N.Kasturi „Sathyam Sivam Sundaram”,
III tomas
(Sutrumpinta)
Satjos Sai Babos biografija
III DALIS
XV. Klausykitės: pasaulis meldžiasi
1. Dharmakšetros, Sai ašramo Bombėjuje atidarymas 1968 m.
1968 metų gegužės 12 dieną Svamis pašventino „Dharmakšetrą“, architektūros perlą, pastatytą ant kalvos, nuo kurios atsiveria Bombėjaus apylinkių panorama. Ji tapo tarptautiniu „Sai šeimos“ centru. Šie Dievo rūmai tapo ir Babos rezidencija Bombėjuje.
Žodžiu „Dharmakšetra“ prasideda ir pirmasis „Bhagavadgytos“ posmas. Čia jis pavartotas kaip būdvardis, apibūdinantis mūšio lauką, kuriame Viešpats sutriuškino Kauravų galybę ir suteikė malonę teisiesiems Pandavams. Šis laukas buvo žinomas kaip Kurukšetra, bet Dievo valia, stiprinanti tiesos, teisingumo, ramybės ir laimės pamatus, pavertė jį Dharmakšetra. Šis žodis apibendrina dviejų giminių, mirtinai šiame lauke susikovusių, istoriją. Jis simbolizuoja amžiais žmogaus širdyje besitęsiantį gėrio ir blogio konfliktą, kuris baigiasi pergalės triumfu tada, kai mes, kaip ir Pandavai, skiriame Dievą savo širdies važnyčiotoju. O dabar šis žodis paaiškina tolesnį Babos vaidmenį žmonijos istorijoje, nes Jis jau pasiskelbė esąs „Sanathana Sarathi“, Amžinasis važnyčiotojas, sukantis kiekvienos Būties gyvenimo ratą – jos tapsmą – nuo tada, kai prasidėjo Laikas ir nusidriekė Erdvė!
Savo vaizduotėje mes regime Šri Krišną, laikantį vadeles, o Ardžuną – besiklausantį ir besimokantį. Mes matome Viešpatį, vedantį ir saugantį, raminantį ir ginantį, primenantį ir įspėjantį, atskleidžiantį ir atgaivinantį klaidžiojančius ir svyruojančius! Dharmakšetra atgaivina mūsų atmintyje dėkingumą tiems, kurie atrado skaidrius dharmos vandenis ir pasinėrė į juos. Tiems, kurie garbino dharmą, ja gyvendami ir rodydami, kaip ji gali dovanoti džiaugsmą ir ramybę, ir visiems tiems, kurie įvairiose šalyse įvairiais amžiais viską dėl jos paaukojo.
Baba pavadino šį pastatą Dharmakšetra ne šiaip sau. Jis sako, kad nė vienas Jo žodis nestokoja dvasinės galios. Tai kvietimas klausytis Gytos. Viešpats šnabžda jums iš jūsų pačių širdies, norėdamas išgydyti jus nuo iliuzijos, pakylėti jūsų vidinį kovos lauką į dvasinių pastangų aikštelę. Tai lemtis, ištarmė, palaiminimas, tai pranešimas, kad Viešpats atėjo ir pradėjo Savo misiją. Jis ves visus, kurie to norės, čia, šioje kovojančioje žemėje, kurią Jis pasirinko Savo Dharmakšetra, nes būtent čia reikia mokytis dharmos, ją praktikuoti ir ragauti jos vaisius. „Imkitės veiklos (karmos), kuri pagrįsta dharma. Praktikuokite dharmą suvokdami, kad viskas yra Brahmanas. Eikite veiklos (karmos) keliu į Dharmakšetrą, kurioje jūsų laukia Brahmano suvokimas“, – sako Baba.
Tūkstančiai žmonių iš visos Indijos ir net užsienio stebėjo šventinimą. Jie atvyko iš tolimų šalių, nešami malonės vėjų. Daugiau nei 50 tūkstančių entuziastų susirinko tą vakarą išreikšti savo džiaugsmo tokia iškilminga proga. Didingas statinys buvo užbaigtas per 108 dienas nuo kertinio akmens padėjimo. Skaičius 9 buvo pagrindinis statinio motyvas. 18 lotoso žiedlapių, supančių pastatą, kolonos, laiptų pakopos ir pinučiai – viskas dalijosi iš 9, Brahmano skaitmens.
Šri P.K.Savantas priminė auditorijai, kad Baba palaimino Maharaštros valstiją, dar būdamas Širdi kūne, ir tai nulėmė, kad Svamio Dharmakšetra pastatyta būtent Maharaštroje. Baba kalbėjo, kad kiekvienas gyvena, vaikšto, veikia ir kaupia nuopelnus ar nuodėmes gyvenimo lauke Kurukšetroje, nes kuru reiškia „veikti“. Jei dharmos šviesa apšviečia kiekvieną žmogaus gyvenimo akimirką, tada Kurukšetra tampa Dharmakšetra. „Tai, – pasakė Jis, – yra pamoka, kurią Dharmakšetra perduos pasauliui“.
Baba apsigyveno apvaliame pastate, pavadintame „Satya Dyp“ (Tiesos liepsna), kurį supo vandens baseinas. Ši vieta iš karto tapo dvasinės veiklos centru, skleidžiančiu šviesą ir palaimą. Čia vaikai renkasi į Satjos Sai žmogiškųjų vertybių ugdymo pamokėles, jaunuoliai, merginos ir suaugusieji sevadalai ateina į bhadžanas ir sevos darbo grupes. Visi pasisemia meilės ir mokosi pagarbos. Baba moko pasekėjus ir socialinius darbuotojus, susirenkančius Maldų salėje; ir jie visi grįžta namo, įgiję gilesnį supratimą ir platesnį požiūrį.
Tuo metu daugybė perpildytais autobusais važiuojančių pasekėjų skubėjo iš tolimiausių miestų į Bombėjų, visu balsu giedodami bhadžanas ir versdami pėsčiuosius patikėti, kad čia atvyksta pats Prašanti Nilajamas! Visi traukiniai į pagrindines Bombėjaus stotis iš Madraso, Bangaloro, Delio, Kalkutos ir daugybės kitų miestų ir miestelių atgabeno specialius vagonus, pilnus moterų, vyrų ir vaikų, džiaugsmingai laukiančių Svamio daršano. Kelionė buvo sunki ir varginanti, bet nuovargis išnyko, vos tik širdis ir protus palietė bhadžanų skleidžiamas vitaminas G (God). Be to, jūra padėjo atplukdyti, o erdvė atskraidinti džiaugsmingas minias iš Ceilono, Singapūro, Džakartos, Kuveito, Dubajaus, Nairobi, Maltos, Honkongo, Fidži, Teherano, Tokijo, Šiaurės ir Pietų Amerikos ir kt.
2.Pirmoji pasaulinė Sai pasekėjų konferencija
Gegužės 16 d. Bombėjuje pradėjo darbą Pirmoji pasaulinė konferencija tų, kurie pasirinko Babą savo Mokytoju ir Vadovu. Baba paskelbė, kad tai yra pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai vykstančioje pasaulinėje Avataro pasekėjų konferencijoje Jis pats dalyvauja ir jai vadovauja! Nenuostabu, kad jie sulėkė į Indiją būriais tarsi paukščiai iš už vandenynų, traukiami Ramybės buveinės…
Kai saulei tekant delegatai plūstelėjo į salę, buvo neregėtai šiltai ir dvasingai sutikti. Ant sienų puikavosi dvi naujos freskos. Viena jų vaizdavo šventąjį Čaitanją, apsvaigusį ekstazėje nuo giesmių Dievui, o kita – šventąjį Tjagaradžą, iš širdies gelmių giedantį apie Ramos gailestingumą, didybę ir galią. Freska centre, už Svamio kėdės, vaizdavo Šviesos ir Meilės liepsną, ryškią ir lygią, kurios neplaiksto jokie vėjai. 9 val. ryto pasirodė Baba, žarstydamas visiems Savo malonios šypsenos žiedlapius. Orą pripildė Vedų posmų virpesiai. Baba kvietė paeiliui kiekvienos valstijos delegatus pakalbėti apie savo krašto Sai organizacijos veiklą. Mokslininkai, gydytojai, poetai, verslininkai, teisėjai, vadovai stojosi ir skaitė pranešimus apie savo valstijų sevos veiklą, bhadžanų giedojimą ir studijų ratelius.
Vakare susirinko daugiau nei 100000 žmonių. Šiam sambūriui pirmininkavo Mahatmos Gandžio bendražygis, Indijos Ministro pirmininko pavaduotojas Šri Morardži Desai. Jis akivaizdžiai jaudinosi, matydamas minias ankštai sėdinčių žmonių (moteris dešinėje, o vyrus kairėje), suvažiavusių iš viso pasaulio, iš šventyklų, bažnyčių ir mečečių, ir tyliai, viltingai, pagarbiai ir atsidavusiai žvelgiančių į Babą. Šri Morardži Desai pasakė, kad geriausia žmonijos mokytoja yra Gyta, nes ji skatina žmogų kuo nuoširdžiausiai dirbti vardan pasaulio gerovės ir nesijaudinti nei dėl sėkmės, nei dėl nesėkmės, nes Dievas, kuriam visi šie darbai skiriami, geriausiai žino, kaip už juos atlyginti.
Baba pirmiausiai kreipėsi sanskrito kalba! Jis paprašė manęs versti Jo žodžius į anglų kalbą, ir aš stovėjau priešais mikrofoną, netekęs iš susižavėjimo žado, svarstydamas, kaip šią dievišką Gango srovę paversti Temze. O Baba tęsė telugiškai: „Kūnas – tai šventykla, kurioje gyvena Aš; šalis – kolektyvinės valios („Mes“) šventykla; pasaulis – visų „Aš“ ir „Mes“ sumos – „Jo“ šventykla.
Čia susirinko visų tikėjimų žmonių, todėl bus teisinga pasakyti, kad kiekvienas tikėjimas – tai pastangos išskaistinti impulsus ir emocijas, nes tai – regimos ir neregimos tiesos atradimo prielaida. Visi ieško to paties turto; viršūnė yra viena, tik daug kelių. Daug ir vadovų, kovojančių ir besivaržančių dėl pinigų ir prestižo.
Net tie, kurie prisiekia, kad begalinėje erdvėje jie Dievo nerado nė pėdsako, arba tie, kurie tvirtina, kad Dievas mirė, o jei Jis ir gyvas, tai žmogui nebereikalingas, nes žmogui Jis visada buvo kliūtis ir didelis nuostolis, – net jie turi sutikti, kad yra kažkas nesuvokiamas protu, kažkas, kas persmelkia pasaulį ir virsta Meile, Atsižadėjimu ir Tarnavimu. Tas kažkas yra Dievas“, – pasakė Baba, kalbėdamas apie visatoje slypinčią Jėgą. Įvertindamas Vedų Akademijos pastangas atgaivinti Amžinosios dharmos (Sanatana dharmos) idealus ir praktikas, Baba kalbėjo: „Tai konferencija, kurioje susilieja trys šventos srovės – dvasinio pažinimo (atmavidjos), kuris yra svarbiausias delegatams ir svečiams, jei jie nori laimingai gyventi; geros draugijos (satsango), kurią sudaro visų rasių ir religijų Dievo ieškotojai, ir esminių Bharatos kultūros principų, kuriuos padeda prisiminti Vedų akademija (Bharata Vidya Bhavan)“.
Septyni komitetai, apsvarstę jiems skirtas temas, pateikė jas viešai svarstyti 17 d. popietę. Tai buvo: (1) bhadžanų giedojimas ir Viešpaties vardo kartojimas (Namasmaranam), (2) Vedų ir sanskrito mokymas, (3) dorinis ugdymas mokyklose ir koledžuose, (4) sevos darbuotojų ugdymas, (5) moterų padalinių darbas, (6) organizacijos grupių ir centrų koordinavimas, (7) ryšiai tarp Indijos ir užsienio Sai organizacijų.
Dr. V. K. Gokakas, kalbėdamas susirinkusiems apie Babą, teigė: „Čia regime sąmonės viršenybę prieš materiją, transcendentinio – prieš trivialų“. Baba aiškino, koks didis ir šventas yra Viešpaties vardas ir kaip jo kartojimas teigiamai veikia žmogų. „Šiame materializmo amžiuje nuolatinis Viešpaties vardo kartojimas yra vienintelė žmogaus viltis pakilti iki Jo arba pritraukti Jį arčiau savęs. Kartojant vardą gaunama Jo malonė. Karalienė Mira išgėrė puoduką nuodų su Jo vardu lūpose, ir nuodai virto nektaru. Kiekvieną savo dienos minutę pašventinkite nuolat prisimindami Viešpaties vardą. Nenoriu, kad jūs garsintumėte šį vardą ir pavidalą. Aš atėjau ne tam, kad įkurčiau naują kultą. Žinokite, kad šis Sai pavidalas yra visų vardų, kuriuos žmogus vartojo ir vartoja paliudyti ir garbinti Dievą, pavidalas. Todėl Aš mokau, kad nereikia daryti jokio skirtumo tarp Ramos, Krišnos, Išvaros ar Sai vardo, nes visi jie – Mano vardai. Kokia nauda iš to, kad jūs garbinate Mano vardą ir pavidalą, bet nesistengiate puoselėti Mano vienodos meilės, pakantumo ir palaimos? Daugelis prašote Manęs pamokyti. Mano gyvenimas yra Mano mokymas! Jūs laikysitės Mano mokymo tik tada, jei gyvensite taip, kad jūs savo gyvenimo būdu rodysite drąsą, pasitikėjimą ir atsižadėjimą, pasirengimą tarnauti kenčiantiems“. Staiga Jo akyse, žvelgiančios į Tiesos ištroškusius veidus, pasirodė užuojauta. Jo balsas tapo aukštesnis, Jis ėmė kalbėti greičiau ir greičiau. Kiekvienas beveik instinktyviai pajuto, kad atėjo didi jų gyvenimo akimirka, ir pasirengė išgirsti žodžius, kuriuos labai retai pasaulis gali tikėtis išgirsti.
Jis tarė: „Šiandien čia susirinko visų visuomenės sluoksnių atsidavę žmonės. Turiu atskleisti jums savo realybę, nes 99 iš 100 to nežino. Jus čia atvykti paskatino įvairūs poreikiai ir norai, dvasinis troškulys ar siekimas įkurti instituciją, susižavėjimas ar meilė, pagarba ar ištikimybė, ar tiesiog pagauti entuziazmo prisijungėte prie kitų vykstančiųjų.
Iš tikrųjų jūs negalite suprasti tikrosios Mano prigimties nei šiandien, nei po tūkstančių nuolatinės askezės ar uolaus tyrinėjimo metų, net jei visa žmonija siektų to bendrai. Bet netrukus jūs pažinsite palaimą, liejamą šio dieviškojo principo, kuris prisiėmė šį šventą kūną ir šį šventą vardą. Turėti šią galimybę – tai jūsų gera lemtis, daug didesnė už tą, kuri buvo tekusi atsiskyrėliams, vienuoliams, išminčiams ir šventiesiems, ir net toms asmenybėms, kurios įkūnijo tam tikrus dieviškosios šlovės aspektus.
Kadangi Aš vaikštau tarp jūsų, valgau kaip jūs, klystate manydami, kad tai tik žmogiškasis reiškinys. Nedarykite šios klaidos. Aš taip pat klaidinu jus, dainuodamas ir bendraudamas su jumis. Bet kiekvieną akimirką jums gali būti atskleistas Mano dieviškumas; turite būti pasirengę tai akimirkai. Kadangi dieviškumą gaubia žmogiškumas, jūs turite stengtis įveikti šią iliuziją, slepiančią šį dieviškumą nuo jūsų.
Šis žmogaus pavidalas išreiškia kiekvieną dievišką esybę, kiekvieną dievišką principą, t. y., visus vardus ir pavidalus, kuriuos žmogus priskiria Dievui. (Šie žodžiai telugiškai skambėjo šitaip: Sarvadvaitva Svarupalanu Darincina Manavakarame Ee Akaramu). Neleiskite abejonėms trikdyti jūsų. Jei tik jūs savo širdies altoriuje įtvirtinsite tikėjimą Mano dieviškumu, jūs galite pamatyti Mano Realybės viziją. Svyruodami kaip laikrodžio švytuoklės, vieną akimirką – tikėdami, kitą – abejodami, jūs niekada nesuvoksite Mano Tiesos ir nepatirsite tos palaimos. Jums pasisekė, kad dabar, šiame gyvenime, turite galimybę patirti visų Dievo pavidalų įsikūnijimo (Sarvadvaitva Svarupam) palaimą.
Atkreipkite dėmesį į dar vieną dalyką. Kai praeityje Dievas įsikūnydavo Žemėje, palaima pažinti Jo įsikūnijimą tekdavo tik tada, kai fizinis pavidalas jau būdavo palikęs šį pasaulį, kad ir kiek būta Jo malonės įrodymų. Beje, ištikimybė ir atsidavimas tų, kuriems tas Įsikūnijimas vadovavo, kildavo iš baimės ar pagarbos dėl Jo antžmogiškų galių ir gebėjimų ar dėl Jo karališkosios ir įstatyminėsvaldžios. Bet pamąstykite akimirką apie šį Satjos Sai reiškinį. Kas šiame klestinčio materializmo, agresyviai reiškiamo netikėjimo ir nepagarbos amžiuje skatina Jį garbinti milijonus viso pasaulio žmonių? Jūs įsitikinsite, kad svarbiausia priežastis, jog tai – Dievas žmogaus pavidalu.
Vėlgi, kokie esate laimingi, kad galite regėti, kaip visos pasaulio šalys reiškia savo pagarbą Indijai, ir kad galite girdėti, net šiam kūnui esant dar gyvam, kaip garbinamas Satjos Sai vardas tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, kai šis Pavidalas yra tarp jūsų, su jumis, priešais jus!“
Kitą rytą buvo skaitomos komitetų ataskaitos. Baba apibendrino jų išvadas ir kalbėjo, kaip Sai organizacija turėtų tarnauti visuomenei: „Klaidinga tikėti, kad visų teisės ir pareigos, atsakomybė ir įsipareigojimai yra vienodi.[…] Žmonės nevienodi. Kiekvieno elgesys priklauso nuo tokių kintančių veiksnių, kaip amžius, profesija, padėtis visuomenėje, išsimokslinimas ir lytis, – ar jis yra mokytojas, ar mokinys, šeimininkas ar tarnas, tėvas ar sūnus, ligonis ar sveikasis. O Mane saisto tik viena sąlyga – Meilė. Ši Meilė nuramins jus, paguos ir įkvėps susilieti su Manimi.“
Vakariniame konferencijos posėdyje 4 Vedų mokslininkai iš Sai Babos įkurtos Visos Indijos Vedų mokslininkų akademijos pasakė kalbas sanskritiškai. Į susirinkusiuosius kreipėsi ir ponia Osborn, Arturo Osborn’o, parašiusio knygą apie Širdi Sai Babą („Incredible Sai Baba“), žmona.
Baba susumavo delegatų diskusijų rezultatus. Jis kalbėjo apie bhadžanas, meditaciją, studijų ratelius ir ypač – nagarasankirtaną (rytines bhadžanų giedotojų eisenas apie miestelį), kuri tapo labai svarbi visuose Indijos Sai organizacijos centruose. Baba sakė: „Šitaip Džajadeva,Gouranga, Tukaramas, Kabiras ir Purandara Dasa atnešė Dievą į kiekvieną širdį. Susirinkite drauge prieš aušrą ir lėtai eikite gatvėmis, giedodami Dievą šlovinančias bhadžanas. Atneškite Viešpaties vardą prie kiekvienų durų. Pažadinkite miegančiuosius. Išvalykite orą, užterštą piktų visos dienos šauksmų, neapykantos, godumo, kovos ir baimės. Ar galite dar geriau pasitarnauti kitiems, nei pradėdami dieną su Dievo vardu lūpose ir padėdami kitiems jį prisiminti?“
19 dieną 10 valandą ryto įvyko konferencijos uždarymo posėdis. Baba norėjo, kad visi, net ir iš tolimiausių kampelių atvykusieji, žinotų svarbiausius konferencijos nutarimus, kurių tikslas buvo dvasiškai pakylėti paprastą žmogų. Dr. Gokakas savo kalboje pasakė: „Sai yra vartai į dvasios didybę ir šviesą. Sai nėra akinantis, pančiojantis ar apribojantis žodis. Tai žodis, kuriame slypi visų kitų žodžių prasmė. Iš pradžių buvo Žodis. Tas žodis – tai Jis“. Maharaštos Įstatymų leidžiamojo susirinkimo pirmininkas p. Bharde pasakė, kad Baba transformuos Bombėjų iš „Bhoganagari“ (Jausminių malonumų miesto) į „Yoganagari“ (dieviškąjį miestą). Galima tvirtinti, kad šis transformacijos procesas vyksta ne tik Bombėjuje, bet ir visame pasaulyje. Ir Baba kalbėjo, kad žmogus turi suvokti savo nemirtingumą ir įgauti drąsos, kaip jos įgavo nevilties apimtas Ardžuna.
Dharmakšetroje, kur per konferenciją gyveno Baba, kas dieną vyko daugybė susitikimų, kuriuose Baba aiškino dvasinės disciplinos pagrindus, negailėdamas laiko ir nekreipdamas dėmesio į nuovargį. Be to, Baba vadovavo ir Prašančio jaunimo stovyklai, į kurią susirinko universiteto auklėtiniai. Jis dažnai kvietė pasikalbėti ir užsienio delegatus, kurie turėjo mažiau galimybių pabendrauti su juo. Tarp tų, kuriuos Baba patraukė prie savęs per šią konferenciją, buvo ir Gandžio sekėjas, mokslininkas, valstybės veikėjas, rašytojas patriotas, administratorius, atsidavęs indų kultūros tyrinėtojas Dr. K. M. Munšis. Jis labiau nei kiti Gandžio bendražygiai suprato, jog Indija turi būti nepriklausoma, kad atgautų savigarbą ir puoselėtų savo kultūrą ir kad laikydamasi tos kultūros idealų įneštų savo neįkainojamą indėlį į žmonijos pažangą. Bharatya Vidya Bhavan’as –tai institucija, per kurią Munšis stengėsi atgaivinti Indijos kultūrą ir įkvėpti indų jaunimą laikytis šios šalies išminčių sukauptos patirties. Baba sutiko rengti konferenciją Bhavano patalpose. Todėl Dr. Munšis apsilankė Dharmakšetroje ir dalyvavo konferencijoje. Jis šitaip kreipėsi į susirinkusiuosius: „Visą gyvenimą aš labai domėjausi tomis asmenybėmis, kurioms priskiriamos antžmogiškos galios. Stengiausi suprasti, kaip jie skleidžia tikėjimą ir paverčia savo sekėjus pasišventusiais žmonėmis“.
Kai Dr. Munšis pirmą kartą susitiko Babą Dharmakšetroje, viltis išsipildė, nes Baba atėjo atgaivinti indiškosios pasaulėjautos (Bharatya vidya), t. y., dvasinio požiūrio (atma vidya).
Baba pastebėjo, kad Dr. Munšio dešinė ranka truputį virpa (dėl Parkinsono ligos). Tada, Dr. Munšio žodžiais tariant, „Baba pakilo nuo kėdės, suėmė mano pirštus, uždengė juos savaisiais ir ištrynė šventaisiais pelenais, atsiradusiais Jo rankoje. Tada Jis smarkiai pasuko ranką ir sugavo žiedą, kurį uždėjo ant mažojo mano dešinės rankos piršto. Iškart pajutau, kaip mano sustingę pirštai atsileido; nustojo drebėti ir dešinė ranka bei koja“. Reikia paminėti, kad tai nebuvo tik laikinas pagerėjimas, jis pagijo visiškai. Svamis apsilankė ir Dr. Munšio namuose. Jis visus šeimos narius įtikino, kad buvo su jais per visus šiuos neramius metus – kančių ir aukų, kankinystės ir valdžios, iliuzijų praradimo ir ryžto, atgimimo ir prisikėlimo. Jis pasakė Munšio sūnui, kad buvo su juo prieš daugybę metų, kai jis keliaudamas traukiniu turėjo ieškoti prieglobsčio pas pravažiuojamosios stoties viršininką. Dr. Munšis rašo: „Jis turi galią pasėti tikėjimo sėklą, kuri išdygusi išlaisvina žmogų iš neapykantos, baimės ir godumo“.
Didėjantis Sai populiarumas kai kam kėlė pavydą. Matydami pas Babą plaukiančias milijonines minias, religijos verslo atstovai ėmė bijoti, kad gali sumažėti tradicinė dešimtinė ir aukos, ir jie liks be paramos. Jie nesuprato, kad Baba atėjo palaistyti kiekvieno augalėlio Tikėjimo sode, kad Jis nėra skaldytojas, bet didis harmonizuotojas. Geltonoji spauda užsipuolė Babą šmeiždama. Rimtesni leidiniai stengėsi šį reiškinį ištirti ir suprasti. Gegužės 21 d. apie 30 specialiųjų korespondentų, atstovaujančių pagrindiniams angliškiems ir indiškiems laikraščiams, atvyko į Dharmakšetrą. Jie uždavinėjo klausimus, kuriuos skatino natūralus smalsumas. Jie norėjo žinoti Babos stebuklų tikslą ir „modus operandi“ (veikimo būdą). Baba atsakė, jog tai yra greičiau dieviškumo įrodymai nei demonstravimas. „Būtent meilė Mane skatina duoti, o kai Aš noriu duoti, daiktas atsiranda“, – pasakė Jis. „Savo valia galiu paversti žemę dangumi, o dangų – žeme, bet tai ne vienintelis dieviškosios galios ženklas. Būtent meilė, gailestingumas, begalinė kantrybė susidūrus su visu šiuo moraliniu silpnumuir fanatizmu, apsisprendimas juos visus išgydyti, – štai unikalus ženklas,“ – paaiškino Baba.
Tie, kurie atėjo ištirti, buvo paskatinti sėstis ir mokytis. Jis patarė žiniasklaidos atstovams kalbėti apie indų kultūros vientisumą, akcentuoti indų gyvenimo būdo vertybes, užuot mėgavusis skirtumais ir trūkumais. Žiniasklaida neturėtų užsiimti pataikavimu, nei šmeižtu. Baba patarė jiems ne kurstyti aistras, bet iškelti ir nušviesti tarnavimo ir pasiaukojimo pavyzdžius.
24 dieną Baba išvyko į Gudžaratą, kur buvo daug Sai organizacijos grupių ir vyko daugybė stebuklų, vėliau – į Puną, Haiderabadą. Savo kalbose Jis skatino: „Ugdykitės nesvyruojantį tikėjimą savimi, savo gebėjimus padėti kitiems… Linksmi ir guvūs. Tikėkite Dievu, laikykitės dorų žmonių draugijos, būkite disciplinuoti, puoselėkite kilnius idealus – tarnauti kitiems. Valdykite pojūčius. Venkite blogų reginių, garsų. Nesimėgaukite blogomis mintimis ir naujienomis. Eikite tiesiu, o ne aplinkiniu keliu. Neskaitykite šlamšto, nežiūrėkite nešvankių filmų. Drausminkite nepastovų protą bhadžanomis ir kartojamu Dievo vardu“.
Šį skyrių galima būtų užbaigti amerikiečio Čarlzo Peno, kuris pirmą sykį išvydo Babą pasaulinėje konferencijoje Bombėjuje, laiško ištrauka. Baba pasirodė Čarlzui jo namuose JAV ir pasakė: „Tu, Čarlzai, matei Bombėjuje dešimtis tūkstančių siekiančiųjų išsilaisvinti, besistengiančių nors žvilgtelėti į Mane.
Jie – tik lašas vandenyne, palyginus su tomis nesuskaičiuojamomis nematomomis sielomis, kurios stengiasi Mane pasiekti būdamos anapus kūno ribų. Visiems Aš dovanoju savo meilę, šviesą ir kiekvienam padedu išsilaisvinti. Visi, kurie atvyko pas Mane savo fiziniu pavidalu, laimingai pasiekė pakopą, kai pradedama „matyti“ tai, kas tikra. Tiems, kurie prašo galimybės pamatyti mane konkrečiu pavidalu, į jų maldas atsakoma. Kiekvienam Aš suteikiu galimybę regėti Mane, nes jie yra to verti ir gauna Mano meilę.
Paskui, Čarlzai, yra tie, kurie gali niekada nepamatyti manęs konkrečiu pavidalu. Jie taip pat pasiekė mane per draugą, knygą ar fotografiją. Kiekvienam iš jų, jei jie trokšta, Aš suteikiu savo palaiminimą viduje. Ir juos Aš labai myliu, nes jie pradėjo matyti save ne kaip kūną, bet kaip dieviškas sielas. Tai tikra pažangasiekiant suvokti savąjį Aš. Jie gali pasiekti išsilaisvinimą ir ramybę per meilę Dievui meditacijoje. Visi, kurie medituoja į mane kaip Vieną su daugybe vardų ir pavidalų, turės ramybę“.
Kelionė į Afriką 1968 m.
„Aš nusprendžiau apgaubti pasaulio žmones visuotine meile, kaip parašyta Vedose. Nes pasaulis – Mano rūmas, o žemynai – jo salės. Aš atėjau parašyti auksinį skyrių žmonijos istorijoje, kai melas išnyks, tiesa triumfuos ir viešpataus dorybė. Tada galią suteiks charakteris, o ne žinios, gebėjimai ar turtas. Išmintis viešpataus tautų Taryboje.
Nebūkit suklaidinti. Mano tikslas nėra stulbinti žmones, demonstruojant stebuklingą galią! Aš atėjau suteikti palaiminimo malonę, palaimos dovaną kaip atpildą už nuoširdžias dvasines pastangas ir vesti žmoniją į Laisvę, Šviesą ir Meilę.“
Šiais žodžiais Baba užbaigė kalbą apie Save ir atskleidė Savo misiją Žemėje, kas sužavėjo 1700 Jį girdėjusių delegatų. Paskutinę birželio dieną, vos 50 dienų nuo šio paskelbimo, Baba išskrido į Rytų Afriką. Tai buvo Jo pirmoji kelionė už Indijos ribų „fiziniu kūnu“, iš anksto paskelbta, į kurią Jis leidosi su palyda.
Birželio 29 dieną Bombėjuje, Dharmakšetroje išlydėti Svamio į kelionę atėjo daugybė žmonių. Tūkstantinės minios susirinko ir oro uoste. Kenijos sostinėje Nairobyje tūkstančiai susirinkusiųjų pasveikino Babą bhadžana Nandala, Jadu Nandala! „Tai buvo šventė akims ir ausims – jie mėtė gėles, suko degančias lempeles ir iš visos širdies giedojo bhadžanas,“ – paskui pasakė Baba. „Tai Man priminė tuos laikus, kai Džajadeva ir Gauranga giedojo apie Viešpaties šlovę,“ – parašė Jis vėliau. Iš Nairobio automobilių kolona išvyko į Kampalą, Ugandos sostinę, į Dr. C.G.Patelio rezidenciją. Ten apie 2000 žmonių giedojo bhadžanas, laukdami atvykstant Svamio. Svamis išlipo iš automobilio ir laimindamas lėtai praėjo tarp jų.
Dar niekada Kampala taip nelaukė ryto, kaip atvykus Babai, nes visi žinojo, kad saulei patekėjus Jis išeis laiminti žmonių. Svamis pasirodė anksti rytą priešais neįprastai didelę minią, pasuko takeliu tarp glaudžiai susėdusių žmonių, kiekvienam dovanodamas pilną meilės šypseną. Pamatęs nusiminusį veidą ar išgirdęs nelaimės skundą, Jis sustodavo akimirkai ir duodavo vibhučio. Pamatęs eilių gale sustojusius afrikiečius, Jis pakvietė juos atsisėsti pavėsyje, kad šie ramiai galėtų pasiklausyti bhadžanų.
„Man nereikia apžiūrinėti įvairių vietų. Aš esu visur ir visada!“ – pasakė mums Baba. „Aš turiu darbą – darbą, dėl kurio atėjau.“ Bet Dr.Patelis įtikino Babą aplankyti hinduistų šventyklą, bahajų maldos namus ir televizijos bokštą. Važiuodamas atgal, Baba pasikvietė policijos konsteblį ir padovanojo jam nuostabų medalioną su Kristaus atvaizdu. Jis žinojo, kad šis žmogus yra krikščionis.
Baba atėjo sustiprinti, o ne sunaikinti žmogaus tikėjimą Dievu. Jo meilė nekuria barjerų, ribų ar sienų, atskiriančių vieną „-izmą“ nuo kito. Per bhadžanas Jis atsirinko ligotus ir neįgalius, kurčius ir nebylius, aklus ir luošus ir, nusivedęs juos į pavėsinę, kalbėjosi su kiekvienu maloniai, švelniai. Jis kalbėjo svahili dialektu, angliškai ar hindi kalba, ir kiekvienam suteikė kokį nors malonės ženklą – davė šventųjų pelenų, talismaną, medalioną ar dar ką nors. Kiekvienas išėjo šypsodamasis, spindinčiomis akimis, nušvitusia širdimi ir tvirtesniu žingsniu.
Liepos 3 diena buvo atmintina. Tą dieną Baba su nedidele 3 žmonių palyda skrido į Ngorongoro kraterį, didžiausią žvėrių draustinį visoje Afrikoje. Visiškai pasitikėdami Juo sulipome į nedidelį lėktuvą, vairuojamą pagyvenusio britų piloto. Pusantros valandos skraidėme virš didžiojo Viktorijos ežero, virš Serengečio nacionalinio parko, kuriame matėme šimtus gazelių, zebrų ir kitų žvėrių. Krateris – tai apvali plokštuma, apimanti per 127 kvadratinių mylių ploto pievų, krūmų ir miško. Landroveriai vežė mus pro laukinių dramblių, mosuojančių didelėmis ausimis, šeimyną, buivolų ir zebrų kaimenes. Tarsi iš niekur atsirado grakšti liūtė. Ji patraukė ilgakaklių žirafų būrelio link. Tik staiga kažkokių paukščių klyksmas perspėjo žirafas, buivolus bei zebrus, ir per keletą sekundžių jie visi išnyko tolumoje. Liūtė sustojo uostydama tuščią orą…
Baba atkreipė mūsų dėmesį į šią abipusę pagalbą. Jis pasakė, kad žmogus demonstruoja varžybų ir kovos už būvį privalumus, o tuo tarpu žvėrys moko jį bendradarbiauti ir tarnauti – idealaus būdo išgyventi.
Atskridus atgal į Nairobį, Babos automobilis lėtai skynėsi kelią pro minią žmonių į parką, kuriame Jis turėjo sakyti Savo pirmą viešą kalbą Afrikoje. Iki tol neregėtos minios plūdo iš visų pakraščių. Ištikimi savam tikėjimui ir pripažįstantys visas religijas, skeptikai ir Dievo ieškotojai, mokslininkai ir dvasininkai, įvairių visuomenės sluoksnių vyrai ir moterys, trokšdami Jį išgirsti ir pamatyti, rinkosi į parką. Baba stato šventyklą kiekvienoje širdyje iš Tiesos plytų, sutvirtintų Meilės skiediniu.
Baba kalbėjo, kad kiekvienas žmogus, iš tiesų, kiekviena esybė yra „dieviškosios šviesos kibirkštis, dieviškosios šlovės bangelė“. Jis kvietė visus pažvelgti už fizinio, protinio ir net intelektualinio apvalkalo. „Šis kaulų ir raumenų, baimės ir jausmų, abejonių ir troškimų „būstas“ – tai vieno nedalomo, visa persmelkiančio Dievo buveinė“, – kalbėjo Jis. Baba žino, jog ši vizija yra tvirčiausias pamatas ir geras būdas pasiekti darnai tarp įvairių rasių ir tautų žmonių.
Sugrįžę tą vakarą Baba ir Jo palydovai kalbėjo apie televiziją bei jos skleidžiamą blogį. Baba sakė, jog televizija slopina aukštuosius žmogaus siekius ir skatina žemuosius. „Rėmėjų tikslas – kuo daugiau žmonių pritraukti prie ekranų. Todėl programos vis labiau vulgarėja, taikosi prie prastesnio skonio, ir šis vertingas ugdymo instrumentas paverčiamas telenuodais“, – pasakė Jis. Baba visada yra prieš filmus ir siaubo serialus, kurie sėja jusliškumo, anarchijos, kraujo troškimo ir godumo sėklas tyrame prote.
Nairobis – galbūt vienintelis miestas pasaulyje, kurio priemiesčiuose gyvena liūtai. Kas rytą miestą pažadina garsus šių „karališkųjų kačių“ riaumojimas. Mes apsilankėme Nacionaliniame parke, pamatėme hipopotamų pilną tvenkinį. Netoliese snaudė keletas krokodilų. Baba pastebėjo, kad žvėrys kartais būna išmintingesni už žmones. „Siekdami didesnės savo pačių šlovės mes žudome savos rūšies atstovus!“, – tarė Jis
Buvo ketvirtadienio vakaras. Baba atitraukė mūsų dėmesį nuo išorinių džiunglių ir nukreipė vidun, į mūsų proto džiungles. Jis kalbėjo, kaip sugauti ten besislapstančius žvėris, aiškino apie discipliną, kuri gali nuraminti ir prijaukinti juos. Staiga Jis pasuko ranką ir šalia sėdinčiam žmogui padavė papuošalą su Savo portretu. Paskui pažvelgęs į mus paklausė: „Kiekvienas jūs ko nors norėtumėte, ar ne?“ Jis vėl pasuko ranką, ir atsirado auksinis indas. Baba atsuko dangtelį – indas buvo pilnas nektaro, neįsivaizduojamai kvapnaus, tiršto ir saldaus!
Grįžtant į Nairobį, Baba sustodavo mažuose miesteliuose ir kaimeliuose, kur Jo laukė minios. Jis stebėjosi: „Kas šiems žmonės pasakė, kad Aš čia važiuosiu?“ Tegalėjome atsakyti, kad jie tiesiog pajuto tai. Apie vidurdienį sulipome į lėktuvą ir vėl atskridome į Keniją. Dr. Patelio rezidencijoje Kampaloje nemažai žinomų žmonių susitiko su Baba – tai Indijos vyriausiasis komisaras Šri K. P. R. Singhas, Ugandos armijos vyriausiasis vadas, generolas Idi Aminas, Gynybos ministras Mr. Onama, Informacijos ministras Mr. Odžira, vidaus reikalų ministras Mr. Bataringaja ir kiti vadovai. Savo kelionės metu Baba kreipėsi į įvairias socialines grupes – gydytojus, verslininkus, visuomeninių organizacijų darbuotojus. Su Savo įgimtu švelnumu, miela šypsena ir humoru Jis atsakė net į labai asmeniškus dalyvavusiųjų klausimus. Kiekvieno susitikimo pabaigoje Jis vaikščiodavo tarp susirinkusiųjų, dalydamas papuošalus su įvairių Dievo pavidalų atvaizdais. Baba ilgokai kalbėjosi su universiteto studentais. Per susitikimus buvo užduodama daug klausimų. „Jei Dievas yra, kodėl mes negalime Jo matyti?“ Baba atsakė: „Kodėl turėtumėte stengtis pamatyti Dievą? Jūs esate Dievas. Nėra nieko, kas nebūtų Jis. Patirkite Jį šitaip“. „Kaip visada būti laimingam?“ Baba atsakė: „Semkitės džiaugsmo iš vidaus. Jūs esate atma, amžinasis palaimos šaltinis. Mylėkite visus; tada niekas nejaus jums neapykantos ir nepavydės“. Gydytojams Jis pasakė: „Pavydas – „profesinė“ gydytojų ir teisininkų liga! Džiaukitės, kai kitas gydytojas užsitarnauja gerą vardą. Gerbkite priesaiką, kurią davėte, gaudami laipsnį ir atsiimdami diplomą“.
Liepos 7 dieną Baba kreipėsi į pirmojo sambūrio dalyvius Kampaloje. Įvairių rasių ir tikėjimų žmonėms Jis kalbėjo: „Kaip tas pats kraujas cirkuliuoja visose vieno kūno dalyse, taip ir vienas dieviškasis pradas skatina veikti visą visatą. Neįsivelkite per daug į gyvenimo sumaištį ir neneikite giminystės (bendrumo) Dieve su visomis jus supančiomis būtybėmis. Neakcentuokite per daug individualių skirtumų, bet kreipkite savo dėmesį į visuotinę giminystę. Nesureikšminkite atskirų karoliukų, o kontempliuokite vienijantį amžiną visada esantį siūlą“. Šį padrąsinantį pamokymą entuziastingai sutiko musulmonai, krikščionys, hinduistai, parsai, bahajai.
Liepos 8 dieną Baba vėl sakė kalbą Kampaloje. „Aš nurodysiu esmines gero ir laimingo gyvenimo prielaidas“, – pasakė Jis ir kalbėjo apie meditaciją ir meilę. „Meilė yra Jėga, meilė yra palaima, meilė yra šviesa, meilė yra Dievas,“ – sakė Baba. Jo kalbos pavergė afrikiečių širdis. Žmonės pripažino Jį draugu, vadovu, šviesuliu, lyderiu. Bet pasklido kalbos, kad 10 dieną Baba vyksta į Indiją, nes tai – Guru purnimos diena. Taigi tą vakarą, kai Baba vaikščiojo tarp tūkstančių susirinkusiųjų, afrikiečiai atsiklaupę tiesė Jam laiškus, kai kurie – su ašaromis. Ir aš, žvelgdamas pro Dr.Patelio namų langą, negalėjau sulaikyti ašarų, regėdamas šį spontanišką atsidavimo protrūkį naujajame žemyne. Mane pažadino iš susimąstymo lengvas tapšnojimas per nugarą. Tai buvo Baba, Jis paklausė: „Ko verki?“ Laiškai, kuriuos rinko Baba, buvo pilni liūdesio ir prašymų dar neišvykti. Buvo pasiųsta telegrama į Indiją, kad Svamis grįš vėliau.
Guru purnimos rytą į bhadžanas susirinko daugiau nei 25000 afrikiečių. Daugiau kaip dvi valandas Baba vaikščiojo tarp eilių, guosdamas dieviškos meilės ištroškusias širdis, kiekvienam duodamas po saują saldumynų ir vibhučio pakelį. Laikraštis „Uganda Argus“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad Baba atvykęs moko vienybės ir tarnauti. Babos kalbos ir veikla buvo rodomos per televiziją ir transliuojamos per radiją, kad visi galėtų pasisemti įkvėpimo.
Liepos 11 dieną, po bhadžanų, į kurias atvykdavo vis daugiau žmonių iš arti ir toli, Baba susitiko su visuomeninių organizacijų darbuotojais iš Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos. Vėliau Jis apsilankė Dr. Patelio klinikoje ir kitų pasekėjų namuose. Kur tik Jis ėjo, visur prie vartų, šalikelėse Jo laukė minios žmonių, trokštančių nors žvilgterėti į Jį.
Liepos 12 dieną Svamis apvažiavo Murčisono krioklių nacionalinį parką. Jis užsuko į Kikondo, kur vienas sekėjas buvo pastatęs afrikietiško stiliaus bhadžanų salę. Tai buvo didelėje fermoje, kurioje buvo auginami ryžiai, cukranendrėsir bananai. Šventykla buvo pilna afrikiečių darbininkų. Svamis kalbėjo susirinkusiems, kad tik žmogus nevykdo jam skirtų užduočių. Gyvūnai laikosi savo dharmos, kad ir kokios būtų kliūtys. Tigras niekada nepradės misti žole, o dramblys nepradės ėsti žuvies ar mėsos. Bet žmogus, kūrinijos vainikas, įklimpęs gyvuliškumo liūne ir tuo didžiuojasi.
Liepos 14 dieną dar gerokai prieš aušrą pusė Kampalos susirinko prie Dr. Patelio namų. Automobiliais ir lėktuvais atvyko žmonės iš įvairių miestų ir miestelių, kur jau buvo įkurta Sai organizacija. „Aš netrokštu stulbinti ar šokiruoti žmonių, priversti jų paklusti ar garbinti. Aš atėjau įtvirtinti Tiesą ir Meilę žmonių širdyse,“ – sakė Baba. Kelias į oro uostą, kuriuo važiavo Baba, buvo sausakimšas automobilių, sunkvežimių, rikšų ir motociklų. Lėktuvas pakilo. Liepos 15 dieną Svamis jau kreipėsi į susirinkusiuosius Dharmakšetroje, Bombėjuje. Sambūriui pirmininkavo dr. Munšis. Jis sakė: „Man skaudu buvo matyti tikėjimo Dievu nuosmukį, ir jaučiausi apimtas nevilties, kai pagalvodavau apie šios senos šalies ateitį. Bet dabar, kai matau, kokią transformaciją žmonių širdyse padarė Satja Sai Baba, esu laimingas“. Baba sakė, kad rasiniai konfliktai ir nesutarimai kyla visiškai nesuprantant, kad žmonės iš esmės yra broliai.
Svamis papasakojo širdį veriančią istoriją apie Karną, vyriausiąjį iš Pandavų. Jo motina įmetė savo pirmagimį į Gangą. Jis plaukė pasroviui, kol buvo išgelbėtas važnyčiotojo. Šis užaugino vaiką kaip savo. Važnyčiotojas atvedė vaiką į Kauravų rūmus, kurie buvo prisiekę keršyti Pandavams. Karna augo kaip Kauravų dešinioji ranka. Pandavai jo neapkentė, kovojo su juo ir buvo pasiryžę jį nužudyti. Galiausiai jiems pasisekė. Tik tada jie sužinojo, kad Karna buvo jų vyriausias brolis, gimęs iš tų pačių įsčių. Kaip tada jie raudojo, atgailavo ir keikė save!
Visi žmonės yra broliai. Jie turi vienas kitą mylėti, tarnauti, gerbti. Bet jie nesupranta šios tiesos ir todėl vienas kito neapkenčia, kovoja, žudo, nuodija kitus iš keršto. „Kito nugalėjimas yra tik dar vienas savęs pažeminimo pavadinimas“, – pasakė Baba.
„Būtent šią Tiesą, šią vienybę, dažnai neteisingai suprantamą kaip įvairovė, kai ji regima per ego akinius, Aš skelbiau rytų Afrikoje“, – pasakė Baba. – „Žmonės, su kuriais ten susitikau ir kurie klausėsi Mano kalbų, žvilgtelėjo į Realybę, virš kurios iškyla ir vėl nusileidžia džiaugsmo ir liūdesio, įgijimų ir praradimų, kančios ir triumfo bangos. Daugelis iš jų Man sakė, kad tik suvokę, ko moko Indijos šventieji, gali būti išgelbėti ir nuraminti. Tikrosios indų kultūros šlovė šitaip nuolat plėsis nuo žemyno iki žemyno, nuo šalies iki šalies, nuo bendruomenės iki bendruomenės. Tai Mano darbas. Tai Mano valia“, – pasakė Jis.
XVIII. Pavyzdys ir pamokymas
Anantapuro moterų koledžo atidarymas 1968 m.
Baba skubėjo iš Rytų Afrikos į Bombėjų, o iš Bombėjaus į Anantapurą, nes nuo 1968 metų birželio 22 dienos turėjo būti pradėta atkurti dharma. Baba įkūrė moterų koledžą Anantapure!
Aurobindo yra pasakęs: „Naujas minties centras reiškia naują švietimo centrą“. Šis Avataras neturi naikinančių ginklų, kaip Ramos lankas ar Krišnos diskas. Jis remiasi švietimu, o ne naikinimu; mokymu, o ne griovimu. Gerieji skatinami būti dar geresni, o geresnieji raginami pereiti į geriausiųjų ir palaimintųjų lygį. Blogieji raginami atsikratyti baimės, kuri verčia juos gąsdinti kitus, siekiant apsaugoti save“.
Baba yra svarbiausias šio amžiaus švietėjas. Kiekvienas Jo žodis yra mantra, kiekviena kalba – Upanišada, kiekvienas pamokymas – Gyta, kiekviena Jo giesmė – tai kelionė į švenčiausias savo sielos gelmes, dieviškojo likimo ir dieviškosios šlovės atsivėrimas. Baba moko dvasinės praktikos nepataisomus, nesutaikomuosius, neištikimus, nesubrendusius. Jis visus priima. Jie gali nesuvokti, kad yra alkani, jie gali nežinoti, kur to maisto rasti. Bet Baba priglaudžia juos ir duoda tokio maisto, kuris suteikia sveikatą bei laimę, ir šio dvasinio peno neveikia laikasir nesunaikinaabejonės.
Baba dažnai rašo laiškus tiems, kuriuos nori pataisyti ar paguosti, ar apšviesti. Jis apgaubia meile, veda už rankos kaip brangus draugas, griežtai įspėja. Jo parašytos knygos – „Prema vahini“, „Jnana vahini“, „Prasanthi vahini“, „Sandeha Nivarini“, „Gita vahini“ ir „Bhagavata vahini“ – tai lobiai, kurie padeda įveikti sudėtingas dvasinės praktikos problemas. Laikui bėgant, senieji epai ir Puranos apaugo entuziastų aiškinimais, menkinančiais originalų didybę ir atbaidančiais dieviškojo nektaro ieškotojus. Baba taip paaiškino„Bhagavatą“ ir „Ramajaną“, kad jos tapo neįkainojamais vadovais siekiantiems išsilaisvinti. Babos kalbos, net nuošaliausiuose kaimeliuose pritraukiančios dešimtis tūkstančių klausytojų, ženklina naują erą visiems, kurie Jo klausosi.
Baba kaip Mokytojas netausoja net ir miego valandų tų, kuriuos ketina pamokyti. Baba pliaukštelėjo per viršugalvį svamiui Abhedanandai, kai tas gulėjo lovoje Šri Ramanašrame Tiruvanamalajyje, o kai senasis svamis pakilo, stebėdamasis, kas čia, Baba pasirodė jam Šri Ramanos Maharšio ir Savo paties pavidalais, o paskui – kaip šviesa, kurioje abu tie pavidalai susiliejo. Tai turėjo atskleisti svamiui Abhedanandai, kad Baba ir Ramana Maharšis – vienas ir tas pats. Paskui Baba pasakė jam telugiškai, kaip patobulinti savo meditacijas, kad išnyktų abejonės ir proto klaidžiojimai.
Baba pasirodo kai kuriems Dievo ieškotojams sapnuose ir duoda jiems reikalingus patarimus, pavyzdžiui, „koncentruokis į višudha čakrą“. Žmogus, gavęs šį patarimą, paklausė manęs, kur yra toji čakra. Paaiškėjo, kad ji yra kūno maitinimo centras, ir tuo metu kaip tik ši problema kankino tą žmogų. „Skaityk ir „Mahanjasą“, – patarė Baba per sapną sanjasiui, kuris su apeigomis skaitė „Devi Bhagavatam“. Baba moko ir per meditaciją, kaip rašo amerikietis Č. Penas. Čia pateiksiu dvi ištraukas iš pamokymo, kurį Baba pasakė sapne ir kurį Dievo ieškotojas užsirašė vos pabudęs. „Turi išsilaisvinti ne tik iš baimės, bet ir iš vilties ar laukimo. Pasitikėk Mano išmintimi – Aš nedarau klaidų. Pamilk mano netikėtumą! Nes tai nėra klaida. Tai Mano ketinimas ir valia. Būk ramus. Nenorėk suprasti; neprašyk supratimo. Atsisakyk suprasti. Atsisakyk troškimo, reikalaujančio suprasti.“
„Medituok į jausmą tarp budravimo ir miego, pažink, koks jis betarpiškas, artimas, gilus. Tada apima tikro atsižadėjimo jausmas. Kūnas būna atsipalaidavęs. Suvokimas irgi. Tegu Dievo jausmas įveikia tave kaip miegas.“
Pasirodęs pasekėjams sapnuose, Baba yra mokęs juos naujų bhadžanų, atsisėdęs priešais, kaip muzikos mokytojas, ir nurodęs giedoti tas giesmes per Dasarą Putapartyje. O vėliau, atvykusius į Putapartį, Jis juos skatindavo tas giesmes giedoti. Vienas pasekėjas sykį tiek bylinėjosi teisme, kad atsidūrė ant bankroto slenksčio. Pasirodęs jam sapne, Baba tiesiai pasakė: „Turtai, mano brangusis, nėra tinkami ryšiai!“ (Žodžių žaismas angl.:„Properties, my dear fellow, are not proper ties“). Baba, kaip Mokytojas, visą laiką ir visur dirba šį darbą.
Kiekvieną Savo kalbą Jis pradeda žodžiais „Dieviškosios atmos įsikūnijimai“ (Divyatma svarupulara). Tai visų Jo mokymų esmė. Žmogus turi suprasti, kad jis yra atma, nenugalima, nesunaikinama, neribota, Būtis-Sąmonė-Palaima, banga Dievo vandenyne. Šią Tiesą suvokti – tai atsiduoti Dievui iš tikrųjų, – sakė Šankara.
Baba nori, kad kiekvienam būtų pasakyta tiesa apie jį patį, kad kiekvienam būtų leista žvilgtelėti į save. Baba sako, kad Gyvenimo medžio (Ašvatos) šaknys yra atmoje. Jei neturime tikėjimo, mes išdžiūstame ir esame svaidomi tai šen, tai ten likimo vėjo – aikštingų laikinumo gūsių. Gyvenimo kamienas ir šakos, šakelės ir lapai yra mūsų ryšiai bei įsipareigojimai išoriniame pasaulyje, giminaičiai ir artimieji, „aš“ ir „mano“, pliusas ir minusas, į kuriuos susiskaido gyvenimas. Medžio žiedai – tai meilės žodžiai, mintys ir darbai. O palaima – vaisius. Bet, Baba sako: „Vaisiaus saldumas – tai dorybė, geras, dieviškas charakteris (sila). Be charakterio, kuris daro vaisių vertingą, ir be atmos šaknų, kurios palaiko medį, gyvenimas tėra smėlynų arimas, o kūnas tėra kuras,kirmėliųpašaras.“
Siekdamas, kad žmogus suprastų, jog turi dvasinę širdį, Baba sukūrė nemažai organizacijų, kurioms vadovauja Jo pasekėjai, perėmę Jo mokymą ir Jo vadovaujami. Vaikai atvedami į žmogiškųjų vertybių ugdymo pamokas. Jie nuolat mokomi giesmių, vaidina epizodus iš Upanišadų, Puranų, iš šventųjų gyvenimo. Jie mokomi gerbti tėvus ir vyresniuosius, prisiminti aukštesnes gyvenimo vertybes. Jie sveikina vienas kitą, tardami šventąjį skiemenį Om. Mokydamiesi raidę A, jie nesako „apple“, jie sako „Ardžuna“. Jie nekartoja beprasmių posmų „Baa Baa Black Sheep“, – jie gieda Dievo vardus „Raghupati Raghava Rajaram“.
Paaugę berniukai ir mergaitės tampa jaunaisiais patarnautojais (sevadalais). Tada jie mokosi posmų iš Bhagavadgytos ir giesmių, kurias, garbindami Dievą, giedojo šventieji. Jie medituoja, lanko pirmosios pagalbos pamokas, vaidina, tapo ir mokosi viešai kalbėti dvasinėmis temomis, pritaikydami pasakojimus ir alegorijas.
Kai jiems sukanka aštuoniolika metų, jie papildo nuolatiniųpatarnautojų (sevadalų) gretas ir gauna gerą dvasinį ugdymą, kad atlaikytų nelengvą tarnavimo (sevos) darbą. Jie eina giedoti dieviškųjų giesmių į kalėjimus, prieglaudas, ligonines, vargšų mokyklas ir bendrabučius. Jie palaiko švarą savo kaime ar miestelyje, stato vaidinimus moralės temomis, būna donorais. Jie pasinaudoja kiekviena galimybe pagelbėti skurstantiems ir vargstantiems.
Vyresnieji organizuoja tarnavimo (sevos), bhadžanų giedojimo grupes, studijų ratelius ir šventes, mininčias išminčių ir šventųjų didybę. Moterys kuria savo grupes, dirba vaikų žmogiškųjų vertybių ugdymo klasėse. Taip Svamiui įkvepiant ir vedant, plėtojasi dvasinė transformacija. Svamis sako: „Ši organizacija įkurta tarnavimo veiklai plėsti. Ji nebuvo sumąstyta tam, kad demonstruotų atsidavimą, rinktų sekėjus ar ieškotų paramos kokiai nors moderniai atšakai. Ji skirta savo esmei suvokti ir susilieti su ja.“
Vidya dadathi vinayam– Išsilavinimas turi suteikti žmogui kuklumo. Išmintingieji yra kuklūs, nes nežino daugiau. Kuklumas ir pagarba – tikrieji išsilavinimo vaisiai. Bet šių laikų mokyklose ir koledžuose pirmiausia nyksta pagarba. Baba kartoja Gytos teiginį Panditaah samadarsiah – išsimokslinusieji regi vienovę. Jie nekelia kivirčų, jie neskatina neapykantos. Jie siekia Vieno, kurį pažinus, visa kita tampa žinoma. Jie siekia harmonijos, o ne konfliktų. Bet šiais laikais išsimokslinusieji pilni pavydo, pagiežos ir konfliktų – tai tapo „profesine liga“. Baba mano, kad tiesos ir teisingumo atkūrimo darbas turi vykti ir švietimo institucijose, nes kasmet jos „įlieja į tautos gyvenimo srautą nuodų – nepagarbos, nedisciplinuotumo, neišmanymo ir kultūros be šaknų.“
Upanišadas studijuojantiems mokiniams prieš kiekvieną pamoką guru kartodavo, kad ugdymas yra bendra mokinio ir mokytojo patirtis, ir kad menkiausias pykčio ar nesusipratimų šešėlis suteršia visus tris – ir duodantįjį, ir gaunantįjį, ir pačią dovaną. Šių laikų mokiniai terorizuoja mokytojus; o mokytojai skaičiuoja savo piniginį atlygį ir vengia savo pagrindinės pareigos – mokyti. Upanišadų mokytojai siųsdavo mokslus pabaigusius mokinius namo su pamokymu: „Kalbėk Tiesą, eik teisingu keliu. Gerbk motiną kaip Dievą, gerbk tėvą kaip Dievą, gerbk Mokytoją kaip Dievą“. Bet dabar tėvai laikomi kliūtimi, trukdančia jaunimui nuo kito kartas skiriančios prarajos kranto. Motina vadovaujasi pasenusiais prietarais, o mokytoją galima papirkti ar prigąsdinti, kad jis duotų pažymėjimą ir parašytų gerą pažymį per egzaminus.
Baba suprato, kad jaunimą reikia sugrąžinti iš klaidingo kelio. Juos reikia įspėti, kokia pražūtis laukia ne tik jų, bet ir jų pačių šalies, taip pat ir kitų šalių. Atmosfera, kurioje jie auga, vaidmenys, kuriems juos rengia tėvai, švietimo darbuotojai ir vadovai, dvelkia veidmainyste ir ribotumu, smulkmeniškumu ir pojūčių dirginimu. Sakoma, kad pavyzdys geriau nei pamokymas. Bet pavyzdys, kurį vyresnioji karta duoda jaunimui, yra žalingesnis už pamokymus! Baba kaltina tėvus, mokytojus, visuomenę, kad jie augina jaunąją kartą atbukusią, nuobodžią, paniurusią mokyklose, kuriose neigiamas idealizmas ir atmetamas Dievas. Baba sako, jog nėra autoritetų, kurie būtų nurodę, ką Avataras gali daryti, o ko ne. Krišna nusprendė važnyčioti kovos vežimą, nes tai buvo geriausias ir greičiausias būdas atlikti darbą, dėl kurio Jis atėjo. Rama išėjo medžioti aukso elnio, nors ir žinojo, kad tai tebuvo gudri apgaulė, nes Jis turėjo pasišalinti, kad Ravana galėtų pagrobti Sitą, t.y. , padaryti nusikaltimą, už kurį teisėtas atpildas buvo mirtis. Todėl ir Baba sakė: „Kas Man neleidžia steigti koledžų? Niekas negali uždrausti gėlei skleisti savo aromato. Tai Mano prigimtis – mokyti, iškelti į šviesą žmogui įgimtą dieviškumą. Aš naudoju šiam tikslui visas priemones. Jūs meldėte „Tamaso Ma Jyotir Gamaya“ – iš tamsos vesk mus į šviesą! Tai – atsakas.“
Pirmiausia Baba pagalvojo apie tai, kad reikia pakoreguoti moterų ugdymą, nes, kaip Jis rašė knygelėje „Dharma vahini“, „Tauta negali būti išugdyta stipri ir pastovi kitaip, kaip tik keliant jos moterų kultūrą. Ši karta pilna neteisingumo, piktos valios ir godumo, melo ir žiaurumo, nes motinos, kurios ją išaugino, nebuvo pakankamai budrios ar įžvalgios arba vyrai nepakankamai pasitikėjo jomis, auginant ir drausminant jų vaikus. Praeitis yra praeitis. Norint išgelbėti nors būsimąją kartą, reikia labai apgalvotai ugdyti moteris, suteikti joms išminties, ištvermės ir tikėjimo, kad jos pajėgtų imtis tos didžios atsakomybės, kuri joms tenka.“
1966 metų birželį mergaičių vidurinės mokyklos kvietimu Baba atvyko į Anantapurą, didžiausią rajono miestą ir jo sostinę, esančią 60 mylių nuo Prašanti Nilajamo. Jį paveikė sunki mergaičių padėtis, nes jos, norėdamos įgyti aukštąjį išsilavinimą, turėjo važiuoti toli į kitus miestus. Nuo amžių moterys buvo doros sergėtojos, o lopšys – pirmoji vaiko mokykla. Todėl Baba paskelbė, kad greit Anantapure bus atidarytas Moterų koledžas.
Koledžas buvo atidarytas 1968 metų liepos 22 dieną. Andra Pradešo valstijos švietimo ministras, pirmininkavęs susirinkimui, pasakė, kad atidarytas ne tik dar vienas koledžas, bet atverstas naujas puslapis moterų švietimo istorijoje. Baba pasakė, kad Jis numato įkurti kiekvienoje Indijos valstijoje po 1-2 koledžus, kurie vėliau bus sujungti į universitetą.