Satja Sai Baba – apie meilę

Meilė – dvasios Šviesa

Mano mokymas – meilė. Kur liejasi meilė, ten – ramybė, džiaugsmas, darna ir supratimas. Kur meilės srautas nutrūksta, ten kyla nesusipratimai ir įtampa; gyventi darosi sunku. Gyvenimo paslaptis – rasti save ir Dievą. Tada suvoksi, kad Dievas gyvena tavo širdyje ir pasireiškia meile ir džiaugsmu, tačiau privalai savo valią pajungti Dievo valiai, kad tu ir tavyje esanti Dievo jėga taptų viena. Dievas yra viskas, didžiulis meilės vandenynas, pripildęs visą visatą. Jei tik galėtum paprasčiausiai imti ir pakilti į aukštesnius sąmonės lygmenis, suvoktum savo įgimtą dieviškumą ir imtum gyventi darniai su visur esančiu Dievu. Meilė – vienintelis kelias, išvesiantis tave iš tyrų ir tamsos. Pažvelk į dangų ir pamąstyk apie Dievo šlovę bei visą kūriniją. Atverk savo širdį – tegu iš jos liejasi meilė ir pakeičia tavo gyvenimą. Tada savo mintimis, darbais ir meile galėsi padėti pasikeisti tiems, kurie gyvena šalia tavęs. Mylėk, mylėk, mylėk, – toks Mano mokymas.

Meilė – tai ne emocija, kuri atsiranda ir vėl išnyksta. Tai nuolatinis dieviškosios Tiesos atspindys mumyse. Kiekvieną akimirką mes ją duodame ir gauname, nepaisant to, ar mes tai žinome, ar ne. Kuo daugiau jos atiduodame, tuo daugiau turime. Meilė įveikia baimę, sugriauna atskirumo iliuziją. Kai mylime besąlygiškai, be prisirišimo, žinome, kad visi esame Viena.

Svarbiausia žmogaus pareiga, – kad dieviškos meilės srautas lietųsi į kiekvieną ir visus. Žmogus gimsta ne tam, kad gyventų pats sau. Tik paskyręs savo gyvenimą kitiems tarnauti jis taps kilnus ir patenkintas. Dievas pasiuntė žmogų į pasaulį, kad jis skelbtų ir įgyvendintų šį mokymą. Ar verta gimti žmogum, jei esi kaip molio gabalas, niekuo nenaudingas visuomenei?

Kūrimas, išsaugojimas, griovimas – viskas yra Meilėje. Kiek ilgai gyvens kūnas? Viskas laikina… Žmogaus gyvenimo tikslas – rasti šią amžiną Tiesą, kuri yra Meilė.

Kokia turi būti Meilė? Tai ne kūno, ne proto Meilė. Turite mylėti Dievą kiekviename jo pasireiškime, visose srityse.

Tik Meilę Dievui galima pavadinti šiuo šventu žodžiu – Prema. Tik tokia Meilė šventa, kuri paremta visišku savęs išsižadėjimu ir nukreipta tik į Dievo siekimą.

Meilė – tai žodis, kuris rodo siekį suvokti, kad daugybė – tai netiesa, kad realybė – Vienis. Meilė vienija, neapykanta skiria. Meilė sutapatina „aš“ ir „kita“, ir du mąsto, kalba ir veikia kaip vienas. Kai Meilė priima vis daugiau ir daugiau į savo glėbį, vis daugiau būtybių laikomos Vieniu. Kai mylite Mane, mylite visus, nes pradedate jausti, suprasti ir patirti, jog Aš esu visuose.

Visų pirma supraskite šią tiesą: Sai yra visuose. Kai nekenčiate kito, jūs nekenčiate Sai, kai nekenčiate Sai, jūs nekenčiate savęs. Kai įskaudinate kitą, atminkite, kad tas kitas yra jūs kitu pavidalu, kitu vardu. Pavydas įskaudina tuos, kuriems pavydima. Jei kitam sekasi, kodėl jūs turėtumėte pykti?

Iš tikrųjų jūs mylite save, nes kiekviename esate tik jūs. Dievas – tai tikrasis Aš kiekviename. Kai ką nors sužeidžiate, nukenčiate jūs patys, kai ką nors apgaunate, patys būnate apgauti. Nėra kitų. Jūs – gyvos Dievo kūno ląstelės. Jūs patys esate Dievas.

Matykite save visuose, mylėkite visus kaip save… Išmintingas žmogus mato save visur ir yra ramus. Jis džiaugiasi, kad jį supa tiek daug jo paties atspindžių. Štai požiūris, kurį turite išsiugdyti.

Mylėdami visuose matykite Dievą. Kokia nauda iš to, kad garbinate Dievą, o ignoruojate žmogų, Jo atvaizdą žemėje? Meilė Dievui turi reikštis Meile žmogui. Mylėkite ir būsite mylimi. Dievas yra Meilė ir Jį pažinti galima tik per Meilę.

Stenkitės sujungti daugybę į viena: savo ir kitų fizinius kūnus, šeimą, kaimą, bendruomenę, tautą, pasaulį. Taip pamažu apimkite vis daugiau ir daugiau, ir pasiekite vienybės būseną mintyse, žodžiuose ir darbuose. Tai Meilės sadhana, nes Meilė yra išsiplėtimas, sujungimas, bendrumas. Individas turi tapti visuotinu, turi išsiplėsti į kosminį pavidalą.

Svamio mokymo apie gyvenimą pasaulyje esmė – matyti kituose žmonėse tą esminę, pagrindinę savybę, kuri vadinasi Dievas, mylėti tą savybę ir nevarginti savęs nagrinėjant kitų žmonių veiksmus ir trūkumus.

Geriausia dvasinė disciplina, kuri gali padėti žmogui išsivaduoti iš iliuzijos ir pasiekti tobulos išminties būseną, yra Meilė. Puoselėkite gležną Meilės sėklą, kuri laikosi „aš“ ir „mano“. Tegu ji išsiskleidžia į Meilę esantiems aplink jus ir išauga į Meilę visai žmonijai. Tegu šis Meilės medis išskleidžia savo šakas virš gyvūnų, paukščių ir roplių, ir tegu Meilė apsupa visus daiktus ir būtybes visuose pasauliuose. Eikite nuo mažesnės Meilės į didesnę, nuo siauros – į platesnę.

Esu Meilės įsikūnijimas. Meilė – Mano instrumentas. Mano mokymas yra Meilė. Mano gyvenimo būdas yra Meilė. Žmogus nieko vertingesnio už Meilę negali pasiekti.

Dievas yra Meilė. Meilė yra Dievas. Ryšys turi būti tik tarp Meilės ir Meilės. Kai sustiprės ši Meilė, galėsite džiaugtis nedualizmo būsena.

Visos būtybės yra Meilė. Meilė gelbsti ir tarnauja. Tik iš Meilės gali gimti gėris. Meilė atskleidžia Dievą, esantį visuose.

Gyvenkite Meilėje. Meilė nežino baimės, netiesos, troškimo, liūdesio. Meilė nežino sandėrio.

Tai, kas neišnyksta, kas palaiko vidinius jausmus, yra dieviška Meilė (Prema). Tik Meilė duoda ir duoda, Ji niekada neima. Vien tik Dievas duoda ir duoda. Ši Meilė dieviška. Ši Meilė gyvena širdyje ir visame kūne.

Meilė Dievui turi būti AMŽINAS ryšys.

Meilė – lyg kompasas. Kompasas visada rodo į šiaurę. Amžina Tiesa ir Meilė visada nukreiptos į Dievą. Kaip aliejus degdamas šviečia, taip Meilė apšviečia gyvenimą.

Nėra žmogaus, kuris nežinotų šio žodžio – Meilė. Visa Visata persmelkta šios Meilės. Meilė prilygsta tik Meilei. Neįmanoma Meilės apsakyti žodžiais. Meilė virš proto, ji neapibūdinama žodžiais.

Meilė neturi pavidalo. Ji neapsakoma. Meilę galite tik patirti.

Matykite Meilės akimis, klausykitės Meilės ausimis, dirbkite Meilės rankomis, mąstykite Meilės mintimis, jauskite Meilę kiekviename atome. Meilės Dievas ( Krišna ) ateis pas jus ant meilės bangos ir pripildys jūsų širdis savimi!

Kokia mintis, toks ir matymas. Akinių, kuriuos nešiojame, spalva nulemia, kokios spalvos jums atrodys daiktai. Jei nešiosite raudonus akinius, viskas atrodys raudona. Jei nešiosite žalius akinius, viskas atrodys žalia. Jei mintys bus tyros, pasaulis atrodys tyras. Jei žiūrėsite su Meile, mylinčia širdimi, visas pasaulis pasirodys kaip Meilės atspindys.

Kuo daugiau dalysitės Meile, tuo gilesnė Ji bus, tuo saldesnis bus Jos skonis, tuo didesnis džiaugsmas. Per Meilę žmogus gali priartėti prie Dievo ir būti Jo akivaizdoje, nes Dievas yra Meilė ir, kai žmogus gyvena Meilėje, jis gyvena Dievuje.

Meilė yra dieviška kūrybos energija, pripildanti viską, iš jos atsirado viskas, kas yra, ir jos dėka viskas egzistuoja. Meilė yra jėga, kuri laiko atomus…

Žmogui sunku suvokti šią Meilę. Fizinę, pasaulietišką meilę žmogus vadina tikra. Tai ne Meilė. Motinos ir vaiko meilė, motinos ir tėvo meilė – tai tik prisirišimas, ne meilė. Tai prisirišimas prie kūno, ne prie dvasios. Mes mylime kūną, mylime turtą, padėtį – kiek tai tęsis? Tai laikini dalykai. Fizinė meilė netikra, laikina.

Žmogaus meilė visą laiką keičiasi. Kai vaikas gimsta, motinos glėbys jam atrodo tikras dangus. Jis užauga, pradeda mokytis ir užmiršta tai. Jis galvoja apie studijas. Vėliau šeima jam atrodo amžinas, pastovus dalykas. Gimsta 2–3 vaikai ir jis pradeda bjaurėtis šeima. Jis pradeda galvoti, kaip užsidirbti pinigų ir užmiršta šeimą… Suartėjimai ir išsiskyrimai visą laiką keičia vienas kitą. Ši meilė nėra tikra Meilė. Tai nėra dvasinė Meilė, tai nėra begalinė Meilė.

Visa meilė žmogiškais ryšiais yra ne Prema, bet anuragja (prisirišimai). Ji – laikinos prigimties, tai interliudijos žmogaus kelionėje. Vienoje pakopoje atsiranda visi prisirišimai – tarp motinos ir sūnaus, vyro ir žmonos, o kitoje pakopoje – išnyksta. Priešingai šiems laikiniems prisirišimams, Meilė Dievui (Prema) yra kažkas visiškai skirtinga. Dievas amžinas – esąs prieš žmogaus gimimą ir po jo mirties. Dievas – be pradžios ir be pabaigos. Tikroji Meilė – tai Meilė Dievui.

Tėvų jausmas vaikams arba vaikų tėvams turi vadintis prisirišimu. Atsakas į lyties potraukį geriausiai gali būti pavadintas susižavėjimu ar iliuzija. Giminystė ar draugystė sukelia artimumo jausmą. Malonumas, kurį žmogus patiria turėdamas, ypač materialius objektus, gali būti pavadintas pasitenkinimu. Troškimas pasiekti aukštumas, kurios slypi Tiesoje – vien tik tai verta vadintis tuo šventu vardu – Prema.

Galite paklausti: „Svami! Jei žmogus elgiasi blogai, tai kaip galima jį mylėti? Kaip galima jį gerbti, kaip kad Tu mus mokai?“ Tokioje situacijoje pagalvokite apie vieną dalyką: kas gi yra tas, kuris daro bloga? Kas paskatino šį veiksmą? Kūnas jį atliko. Kas paskatino kūną? Protas. Kodėl jis buvo verčiamas jį atlikti? Dėl savo karmos įtakos – jo veiklos ir požiūrių per daugybę praeitų gyvenimų. O jo atmos neveikia joks veiksmas ar motyvas. Ta atma yra dieviška. Mylėkite ir gerbkite ją. Tai Mano atsakymas.

Meilė neturėtų būti normuojama pagal kastą, tikėjimą, ekonominę padėtį arba intelektą. Ji turėtų lietis visiškai laisvai, negalvojant apie padarinius, nes žmogaus prigimtis – mylėti.

Atskyrimas tų, kurie jums patinka, nuo tų, kurių nemėgstate, – tai grynai asmeninio skonio dalykas. Protas taip sudarytas, kad jis dalija kitus į kategorijas, tokias, kaip draugai ir priešai, geri ir blogi, trokštami ir netrokštami. Šis bruožas neišvengiamas, kol žmogus gyvena pasaulyje ir yra įsitraukęs į veiklą. Kada praktikuojate „draugystės“ su visais požiūrį, tada negali būti dviejų – tų, kuriems jūs patinkate, ir tų, kuriems nepatinkate, arba tų, kurie jums patinka, ir tų, kurie nepatinka. Tada gali būti tik VIENA. Kad išsiugdytumėte tokį požiūrį, turite puoselėti tris savybes: meilę, gailestingumą ir draugiškumą. Kai jūsų širdis paverčiama šių vertybių lopšiu, ji tampa Rojaus sodu, kuriame pykčio, pavydo ir godumo piktžolės nebeleidžia šaknų.

Meilė visą veiklą pripildo džiaugsmo ir ramybės. Meilė sutaurina mažiausią ir žemiausią. Mylėkite savajį Aš dėl Dievo, kurį jis įkūnija, mylėkite kitus, nes Dievas, esantis juose, kalba ir veikia per juos.

Jei Meilė yra visur, tai kodėl žmonės jos nepažįsta? Todėl, kad žmogaus širdis šiandien tapusi sausa, nederlinga žeme. Širdis užteršta. Širdis nešvari. Kodėl? Todėl, kad širdis pilna pasaulietiškų minčių. Nebelieka vietos šventai Meilei. Kai fizinė, pasaulietiška meilė atsitrauks, tada ateis tikra Meilė.

Iš visų vertybių Meilė yra svarbiausia. Meilė – tarsi požeminė srovė, tekanti per visas vertybes.

Meilė – charakterio pagrindas. Galite turėti daug visų kitų geidžiamų dalykų, bet jei neturite charakterio, t.y. doros, besiremiančios Meile, jūs neturėsite tikrosios Ramybės. Pinigai ateina ir išeina. O moralė? Ji ateina ir auga. Moralę reikia auginti širdyje ir maitinti ją Meile. Tik tada galime pasiekti teisingumo, saugumo, turėti įstatymus ir tvarką. Jei Meilė tarp žmonių susilpnės, tautos nusilps ir žmonija išnyks.

Kai žinosite, jog esate ne kas kita, o Dievybės kibirkštis, ir kad visi kiti žmonės taip pat yra tos pačios Dievybės kibirkštys, gerbsit juos ir tiktai mylėsit. Jūsų širdis bus kupina džiaugsmo, egoizmo padaryta žaizda užgis. Žmogus ieško džiaugsmo toli nuo namų, ramiose vietose ir nežino, kad džiaugsmo šaltinis yra jo širdyje, ramybės prieglobstis yra jame pačiame. Meilė yra Dievas. Dievas yra tobulos meilės įsikūnijimas. Tad Jį galima pažinti, suvokti, pasiekti ir mailėti tik per meilę. Mėnulį galima pamatyti tik mėnesienoje. Dievą galima pamatyti tik meilės spindesyje.

Vienokia meilė reiškiasi prisirišimu prie daiktų, prieraišumu prie giminių ir šeimos, daiktų troškimu. Kitokia meilė reiškiasi žmogiškaisiais santykiais, pagarba didiesiems žmonėms ir atsidavimu Dievui. Ugdykite meilę ir visos jos pusės bus išreikštos. Dvasinėje kelionėje yra tik vienas karališkas kelias – meilės kelias. Mylėkit visus kaip tos pačios Dievybės apraiškas, kaip savo pačių esmę. Mylėkit visas būtybes. To pakaks.

Meilė kaip mintis yra Tiesa – tai, kas niekada nekinta, yra be pradžios ir be pabaigos.

Meilė kaip jausmas yra ramybė, kai mūsų neveikia liūdesys ar džiaugsmas, pakilimai ar nuopuoliai.

Meilė kaip supratimas yra taikumas, – tai pagarba visai kūrinijai.

Meilė kaip veiksmas yra dora ir teisingas gyvenimas, – tai nesavanaudiškas tarnavimas visiems, netrokštant atpildo.

Meilė mato ne akimis, o širdimi. Jos ausys – širdies tyla. Jos liežuvis – tai gailestingumas. Gailestingumas, gerumas ir Meilė yra atskiri žodžiai, bet jie visi reiškia tą patį.

Turite jausti kito skausmą kaip savo paties, turite džiaugtis, kai kiti laimingi. Tai būdas suvokti visų vienybę.

Padėkite visada, neskaudinkite niekada.

Berkite Meilės sėklas į ištroškusias apleistas širdis; sudygę Meilės daigai užlies dykumą džiaugsminga žaluma, aromatą skleis Meilės žiedai, slėniuose čiurlens Meilės upės, kiekvienas paukštis giedos, kiekvienas vaikas dainuos Meilės dainą…

Žmogaus tarnavimas kitam gali padėti žmogui suvokti, kad Dievas – tai to paties tikrovė.

Meilė yra tiltas, padedantis pereiti nuo gimimo (ir mirties) į nebegimimą, nuo mirties į nemirtingumą. Kai pajusite, kad esate ne atskira siela, o pats esate Dievas, kai nebejusite žmogaus būties, o tik dieviškąją, tada nebeliks nei gimimo, nei mirties. Išsilaisvinimas ateis tada, kai kiekvieną mylėsite taip stipriai, kad suvoksite, jog esate tik Viena. Tegu jūsų širdis prisipildo meilės, tegu jūsų veiksmai būna dori, o jausmai – atjaučiantys; tada greičiausiai pasieksite Dievą.

Žmogus yra dieviškumo kibirkštis. Dieviškumą jis turi išreikšti kiekvienu savo veiksmu. Jam lemta veikti, jis negali gyventi nekvėpuodamas ar negalvodamas. Su kiekvienu oro gurkšniu jis privalo įkvėpti patyrimą, kad Jis yra aš; kiekviena mintimi jis privalo išreikšti ir patirti savo artumą Dievui. Dievas yra meilė; meilė yra pati dieviškiausia savybė, kurią žmogus gali lavinti ir išsiugdyti.

Aukščausiajam suvokti pakanka vien meilės. Meilė – tai neapykantos, priešiškumo ir prietarų nebuvimas. Tai taip pat tokios teigiamos ypatybės kaip užuojauta ir jautrumas, kai liūdite dėl kitų sielvarto ir džiaugiatės, kai kiti laimingi. Dievas turi keturias savybes, ir tik tada, kai jas lavinate, galite Jį suvokti. Tai Meilė, Grožis, Palaima ir Didybė. Jei augs meilė, to pakaks, kad jumyse atsirastų ir kitos trys savybės. Kai esate kupini Meilės Dievui, esančiam visoje kūrinijoje, ta pakopa yra Grožis. Kai panyrate Visuotinės Meilės jūroje, pasiekiate Palaimos viršūnę. Kai jūsų protas nebesitapatina su savimi ir įsilieja į Visuotinį Protą, tada patiriama neapsakoma Didybė.

Tikėkite ir būkite atsidavę, tada Dievo Malonė liesis per jus, pasireikšdama kiekvienu jūsų veiksmu, nes tai nebebus jūsų veiksmai, tai bus Jo veiksmai, ir jums nebereikės rūpintis jų padariniais. Visi veiksmai, žodžiai ir mintys nuo šiol bus tyri, prisotinti meilės, nešantys ramybę. Išskaistinkite savo širdis, kad jose atsispindėtų Viešpats visa savo didybe, visais savo nesuskaitomais pavidalais.

Gimkite meilėje, gyvenkite meilėje, mirkite meilėje. Tai reiškia, atsiraskite iš Dievo ir susiliekite su Dievu; tapkite meilės vandenyno bangele. Jūs neturite mirti, jūs turite susilieti ir realizuoti save. Toks jūsų likimas, toks jūsų kelionės tikslas.

Mylėkite visus, tarnaukite visiems. Tai – kelias į Dievą. Nesavanaudiškas tarnavimas – tai meilės išraiška.

Tarnauti – tai pamaitinti alkaną, paguosti nusiminusį, pagelbėti ligoniui ir kenčiančiam… Gailestinga širdis – tai Dievo šventovė.

Liekite Meilę visada, ar ji sugrąžinama, ar ne, ar ji neša sėkmę, ar ne. Tegu Meilė visada virsta tarnavimu, gerais darbais, maloniais paguodos, užuojautos ir padrąsinimo žodžiais, užjaučiančiomis ir mylinčiomis mintimis.

Darykite kitiems tai, ko norėtumėte, kad jie darytų jums. Džiaukitės, kai kiti džiaugiasi, kentėkite, kai kiti liūdi… Tebus vienoda Meilė visiems. Tegul žmonės žino, kad džiaugiatės, galėdami padėti. Kalbėkite su visais taip, lyg kalbėtumėte su Sai.

Puoselėkite tyrą, savanaudiškais troškimais nesuteptą Meilę. Dalykitės ta Meile su visais savo broliais ir seserimis. (…) Kito žmogaus alkis ir troškulys yra toks pat, kaip ir jūsų. Jo palaima ir liūdesys – tokie patys, kaip jūsų. Dalykitės ta palaima – dalijimasis sustiprins ją. Dalykitės tuo liūdesiu – dalijimasis jį susilpnins ir sumažins. Tegu jūsų Meilė teka į kitų širdis. Stovintis vanduo užsiteršia ir ima dvokti. Tekantis vanduo vėsus ir skaidrus.

Meilė – ne prekė, nesiderėkite dėl jos kainos. Tegu ji laisvai liejasi iš širdies, kaip Tiesos srautas, kaip išminties upė. Tegu ji kyla ne iš galvos ir ne iš liežuvio. Tegu ji kyla tobula ir laisva iš širdies. Tai aukščiausia pareiga, kilniausias dieviškumas.

Tobula Meilė atneša džiaugsmą. Tiesa, atsižadėjimas, ramybė ateina iš tobulos Meilės. Be Meilės žmonėms nėra jokios gerovės nei saugumo.

Niekam nejauskite neapykantos, neturėkite piktų kėslų. Ką beatstumtumėte, jūs atstumiate patį Dievą.

Mylėkite net savo priešus. Tai Sai idealas.

Visi dvasiniai keliai moko išvalyti širdį. Kiekvienas turi stengtis suprasti Meilės prigimtį. Meilė transcendentinė. Ji visa apimanti. Visa gamta yra Meilėje, visa visata – Meilėje. Meilė nėra kame nors ar kur nors. Viskas – joje. Meilė didesnė už visatą. Visa laikina visata egzistuoja toje Meilėje.

Kaip reikėtų puoselėti Meilę? Tai galima padaryti dviem būdais. Kitų trūkumus, kad ir kokie dideli jie būtų, visada laikykite nesvarbiais, nereikšmingais, o savo trūkumus – dideliais. Sielokitės ir atgailaukite dėl jų. Taip įgysite broliškumo ir pakantumo savybes.

Ką bedarytumėte sau ar kitiems, darykite atsimindami tai, kad Dievas yra visur – Jis viską mato, girdi ir žino.

Išminties šviesa gali šviesti ryškiai ir toli tik tada, kai širdyje įsitvirtina Meilė. Tyra Meilė, kuri nereikalauja atpildo. Tas, kuris myli dėl kokio nors atpildo arba tam, kad būtų mylimas, yra kaip tas nešikas, kuris neatplėšia akių nuo uždarbio.

Meilė svarbesnė už atgailą, giedojimą ir meditavimą. Ji yra pati svarbiausia.

Puoselėkite Meilę, gyvenkite Meilėje, skleiskite Meilę – tai dvasinės pastangos, kurios duos daugiausiai naudos.

Meilės nepasieksite medituodami ar atgailaudami. Negausite jos ir skaitydami šventuosius raštus. Dievo nėra nei Vedose, nei epuose, nei meditacijoje, nei atgailoje. Dievas gyvena kiekvieno širdyje, todėl turime nukreipti savo protą į savo širdį. Šiandien turime užčiaupti burną ir atverti širdį. Tik tada patirsime palaimą. Kaip čia yra, kad norite pasiekti meilę, nors patys esate tos Meilės įsikūnijimai?

Tikroji Meilė neprasideda ir nesibaigia. Ji – virš laiko, virš kūno prisirišimų.
Ji – AMŽINA.

Viskas yra laikina. Tiktai viena yra amžina, tai – dieviška Meilė. Jei gyvenimu nepelnote šios dieviškos Meilės, kokia iš jo nauda?

Gyvenimą turime skirti Meilei.

Dievas gyvena jūsų širdyje. Jis yra jūsų širdyje. Kai pajusite, kad Dievas jumyse, daugiau nebedarysite klaidų. Nieko nebijosite. Jums vadovaus sąžinė. Nieko nereikia bijoti. Gerbkite visus. Mylėkite visus. Tikėkite, kad kiekviename yra Dievas. Niekam nejauskite neapykantos – jokiai būtybei, jokiam žmogui. Ir niekada neužmirškite savo širdies – joje yra Dievas.

Tiktai per Premą galima suvokti paslėptą, nekintantį AŠ.

Raskite Meilės šaltinį savyje, tikėkite juo vis labiau, nuolatos jį gilinkite, stenkitės pagirdyti juo visą pasaulį, atmeskite visus ego prisilietimus prie jo, nenorėkite jokio atpildo iš tų, kuriems jį parodėte…

Turime išplėsti savo širdis. Kur iš tiesų yra mūsų širdis? Fizinė širdis – tai mūsų kūno komutatorius, bet tai ne ta širdis. Dvasinė širdis – visame kūne. Ji neturi ribų. Ji beribė. Ši Hrudaja, ši Širdis yra visur, ji apglėbia viską aplink.

Meilė – vienintelė alchemija, vienintelis kelias Kali jugoje (tamsos amžiuje). Ji – vienintelis tinkamas ginklas kovoti su blogais įpročiais. Negalima neapykantos nugalėti neapykanta. Neapykantą reikia sutikti su Meile. Meilė – pati svarbiausia ir ji gali daryti didžius stebuklus, keisdama žmonių būdą ir charakterį. Ji veikia žmogaus viduje, todėl ir pasikeitimai bus didesni ir tobulesni, nors pats gydymo procesas ir lėtas. Puoselėkite Meilę kiekvienam. Turite stengtis matyti tik gerąsias žmonių savybes. Niekas nėra tiktai blogas. (…) Neieškokite blogio, ieškokite gėrio. Matykite tiktai gera, būkite geri, darykite gera. Atiduokite Meilę, nelaukdami atsako ar įvertinimo. Tada neabejotinai suvoksite Dievą.

Gyvenkite mylėdami, meilėje, vardan meilės. Tuomet Viešpats, kuris yra įsikūnijusi meilė, apdovanos jus viskuo, ko jums reikia, nors ir nieko neprašysite. Jis žino, Jis – Motina, kuri maitina savo kūdikį nelaukdama, kol šis pradės verkti. Jo meilė tokia plati ir gili. Jis žino kiekvieną poreikį iš anksto ir skuba suteikti pagalbą, kurios jums reikia.

Reikia saugoti ir puoselėti meilės kibirkštį, kad ji galėtų pasiektų Dievą. Tada kiekvienas veiksmas bus dieviškas. Kiekvienas išoriniame pasaulyje kylantis atoveiksmis bus pilnas meilės ir pasaldintas nektaru. Mylite Dievą visose būtybėse, ir Dievas visose būtybėse atsako meile. Mylėkite Dievą, net jei jūsų daliai tektų sunkūs išmėginimai. Mylėkite Jį, net jei jus neigtų ir jums priekaištautų. Tik išbandymų tiglyje metalas išgryninamas ir apvalomas nuo šlakų. Dievą garbinti reikia pasirinkus vieną vardą ir vieną pavidalą. Tačiau jūsų ištikimybė neturėtų apsiriboti tik tuo pavidalu.

Pradėkite dieną su Meile.

Pripildykite dieną Meilės.

Užbaikite dieną Meile –

Tai kelias į Dievą.

Turite augti meilėje, plėsti meilę, mylėti, stiprinti meilę, o galiausiai tapti meile ir susilieti su Beribe meile, kuri yra Dievas. Visas jūsų gyvenimas turi būti meilė, su meile, meilei. Kitaip tariant, meilė, pasireiškianti tarnavimu tiems, kurie semiasi jos iš jūsų, o semdami gausina ir gilina ją.

Pajutęs dievišką meilę, žmogus turi proto ramybę, yra tyros širdies, ir jo nejaudina priešiškos aplinkybės, nesėkmės ar netektys. Ši stiprybė kyla iš meilės Dievui, ji suteikia žmogui pasitikėjimą savimi. Pasitikėjimas savimi generuoja vidinę jėgą, kuri yra begalinė. Kiekvienas turi ugdyti pasitikėjimą savimi, kad galėtų patirti savojo Aš palaimą.

Meilei turėtų būti svetimos kokio nors atpildo ar atlygio viltys. Meilė, kuri kyla iš atpildo troškimo, nėra tikra meilė. Reikia puoselėti visiškai nesavanaudišką, besąlygišką meilę. Tai tikroji žmogaus pareiga.

Neturėtumėte melsti Dievo nereikšmingų, menkų dalykų, nes niekas negali žinoti, kokios vertės ir dieviško didingumo lobiai slypi Dievo malonės lobyne. Niekas negali suprasti ar atspėti, kokią šventą ir dievišką Malonę Dievas ketina dovanoti vertam pasekėjui. Todėl žmogus neturėtų siekti, trokšti ar melsti Dievo kokių nors menkniekių, tai tik mažina jo dieviškąją vertę. Už viską brangesnė yra Dievo meilė.

Melskitės Jam šitaip: „O Viešpatie! Leisk man turėti tik Tave“. Jei laimėsite Dievo malonę, galėsite gauti, ką tik norite. Būtent todėl Mira giedojo: „O širdie, gerk Dievo meilės nektarą“. Jei galite gauti Dievo meilę, trokšti ko nors mažesnio yra tas pats, kaip troškimus pildančio medžio prašyti kavos miltelių!

Tai, ko turite Dievo melsti, yra pats Dievas. Melsdamiesi neturėtumėte Viešpaties manieringai girti ar jam meilikauti, kad laimėtumėte Jo palankumą ar gautumėte Jo malonę. „O Viešpatie! Tu – užuojautos vandenynas! Tavo gailestingumas beribis! Tu – apleistųjų globėjas!“ Šitokie kreipiniai įkyri Dievui .Toks garbinimas siekiant malonės turi komercinį atspalvį. Tokiais garbinimais įgyta malonė yra visai netinkama. Rišiai ir jogai atgailavo šimtus metų, kad išvystų Dievo regėjimą, nes jie ėmėsi šios praktikos.

Meilės kibirkštį jumyse reikia saugoti ir palaikyti, kad ji galėtų pasiekti Dievą. Tada kiekvienas žmogus bus Dievas, kiekvienas veiksmas bus dieviškas, kiekvienas atsakas, kurį gausite iš išorinio pasaulio, bus pilnas meilės, pasaldintas tuo nektaru. Jūs mylite Dievą visose būtybėse, ir Dievas meiliai atsiliepia jums iš visų būtybių. Mylėkite Dievą, nors vargas gali būti jūsų likimas. Mylėkite Jį, nors esate atstumti ir peikiami. Nes tik išbandymų tiglyje metalas išgryninamas ir atskiriamas nuo priemaišų.

Mylėkite visas būtybes – to pakanka. Mylėkite nesitikėdami atlygio. Mylėkite vardan pačios meilės. Mylėkite, nes jūsų prigimtis yra meilė. Mylėkite, nes tai garbinimo forma, kurią jūs žinote ir mėgstate. Jei kiti laimingi, džiaukitės ir jūs. Jei kitiems sunku, kiek galėdami stenkitės jų dalią palengvinti.

Praktikuokite meilę tarnaudami. Šitaip suvoksite Vienybę ir atsikratysite žalojančio ego.

Tegul Meilė būna jūsų Jausmų karalystės valdovė! Karūnuokite protą kaip Minčių karalystės valdovą! Karūnuokite neprisirišimą kaip Veiklos karalystės valdovą!

Meilė suminkština pačią kiečiausią širdį. Jei nėra laisvos, tikros ir nesavanaudiškos meilės, nepadės jokia dvasinė disciplina. Be jos šventųjų giesmių giedojimas yra kvėpavimo švaistymas, gera draugija – laiko švaistymas, o meditacija – savęs apgaudinėjimas. Giesmių giedojimas, bendravimas su dvasinga draugija ir meditacija, skatinami meilės kupino proto, gali suteikti ramybę, džiaugsmą ir išmintį.

Dvasinė disciplina yra meilės puoselėjimas. Būkite pilni meilės, ragaukite džiaugsmą, kurį meilė gali suteikti. Žmogus yra įsikūnijusi meilė; jis trokšta meilės ir randa tikrąjį džiaugsmą mylėdamas bei pats mylimas nesavanaudiška meile. Jūs užmiršote savo tikrąją prigimtį, kuri yra meilė, ir todėl skleidžiate nelaimes, neapykantą ir pavydą. Niekada nebūkite paniurę ir melancholiški. Tegu visi mato jus trykštančius šviesa ir džiaugsmu.

Kai trokštate įeiti į Dievo rūmą, jūs sustabdo dvejos durys: pagyrūniškumas ir noras menkinti kitus. Durys užstumtos pavydo skląsčiu ir užrakintos didžiule egoizmo spyna, kurie trukdo įeiti. Taigi, jei esate nuoširdūs, jūs pasinaudosite meilės raktu ir atrakinsite spyną, tada atitrauksite skląstį, ir durys plačiai atsivers.

Puoselėkite meilę. Sėkite meilės sėklas visų širdyse. Laistykite meile dykumos smėlynus, ir tegu žali daigai, puikios gėlės, sultingi vaisiai ir saldus nektaro derlius tenka žmonijai. Tai Mano troškimas, Mano misija, Mano įžadas.

Tik tie, kurie pažino Mano Meilę ir ją patyrė, gali tvirtinti, kad žvilgterėjo į Mano esmę. Nes Meilės kelias – tai karališkas kelias, kuris veda žmoniją pas Mane.

Aš skatinu kiekvieną puoselėti Meilę, nes Aš esu Meilė, ir kai jūs reiškiate Meilę, jūs tiesiog reiškiate Mane, gyvenantį jūsų širdyje.

Mano skiriamasis ženklas yra ne materialių vertybių kūrimas, ne sveikatos ar laimės dovanojimas tiesiog Savo valia.Tikrasis Mano ženklas yra Meilė. Tai, ką vadinate „stebuklais“, jūs galite laikyti tiesioginiu Dieviškumo ženklu, bet Meilė, kuri sveikina jus visus, kuri laimina visus, kuri verčia Mane skubėti pas Dievo ieškančiuosius, kenčiančiuosius ir vargstančiuosius tolimiausiose šalyse, – štai Mano tikrasis ženklas! Būtent tai rodo, kad esu Sai Baba!

Dievo meilė yra beribė ir visa apimanti, kitokia, negu žmogaus meilė. Sai meilė „nesuvokiama protu“. Ji begalinė, nekintanti. Savo Meile Aš puoselėju Meilę visur aplinkui. Jei Mano Meilės neparagavote, neturėtumėte atimti iš savęs jos gėrio. Aš nieko nesiekiu ir niekam neužkraunu naštos. Jeigu tikrąją Svamio Meilės prigimtį suprasite iš tiesų ir tą Meilę panaudosite tam, kad virstumėte tikrais Meilės įsikūnijimais, jūs tapsite pavyzdžiu visam pasauliui.

Dievas yra visa apimančios Meilės versmė. Mylėkite Dievą, mylėkite pasaulį kaip Dievo drabužį, – nei daugiau, nei mažiau. Mylėdami jūs galite susilieti su Meilės vandenynu. Meilė išgydo ribotumą, neapykantą ir liūdesį. Meilė išvaduoja iš pančių. Ji išgelbsti žmogų nuo gimimo ir mirties kančių. Meilė visas širdis sujungia į vieną švelnią kaip šilkas simfoniją. Žvelgiant mylinčiomis akimis, visos būtybės atrodo gražios, visi darbai – pašvęsti, o visos mintys – tyros. Pasaulis – viena didžiulė šeima.

Satja Sai Baba – apie ramybę

Ramybė – tai pastovus visumos suvokimas

Žmogus ieško tik laimės ir džiaugsmo. Jokiomis aplinkybėmis jis nenori vargo ir nelaimių. Džiaugsmas ir liūdesys ateina tada, kai jausmai sąveikauja su objektais, materialiuoju pasauliu. Kai girdime, kad kažkas mus įžeidinėja, liūdime ir pykstame. Tačiau jei mūsų ausų nepasiekia tokios kalbos, esame ramūs. Kol pasaulis egzistuos, neįmanoma išvengti jausmų ir objektų sąveikos. Kol egzistuoja buvusių gyvenimų karminiai ryšiai, kančia ir džiaugsmas neišvengiami. Tačiau galime išmokti sutikti juos be nerimo.

Jei pripildysite širdį Meilės, ateis Ramybė. Mūsų blogos savybės atima dalį mūsų Ramybės. Jei žmogaus mintys teisingos, jis bus ramus, jei neteisingos – jis neturės Ramybės. Jei galėsite sustabdyti minčių srautą, tapsite šventuoju. Tik tada, kai galėste išsivaduoti nuo visų minčių, įgysite tikrąją Ramybę. Dėl jūsų skausmo ir liūdesio kaltos jūsų pačių blogos mintys. Per geras mintis ir geras idėjas tapsite šventuoju.

Vidinė Ramybė – tai visų pojūčių ir visų aistrų suvaldymas. Vidinė Ramybė turi tapti žmogaus prigimtimi. Vidinės Ramybės pagrindas – neprisirišimas. Jūra, kuri mėgsta kaupti ir turėti, plyti apačioje. Debesis, kuriam patinka atsisakyti ir atiduoti, – aukštai danguje. Vidinė ramybė suteikia žmogui šaltakraujišką protą ir tvirtą nusistatymą.

Ramybė pakyla aukščiau prisirišimo ir neapykantos. Ar mes patiriame šią būseną, esančią virš prisirišimo ir neapykantos? Dažniausiai ne. Ramybė – ne išorėje. Tai vidinė jėga.

Patogumai neatneša Ramybės. Žemiškasis turtas jos taip pat nesuteikia. Jei suteiktų, tai ar būtų tada taip neramu pasaulyje?

Ramybės nėra dėl blogų minčių. Kai gyvatė įšliaužia į namus, sunku juose gyventi. Kai mus valdo neapykanta ir prisirišimas, kaip būti Ramybėje? Jėga ir valdžia išorėje, o viduje Ramybės nėra, nes žmogus nevaldo savęs.

Skrajodamas šen bei ten, vis aukščiau ir aukščiau, paukštis pagaliau turi nutūpti medyje pailsėti. Taip ir pats turtingiausias bei galingiausias žmogus siekia poilsio – Ramybės. Be Ramybės gyvenimas yra košmaras. Ramybę galima rasti tik vienoje vietoje – vidinėje esmėje. Pojūčiai nutemps jus į liūną, kuris vis giliau ir giliau įtrauks į džiaugsmo ir liūdesio kaitą, tai yra, į amžiną nepasitenkinimą. Tik apmąstymai apie vienybę gali pašalinti baimę, konkurenciją, pavydą, godumą, troškimus – visus šiuos nepasitenkinimą skatinančius jausmus – ir dovanoti nesutrikdomą Ramybę. Bet koks kitas būdas gali suteikti tik netikrą pasitenkinimą.

Jei norime būti žmonėmis, neįsileiskime blogų minčių ir blogų jausmų. Ramybė nuolat sruvena mumyse. Žemės gelmėse yra vandens. Ką mes darome, kad jį pasiektume? Nukasame žemės sluoksnį. Pašalinkime neapykantą ir prisirišimą, tada ateis Ramybė.

Ramybė ateis ten, kur bus šventa Meilė. Ramybė yra Dievas. Širdis turi būti tyra. Jei norime patirti Ramybę, turime išvalyti širdį. Ką tai reiškia – išvalyti širdį? Tai reiškia atsisakyti blogų savybių, kokios bebūtų sąlygos ar aplinkybės. Tegu širdies kambaryje švies meilės šviesa, tegu jame nebus daiktų – troškimų. Kai švies meilės šviesa, nebus blogų savybių.

Ramybė – tokia didelė! Sakome: ramybė, ramybė, ramybė. Kodėl tris kartus? Kodėl ne du? Mes meldžiame Dievą Ramybės visuose trijuose lygiuose: kūne, prote, sieloje.

Jūs galite rasti Ramybę. Kai neramu, kartokite daug kartų: ramybė, ramybė, ramybė, ramybė… Kai ateina blogos mintys, kartokite: aš – ne gyvulys, aš – žmogus, – daug kartų kartokite. Kai supykstate, sakykit: aš – ne šuo, aš – žmogus. Aš – ne šuo, aš – žmogus. Protas nepastovus, todėl ateina tiek daug nereikalingų minčių. Tada sakykite: aš – ne beždžionė, aš – žmogus. Tai – gyvuliškos savybės. Žmogiškos savybės yra ramybė, meilė, atjauta, pakantumas.

Ramybė – kilnių sielų savybė. Tai vidinis turtas. Kam ieškoti jo išorėje? Kai šviesa namuose, kam ieškoti jos pas kaimynus? Mes nežinome, ką turime savo namuose. Išvalykite protą, tada ateis Ramybė.

Tyrumas – dieviška savybė. Visus veiksmus turėtumėte atlikti vadovaudamiesi dieviškomis savybėmis. Tiesa, darna, ramybė, pakantumas, pasiaukojimas, meilė – tai žmogiškosios vertybės. Bet jos pamirštos, todėl žemėje klesti nedora, nesantaika, smurtas. Žmogų valdo egoizmas, pasididžiavimas, aistros, pyktis, godumas, pavydas, puikybė ir kitos panašios demoniškos savybės, todėl nėra Ramybės ir Taikos. Pakeiskime jas dieviškomis savybėmis – ateis Ramybė.

Kol žmogus vienas, jis ramus. Kad kiltų peštynės, užtenka dviejų. Kai apyrankė viena, jokio garso. Kai yra dvi – jos skamba. O kai kelios? Tai Kali amžiaus poveikis. Nėra pakantumo, atjautos, visur viešpatauja savanaudiškumas, noras pasirodyti. Vyrauja pompastika, nedoras elgesys, blogi polinkiai, triukšmas, karingumas, smurtas, melas. Toks šiandien žmogus, todėl nėra taikos pasaulyje.

Nesiginčykime. Būkime kantrūs. Išsaugokime žmogiškąją vertę, kurią sudaro tyrumas, kantrybė, ištvermingumas. Tai trijų „P“ programa – Purity, Patience, Perseverance (angl. tyrumas, kantrybė, ištvermė). Kai bus tyrumas, ateis Ramybė, darna, taikumas. Kai būsime ištvermingi, nenaudosime prievartos. Kiekviena žmogiškoji vertybė – Tiesa, Dora, Ramybė, Meilė – veda į Taiką. Turėkite nors vieną iš šių keturių – būsite taikūs.

Niekada nieko nekaltinkite. Niekada nieko nekritikuokite. Niekam nejauskite neapykantos. Atsiduokite Dievui jausdami, kad dieviška jėga yra kiekviename. Tik tada pasieksite amžinąją palaimą. Tas, kas trokšta pastovaus džiaugsmo ir Ramybės, turi siekti Dievo.

Norai – pagrindinė bet kokio blogio priežastis. Neprisirišimas, tikėjimas, meilė – tai kolonos, palaikančios Ramybę. Vienintelis kelias į proto ramybę – troškimų pažabojimas. Troškimai yra objektyvūs, jie priklauso „matomo“ pasaulio kategorijai. Tik įsitikinimas, kad „aš esu stebėtojas, o ne stebimasis“, išlaisvina žmogų nuo prisirišimo. Tai būdas, kuriuo nugalime troškimus.

Kiekvienas žmogus susiduria su aistra ir pykčiu. Žmonės kartais galvoja, kad kenčiame dėl planetų poveikio. Tačiau planetos juda savo keliais, o žmonės kenčia dėl pykčio ir norų planetų. Ką daryti, kad jas valdytume, šias abi planetas? Jei nesuvaldysime savo vidinių priešų, nepajėgsime įveikti išorinių negandų. Mes turime išmokti valdyti savo pojūčius. Kaip? Susidraugaukite su Dievu. Tik Dievo Malonė gali padėti juos įveikti. Jei gauname nors dalelę Dievo Meilės, viskas įmanoma šiame pasaulyje.

Kai apima pyktis, stenkitės suvaldyti emocijas. Jei jus apėmė pyktis, neleiskite jam prasiveržti. Ką daryti, kai supykstate?

Pasitraukite iš tos vietos.

Pasižiūrėkite į veidrodį – pamatysite, kokie baisūs esate supykę.

Eikite į vonią ir nusiprauskite veidą šaltu vandeniu.

Sugiedokite badžianą.

Atsigerkite vandens.

Išeikite pasivaikščioti.

Taip išvengdavo pykčio senovėje. Nuo pykčio vaistų nėra. Šiandien geriate vaistus nuo nerimo, bet ar taip ateis Ramybė? Gerkite Dievo Vardo vaistą. Jis – vienintelis Ramybės prieglobstis. Nėra geresnio vaisto už Dievo Vardo kartojimą.

Mūsų prote kyla tiek daug minčių. Pirmiausia pasistenkime atskirti, ar mintis teisinga, ar ne, gera ji ar bloga. Tik po to veikime. Skubotumas atneša nuostolius ir nesėkmes, o nesėkmės verčia mus nerimauti (žodžių žaismas: Haste makes waste, waste makes worry, so do not be in a hurry – angl.). Todėl neskubėkime. Viskam savo laikas.

Troškimai, norai, planai, planai, planai… Kai per daug troškimų, jie virsta liga. Troškimai turi turėti ribas, priešingu atveju kyla neapykanta. Kol bus troškimai, nebus ramybės.

Uždėkime norams „lubas“: mažiau nešulių – lengvesnė kelionė.

Pasiaukojimas saldesnis nei pasitenkinimas. Pasiaukojimas turėtų tapti gyvenimo tikslu. Tik aukodamasis žmogus gali pasiekti Ramybę. Mūsų neapleis liūdesys, kol protas nebus taikoje su savimi. Kančios gyvens mumyse amžinai. Be sielos ramybės joks turtas neduos naudos. Pasiaukojimas yra tada, kai beaistriu protu atsisakome savo pastangų vaisių. Vien tik proto tyrumas gali suteikti Ramybę.

Žmogus neturi leisti „kraujui užvirti“. Jis neturi pasiduoti baimei. Dvasinės Ramybės pavyzdys yra karalius Džianaka iš upanišadų. Jis buvo žinomas Videhos (sanskr. be kūno) vardu – ne dėl to, kad jis nebeturėjo kūno, bet dėl to, kad gyveno visiškai užmiršęs kūną ir jo poreikius. Jis matė, girdėjo ir kalbėjo tik iš sielos sąmonės lygmens.

Tarnauk kitiems. Nuo to priklauso tavo ramybė.

Teisingas veiksmas atneša Ramybę.

Žmogus turi tris pagrindinius vidinius instrumentus: protą, sugebėjimą atskirti (intelektą) ir jausmus. Nuo jų sąveikos priklauso žmogaus būsena: arba žmogus „pasineria į srautą“, arba eina sielos pažinimo link, į Ramybę. Kai protas susijungia su jausmais, mes patenkame į gimimo ir mirties ratą. Kai protas paklūsta intelektui, pasiekiame dvasinį suvokimą.

Kiekvienai problemai skirkite tiek dėmesio, kiek ji verta, tačiau neleiskite jai jūsų užvaldyti. Nerimas neišspręs jokių sunkumų. Ramybė kyla iš neprisirišimo. Svarbiausia – tikėkite Dievu ir maldos galia. Viešpats yra pasakęs, jog tas, kas daro gera, galvoja apie tai, kas gera, ir kalba tai, kas gera, nepatirs nieko blogo. Tai kelias į pusiausvyrą (Ramybę).

Kur yra Ramybė mumyse? Dvasinėje širdyje (hrudayam – sanskr.). Mes užmiršome savo tikrąją prigimtį. Patirkime tai, ką turime viduje. Turi būti platus požiūris, platus supratimas, plati širdis… Tai meilės širdis (prema hrudayam – sanskr.). Kai ji plati ir tyra, tada nebėra kančios, esame stiprūs ir ramūs. Kokia bebūtų problema, valdykime save ir galvokime apie Dievą. Neįsileiskime nerimo, tai – tik praplaukiantys debesys.

Ramybėsbūsenoje žmogaus prigimtis – kaip ramus vandens paviršius. Jeigu inde yra vandens, jūs pamatysite, kad pučiant vėjui vandens paviršius pradeda raibuliuoti. Raibuliuojančiame paviršiuje Jūsų atspindys taip pat bus neaiškus, neryškus. Nors esminė tiesa yra viena, kai ji atsispindi pilname materialių troškimų (tamogunos) prote, regėsite nešvarų atspindį. Jeigu ji atsispindi pilname egoizmo (radžiogunos) prote, tai vadinsis neišmanymu. Jei ji atsispindės ramiame (satvagunos) prote, atspindys vadinsis maja (iliuzija) – Dievo rūbu.

Išknyginių žinių negalite gauti dvasinės palaimos ir Ramybės. Negausite jos ir klausydamiesi pamokymų. Negausite jos kaip dovanos iš vyresniųjų. Reikia tyrinėti kiekvieną dalyką, kiekvieną subtilų klausimą. Kiekvieną veiksmą, kurį atliekame savo kasdieninėje veikloje, turime pažinti ir patirti, ar jis laikinas, ar pastovus. Šitaip turime suprasti atskyrimo galią.

Išvalę savo širdį, giliai viduje galime pamatyti tylią Sielą… Visos galvos, visos rankos yra Jo. Visi pavidalai – Jo įsikūnijimai. Kokie laimingi būsite, jei šitaip galvosite! Jei matysite skirtumus, niekada nebūsite ramūs. Tai dualybė atima iš jūsų Ramybę.

Aš ir tu – tai dualizmas. Kada pasieksite Vienovę (advaita – sanskr.)? Aš ir tu esame viena, vienos dvasios. Kūnai skirtingi, dvasinis pradas – vienas ir tas pats. Dualizme nėra Ramybės. Tik dalys, dalys, dalys… (Žodžių žaismas: In Dvaita there is no peace. Only pieces, pieces, pieces… – angl.)Kai atsisakysite kūno jausmo, bus vienovė.

Tikėjimas, tikėjimas, tikėjimas… Kai turėsite šitokį tikėjimą, būsite pastovūs ir neklaidžiosite, ateis pasitikėjimas ir Ramybė. Šiandien pasaulyje nėra pasitikėjimo. Nėra pasitikėjimo – nėra Ramybės, nėra vienybės, tik dalys, dalys, dalys… Jūs skaldote savo širdį į dalis. Jūsų širdis turėtų būti vientisa, tyra, didelė, pilna meilės ir Ramybės.

Kokia sėkla – toks vaisius. Koks veiksmas, toks atpildas. Ramybė – Meilės sėkla. Jei norime Ramybės, turime sėti meilę. Tikroji meilė kyla iš širdies, kurioje įsitvirtina Ramybė ir pusiausvyra.

Iš tikrųjų jūs, kiekvienas iš jūsų esate Ramybės buveinė. Todėl aš labai dažnai kreipiuosi į jus „Ramybės įsikūnijimai“. Mano tikslas – priminti jums, kad jūsų tikroji prigimtis yra Ramybė, pusiausvyra, taika, nesudrumsčiamumas, neprisirišimas. Jūs negalite iškelti iš savo vidaus to, ko ten nėra, argi ne? Todėl Ramybė turi būti ten, giliai viduje, kaip jūsų esybės šerdis. Tai – prinokęs vaisius, tai – saldumas, pripildantis prinokusį vaisių. Ramybė nėra tik išorinis blizgesys, kurį galima užsidėti arba nusimesti. Tai ne tas pat, kas tvirtumas, kurį turėjo jaunasis Judištira(Vienas iš „Mahabharatos“ herojų),be ašarų ir dūsavimų ištvėręs šimtus smūgių lazda, turėjusių išbandyti jo ištvermę. Tai ne nuolankumas, kuris ateina sudužus ambicijoms arba patenkinus troškimus. Tai kilninantis, keliantis patyrimas, ateinantis tada, kai žmogus susilieja su pačiu savo būties šaltiniu. Tai – bangų nutilimas. Tai – proto veiklos ir jaudinimų nuraminimas. Kiekvienas, kuris tą pasiekė, iškėlė Prašanti vėliavą. Iš tikrųjų kiekvienas iš jūsų turėtų stengtis išskleisti ją savo širdyse.

Kantrybė yra labai svarbu. Tai tokia mūsų savybė, kai mes ištveriame, iškenčiame, nes nėra kitos išeities. O savitvarda – tai pusiausvyros išsaugojimas, sugebėjimas vienodai drąsiai priimti abi puses: gėrį ir blogį, laimę ir liūdesį, džiaugsmą ir skausmą. Tai stipriųjų ir drąsiųjų ypatybė. Susivaldantis žmogus nepasinaudoja galimybe išvengti sunkumų, jis nekreipia į juos dėmesio, išlaikydamas vidinę pusiausvyrą ir Ramybę. Jis visada ramus ir kantriai priima dvilypį išorinį pasaulį.

Ramybė– vertingiausias žmogaus turtas. Tai doro charakterio, pasirengimo tarnauti, pasirengimo atsisakyti, ramaus nuolankumo ženklas, materialių turtų laikinumo suvokimas, ramaus, tylaus džiaugsmo ežeras širdyje.

Kad lijo lietus, liudija drėgna dirva. Atsidavimą Dievui liudija Ramybė, kurią turi Jam atsidavęs – Ramybė, kuri apsaugo jį nuo sėkmės ir nesėkmės, šlovės ir nešlovės, įgijimo ir praradimo atakų.

Atsidavimas Dievui – Meilės sėkla,

Dvasinė išmintis – Ramybės sėkla.

Nejauskite neapykantos kitiems. Nelinkėkite jiems blogo ir nekalbėkite blogai. Tik tada atrasite Ramybę.

Yra žmonių, kurie meldžiasi ir tiki, kad su kiekviena malda atneša pasauliui vis daugiau Ramybės. Tačiau Ramybę galima pelnyti tik sunkiai dirbant, išrovus iš širdies žiaurumą ir gobšumą.

Vienas iš pirmųjų teisingo gyvenimo reikalavimų – tyla. Dievo balsą galite išgirsti širdyje tik tuomet, kai jūsų liežuvis nejuda, kai audra nurimus ir nesiaučia bangos. Niekas nesiryš rėkti, kai jam kalbėsite pašnibždomis. Patys nustatykite kalbos toną. Kalbėkite tik tokiu garsumu, kad klausantysis jus išgirstų. Taupykite garsą, nes jis – akašos (eterio) sferos elementas, kilęs iš paties Dievo. Sveikas protas vyraus tik ten, kur reikalai bus svarstomi be barnių ir ginčų. Tyla – tai einančiojo dvasiniu keliu kalba. Rami, švelni kalba – tai tikros meilės išraiška. Venkite riksmų, bijokite klyksmų, pasipūtusio trimitavimo. Meilė liūliuoja lyg lopšinė, ji ramina lyg balzamas. Naudokitės meilės žodynu, pamirškite visus neapykantos ir paniekos žodžius.

Kur yra pasitikėjimas, ten – Meilė.

Kur yra Meilė, ten ir Ramybė.

Kur Ramybė, ten – Tiesa.

Kur Tiesa, ten ir Palaima.

Kur Palaima, ten – Dievas.

Ramybė– vertingiausias žmogaus turtas.

Ramybė – doros, tarnavimo, atsižadėjimo ženklas.

Ramybė – tikroji žmogaus prigimtis.

Dvasinė išmintis – Ramybės sėkla.

Meditacija – tai ramybės slėnis, plytintis anapus aukštos kalnų virtinės, kurios viršukalnės – tai šešios ydos: pyktis, pavydas, godumas, neapykanta, geismas, išdidumas. Norint pasiekti lygumą anapus, reikia perkopti šį kalnyną.

Kai žmogus pasineria į Tylos gelmes, jis išgirsta pirminį kosminį Om, Pranavą, kuris kyla iš pranos, gyvybinio virpesio, pripildančio visatą. Norėdamas išgirsti šį garsą, žmogus turi priartėti kiek galėdamas arčiau savo esybės šerdies.

Troškimai – tai audra, godumas – sūkurys, išdidumas – praraja, prisirišimai – tai lavina, egoizmas – tai ugnikalnis. Būkite toli nuo jų, kad tuo metu, kai kartojate Dievo Vardą ar medituojate, jie netrikdytų jūsų pusiausvyros.

Šioje pasaulį stebinančioje neramybėje turite siekti Prašanti, aukštesnės dvasinės Ramybės. Šioje Ramybėje pamatysite visa apimančią šviesą (paramjyoti – sanskr.). Šioje šviesoje patirsite Paramatmą – visuotinį amžinąjį Absoliutą.

Niekas neturėtų sukelti emocijų ir aistrų bangų nei ramiame žmogaus sąmonės paviršiuje, nei tyliose jos gelmėse. Ši pusiausvyros būsena – tai išminties ženklas.

Net jei kitas burnoja prieš jus, būkite ramūs ir malonūs. Sakykite: „Stebiuosi, kad mano elgesys daro jums tokį įspūdį“. Šypsokitės ir neimkite to į širdį. Priminkite sau, kad net Svamis neišvengia tokių keistuolių, kurie mėgaujasi melu. Šypsokitės, kai girdite užgauliojimus, ir būkite ramūs. Tai ženklas, kad darote greitą pažangą meditacijoje.

Nebūtina pasitraukti į mišką norint atsikratyti pykčio ir neapykantos. Neįmanoma gyventi vertybėmis tuštumoje. Jei gyvenate pykčio atmosferoje ir pajėgiate jį suvaldyti, tai pagirtinas nuopelnas. Tačiau jei gyvenate miške, kur nėra vietos pykčiui, ir sakote, kad jį suvaldėte, tai neturi prasmės. Todėl turite likti pasaulietiškoje aplinkoje, kurioje daug galimybių kilti pykčiui ir neapykantai, ir mokytis juos suvaldyti. Tai bus pagyrimo vertas pasiekimas.

Tylos siekti reikia pradėti nuo savęs. Tai reiškia, kad žmogus turi mažiau kalbėti ir neskubotai mąstyti, atskirdamas gera nuo blogo, tikra nuo netikro. Jis turi stengtis išvalyti protą nuo impulsų, prietarų ir pirmenybės teikimo. Taip žmogus turi stengtis pasiekti savo tikrąją prigimtį, kuri yra dieviška dharmos išraiška.

Būkite tylūs. Tai paskatins tylėti ir kitus. Neįpraskite šaukti, kalbėti ilgai ir garsiai. Apribokite bendravimą iki minimumo. Kur bebūtumėte, neškite su savimi tylaus susimąstymo atmosferą. Yra žmonių, kurie gyvena nuolatiniame triukšme, klegesyje. Ar jie būtų parodoje ar mugėje, viešbutyje, šventykloje ar Prašanti Nilajame, jie mala liežuviais nesustodami. Tokie neis keliu į Dievą.

Visų žmogaus pastangų tikslas yra pasiekti Vieną (Ekam), slypintį anapus visos šios daugybės. Nepasiekęs Jo, žmogus neturės Ramybės nei viduje, nei išorėje. Kad ir kiek kartų bekartotų Ramybės mantrą, ji neatneš jam Ramybės.

Reikia ugdyti pojūčius, kad jie išsilaisvintų iš abuojumo (tamogunos) ir aistrų (radžogunos). Jie neturi būti nei buki, nei tingūs, nei apsnūdę, nei pavojingai užvaldantys. Mokinys atėjo pas Mokytoją ir paklausė, koks kelias veda į Ramybę. Mokytojas atsakė, jog jis turi išsiugdyti pakantumą (sahana) visiems žmonėms, visiems daiktams ir visiems įvykiams. Niekas neturėtų sukelti perdėto susidomėjimo, pasibjaurėjimo ar geismo. Reikia siekti tiktai Aukščiausiojo, reikia trokšti tiktai Dievo.

Prieš pasiekiant vidinį Ramybės ir džiaugsmo šaltinį, reikia išsivaduoti iš didžiulio troškimo tenkinti pojūčius. Jūs nesiekiate šito ir todėl nėra Ramybės, meilės ir tiesos nei namuose, nei bendruomenėje, nei tautoje, nei pasaulyje.

Kalbėkite nedaug, kalbėkite mažiau. Kalbėkite tik tada, kai būtinai reikia. Kalbėkite su tais, su kuriais būtinai reikia, nešaukite ir nekelkite balso supykę ar susijaudinę. Toks susivaldymas sustiprins jūsų sveikatą ir proto Ramybę.

Jei jūsų kambaryje įrengtas oro kondicionierius arba ant lovos – minkštos pagalvės, dar nereiškia, kad patirsite proto Ramybę. Ji nepriklauso nei nuo jūsų sąskaitos banke, nei nuo jūsų diplomų. Ji gali ateiti tik tuomet, kai nepasiduodate visiems demoniškojo prado bandymams jus paveikti ir kai leidžiate pasireikšti jumyse esančiam dieviškajam pradui.

Piligrimas turi pereiti ir įveikti plačią pasaulietiškų troškimų dykumą, nugalėti tankius pažliugusius pykčio brūzgynus ir perkopti neapykantos uolas, kad galėtų pailsėti žaliose sutarimo ir meilės pievose. Taip nugalėjęs savo vidinius priešus, jis kaip jogas turi pasinerti savo širdies tyloje, kurios viduje nurimę visi jaudinimai. Tokia šios kolonos su šešiais žiedais prasmė: šeši žiedai simbolizuoja šešias čakras žmogaus stuburo srityje. Įsitvirtinęs nesutrikdomoje savo giliausios sąmonės tyloje, žmogus atranda, kad širdies lotosas išskleidžia tūkstantį žiedlapių ir pabudimo Tiesoje liepsna įsižiebia kaip visa apimanti Ramybė (Prašanti). Tą akimirką siekiantysis žino, kad jis ir visi kiti yra Vienas, ir tas Vienas yra Dievas (Brahmanas).

Tyla – pirmasis žingsnis dvasiniame darbe. Garsiai kalbėdami jūs naikinate savo Ramybę ir trukdote kitiems. Nekelkite triukšmo daugiau, negu būtina.

Jei neišsiugdėte pakantumo, patirsite gyvenime daug liūdesio ir neturėsite Ramybės.

Kai būsite pakantūs, jūsų nekankins nei liūdesys, nei sunkumai, nei problemos, nei nepalankios aplinkybės. Nėra nieko nepaprasto tame, kad už gera atsilyginate geru, tačiau atsilyginti geru už bloga… – tai ypatinga savybė ir jos panaudojimas gyvenime reikalauja nemažų įgūdžių. Kad ir kiek kiti žmonės jus kritikuotų, kad ir kiek jie aptarinėtų ir smerktų, niekada nepraraskite pakantumo. Turite likti nesutrikę ir toliau džiaugtis vidine Ramybe.

Ramybė – tai nereiškia, kad žmogus turėtų iš viso nereaguoti, ką kiti besakytų ar kaip jį beįžeidinėtų. Ji nereiškia, kad jis turi tylėti kaip uola. Ji apima visų pojūčių ir visų aistrų suvaldymą. Vidinė Ramybė turi tapti žmogaus prigimtimi. Svarbiausia Ramybės ypatybė – neprisirišimas.

Iš netiesos turite eiti į tiesą, teisinga kryptimi. Tada patirsite Ramybę. Iš tamsos turite keliauti į šviesą. Tada pasieksite Ramybę. Keliaudami iš mirties į nemirtingumą, būsite ramūs.

Ramybė – dieviška savybė. Ji negali gyvuoti toje širdyje, kurioje nėra dvasinių vertybių. Ramybė gyvens tiktai šventose širdyse. Ramybė negali išlikti ten, kur bujoja savanaudiškumas. Ji toli nuo bet kokio ego ar pasirodymo. Švytinti ramaus žmogaus vertybė – nesavanaudiškas tarnavimas.

Tiesa – tai sėkla, doras elgesys – šaknys, meilė – tai vanduo, Ramybė – žiedas, o palaima – vaisius. Jūs turėtumėte būti pilni meilės ir tapti ramiu žmogumi.

Visų maldų ir badžianų pabaigoje mes visada giedame „Om, Ramybė, Ramybė, Ramybė“. Kodėl kartojame „Ramybė“ tris kartus? Prašydami kūno, proto ir dvasios Ramybės. Dvasinės Ramybės negali būti be kūno ir proto Ramybės. Todėl ir prašome Ramybės tris kartus.

Turėtumėte apriboti savo kalbą iki minimumo. Kai kalbate per daug, galite nuklysti nuo Tiesos. Būtent todėl mūsų protėviai mokė: „mažiau kalbėk, daugiau dirbk“ ir patys taip darė. Meilė – pats svarbiausias jūsų kalbų ir darbų pagrindas. Kalba su meile yra tiesa, o darbas su meile – tai dharma. Jos atneš jums Ramybę.

Kai jūsų jausmus persunks meilė, širdis prisipildys aukščiausios Ramybės. Jei nejaučiate meilės širdyje, neturėsite Ramybės.

Džiaugsmas – jūsų prigimtinė teisė. Ramybė – jūsų giliausioji prigimtis. Viešpats – jūsų tikrasis „aš“ ir atrama. Neatsisakykite Jo. Tegu jūsų neišveda iš tikėjimo kelio pasakojimai, kuriuos išgalvojo pyktis, o skleidžia pagieža. Imkitės Dievo Vardo, bet kurio iš nesuskaičiuojamos daugybės Jo Vardų, bet kurio, kuris patinka jums labiausiai. Pasirinkite Pavidalą, atitinkantį šį Vardą, ir pradėkite Jį kartoti. Tai karališkas kelias, užtikrinantis džiaugsmą ir Ramybę. Tai išmokys jus jausti brolybę ir atsisakyti priešiškumo žmonėms.

Mūsų protėviai žinojo Ramybės paslaptį. Šiandieną net maži vaikai kenčia nuo įtampos. Kur yra įtampa, ten ir pyktis. Įtampa ir pyktis drauge naikina žmoniškumą… Kaip rasti Ramybę? Kiekvienas turi atrasti Ramybę savo viduje. Jūs – Ramybės ir tiesos įsikūnijimai. Jūs – meilės įsikūnijimai.

Dažnai sakote, kad neturite Ramybės. Kodėl? Todėl, kad auga jūsų troškimai. Tas, kas neturi troškimų, yra ramus. Turite puoselėti tik geras mintis ir tobulėti, kol pakilsite virš visų minčių ir pasieksite proto, kuris tėra tik minčių sankaupa, tylos būseną. Troškimai – kaip nešuliai kelionėje. Jei turėsite mažiau nešulių, kelionė bus patogesnė. Taip ir gyvenimo kelionėje turite riboti troškimus, kurie vargina jus.

Galite turėti visų kitų geidžiamų dalykų, tačiau jei neturite charakterio, t.y. doros (dharmos), besiremiančios meile, jūs neturėsite tikrosios Ramybės.

Meilė kaip jausmas yra Ramybė. Palaima yra tada, kai mūsų nepaveikia nei liūdesys, nei džiaugsmas, nei pakilimai, nei nuopuoliai.

Dvasinė Meilė yra visada – ir viduje, ir išorėje. Ji nemiršta, nedidėja ir nemažėja. Tai amžina būsena, ji neateina ir nepraeina. Ji yra mumyse. Kai pasireiškia ši Meilė, ateina Ramybė visuose trijuose lygmenyse – kūno, proto ir dvasios.

Pirmiausia ir svarbiausia reikia stiprinti tikėjimą. Jį turi palaikyti meilė. Meilę puoselėja Ramybė (pusiausvyra). Ramybė ateis tik tada, kai visiškai pasitikėsite Dievu, visiškai atsiduosite Dieviškajai Valiai.

Jei mes iš tikrųjų norime išreikšti Meilę, turime suprasti, kas yra Ramybė (Šanti). Jei norime eiti Ramybės keliu, turime rinktis dharmos (dvasinės pareigos) kelią. Jei norime eiti dharmos keliu, turime rinktis tiesos kelią.

Žmogus nuolatos ieško Ramybės, tačiau pirmiausia ją reikia įtvirtinti savyje, tada ji įsitvirtins šeimoje, visuomenėje ir šalyje. Ramybė kyla iš vidaus; pasitenkinimas – tai proto būsena.

Visą džiaugsmą ir Ramybę, kurios reikia žmogui, jis pasisemia iš vidaus, o ne iš išorinių šaltinių. Todėl geriausia dvasinė disciplina – tai vidinio matymo stiprinimas.

Pasaulio taiką gali užtikrinti tie žmonės, kurie tyrinėja savo vidinį pasaulį, valo jį nuo šiukšlių ir tramdo blogas paskatas.

Reikia atsikratyti trijų blogybių: troškimų, godumo ir pykčio. Aistra sudegina mūsų veiksmus. Godumas sunaikina atsidavimą. Pyktis sugriauna išmintį. Šios trys blogybės trukdo mums eiti teisingu keliu, ir mes nepasiekiame Ramybės.

Dabar yra daug intelektualų, mokslininkų. Ar jie žino, kas yra Ramybė? Kas yra džiaugsmas? Žmogaus protas nepastovus, tai kaip patirti ramybę? Jei nėra laimės ir ramybės, kokia iš viso kito nauda?

Ramybė yra pamatinis principas.

Be ramybės nėra laimės, – giedojo Tjagaradža.

Kol Ramybės nebus kiekvieno viduje, visame pasaulyje bus neramu. Kai žmogus aklas, jam visur tamsu. Akis turi ir gyvūnai, ir vabzdžiai – kas iš to? Jei nežinome, kad viskas, ką matome, yra Dievas, tai kaip patirsime Ramybę?

Žmogaus gyvenimo vandenynas pilnas susitikimų ir išsiskyrimų. Susitikimas su blogais žmonėmis atneš liūdesį. Bet mes negalime nuspręsti, kas yra geras, o kas – blogas, todėl turime priimti visus vienodai, išlaikydami pusiausvyrą ir Ramybę. Nesirūpinkite nei gėriu, nei blogiu. Matykite Dievą visuose.

Koncentruokimės į vieną tikslą ir išlaikykime pusiausvyrą.

Kam ginčytis? Kam kritikuoti? Tuo tik demonstruojamas neišmanymas ir Ramybės nebuvimas. Kai kiekvieną priimsime su meile, būsime ramūs. Tada ir kiti pasisems iš mūsų Ramybės. Tai – tikrasis dvasinis darbas.

Argi mums nebūna ramu, kai viena mintis baigiasi, o kita dar nekilo? Pastebėkite tą akimirką, susiliekite su ja, įsitvirtinkite joje. Tada ateis pastovi Ramybė. Mintys kyla ir išnyksta kaip bangos ežere. Žiūrėkite į vandenį, o ne į bangas. Užmirškite bangas, stebėkite vandenį.

Tiesa, atsižadėjimas, Ramybė kyla iš tobulos Meilės.

Kai kiekvieną priimsime su meile, būsime ramūs.

Ramybė – ne išorėje, Ramybė – širdyje.

Jūs – Ramybės ir tiesos įsikūnijimai.

Ramybė – dieviška savybė.

Supratimas, kad esi Atma, suteikia vidinę Ramybę.

Žmogaus pyktis – didžiausias jo priešas. Žmogaus Ramybė – jo apsauga.

Jūsų širdies gilumoje yra Ramybės šaltinis, kuriame turite rasti prieglobstį.

Ramybė – žmogaus proto ypatybė. Tai įgimta proto savybė. Norint rasti Ramybę, nereikia niekur eiti. Kaip auksas ir sidabras glūdi žemėje, o perlai ir koralai – jūroje, Ramybė ir džiaugsmas taip pat slypi prote. Jei trokšdamas rasti šias paslėptas brangenybes žmogus pasineria ir nukreipia proto veiklą vidun, jis tampa pilnas meilės.

Jūsų gyvenimas gali būti ramus tik tada, kai pajėgiate suvaldyti neramų kūną ir protą.

Kiekvienas siekia Ramybės, tačiau jos neįmanoma rasti išoriniame pasaulyje. Turtai ir valdžia negali suteikti Ramybės. Ji gali kilti tik iš Ramybės šaltinio viduje.

Kiekvienas žmogus nori Ramybės. Ramybė – ne kokioje nors tolimoje vietoje. Ieškoti jos religijoje – laiko švaistymas. Tas, kuris siekia Ramybės, turi ieškoti jos ne religijoje, o savo prote. Ramybė – jūsų prote, o ne jūsų religijoje. Kadangi ieškome Ramybės išoriniame pasaulyje, randame tik chaosą. Turime patys būti ramūs. Turime siekti Ramybės šeimoje. Iš šeimos ji turi pasklisti kaimuose. Iš kaimų ji turi paplisti valstijose, o iš jų – visoje tautoje. Jei žmogus neturi Ramybės, iš kur bus taika tautoje? Deja, šiandien, skelbdami, jog stipriname taiką pasaulyje, mes nešame chaosą ir liūdesį šeimai, kaimui, šaliai. Todėl turime tapti Taikos, o ne mirties nešėjais, skleidžiančiais smurtą ir neapykantą. Kiekvienas pats turi stengtis puoselėti Ramybę. Kaip tai padaryti? Tai pavyks tik tarnaujant.

Nuo aušros iki sutemos žmogus žvalgosi į išorę. Vargu, ar bent kelias akimirkas jis skiria vidiniam regėjimui ugdyti. Visi išoriniai objektai tegali suteikti tik laikiną malonumą. Vaikydamasis šių malonumų, žmogus iššvaisto savo brangų ir šventą gyvenimą. Šitaip jis niekada nepasieks Ramybės.

Žmogus nustos jaudinęsis tą akimirką, kai susimąstys: kas aš esu?

Pasitenkinimas – tai dangus. Liūdesys – tai pragaras. Pyktis – priešas, Ramybė – šarvai, užuojauta – draugas. Jūs tris kartus kartojate „Ramybė“, ar ne? Tai tam, kad Ramybė sustiprėtų žmogaus, Dievo ir gamtos lygmenyse, kuriuose jums lemta gyventi, taip pat tam, kad ramus būtų kūnas, protas ir intelektas.

Tik mintys apie Dievą ir stipri meilė Jam atneša Ramybę. Kai mažiau galvojame apie pasaulį, ateina mintys apie Dievą. Paprastai protas visą laiką trokšta žemiškų dalykų. Kai po truputį atsisakome troškimų, stiprėja Ramybė.

Tobula Ramybė ta, kuri ateina, kai nebelieka troškimų, pykčio, godumo ir neapykantos… Reikia vienodai ramiai reikšti jausmus, kalbėti, elgtis, mąstyti ir vykdyti pareigas. Tuomet Ramybė tampa tobula ir pastovi. Tikroji Ramybė laimima suvaldžius pojūčius.

Ramybė švyti, teikia palaimą ir siejasi su išmintimi. Tai iš tikrųjų Dievo patyrimas… Džiaugsmingas požiūris padeda atsiskleisti Ramybei. Žmogus turi išsivaduoti iš dirbtinumo ir pasirodymo.

Nuplaukite džiaugsmo ašaromis savo širdis, kad Dievas galėtų apsigyventi jose. Kai Dievas pasirenka atsidavusiojo širdį, tai nereiškia, kad visos kitos širdys nėra Jo. Kitos – taip pat Jo. Tačiau jos nėra tyros. Todėl visiškai tikėkite Dievu ir savimi. Visada darykite gerus darbus ir imkitės kitos naudingos veiklos. Kalbėkite Tiesą, nesukelkite skausmo nei žodžiu, nei veiksmu, ir net mintimi. Taip galima pasiekti tikrą Ramybę, o ji – didžiausias laimėjimas, kokį galite pelnyti šiame gyvenime.

Ramybė – tai kitas proto pastovumo pavadinimas. Ramybė – šventa vertybė. Ji – dvasios išraiška, ji – žmogaus puošmena. Jos buveinė – nesavanaudiška širdis. Praradęs šventą Ramybės papuošalą, amžiną ir pastovų, žmogus tampa jaudinimosi ir nerimo auka.

Proto neįmanoma nuraminti nei turtais, nei šlove, nei gebėjimais. Ramybę galima pelnyti tik pasiaukojimu.

Pasiaukojimas – gyvenimo druska. Pasiaukojimas – Ramybės ir džiaugsmo paslaptis.

Kur yra meilė, ten nėra neapykantos. Kur nėra neapykantos – ten Ramybė. Turime skleisti Ramybę (taiką) visame pasaulyje, o tai padaryti įmanoma tik mylint. Kas yra meilė? Tai – vienovės jausmas. Jei puoselėjate jausmą, kad ta pati dvasia gyvena visuose, galėsite mylėti visus.

Gitoje atsidavimas, išmintis ir darbas laikomi joga. Pasak Patandžalio, joga – tai „sąmonės jaudulių nuraminimas“. Dievas Višnus – geriausias Ramybės pavyzdys, nes Jis – pati Ramybė, nors guli ant tūkstantgalvės gyvatės. Gyvatė simbolizuoja objektyvųjį pasaulį su jo nuodingais dantimis. Būti pasaulyje, tačiau nepriklausyti ir nevergauti jam, – tai paslaptis.

Kokį išsimokslinimą žmogus beįgytų, kokia valdžia ar padėtimi besimėgautų, jis negali būti laimingas, neturėdamas proto Ramybės, kurią suteikia tyras atsidavimas Dievui.

Yra tam tikra terminų painiava, nes protas pats savaime neegzistuoja. Protas – tai norų audinys. Protas nurimsta, kai nebelieka norų, o tuomet nebėra ir proto. Protas, taip sakant, sunaikinamas. Nurimęs protas rodo visiškai tyrą sąmonę.

Reikia stengtis nekalbėti per daug, nes taip eikvojama energija. Kai žmogus, išeikvojęs energiją, nusilpsta, jis lengvai supyksta ir pasiduoda neapykantai… Mažiau kalbėkite, daugiau dirbkite – štai auksinė taisyklė.

Protas gali būti ramus tik tada, kai susilieja su absoliučia sąmone, pirmine priežastimi ir nekintančia būtimi.

Tyrinėkite savo elgesį ir ieškokite savo klaidų. Savęs tyrinėjimas – pirmas žingsnis link tobulumo ir Ramybės.

Jei proto veikla ir mintys yra teisingos, sveikos, taikios, pilnos meilės bei doros ir darnos, tada Ramybė lengvai pasiekiama.

Vien tik nesavanaudiškas tarnavimas pilna užuojautos širdimi yra tikras tarnavimas. Toks žmogus tikrai pasieks Ramybę.

Dvasinis darbas veda į tiesą. Geri darbai veda į dorą. Atsidavimas Dievui veda į Ramybę. Dievo garbinimas veda į meilę.

Žmogus turi siekti savo prigimtinės teisės – dieviškos Ramybės. Nerimas – nenatūrali būsena. Žmogaus tikroji prigimtis – dieviška Ramybė. Siekdamas atgauti savo Ramybę, žmogus išbando įvairius būdus: kaupia turtus, rūpinasi sveikata, kaupia žinias, puoselėja meną, tačiau ne tai svarbiausia. Kai visi būdai išbandyti, dar lieka trys esminiai poreikiai: tikrovės, šviesos ir nemirtingumo. Tik pasiekus tiesą, vidinę šviesą ir nemirtingumą, įsigalės dieviška Ramybė.

Tyras, kilnus protas yra ramus ir nesujaudinamas, tarsi benamio išminčiaus. Tyra širdis – vidinis viso mokymosi tikslas.

Skaistinkite savo širdis, savo mintis, jausmus, kalbą, stiprinkite savo kilniąsias paskatas. Tuomet jokiame sąmyšyje neprarasite drąsos, niekas neišmuš jūsų iš pusiausvyros.

Tikroji Ramybė randama tik dvasios gelmėse, suvaldžius protą ir tikint, jog visos regimos įvairovės pamatas yra vienas.

Pasiaukojimas – aukščiausia pakopa. Tik aukojantis įmanoma pasiekti Ramybę.

Pažinti savąjį „aš“ yra tiesa. Patirti šį „aš“ viduje – tai Ramybė. Įsitraukę į išorinį gyvenimą, nepaisydami savo vidinės esmės, patirsime nerimą.

Pojūčių valdymas ir apribojimas skaistina intelektą, kuris tada gali drąsiai ir greitai ištirti tikrąją žmogaus ir daiktų santykių prigimtį, santykį tarp savęs ir kitų, ir atradęs, kad visi – tai aš“ (viena), pasiekia ramybę.

Meilės sėklas sėkite, paruošę dirvą širdyje, išravėję piktžoles. Tegu jos auga, laistomos tikėjimo, ir tesužydi stiprybės žiedais. Vėliau tikrai išaugs Ramybės vaisiai. Toks uždavinys.

Jei norime pasiekti amžiną, aukščiausiąją ramybę, turėkime svarbiausią tikslą: aš turiu pasiekti Dievą.