, švytinčios akys, žvelgiančios iš po rūpesčių surakintų antakių bei raukšlėtų kaktų… Jautei jų pasitikėjimą Svamiu ir meilės ryšį tarp Jo ir šių kaimiečių, iš kurių daugelis Jo net nebuvo matę. Taip mes važiavome iš kaimo į kaimą, ir kadangi jau buvo pasklidusi žinia, jog Svamis ėmėsi įgyvendinti vandens projektą, kaimo žmonės ateidavo padėti. Geologai ieškojo vandens, tuojau pat būdavo statomi gręžimo bokštai, kasami grioviai vamzdynams, statomos vandens saugyklos. Darbo sparta, darna ir tvarka negalėjo atsistebėti nei vietiniai žmonės, nei atvykusieji iš Haiderabado ar Delio. Visi kalbėjo: „Tik Baba gali tai padaryti, – nei valdžia, nei dar kas nors“.

Prisimenu savo pirmąjį apsilankymą numatytoje filtravimo šulinio vietoje Čitravatės baseine. Po varginančios kelionės kepinant saulei įvažiavome džipu į kaimą. Kaimo žmonės sustabdė mus ir perspėjo, jog toliau nebeišvažiuosime, įklimpsime smėlyje. Tarsi norėdami mus paguosti, jie pasakė, kad galėtume nueiti iki šulinio vietos pėsčiomis, tačiau tam prireiktų daugiau nei valandą keliauti svilinant vidudienio saulei. Mūsų nuotaika, savaime aišku, nebuvo labai pakili, tačiau kol mes svarstėme tarpusavyje eiti ar neiti, atbėgo žmogus ir pranešė girdėjęs vietos žemės savininko automobilio burzgimą. Nusprendę prašyti pagalbos, nuėjome į jo sodybą. O jis pasakė: „Mano vardas – Sainatas, žinau, jūs atvykote vykdyti Babos projekto. Aš pats jus nuvešiu“. Svamis pasireiškia ir padeda labai įvairiai, ir mes pajutome Jo pagalbą per žmogų, nešiojantį Jo šlovingą vardą.

Bevažiuojant iš kaimo į kaimą, mus lydėjo daugybė tokių keistų sutapimų bei „atsitiktinumų“, ir problemos netikėtai išsispręsdavo. Mums tai buvo akivaizdus Svamio buvimo ir Jo vadovavimo įrodymas.

Žvelgiant į visą projektą, labiausiai stebina jo įgyvendinimo sparta. Ir kiti bruožai nepaprasti: projekto apimtis, techninio įvykdymo sudėtingumas, kaina ir tai, kad jį finansavo labdaros fondas. Tačiau labiausiai šis projektas išsiskiria tuo, kad apima didžiulę sritį, ir dar – savo dvasia. Jis išreiškia Svamio meilę ir absoliutų nesavanaudiškumą“.

1997 m. spalio 11 d. buvo paskutinioji Dasaros šventės diena, „Vidžajadasami“. Šią dieną baigėsi savaitę trukęs tradicinis aukojimas Dievui. Tačiau ji tapo dar labiau įsimintina dėl to, kad šią dieną Anantapuro rajono žmonėms buvo perduotas vandens projektas. Perdavimo ceremonijoje dalyvavo Andra Pradešo valstijos premjeras bei kiti oficialūs asmenys. Savo kalboje Baba kvietė Indijos žmones pasikliauti savimi ir bendrai dirbant rūpintis svarbiausiais savo poreikiais. Premjeras Šri Čandrababus Naidus, pirmininkavęs šiam renginiui, padėkojo Sai Babai ir Šri Satjos Sai centriniam fondui už retą dovaną, kuri yra pavyzdys visai šaliai, kaip reikia tenkinti būtiniausius žmonių poreikius. Bhagavatis, buvęs Indijos Aukščiausiojo Teismo vyriausiasis teisėjas, o dabar – Šri Satjos Sai centrinio fondo narys, perdavė premjerui projekto baigimo ataskaitą. Tai buvo simbolinis Šri Satjos Sai vandens tiekimo projekto perdavimas Andra Pradešo valdžios institucijoms tolesnei eksploatacijai. Šri Satjos Sai centrinio fondo sekretorius K. Čakravatis pateikė ataskaitą, kaip buvo atliekami darbai, kuriems iki menkiausių smulkmenų vadovavo Sai Baba. Skirtas 731 kaimui bei 7 miestams Andra Pradešo valstijoje, projektas kainavo 3 mlrd. rupijų (virš 70 mln. JAV dolerių). Siekdamas įgyvendinti pažadą kuo greičiau užbaigti darbus, trestas paėmė iš banko 1 mlrd. rupijų paskolą, ir projektas buvo užbaigtas per rekordinį laiką. Ceremonijoje kalbėjo Kaimo reikalų ministras. Šri Kandalas Rao, projekto techninis konsultantas, perskaitė techninę ataskaitą. Šri Ramakrišna, darbus atlikusios „Larsen & Turbo“ bendrovės prezidentas, pasakojo apie technines problemas ir kaip jos buvo išspręstos.

Baba savo kalboje, kurią dažnai pertraukdavo plojimai, užtikrino, jog Jis pasiryžęs padaryti viską, kas įmanoma, kad pakiltų žmonių gerovė. „Visa mano esybė, nuo galvos iki kojų, pasišventusi tarnauti žmonėms. Aš daug ką noriu padaryti žmonių labui, tačiau nenoriu apie tai kalbėti. Darbai turi kalbėti patys už save. Buvo minėta, kad Kolaro rajone taip pat labai trūksta geriamo vandens. Kolaro rajone nėra upių… Aš pasiruošęs padėti bet kuriam rajonui, valstijai ar bendruomenei. Aš nepripažįstu skirtumų… Niekada nepasakysiu „ne“ tam, kas prašo mano pagalbos, kokio jis bebūtų tikėjimo ar kastos… Aš pasiruošęs net atsisakyti Prašanti Nilajamo, kad būtų patenkinti būtiniausi žmonių poreikiai. Esu pasiruošęs viską padaryti žmonių gerovės labui. Tai mano vienintelis rūpestis. Kiekviena mano kūno ląstelė trokšta tarnauti žmonėms visais įmanomais būdais…“

„Džiaugiuosi, – pasakė Svamis, – kad Andra Pradešo ministras perėmė šio projekto eksploataciją, ir dabar mes galėsime imtis naujų darbų. Aš tam pasiruošęs. Darbas nesibaigia. Pažadu Kolaro rajono žmonėms, jog pasirūpinsiu, kad netolimoje ateityje jiems netrūktų vandens. Iki 72-ojo gimtadienio kiekviename Kolaro kaime žmonės turės geriamo vandens…

Aš esu jūsų, jūs esate Mano, tarp mūsų – dvasinis ryšys. Jūs turite teisę ateiti pas Mane, ir Aš būtinai išpildysiu jūsų norus. Neabejokite tuo. Laiminu jus visus“.

Yra daug turtingų žmonių, tačiau ką gero jie daro visuomenei? Sai Baba patarė ministrams dirbti visuomenės labui ir nekreipti dėmesio į kritiką. „Geras darbas kalba pats už save“. Savo kalbą Baba užbaigė visus ragindamas puoselėti pasiaukojimą, o meilė savo tautai turi būti svarbiau už asmeninę naudą. Ceremonija baigėsi Indijos himnu.

Pagal išplėstą vandens projektą šiuo metu geriamas vanduo tiekiamas jau 11 miestų ir 900 kaimų.

Pagal „Sanathana Sarathi“ 1997 m. Nr. 10-11,

„Sai Vandana“, 1995