Dieviškieji atsakymai

Pari Prasna

Svamio atsakymai į konferencijos delegatų klausimus

Pirmosios tarptautinės Sai mokyklų konferencijos uždarymo kalba

2001 m. lapkričio 21 d.

Jei būsime tvirti ir neabejosime,

Net kai viskas, ko imamės, slysta iš rankų,

Jei viską sveikinsime su šypsena, numodami į visus rūpesčius, –

Širdis prisipildys išminties.

(Telugu eilėraštis)

1 kl.: Koks yra ryšys tarp religijos, dvasingumo ir educare?

Meilės įsikūnijimai!

Mane stebina tai, kad jūs negalite suprasti ryšio tarp religijos, dvasingumo ir educare. Pirmiausia supraskite, kas yra religija – „Religija – tai realizacija (suvokimas)“. Tik tada, kai suvoksite tiesą apie save, jūs suprasite, kas yra religija. Dvasingumas – tai ne tik bhadžanų giedojimas, garbinimo apeigos, šventyklų lankymas, piligrimystė ar kokia kita šventa veikla. Dvasingumas – tai visų būtybių vienovės pažinimas. Štai pavyzdys. Kai užmerkiame akis, mes nieko negalime matyti. Bet tą akimirką, kai jas atmerkiame, galime matyti tūkstančius galvų šioje salėje. Iš kur atsirado šios galvos? Jei pasigilinsite į šią tiesą, suprasite, kad jūsų akys mato šias galvas.

Pažinti vienybę įvairovėje – tai dvasingumas. Esminė tiesa, kurią reikia suprasti, yra ta, kad yra tik viena atma visose būtybėse. Klausimai ir abejonės kyla, kai matote įvairovę vienybėje. Visa kūrinija kilo iš meilės. Todėl nėra skirtumo tarp religijos, dvasingumo ir educare.

Religija yra savo tikrojo Aš realizavimas. Dvasingumas taip pat yra radimas to, kas jūs iš tiesų esate. Pavyzdžiui, jūs sakote: „Tai mano nosinė, tai mano lėkštė, tai mano ranka, o tai mano kūnas“. Tai kas jūs tada esate? Turi būti tas, kuris sako, kad jam priklauso stiklinė, lėkštelė, ranka ir kūnas. Kai tyrinėsite šią tiesą, suprasite, kad jūs esate atskirai nuo visų šių dalykų ir iš tikrųjų jūs esate visų jų šeimininkai. Tas šeimininkas yra atma.

Kitas aspektas yra educare. Kaip galite vadinti save išsilavinusiais, jei nesuprantate, kas yra educare? Žodis education (švietimas, ugdymas) kilo iš lotyniškos šaknies educare. Švietimas (education) reiškia pasaulietiškų faktų kaupimą, o educare turi atskleisti iš vidaus. Švietimas, išsilavinimas (education) skirtas pragyventi, o educare – gyventi. Taigi švietimas (education) yra skirtas pragyventi (sanskr. jivana upadhi), o educare yra skirtas galutiniam gyvenimo tikslui pasiekti (sanskr. jivitha paramavadhi). Mums lengva pažinti daiktus išorėje, bet labai sunku pažvelgti vidun. Viduje yra daug dalykų, kurie nėra pasireiškę. Kai sujungiate tris raides – G, O ir D, gaunate žodį GOD (Dievas). Kai žiūrite į raides atskirai, jos neturi prasmės. Mūsų tikslas – sudėti drauge šias raides ir suvokti prasmę. Tai – educare. Educare reiškia atskleisti iš vidaus. Atma – mūsų giliausioji tikrovė. Būtent tai educare turėtų atskleisti. Todėl iš tikrųjų nėra skirtumo tarp šių trijų dalykų – religijos, dvasingumo ir educare.

Tai, ką matote kituose, yra tik jūsų „Aš“ atspindys. Jei mes kaltiname ką nors kaip blogą, tai tik todėl, kad mūsų jausmas tam žmogui yra blogas. Kokį įspūdį mes susidarome apie kitus, – tai mūsų jausmų jiems atspindys. Viskas yra tik atspindys, atoveiksmis ir atgarsis. Todėl jūs neturėtumėte ieškoti trūkumų kituose. Jūs neturite teisės ieškoti trūkumų, nes jūsų nuomonė apie žmogų yra ribojama jūsų patirties su juo. Daugybės to žmogaus asmenybės aspektų jūs visiškai nepažįstate. Pavyzdžiui, pažvelgę į Anilą Kumarą, jūs pamatysite, kaip jis apsirengęs, jo veido spalvą, jo ūgį ir svorį. Bet Anilas Kumaras yra ne tik tai, ką jūs matote. Jis turi daugybę jausmų, pvz., meilės, gailestingumo ar pykčio, kurių jūs negalite matyti. Todėl jei norite visiškai pažinti žmogų, turite tyrinėti visus jo asmenybės aspektus. Šiais laikais žmonės vertina pagal fizinę išvaizdą ir sprendžia apie žmones iš jų išorinių veiksmų. Tai neteisinga. Iš tiesų netinkamas yra požiūris, o ne kūrinija. Kai užsidedate raudonus akinius, viskas atrodo raudona, o kai užsidedate mėlynus, viskas atrodo mėlyna. Tik tie neišmanėliai, kurie nepajėgia suvokti šios tiesos, imasi kritikuoti. Taigi net vertindami paprastą žmogų, jūs klystate, tai kaip jūs galite įvertinti Dievą?

Dievas savo lobyne laiko daugybę neįkainojamų dalykų. Bet jūs ateinate ir prašote: „Svami, duok man medalioną“. Jūs prašote Jo medaliono todėl, kad nežinote, kokių brangių dovanų Jis gali jums dovanoti. Jo lobyne nieko netrūksta. Todėl neturėtumėte prašyti Dievo ko nors ypatingo. Kai laikas pribręs, Jis jums duos. Dievas žino ir veikia atitinkamai, pasirinkdamas tinkamą laiką, vietą ir situaciją. Štai kodėl dažnai būna taip, kad Jis ateina pats ir duoda neprašytas. Todėl Dievą labai sunku suprasti. Neišmanėlis, kuris nepajėgia suprasti šio principo, dažnai klaidingai jį interpretuoja.

Taigi educare, dvasingumas ir religija nėra atskiri dalykai. Štai žiedas, grandinėlė ir auskarai – visa tai skirtingi to paties aukso dirbiniai. Jei žmogus supranta šią vienijančią tiesą, tada nebelieka vietos įvairovei. Todėl Dievas yra vienas, nors Jis gali pasirodyti jums įvairiais pavidalais. Visa ko pagrindų pagrindas yra meilė. Būtent jos jūs turėtumėte siekti. Nesijaudinkite dėl religijos. Yra tik viena religija – meilės religija. Educare reiškia atskleisti dieviškąją meilę, slypinčią žmoguje. Būtent todėl yra pasakyta: „Meilė yra Dievas, gyvenkite meilėje“. Tada nebebūtų konfliktų pasaulyje ir visi gyventų drauge laimingai. Tik tada, kai yra skirtumų, atsiranda konfliktas. Ištrinkite šiuos skirtumus ir gyvenkite su vienovės jausmu.

Yra tik viena kalba – širdies kalba.

Yra tik viena religija – meilės religija.

Yra tik viena kasta – žmonijos kasta.

Religijų yra daug, bet kelias yra tik vienas, ir mes turime atrasti šį kelią. „O, didvyriai Bharatos sūnūs! Nėra blogos religijos tam, kuris viską teisingai suvokia“. Neteisinga įžvelgti skirtumus tarp religijų. Kasdieniniame gyvenime būtina suprasti švietimo ribas. Tai, ką skaitote pirmą sykį, gali atrodyti nauja, bet kai skaitote tai nuolatos, tai nebėra nauja. Štai pavyzdys. Kartą Dievas panoro dovanoti žmogui išsilaisvinimą ir nusiuntė pas jį mirties Dievą Jamą. Jama, prisiartinęs prie žmogaus, paklausė, ar pasekėjas jį pažįsta. Bet žmogus atsakė, kad Jama jam nepažįstamas. Tada Viešpats Jama jam tarė sugrįšiąs pas jį tik tada, kai šis galėsiąs atpažinti Jamą. Kai Jama sugrįžo po trijų dienų, jis uždavė tą patį klausimą. Dabar pasekėjas atsakė, kad Jama jam jau pažįstamas, nes jis jau yra jį matęs. Prieš susipažįstant viskas atrodo keista ir nauja. Bet kai susipažįstama, skirtumai pamažu nyksta.

Iš esmės jūs turite atsikratyti skirtumų pojūčio ir pajusti vienovės jausmą. Tada jūs pažinsite šią religiją; educare ir dvasingumas yra vienas ir tas pats.

2 kl.: Koks turėtų būti Satjos Sai mokyklų santykis su vyriausybe?

Satjos Sai švietimas ir valstybinis švietimas – tai dvi atskiros sistemos. Tačiau Satjos Sai mokyklos turėtų palaikyti gerus ryšius su vyriausybe. Sai priklauso visiems, o vyriausybė – ne. Satjos Sai mokyklos turėtų laikytis visų vyriausybės nustatytų taisyklių, bet vienintelė Sai taisyklė yra meilė. Satjos Sai mokyklose mes laikomės visų disciplinos taisyklių iš meilės. Valdžia verčia paklusti jos taisyklėms, todėl tai „prievarta“ (angl. force), o Sai metodas yra iš „šaltinio“ (angl. source). Galima siekti Satjos Sai mokslo kartu su valstybiniu išsilavinimu. Satjos Sai švietimas ugdo žmogiškąsias vertybes. Laikykitės šių vertybių ir tuo pat metu siekite valstybinio išsilavinimo. Bet jų dirbtinai nedalykite. Kiekvieną dieną savo žinioje mes turime 24 valandas. Daugiausia 6 valandas – tris valandas iš ryto ir tris po pietų – mes praleidžiame mokyklose. Mums vis dar lieka 18 valandų. Skirkite 6 valandas miegui, 6 valandas asmeninei veiklai, o likusias 6 valandas galima skirti dvasiniams siekiams ir žmogiškosioms vertybėms ugdytis. Satjos Sai švietimas suteikia praktinių žinių, o valstybinis išsilavinimas – tik knyginių. Bet neignoruokite ir knyginių žinių, nes pirmosios (praktinės žinios) dovanoja mums dvasinį, o pastarosios (knyginės žinios) – pasaulietinį džiaugsmą. Valstybinis išsilavinimas suteikia mums priemones pragyvenimui, o Satjos Sai švietimas veda mus į galutinį gyvenimo tikslą. Šie abu mokymai yra dvi tos pačios monetos pusės.

3 kl.: Kaip mokytojai gali suprasti mokinių protus?

Mokytojas pirmiausia turi nuodugniai suprasti savo paties protą, prieš bandydamas suprasti savo mokinių protus. Jei mokytojo protas yra tinkamas, mokiniai tą parodys savo elgesiu. Kadangi mokytojas negali pamatyti mokinio proto, jį turi suprasti stebėdamas mokinio elgesį. Mokytojas turėtų stebėti ir analizuoti mokinio, taip pat jo tėvų, draugų ir kitų mokinių elgesį. Tuo naudodamasis, jis galės vesti mokinį teisingu keliu.

Kartais tėvai teikia vaikams per daug laisvės, o vaikai, savo ruožtu, neteisingai panaudoja šią laisvę, bendraudami su laisvo elgesio draugais. Mokykloje jo laisvė apribojama. Jis turi išmokti suderinti laisvę ir discipliną. Mokytojas negali kištis į mokinio šeimos reikalus, nes tėvai duoda laisvę savo vaikams iš meilės. Tačiau mokytojas turi domėtis ir mokinio veikla namuose. Bet šiame moderniame amžiuje liūdina tas faktas, kad būtent tėvai, duodami savo vaikams per daug pinigų ir laisvės, yra 99 proc. kalti dėl to, kad jų vaikai pasuka klystkeliais. Tėvai labai klysta, nes jie mano, kad vaikai įsižeis, jei jų laisvė bus apribota. Bet jei jų vaikas nueina klystkeliais, jie jaučiasi prislėgti. Vaiką reikia prižiūrėti nuo pat pradžių. Kaip kad stabdžiai važiuojant reguliuoja automobilio greitį, kad būtų saugu, taip ir vaikų laisvė turi būti ribojama jų saugumo vardan. Vaikui reikėtų teikti laisvę tose srityse, kurios susiję su teisingu elgesiu, bet jį reikia bausti, kai jis suklysta. Kai tėvai teikia laisvę savo vaikams, jie turėtų atidžiai stebėti, kaip vaikai elgiasi. Tik tada vaikas eis teisingu keliu. Didžiausia atsakomybė, kad vaikas eitų teisingu keliu, tenka motinai. Paprastai, jei duktė šeimoje išlepinama, kalta motina, o jei šunkeliais nueina sūnus, dėl to kaltas tėvas.

Būtent todėl ir atsirado institucija, vadinama mokykla, kad vaikams nebūtų teikiama besaikė laisvė. Būtent čia mokytojai turėtų padėti mokiniams suderinti laisvę ir pareigas. Mokytojas turėtų nuolat mokiniui priminti, kad savo elgesiu jis pelnys vardą savo tėvams ir mokyklai, kurioje mokosi.

Kai kuriose šalyse nėra akcentuojama gerumo ir pagarbos vyresniesiems idėja. Satjos Sai mokyklų mokytojai privalo teisingai patarti mokiniams. Mokytojas turi išaiškinti mokiniui, kad jis gimė žmogumi ir kad jis nei „laukinis gyvūnas“, kad sėtų baimę žmonių širdyse, nei „naminis gyvūnas“ (paklusnus žmogus), kad bijotų kitų. Jis neturi priežasčių bijoti ir neturėtų kelti baimės kitiems. Šitaip mokytojas turi vesti mokinius teisingu keliu. Gyvenimas yra ilga kelionė ir jo negalima leisti vėjais, užsiimant menkaverčiais dalykais. Jį reikia praleisti kaip įmanoma prasmingiau. Mes turėtume siekti ne ilgo, o dieviško gyvenimo. Tokiais gerais patarimais galima mokinius keisti.

Jūs esate dvasiniai mokytojai (acarya), ne tik mokytojai. Ačarija – tai tas, kuris pirmiausia pats praktikuoja, o tik tada moko savo mokinius. Taigi, kai norite savo mokinius pamokyti teisingų principų, pirmiausia praktikuokite, o tik tada rodykite pavyzdį. Pavyzdžiui, jei jūs mokykloje rūkote, mokiniai taip pat paseks jumis ir pradės rūkyti. Jei stengsitės įtikinti juos sakydami, kad rūkymas kenkia sveikatai, mokiniai savo ruožtu atsakys jums: „Pone, tai kodėl jūs rūkote?“ Tikras tinkamo lavinimo bruožas yra geras mokymas. Geras lavinimas transformuoja mokinius. Jis paskatina mokinius prisipažinti mokytojui savo klaidas. Tai Aš labai gerai žinau. Kartais Aš baudžiu Savo studentus už jų klaidas ir būnu jiems griežtas. Tačiau Aš myliu juos ir duodu jiems tai, ko jiems reikia. Tai transformuoja jų širdis. Jie ateina ir meldžia Manęs: „Svami, prašome, atleisk mums. Tai mūsų klaida, kad mes pasielgėme ne taip, kaip Tu sakei. Dabar mes tai supratome. Svami, mes daugiau niekada šios klaidos nekartosime“. Žodžiai, kylantys iš tikros atgailos, ištirpdo Svamio širdį, ir Svamis jiems atleidžia, sakydamas: „Mano brangus sūnau, ką Aš darau, yra tavo labui“. Visi mokytojai šito gali išmokti.

4 kl.: Kokia svarbiausia gero mokytojo savybė?

Tai labai svarbus klausimas. Mokytojai turi praktikuoti tai, kas gera, ir mokyti to mokinius. Mokytojai turi gyventi pavyzdinį gyvenimą. Štai pavyzdys. Kai Aš mokiausi trečioje klasėje Kamalapurame, mes turėjome mokytoją, vardu H.Iyengar’as. Mokiniai jo labai bijojo ir dažnai vengdavo jį susitikti. Aš labai gerbiau Savo mokytoją. Vieną kartą Iyengar’as labai supyko, pastebėjęs, kad Aš pasukau į skersgatvį, kai jis artėjo keliu iš priešingos pusės. Kitą dieną nuėjau į mokyklą. Aš buvau klasės seniūnas ir turėjau atnešti ryšulį lazdų, kuriomis jis bausdavo mokinius. Mokytojas atėjo į klasę labai piktas, nes vis dar tūžo ant Manęs už tai, kad nenorėjau su juo susitikti kelyje. Jis Manęs paklausė: „Kodėl Tu nenorėjai manęs susitikti ir pasisveikinti?“ Aš atsakiau: „Pone, Aš jūsų nemačiau. Aš ėjau pas savo draugą pasiimti sąsiuvinio“. Jis užriko: „Tai Tu manęs nematei?“ Aš atsakiau: „Taip, Aš jūsų nemačiau“. Jis pagrasino Mane nubausti. Aš ramiai tariau: „Pone, Aš sakau tiesą. Jei norite Mane nubausti, galite tai padaryti“. Šis atsakymas jį sugraudino ir suminkštino jo širdį. Jis pasikvietė Mane arčiau ir tarė: „Radžu, aš žinojau, kad Tu niekuomet šito nepadarytum. Tai aš kaltas, kad supykau ant Tavęs. Noriu Tavęs paprašyti, kad rytoj vakare mane aplankytum“. Kaip prašė H.Iyengar’as, vakare Aš nuėjau į jo namus. Iyengar’as labai Mane mylėjo. Jis pavaišino Mane spurgomis, kurias pateikė aliumininėje lėkštėje. Jis prisipažino: „Aš klydau, norėdamas Tave nubausti. Atsiprašymo ženklan aš Tau noriu pasiūlyti savo draugystę“. Mūsų gerumas, teisingumas ir šventos savybės transformuoja kiekvieną žmogų. Aš atsakiau: „Pone, jūsų padėtis daug aukštesnė, negu Mano. Draugystė įmanoma tik su lygiais“. Jis atsakė: „Gali taip galvoti. Bet iš tikro žmogaus amžius ir išsilavinimas nėra svarbūs; svarbu – tik žmogaus širdis. Tu turi gerą širdį“. Jis toliau teiravosi, ar Aš gerai mokausi. Aš atsakiau jam: „Taip, pone“. Tada jis Mane įspėjo, kad artinasi egzaminai, ir norėjo, kad Aš gerai mokyčiausi. Per egzaminą, kuris truko 2 valandas, visus atsakymus Aš parašiau per pusvalandį. Atidaviau atsakymų lapą prižiūrėtojui ir išėjau. Mokytojas Mane stebėjo. Jis šūktelėjo: „Radžu! Regis, Tu nieko neparašei“. Aš atsakiau: „Pone, pamatysite tai rytoj. Aš viską parašiau teisingai. Aš nerašau ir nesakau netiesos“. Kitą dieną iš atsakymų lapų šūsnies Mano atsakymų lapą jis paėmė pirmą. Vieną po kito patikrinęs Mano atsakymus, jis labai nustebo, nes kai kurie buvo nežinomi net ir jam. Taigi Mano lape jis parašė labai, labai, labai, labai gerai. Anais laikais mokytojas pasilikdavo atsakymų lapus. Kitą dieną jis paprašė savo žmonos paruošti užkandžių ir pakvietė Mane į svečius. Jis Man siūlė: „Radžu! Išgerk puodelį kavos“. Aš atsakiau: „Pone, Aš negeriu kavos, neturiu tokio įpročio“. „Tai nors blyną (dosą) suvalgyk“, – prašė jis. Aš atsakiau: „Bet Aš nepratęs valgyti nelaiku”. „Prašau, suvalgyk nors dėl manęs“, – meldė jis. Tada Aš pavalgiau, kad jis būtų patenkintas. Mokiniai turi daug galimybių padaryti savo mokytojus laimingus. Nors kiti mokiniai bijojo mokytojų, Aš nebijojau, – todėl, kad Aš niekada nedariau jokių klaidų. Aš kalbėdavau labai švelniai. Dėl to Mano anglų kalbos mokytojas Mahbubas Khanas labai troško ateiti į Mano klasę. Jeigu koks kitas mokytojas tebebūdavo klasėje po skambučio, jis prašydavo jį išeiti. Visi kiti mokiniai klasėje Mane erzindavo, sakydami: „Radžu, eik į priekį!“ Mahbubas Khanas labai Mane mylėjo. Jis glostydavo Mano plaukus, glamonėdavo Mane, žnaibydavo Mano skruostus. Jis buvo 50 metų amžiaus ir neturėjo vaikų. Dažnai kviesdavo Mane į svečius ir buvo be galo Man atsidavęs. Išėjau iš tos mokyklos turėdamas 11 metų. Iki to laiko Aš vesdavau mokykloje maldas, o Mahbubas Khanas buvo atsakingas už maldų pravedimą. Jis prašydavo Manęs giedoti, sakydamas: „Tavo maldos ištirpdo mūsų širdis. Sukurk maldą-giesmę ir sugiedok ją“. „Kaip Aš galiu sukurti maldą-giesmę?“ – stebėdavausi. Jis sakydavo: „Tu tai gali!“ Ir Aš sukūriau giesmę ir giedojau maldų susirinkimuose. Net būdamas tokio amžiaus, į tą giesmę Aš įpyniau mintį apie religijų vienybę.

Pasiklausę tos giesmės, visi buvo nustebę. Po kurio laiko Aš palikau mokyklą, paaiškindamas: „Aš esu Sai. Niekas, kad ir koks didis jis būtų, niekada negalės Manęs suprasti. Nesistenkite Manęs čia laikyti. Aš priklausau visam pasauliui!“

Visi buvo suglumę. Jie ėjo paskui Mane verkdami: „Radžu! Radžu!“ Niekam neatsakęs, Aš nuėjau tiesiai į Andžanėjulaus sodą, atsisėdau ten ant uolos ir pradėjau mokyti „Manasa Bhajare Guru Charanam Dustara Bhava Sagara Taranam“ (Medituokite Dieviškojo Mokytojo pėdas, kuris tik vienas gali padėti jums perplaukti gimimo ir mirties vandenyną). Kitą dieną telugu kalbos mokytojas ir Mahbubas Khanas atsisakė mokytojo vietos. Jie Mane taip mylėjo, kad nenorėjo likti mokykloje be Manęs. Daugelis kitų mokytojų pasekė jų pavyzdžiu. Musulmonas berniukas buvo paprašytas lipti į sceną vesti maldų. Užlipęs ant scenos, jis pravirko, pagalvojęs apie Mane. Jis negalėjo giedoti maldos. Kiti irgi pradėjo verkti. Nuo tos dienos maldos nebebuvo giedamos.

Mokytojus ir mokinius riša tyros meilės ryšys. Mokiniai gali palenkti kiekvieno mokytojo širdį, o mokytojas gali laimėti mokinių širdis. Jei norite būti mylimi, pirmiausia turite mylėti kitus ir siekti tiesos. Indų kultūros pagrindas yra nuostata: „Kalbėk tiesą, praktikuok dharmą“. Aš visada buvau labai nuolankus. Dabar to paties Aš mokau studentus. Jūs ne visada galite padaryti paslaugą, bet visada galite kalbėti paslaugiai! Žinoma, kartais reikia būti griežtam. Tai Aš ir darau. Aš galiu būti kietesnis už deimantą, kai šito reikia. Kitais atvejais būnu minkštesnis už sviestą. Mokytojai suprato Mano prigimtį.

Mokytojai! Jei norite, kad mokiniai jumis pasitikėtų, turite juos mylėti. Turite atskleisti jų klaidas ir nurodyti teisingą kelią. Tik supratę klaidas, jie pasuks tuo keliu. Kad tauta eitų pažangos keliu ir klestėtų, mokytojai turėtų puoselėti meilę mokiniams ir formuoti jų charakterį. Tada visuomenė turės daug gerų piliečių.

5 kl.: Kaip įdiegti educare vaikams iš lūšnynų?

Norėdami formuoti tokių vaikų charakterį, pasitelkdami educare programą, mes turime lankytis jų namuose ir padėti ten gyvenantiems žmonėms, imdamiesi tokių tarnavimo visuomenei projektų, kaip valymas ir sanitarinių sąlygų gerinimas. Tada jie išsiugdys švaros jausmą ir palaikys švarą savo gyvenamosiose vietose. Tokiai pagalbai jūs galite pasitelkti ir sevadalus.

Į tokias vietas galima nusivesti net mokinius ir pasiūlyti jiems padėti kitiems. Taip mokiniai išsiugdys poreikį tarnauti.

6 kl.: Kaip skatinti vaikus educare programoje?

Vaikai nepajėgūs suprasti educare esmės. Jie yra per maži. Šią programą galima įvesti koledžo lygiu. Tačiau mokykloje mes galime ugdyti geras mokinių mintis ir gerus įpročius. Mes taip pat galime įkvėpti jų jaunas širdis, pasakodami apie jų šalių žymiuosius žmones ir skatindami juos siekti didžiųjų idealų. Pavyzdžiui, Hariščandros gyvenimas yra didis tiesos laikymosi idealas.

7 kl.: Kaip galime patraukti į Satjos Sai mokyklas ne tik pasekėjų vaikus?

Tai labai svarbus klausimas. Mūsų vaikai yra mūsų „ruporai“. Mes turime transformuoti mokinius, kad jie patrauktų savo tėvų dėmesį ir palenktų juos į gerąją pusę. Tėvai gali nežinoti apie Sai Babą, bet pamatę, kokie geri jų vaikai, praktikuojantys Sai Babos principus, gali natūraliai savo požiūrį pakeisti. Mokiniai taip pat gali savo tėvams paaiškinti, kad jie tapo geri tik dėl to, kad lanko Satjos Sai mokyklas. Tai patrauks ir kitų vaikus į Satjos Sai mokyklas.

Kaip pavyzdį imkime puikų mokinių įprotį prieš valgį sugiedoti Brahmarpanam. Jų atsidavimas Dievui stebina net tėvus. Jei vaikai paaiškins tėvams maldos prasmę, sakydami: „Maistą mums davė Dievas. Todėl turime jį Jam paaukoti prieš valgydami. Tada maistas taps prasadu ir bus tyras“, – šitaip išmoks melstis ir tėvai. Tai būdas atvesti tėvus į teisingą kelią per jų vaikus. Tai, ką darome, turime daryti tinkamai. Jei mūsų namuose apsilanko svečių, turime kalbėtis su jais mandagiai. Kad jie jaustųsi patogiai, turime pasiūlyti jiems atsisėsti, sakydami: „Prašom sėstis. Tėvas tuoj pat ateis pas jus“. Toks elgesys pradžiugins svečius ir visai natūraliai nuteiks palankiai, ar jie būtų pasekėjai, ar ne. Štai taip turime auklėti savo mokinius, kad jie patrauktų kitus ir būtų jiems pavyzdžiai.

8 kl.: Kaip reikėtų elgtis su tėvais, kurie nesilaiko Sai mokymo?

Mes turime transformuoti tėvus per jų vaikus, besimokančius mūsų mokyklose. Pavyzdžiui, mokinio tėvai gali būti ne vegetarai. Kai mokinys parvažiuoja namo atostogų, jis gali transformuoti tėvus, nuolankiai pasakodamas jiems apie vegetariško maisto valgymo šventumą. Mokinys gali pasakyti savo tėvams: „Mama, aš negaliu maitintis, žudydamas kitą būtybę. Tai man netinka. Kūno, kuris ir taip sudarytas iš raumenų, nereikėtų maitinti mėsa. Mūsų kūnas turi būti maitinamas nektaru, o ne mėsa. Mėsos valgymas sužadins mūsų gyvuliškus jausmus. Mes turėtume valgyti tik vegetarišką maistą, kurį mums davė Dievas“. Taip mes galime mokyti tėvus per mokinius. Ir laikui bėgant net tėvai nustos valgyti nevegetarišką maistą. Daug šeimų nustojo valgyti nevegetarišką maistą, kai jų vaikai pradėjo lankyti mūsų mokyklas. Taigi lengva transformuoti tėvus per mokinius.

9 kl.: Kaip įtraukti tėvus aktyviai dalyvauti educare programoje?

Tiesiogiai įtraukti tėvus į educare programą yra labai sunku. Todėl educare turi būti perteikiama tėvams per jų vaikus. Tėvai nežino, kas yra educare. Ką jie supras, jei jūs jiems kalbėsite apie educare? Kadangi jūs suprantate, kas yra educare, tai turite mokyti jos savo poelgiais.

10 kl.: Koks yra tokių technologijų, kaip kompiuteriai, vaidmuo švietime?

Man technologija atrodo esanti „triukologija“ (žodžių žaismas angl.: For Me technology appears to be „trick-knowledge“). Aš neturiu jokių kompiuterių. Svamis kartoja tai pastaruosius penkerius metus. Dabar kompiuterius taip pat puola virusai, kaip ir žmones. Turite tapti „kūrėju“, o ne „kompiuteriu“ (žodžių žaismas angl.: You should become a „composer“ and not a „computer“). Kada kompiuteris sugenda? Tai atsitinka tada, kai kas nors negerai kūrėjo galvoje. Galite naudoti šias technologijas mokslo pažangai. Pirmiausia susitvarkykite tą kompiuterį, kurį jums davė Dievas. Tai jūsų galva. Šiandien žmogus naudoja kompiuterį kiekvienam niekui apskaičiuoti. Tai atrodo juokinga. Dievas mums davė geresnį kalkuliatorių – mūsų smegenis. Išnaudokite jų galimybes. Žinoma, kompiuteriai duoda tam tikrą naudą. Aš to neneigiu. Jūs turėtumėte naudoti juos pagal poreikius. Jūs visi susižavėję kompiuteriais, nes tai nauja. Bet ką kompiuteris padarė mūsų visuomenei? Jis išugdė mumyse nerūpestingumą ir atnešė nedarbą. Nedarbas gimdo nusikaltimus. Todėl mes turėtume atsisakyti tokių įrengimų, kurie daugybę žmonių palieka be darbo. Atvirkščiai, turėtume skatinti amatus, kurie suteiktų žmonėms darbą namuose.

11 kl.: Kaip įkurti pirmąją Satjos Sai mokyklą šalyje?

Ne visi gali įkurti mokyklas, nes ne visi gali turėti resursų tai padaryti. Bet jie gali pradėti diegti educare, pasitelkę Balviko (Bal vikas – „vaiko atsiskleidimas, sužydėjimas“ – taip vadinamas Satjos Sai žmogiškųjų vertybių ugdymo metodas, taikomas Sai centruose Indijoje) programą. Pamažu ji gali virsti mokykla. Čia Aš turiu pasakyti svarbų dalyką. Geras darbas, kurį dirba moterys šioje srityje, yra aukštai vertinamas. Vyrai šiuo atžvilgiu toli atsilieka. Moterys vis dėlto randa laiko Balvikui, nors turi begalę kasdienių namų ruošos darbų. Šiame Kali amžiuje tai palaiminimas ir moterims, ir vaikams. Vyrai taip pat turėtų imtis šio darbo. Tik tada tauta gali daryti pažangą. Didelės mokyklos ir pastatai gali atnešti mums rūpesčių, kai mums trūksta resursų. Tegu tai vyksta mažesniu mastu.

12 kl.: Kokią Satjos Sai mokyklų ateitį pasaulyje regi Sai Baba?

Nereikia jaudintis dėl to, kas mūsų laukia ateityje. Darykite tai, ką turite daryti, kaip galite geriau. Tai nuves jus į šviesesnę ateitį. Ateitis nežinoma, ji – ne mūsų rankose. Dabartis yra svarbi. Dabartis nėra paprasta dabartis, ji – visada esanti. Rūpinkitės dabartimi, o ateitis pati savimi pasirūpins. Ar jūs kada nors galvojote, kad turėsite galimybę dalyvauti konferencijoje? Kai darysite gerus darbus, jie savaime sukurs gerą ateitį.

13 kl.: Ar galima vaikus priimti iš karto į aukštesnes Satjos Sai mokyklos klases, ar tik į vaikų darželio klases?

Nėra griežtų taisyklių, nurodančių, kad vaikai turėtų būti priimami tik į žemiausią klasę. Atsižvelgdami į situaciją, jūs galite juos priimti ir į aukštesnę klasę. Tai nieko blogo.

14 kl.: Ar reikėtų kartoti Gajatri mantrą Vakarų Satjos Sai mokyklose?

Jūs galite daryti taip, kaip jums liepia širdis. Jei jaučiate, kad jos kartojimas yra jums naudingas, – galite kartoti. Gajatri nėra moteris, ir ši mantra nepriklauso tik tam tikrai religijai ar šaliai. Tai tik deivės vardas ir forma. Ji išreiškia tris aspektus – materializaciją, vibraciją ir spinduliavimą. Šie trys yra kiekviename žmoguje, kad ir kokios šalies ir tikėjimo jis būtų. Šia mantra žmogus meldžia jį įkvėpti ir stimuliuoti jo intelektą. Aš neverčiu nei kartoti, nei nekartoti. Mano – ne „jėga“ (angl. force), bet tik „šaltinis“ (angl. source). Jūs galite daryti tai, kas teikia jums džiaugsmą.

Trumpai atsakiau į jūsų klausimus. Išskaistinkite savo širdis ir laikykitės Dievo įsakymų. Galite melstis Dievui – Alachui, Jėzui, Krišnai ar Zoroastrai. Nėra jokio skirtumo. Ugdykitės vertybes ir atsikratykite ydų. Satja Sai neturi jokio savanaudiškumo. Visko, ką Aš sakau, laikykitės besąlygiškai. Tai suteiks jums gėrį. Pasiekite laimę ir dalykitės ja su kitais.

„EDUCARE“ – TAI TIKRASIS UGDYMAS

(angl. „Educare“ is true education.

Žodį educare Svamis vartoja dvasinio ugdymo prasme.)

Pirmosios tarptautinės Sai mokyklų

konferencijos atidarymo kalba

2001 m. lapkričio 20 d.

Nieko blogo negali atsitikti žmogui,

Kurio širdis pilna gailestingumo,

Kurio žodžius puošia Tiesa

Ir kurio kūnas tarnauja kitų labui.

(Telugu eilėraštis)

Meilės įsikūnijimai!

Pirmiausia turime patyrinėti „Pančatantrą“ arba penkis pagrindinius švietimo aspektus. Jie yra tokie:

1. Kas yra švietimas?

2. Kokios rūšies švietimo mes turėtume siekti?

3. Koks svarbiausias švietimo tikslas?

4. Kuo unikalus švietimas?

5. Ką mes gauname iš nūdienos švietimo?

Tik tada, kai suprasime vidinę šių „Pančatantrų“ reikšmę, sužinosime, kas yra tikrasis švietimas. Kas yra švietimas? Jis yra dviejų rūšių. Pirmosios rūšies švietimas yra faktų ir žinių apie išorinį pasaulį rinkimas ir dalijimasis jomis su studentais. Antrosios rūšies švietimas – tai educare. Educare – tai gilus suvokimas žinių, kurios kyla iš vidaus, ir jų perteikimas studentams. Bet šiandieninis švietimas studentams teikia tik išorinio pasaulio žinių. Tik kultūra arba tobulumo siekimas, o ne šios rūšies švietimas gali išugdyti tikrą asmenybę. Taigi ir švietimas, ir kultūra – abu yra svarbūs. Šių dienų švietime nebeliko kultūros, todėl jis yra tarsi netikra moneta. Net elgeta neims šios netikros monetos. Tai kaip patyrę ir inteligentiški žmonės gali būti patenkinti tokiu švietimu? Taigi kad patenkintume kiekvieną, mes turime puoselėti educare. Švietimas be tobulėjimo yra kaip tamsus kambarys. Tokiuose kambariuose gali gyventi tik šikšnosparniai; šie kambariai yra nešvarūs. Taigi siekdami tokio išsilavinimo be kultūros, mes pavertėme savo širdis tamsos buveinėmis, ir jose įsikūrė daugybė gyvuliškų savybių. Švietimas be kultūros yra kaip aitvaras su nutrūkusia virve. Niekas nežino, kur jis nukris ir kokią žalą padarys kitiems. Todėl toks švietimas niekam neduos naudos.

Tik susiliejęs su kultūra

Švietimas tikrai švies.

Kas yra kultūra? Tai gebėjimas skirti gėrį ir blogį, nuodėmę ir nuopelną, tiesą ir netiesą, kuriuos patiriame savo kasdieniniame gyvenime. Tai yra blogų minčių, jausmų ir savybių atsikratymas ir gerųjų minčių, jausmų ir savybių puoselėjimas. Ir ne tik tai. Kultūra išplečia žmogaus protą, kai jis atsikrato siauro požiūrio. Šį rytą buvo dainuojama daina: „Aš ir tu esame viena“. Net ir čia reiškiamas savotiškai siauras požiūris, būtų geriau sakyti: „Visi yra viena!“ Dangiškas balsas pasakė Jėzui: „Visi yra viena, mano brangus sūnau, būk visiems vienodas!“ Educare ir ugdo tokį platų požiūrį. Šių dienų švietimas – tai tik žinios iš knygų. Paviršutiniškos žinios, kurios kiekvieną akimirką keičiasi. Todėl prie šių knyginių žinių mes turime pridėti „educare“. Educare – tai praktinės žinios. Tarp paviršutiniškų žinių ir praktinių žinių yra keletas pakopų. Nuo paviršutiniškų žinių mes turime eiti prie bendrųjų žinių. Išanalizavęs šias bendrąsias žinias, žmogus įgyja gebėjimą skirti, todėl ima suprasti, kas yra gėris ir blogis. Nuo šių žinių mes einame prie praktinių žinių. Praktinės žinios yra nekintančios. Tikras ir amžinas švietimas niekada nesikeičia. Kai širdis pilna gailestingumo, ji tampa šventa ir siekia kiekvieno ir visų gerovės. Išsilavinęs žmogus turėtų atsikratyti blogų savybių ir nedaryti blogų darbų. Nūdienos išsilavinimas teikia tik knygų žinių, kurios iš tiesų žmogų tik smukdo. Ar ilgai šios knyginės žinios išlieka? Jos išlieka tol, kol laikome jas savo prote. Knyginių žinių neįmanoma pritaikyti praktiškai. Mes pripildome savo galvas knyginių žinių, einame į egzaminą, išdėstome jas savo rašiniuose ir grįžtame tuščiomis galvomis! Taip galva visą laiką lieka tuščia.

Norint įgyti žinių, padedančių skirti, reikia bendrųjų žinių, kurias sudaro sveikas protas ir intelektas. Skiriamosios žinios taip pat pagrįstos sveiku protu. Abejos yra būtinos, kad galėtume šiame pasaulyje gyventi.

Studentai ir mokytojai!

Tai, ko mums šiandien reikia, yra ne žinios iš knygų, nors tam tikro kiekio mums reikia ir jų, kad šiame pasaulyje galėtume gyventi. Bet tai, kas mums būtina, yra atmos pažinimas. „Dvasinis išsilavinimas yra aukščiausias išsilavinimas“, – sako Bhagavadgyta. Jis prasideda skiriamosiomis žiniomis, kurios yra kaip amžinybės upė. Amžinybės upių vandens kiekis gali būti skirtingas, bet ne jo kokybė. Todėl studentai turėtų suprasti, kad išsilavinimo kokybė yra daug svarbesnė už kiekį. Laipsniai nėra svarbu, bet žinios, gautos studijuojant, yra svarbios. Kokia išsilavinimo prasmė? Tai ne tik žinių kaupimas. „Išsilavinimas – tai ne tik žinios, jis apima ir veiksmus“. Išsilavinimas, kuris kyla iš vidaus, turi tvirtą pamatą ir yra pastovus. Jis vadinamas Tiesa (sanskr. satyam). O ant aukštesnės pakopos, – skelbia Vedos, – yra Dieviškoji tvarka (sanskr. ritam). Tai, ką mes paprastai vadiname tiesa kasdieniniame gyvenime, yra tik faktas.

Knygines žinias žmonės klaidingai laiko tikru švietimu. Šiandien niekas nesirūpina švietimo tikslu. Išsilavinimas skirtas gyventi, o ne pragyventi. Šių dienų išsilavinimas nukreiptas tik užsidirbti pragyvenimui. Jei tikslas yra tik išgyventi, tai kaip paukščiai ir žvėrys gyvena be jokio išsilavinimo? Net skruzdėlės ir moskitai, kurie neturi jokio išsilavinimo, gyvena savo gyvenimą. Ar išsilavinimas skirtas tik duonai užsidirbti? Kokia išsilavinimo prasmė? Išsilavinimo prasmė yra proto koncentracija, o ne faktų kaupimas. Vien tik faktų kaupimas nepasitarnaus jokiam tikslui. Pavyzdžiui, skalbėjas kaime eina iš namo į namą, rinkdamas nešvarius drabužius. Kiekvienoje šeimoje duodamų skalbti drabužių skaičius užrašomas į sąsiuvinį. Bet skalbėjas neturi sąrašo. Vakare jis grąžina drabužius į atitinkamus namus. Tai bendrosios žinios. Šioms bendroms žinioms įgyti nereikia išsilavinimo. Net skalbėjas jų turi. Daugelis išsilavinusių žmonių stokoja net skalbėjo išmanymo. Bendrųjų žinių neįgysime studijuodami. Jų išmokstama iš gyvenimo knygos.

Kuo baigiasi lavinimas? Žmonės sako, kad lavinimas neturi pabaigos. Tačiau tai, ką mes studijuojame iš knygų, tikrai turi pabaigą. Lavinimo tikslas yra charakteris. Lavinimas be charakterio bevertis. Seniau gurukulose (dvasinėse mokyklose) išminčiai, kur beeitų, kartu imdavo studentus ir mokydavo juos, nesilaikydami jokio tvarkaraščio. Šis lavinimas buvo nuolatinis mokymosi procesas. O šiandien mokyklose ir koledžuose mokymasis ribojamas griežtų tvarkaraščių. Todėl ir lavinimas tapo ribotas. Bet tikrasis ugdymas, kuris formuoja charakterį, ribų neturi. Kai mokomės to, kas „neturi ribų“, mes pasiekiame ugdymo pabaigą. Mūsų charakteris atsispindi mūsų žodžiuose ir elgesyje kasdieniniame gyvenime. Todėl turėtume kalbėti maloniai ir nežeisti kitų savo skaudžiais žodžiais. Tikra tiesa, kad mes ne visada galime padaryti paslaugą, bet mes galime kalbėti paslaugiai.

Virdamos ryžius, moterys pasirenka atitinkamus indus pagal ryžių kiekį. Neprotinga imti didelį indą trupučiui ryžių išvirti. Reikia gebėti pasirinkti indą ir tinkamą liepsnos dydį. Panašiai reikia išmokti skirti ir taip turtinti savo charakterį.

Kai vyresnio amžiaus svečiai apsilanko namuose ir žmogus negali jų pavaišinti, jis bent turėtų juos pakviesti vidun ir pradžiuginti maloniais žodžiais. Bet jei žmogus šiurkščiai jų paklausia: „Ko čia atėjote?“, tai negerai. Net kai tėvas yra namuose, žmogus meluoja svečiams, kad jo nėra. Tai nėra tinkamas išsilavinimas. Sakykite gerus žodžius ir tik tiesą. Yra trys tiesos rūšys. Tai faktas, tiesa ir absoliuti tiesa. Pasakyti tai, ką matėte, yra faktas. Sakykime, Aš matau jus, vilkinčius baltus drabužius, ir sakau, kad „jūs vilkite baltus drabužius“. Tai tampa faktu. Vėliau namuose jūs galite vilkėti mėlynus marškinius. Tada tai, ką Aš sakiau anksčiau, jau nebetinka. Taip faktas keičiasi.

Kita vertus, tiesa nesikeičia bėgant laikui. Žmogus gali pakeisti daugybę drabužių, bet jis lieka tas pats. Taigi tiesa yra ta pati visais laikais. Aš dažnai sakau, kas jūs esate ne vienas, bet trys. Tas, kuriuo manote esąs, – tai fizinis kūnas. Tas, kuris jus esant mano kiti, – tai protas. Protas nematomas. Žmogaus sėkmę ar skausmą lemia jo poelgiai. Absoliuti tiesa (ritam) pakyla virš gėrio ir blogio. Tai yra tas, kas jūs iš tiesų esate, – atma. Jūs – kūno, proto ir atmos junginys. Kūnas keičiasi, o atma yra amžina. Vedose tai vadinama ritam. Ji nekintanti ir neturi savybių. Ji apibūdinama kaip neturinti savybių, tyra, amžina, aukščiausioji buveinė, pastovi ir nesutepta. Žmogus gali sakyti, kad įgijo tris mokslinius laipsnius. Bet kas yra šie laipsniai? Tai tik diplomai. Kas yra tas, kuris pelnė visus šiuos laipsnius? Tai „Aš“. Šis „Aš“ yra absoliuti tiesa. Tik budraudami jūs keliaujate fiziniame plane, matote daug reginių, valgote visokių valgių ir patiriate įvairių dalykų. Bet sapno būsenoje jūs sukuriate save! Jūs dirbate darbą ir keliaujate į tolimas vietas – Delį, Ameriką ir t.t., net nenusipirkę lėktuvo bilieto. Gilaus miego būsenoje žmogus niekur nekeliauja. Tai nekintanti, pastovi būsena – liudytojo būsena. Tas pats „Aš“ patiria visas tris būsenas. Giliai miegodami, jūs džiaugiatės palaima. Sapno būsenoje jūs kuriate įvairias situacijas ir patiriate jas. O budravimo būsenoje jūs patiriate viską fiziškai per pojūčius.

Adi Šankara įspėjo mus dėl to, ką patiriame pojūčiais, teisingumo. Proto užgaidų daugybė. Tam, kad jas suvaldytų, Šankara savo ašrame ėmėsi tokios praktikos: mokiniai vaikščiodavo po ašramą, kartodami: „Būk atsargus! Būk atsargus!“ Kartą Šankarai kilo mintis, kad jis yra ašramo vadovas, turintis dideles pajamas. Tą akimirką jis išgirdo sargybinius įspėjančius: „Būk atsargus! Būk atsargus!“ Tai padarė jį budrų ir pakeitė jo jausmus.

Gimimas yra vargas, senatvė yra vargas, šeima yra vargas, paskutinės akimirkos pilnos liūdesio, todėl būk atsargus! Būk atsargus!

(Telugu eilės)

Žmogus gali laikyti save didžiu. Šiuo metu žmogus gali džiaugtis vardu ir šlove. Bet kas bus, kai gyvenimo pabaigoje jis susitiks su vargu akis į akį? Šankara mąstė, kas galėtų gyvenimo pabaigoje žmogui padėti?

Nei motina, nei tėvas,

Nei giminaičiai, nei broliai,

Jokie turtai ar nuosavybė

Nepagelbės tau

Paskutinę akimirką.

Todėl būk atsargus!

(Telugu eilėraštis)

Seniau gurukulose mokytojai šito mokė savo studentus. Ši senoji ugdymo sistema kilo iš absoliučios tiesos. Būtent tai yra EDUCARE. Ji taip pat atsispindi raidėse ABC kaip ALWAYS BE CAREFUL (Visada būk atsargus). Šankara skelbė tą patį principą. Taigi pirmiausia būtina ugdyti dvasiškai, pasitelkus ir pasaulietinį lavinimą. Bendrosios žinios be dvasinio ugdymo yra neigiamos. Bendros žinios yra kaip lemputė, o dvasinės žinios – kaip srovė, tekanti per ją. Tik tada, kai teigiamas ir neigiamas susijungia, tamsa išsisklaido. Taigi mes turime derinti teigiamą su neigiamu.

Pakaktų turėti tik pozityvųjį aspektą. Dieviškoji jėga slypi kiekvienoje būtybėje, kuri yra pozityvi. Šiandien žmogus turi daug neigiamų aspektų. Gimimas, augimas, palaikymas ir mirtis – visi yra neigiami.

Jis yra Amžinasis, negimstantis ir nemirštantis,

Jis, Pirmasis, neturi nei pradžios, nei pabaigos,

Jis negimsta, Jis nemiršta ir niekas negali Jo sunaikinti.

Jis yra atma, kuri yra Amžinoji liudytoja.

(Telugu eilės)

Taigi dvasingumo siekimas yra visų žinių rūšių pagrindas. Esminės žinios, kurios sudaro dvasines žinias, yra aukštesnės ir už praktines, ir už bendrąsias žinias. Todėl jas reikėtų įjungti į pasaulietinį lavinimą. Ar ilgai mes gyvensime tinkamą ir idealų gyvenimą pasaulyje, nesistengdami atrasti Absoliučios tiesos (ritam)?

Mes darome klaidą, tapatindami save su kūnu. Pavyzdžiui, numirė motina, palikusi savo penkiolikmetį sūnų. Sūnų prislėgė liūdesys, kadangi nebuvo kam jo prižiūrėti. Motinos kūnas gulėjo tiesiai priešais jį. Tai ko tada jis liūdėjo? Kad gyvybė apleido jo motinos kūną! Taigi motina yra ne kūnas, o gyvybės principas. Gyvybės principas nemiršta. Kūnas yra tarsi drabužis; mirtis – tarsi drabužio pakeitimas. Viskas šiame pasaulyje keičiasi, bet yra vienas dalykas, kuris nesikeičia. Tai esminė tiesa. Mes turėtume išmokti šio svarbiausio ugdymo. Jei kartą jį suvokiate, jis visada bus su jumis, kad ir kur eitumėte. Palengva turite atsikratyti prisirišimo prie kūno ir puoselėti atmos sąmonę.

Išsilavinimo jūs siekiate įvairiose šalyse. Bet galų gale išsilavinimas turėtų virsti educare. Tai galima pasiekti palaipsniui. Todėl vien tik knygų skaitymas ir tai, kas aiškinama lentoje, negali sudaryti lavinimo. Tikrasis ugdymas plačiai atveria proto duris. Ar galite įeiti į namą pro uždarytas duris? Jūs trokštate daug patogumų ir malonumų, bet kartu siekiate ir vertybių. Tam pirmiausia turite atverti savo proto duris. Tik tada Absoliuti tiesa pasireikš jumyse. Ši Absoliuti tiesa persmelkia viską.

Mūsų organizacijos nariai turėtų ne tik vienodus drabužius vilkėti, bet ir privalėtų ugdytis vienodą protą. Svarbiausias dalykas, kurį reikia pasiekti, yra proto tyrumas.

Meilės įsikūnijimai!

Šiuolaikinėje švietimo sistemoje yra daug aspektų, kuriuos turime suprasti. Bet mes nesimokome to, ko turėtume mokytis. Užuot mokęsi iš tiesų, mes renkame nereikšmingą informaciją. Išmokti knygos turinį – tai tik pasaulietiškas išsilavinimas. Būtina šį išsilavinimą sujungti su ugdymu (educare). Tik tada jūs patirsite palaimą. Koks skirtumas tarp švietimo (education) ir ugdymo (educare)? Švietimas yra kaip beskonis vanduo, o ugdymas (educare) yra kaip cukrus. Vien tik pridėjus cukraus į vandenį, jis nepasidarys saldus. Tik maišant cukrus ištirps, ir vanduo taps saldus. Širdis – tai stiklinė, dieviškumas – cukrus, o pasaulietiškas lavinimas – tai beskonis vanduo. Paėmę šaukštelį – intelektą, mes maišome cukrų, t.y. tyrinėjame ir patiriame visa persmelkiantį dieviškumą. Tai tikroji išmintis, kuri padeda mums pažinti visos kūrinijos vienybę.

Štai medžiaga. Tai – ne tik medžiaga. Tai – siūlų audinys, o jų pagrindas – medvilnė. Medvilnė, siūlai ir medžiaga yra vienas ir tas pats. Be medvilnės nėra siūlų, o be siūlų nėra medžiagos. Pažinti vienybę įvairovėje yra galutinis lavinimosi tikslas.

Turite išmokti drąsiai sutikti negandas ir dėl to nekaltinti Dievo. Dievas, siųsdamas sunkumus, ketino jus apdovanoti. Ir skausmą, ir malonumą turėtumėte priimti kaip Dievo dovanas ir puoselėti tokį požiūrį: „Ką Dievas daro, – viskas yra mano labui“.

Konferencijoje jūs daug diskutuosite. Tegu tos diskusijos bus pilnos meilės, o ne kritikos. Neturėtumėte kritikuoti jokios religijos, nes tai tas pats Dievas, kurį garbinate, – ar bažnyčioje, ar šventykloje, ar mečetėje. Tikrai atsidavęs Dievui žmogus nieko nekritikuos. Dalykitės savo meile vienodai su visais. Rytoj Aš išsklaidysiu abejones ir atsakysiu į klausimus, kurie gali kilti šiandienos diskusijose.

ŽMOGAUS GIMIMAS SKIRTAS PATIRTI ATMOS PALAIMĄ

Tarptautinės žmogiškųjų vertybių ugdymo

mokytojų konferencijos uždarymas

2001 m. liepos 4 d.

Prašanti Nilajamas

Galite būti labai išsilavinę,
bet ar galite tikėtis pagarbos, jei nesate kultūringi?

Galite būti labai protingi,
bet ar pelnysite visuomenės pripažinimą be doros?

Galite užimti valdžios postus,
bet ar žmonės jus gerbs, jei peržengsite leistinas ribas?

Ar galite tikėtis žmonių pagarbos,
jei nedarote labdaros ir nesate teisingi, jei išklystate iš tiesos kelio?

Didelė klaida, jei elgiatės nebijodami nuodėmės.

Ką dar reikėtų pasakyti šiam garbiam sambūriui?

Meilės įsikūnijimai!

Jei giliai patyrinėsite ir pasigilinsite, atrasite, kad vandens lygis žemėje diena iš dienos krinta. Jei stebėsite šiandienos politinę sceną, nerasite jokios moralės nei garbingumo. Šių dienų mokytojai, regis, prarado neįkainojamą žinių turtą. Žmonės visiškai nebeturi žmogiškųjų vertybių. Senovės mokytojai buvo aukštinami kaip pasiaukojimo karaliai (telug. thyagarajulu), dvasingumo karaliai (telug. yogarajulu) ir atsižadėjimo karaliai (telug. yathirajulu). Deja, šiuolaikiniai mokytojai tapo malonumų karaliais (telug. bhogarajulu) ir troškimų karaliais (telug. kamarajulu). Indijos kultūra yra apraiška tiesos, kuri nesikeičia bėgant laikui, ir jos neveikia nei kūrimas, nei išsiskaidymas. Užmiršęs šią amžiną tiesą, žmogus švaisto savo brangų gyvenimą, vaikydamasis efemeriškų malonumų. Jis nepajėgia suprasti savo paties vertės, todėl vertina pinigus. Jis skiria savo gyvenimą savanaudiškiems tikslams, pamiršdamas savo vidinę vertę ir charakterį. Nuo seniausių laikų bharatai ėjo dvasingumo keliu, šitaip semdamiesi palaimos ir dalydamiesi ja su kitais. Šiandien žmogus nesugeba patirti ir džiaugtis tokia amžina palaima. Žmogus pajėgia atlikti didžiausius darbus, bet jis dar niekaip negali patirti dvasinės palaimos. O žmogaus gimimas skirtas būtent šiai palaimai patirti. Ši tiesa slypi trijose raidėse „M-A-N“ – nugalėti iliuziją (mają), patirti atmą ir pasiekti nirvaną. Bet šiandieninis žmogus yra nepajėgus suprasti tiesos, jog jis gimė tam, kad suvoktų atmą.

Meilės įsikūnijimai!

Jei kartą suprasite žmogaus gyvenimo vertę, galėsite suprasti žmogiškąsias vertybes. Žmogiškosios vertybės gimsta drauge su žmogumi, ne prieš jį ar po jo. Žmogus privalo savęs paklausti: „Koks yra gyvenimo tikslas?“ Jei žmogus ras į šį klausimą atsakymą, jis galės suprasti šiame pasaulyje ir visa kita. Žmogus apdovanotas intelektu ir protu, bet jį traukia neišmanymas, kuris yra jam svetimas, ir jis neieško suvokimo, kuris yra jo viduje. Todėl šiandien reikia propaguoti žmogiškąsias vertybes.

Žmogų veikia pasaulietiški polinkiai (prabhava), todėl jis užmiršta savo tikrąją prigimtį (svabhava) ir save pražudo. Prabhavą galima apibūdinti kaip praeitų poelgių pasekmes (prarabdha), o svabhavą – kaip vidines žmogaus savybes: tiesą, teisingumą, ramybę ir meilę. Tikroji žmogaus prigimtis – pasiekti keturis tikslus: teisingumą, turtą, troškimus ir išsivadavimą (dharmą, arthą, kamą ir mokšą). Šiandien žmogus netrokšta dvasinių mokymų. Jo širdyje nebėra dieviškų jausmų. Tad kaip jo neveiks pasaulietiški polinkiai (prabhava)? Pasaulietiški polinkiai turi transformuotis į vidinę prigimtį, o vidinė prigimtis turi sunaikinti pasaulietiškus polinkius. Svabhava, kuri reiškia dvasinį jausmą, yra žmogaus prigimtis. Tiesa, teisingumas, ramybė ir meilė – tai dvasiniai jausmai. Kodėl reikėtų jų ieškoti, jei jie slypi žmogaus prigimtyje? Kadangi jis užmiršo savo tikrąsias savybes, jį veikia pasaulietiški polinkiai (prabhava) – vardo, šlovės, turto ir patogumų troškimas. Jis domisi turtu (dhana), o ne savybėmis (guna). Ar tai – gyvenimo tikslas? Be abejo, pinigai reikalingi, bet iš keturių gyvenimo tikslų (purušartų), pinigai eina tik po dharmos. Vadinasi, pinigai turi būti uždirbami teisingai. O dabar žmogus imasi neteisėtų būdų turtui sukaupti.

Meilės įsikūnijimai!

Šiandien jus veikia pasaulietiškos įtakos (prarabdha), nes jūs žmogaus gyvenimo tikslą padalinote į keturias dalis – teisingumą, turtą, troškimą ir išsivadavimą. Sujunkite jas į dvi – teisingu būdu užsidirbtą turtą ir išsilaisvinimo troškimą. Tik tada išsivaduosite iš pasaulietiškų įtakų. Jūs neatsispiriate pasaulietiškoms pagundoms, nes trokštate tik pasaulio, o ne išsilaisvinimo. Pinigai būtini pragyventi, bet jūs turite turėti jų saiką. Žmogus šito nesupranta. Jis beprotiškai vaikosi pinigų iki paskutinio atodūsio. Ar supratote žodžio „žmogus“ (angl. man) prasmę? Turite įveikti mają, suprasti atmą ir pasiekti nirvaną. Ignoruodamas šią amžinąją tiesą, žmogus gyvena nešventą gyvenimą.

Žmogus siekia palaimos. Koks kelias veda į palaimą? Ar žmogus gali pasisemti palaimos iš materialių dalykų? Ne, žinoma, ne. Pasaulietiška laimė yra laikina. Pirmiausia žmogus turi tikėti dvasia. Jūs mylite savo motiną, nes tikite, kad ji – jūsų motina. Žmona myli savo vyrą, nes juo tiki. Taigi, kur yra tikėjimas, ten yra meilė; kur yra meilė, ten yra ramybė; kur yra ramybė, ten yra tiesa; kur yra tiesa, ten yra Dievas; kur yra Dievas, ten yra palaima. Kad pasiektumėte ramybę, nebūtina imtis kokio garbinimo ar apeigų. Yra daug tokių, kurie sako, kad jie atlieka tam tikrą ritualą vardan pasaulio taikos. Tai tik pasirodymas. Apeigomis jūs niekada nepasieksite ramybės. Ramybė yra meilėje. Jūs rasite meilę tik tada, kai tikėsite savuoju Aš. Šiandien žmogus tiki tuo, kas efemeriška ir laikina, bet netiki Dievu. Arba jo tikėjimas Dievu nepastovus. Jis pilnas abejonių. Žmogus Dievu turi tikėti visiškai. Jis turi tikėti tik Dievu, o ne pasauliu, nes viskas, ką jis mato pasaulyje, vieną dieną išnyks. Vien tik Dievas gali dovanoti tikrą ir amžiną palaimą, ir tas, kas ją patiria, yra tikrasis žmogus. Prieš Budhai pasiekiant nirvaną, jo pusbrolis Ananda, kuris tuo metu buvo su juo, ėmė lieti ašaras. Budha nustebęs paklausė: „O neišmanėli, ar tu liūdi dėl to, kad aš pasieksiu nirvaną? Iš tikrųjų nirvana yra tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas. Įveik mają, išvysk atmą ir pasiek nirvaną“. Ananda laikėsi Budhos mokymo ir galiausiai taip pat pasiekė nirvaną.

Meilės įsikūnijimai!

Tai, ką turite daryti, – tai ne apeigos, ne jadžnos ir jagos. Pirmiausia turite suprasti tiesą, kad nekintanti ir amžina palaima yra viduje. Ji apibūdinama kaip neturinti savybių (nirgunam), anapus iliuzijos (niranjanam), senovinė (sanatanam), galutinė priebėga (niketanam), amžina (nitya), tyra (suddha), nesutepta (buddha), nemirtinga (mukta) ir nesupančiota (nirmala svarupinam). Vedos skelbia: Sarvam Visnumayam Jagat (Visata persunkta Dievo), Sarvam Khalvidam Brahma (Iš tiesų visa tai yra Brahmanas). Kad suprastumėte šiuos dieviškus posakius, turite puoselėti šventas vertybes. Neturėdamas kilnių savybių, žmogus negali šių posakių suprasti. Kiekvienas žmogus, kiekviena gyva būtybė, kiekvienas šios kūrinijos objektas yra Dievo apraiška. Visi penki elementai yra Dievo pavidalai. Kad suprastumėte šią tiesą, turite eiti dvasiniu keliu.

Jūs stengiatės suprasti žmogiškąsias vertybes – tiesą, teisingumą, ramybę, meilę ir neprievartą. Ką reiškia tiesa? Ji yra tai, kas nekinta. Sathyam Jnanam Anantam Brahma (Tiesa,

„EDUCARE“ – ŽMOGIŠKŲJŲ VERTYBIŲ UGDYMAS

Tarptautinė žmogiškųjų

vertybių konferencija

2000 m. rugsėjo 26 d.

Prašanti Nilajamas

Tikrasis ugdymas yra tas, kuris puoselėja tyrus jausmus.

Išsiugdyti vertybes – tokia tikroji mokymosi prasmė.

Tik tada, kai žmogus puoselėja meilę, gali būti lygybė.

Geras elgesys – tikro žmogaus ženklas.

Džiumsajus minėjo ugdymą ir žmogiškąsias vertybes. Turite suprasti tikrąją šių žodžių prasmę – ugdymas ir žmogiškosios vertybės. Ugdymas turi du aspektus. Pirmasis – tai išorinis pasaulietiškas ugdymas, kuris yra ne kas kita, kaip knyginių žinių kaupimas. Šiandieniniame pasaulyje yra daug nusimanančių ir patyrusių šia prasme. Antrasis aspektas, žinomas kaip „Educare“, siejasi su žmogiškosiomis vertybėmis. Žodis „Educare“ reiškia atskleisti tai, kas yra viduje. Žmogiškosios vertybės – tiesa, dharma, ramybė, meilė ir neprievarta – slypi kiekviename žmoguje. Jų negalima gauti iš išorės, jas reikia atskleisti iš vidaus. Bet kadangi žmogus užmiršo savo įgimtas žmogiškas vertybes, jis nepajėgia jų išreikšti. „Educare“ reiškia atskleisti žmogiškąsias vertybes. „Atskleisti“ reiškia paversti jas veiksmu.

Žmogaus gyvybinį principą Vedos vadina „Sathyam“ (Tiesa). Be šios Tiesos jėgos žmogus negali egzistuoti. Mūsų protėviai galėjo išvysti Tiesą tinkamai tyrinėdami ir eksperimentuodami. Tiesa – tiesioginis Dievo pasireiškimas kiekvienam žmogui. Mūsų senieji pranašai ir išminčiai suprato šią Tiesą, regėjo Tiesą ir suvokė, kad ji vienodai slypi kiekvienoje būtybėje. Tiesa – viena ir ta pati visuose, ir ji yra Dievas.

Žmogus apdovanotas penkiomis gyvybinėmis energijomis (prana, apana, vjana, udana ir samana). Tai dieviškosios jėgos, slypinčios žmoguje. Žmogiškosios vertybės – Tiesa, dharma, ramybė, meilė ir neprievarta – yra ne kas kita, kaip šių penkių gyvybinių energijų pasireiškimas. Bet žmogus veltui leidžia savo gyvenimą, nes nepajėgia pažinti šių subtiliųjų principų. Kai Tiesa įgyvendinama, ji tampa teisingumu. Tiesa išreiškiama žodžiais, o teisingumas – veiksmais. Todėl Vedos mokė: „Sathyam Vada, Dharmam Chara“ (Kalbėk Tiesą, elkis teisingai). Taigi teisingumas remiasi tiesa. Be tiesos nėra teisingumo. Būtent todėl Vedos sako: „Sathyanasthi Paro Dharmaha“ (Nėra dharmos, aukštesnės už Tiesos laikymąsi). Be Tiesos pamato negalima pastatyti teisingumo rūmo. Tiesos praktikavimas (sanskr. Sathyacharana) – tai tikroji dharma. Ši dharma vienoda visiems žmonėms. Ramybė – dharmos atspindys. Žmogus meldžia ramybės ir, jos siekdamas, atlieka įvairias dvasines praktikas. Bet kol jis turi troškimų, jis niekada nepasieks ramybės, nors ir atliktų šventus ritualus – jogas ir jagnas. Protas – troškimų pamatas. Todėl reikia valdyti protą, norint pasiekti ramybę. Kai protas valdomas, jis nutyla. Tokia būsena be minčių yra tikroji ramybė.

Ketvirtoji žmogiškoji vertybė yra meilė. Ji kilo iš atmos principo. Meilė – Tiesos išraiška. Ji tyra, pastovi, švytinti, be savybių, be formos, senovinė, amžina, nemirtinga ir palaiminga. Tai – devynios meilės savybės. Meilė nejaučia neapykantos, ji visus suvienija. Ekatma Darshanam Prema (Vienovės patyrimas yra meilė). Ahimsa (prievartos nenaudojimas) švyti kaip kitų keturių vertybių pamatas. Tai, kas veda į prievartą ir smurtą, negali būti nei Tiesa, nei dharma, nei ramybė, nei meilė. Šios penkios vertybės iš tiesų yra penkios žmogaus gyvybinės energijos. Tik tas, kas laiko žmogiškąsias vertybes savo gyvybine energija, yra tikras žmogus. Šios penkios vertybės – pagrindinės žmogaus gyvenimo jėgos. Užmiršdamas šias pagrindines jėgas, žmogus daugiau remiasi išoriniu pasauliu. Mūsų protėviai suprato, kad šios penkios vertybės atneš pasauliui taiką ir klestėjimą. Nesupratęs šių vertybių reikšmės, žmogus iš viso negali suprasti, kas yra žmoniškumas.

Treta jugoje Viešpats Rama įsikūnijo puoselėti Tiesos ir dharmos. Jis 14 metų praleido tremtyje, kad išlaikytų tėvui duotą žodį. Jis pašventė savo gyvenimą dharmos įtvirtinimui. Tais laikais buvo tik keletas blogų žmonių, ir Rama juos sunaikino, kad išsaugotų Tiesą ir teisingumą. Dvapara jugoje Viešpats Krišna įsikūnijo puoselėti taikos ir meilės. Jis saugojo visus tuos, kurie ieškojo prieglobsčio Jame, ir ugdė jų meilę. Taigi Avataras Rama puoselėjo Tiesą ir dharmą, o Avataras Krišna – ramybę ir meilę. Bet šiame Kali (tamsos) amžiuje Dievas kiekvienam žmogui davė pakankamai jėgų puoselėti visas penkias vertybes. Tai Dievo įsakymas žmogui laikytis žmogiškųjų vertybių ir saugoti pasaulį. Tokia vidinė žmogiškųjų vertybių propagavimo reikšmė. Žmogus neturi laukti, kol Dievas ims puoselėti šias vertybes. Jis pats apdovanotas stiprybe. Šios penkios vertybės – jūsų turtas. Tai jūsų pareiga jas saugoti. Nesitikėkite, kad kiti saugos jūsų turtą. Anais laikais Dievas įsikūnijo ir sunaikino demonus, nes jų buvo tik keletas. Bet šiandien demonišką prigimtį matome kiekviename. Reikia puoselėti tyrumą ir pažaboti demoniškąsias savybes. Bet tyrumo negalima pasiekti be vienybės. Vienybė veda į tyrumą, o jis, savo ruožtu, – į dieviškumą. Bet šiandien nėra nei vienybės, nei tyrumo, nei dieviškumo. Matome tik priešiškumą ir bendrumą. Jei įtvirtinsite dieviškumą savo širdyje, nebeliks vietos priešiškumui, nes širdyje – tik viena kėdė, joje – ne muzikanto kėdė. Norėdami įtvirtinti dieviškumą savo širdyje, turite praktikuoti žmogiškąsias vertybes. Paslėptųjų žmogiškų vertybių pasireiškimas vadinamas „Educare“. Bet šiandien matome tik pasaulietišką ugdymą, o ne „Educare“. Jei paklausiama, kas yra ugdymas, žmonės atsako, kad tai – žinių kaupimas. Bet tai nėra tik žinių kaupimas, žinios turi pasireikšti veiksmu. Koks ugdymo tikslas? Charakteris. Kokia ugdymo prasmė? Koncentracija. Ko siekia ugdymas? Ugdymas siekia ne tik įgyti žinių, ne tik puoselėti žmogiškąsias vertybes, bet pasiekti Dievą. Ugdymas skirtas gyvenimui, o ne uždirbti pragyvenimui. Jei išsilavinimas skirtas pragyvenimui, argi nepragyvena paukščiai ir žvėrys, neturėdami jokio išsilavinimo? Taigi ugdymas turėtų būti skirtas gyvenimui. Pirmiausia reikia suprasti šią tiesą.

Žodis „Educare“ turi šventą vidinę prasmę. To, ką atskleidžia „Educare“, negalima nei pamatyti akimis, nei išgirsti ausimis, nei suvokti protu. Bet viską, ką suteikia išsilavinimas, galima ir pamatyti, ir išgirsti, ir suvokti. Išsilavinimas skatina troškimus ir veda į atgimimą, o „Educare“ suteikia nemirtingumą. Nebebus atgimimo. Įgimtų dieviškųjų savybių – tiesos, teisingumo, ramybės, kantrybės, pakantumo ir meilės – negalima pastebėti plika akimi, ir jos veda į nebegimimą. Šiuolaikinis ugdymas skatina troškimus, kurie sudaro pamatą atgimimui. Jūs turite puoselėti neprisirišimą, kad valdytumėte troškimus. Prisirišimas veda į susipančiojimą ir neramybę. Tik įgimtos vertybės gali suvaldyti troškimus. Vidinis balsas veda į neprisirišimą. Turite tyrinėti, koks skirtumas tarp prisirišimo ir neprisirišimo. Kad pasiektumėte neprisirišimą, turite išsivaduoti iš pasaulietiškų pančių. Štai mažas pavyzdys. Kai pasukate raktą dešinėn, spyna atrakinama, kai pasukate kairėn – užrakinama. Širdis – tai spyna, protas – tai raktas. Kai protas pasisuka į pasaulį, jūs prisirišate. Kai jis pasukamas Dievo link, pasiekiate išsivadavimą. Ta pati spyna ir tas pats raktas arba supančioja, arba išvaduoja. Pakeitus kryptį, pasikeičia pasekmės – susipančiojimas arba išsivadavimas. Išsivadavimas nėra kokia nors ypatinga vieta – rojus su oro kondicionieriais. Tai didžiausios ramybės būsena. Kur jūs randate didžiausią ramybę? Ją reikia rasti tyroje širdyje. Ji yra pastovi, šventa ir visiškai nesavanaudiška. Kad galėtumėte džiaugtis aukščiausia ramybe, turite pasiekti aukščiausią būseną. Vienybė, tyrumas ir dieviškumas – kai šie trys principai susivienija, jūs pasiekiate aukščiausią būseną. Imkime, pavyzdžiui, Ramą ir Lakšmaną. Ar žinote, kokie jie buvo broliai? Lakšmanas buvo absoliučiai ištikimas ir laikėsi savo vyresniojo brolio įsakymų, todėl pasiekė aukščiausią būseną. O kaip šiandien atrodo Ramos ir Lakšmanai? Užuot susivieniję ir pasiekę aukščiausią būseną, jie eina į Aukščiausiąjį teismą spręsti turto ginčų. Troškimai veda jus į Aukščiausiąjį teismą. Kai nebus nei troškimų, nei ginčų, nebebus ir Aukščiausiojo teismo. Būsite nuolatinėje aukščiausios ramybės būsenoje.

Ko mums šiandien reikia? Ne tik išsilavinimo. Išsilavinimas – tai tik knyginės žinios. Yra keturių rūšių žinios. Pirmosios – tai knyginės žinios, t.y. paviršutiniškos žinios. Antrosios – tai bendrosios žinios, trečiosios – skiriančiosios žinios, o ketvirtosios – praktinės. Turite pasiekti praktinių žinių lygmenį. Bet žmonės dažnai klysta net skiriančiųjų žinių lygmenyje. Yra individualus skyrimas ir skyrimas iš esmės. Individualus skyrimas remiasi savanaudiškais tikslais. Tai neteisinga. Skyrimas iš esmės remiasi visų žmonių gerove. Pažymiai, kuriuos studentai gauna per egzaminus, nėra tikrieji pažymiai. Tikrieji pažymiai kyla širdyje. Jūsų sąžinė turėtų nuolat jums patvirtinti, kad tai, ką darote, yra teisinga.

Čia reikia aptarti tris terminus. Vienas – tai sąžinė, antrasis – sąmoningas suvokimas, o trečias – sąmonė. Sąmonė – tai visa apimantis dieviškumas. Per šią visa persmelkiančią sąmonę į kūną įeina sąžinė. Atmos principas jūsų kūne yra sąžinė. Sąmoningas suvokimas – tai suvokimas, susijęs su kūnu ir pojūčiais. Vaikai žaidžia su balionais. Jie pučia tuos balionus tol, kol jie sprogsta, ir viduje buvęs oras susilieja su oru išorėje. Kol oras yra balione, tai sąžinė. Kai jis išsiveržia už baliono sienelių ribų ir susilieja su oru išorėje, jis tampa sąmone. Šiandien žmonės gyvena tik kūno sąmonės būsenoje. Kūnas – tarsi balionas, tarsi burbulas vandeny. Protas – pasiutusi beždžionė. Nesekite nei kūnu, nei protu. Laikykitės sąžinės įsakymų. Šiandien žmonės labiau prisirišę prie kūno ir mažiau – prie atmos. Pasitikėjimo savimi trūkumas yra visokio silpnumo priežastis. Žmonės priklauso nuo savo turto, nuosavybės ir turimos valdžios, bet nepriklauso nuo savo tikrojo Aš.

Meilės įsikūnijimai!

Pasitikėti savimi labai svarbu. Tai pamatas, ant kurio turite statyti pasitenkinimo savimi sienas. Uždėkite pasiaukojimo stogą. Šis rūmas apsprendžia jūsų gyvenimą – t.y. jūsų tikrojo Aš suvokimą. Todėl pirmiausia turite pakloti pasitikėjimo savimi pamatą ir pastatyti pasitenkinimo ir pasiaukojimo rūmą. Tada galiausiai pasieksite savęs suvokimą. Norint suvokti save, svarbiausias yra pasitikėjimas savimi. Bet žmonės neturi tokio pastovaus pasitikėjimo savimi. Kodėl? Jų protas paskendęs žemiškuose troškimuose. Ar ilgai išlieka pasaulietiški dalykai? Jie ateina ir išeina – kaip debesys nuplaukia. Šiandieninis ugdymas skatina studentų troškimus. Šalia išsilavinimo turite puoselėti ir žmogiškąsias vertybes. Žmogiškosios vertybės nėra kažkas, ką turite iš naujo įgyti. Jos gimsta kartu su jumis, jos jums įgimtos. Kadangi jos paslėptos viduje, jūs nieko apie jas nežinote. Kaip vertingi papuošalai paslėpti geležiniame seife, taip žmogaus kūne slypi vertingi žmogaus vertybių brangakmeniai. Turite jas tinkamai saugoti. Jos uždarytos už širdies durų. Turite pelnyti meilės raktą. Kai saugų širdies lobyną atveria meilės raktas, atsiskleidžia žmogiškosios vertybės.

Studentai, mokytojai, ugdymo patronai ir administratoriai!

Žinokite, kad visi turite įsigyti šį meilės raktą, kuris atveria širdies duris. Būtent meilė yra tyrumas. Meilė yra Dievas, gyvenkite meilėje. Šių širdies durų negalima atrakinti jokiu kitu raktu. Jei norite gauti šį meilės raktą, reikia vienybės. Niekam nejauskite neapykantos. Nebūkite nusiteikę priešiškai. Patalpinkite meilę savo širdyje. Dosniai dalykitės ja su kitais.

Supraskite, kad Tiesa – tai žmogaus gyvenimo principas. Iš tiesos kyla teisingumas. Pirmasis teisingumo kūdikis yra ramybė. Antrasis kūdikis – meilė. Taip sakoma. Bet didžiausia iš visų yra meilė. Jei įgyjate šią meilės galią, įgysite ir visas kitas galias.

Viskas kyla iš Tiesos.

Iš Tiesos kyla visa kūrinija.

Tiesoje viskas ištirpsta.

Nėra vietos, kurios nepersmelktų Tiesa, nesutepta pirminė Tiesa.

Tiesa – tai šaltinis, atrama ir naikintoja. Laikykite Tiesą pamatu ir laikykitės dharmos. Tik tada ramybė ir meilė atsiskleis viduje.

Meilės įsikūnijimai!

Šie dieviški principai neateis pas jus iš kur nors kitur. Kaip sakė anądien Džiumsajus, negausime žmogiškųjų vertybių penkių žvaigždučių viešbučio kambaryje su oro kondicionieriumi. Nei penkių, nei dešimties, nei tūkstančio žvaigždučių viešbutyje jų nerasime. Šios vertybės randamos tyroje širdyje. Čia jūs matote tyrą, šventą ir dievišką aplinką. Tik tokioje vietoje gali klestėti žmogiškosios vertybės. Žmogiškųjų vertybių nėra nei turguje, nei rūmuose, nei viešbučiuose. Viešbučiai teikia patogumą tik kūnui. Jūsų kūnas gali būti kambaryje su oro kondicionieriumi, o protas gali degti, jei nėra šventų jausmų. Kad puoselėtumėte šventus jausmus, turite lankytis šventose vietose. Būtent todėl yra pasakyta, kad gera draugija suteikia neprisirišimą. Neprisirišimas veda į norų nebuvimą, o norų nebuvimas suteikia pastovumą. Tas, kuris pasiekia pastovumą, yra išsivadavęs. Bendraukite su gera draugija. Tik tada galite pasiekti ramybę, ir jūsų širdis gali apsivalyti. Šiandien viskas užteršta. Tik arti Dievo rasite visišką tyrumą. Pirmiausia, žmogus turi išskaistinti savo širdį. Tyrumas – tai dieviškumas. Kur yra dieviškumas, ten negali būti priešiškumo. Kur nėra priešiškumo, ten randate aukščiausią ramybę. Išorėje nėra ramybės. O kur ji? Jūs – ramybės įsikūnijimai. Todėl ieškokite viduje. Pažinkite save, tada žinosite viską. Tai – Vedantos mokymas. Užuot klausę kitų: „Kas tu esi?“, paklauskite savęs: „Kas esu aš?“ Tada suvoksite tiesą. Kai sakau, kad tai Mano nosinė, nosinė atskira nuo Manęs. Panašiai, kai sakote: tai – mano kūnas, mano protas, mano intuicija (buddhi) ir pan., jūs esate atskiri nuo jų visų. Tada kas jūs? Jūs – ramybės įsikūnijimai. Jūs – Tiesos įsikūnijimai. Jūs – meilės įsikūnijimai. Jūs – dharmos įsikūnijimai. Jūs – taikumo įsikūnijimai. Jūs esate viskas, viskas yra jūsų viduje. Išplėskite savo protą. Išplėskite savo meilę, o ne siaurinkite ją. Vienybę galima pasiekti, tik išplėtus meilę.

Meilės įsikūnijimai!

Puoselėkite meilę, atmeskite neapykantą, sumažinkite troškimus. Puoselėkite pasiaukojimo dvasią. Vedos sako: „Na Karmana, Na Prajaya, Dhanena Thyagenaikena Amrutathwamana-suhu“ (Nemirtingumą galima pasiekti tik per pasiaukojimą, jo nesuteiks nei turtas, nei palikuonys, nei geri darbai). Laimę galima pasiekti tik per pasiaukojimą. Kai įkvepiate oro, jei jo neiškvėpsite, tai pakenks jūsų plaučiams. Taip aukokite savo sukauptą turtą kitų labui. Šiuolaikinė ugdymo sistema pabrėžia turtą, jėgą ir draugystę. O kaip charakteris? Charakteris – tai trys ketvirtadaliai gyvenimo. Taigi turite ugdytis charakterį. Be charakterio, kam reikalingas turtas, jėga ir draugystė? Jie ateina ir praeina – kaip debesys praplaukia.

Reikia daug ko išmokti. Yra įvairių būdų puoselėti žmogiškąsias vertybes. Nenoriu jūsų pervarginti, todėl baigsiu Savo kalbą. Mes dar daug ką aptarsime.

Ramybė – tai aromatas

1985 m. gruodžio 9 d.

Meilės įsikūnijimai! Mes visą laiką stengiamės gyventi ramybėje, tačiau kur rasti ramybę? Ar jos reikia ieškoti išoriniame materialiame mus supančiame pasaulyje? Jei manytume, kad ją galima rasti pasaulyje, tai pasaulis turėtų suteikti jums ramybę ilgam, tačiau jūsų patirtis rodo ką kitą.

Ramybė – viduje

Ramybė, kaip žinote, yra viduje. Klajojantis žvėris pamato miražą ir, palaikęs jį vandens telkiniu, bėga prie jo, tačiau nusivilia neradęs vandens. Žmogus taip pat apsigauna tikėdamas, kad ramybę galima rasti jį supančiame pasaulyje. Jis vaikosi visko, kas materialu ir greit praeina. Besivaikant jo užsidegimas blėsta, jį apima liūdesys ir nusivylimas. Tiesą sakant, kiekvienas žmogus jau turi ramybę viduje. Deja, jis neatpažįsta jos, todėl nerimauja ir jaudinasi. Tik ramybė gali suteikti jums paguodą ir džiaugsmą. Šventasis Tjagaradža giedojo pasauliui, kad tik ramybė atneš mums džiaugsmą ir paguodą.

Kaip reaguoti į kritiką

Kai kiti mus pajuokia, kritikuoja, šaiposi iš mūsų, netenkame pusiausvyros bei ramybės ir lengvai pasiduodame neapykantai bei pykčiui. Tokiomis akimirkomis, kai kas nors mus ypatingai suerzina, turėtume stengtis išlaikyti nesutrikdytą savo vidinę ramybę. Be to, į šį aspektą turėtume pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, jei kas nors mus kritikuoja, ar ši kritika pagrįsta? Jei tikrai esame kalti, tada turime ištaisyti savo trūkumus. Antra vertus, jei neturime jokių trūkumų ir nesame kalti, neturėtume jaudintis dėl nepagrįstos kritikos. Be to, ar kritikuojantis asmuo turi teisę spręsti? Taip pat turėtume atsižvelgti ir į kritikuojančiojo motyvus. Kodėl mus kritikuoja? Jei jo motyvai – pavydas ar egoizmas, tada mes tikrai turėtume tarti: „Natūralu, kad jis taip elgiasi.“ Tačiau tai nėra natūralu mums, todėl mes turime atskleisti savo prigimtį. Mūsų įgimta savybė – tai ramybė. Mes – ramybės įsikūnijimai. Ramybė yra žmogaus būties puošmena. Ieškančiam Dievo ji – tarsi puošiantis brangakmenis arba jį dengiantis skydas. Kadangi ramybė – mūsų prigimtis, mes turėtume stengtis ją atskleisti.

Saugokitės savo jausmų

Yra žmonių, kurie pasiduoda pavydui, egoizmui, neišmanymui ir todėl lengvai išklysta iš kelio. Šitaip elgdamiesi jie nepasieks nieko gero. Labiausiai žmogui reikia ramybės. Be ramybės nėra gyvenimo. Visokiais būdais jos siekdami, turime stengtis jos nesutrikdyti. Varnai gali nepatikti gegutės kukavimas, antis gali nesidžiaugti, matydama gulbę, tačiau bjaurėjimasis nė vienai iš jų neatneš naudos. Jei pasiduosite savo jausmams, galų gale prarasite tai, kas jums įgimta.

Ramybė – mūsų dharma

Dharmaradža (vyriausias iš penkių brolių Pandavų, „Mahabharatos“ herojus) buvo karalių karalius. Jame įsikūnijo viskas, kas kilnu ir dora. Jis buvo galiūnas. Jo visi broliai – Bhima, Ardžuna, Nakula ir Sahadeva buvo narsūs ir galingi. Dharmaradža siekė Dievo, jo Dievas buvo pats Krišna. Pandavai buvo labai apdovanoti, tačiau kas jiems atsitiko? Jie kentė vis didėjančią įtampą ir sunkumus. Kauravai išvarė juos į mišką ir pažemino jų žmoną Draupadę. Tačiau galiausiai Pandavų vardą ir garbę išgarsino ramybė, kurią įkūnijo Dharmaradža. Jis skelbė: „Ramybė – mūsų dharma. Ramūs galime bet ką pasiekti. Neturėsime ramybės, jei sielvartausime, neapkęsime ar jaudinsimės. Iš tikrųjų šitaip tik pakenktume visuomenei“.

Ramybė gimsta iš tyros meilės

„Kas yra ramybė?“ – galite paklausti. Tai kvapni gėlė, gimusi iš tyros meilės. Tai aromatas, lydintis gerus darbus. Jūs ją patiriate, nes to nusipelnėte savo darbais praeituose gyvenimuose. Jei prarandate šią kilnią ir kvapnią ramybę, jūs prarandate viską. Nuo seniausių laikų išminčiai stengėsi skelbti ramybės didybę. Jie buvo kritikuojami, išjuokiami ir pasmerkiami neapsakomoms kančioms, tačiau niekada neprarado savo ramybės. Tai pirmiausia, ką žmogus turėtų atskleisti savyje. Jei prarandate šaltakraujiškumą, prarandate save.

Ramybė – tai aromatas

Jūs gimėte žmonėmis, gyvenate žmonių visuomenėje ir vadinatės žmonėmis, tačiau kas iš to, jei neatskleidžiate savo žmogiškų savybių? Ramybė suteikia žmogaus gyvenimui aromatą. Kai aštriu kirviu kertate sandalo medį, ne medis sužeidžia kirvį, o kirvis – medį, ir kirvis įgauna sandalmedžio kvapą. Jei uždegate smilkalų lazdelę, degdama ji skleidžia aplinkui savo aromatą. Taip ir tikras Dievo ieškotojas, tikras atsidavėlis turėtų stengtis išlikti ramus ir visada skleisti aplink save džiaugsmą. Tai svarbiausias dvasinis darbas, ir jis atneša ramybę.

Praktikuokite … Praktikuokite … Praktikuokite …

Tiesą pasakius, nebežinome, ko turėtume siekti gyvenime, todėl švaistome savo laiką ir energiją. Turime stengtis drąsiai sutikti ne išorinius, o savo vidinius priešus. Tai šventas dvasinis darbas, kurio turi imtis kiekvienas, siekiantis Dievo. Kūrinijoje ir medžiai, ir kitos gyvybės formos – gyvūnai, paukščiai bei žvėrys padeda žmogui. Bet žmogus tapo savanaudis ir žaloja tokius pat kaip jis. Jis skaudina savo tėvus, savo mokytojus ir patį Dievą. Kas to pagrindinė priežastis? Tai ne kas kita kaip savanaudiškumas. Kad įgyvendintų savo tikslus, žmogus griebiasi kraštutinių priemonių ir užmiršta savąjį „aš“. Be abejo, jis ir toliau visą laiką kalba apie idealus, kaip tiesa, dora, ramybė, meilė ir taikumas, tačiau pats taip negyvena.

Pasėkite tik vieną sėklą, o išaugs daug vaisių

Ką šiame pasaulyje bedarytume savo kūnu, rezultatai atitiks tą kūną. Tačiau žmogus nesistengia suprasti šios svarbios tiesos. Jei norite išauginti kokius nors pasėlius, turite būti tikri, kad sėkla sveika, ir nesėti blogos sėklos. Sėkite gerą, sveiką sėklą ir derlius taip pat bus geras ir sveikas. Sėkite erškėčių sėklas – ir išaugs erškėčiai, kurie jus tik sužalos. Tačiau reikia atsiminti vieną dalyką: pasėję negalite iš karto pjauti. Norint pjauti, ką pasėjote, reikia laiko. Tai tiesa, kurią turite suprasti. Jums gali atrodyti: „Na gerai, šiandien padariau blogą darbą, tačiau man nieko blogo neatsitiko“. Neapsigaukite. Šiandien jūs tik pasėjote sėklą. Vaisius sunoks vėliau. Neužmirškite šios svarbiausios tiesos. Galite pasėti tik vieną sėklą, tačiau ta sėkla duos jums šimtus vaisių. Taip pat atsitinka, kai padarote vieną blogą darbą, – blogis išaugs ir vėliau visokiais būdais sugrįš pas jus. Padarykite šiandien vieną gerą darbą, ir vėliau patirsite daug gero. Taigi patiriamas gėris ir blogis – tai rezultatas to, ką esate padarę anksčiau. Dėl to nekalti nei jus supantys žmonės, nei aplinkybės.

Įprotis – jūsų prigimties pamatas

Kokie jūsų veiksmai, tokia ir jūsų prigimtis. Jie atneša jums tai, ką turite gauti. Elgesys tampa įpročiu, įprotis – jūsų prigimtimi, o prigimtis savo ruožtu lemia rezultatus. Taigi rezultatai – ne jūsų rankose. Jei norite patirti gera, darykite dabar ką nors gero, išlikdami ramūs. Tačiau ir toliau darote tai, kas priešinga ramybei. Šiandien šią silpnybę turi daugelis žmonių. Gali būti, kad net mažiausiems dalykams neužtenka kantrybės. Tarkime, skaitote knygą, o jūsų vaikas ateina pasikalbėti su jumis. Jūs netenkate kantrybės ir nebenorite net matyti savo vaiko. Arba atskrenda uodas ir nutupia jums ant nosies. Nuvejate jį, tačiau jis ir vėl sugrįžta. Netekę kantrybės dar energingiau stengiatės jį nuvyti. Taigi net mažas, menkas uodas gali atimti jūsų vidinę ramybę ir jus suerzinti. Tą akimirką, kai įveiksite šią silpnybę, tapsite Dievo ieškotoju (sadhaka).

Kaip pelnyti Malonę

Nesuprantantis, kas yra šventa, savanaudiškas ir tik savo tikslų siekiantis žmogus išklys iš kelio. Tačiau tikrieji Dievo ieškotojai, norintys daryti gera ir gyventi šventai bei nesavanaudiškai, turi išsaugoti vidinę ramybę. Dramblį gali aploti visa gauja šunų, bet jam nė motais. Šunys gali aploti ir žvaigždes – ar dėl to žvaigždės nukris? Yra žmonių, linkusių tuščiai svarstyti. Turime stengtis būti kantrūs su jais. Taip pelnysime malonę. Ramybė – tai pati žmogaus esmė. Jei praradote ramybę, viską gyvenime praradote.

Nuo senųjų laikų šios šalies išminčiai gyvena ramybėje – kūno, proto ir sielos. Kiekvieną kartą, užbaigdami programą, arati ar bhadžanas, mes giedame „ramybė, ramybė, ramybė“. Kodėl? Pirmoji „ramybė“ reiškia: „džiaukimės ramiu kūnu“. Kūno neturėtų kankinti neapykanta, pavydas, prisirišimas. Kokią žinia beateitų, priimkite ją ramiai, ar ji būtų gera, ar bloga. Jei prarandate kūno ramybę, tampate neatsparūs ligoms. Antroji „ramybė“ skirta protui. Būtina turėti ramų protą. Turėtumėte sakyti: „Tai, ko nėra manyje, negali tapti mano“. Žmonės gali kalbėti apie tai, ko jumyse nėra, tačiau kodėl turėtumėte jų neapkęsti? Turite išlikti ramūs. Kam nerimauti dėl tuščių apkalbų? Kam prarasti ramybę, jei kitas jos neturi? Dievo ieškotojas turėtų išsiskirti tokiomis savybėmis, kurios liudytų apie jo pasirinktą kelią. Meilės esmė, jo tikroji prigimtis, jo ramybė liudija, jog jis – Dievo ieškotojas. Jo ramybė – jo Dievo karalystė, meilės karalystė. Turite puoselėti būtent šią meilę. Neturi būti vietos neapykantai.

Turite išmokti laukti. Būkite kantrūs. Prisitaikę prie esamų aplinkybių tapsite ramesni. Iki raudonumo įkaitinę geležį ir sudavę kūju, galėsite ją perlaužti. Tačiau jei daužysite ją šaltą, niekaip jos neperlaušite. Todėl pasakyta: kai ateis tinkamas laikas, kirskite ir jums pavyks. Ramybė – jūsų sėkmės pamatas. Dėl pavydo ir egoizmo pasaulis tapo apgailėtinas. Tik meilė ir ramybė gali sugrąžinti jį į teisingą kelią. Tegu jūsų mintys, veiksmai, jausmai būna pilni meilės, tiesos ir ramybės. Meilė – visos jūsų sėkmės pamatas. Galbūt yra žmonių, kurie mūsų neapkenčia, tačiau mylėkime juos.

Darykite teigiamą įtaką visuomenei

Taigi turite saugoti ir puoselėti ramybę. Satjos Sai organizacijos nariai turėtų būti pilni meilės bei ramybės ir nesavanaudiškai tarnauti kitiems. Nepasiduokite savimeilei, neapykantai ar silpnumui. Nepraraskite vilties, nenusiminkite. Turite būti pasitikintys savimi, drąsūs, narsūs, teigiamai veikti visuomenę. Šito Sai norėtų iš jūsų. Tai – idealas. Taigi imkitės savo užduoties, tolerantiškai, kantriai, ramiai. Tai jūsų tikrasis dvasinis darbas.

Yra devyni atsidavimo Dievui būdai, tačiau kiekvienam iš jų būtini du elementai: meilė ir ramybė. Yra šešios meilės Dievui rūšys, tačiau kiekvienai iš jų svarbiausia – ramybė. Pirmoji meilės Dievui rūšis – tai rami meilė Dievui (šanta bhakti). Ji – tarsi variklis, vežantis jus į priekį. Sužeistas Bhišma (Mahabharatos herojus, kovojęs Kauravų pusėje) gulėjo strėlių guolyje. 56 dienas jis kentė neapsakomas kančias, tačiau kantriai ir ramiai jas ištvėrė, laukdamas palankaus laiko nusimesti savo kūną. Šis epizodas moko: kokias kančias bepatirtumėte, ištverkite jas ramiai ir neprarasdami pusiausvyros. Jei leidžiate, kad nereikšmingi dalykai atimtų iš jūsų ramybę, švaistote savo gyvenimo laiką ir energiją. Kai įsiveliate į kivirčą ir susierzinate, manote, kad baudžiate kitus. Ne, jūs baudžiate save. Ginčydamiesi ir jaudindamiesi galite atgauti, ką praradote, tačiau jei praradote ramybę, jūs nieko neįgijote. Nepraraskite ramybės. Įveikite tą akimirką, kai galite prarasti ramybę. Tai jūsų dvasinis darbas.

Gyvenimas – tai iššūkis. Priimkite jį

Meilės įsikūnijimai! Niekas negali suprasti Satjos Sai prigimties ir Jo idėjų. Satja Sai – tai tas, kurio širdis tyra ir nesavanaudiška. Niekada, niekur, jokiomis aplinkybėmis Jis niekam nepadarė nieko blogo ir niekam nepadarys. Ši Satjos Sai prigimtis turi pakelti daugybę išbandymų ir sunkumų. Neturime ištižti vien todėl, kad kartais silpnumo valandėlę susierziname. Gyvenimas – tai iššūkis, priimkite jį. Gyvenimas – tai žaidimas, žaiskite jį. Gyvenimas – tai meilė, džiaukitės ja. Gyvenimas – tai svajonė, įgyvendinkite ją. Pirmasis posakis skelbia: „Gyvenimas – tai iššūkis“. Mes turime priimti ir įveikti šį iššūkį. Tai pagrindinis kiekvieno tikro ieškotojo tikslas. Sai niekada nesusierzina, Jis niekada nesikeičia. Yra daugybė žmonių, kurie prisigalvoja nebūtų dalykų, nes žmonės viską supranta savaip. Kaip pasakyta upanišadose: „Pasaulyje tiek daug galvų, ir kiekviena jų mąsto savaip“. Kiekvienas susikuria savo istoriją, ir tai nieko blogo, tačiau mums dėlto neturėtų būti nei šilta, nei šalta. Pasikliaukime savo pačių mintimis. Būkime geri, kilnūs ir dori. Tokia turėtų būti tikroji žmogaus prigimtis. Kas yra dvasinė praktika? Tai ne Dievo vardo kartojimas (džapa), ne meditacija ar bhadžanų giedojimas. Tai meilės ir ramybės ugdymas. Vardo kartojimas ar meditacija – tik instrumentai, priemonės, kurios padeda pasiekti tai, kas amžina: meilę ir ramybę.