Sai universitetas Prašanti Nilajame

AMŽINASIS MOKYTOJAS

Pagal prof. S. Sarafo knygą „Eternal Educator“

Prof. Somnatas Sarafas (Somnath Saraf) turi istorijos magistro laipsnį ir yra parašęs švietimo srities daktaratą. Jis daug metų buvo švietimo ir jaunimo reikalų ministerijos patarėjas, taip pat švietimo politikos patarėjas UNESCO, o vėliau vyriausiasis konsultantas UNESCO švietimo planavimo institute Paryžiuje. Per 45 metus prof. S.Sarafas yra buvęs įvairių švietimo komitetų narys Indijoje bei užsienyje, jis atstovavo Indijos vyriausybei įvairiuose tarptautiniuose forumuose ir komitetuose. 1985–1991 metais – Šri Satjos Sai universiteto prorektorius.

1979 metų rugpjūčio 30 diena buvo man pati reikšmingiausia. Tada Sai Baba paklausė manęs, kokį darbą aš dirbu. Nepaprastai didžiuodamasis smulkiai nupasakojau savo, kaip švietimo patarėjo pareigas Indijos vyriausybės Plano komisijoje. Išreiškiau susižavėjimą pažangia Sai Babos Brindavano koledžo sistema ir pasakiau, kad vyriausybė galėtų suteikti lėšų kai kuriems novatoriškiems projektams Babos institutuose. Tai buvo posūkis. Baba švelniai tarė: „Sarafai, kam tu švaistai laiką ir kalbi apie pinigus? Kalbėk apie žmones! Ar pinigai gali išugdyti žmogų? Pasilaikykite sau tuos tūkstančius Plano komisijos rupijų. Man nieko nereikia. Man rūpi žmogaus ugdymas. Jei savo institutuose Aš galiu išugdyti 10 tokių asmenybių kaip Vivekananda, ateis švietimo renesansas. Ir Aš būsiu laimingas“. Man tai buvo istoriniai žodžiai. Dieviškasis Mokytojas per pusvalandį išdėstė man visą aukštojo mokslo (vidjos) koncepciją ir tikslus. Paprastais žodžiais Jis paaiškino, kaip integruotas mokymas, pasišventimas turint kilnius motyvus bei principus ir žmogiškosios vertybės padės studentams tapti tobulesniems. Jis paaiškino, kad svarbiausias Jo švietimo institutų tikslas – garantuoti, kad bus pastovus srautas žmonių, pasiekusių intelekto bei dvasios aukštumų. 1981 metų lapkričio 22 dieną buvo įkurtas Šri Satjos Sai aukštojo mokslo institutas. Jam suteiktas universiteto statusas. Tą dieną aš prisiminiau savo susitikimus su žinomais pedagogais, perskaitytas knygas. Buvau išstudijavęs žymių Indijos bei Vakarų filosofų bei pedagogų mintis. Jie turėjo tobulo žmogaus viziją. Tačiau Baba iškėlė mintį, kad šių dienų pedagogai, įsigilinę į teorines doktrinas, užmiršo senąjį palikimą ir beveik nebesuvokė, kad švietimas yra svarbiausias žmogaus gyvenime. Pasaulyje parašyta tūkstančiai knygų, atskleidžiančių įvairius Sai Avataro aspektus, tačiau man patį giliausią įspūdį Jis daro kaip dieviškasis Mokytojas. Jis yra kaip tik toks, koks turi būti pedagogas: filosofas, psichologas, ugdymo sistemos kūrėjas, administratorius ir mokytojas.

Vidja. Aukštasis mokslas ir jo vaidmuo

„Vidja, aukščiausioji išmintis, siekia perteikti žmogui, kas yra dvasia“, – teigia Baba.

Satjos Sai Babos aukštojo išsilavinimo koncepcija išdėstyta knygoje „Vidya vahini“. Aukštasis išsilavinimas, pasak Sai Babos, turi ne tik suteikti žinių, bet ir padėti atskleisti žmogaus dieviškumą, kilnumą, jau slypinčius jame. Tikslas – suvokti Vienovę, o priemonės – ieškoti Tiesos bei visumos, siekti vienybės ir tyrumo.

Jau senokai mokslininkai ir gydytojai ėmė skelbti visuminio smegenų vystymo teoriją. Kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai atsako už skirtingą veiklą: tai intelektas ir intuicija, racionalus ir metaforiškas mąstymas, analitinis ir visumos suvokimas, faktai ir apibendrinanti tiesa. Moksliniai ir technologiniai mūsų civilizacijos aspektai – kairiojo pusrutulio produktai, o mistiniai ir humanistiniai – dešiniojo. Ekspertai priėjo neginčytiną išvadą, kad šiuo metu per švietimą skatinama kairiojo pusrutulio veikla, o dešinysis, kuris yra labai svarbus integruotai asmenybei ugdyti, – ignoruojamas.

Dar anksčiau, prieš pagrindžiant mokslinį visuminį požiūrį, Baba išdėstė žmogaus asmenybės ugdymo koncepciją. Jis sako: „Šis materialus, objektyvus pasaulis, regimas mūsų akimis, tenkina mūsų pojūčius, žavi mūsų protus ir suteikia informacijos. Tačiau šiame pasaulyje yra ir nematerialus, subjektyvus pasaulis, taip pat pasiekiamas. Kai jį pažįstame, abu šie pasauliai atsiskleidžia kaip tos pačios nedalomos Sąmonės dalys. Jie abu palaiko vienas kitą ir sudaro visumą. Iš visumos (Parabrahmano) atsiranda individuali siela, visumos dalis. Kai siela nusimeta individualų apvalkalą, amžina visuotinė Sąmonė vėl yra Pilnatvė (Parabrahmanas)“.

Pilnatvės, vienovės, tiesos bei visumos ieškoma daug amžių. Baba aiškina, jog šią aukštojo mokslo pakopą buvo pasiekę išminčiai bei šventieji, o jų kova bei pergalė išliko aprašyta literatūroje.

Kai dvasinė disciplina sunaikina egoizmą ir puikybę, pasiekiamas gerumas – darna ir ramybė. Neįmanoma pasiekti išminties, kol žmogų pančioja egoizmas. Vidja – tai dora. Vidja moko pirmiausia pažinti save ir tada keisti save, prieš pradedant keisti kitus. Svarbus vidjos (dvasinio išsilavinimo) aspektas – disciplinuotas gyvenimas, laikantis apribojimų. Minčių ir elgesio drausmė, darna visuomenėje, geri ryšiai tarp žmonių, tautų ir rasių gali suteikti palaimos.

Vidjos vaisių įmanoma pasiekti tik tuomet, kai dėstytojai ir studentai teisingai supranta, kas yra išsilavinimas, ir siekia aukštų idealų. Baba sako, jog mokytojo vaidmuo yra svarbiausias. Mokytojas, pats neįsisavinęs dvasinių žinių, negali išugdyti kilnaus žmogaus. Šventųjų raštų išmanymas bei praktiško įgyvendinimo patirtis – tik dėl šių dviejų dalykų žmogus būna visapusiškas ir gali mokyti ne tik žodžiu, bet ir savo pavyzdžiu. Mokytojai turi būti kilnūs žmonės. Mokymas ir ugdymas – tai dalijimasis su kitais, tarnavimas, netrokštant atpildo.

Dvasinis gyvenimas turi būti mūsų pasaulietiško gyvenimo pagrindas. Mokytojas parodo kryptį ir tikslą. Studentai nutiesia kelią ir eina į ateitį. Geras charakteris – žmogaus požymis. Mokytojai turi skleisti savo žinias, išmintį ir stengtis pakylėti studentus į aukštesnį žinojimo ir veiklos lygmenį. Geri studentai, puoselėdami vertybes, pakels ir visuomenę, kuriai jie priklausys.

Baba aiškina, kad išsimokslinimą grįsti išmintimi galima tuomet, kai mokomajam dalykui taikoma įvairovės vientisumo filosofija. Pavyzdžiui, chemijos dėstytojas, aiškindamas cheminių medžiagų sudėtines dalis, turėtų kalbėti ir apie dieviškumo esmę, nes Dievas vadinamas Esme, esančia visur. Kitas pavyzdys: kiekvienoje kūno ląstelėje yra ir kitų ląstelių esmė. Taip ir Dievas „teka“ kaip esmė visose kūno dalyse.

Aukštoje temperatūroje viskas yra skystis, temperatūrai kylant, skystis virsta dujomis. Net geležis žemės gelmėse yra skysta. Temperatūrai krintant, skysčiai aušta ir virsta kietąja medžiaga. Chemija – tai mokslas apie skysčius, fizika – apie kietąją materiją. Kietoje žemėje auga augalai, o augalų mokslas – tai botanika. Augalai – gyvūnų maistas, o mokslas apie gyvūnus – tai zoologija. Taigi gyvūnų pagrindas – augalai, augalų – kietoji materija, kietosios materijos pagrindas – skysčiai ir t. t. O kas yra pačios subtiliausios materijos pagrindas? Tai Dievas. Galiausiai viskas kilo iš to paties šaltinio – Dievo. Dievas sujungia chemiją, fiziką botaniką, zoologiją. Dėstytojai turi akcentuoti vientisumą įvairovėje, siekdami mokslui pritaikyti išmintį ir galiausiai dvasingumą.

Kviesdamas studijuoti dvasinius mokslus Baba sako, jog gamtos mokslai suteikia tik maistą ir patenkina kitus žemiškus poreikius. To žmogui neužtenka. Siekiantys išsilavinimo studentai turi būti geri, užjausti ir mylėti visus. Jie turi nuolatos stebėti savo jausmus bei reakcijas ir nebūti savanaudžiai, pavydūs, pikti bei godūs. Jie turi pasitikėti savimi. Išsilavinęs žmogus turi padėti ne tik tiems, kurie jam padeda, bet ir tiems, kurie jam kenkia. Tai didelė dorybė, atskleidžianti gilesnį suvokimą.

Baba tvirtina, kad studentai – Jo didžiausias turtas. Jie gimė kaip nemirtingumo sūnūs ir yra verti amžinos palaimos. Idealus studentas – tarsi lotosas, kurio prigimtis – tyrumas. Studentai turi būti kuklūs ir siekti aukštų idealų.

SATJOS SAI UNIVERSITETAS

Įkūrimas

Baigęs pradžios mokyklą Putapartyje, Satja lankė vidurinę Bukapatname. Vėliau ši mokykla tapo aukštąja, ir Satja Sai Baba padėjo aprūpinti ją geriausia įranga. Taip prasidėjo Jo pagalba švietimo įstaigoms. Aukštesniajai mokyklai Bukapatname buvo suteiktas Satjos Sai vardas. Ta proga Baba pasiuntė kvietimą į mokyklos šventę N. Kasturiui (Kasturi), pavadindamas jį filosofijos daktaru. N. Kasturis neturėjo tokio laipsnio, todėl kukliai prasitarė Babai nesąs filosofijos daktaras. Sai Baba nusišypsojęs paplojo N. Kasturiui per petį ir tarė: „Tu esi filosofijos daktaras“. Šalia buvęs svečias pasiteiravo: „Kokio universiteto, Svami?“ Baba atsisuko ir iškart atsakė: „Putaparčio universiteto“. Tai buvo 1951 metų gruodis!

„Nė vienas Jo žodis nėra atsitiktinis, tuščias ar beprasmis“, – rašo N. Kasturis savo įspūdingoje knygoje „Mylintis Dievas“. Tik Svamio valia lygiai po 30 metų Putapartyje buvo įkurtas Šri Satjos Sai aukštojo mokslo institutas.

1971 metais, atidarydamas Satjos Sai koledžą moterims Anantapure, Baba pasakė, kad koledžas virs universitetu: „Satjos Sai universitetas turės užduotį auklėti jaunąją kartą meilės, tarnavimo žmonijai ir pasitikėjimo savimi dvasia“.

Pradžia

1980 metais, atidarydamas Satjos Sai koledžą vyrams Prašantyje, Baba paskelbė: „Po metų šis koledžas virs universitetu, todėl turime padėti jam tvirtus pagrindus. Indijos vyriausybė sutiko, kad mes čia įkurtume universitetą. Todėl šiandien, Vidžajadasami dieną, Prašanti Nilajamo ir Anantapuro koledžams suteikiamas universiteto statusas“. Lygiai po metų, 1981 metų spalio 8 dieną įsteigtas Šri Satjos Sai aukštojo mokslo institutas. Tai buvo 108 universitetas Indijoje. Tą dieną Baba pašventino universiteto administracinio pastato vietą ant kalno. Įdomu tai, kad grįžęs iš šventinimo apeigos, Baba materializavo atviruką su šio pastato architektūriniu vaizdu ir įteikė jį žinomam Savo pasekėjui, inžinieriui, pulkininkui Džoga Rao (Joga Rao).

1981 metų lapkričio 22 dieną, kai institutas perorganizuotas į universitetą, tuometinis Indijos Aukščiausiojo teismo vyriausiasis teisėjas Y. V. Čandračudas (Y.V.Chandrachud) savo kalboje teigė, jog šis universitetas unikalus tuo, kad jis kelia dvasinius tikslus ir kad jo rektorius, sponsorius, vadovas ir globėjas yra Satja Sai Baba. Dr. M. Šah (Shah), tuometinė Universitetų teisių suteikimo komisijos pirmininkė, kalbėjo, jog šis universitetas bus tikėjimo, disciplinos, kūrybiškumo ir atkaklaus darbo pavyzdys. Instituto rektorius Satja Sai Baba pabrėžė, kad šiandienos studentai – ateities vadovai, kuriems tėvynė – ne tik žemės plotas, bet šventa šalis, kuriai reikia dirbti visiškai atsidavus. Baba kalbėjo, kad, be akademinio išsilavinimo, būtina tvirtai siekti doros, kaip buvo praeityje. Tada studentai bus auklėjami kaip būsimi žmonių gynėjai, vadovai ir administratoriai. Siekiant šio tikslo, visa švietimo sistema turi remtis meile, tiesa, tikėjimu, gailestingumu, kuklumu. Baba pabrėžė, kad dvasinis pažinimas daro žmogų kuklų. Kartu su išsimokslinimu reikia siekti ir kuklumo. Baba kalbėjo: „Reikia pažinti materialų pasaulį. Svarbu žinoti, kaip ir kodėl Žemė sukasi, koks atstumas yra iki Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių, tačiau taip pat rimtai reikėtų pagalvoti, ką duoda šios žinios. Svarbiausia mūsų studijoms – tai tyrinėti, kokia didelė yra žmogaus širdis, kiek mes suvokiame vidinius principus ir koks žmogaus būties tikslas. Studentai turėtų siekti ir aukštų balų, ir vidinių vertybių, ir gero vardo. Kartu su pasaulietiškomis žiniomis universitetas teiks etinį, moralinį ir dvasinį išsilavinimą. Studentai mokysis laikytis tiesos ir drausmės, pasišvęsti Aukščiausiajam, atlikti savo pareigas, skaistinti savo protą“. Svamis gražiai išdėstė mokymosi gaires: „Universiteto Botanikos fakultete bus diegiamos žinios ne tik apie augmenijos medžius. Mes skleisime žinojimą apie tikrojo gyvenimo medį. Universitetas teiks ne tik ekonomikos žinių. Jis apims ir teistinės etikos pažinimą. Jame bus mokoma ne tik materialaus pasaulio mokslų. Bus aiškinama apie „aukščiausiąjį saldumą” – atmą (raso vai sah – dvasia yra saldumas). Universiteto dėstytojai suteiks žinių ne tik apie materialų pasaulį (padarta), bet ir nematerialų pasaulį (pararta) Nebus skiriamas materialus nuo nematerialaus. Šio universiteto auklėtiniai įgis drąsos ir pasitikėjimo, žinių ir įgūdžių, kaip kurti savo karjerą, remiantis savo pačių jėga. Todėl pasiūlėme, kad šiame universitete būtų integruotas dvasinis ugdymas, mokant etinių, fizinių ir metafizinių dalykų“. Šių Svamio žodžių laikomasi, sudarant įvairias mokymo programas.

Taip 1981 metų lapkričio 22 dieną prasidėjo nauja Sai švietimo era.

Patvirtinimas

Praėjus penkeriems metams po instituto įkūrimo, 1986 metų kovo 7–8 dieną Indijos Universitetų Asociacija atsiuntė žymių ekspertų komitetą. Vyko dalykiški pokalbiai su instituto ir fakultetų vadovais, buvo įvertinta instituto įranga ir mokymosi sąlygos. Ekspertų komitetas pasiūlė, kad Satjos Sai institutas taptų visateisiu Indijos Universitetų Asociacijos nariu. Jų ataskaita baigiama tokiais žodžiais: „Komitetas įsitikino, kad Satjos Sai aukštojo mokslo institutas, turintis universiteto statusą, gali būti laikomas pavyzdiniu institutu, ir todėl komitetas nedvejodamas rekomenduoja jį būti visateisiu Indijos Universitetų Asociacijos nariu“. Asociacijos sekretorius ir ekspertų komisijos narys Dr. Džegdišas Narainas (Jagdish Narain) patvirtino, kad jam „padarė įspūdį pati švietimo filosofija, taip pat pasirinktos mokslinių tyrinėjimų sritys“. Tuometinis Asociacijos prezidentas prof. S. V. Čitibabus (Chittibabu) parašė: „Apsilankymas jūsų universitete man buvo intelektualiai, emociškai ir dvasiškai pakylėjantis patyrimas, o dar svarbiau, kad turėjau išsvajotą galimybę pasėdėti prie Svamio kojų, išgirsti Jo auksinius išminties žodžius ir gauti Jo palaiminimą. Indijos Universitetų Asociacija jaučiasi pagerbta, kad jos nariu yra jūsų universitetas. Tegu jūsų Aukštojo mokslo centras, vadovaudamas įgyvendinant naująją žmogiškųjų vertybių ugdymo programą, būna dvasinis aukštojo mokslo lyderis mūsų šalyje“. 1986 metų balandžio mėnesį institutas tapo Indijos Universitetų Asociacijos nariu.

Augimas

1993 metų lapkričio 23 dieną baigėsi dvylika instituto gyvavimo metų. Jo gerąsias ypatybes iškėlė pedagogai ir žymūs Indijos žmonės, tarp jų prezidentai ir premjerai. Verta trumpai paminėti jų žodžius.

Į pirmąsias instituto metines 1982 metais atvykęs žinomas visoje Indijoje advokatas N. A. Palkhivala kalbėjo, kad tai, ką žmogus išmoksta jaunystėje, nuspalvina visą jo gyvenimą. Ar tapsi kilniu piliečiu, ar išdaviku, priklauso nuo to, ko išmokai jaunystėje. Nuo to, kaip šiandien bus ugdomi vaikai, priklausys gyvenimo kokybė rytdienos Indijoje. Kalbėdamas apie instituto unikalumą, N. A. Palkhivala pavadino jį „elitiniu institutu, kurio tikslas – formuoti charakterį, išskaistinti širdį ir matymą, o tai – tikrasis išsilavinimas“.

1984 metais, per trečiąsias universiteto metinės apsilankė Indijos prezidentas Zailas Singhas (Zail Singh). Jis pasakė: „Nors susikūręs tik prieš trejus metus, šis Universitetas jau užima ypatingą vietą, nurodydamas naujas gaires aukštajam išsilavinimui“.

Žymus mokslininkas, susilaukęs tarptautinio pripažinimo, prof. E. C. G. Sudaršanas (Sudarshan), Matematikos instituto Madrase direktorius, atvyko į 4-ąsias universiteto metines 1985 metais. Satjos Sai Babos 60-ojo gimtadienio proga stadione susirinko daugiau nei milijonas žmonių. E. C. G. Sudaršanas kalbėjo, kad universitete mokslas siejamas su tradicijomis ir kultūra. Jis palinkėjo, kad jokios jėgos nepriverstų studentų apsiriboti tik mokslu, užmirštant kultūrą.

1986 metais į šventę atvyko Maharaštros valstijos ministras pirmininkas S. D. Čavanas (Chavan). Jis sakė, jog senovės išminčių svajonė buvo sutelkti pasaulį kaip vieną šeimą. Vadovaujamas Sai Babos, šis institutas puoselėja tą pačią mintį. S. D. Čavanas pasidžiaugė, jog tai atviras institutas, o 60 studentų yra ne iš Andra Pradešo ir Karnatako valstijų. Jam padarė įspūdį, kad institute įgyvendinamos tokios programos kaip „norų mažinimas“ ir „garbės ir elgesio kodeksas“.

1987 metais apsilankė Dr. Šankaras Dajalas Šarma (Shankar Dayal Sharma), buvęs Indijos viceprezidentas. „Tai unikalus institutas“, – sakė jis. – „Vadovaujant gerbiamajam Rektoriui, čia suteikiamas tikras išsilavinimas, kuriuo garantuojama, kad bus suvoktos žinios, įgyta išminties ir puoselėjami senieji idealai – tiesa, dora, ramybė, meilė ir neprievarta. Svarbiausias jūsų instituto tikslas, be akademinio išsilavinimo, yra charakterio, teisingo požiūrio, vertybių ugdymas ir kiekvienam studentui padėti elgtis laikantis aukščiausių visumos principų“. Kalbėdamas apie tris universiteto miestelius Prašantyje, Brindavane ir Anantapure, prezidentas sakė, kad juose yra ramybės, dvasingumo, intelektualumo ir doros atmosfera. „Todėl institutas labai daug duoda ir tautai, ir pasauliui. Iš čia spinduliuoja dieviškumas. Nuostabu, kad instituto šlovė sklinda po visą pasaulį ir Indijos vyriausybė bei Universitetų teisių suteikimo komisija pripažino jį universitetu. Labai svarbu, jog čia suteikiant išsilavinimą svarbiausią vietą užima mūsų indų kultūra“.

1990 metais į 9-ąsias instituto metines atvyko R. Venkataramanas (Venkataraman), tuometinis Indijos prezidentas. Kreipdamasis į daugiau nei du milijonus žmonių, susirinkusių į 65-ąjį Svamio gimtadienį iš visos Indijos ir pasaulio, jis sakė: „Apsilankymas čia prilygsta piligrimystei“. Kreipdamasis į gerbiamąjį Rektorių, jis tarė: „Tu davei šiam institutui motto: „Kalbėk tiesą, laikykis teisingumo (dharmos)“. Todėl Prašanti Nilajamas – tai ne tik Ramybės, bet ir Dharmos buveinė. Tavo šventas buvimas šioje Dharmos buveinėje padeda atskleisti tai, kas yra geriausia žmoguje, praturtina jį fiziškai, intelektualiai ir dvasiškai. Jaučiuosi laimingas galėjęs čia atvykti“. Kreipdamasis į tų metų absolventus, prezidentas pasakė: „Jūs įgijote didelį bagažą žinių, nuo literatūros ir filosofijos iki matematikos ir biologijos, nuo kompiuterių programų iki įvairiausių profesijų kursų. Buvo pritaikytos pačios moderniausios ir naujausios mokymo metodikos išmokyti jus pasirinktos disciplinos. Tačiau svarbiausia, jūs įgijote čia žmogiškųjų vertybių pojūtį – vertybių, kurios yra bendros visoms pasaulio religijoms, bendros visai žmonijai […]. Nuostabu, kad visa tai jūs gavote žymaus šio instituto įkūrėjo akivaizdoje. Išgirsti dvasinių mokytojų ir išminčių pamokymus net netiesiogiai, iš knygų – tai palaiminimas. Išgirsti tiesiogiai iš šventojo – tai daugybę kartų didesnis palaiminimas. Todėl leiskite jus ypatingai pasveikinti su šia gera sėkme. […] Jūsų universiteto miestelyje tvyro nepaprasta ramybė. Aplankiau daugybę mokymo įstaigų Indijoje ir užsienyje. Bet turiu pasakyti, kad niekur kitur nemačiau tokios dvasingos atmosferos. Ne tik dėl to, kad jūsų pastatai ir sodai gražūs, ne tik dėl to, kad klimatas čia švelnus. Kažkas ypatingo yra šioje neapčiuopiamoje atmosferoje. Šis institutas alsuoja vidine ramybe, kuri jau savaime yra unikali. Jos neįmanoma pasiekti administracijos įsakais ir hierarchijos galia. Ji pasiekiama susivaldymu. Kiekvienas dėstytojas ir studentas, administratorius ir darbuotojas čia, rodos, intuityviai žino, kad šis Aukštojo mokslo institutas yra taip pat ir kilnaus elgesio vieta, ir aukštesnio supratimo buveinė“.

Tais pačiais metais į instituto metines buvo atvykęs ir Indijos premjeras P. V. Narasimha Rao. Jis pasidžiaugė, kad institutas stengiasi sujungti tradicines vertybes ir naujausias mokslo žinias. „Universitete yra geriausia įranga, geresnė nei daugelio kitų universitetų. Čia įkurtą kompiuterių centrą galima lyginti su geriausiais kompiuterių centraismūsų šalyje“, – pasakė premjeras.

1990 metais institute vėl apsilankė Universitetų teisių suteikimo komisija, vadovaujama prof. S. Dalalo (Dalal). „Šis institutas – tai unikalus aukštojo mokslo eksperimentas, kuriam vadovauja rektorius Satja Sai Baba. Jis suteikia visapusišką išsilavinimą tikrąja šio žodžio prasme. Akademinio išsimokslinimo, žinių ir išminties siekimas derinamas su pareiga ir pasišventimu. Trumpai tariant, jame mokomi studentai, vyrai ir moterys, įsipareigoję ugdytis tvirtą charakterį ir žmogiškąsias vertybes, pagrindines dvasines ir moralines vertybes, bendras visoms pasaulio religijoms“.

1991 metais Indijos premjeras P. V. Narasimha Rao pasiūlė ministrui atsiųsti ekspertų grupę ištirti instituto ypatybes ir pritaikyti jas kituose Indijos aukštojo mokslo institutuose. Ekspertai atvyko 1992 metais ir kovo 3 dieną pateikė tokią ataskaitą: „Institute dirba labai pasišventę ir kompetentingi dėstytojai iš įvairių šalies vietų. Kuo institutas unikalus, – tai dėl pastangų, be puikaus akademinio išsilavinimo, formuoti teisingą studentų požiūrį ir vertybes, kad jie taptų mokslo, pilietinės ir profesinės srities lyderiais “.

Metodika

Nuo pat instituto atsiradimo Satja Sai Baba iki mažiausių smulkmenų buvo suplanavęs visą jo akademinę struktūrą. Naujoviškos mokymo programos ir naujas ugdymo būdas išskiria šį institutą iš kitų aukštųjų mokyklų. Studentai ir dėstytojai gyvena universiteto miestelyje. Įstoti gali visi norintys, nesvarbu, kokios jų pajamos, kasta ar tikėjimas. Visos paskaitos vyksta anglų kalba. Mokslas visiškai nemokamas. Universitete atliekami moksliniai tyrimai (doktorantūros lygio). Laboratorijose ir auditorijose – šiuolaikinė įranga, kompiuterių centras. Vienam dėstytojui vidutiniškai tenka 6 studentai. Institute yra planetariumas, netoliese – Visų religijų muziejus. Mokslo metų pradžioje, gegužės mėnesį, vyksta Vasaros kursai, kuriuose skaitomos paskaitos apie Indijos kultūrą ir dvasingumą. Kasmet sausio mėnesį rengiamos studentų sporto žaidynės ir parodos. Specialybių fakultetuose, kaip verslo vadybos ir pedagogikos, profesinė kompetencija siejama su vertybine orientacija. Studentams dėstomas Dvasingumo kursas (Awareness course). Verslo vadybos magistrantams ir pedagogikos bakalaurams įtrauktas Pagrindų kursas (Foundation Course), atveriantis studentams didžias dvasines, kultūros ir mokslo idėjas. Formuoti charakterį padeda įvairios tarnavimo visuomenei programos. Pasenusi mokymo medžiaga iš karto atmetama ir įtraukiami nauji kursai.

Nuo 1992 metų priimti studentai skirstomi į 2 grupes: vieniems reikia daugiau pagalbos, mokantis reikiamą medžiagą, o kiti jau gali studijuoti sudėtingesnius dalykus. Instituto siekius, idealus ir filosofiją nusako jo emblema – Visų religijų vienovės kolona su lotosu viršūnėje, simbolizuojančiu asmenybės sužydėjimą.

Kasdienė darbotvarkė

Studentų diena prasideda 5 valandą ryto, o baigiasi 10 valandą vakare. Paskaitos, įvairios pratybos ir tarnavimo veikla vyksta viena po kitos. Laikas taip apgalvotai paskirstytas, kad studentai, nors ir užimti visą laiką, nesijaučia pavargę. Baba pabrėžia, kad poilsis – tai vieno darbo pakeitimas kitu. Bendrabučius, instituto rūmus, laboratorijas, aplinką – beveik viską tvarko patys studentai, vadovaujami dėstytojų. Vadinamoji „savarankiškumo“ programa – tai maisto dalijimas neturtingiems, sodo priežiūra, garso ir vaizdo priemonių priežiūra bei naudojimas, darbas studentų miestelio parduotuvėje, bibliotekoje ir skaitykloje, pagalba medicinos kabinete.

Studentai rengia tarnavimo savaites. Jų metu jie taiso kelius, remontuoja, valo, dažo pastatus, sodina augalus, rengia medicininės apžiūros stovyklas. Per šventes ir spektaklius studentai rūpinasi scena, apšvietimu. Jie padeda ir specialių programų metu – maitina vargšus, dalija drabužius, reguliuoja minios judėjimą dideliuose susibūrimuose.

Atvykę į universiteto miestelį, studentai ir dėstytojai pasitinkami lentoje parašyta „dienos mintimi“. Tai Satjos Sai Babos ir kitų šventųjų, išminčių, mokslininkų, filosofų, visuomenės veikėjų citatos. Jos skatina analitinį mąstymą, iškelia aukštus idealus ir padeda pajusti savo aukštesniąją esmę. Daugumoje auditorijų taip pat yra lentos, kuriose užrašomos citatos, iškabinami straipsniai ar žymių žmonių biografijos.

5 valandą ryto studentai susirenka bendrabučio maldų salėje, vadinamoje fojė, giedoti giesmių. Giesmė – tai širdies kalba, o bendras giedojimas pašalina barjerus, puoselėja meilę ir taiką. Muzika – geriausias būdas suderinti visą žmogaus sistemą. Maldos ir giesmės pakelia protą, apšviečia intelektą, taurina pojūčius, skaistina širdį ir padeda pajusti savo Esmę. Tenisonas yra pasakęs: „Maldomis galima pasiekti daug daugiau, nei šis pasaulis įsivaizduoja“. Pilna tyros meilės širdis neužsiteršia egoizmu.

Iš bendrabučių į paskaitas studentai susirenka tyliai ir tvarkingai. Paskaitos prasideda 8 valandą 35 minučių tyliai sėdint – 5 minutes susikaupiant į Dievą savyje. „Tik visiškoje tyloje galima išgirsti Dievo balsą“, – sako Satja Sai Baba.

Rytiniuose susirinkimuose studentai skatinami 15 minučių pakalbėti kokia nors svarbia tema: apie tikėjimų vienovę, didžiuosius pasaulio žmones, išminčius ir šventuosius, pasidalyti savo pačių dvasiniu patyrimu. Tai skatina studentus domėtis bei ieškoti medžiagos apie asmenybes, kurių gyvenimas, kilnios mintys ir jausmai, nesavanaudiški darbai galėtų įkvėpti kitus. Studentų kalbos paprastai būna labai įkvepiančios, jos liejasi iš širdies.

Ketvirtadieniais, guru dieną, rytinis susibūrimas trunka valandą. Tyliai pasėdėjus ir pagiedojus kviečiamas koks nors žymus kalbėtojas pasidalyti savo patirtimi, pakalbėti apie Šventųjų raštų tiesas ar didžius žmones. Kalbėti kviečiami ne tik mokslo žmones iš įvairių universitetų, bet ir žinomi švietėjai, teisėjai, gydytojai, socialiniai darbuotojai, administratoriai, diplomatai, verslininkai, taip pat ir svečiai iš užsienio, kurie apsilanko Sai Babos universitete.

Ketvirtadieniais studentai organizuoja simpoziumus įvairiomis temomis, pavyzdžiui, mokslas ir dvasingumas, tradicija ir šiuolaikiškumas, etinių vertybių vaidmuo atsiskleidžiant asmenybei, drausmės ir pareigos būtinumas tobulėjant. Keturi ar penki studentai išsako savo požiūrį prieš auditoriją – dėstytojus, studentus ir svečius.

Per rytinius sambūrius dažnai pasako kalbą ir rektorius Satja Sai Baba. Jo žodžiai, visada turiningi ir įkvepiantys, giliai paliečia susirinkusius. Svamis paprastai kalba apie tai, koks svarbus išsilavinimas, kokios lyderio savybės, dėstytojų ir studentų vaidmuo ir gyvenimo prasmė apskritai, kurios žmogiškosios vertybės turi reikštis per mūsų mintis, žodžius ir veiksmus. Švenčių (Guru purnimos, Krišnos, Ganešos, Dasaros, šv. Kalėdų ir kt.) dienomis Baba aiškina švenčių prasmę, kalba apie būtinybę sudvasinti kasdieninį gyvenimą ir skatina sekti didžiųjų šventųjų pėdomis.

Ir studentai, ir dėstytojai paprastai labai laukia šių sambūrių, nes jie – labai gera darbo dienos pradžia.

Institute gražiai švenčiamos Nepriklausomybės, Respublikos, Tautos vienybės, Mokslo, Mokytojo dienos. Visus renginius organizuoja patys studentai. Jie stato spektaklius apie didžių žmonių gyvenimą, rengia diskusijas, viktorinas, ruošia įvairias parodas, koncertus, sporto žaidynes. Sporto žaidynės – svarbus renginys, kuriame aktyviai dalyvauja ir dėstytojai.

Drausmė

Galbūt ryškiausia visų trijų universiteto miestelių ypatybė – drausmė. Svamis yra pasakęs: „Šio instituto mokymo būdas – drausmė. Pirmoji, antroji ir trečioji kalba – tai meilė, tarnavimas ir dvasinė praktika (sadhana)“. Tai rodo šimtaprocentinis paskaitų, seminarų, laboratorinių darbų lankomumas, kontroliniai darbai. Studentai niekuomet nepraleidžia kontrolinių darbų ir egzaminų. Neužfiksuota nė vieno drausmės pažeidimo atvejo. Visos įskaitos ir egzaminai prasideda maldomis. Nors instituto nuostatai reikalauja 85 proc. lankomumo, kad studentams būtų leidžiama laikyti egzaminus, daugumos studentų lankomumas siekia 95–100 procentų.

Taurios asmenybės ugdymas

Instituto ugdymo filosofija – suteikti laisvę širdies ir proto lavinimui. Drausmės, pareigos ir žmogiškųjų vertybių laikomasi visur – ir bendrabutyje, ir auditorijose, ir per šventes. Neatskiriama lavinimo dalis – jogos pozų mokymas, žaidimai ir sportas, rytinės maldų sesijos ir studentų kalbos auditorijai, tarnavimas visuomenei. Visa tai įtraukta į instituto mokymo sistemą.

Veikla po paskaitų – tai muzika, spektakliai, iškalbos lavinimas, diskusijos, viktorinos. Kultūringai asmenybei ugdyti didelę reikšmę turi menas, muzika ir teatras. Per metus studentai surengia kelias kultūros programas. Tokia veikla moko dirbti grupėje, dalytis atsakomybe, bendradarbiauti.

Visa ši veikla vertinama. Jos 75 procentus sudaro akademiniai dalykai, likusieji 25 proc. – asmenybės ugdymo veikla. Diplome šie dalykai įvertinami atskiru pažymiu. Toks integruotas lavinimas, pasaulietinių ir dvasinių dalykų ugdymas padeda studentams tapti gerais piliečiais, turinčiais stiprų atsakomybės jausmą.

Dvasingumo kursas (Awareness course)

Tai unikali programa. Ja institutas didžiuojasi. Studentai susirenka į institutą iš įvairių Indijos vietų, skiriasi jų kultūrinis ir socialinis lygis. Dėstant dvasingumo kursą studentai supažindinami su didžiomis žmonijos dvasinėmis tiesomis, kultūros ir mokslo idėjomis, religijomis. Pradėję nuo bendrų principų, koncepcijų ir teorijų, studentai toliau gilinasi į pasirinktas specialybes. Dvasingumo kursu nušviečiama penkių žmogiškųjų vertybių reikšmė asmenybei tobulėti. Šios programos sudėtinės dalys – tai Satjos Sai švietimo filosofija, religijų vienovė, amžinos vertybės besikeičiančiame pasaulyje ir gyvenimo prasmės ieškojimas. Programos tikslas – ugdyti studentų pasitikėjimą savimi ir pasiaukojimą, kad jie daugiau duotų visuomenei, negu imtų iš jos, ir padėti jiems suvokti savo dvasios vienovę su amžinuoju Absoliutu.

Šis kursas nevertinamas pažymiais, bet studentų laimėjimai išryškėja diskusijose, simpoziumuose, esė, spontaniškoje kūryboje. Šiam kursui skiriamos dvejos pratybos per savaitę. Šį kursą dėsto patyrę dėstytojai. Pratyboms būdingas spontaniškumas, laisva idėjų tėkmė, dažnai naudojamos vaizdo ir garso priemonės. Studentai skatinami kūrybiškai saviraiškai.

Profesijų bendrųjų pagrindų kursas

Dvasingumo kursas yra neatskiriama studijų dalis, o Verslo vadybos ir pedagogikos fakultetuose į profesijų programą buvo įtrauktas Bendrųjų pagrindų kursas (Foundation course). Tai buvo padaryta dėl to, kad nemažai studentų, stojančių į profesines studijas, nėra išėję instituto programos, o be to, jiems reikia tvirto pagrindo vertybėms. Studentai turi pažinti kultūros palikimą ir pasirengti būsimiems gyvenimo išbandymams. Savo esme šis kursas panašus į Dvasingumo kursą.

Vasaros kursai

1990 metais Satja Sai Baba studentams atnaujino Vasaros kursus, skirtus Indijos kultūrai ir dvasingumui (iki 1979 metų tokie kursai vyko reguliariai). Savo įžanginėje kalboje 1990 metų gegužės 20 dieną Satja Sai Baba apgailestavo dėl dabartinės švietimo, pagrįsto tik logika, būklės ir kalbėjo, jog būtina teikti deramą išsilavinimą, kuris padarytų žmogų nemirtingą. Pagrindinė Jo įkvepiančių šešiolikos kalbų tema buvo tokia – „Kūnas, pojūčiai, protas, intelektas ir dvasia – jų veikimas ir teisingas naudojimas“. Baba aiškiai nurodė, jog meilės dvasia, esanti švietimo institucijose, nuves į dvasingumą – aukščiausią švietimo tikslą. Jo kalbos buvo skirtos vidinei žmogaus transformacijai, suteikiančiai išsivadavimą. Tikėjimas, atsidavimas Dievui, pasiaukojimas ir nesavanaudiškas tarnavimas – tai keliai, vedantys į laisvę.

Mokslo metai universitete prasideda vasaros kursais, vykstančiais Brindavane kasmet nuo gegužės vidurio iki birželio pradžios. Naujai įstoję studentai supažindinami su plačia ir turtinga Indijos dvasine kultūra, be to, šie kursai padeda visiems studentams ir dėstytojams vėl iš naujo „pakrauti“ savo dvasines „baterijas“. Ramioje, tylioje ašramo aplinkoje vykstančios paskaitos yra veiksminga auklėjimo priemonė, padedanti ugdyti vertingiausius asmenybės bruožus. Šiuose kursuose paskaitas skaito mokslininkai, švietėjai, vadybos specialistai ir kiti žymūs visuomenės žmonės. Akcentuojamos žmogiškosios vertybės, etika ir humanizmas.

Planetariumas ir Visų religijų muziejus

Verta paminėti dar dvi įstaigas, kurių neturi kiti universitetai – tai planetariumas ir religijų muziejus. Jie abu padeda geriau suvokti kultūrą ir ryšį tarp mokslo bei dvasingumo.

Planetariumas buvo pastatytas 1985 metais, atidarytas per 65-ąjį Sai Babos gimtadienį. Planetariumo skliaute galima pamatyti 4054 žvaigždes, tarp jų 88 žinomus žvaigždynus, 57 navigacines žvaigždes, kamuolinius ir padrikuosius spiečius, Paukščių Taką, Didįjį ir Mažąjį Magelano debesis ir kai kuriuos ūkus. Daugiau nei 30 specialių projektorių bei kompiuterių gali atkurti kupolo skliaute vos ne kiekvieną dangaus ar meteorologinį reiškinį. Pasviręs kupolas taip pat leidžia projektuoti vaizdus akių lygyje. Dėl to planetariumas naudojamas ir mokymo tikslais – jame lengviau suvokiami pagrindiniai astronomijos, matematikos ir kitų disciplinų teiginiai.

Satjos Sai universitetas pirmasis Indijoje pradėjo naudoti planetariumo įrenginius mokymo tikslais, be to, taip šviečiami kaimo žmonės ir visi kiti, atvykstantys į Sai Babos ašramą.

Visų religijų muziejus atidarytas taip pat 1990 metų lapkričio 19 dieną, prieš pat 65-ąjį Sai Babos gimtadienį. Tai neįkainojamų eksponatų lobynas, iškalbingai perteikiantis įvairiapusės žmogaus kultūros raidą. Nuolat akcentuojama visų pasaulio tikėjimų vienybė. Tūkstančiuose įvairiausių knygų, žurnalų ir straipsnių galima pasiskaityti apie tai, ko Satja Sai Baba jau 50 metų moko, ką Jis įgyvendino, koks žmogiškųjų vertybių puoselėjimo pavyzdys yra Jis pats, savo mokymą taikantis kasdieniame gyvenime, taip pat galima sužinoti apie Jo skelbiamą meilės religiją, Jo dieviškas galias. Tačiau milijonams pasekėjų visame pasaulyje, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali perskaityti tokios daugybės knygų, bet norėtų pamatyti konkrečius Satjos Sai dieviškos šlovės pavyzdžius, šis muziejus iš tiesų yra puiki dovana. Jame vaizdžiai atskleidžiamas ir amžinas žmogaus troškimas pažinti Dievą. Piešiniai ir paveikslai, vaizdajuostės ir skaidrės, stendai ir pano, sieninė tapyba, manuskriptai ir knygos, instrumentai, statulos – visa tai atskleidžia šlovingą Indijos praeitį, svarbiausias pasaulio religijas ir jų filosofiją, įvairių dvasinių mokytojų, žymių mokslo, filosofijos ir dvasingumo korifėjų mintis, mokslo bei dvasingumo ryšį ir, žinoma, Satjos Sai Babos mokymą, Jo gyvenimą ir veiklą. Muziejuje demonstruojami žymių šventyklų, bažnyčių, mečečių modeliai, kuriais taip pat pabrėžiama pasaulio ir tikėjimų vienovė. Ir Sai universiteto studentai bei dėstytojai, ir daugybė Sai mokyklų mokinių, ir visi ašrame viešintys žmonės, apsilankę šiame muziejuje, turi puikią galimybę žvilgtelėti į turtingą žmonijos kultūrinį ir dvasinį palikimą.

Apdovanojimai studentams

1982 metais universitetas įsteigė apdovanojimą – aukso medalį ir piniginę premiją geriausiai besimokantiems, nepriekaištingo elgesio studentams paskatinti. Taigi šį apdovanojimą gauna studentai, išsiskiriantys pavyzdingu elgesiu, stropumu ir drausme, reguliariai lankantys maldų ir meditacijų sesijas, aktyviai dalyvaujantys visuomeniniame darbe ir „savarankiškumo ugdymo“ programose, pasiekę gerų sporto ar iškalbos meno rezultatų ir pan. Kiekvienais metais apdovanoti atrenkami trys studentai – du vaikinai ir viena mergina, kurių kandidatūras tvirtina rektorius Satja Sai Baba. Aukso medalių įteikimo ceremonija vyksta kasmetinėje universiteto metinių šventėje.

Informacija ruošiama