Satjos Sai Babos biografija

II Dalis

VIII. SATJA SAI BABA IR TRADICINĖ INDŲ RELIGIJA.
VEDŲ ATGAIVINIMAS

1.Satja Sai Baba ir kiti dvasiniai mokytojai

(Satčitananda, Sadananda, Šivananda, Purušotamananda, 1957 m.)

Prieš pratęsdami pasakojimą apie Sai Babos gyvenimą ir veiklą septintajame dešimtmetyje, trumpam sugrįžkime į šešiasdešimtuosius metus ir pasekime Jo keliones po šventąsias Indijos vietas bei susitikimus su žinomais jogais ir mokytojais.

Satja Sai Baba yra pasakęs, jog Jo misiją sudaro Vedų atgaivinimas, šventikų ir šventraščių aiškintojų dvasinis sustiprinimas, atsidavusiųjų gelbėjimas ir teisingumo (dharmos) atkūrimas.

Devintasis Indijos Dieviškojo gyvenimo bendruomenės suvažiavimas Venkatagiryje 1957 metais buvo posūkis Sai Babos dharmos atkūrimo darbe. Satja Sai Baba pirmininkavo šiame suvažiavime ir kvietė visus į dvasinį darbą bei atgimimą. Suvažiavime dalyvavo tokie žinomi Indijos mokytojai-vienuoliai, kaip Svamis Satčitananda ir Svamis Sadananda. Savo kalboje Baba sakė, jog dvasinių bendrijų pareiga yra nukreipti žmonių protus į Dievą ir padėti apsivalyti nuo aistrų ir troškimų. Suvažiavimo metu Baba ilgai bendravo asmeniškai su vienuoliais ir šventųjų raštų žinovais. Svamiui Satčitanandai Baba priminė apie ypatingą jogišką regėjimą, kurį Svamis patyrė prieš 37 metus, ir pagyrė jį už dvasines pastangas, tačiau papriekaištavo, jog dabar Satčitananda daug jėgų ir laiko skiria ašramų kūrimui, susitikimams su žmonėmis bei įvairių programų aptarinėjimui. Jis paklausė: „Argi tu nežinai, kad didi siela pati savaime spinduliuoja dvasinę išmintį ir keičia kitų žmonių sąmonę?“ Svamis Satčitananda nusistebėjo, jog Sai Baba žino apie jo regėjimą, patirtą tuo metu, kai Baba dar nebuvo gimęs. Baba jam atsakė klausimu:„Argi Aš gimstu? Argi Aš mirštu?“

Satčitananda ir Sadananda lydėjo Sai Babą Jo kelionėse po Indiją. Vėliau Satčitananda kalbėjo, kad bendraujant su Baba kasdien, jiems teko laimė daugybę kartų patirti jo dieviškumą, ir jis įsitikino, jog Baba yra visų širdyse ir žino viską. Vienas nepaprastas įvykis, liudijantis apie tokį žinojimą, nutiko Kodaikanale. Kalbėdamas su pasekėjais, Baba staiga sušuko: „Nešauk!“ ir paliko kūną, kuris apie valandą gulėjo sustingęs. Sugrįžęs Baba paprašė kuo skubiausiai siųsti telegramą į Bhopalą, esantį už 1000 mylių, ir nurodė adresą. Žodžiai turėjo būti tokie: „Nesijaudink! Revolveris pas mane. Baba.“ Satčitananda suabejojo, ar galima minėti revolverį, ir pasiūlė parašyti „instrumentas pas mane“. Visi nekantravo sužinoti, kas įvyko, bet Baba tylėjo. Po trijų dienų iš Bhopalo atėjo laiškas, atskleidęs, kad Sai Baba iš tikrųjų yra gelbstintis Viešpats. Laišką parašė karininkas, tarnavęs Antrajame Pasauliniame kare ir šiuo metu užimantis aukštas pareigas Indijos vyriausybėje. Reorganizuojant gynybos ministeriją, jaunesni ir mažiau nusipelnę karininkai buvo paskirti žymiai aukštesnėms pareigoms ir jis pasijuto įskaudintas bei pažemintas. Nusivylęs tokiu karjeros posūkiu, jis nusprendė tą „pažeminimą“ užbaigti vienu šūviu. Tuo metu, kai jis nukreipė revolverį į save, Baba, sušukęs „Nešauk!“, paliko kūną ir – pasigirdo stiprus beldimas į duris. Paslėpęs revolverį ir atidaręs duris, karininkas išvydo mokslo draugą su žmona ir tarną su lagaminais. Bičiulis buvo energingas ir šnekus. Jis kalbėjo ir juokavo, ir karininko mintys apie savižudybę pamažu išsisklaidė. Po gero pusvalandžio svečiai pasiteiravo apie šeimininkę. Išgirdę, jog ji išvykusi į kaimą pas tėvus, jie nusprendė apsinakvoti kitur. Išlydėjęs juos pro duris, karininkas pasigedo revolverio. Kas galėjo jį paimti? Vieną kartą jis buvo apsilankęs Putapartyje, o jo žmona buvo karšta Sai Babos pasekėja. Ar tai galėjo būti Baba? Tai gal ir tie lankytojai buvo Jis? Karininkas užrakino namus ir nusivijo svečius, tačiau jie dingo kaip į vandenį. Grįžęs namo jis mąstė apie tai, kas nutiko, kai pasigirdo dar vienas beldimas į duris. Tai buvo telegrama iš Kodaikanalo: „Nesijaudink! Instrumentas pas mane. Baba.“

Satčitananda sakė, kad šis nutikimas daug keistesnis, nei aprašytieji Šventuosiuose raštuose. Savo valios jėga Baba tą pat akimirksnį sukūrė 3 kūnus ir privertė juos suvaidinti savo vaidmenis. Jis tiksliai, iki menkiausių smulkmenų atkūrė tų žmonių balsus, eiseną ir judesius, jų bruožus bei jiems būdingus žodžius. Jie pasakojo įvykius ir anekdotus iš senų koledžo laikų. Satčitananda pasakė, jog tai padaryti gali tik Dievo Avataras.

Nenuostabu, kad po šio ir kitų panašių patyrimų Satčitananda ir Sadananda parašė savo Mokytojui Šivanandai apie Sai Babą ir Jo dieviškas savybes. 1957-ųjų vasarą Svamis Šivananda, Dieviškojo gyvenimo bendruomenės Rišikeše prezidentas, pakvietė Sai Babą į savo ašramą.

Šivanandos ašrame Baba nemažai laiko skyrė vienuoliams ir akademijos studentams, kalbėjosi su jais įvairiais dvasinio gyvenimo klausimais. Mokytojai Satčitananda ir Sadananda atsakinėjo į daugybę klausimų apie Sai Babos gyvenimą ir misiją. Vienam jaunam studentui Satčitananda pasakęs, jog Baba žino, kas vyksta bet kuriuo metu bet kuriame dvasiniame plane ir kad Jis yra visuotinės sąmonės įsikūnijimas. Sai Baba materializavo Šivanandai maldų vėrinį bei specialiai jam skirtą vibhutį, kad sustiprintų jo sveikatą. Kai Baba su pasekėjais atvyko į ašramą, Šivananda buvo vežiojamas vežimėlyje. O paskutinę dieną Šivananda pats entuziastingai vedžiojo Babą po savo ašramą ir visi matė, kaip jis laipiojo laiptais.

Vieną dieną Baba pasiūlė visiems pasivažinėti Gango pakrantėmis. Kaip visada tokiose išvykose, Baba pasirinko gražią laukymę, visi susėdo ir užsimezgė įdomus pokalbis. Vienuoliai klausinėjo, kaip suvokti dvasią (atmą) ir kaip įveikti didžiąją iliuziją – mają. Grįžtant atgal, Baba liepė sustabdyti autobusą ir, nusileidęs stačiu skardžiu žemyn, sustojo prie lentelės su užrašu „Vasištos ola“. Vasištos ola žinoma nuo seno, joje atsiskyrėlišką gyvenimą gyveno didieji senovės vienuoliai ir asketai. Iš olos pasirodė septyniasdešimtmetis Svamis Purušotamananda, praleidęs čia jau 40 metų. Visko atsižadėjęs, didžiąją gyvenimo dalį jis paskyrė Šventųjų raštų studijavimui. Dar 1918 metais savo Mokytojui jis parašė: „Viskas yra iliuzija ir aš nenurimsiu, kol nepatirsiu Tiesos!“ Jo veidas švietė tyru džiaugsmu, o išgirdęs nors mažiausią užuominą apie Dievo šlovę, jis pasinerdavo į palaimą. Purušotamananda pasveikino Babą lyg būtų Jo laukęs, ir pakvietė į vidų. Baba priminė jam apie išbandymus, patirtus pirmaisiais metais oloje, apie leopardus bei kobras ir netikėtą Dievo pagalbą. Išgirdęs, jog Svamis jau daug metų kenčia skrandžio skausmus, Baba materializavo jam gydantį ledinuką ir nurodė, kokios dietos laikytis. Tą vakarą Baba dovanojo Purušotamanandai dievišką regėjimą. Baba liepė visiems išeiti iš olos, o jie abu pasitraukė į vidinį kambarį. Vienas iš liudininkų, Dieviškojo gyvenimo bendruomenės Venkatagiryje prezidentas, pasakoja: „Šis reginys išliko mano atmintyje iki šios dienos. Stovėjau prie įėjimo į olą ir mačiau, kas vyko viduje. Baba atsigulė ir padėjo galvą Svamiui ant kelių. Staiga visas Jo kūnas sušvito. Atrodė, kad Jo galva ir veidas labai išaugo ir spinduliavo ryškia šviesa. Mane apėmė nepaaiškinamas džiugesys.“ Būtent tokioje pozoje vaizduojamas Dievas Višnus, kurį Purušotamananda garbino nuo vaikystės.

Iš Šivanandos ašramo Sai Baba su pasekėjais patraukė į Brindavaną, kur kadaise gyveno Krišna. Baba vaikščiojo Jamunos pakrantėmis ir rodė šventas vietas: kur buvo nugalėta gyvatė, kur Krišna žaidė su piemenaitėmis, kur apvirto vežimas, kur buvo išrauti medžiai – dvyniai. Atrodė, atgijo „Bhagavatos” puslapiai. Kas žino, kokie prisiminimai Jį užplūdo tuo metu?

2.Senųjų šventyklų dvasinės energijos sustiprinimas

(Ajodja, Benaresas, Kašis, Badrinatas, 1962 – 1965)

Baba dažnai sakydavo, jog šventųjų vietų poveikis proporcingas maldininkų atsidavimui ir maldų nuoširdumui. Babos kelionių po maldininkų lankomas vietas tikslas buvo atgaivinti žmonių širdyse tikėjimą jomis. 1962 – 1965 metais Baba pabuvojo žinomose Indijos šventyklose Ajodjoje, Benarese, Kašyje, Badrinate, aplankė Šri Sailamo ir Pandarpuro šventyklas.

Į Ajodją Baba išvyko su nedidele pasekėjų grupele. Pakeliui Jis rodė įvairias vietas, susijusias su „Ramajana”, pašventintas Dieviškų įvykių. Jis kalbėjo, jog šiose vietovėse gyvenančių žmonių širdys vis dar pilnos atsidavimo ir Jis girdi jų širdyse netylantį Ramos Vardo kartojimą. Baba apsilankė Ramos šventykloje. Čia Jis kalbėjo, jog Kosminė Dievo dvasia ir ribotame įsikūnijime išlieka nesumažėjusi ir nesutepta. Tą galią reikia nuolat maitinti ritualais, nuoširdžiomis maldomis, palaikyti ją pasekėjų, šventikų ir Mokytojų tyrumu ir atmosferos šventumu. „Žmonės garbina Dievą, gyvenantį Ajodjoje ar Dvarakoje. Tai neteisinga, nes Jis yra visur. Apriboti Jį – reiškia, paneigti Jo didybę.“

Iš Ajodjos Baba su pasekėjais nuvyko į senovinę šivaitų šventyklą Benarese. Ši šventykla įamžinta istorijoje, epuose ir legendose, giesmėse ir poezijoje. Joje yra lingamas (ovalo formos Dievo simbolis), kurį jau tūkstančius metų milijonai piligrimų garbina, liedami ant jo šventąjį Gango vandenį. Pats Benaresas yra šventa žemė ir tikima, jog miręs šioje vietoje žmogus išsilaisvina iš gimimų ir mirčių rato. Šventykloje Baba stebėjo apeigas. Netikėtai Jis žengė kelis žingsnius į priekį, materializavo vibhutį ir nupiešė juo tris plačias juostas ant lingamo. Po to materializavo kvapnią sandalo pastą ir prilipdė rutuliuką lingamo centre. Visi suprato, jog Baba atlieka gilią prasmę turintį ritualą. Dar sykį pasukęs ranką, Jis sukūrė deimantais, rubinais ir smaragdais nusagstytą Om ženklą. Visi pradėjo giedoti „Om Šivaja“. Baba uždėjo papuošalą ant lingamo ir liepė atlikti pagarbinimą ugnimi.

Šios kelionės metu Baba dažnai kalbėjo apie stabų garbinimą: „Pasekėjas turi matyti ne akmenį, iš kurio padaryta statula, bet Sąmonę, kuri yra viduje ir kurią ta statula simbolizuoja. Tą pačią Sąmonę, kuri yra ir žmoguje, kuri yra visa ko priežastis ir tuo pat metu yra aukščiau visko. Tik tada statulos garbinimas ir apeigos šventykloje turės prasmę.“

1961-ųjų vasarą Baba vėl apsilankė šiaurės Indijoje, žymiausioje višnuitų šventykloje Badrinate. 182 mylios iš Hardvaro į Badrinatą – tai siauras, vingiuotas kelias, iškaltas uolose. Čia kiekvienas žingsnis persunktas atgaila ir malda, atsižadėjimu ir Dievo ilgesiu. Apie tai pasakoja mitai ir legendos. Pakeliui piligrimas aplanko vietas, kur pabuvojo Šiva ir Parvatė, Rama, Narasimha ir kiti Dievo įsikūnijimai, kur Ardžuna laimėjo dieviškus ginklus, o dangiškasis dainius Narada gavo šventąjį muzikos instrumentą – vyną.

Pakeliui į Badrinatą Baba pasakojo, kaip atrodo šventykla, lyg būtų gerai žinojęs kiekvieną jos kampelį. Jis pasakė, jog Viešpats Narajana (Višnus) šioje šventykloje atvaizduotas atsiskyrėlio pozoje. Tradicija byloja, jog dabartinė Narajanos statula svetimšalių buvo įmesta į upę ir kad žinomam praeities Mokytojui Šankarai po ilgos ir griežtos atgailos buvo suteiktas žinojimas, kur ji yra. Šankara iškėlė statulą iš upės dugno ir vėl sugrąžino ją į jos vietą altoriuje. Baba taip pat paminėjo, jog po Narajanos statula yra paslėptas lingamas ir kad tai vienas iš penkių lingamų, kuriuos Šankara atvežė iš šventojo Kailaso kalno ir pastatė penkių žymių Indijos šventyklų altoriuose.

Taigi lingamas (Šivos simbolis) višnuitų šventykloje buvo puikus priminimas apie tai, kad skirtingų tikėjimų simboliai yra Vieno Dievo išraiška. Baba kalbėjo, jog reikia vėl atnaujinti lingamo energiją. Rytinių pamaldų metu Baba materializavo gražią keturrankę Narajanos (Višnaus) statulėlę. Po to Jis sukūrė tūkstantlapį lotosą, o kitu rankos mostu „išėmė“ iš slėptuvės lingamą. Baba padėjo lingamą lotoso centre ir liepė pasekėjams giedoti bhadžanas. Lingamas buvo permatomas, jo viduje švietė Dievo akis. Baba patvirtino, jog šis lingamas atvežtas iš šventojo Kailaso kalno. Baba taip pat materializavo sidabrinį indą, pilną Gango vandens ir apipylė juo Narajanos statulėlę, pasekėjams giedant šventas Vedų giesmes. Po ritualo lingamas vėl išnyko. Baba paaiškino, jog jis buvo sugrąžintas į slėptuvę, į kurią prieš 1200 metų ją padėjo Šankara.

1963 metų pradžioje Baba apsilankė Šri Sailame. Ši šventykla ištisus amžius buvo dvasios prieglobstis maldininkams. Čia taip pat pabuvojo Šankara ir pastatė jos altoriuje čakrą (ratą – laiko simbolį). Baba apipylė Šivos statulėlę materializuotomis aukso gėlėmis ir pasakė: „Reikia atgaivinti šventųjų vietų atmosferą, reikia sustiprinti šias vietas globojančių vienuolių dvasią ir įkvėpti jiems tikėjimą. Ši užduotis – dharmos (teisingumo) atgaivinimo misijos dalis.“

Čia paminėta tik nedidelė Sai Babos kelionių po Indiją dalis, atgaivinant šventųjų vietų dvasinę energiją ir žmonių pamaldumą.

3. Vedų aiškintojų ir šventikų sustiprinimas

Šventųjų vietų atgaivinimas – tai tik vienas iš dharmos (teisingumo) atkūrimo būdų. Reikia taip pat įkvėpti Tiesos mokytojus ir šventikus, kad jie suvoktų savo didžiulę atsakomybę.

1962 metais Prašanti Nilajame, per Dasaros šventę buvo nutarta atlikti senovinį 7 dienų apeiginį aukojimą Dievui. Buvo sukviesti Vedų aiškintojai ir šventikai iš įvairių Indijos vietų. Rytais buvo giedamos Vedų mantros ir į ugnį pilamos įvairios aukos, o po pietų buvo skaitomos paskaitos, aiškinami įvairūs šventųjų raštų teiginiai. Vadovauti aukojimui buvo paskirti žymiausi Vedų aiškintojai, kaip Šri Ganapatis Šastris ir kiti. Šri Ganapatis Šastris vėliau sakė, jog per savo 50 metų šventiko patirtį jam nebuvo tekę regėti taip skrupulingai tiksliai atliekamų apeigų, prisilaikant griežčiausių doktrinos reikalavimų. Vienas svarbiausių šio ritualo pasiekimų buvo tas, kad jis pakeitė pačių šventikų ir Vedų žinovų požiūrį. „Šventųjų raštų ir dharmos ignoravimo era baigėsi“, – pasakė Baba. Šri Ganapatis Šastris prisipažino, jog jis atvyko pas Babą galvodamas, kad Baba tėra dar vienas magas. Tačiau bendraudamas su Juo diena iš dienos ir matydamas įvairius Jo dieviškumo pasireiškimus, Ganapatis pripažino, jog Sai Baba pats yra dieviška asmenybė, kuriai skiriamos visos aukos. Kitas žinomas šventikas, Surjanarajana Šastris, viešai pareiškė, jog atvyko čia netikėdamas Baba. Jo neįtikino daugybės žmonių pasakojimai apie tai, kaip jų gyvybę išgelbėjo Sai Babos materializuotas vibhutis. Tačiau baigiantis aukojimui, jis pasakė: „Aš supratau, jog Baba – tai vėl atėjęs Krišna“.

Šventieji raštai nurodo, kokias savybes ir galias turi turėti Dievo Avataras. Venkatasuba Šastris iš Varangalo, abejojęs Sai Babos dieviškumu, pritaikė Jam šventraščiuose nurodytus reikalavimus. Jis taip pat padarė išvadą, jog Baba yra Dievo Avataras, ir pakvietė visus laikyti Jį Mokytoju ir taip išsigelbėti. Baba pats yra pasakęs, jog suprasti, kas Jis yra, gali tik Šventųjų raštų žinovai. Todėl nenuostabu, kad 100 šventikų, dalyvavusių aukojime, vieną dieną nutarė pašvęsti Babai.

Pagarsėjusius senųjų disciplinų žinovus, skaitančius paskaitas visoje šalyje, stulbino Sai Babos Vedų išmanymo gelmė ir apimtis. „Jo kalbose nėra nė mažiausio nukrypimo nuo Šventųjų raštų, nė vieno prieštaravimo. Jis aiškina temas pagal Šventraščiuose nustatytus griežtus kanonus. O svarbiausia – kiekvienas Jo žodis pilnas meilės nektaro. Paprastomis istorijomis Jis pailiustruoja sunkiai suprantamus dalykus“, – kalbėjo mokytojai.

Pasibaigus apeigoms, Sai Baba pakvietė Šri Ganapatį įkurti Prašanti Nilajame Vedų ir sanskrito studijų akademiją. Jis pasakė: „Reikia atgaivinti Vedas, nes jose – dharmos (teisingumo) šaknys. Mano užduotis yra parodyti jums, jog Vedų nurodymai, jei jie bus įgyvendinti, duos pažadėtus vaisius“. Tada pirmieji 20 berniukų buvo įšventinti į dvasinį gyvenimą tradicinėmis apeigomis. Šventieji raštai nurodo, jog vaikai turi pradėti kartoti Gajatri mantrą anksčiau, negu juos apima juslinių malonumų poreikis. Šis ritualas Indijoje buvo gerokai pamirštas. Daugelyje Indijos vietų jis būdavo atidedamas iki vedybų arba ir visai jo atsisakoma. Kai išdžiūsta dvasinės disciplinos šaltinis, ar gali rasti atgarsį širdyje aukšti idealai?

Nuo to laiko prasidėjo kasmetinis vaikų įšventinimas į dvasinį gyvenimą. 1964-aisiais susirinko 300 berniukų, 1965-aisiais – net 450. Ši apeiga tęsiasi iki mūsų dienų.

4. Šiva ir Šakti (1963 m. Guru purnimos šventė ir Sai Babos išgijimas)

1963 liepos 6-ąją Prašanti Nilajame įvyko stebuklų stebuklas. Tas įvykis pritraukė prie Sai Babos daugybę žmonių ir sustiprino jų tikėjimą bei atsidavimą.

Viskas prasidėjo birželio 28-ąją, kai Baba paprašė pranešti, jog visą savaitę nebus asmeninių pokalbių su pasekėjais. Niekas negalėjo atspėti, kodėl, nes nieko ypatingo, atrodė, neįvyko. Šeštadienį, birželio 29-osios rytą, eidamas į savo kambarį, Baba prasitarė, jog Jam „svaigsta galva“ ir staiga parkrito ant grindų. Kairės rankos kumštis susigniaužė, kairė koja sustingo, pirštai įsitempė. Buvo akivaizdu, kad iš savo begalinės užuojautos Jis prisiėmė paralyžiaus priepuolį, kuris turėjo pakirsti kažkokį Jam atsidavusį žmogų. Artimi pasekėjai, ne kartą matę, kaip Jis prisiima įvairiausias ligas ir net infarktą, laukė, kada Jis atsigaus, ir tikėjosi išgirsti išgelbėto žmogaus vardą. Tačiau to neįvyko. Babos veidas ir lūpos persikreipė, kairė akis žiūrėjo nieko nematančiu žvilgsniu. Slinko minutės, valandos, ir pasekėjų nerimas pamažu virto baime. Liūdesys užplūdo kambarį ir pasklido po visą ašramą. Pakviestas Sai ligoninės gydytojas pasakė, jog Baba yra komos būsenos, ir visi simptomai rodo apopleksijos priepuolį. Žandikauliai buvo kietai sukąsti, pulsas šokinėjo iki 100 tvinksnių per minutę. Kažkas suabejojo, jog liga gali būti tikra, šoko į automobilį ir nuskubėjo į Bangalorą atvežti kito gydytojo. Vėliau šis gydytojas rašė: „Užėjęs į Sai Babos kambarį, pamačiau Jo fizinį kūną komos būsenos. Išanalizavęs Jo būklę, turėjau padaryti išvadą, kad tokia pusiau komos būklė ir Jo kūno padėtis rodė, kad buvo pažeista dešiniojo smegenų pusrutulio priekinė dalis. Mūsų pastangos suleisti Babai vaistų nuėjo niekais: silpnu judesiu Jis parodė, jog atsisako injekcijos, ir man teko grįžti į Bangalorą. Nebesitikėjau vėl išvysti fizinį šio Avataro pavidalą“.

Visą dieną Baba buvo be sąmonės. Pasekėjai negalėjo net vandens Jam paduoti – žandikauliai buvo kietai surakinti. Jis atrodė labai išsekęs. Putaparčio ligoninės gydytojas sakė, jog Jį kankina stiprūs širdies skausmai. Ašramo gyventojai, susirinkę po langais, su ašaromis laukė pabaigos. Pirmadienį atmosfera tapo dar tragiškesnė. Silpnu rankos judesiu Baba pakvietė arčiau ten buvusius pasekėjus, liepė jiems tęsti savo darbą ir negąsdinti iš toliau atvykusiųjų: „Pasakykite jiems, tegu važiuoja namo ir atvyksta kitą kartą“. Prašanti Nilajamas ūžė nuo įvairiausių gandų ir spėlionių, tačiau Putaparčio gyventojai prisiminė Jo „ligą“ Uravakondoje, po kurios prasidėjo naujas puslapis Sai istorijoje.

Atėjo antradienis. Atrodė, jog Baba kartais atgauna sąmonę. Kai vėl atvyko gydytojas, Baba pasakė:„Jis gali Mane pamatyti ir tegu važiuoja namo. Tai tęsis 5 dienas. Rytoj skausmas sumažės. Per šias 3 dienas Aš patyriau 2 infarktus. Jūs girdėjote dejones. Niekas kitas nebūtų išgyvenęs.“

Trečiadienį apie 9 val. ryto Baba buvo labai nusilpęs. Atrodė, jog Jis miršta. Jis sunkiai kvėpavo. Pasekėjai ir Jo šeimos nariai, nors ir tikėjo, kad Baba dieviškas, verkė kaip išsigandę vaikai. Ar kviesti dar vieną gydytoją? Ar šiuo atveju gydytojas gali kuo nors padėti? Jų pečius slėgė didžiulė atsakomybė. Susėdę po medžiais netoli šventyklos, jie svarstė, ką daryti. Tuo metu Baba atgavo sąmonę, tačiau po poros valandų Jo būklė dar pablogėjo. Jis duso ir blaškėsi. Rankos ir kojos atšalo. Gydytojai sėdėjo atsirėmę į sieną ir meldėsi. Ištisas 4 valandas Baba merdėjo. Paskui staiga atmerkė akis, apsidairė ir nusišypsojo. Dar po valandos Jis pamojo žmonėms prieiti arčiau ir pradėjo kalbėti. Iš Jo burnos veržėsi paskiri skiemenys ir žodžių nuotrupos, iš kurių šiaip taip pavyko suprasti, ką Jis norėjo pasakyti: „Protas yra lotosas su tūkstančiais žiedlapių. Kiekvienas žiedlapis nukreipia protą į išorę, į kokį nors reiškinių pasaulio aspektą. Pačiame lotoso centre dega tikrojo Aš liepsna. Ta liepsna visą laiką virpa, palinkdama tai į vieno žiedlapio pusę, tai į kito. Tačiau jei valios pastangomis palaikysi ją tiesią ir pastovią, tikrojo Aš nepaveiks tie įvykiai, kurie atsitinka kūnui. Šias keturias valandas Aš laikiau tą liepsną tiesią. Aš buvau atskirai, virš kūno, ir stebėjau jį iš viršaus, nepaveiktas ir nesusijęs.“ Tai priminė istoriją iš Širdi Babos gyvenimo, kai Jis 1886 metais kritiškos ligos metu „pakėlė aukštyn savo gyvybinę energiją“.

Apie 7 val. vakaro Baba ženklais parodė: „Šiąnakt miegokite čia“. Pasekėjai suprato, jog artinasi krizė. „Ar bus dar vienas infarktas?“ – paklausė jie. Baba linktelėjo. Tai buvo pati ilgiausia, tamsiausia ir baisiausia naktis penkiolikos Jo artimiausių pasekėjų gyvenime. Pagaliau išaušo ketvirtadienis, šeštoji kančių diena. Baba pasakė, jog skausmas praėjo, ir liepė paskelbti, kad pasekėjai ruoštųsi daršanui. Gydytojai meldė, kad Baba palauktų dar porą dienų iki Guru šventės, per kurią į Prašantį suvažiuos tūkstančiai iš visos Indijos. Tą vakarą Baba pasakė dar vieną gerą naujieną: „Krešulys smegenyse ištirpo“.

Išaušo Guru Purnimos rytas. Šventykla buvo sausakimša kaip niekada. Žmonės, išgirdę, jog Baba vėl pasirodys, ištisomis miniomis suplaukė iš aplinkinių miestų ir kaimelių. Iš antro aukšto nusileisti Babai padėjo trise. Vienas iš pasekėjų perkėlė Jo koją per slenkstį. Veidas tebebuvo perkreiptas, todėl Jo galvą aprišo baltu tvarsčiu. Paralyžiuota kairė koja vilkosi žeme. Pamačiusi Sai Babą tokioje būklėje, minia aiktelėjo ir prapliupo raudoti. Verkė net patys drąsiausieji. Babą slaugiusius pasekėjus užgriuvo lavina priekaištų ir prakeiksmų: „Tai brangiausia gyvybė visoje žemėje! Kam jūs Jį tempiate į daršaną?“ Žmonėms atrodė, jog tai pabaiga.

Sai Babą atsargiai pasodino ant kėdės ir apkamšė pagalvėlėmis. Vienas padėjėjas pakėlė Jo paralyžiuotą ranką ir atsargiai padėjo ant pagalvėlės. Minia vėl sudejavo. Sveikąja ranka Baba pamojo savo vertėjui N.Kasturiui ir, sunkiai tardamas žodžius, kažką pašnibždėjo jam į ausį. N.Kasturis pakartojo Babai, ką išgirdęs, ir įsitikinęs, jog suprato teisingai, paskelbė susirinkusiai penkiatūkstantinei miniai: „Baba sako: „Neliūdėkite! Tai ne Mano liga. Tai kito žmogaus liga, kurią Aš sau prisiėmiau. Aš negaliu susirgti. Nenusiminkite. Jei jūs liūdėsite, įskaudinsite Mane“. Baba liepė N.Kasturiui pasakyti susirinkusiems kalbą ir pasakė, jog po to kalbėsiąs Jis pats. Žmonėms atrodė, jog Jis ir taip jau daug jėgų išeikvojo, tačiau Baba davė ženklą, kad Jam paduotų mikrofoną. Sunkiai tardamas skiemenis, Jis pasakė kelis žodžius, tačiau niekas jų nesuprato. Baba pakartojo dar sykį. Tada vienas iš padėjėjų suprato, ką Jis nori pasakyti, ir pakartojo garsiai per mikrofoną: „Ar jūs Mane girdite?“ Minia ėmė raudoti. Jo neaiškūs žodžiai draskė pasekėjų širdis. Baba paprašė vandens. Jis pamerkė dešinės rankos pirštus į stiklinę ir pašlakstė vandeniu paralyžiuotąją kairę ranką ir koją. Po to perbraukė dešine ranka kairę ranką ir jau abiem rankom – kairę koją. Atsistojo. Pagalvėlės nukrito. Ir vėl visi išgirdo Jo Dievišką balsą: „Meilės įsikūnijimai!“ Jis pradėjo įprastą Guru purnimos kalbą, vėl sveikas, pilnas meilės ir dieviškas.

Žmonės negalėjo patikėti nei savo akimis, nei ausimis. Tačiau supratę, kad Baba vėl stovi priešais juos ir kalba, ėmė šaukti: „Džei“, šokinėti iš džiaugsmo, šokti ir verkti.

„Meilės įsikūnijimai!“ – sidabrinis Babos balsas vėl sugrąžino mus į tikrovę. „Tam, kas neturi prieglobsčio, Dievas yra vienintelis prieglobstis. Todėl Aš turėjau pasiimti sau šią ligą, kuri būtų pakirtusi vieną visų apleistą pasekėją. Jis nebūtų atlaikęs keturių infarktų. Pasekėjų gelbėjimas yra Mano pareiga. Ne pirmą kartą Aš pasiimu sau ligas tų, kuriuos noriu apsaugoti. Net gyvendamas praeitame kūne Širdyje, Aš vykdžiau šią pareigą. Tai Mano žaismas, Mano prigimtis. Pasekėjų gelbėjimas – tai dalis užduoties, dėl kurios atėjau.“

Baba kalbėjo ilgiau kaip valandą, taip pat lengvai, su ta pačia užuojauta ir meile, kaip visada. Baigdamas Jis pasakė: „Visus šiuos metus Aš slėpiau nuo jūsų vieną paslaptį. Atėjo laikas jums ją atskleisti, nes tai šventa diena. Aš esu Šiva ir Šakti, gimęs išminčiaus Bharadvadžos giminėje, nes tas išminčius buvo gavęs Šivos ir Šakti Malonę. Pats Šiva gimė šio išminčiaus giminėje kaip Širdi Sai Baba. Dabar abu – ir Šiva, ir Šakti – įsikūnijo Mano pavidalu. Šakti įsikūnys kaip trečiasis Sai toje pačioje giminėje Maisoro valstijoje.

Šią ligą turėjo iškęsti Dievo Šivos sutuoktinė Šakti, nes ji užsitraukė savo Viešpaties rūstybę, ištisas aštuonias dienas nepastebėjusi į Kailasą atvykusio išminčiaus Bharadvadžos. Bharadvadžą dėl to ištiko smūgis, o Šiva aptaškė jį gyvuoju vandeniu ir atgaivino. Šiandieną jūs matėte, kaip tokiu pat būdu Šakti (kairiosios kūno pusės) ligą išgydė Šiva (dešinioji pusė). Šie dalykai nesuvokiami žmogaus protu, todėl Aš juos taip ilgai slėpiau nuo jūsų. Bet dabar jūs visi matėte, kaip Šakti kentėjo, o Šiva ją išgelbėjo. Pasekėjo liga, kurią Aš prisiėmiau, yra tiesioginė priežastis, tačiau gilesnė priežastis yra atpildas ir Malonė.

5. Vedų mokslininkų akademija

1965 metais spalio 20-ąją, per Dieviškosios Motinos šventę buvo įkurta Visos Indijos Vedų mokslininkų akademija (Akhila Bharata Vidva Mahasabha). Prašanti Nilajame buvo susirinkę apie 200 vedų mokslininkų (panditų). Sai Baba kalbėjo: „Visose šalyse reikia atgaivinti vertybių pojūtį ir įskiepyti tikėjimą žmogaus dieviškumu. Tai užduotis, dėl kurios Aš atėjau. Pasaulį reikia išvaduoti iš neišmanymo ir aklo išdidumo, kuris veda į nuopuolį.“

„Vedose – teisingumo (dharmos) šaknys. Jei šaknys pažeistos, medis žus. Vedos suteikia amžiną palaimą ir ramybę. Jos visą veiklą paverčia Aukščiausiojo garbinimu ir išvaduoja žmogų iš nesibaigiančių troškimų ir liūdesio.“ Baba taip pat pasakė: „Vietoj saulės ir mėnulio, verčiau pažinkite save. Tai atneš jums palaimą ir ramybę.“

Vėlesnėse kalbose Sai Baba aiškiai nusakė Akademijos tikslus: „Šios Akademijos tikslas turi būti malda, kylanti kiekvieno žmogaus širdyje: iš tamsos vesk mane į Šviesą… Išsklaidykite neišmanymo tamsą, pažinkite visa apimantį pagrindą, Vandenyną, kuriame žmogus tėra banga. Paskatinkite žmones tikėti dvasia (atma) ir išsilaisvinimu iš liūdesio ir skausmo. Su meile dalinkitės savo žiniomis ir patyrimu su tais, kurie alksta… Mes neturime smerkti jokio tikėjimo, neturime kurti naujos sektos. Puoselėkite teigiamą požiūrį į dvasines pastangas.“ Sai Baba taip pat įspėjo, jog kol šventikai patys nepraktikuos to, ko jie moko, jų paskaitos tebus veidmainiavimas.

Akademijos nariai buvo garsūs Vedų mokslininkai, jau žinomi visoje Indijoje. Akademijos prezidentu buvo išrinktas dr. B. Ramakrišna Rao, didelis sanskrito ir telugu kalbų žinovas, žymus lingvistas, o taip pat visuomenės ir politinis lyderis, buvęs Andra Pradešo valstijos ministras pirmininkas, Keralos ir Utar Pradešo valstijų gubernatorius. 1964-65 metais daugelyje pietų Indijos valstijų buvo atidaryti Akademijos skyriai. Miestuose, miesteliuose ir kaimuose pradėta rengti paskaitas ir seminarus gyventojams. Upanišadų idealai ir dvasinės disciplinos buvo perduodamos platiems žmonių sluoksniams: bendruomenėse, gamyklose, universitetų miesteliuose, profesiniuose klubuose, piligrimų centruose, priemiesčių ir kaimų bendrijose. Paskaitos sutraukdavo dešimtis tūkstančių klausytojų miestuose ir visus – kaimuose, nes šventikai aiškino dvasines tiesas paprasta ir suprantama kalba.

Šventikai visada jautė Sai Babos moralinę paramą. Jie džiaugėsi, kad vėl atgyja žmonių susidomėjimas šventaisiais raštais ir kad jų išsimokslinimas bus naudingas Indijai. Tačiau Sai Baba yra labai griežtas mokytojas! Jis nori, kad šventikai, kurie skelbiasi išmaną Šventuosius Rašus, iš tikrųjų tikėtų Dievu ir būtų verti savo vardo ir padėties. Pavyzdžiui, vienas žinomas panditas iš Ist-Godavari rajono taip nusigyveno, kad iš tos nevilties ėmė neigti Sai Babos malonę. Jis uždraudė žmonai rašyti Babai laišką ir prašyti pagalbos. Tačiau kaip jis nustebo po dviejų dienų gavęs laišką nuo Sai Babos iš Prašanti Nilajamo (kuris yra už 800 mylių nuo Godavari), kuriame Baba griežtai pabarė jį už tai: „Kodėl tu jai pasakei „negalima“? Argi Aš nežinau? Argi Aš žinau tiktai tada, kai kas nors Man parašo? Argi Aš nežinau, pavyzdžiui, kad tu važiavai į Ramačandros miestą skaityti paskaitų apie Bhagavad Gytą, tikėdamasis užsidirbti truputį pinigų, ir sugrįžai namo tuščiomis? Argi Aš nežinau, jog po to tu ėmei sau priekaištauti, kad visas tavo išsimokslinimas yra veltui ir kad tavo patyrimas nieko nevertas? Aš palaikau visą šį pasaulį ir Man nesunku paremti tave ir tavo šeimą. Aš duodu tau visus šiuos sunkumus tik tam, kad tu ko nors išmoktum. Kai gyvenimas eina sklandžiai, žmonės tvirtina, kad taip yra jų pačių pastangų dėka, ir užmiršta Dievą. Kai gyvenimo kelyje atsiranda kliūčių, jie keikia likimą ir netenka tikėjimo. Prarasdamas viltį, tu įžeidi dvasią (atmą), kuri yra tavyje ir kuri nepatiria nei skausmo, nei džiaugsmo. Tu išmanai daugybę dalykų, tačiau nesistengi jų įgyvendinti ir taip gauti savo išsimokslinimo vaisių. Jei tik tu tikėtum, kad niekas negali užtemdyti dvasinės palaimos, kuri kaip gyvybės šaltinis slypi kiekvienoje širdyje, koks tu būtum laimingas! Tik įsivaizduok, koks būtum ramus ir susikaupęs.

Savo paskaitose tu dėstai apie dvasią ir palaimą, kurią patiria žmonės, giliai į ją pasinėrę. Lengva patarti kitiems. Tačiau kai reikia pačiam praktikuoti tai, ką patari, tau baisiai sunku. Tau, susikimšusiam į galvą visas Vedas, Šastras, Puranas ir Upanišadas, netinka dejuoti ir pykti. Vietoj to, kad imtumeisi paties geriausio būdo nerimui įveikti – Dievo Vardo kartojimo, kam tu švaistai laiką, galvodamas apie skausmą, baimę, praradimus ir liūdesį?

Imkis to, kas duota tau kaip tavo pareiga, – pareiga, kurios reikalauja tavo padėtis visuomenėje. Atlik ją drąsiai ir su džiaugsmu. Įgyvendink tai, ką žinai, ir pelnyk aukščiausią palaimą. Nesmerk nė vieno žmogaus. Atmink, kad Sai yra kiekviename. Kai tu smerki ką nors, tu smerki Sai.“

Po tokio tėviško, tačiau griežto perspėjimo Sai Baba užbaigia laišką žodžiais: „Sai, kuris gyvena tavo širdyje“.

IX. Jis yra visur. DIEVIŠKAS ŽAISMAS

1964 metų gruodžio 13 dieną Satja Sai Baba buvo Venkatagiryje – tuo metu ten vyko paskaitos. Tačiau jo neriboja nei laikas, nei erdvė. Kaip pasakoja Ram Mohan Rao, jaunimo technikos mokyklos Mandžeryje (netoli Kalkutos) direktorius, tą pačią dieną aštuntą valandą Satja Sai Baba netikėtai atsirado priešais jo namus. Atstumas tarp Mandžerio ir Venkatagirio yra 800 mylių, tačiau atstumas yra tik žaidimas, kurį Jis žaidžia, atskirdamas mus. Pasiklausykime, kaip aprašo šį apsilankymą R.M.Rao:

„Tą dieną mes visi – aš ir mano žmona su dukra buvome namuose. Tarnaitė pasakė, jog prie vartų laukia sadhu (klajojantis atsiskyrėlis). Mes išėjome pasižiūrėti ir labai nustebome išvydę Satją Sai Babą. Jis pasisveikino: „Hari Om, ramybė, ramybė, ramybė“. Mes nusilenkėme Jam ir pakvietėme į vidų. Norėjome nusivesti Jį į kabinetą, tačiau pakeliui Sai Baba pamatė namų šventyklėlę, kurioje tarp kitų šventųjų paveikslų kabėjo ir Jo nuotrauka, ir pasakė, jog geriau užeis čia. Jis sakėsi atvykęs pas mus todėl, kad Jį labai džiugina mano dukters Sailadžios atsidavimas. Baba paprašė manęs sukviesti pasekėjus bhadžanoms ir pokalbiui. Kai visi susirinko, Jis sugiedojo keletą bhadžanų, o po to pasikalbėjo su mumis skirtingomis kalbomis: su manimi – tamilų, su mano žmona – kanarų, o su kitais – mišriu tamilų–malajalų dialektu. Jis palaimino mus, dovanodamas jūros kriauklelių vėrinį, kurį pats užkabino ant savo portreto šventyklėlėje. Satja Sai Baba pasakė man, jog vasario 25-ąją mano tėvas ruošėsi atlikti Dievo Šivos pagarbinimo ritualą. Jis užtikrino, jog to nebereikia, nes Jis jau panaikino nelaimės grėsmę, nuo kurios šis ritualas turėjo apsaugoti, ir atleido šventvagystę, už kurią tėvas turėjo atgailauti.

Po to Sai Baba truputį užvalgė ir pasakęs, jog žmonės nekantriai laukia jo Kalahastyje, atsisveikino. Paprašęs nelydėti, Jis išėjo pro vartus ir po keleto sekundžių išnyko. Mes visi džiaugėmės šiuo netikėtu apsilankymu ir stebėjomės, kaip Jis akimirksniu dingo.“

Tačiau tai dar buvo ne viskas.

„Gruodžio 24-oji, ketvirtadienis, buvo šventinė diena. Jaučiausi vienišas, nes mūsų duktė Sailadžia buvo išvažiavusi į Mangalorą. Todėl po pietų su žmona aplankėme draugus ir sugrįžome namo pusę septynių vakaro. Kai prisiartinome prie namų, labai nustebome išvydę languose šviesas. Žmona pasiteiravo, gal išeidamas aš pamiršau jas išjungti? Pirmiausia apžiūrėjau pagrindinių durų spyną, tačiau ji buvo nepaliesta. Po to apėjau visą namą ir patikrinau kitas duris – jos visos buvo užrakintos iš vidaus. Tada atsirakinome priekines duris ir įėjome vidun. Viskas buvo savo vietose, tačiau degė visos šviesos. Ir staiga … maldų kambaryje mes pamatėme Satją Sai Babą! Apsidžiaugėme ir nusilenkėme Jam, o Jis paklausė tamilų kalba, ar mes neišsigandome. Atsakėme, jog labai džiaugiamės Jį matydami! Sai Baba paaiškino atėjęs dėl to, kad mes jautėmės labai vieniši, ir tarė: „Pagiedokime bhadžanas! Jei čia būtų Sailadžia, ji norėtų pagiedoti“. Jis ir pats sugiedojo keletą giesmių. Vėliau Sai Baba su mumis pavakarieniavo, pasikalbėjome apie šį bei tą ir Jis nuėjo miegoti.

Kitą rytą Jis anksti atsikėlė, nusiprausė, ir mes visi atsigėrėme baltos kavos. Pokalbis sukosi apie atsidavimą Dievui ir amžinąją Tiesą, regimojo pasaulio pagrindą. Staiga pamatėme Jo rankose rudrakšos (rudrakša – džiovintos uogos, vadinamos „Šivos akimi“) karoliukų vėrinį. Jis uždėjo vėrinį man ant kaklo laimindamas ir paliepė dėvėti jį ryte ir vakare meldžiantis. Po maldų turiu jį vėl pakabinti ant Sai Babos nuotraukos.

Mes drauge papusryčiavome. Tada papuošėme maldų kambarį gėlėmis ir pradėjome giedoti bhadžanas. Pasekėjai, sužinoję, jog atvyko Satja Sai Baba, susirinko į mūsų namus pagiedoti kartu. Baba vėl aiškino visiems mums apie atsidavimą Dievui. Paskui jis pasikalbėjo su kiekvienu asmeniškai.

Vidurdienį Satja Sai Baba pats atliko Arati – pagarbinimo ugnimi apeigą – ir išdalino visiems prasadą – pašventintą maistą. Ketvirčio kilogramo datulių, kurias turėjau namuose, užteko šimtui žmonių! Mes pavalgėme su Sai Baba priešpiečius. Po priešpiečių Jis porą valandų pailsėjo ir pusę penkių mes atsigėrėme arbatos. Penktą valandą Sai Baba vėl pasakė, jog Jo nekantriai laukia pasekėjai, palaimino mus ir išėjo pro vartus. Ir dingo. Koks nepaprastas stebuklas! Mes negalėjome patikėti savo akimis.“

Satjos Sai Babos biografas N.Kasturis rašo: „Ir aš negalėjau patikėti, nepatikrinęs šių žinių iš nepriklausomų šaltinių. Sai Baba yra pasirodęs nelaimėje atsidūrusiems žmonėms, tačiau, kiek man yra žinoma, niekada jis nebuvo apsistojęs kieno nors namuose taip ilgai ir taip akivaizdžiai. Tai visiškai prieštaravo gamtos dėsniams.

Aš parašiau laiškus dviems savo draugams su 84 klausimų sąrašu ir paprašiau juos dar paklausinėti poną R.M.Rao. Jie atsiuntė man laišką, kuris išsklaidė visas abejones.“

R.M.Rao papasakojo, jog gruodžio 13-ąją Satja Sai Baba vilkėjo geltoną rūbą. Jis atėjo basas ir pasuko tiesiai į šventyklėlę, sakydamas: „Aš eisiu į savo kambarį“. Mano draugai matė Sai Babos portretą, ant kurio buvo užkabintas rudrakšos vėrinys. Per keletą dienų portretas pasidengė storu vibhučio (šventųjų pelenų) sluoksniu. Gana keista, kad Babos veidas portrete liko švarus, tačiau visame plote aplink veidą nuolat byrėjo vibhutis, kurį šeimininkai rinko ir dalino kaip dieviškos Malonės dovaną.

R.M.Rao ir jo žmona ilgus metus buvo Širdi Sai Babos pasekėjai. Jie nė karto nesilankė Prašanti Nilajame, tačiau prieš septynerius metus įsigijo Satjos Sai Babos nuotrauką ir pakabino ją tarp kitų savo šventyklėlėje. Kai Sai Baba atsisėdo ir atsirėmė į sieną tiesiai po savo nuotrauka, jie pamatė, kad tai Jo nuotrauka! Jie pirmą sykį regėjo Jį gyvą. R.M.Rao ir jo žmona buvo skaitę knygą „Tiesa, Dievybė, Grožis (Sathyam, Sivam, Sundaram)“. Jie pamanė, jog Sai Baba važiavo į Kalkutą ar kokį kitą miestą netoliese ir nusprendė palaiminti juos savo apsilankymu.

Kai šeimininkų dukra Sailadžia paprašė Sai Babos bhadžanų knygos, Baba atsakė: „Neseniai vienas pasekėjas atvežė į Prašanti Nilajamą keturis šimtus knygų malajalų kalba. Aš duosiu tau vieną“. Tai sakydamas, Jis du kartus pasuko ranką ore delnu žemyn, sugavo akimirksniu atsiradusią knygą ir padavė ją mergaitei. Tai iš tikrųjų buvo ta pati knyga mėlynu viršeliu.

Pasekėjams susirinkus giedoti bhadžanų, Svamis pasikalbėjo su jais asmeniškai. Žinomo laikraščio redaktoriaus našlė pasiskundė, jog serga diabetu: „Mano laukuose užauga gausus ryžių derlius, tačiau aš nė kruopelės negaliu paimti į burną!“ Sai Baba jai atsakė: „Tai tavo praeitos karmos padariniai“. Jis paprašė šeimininko atnešti tuščią stiklinę. Vos tik Sai Baba paėmė ją į ranką, stiklinė prisipildė rausvo skysčio. Jis padavė stiklinę moteriai, tardamas: „Gerk tris kartus per dieną tris dienas. Tada galėsi valgyti ryžių, kiek panorėsi“.

Tarp kitų žmonių buvo ir vienas mažatikis. Sai Baba tai žinojo. Jis juokais paprašė R.M.Rao atnešti žirklutes ir pasiūlė tam žmogui nukirpti nuo Jo galvos vieną plauką. Žmogus labai stengėsi, tačiau jam niekaip nepavyko. Sai Baba liepė atnešti didesnes žirkles, tačiau ir šį kartą nepasisekė. Žmogus nuleidęs galvą išėjo.

Liudininkai rašo toliau:

„Mes matėme mažų kriauklelių vėrinį. Tokį vėrinį galima įsigyti pačiuose Indijos pietuose, prie vandenyno. Kiekviena kriauklelė ne didesnė už pipirą. Jos baltos su rudais taškeliais. Vėrinyje jų buvo šimtas aštuonios. Kai mes apžiūrinėjome vėrinį, iš kriauklelių byrėjo vibhutis.

Mes apžiūrėjome ir rudrakšos vėrinį. Satja Sai Baba taip pat materializavo apelsino dydžio metalinį puoduką su snapeliu ir padovanojo Sailadžiai. Dar Jis sukūrė skaisčiai raudonos spalvos šilko gabalą su auksiniais apvadais ir, duodamas jį mergaitei, paprašė R.M.Rao pasiūti jai palaidinukę. Jis taip pat materializavo šiek tiek vibhučio ir raudonų tumeriko miltelių ir paprašė perduoti juos Rao pusbroliui į Kalkutą. Po to Satja Sai Baba išėjo, pasakęs: „Manęs laukia programa Kalahastyje“. Niekas iš susirinkusiųjų tada nežinojo, kad Kalahastis yra netoli Venkatagirio – ir 800 mylių nuo jų namų! Pasakęs: „Nereikia manęs lydėti“, Sai Baba išėjo pro vartus ir dingo.

Antrasis apsilankymas įvyko ketvirtadienį, gruodžio 24-ąją. R.M.Rao su žmona sugrįžo į namus ir rado uždegtas šviesas. Maldų kambaryje, atsirėmęs į sieną, sėdėjo Satja Sai Baba. „Ar neišsigandai, Mane pamatęs?“ – paklausė Jis tamilų kalba. – „Atėjau pas jus į bhadžanas“. R.M.Rao turėjo parsinešęs iš turgaus saujelę džiovintų datulių – jų iš tikrųjų užteko visiems susirinkusiems! Vakare, prieš eidamas miegoti Sai Baba nukabino vieną savo portretą nuo sienos maldų kambaryje ir pakabino miegamajame. Dabar iš šio portreto gausiai byra šventieji pelenai.

Norėdamas įsitikinti, ar Sai Baba gerai miega, Rao kelis kartus žvilgterėjo pro durų plyšį į miegamąjį. Tačiau Baba beveik visą laiką sėdėjo ir atrodė „paskendęs mintyse, lyg susimąstęs“.

Kitą rytą po pusryčių Satja Sai Baba papasakojo šeimininkams alegoriją apie tai, kaip jaunąjį Šankarą (Šankara – žinomas senovės Indijos Mokytojas ir filosofas, gyvenęs 788 – 820 m., skelbęs advaitos (nedualizmo) doktriną), besimaudantį upėje, buvo pačiupęs krokodilas (majos, iliuzijos simbolis) ir kaip jį išgelbėjo pasaulietiškų malonumų atsižadėjimas. Baba kalbėjo apie Širdi Sai Babą ir apie Šivos sūnų Subrahmanją. Pasakodamas Sai Baba materializavo ploną aukso plokštelę, nubraižė ant jos nagu Subrahmanjos figūrėlę, raitą ant povo ir, susukęs plokštelę į mažą ritinėlį, liepė šeimininkei nešioti jį ant kaklo, įdėjus į mažą auksinį cilindrą.

Tai buvo smulkus, autentiškas ir galbūt dramatiškiausias pasakojimas apie stulbinantį Satjos Sai Babos stebuklą.

Baba pasirodo sapnuose, kad paguostų, patartų, numalšintų skausmą ir pamokytų. Jis dažnai sako, jog žmonės regi Jį sapnuose tiktai tada, kai Jis pats to nori.

Vienam Draudimo bendrovės įgaliotiniui Sai Baba pasakė sapne, kad dokumentas, kurio šis taip beviltiškai ieškojo pašte, nebuvo sunaikintas (nors visi pašto darbuotojai tvirtino priešingai, nes pagal instrukcijas jį tereikėjo saugoti šešis mėnesius). Tada žmogus nuėjo pas pašto viršininką, papasakojo savo sapną ir dokumentas buvo surastas Sai Babos sapne nurodytoje vietoje.

Girdėjau Jį sakant: „Vargšelis! Išvažiuodamas jis prašė mano daršano nors sapne! Turiu jam pasirodyti“. Arba: „Pasakyk savo sūnui, kad aplankysiu jį sapne kitą ketvirtadienį“. Kartais Baba liepdavo man paklausti žmonių, ką jie sapnavę. Ir tikrai, jie pasakodavo neužmirštamus patyrimus, kaip Sai Baba buvo pasirodęs ir palaimino juos. Būna atvejų, kai Baba duoda sapne kokį nors dvasinį pamokymą ar išmoko juos naujos giesmės, o po to atvykusius į Prašanti Nilajamą paprašo pagiedoti. Kartais sapnuose Jis praneša kokią nors žinią arba duoda kokį patarimą. Yra buvę atvejų, kai sapno metu Sai Baba padarė operaciją ir pabudęs žmogus pasijuto sveikas. Pacientas sapnuoja, jog Baba darbuojasi su skalpeliu, o po to paaiškėja, kad sapnas buvo tikras ir ligonis pabudo išvaduotas iš sunkios ligos.

Pasiklausykime, ką pasakoja daktaras V. D. Kulkarnis iš Čadčano miesto Bidžapuro rajono. 1961 metų lapkričio 2 dieną jis rašė: „Praeitą mėnesį į mano kliniką atvežė musulmonę moterį, vardu Baduma Kasim, kuri sirgo abiejų pusių plaučių uždegimu. Ketvirtą dieną, apžiūrėjęs visus savo pacientus, parėjau namo apie 8 valandą vakaro. Tačiau vidurnaktį jos sūnus atbėgo manęs pakviesti ir mudu nuskubėjome į kliniką. Ligonės širdis silpo. Įlašinau jai koramino lašų, taip pat suleidau, tačiau valandą prasėdėjęs prie jos lovos pamačiau, kad vaistai nepadėjo. Sūnus iš nevilties pradėjo verkti.

Sugrįžau namo apie pirmą nakties, nusiprausiau ir nuėjau į maldų kambarį. Sukalbėjau 108 Sai Babos vardus ir ėmiau melsti: „Visos mano pastangos buvo veltui. Atsiduodu Tau, nes nebežinau, ką daryti. Pergalė ar pralaimėjimas, šlovė ar nesėkmė dabar bus Tavo. Tau tenka atsakomybė grąžinti ją gyvenimui“. Po to tyliai atsiguliau, tačiau užmigti neįstengiau. Prieš saulėtekį nuskubėjau į kliniką ir… radau Badumą sėdinčią. „Kas įvyko naktį? Ar buvo kas atėjęs?“ – paklausiau. „Taip! – atsakė ji. – Ant šios lovos, šalia mano pagalvės sėdėjo kažkoks žmogus su plaukų kupeta. Jis uždėjo rankas man po ausimis ir švelniai paglostė veidą. Po to aš įstengiau pakilti ir atsisėsti“. Aš parodžiau jai mažą Satjos Sai Babos nuotraukėlę, kurią turėjau su savimi. „Taip, tai tas žmogus“, – patvirtino ji. Kokia laiminga ši moteris! Jo prisilietimas patęsė jos gyvenimą“, – rašo daktaras Kulkarnis.

Yra daugybė atvejų, kai Sai Baba pasirodė ir paženklino vibhučiu miegančio ar praradusio sąmonę ligonio kaktą. Pabudęs žmogus randa pelenų žymę ant savo kaktos. Arba, kaip rašo 75-ių metų Svamis Abhedananda, pasirodęs Sai Baba gali perduoti kokią nors žinią: „Gruodžio 28-ąją, ankstų rytą, kai aš dar tebegulėjau, melancholiškai mąstydamas apie netikusią savo reikalų padėtį, netikėtai pajutau smūgį per galvą, stiprų, tačiau pakenčiamą. Pakilau ir įjungiau šviesas. Savo nuostabai kambaryje pamačiau švytintį savo mokytojo Ramanos Maharšio pavidalą, kuris mano akyse pavirto į Satją Sai Babą. Iš pradžių jie pasirodė atskirai, po to susiliejo į spindinčios šviesos stulpą, kuris švytėjo keletą sekundžių. Pajutau, kad tai buvo abiejų mano mokytojų vizija. Mane apėmusio džiaugsmo būsenoje išgirdau balsą. Tada jis buvo man nepažįstamas, tačiau vėliau įsitikinau, jog tai buvo Šri Satjos Sai Babos balsas. Jis tarė telugu kalba: “Nesijaudink! Nemedituok, tik stebėk savo protą. Tai privers jį išnykti. Stebėk! Ir žinok, kad tas, kuris stebi, yra tyras suvokimas. Abstraktus ir absoliutus suvokimas yra atma, būtis – sąmonė – palaima. Tatai tu esi. Tai Ramybė, kuri nežino jokios kitos būsenos. Būtent to tu taip karštai siekei. Būk tvirtas. Palaima – tai tu pats. Tu suvoki ją savo intuicijos dėka. Smūgis, kurį gavai, padės atskleisti tau šią paslaptį. Stebėk!“

Sai Baba dažnai sako: „Aš – su tavimi, priešais tavo akis, tau už nugaros, šalia tavęs, tavo namuose“. Jo pasekėjai jaučia gyvą Jo buvimą. Sai Baba rašė amerikiečiui Čarlzui Penui: „Žinok, kad Aš visada su tavimi, skatinu ir vedu tave. Aš taip pat žinau, kad tu tai jauti. Gyvenk jausdamas nuolatinį Mano buvimą“. Čarlzas Penas iš Los Andželo yra Civilinės oro apsaugos prie JAV oro pajėgų kapitonas. Tai savanoriška organizacija, specialiai sukurta gelbėti avarijos ištiktus pilotus. Kartą, ieškodamas dingusių pilotų, Penas pamatė Sai Babą, sėdintį lėktuve šalia jo, ir suprato, kad Baba jį veda. Jis išgirdo tokius žodžius: „Penai! Tau nereikia saugotis. Aš tavim pasirūpinsiu“. Šie žodžiai įtikino jį, kad jis tėra tik įrankis Dievo rankose. Čarlzas Penas rašo: „Tai suteikė man drąsos, kai skridau virš kalnų audros su kruša metu. Benzino purslai tiško ant priekinio stiklo, bet aš regėjau Jį šalia savęs ir ramus bei susikaupęs nutupdžiau lėktuvą žemėn. Skubiai jį paremontavęs, vėl pakilau į orą“.

Argi Sai Baba nėra sakęs, kad atstumas Jam – ne kliūtis? Jei žmogus pilnas tikėjimo ir meilės, Baba visada juo pasirūpins. Hilda Čarlton iš Niujorko rašo: „Čia, už 10000 mylių buvo pagydyta moteris, kuri niekada nėra mačiusi Sai Babos fizinio pavidalo. Ji jaučia Jo buvimą!“” Babai nė vienas nėra svetimas, nes Jis yra kiekviename. Šią moterį, vardu Meri Simpson, operavo du kartus, nes reikėjo pašalinti kraujo krešulius, susidariusius plaučiuose, ir išvalyti užsikimšusius kvėpavimo takus. Išrašydamas ją iš ligoninės, gydytojas pasakė jos dukrai: „Man labai gaila, tačiau jūsų motina išvyksta iš ligoninės blogesnės būklės nei atvyko“. Tačiau jai pasisekė, nes ji išgirdo apie Sai Babą, gavo Jo nuotrauką ir truputėlį vibhučio. Kai ji meldėsi, Baba atsirado priešais ją, visą jos esybę pripildydamas džiaugsmo ir sveikatos. Po kelių dienų gydytojas konstatavo: „Aš negaliu patikėti. Jos pagijimas – tai stebuklas“.

Kai Baba nori arba kai mūsų valia sutampa su Jo Valią, peržengiami gamtos dėsniai. Indijos oro pajėgų karininkas pateko į ligoninę Bangalore su ūmiu tromboflebitu ir plaučių embolija, įtariant ir tuberkuliozę. Jo būklė tapo tokia rimta, kad buvo nuimti deguonies vamzdeliai. Giminaičiai laukė už lango koridoriuje. O jis pamatė Sai Babą, stovintį prie lovos, ir išgirdo Jį sakant: „Nebijok. Tu būsi pagydytas ir tapsi nauju žmogumi“. Nuo tos akimirkos jo sveikata ėmė taisytis. Viktorijos ligoninės gydytojai stebėjosi! Po kurio laiko Prašanti Nilajame Baba pakvietė jį pokalbiui ir pasakė: „Tai atvykai naujai atgimęs!“

Sai Babos šilkinio rūbo šlamėjimas, Jo švelnių plaukų prisilietimas, Jo pėdų atspaudas, Jo sidabrinis balsas, šviesos blyksnis iš Jo akių nuotraukoje, lengvas jazminų aromatas, – tai ženklai, rodantys, kad Baba atėjo pagydyti ir padrąsinti.

Kartais Baba palieka kokį nors savo apsilankymo ženklą. B.S.Kešava Vital iš Bangaloro rašo: „Kai užsiminiau Jam, jog Jis neatvyko pas mane kaip buvo žadėjęs, Jis atsakė su šypsena: „Aš buvau! Argi nematei ženklo?“ Mane apėmė džiaugsmas. Taip Jis patvirtino, jog trys pėdų atspaudai, kuriuos pastebėjau savo namuose tą dieną, kai Jis buvo pažadėjęs apsilankyti, iš tikrųjų buvo Jo“. M.S.Diksitui Sai Baba pasakė: „Sausyje atvyksiu pas tave į namus“. M.S. Diksitas nesijautė vertas šios Malonės ir suabejojo: „Sausyje? Kurių metų sausyje?“ „Kitą mėnesį, sausio vidury, – tikrai“, – sekė atsakymas. Baba paėmė jį už rankos ir užtikrino dar sykį.

Tai buvo sausio 17-oji. Kai ponia Diksit valgė priešpiečius, ji išgirdo Sai Babos balsą šaukiant: „Diksit, Diksit!“ Ji puolė prie durų, tačiau už jų nieko nebuvo. Sugrįžusi atgal prie stalo, ji netrukus pamatė Sai Babos veidą, žvelgiantį pro duris į kambarį. Ji vėl pakilo ir nuėjo į kitą kambarį, tačiau ten nieko nebuvo. Staiga ji pamatė ant grindų septynias pėdų žymes, vedančias nuo lauko durų į namų šventyklėlę: kairė – dešinė, kairė – dešinė iš eilės, ir abi pėdas kartu prie šventyklėlės durų! Visų jų kontūrai buvo „nupiešti“ vibhučiu. Po kelių dienų vienoje pėdoje vibhutis ėmė augti ir užaugo iki 5 cm aukščio! Tūkstančiai žmonių regėjo šį stebuklą keletą mėnesių ir žinojo, kad jis atsirado Babos valia.

Taip Sai Baba išpildo savo pažadą būti su mumis. Jis – mūsų pilnas meilės vadovas, brangiausias draugas, artimiausias giminaitis, mylintis Tėvas ir Mokytojas.

X. Šventas džiaugsmas (1965 m. Šivaratri šventė, kelionės po Indiją)

Satja Sai Baba neišmatuojamas ir nesuvokiamas. Neįmanoma žmogaus protu suvokti, kas Jis. Galima tik patikėti, pasitikėti, klausytis. Kartą, kai stovėjau prieš Jį apimtas nuostabos, Jis pasakė:Kiekvienas mato pasaulį pro kokius nors akinius, ir jų pasaulis yra toks, kokį jie mato pro rūpesčių, neapykantos, pavydo ar godumo akinius. Aš nešioju tik Meilės akinius. Negaliu neapkęsti, net jei ir norėčiau. Niekam nejaučiu nei neapykantos, nei pykčio. Ir liga negali Manęs įveikti. Aš galiu pakelti balsą, kad įspėčiau ar pataisyčiau, tačiau Aš niekada nejaučiu neapykantos. Esu palaima ir tik palaima. Esu išmintis, palaima, ramybė. Tokia mano prigimtis.

Kiekvienas, rašantis knygą apie Babą, šiek tiek nerimauja, nes Baba sako: „Manęs visai nereikia populiarinti… Ką jūs žinote apie Mane?“ Taip, aš tikrai mažai Jį pažįstu. Per 20 nuolatinio bendravimo ir buvimo greta metų nepajėgiau atskleisti Jo paslapties.

Prieš sutikdamas Babą, aš trisdešimt metų kritikavau visuomenės ir religinių bendruomenių maivymąsi. Aš šaipiausi iš stebuklų. Baba sako: „Neteisinga lyginti Mane su Dievo ieškančiu žmogumi. Viskas, ką darau, kyla iš avataro prigimties. Jei išstudijuotumėte šventuosius raštus, viską suprastumėte daug aiškiau. Arba reikia siekti asmeniškai, tiesiogiai patirti“. „Aš žinau jūsų širdžių nerimą, siekius, bangas ir sūkurius. Tačiau jūs nepažįstate Mano širdies. Aš atsiliepiu į jūsų skausmą ir džiaugsmą, nes esu kiekvienoje širdyje. Tai šventykla, kurioje gyvenu.“

Jau papasakojome, kaip 1964 metų gruodžio 13 dieną Baba apsilankė R. M. Rao namuose, tuo pat metu būdamas už 800 mylių Venkatagiryje. Pakeliui į Putapartį Baba pabuvojo Vjasos ašrame netoli Kalahasčio, kuriame gyveno ir mokė advaitos žinovas, tų kraštų dvasinis mokytojas Malajala Svamis. Baba kalbėjo: „Mano užduotis – ne tik gydyti, guosti, išgelbėti nuo vargo ir skausmo. Svarbiausias Mano uždavinys – atgaivinti Vedantą (Vedanta – upanišadų filosofija, skelbianti nedualizmą) ir vedantiškąjį gyvenimo būdą Indijoje bei pasaulyje”. Sanskrito mokyklos studentams Jis kalbėjo: „Lenktyniaukite, kas greičiau pasieks Dievą. Aukite drausmingi ir mokantys valdytis. Šaliai reikia kaip tik tokių sūnų, o ne apsiskaičiusių, tačiau nedrausmingų piliečių, kurie tik keltų sumaištį“.

1965 m. vasarį Prašanti Nilajame 450 berniukų buvo įšventinti Gajatri mantrai kartoti. „Jie – Mano armijos kariai“, – pasakė Baba. Ši apeiga – didelis įvykis kiekvieno jaunuolio gyvenime. Tai buvo tikrai įspūdingas reginys, kai švytintys berniukai kartojo šią mantrą, pasišvęsdami dharmos keliui, kaip darydavo ir jų protėviai, stovėdami ant šventųjų upių krantų. Gajatri – tai malda į dvasinę Šviesą, kuri persmelkia visą kūriniją ir išsklaido tamsą, neišmanymą, blogį. Tai pati švenčiausia Vedų malda, kuri, veikiant amerikietiško gyvenimo būdo įtakai, jau buvo „išėjusi iš mados“, ir Baba vėl ėmėsi ją atgaivinti.

Po to atėjo Šivaratri šventė – didžioji Šivos naktis, kurios metu įvyko stebuklas – lingamo gimimas. Apie 18 tūkstančių žmonių visiškoje tyloje stebėjo šį įvykį. Įtampa pasiekė kulminaciją, kai iš Babos burnos pasirodė švytintis, permatomas, žalsvas lingamas – Brahmandos simbolis (Brahmanda – sanskr. visata; pasak indų mitologijos, ji yra ovalo pavidalo). Tai buvo taip didinga, kad mūsų protai nepajėgė to suvokti. Šis lingamas skleidė mums grožį ir šviesą, kurie slypi kiekviename daikte, kiekviename žmoguje, – ir žvaigždėtame danguje, ir mūsų širdyse.

Po Šivos nakties Baba išvyko į Godavari upės deltą. Viename miestelyje Širdi Sai sekėjai ruošėsi atidaryti naują šventyklą. Savo kalboje Sai Baba paragino nestatyti naujų šventyklų kiekvienam naujam Dievo pavidalui. „Galite kreiptis į Dievą bet kur ir bet kada. Senovinės šventyklos persmelktos tikinčiųjų ištisų kartų maldomis. Būtų neteisinga neigti šį turtą, sukauptą per ilgus šimtmečius“.

Toliau Sai Baba patraukė per mažus kaimelius, pakeliui sustodamas, laimindamas ir sakydamas kalbas. Visur susirinkdavo didžiulės minios Jo pasiklausyti. Kaimo žmonėms Jis kalbėjo: „Nepasiduokite miestų pagundoms ir blizgesiui. Ten žmonės tampa godūs ir žiaurūs. Miestuose suvienodėja kalba, suvulgarėja požiūriai bei įpročiai. Skuba ir rūpesčiai, kova dėl turto ir noras pasirodyti nustelbia žmogaus dieviškumą. Mokykitės būti patenkinti ir laimingi ten, kur esate. Laimė ir džiaugsmas – tai vidiniai, o ne išoriniai turtai“.

Baba pasiekė Godavari upės deltą, kur, Jo žodžiais, yra „tradicinio Vedų mokslo lopšys“. Natūralu, kad Jo kalbos Amalapurame, deltos centre, buvo skirtos senosios Indijos kultūros ir Vedų mokslo saugotojams. Apie 300 tūkstančių žmonių suplūdo į Amalapuramą automobiliais ir laivais, autobusais ir vežimais, motociklais ir pėsčiomis. Baba kalbėjo: „Šimtai tūkstančių jūsų čia susirinko iš aplinkinių miestų ir miestelių. Jūs skyrėte tam laiką, kentėte nepatogumus, išleidote pinigų, todėl parsivežkite į namus nors šį vieną pamokymą: prisirišimas atneša liūdesį, atsižadėjimas suteikia džiaugsmą.“ Baba kalbėjo, kad Vedų šventikai turi raktą, padėsiantį atverti neprisirišimo lobyną. „Laimei, šiame rajone yra Vedų žinovų, kurie išsaugojo tikėjimą, kurie ramiai priima sėkmę ir nesėkmę, šlovę ir apkalbas. Tačiau apie juos nerašo laikraščiai. Šiandien žmonės daugiau žino apie kino žvaigždes nei apie išminčius ir šventuosius, gyvenančius tarp jų“.

Baba atsiliepia į Meilę, besiliejančią į Jį iš tūkstančių atsidavusiųjų veidų. Jis dažnai sako: „Nenoriu kalba pertraukti šio palaimos srauto, besiliejančio iš jūsų į Mane ir iš Manęs į jus“.

Iš Amalapuramo Baba atvyko į Radžamundrį, kur Višvėšvaros (Visatos Viešpaties) šventykloje vyko aukojimo apeigos. Kai į šventąją ugnį buvo išlietos paskutinės aukos, pasipylė liūtis! Baba pasakė, jog lietus – neišvengiama aukojimo pasekmė. „Tai ypatingas mokslas, kurį išmano Vedų šventikai“, – pridūrė Jis.

Baba toliau keliavo per kaimelius, kiekviename iš jų sustodamas palaiminti susirinkusios minios. Repale, kur stovi Širdi Babos šventykla, Jis kalbėjo apie tylą: „Gelmės yra jūsų prieglobstis, jūsų stiprybės šaltinis. Nenuklyskite į seklumas ar į krantą. Gelmėse jūs esate tyloje ir galite kalbėtis su Dievu“.

Sugrįžęs į Putapartį, Baba tuojau pat vėl išvyko į Bombėjų. Čia Jis atidarė dar vieną Vedų akademijos padalinį. Baba kalbėjo, jog iš dabartinės visuomenę apėmusios krizės galima išsivaduoti skleidžiant amžinąsias vertybes, kurių šioje šalyje laikėsi ištisos kartos. Baba susitiko su įvairių religinių bendruomenių vadovais ir kalbėjosi su jais, kaip būtų galima sustiprinti žmonių tikėjimą Dievu.

Tie, kam teko nepaprasta galimybė keliauti su Sai Baba automobiliu, patiria neapsakomai malonų pojūtį. Kiekvienas Jo žodis, kiekvienas Jo veiksmas pilnas meilės. Jis sustabdo mašiną, pasikviečia piemenį, ganantį bandą, ir vaišina jį vaisiais. Aklam elgetai Jis įdeda į delną penkinę ir įspėja nepamesti. Pamatęs moterį, tempiančią krepšius savaitgalį į turgų, Jis duoda jai saldumynų bei pinigų. Aklieji, luoši, seni, vaikai – visi gauna iš Jo dovanų. Baba niekada nebūna tiek užsiėmęs, kad nepastebėtų šios žemės mažųjų.

Tačiau maloniausia kelionė tiems, kas važiuoja su Juo automobilyje. Baba gieda giesmes įvairiomis indų kalbomis. Jis užpila bendrakeleivius klausimais, kad pamokytų ir išsklaidytų slaptas abejones. Mes matome Jame palaimos įsikūnijimą, visada budrų, koks bebūtų paros metas, labai artimą draugą, plačios erudicijos mokslininką, žavesio įsikūnijimą. Netikėtai Jo Malonė gali pasireikšti stebuklu. Sykį, grįždami iš Haiderabado, paprašėme Jo materializuoti mums saldumynų. Baba sustabdė automobilį ir liepė atnešti akmenį. Mes nesupratome kam, tačiau atnešėme gabalėlį skaldos iš netoliese supiltos krūvos keliui taisyti. Jis paprieštaravo: „Atneškite plokščią akmenį! Kaip gi jūs šitą sulaužysite į gabalėlius?“ Stebėjomės, kodėl Jis rūpinasi, kaip reikės sulaužyti akmenį, tačiau suradome ir atnešėme plokščią nuolaužą. Baba palaikė ją rankose ir atidavė mums – akmuo buvo virtęs plokščiu, plonu saldainiu! Lengvai jį sulaužėme ir suvalgėme.

XI. Malonės dovanos (šventieji pelenai vibhutis)

Širdi Sai Baba sekėjams dalydavo savo aukuro pelenus kaip nepaprastą, stebuklingą vaistą. Dabar tas aukuras – Satjos Sai rankoje. Tereikia Jam panorėti, kad pasipiltų šventieji pelenai. Ir nebūtinai iš Jo delno! Vibhutis, kaip malonės dovana, pasirodo ten, kur ir kada Jis nori. Pelenai atsiranda kaip rasa prieš aušrą, tyliai ir be fanfarų, rodydami, jog Dievas vėl atėjo į Žemę. Vibhutis byra iš Sai Babos nuotraukų Jo sekėjų namuose, juo pasidengia ir kitų Dievų statulėlės altoriuose – Krišnos, Ramos, Šivos, Jėzaus Kristaus, Budhos. P.V.Nataradžanas iš Kugaluro (Indija) rašė: „Vibhutis byra iš Sai Babos pakeltos rankos nuotraukoje. Taip Jis rodo man, kad nieko nebijočiau, nes Jis – su manimi“. O mažame Dharvaro rajono kaimelyje vibhutis atsiranda daugelio sekėjų namuose. Vienas jų parašė: „Visa tai matydamas, vienas žmogus tarė: „Tai – melas. Kaip gali pelenai byrėti patys? Mano namų šventyklėlėje taip pat kabo Sai Babos nuotrauka. Kodėl iš jos nebyra vibhutis?“ Ir tą pačią dieną vibhutis pasirodė ant tos nuotraukos. Jis byrėjo tris dienas. Tąsyk pas jį į namus užsuko draugas. „Kaip ant stiklo gali atsirasti pelenai? Taip apgaudinėjamas visas kaimas!“ Jis švariai nušluostė stiklą drėgnu rankšluosčiu ir, atsisėdęs priešais, pareiškė: „Tegu dabar pasirodo jūsų Babos stebuklas. Tegu pasipila vibhutis!“ Po 15 minučių vibhutis vėl pradėjo rastis ant stiklo. Ir kritikas nusilenkė Babai. Kai kuriuose namuose pelenai atsiranda tik ketvirtadieniais, kai kur – per šventes, kai susirenka daugiau žmonių. Kartais iš kiekvienos nuotraukos byra skirtingo atspalvio bei skonio pelenai. Tamsiai pilką stambiagrūdį vibhutį žmonės vadina „Širdi vibhučiu“, o švelnų ir kvapnų – Parti vibhučiu. Dažnai iš paveikslų ima tekėti kvapnus saldus skystis, pasekėjų vadinamas amrita – dievišku nektaru. Kartais paveikslas pasidengia raudonais tumeriko milteliais, indų naudojamais per apeigas.

Ši Babos malonė – tai dovana, kurią reikia laikyti giliai širdyje ir mąstyti apie ją savo giliausios meditacijos tyloje. Tai slaptas meilės ženklas nuo Mylimojo. Baba nepritaria, kad be reikalo būtų skelbiama viešai apie Jo malonės dovanas. Kai egoizmas pakelia savo galvą, žmonės ima skelbtis esą dvasiškai pranašesni už kitus ir taip išklysta iš teisingo kelio. Baba suteikia malonę, tačiau neleidžia pakilti į puikybę: vibhutis nustoja byrėti arba pasekėjas gauna kitokį perspėjimą. Kai žmogų apima išdidumas ar pavydas, Baba tai vadina isterija. Viename sambūryje Jis kalbėjo:

„Yra sakančių: „Sai Baba labai mane myli. Jis davė man tai, ką duoda tik artimiausiems savo sekėjams“. O paskui jie prašo pagalbos arba reikalauja išskirtinio dėmesio sau. Tai – paties dieviškumo principo pažeidimas“. „Gauti Mano malonės ženklą – tai didelė atsakomybė. Tai priminimas, kad turite būti kuklūs, malonūs, teisingi, neprisirišę ir visada suvokti, jog Sai – visuose“.

Yra dar viena įvykių rūšis. Maži vaikai, o kartais ir nevaldomo proto suaugusieji įsivaizduoja, kad girdi balsus, arba tiki, kad bendrauja su Baba ir gali perduoti Jo pamokymus. 1965 metais Amalapurame Baba pasakė: „Atsirado skelbiančių, jog Aš įeinu į juos ir kalbu per juos… Jie atsakinėja į klausimus, o jų pasiuntiniai skelbia, kad šie žmonės duoda „interviu“ taip, kaip Aš!… Šia apgaule greitai patiki paprasti žmonės. Kai susiduriate su tokiais žmonėmis, pakirskite šios ligos daigus… Aš niekada nekalbu per kitą žmogų. Niekada nenaudoju kito žmogaus, kad išreikščiau save. Nesu nei dvasia, nei vėlė, kad man reikėtų tarpininko. Ateinu tiesiai, kalbu tiesiogiai, ateinu toks, koks esu arba kaip noriu ateiti naujai sukurtais pavidalais. Nesinaudoju silpnais, nepastoviais žmogiškais tarpininkais. Aš suteikiu malonę tiesiogiai, be jokių tarpininkų.“

XII. Liepsnojantys miestai

1965 –1966 metų kelionės po Indiją, Dasaros šventė

Čarlzas Penas iš Los Andželo rašė: „Baba pasiekia mus iš anapus vandenyno. Jis laimina ir veda. Jis suteikia jėgų tiems, kam reikia paramos, ir kviečia tuos, kuriuos nori atvesti į Prašanti Nilajamą. Jis moko mus, kad gyvenimas begalinis, nepadalytas į naktis, dienas, mėnesius ir metus, nes visa yra viena amžiname sraute“. Sai Babos žodžiai krinta tiesiai į širdį, nes kas kitas galėtų šitaip pasakyti: „Mano ir jūsų giminystė – belaikė, ji amžina. Ji nesiremia pasaulietiškais ryšiais. Jos pamatas – širdies siekis rasti neišsenkančio džiaugsmo šaltinį. Matau jus visus kaip bangas jūroje, nušviestas mėnesienos. Matau jūsų veiduose švytinčią palaimą. Meilė, kurią jaučiate Meilės šaltiniui, – tai tikrosios palaimos šaknys“.

Nuo 1940 metų per Šivaratri šventę Sai Baba materializuoja lingamus – ovalo pavidalo darinius. Tai nesuvokiama paslaptis, kaip metaliniai ar akmeniniai lingamai susiformuoja Jo viduje ir pasirodo iš Jo burnos tam tikrą šventės valandą, apskaičiuotą pagal senovinį šventraštį Džiotišastrą. Vienais metais pasirodė devyni sidabriniai lingamai, kitais pasirodydavo penki arba septyni, trys arba du, visi iš karto arba paeiliui. Niekas iš anksto nežino, nei kiek jų bus, nei kokio dydžio. Šivos naktį susirenka 20–25 tūkstančiai žmonių. Jie pagarbiai klausosi šventikų paskaitų, kurios dažniausiai būna skirtos Šivai, neišmanymo griovėjui, dovanojančiam dvasinį nušvitimą, naikinančiam veiksmų padarinius ir išvalančiam protą nuo gyvuliškų instinktų.

1966 metais pasirodė 3 colių ilgio smaragdinis lingamas, pritvirtintas ant 5 colių skersmens pjedestalo. Visą naktį pasekėjai praleido giedodami bhadžanas. Iš ryto Baba kalbėjo jiems apie budėjimo prasmę, pojūčių ir proto valdymą, ego sunaikinimą.

Kovo 2 dieną Baba lankėsi Haiderabade Vedų akademijoje per sesiją. 50–60 tūkstančių žmonių susirinko pasiklausyti Jo ir žinomų šalyje Vedų žinovų.

Baba yra puikus oratorius. Šimtai tūkstančių žmonių susirenka pasiklausyti Jo kalbų, nepaisydami karštos saulės. Kiekvienam atrodo, kad Babos žodžiai skirti kaip tik jam. Jie išsklaido abejones ir proto sumaištį. Po Jo kalbos kiekvienas jaučiasi stipresnis ir labiau įkvėptas. Nenuostabu tad, kad prof. V.Gokakas sukūrė Babai šias eiles:

Ar esi matęs Babą,

Kuris uždega ištisus miestus ilgesiu

Ir užlieja juos Būties palaima?

Jei nematei ir negirdėjai Jo,

Nepažinai gyvenimo prasmės!

Jo pokalbis net su atsitiktiniais lankytojais dažnai virsta žvakele tamsoje, keliu tyrlaukiuose, žibintu, kviečiančiu į kilnumą ir dieviškumą. Jo šypsena – brangi dovana, kurią žmogus prisimins šventyklos tyloje. Žmonės veržiasi prie Jo, norėdami prisiliesti Jo pėdų, gauti kokį nors Jo malonės ženklą ar išsakyti Jam savo vargus. Jie prašo, kad Jis pakrikštytų jų vaikus ar įšventintų dvasiniam gyvenimui tradicinėmis apeigomis.

1966 metų kovo 13 dieną Baba trečią sykį apsilankė Bombėjuje. Ten dvi savaites Jis ryte ir vakare bendravo su žmonėmis, giedojo bhadžanas – šventas giesmes. Kaip ir Čaitanja Mahaprabhu, gyvenęs prieš keletą šimtmečių, Baba ypač skatina bendrai giedoti Dievui. Jis sako: kai žmogus kvėpuoja oru, kuriame virpa Dievo vardas, visos egoistiškos paskatos išnyksta. Jis pabrėžia, jog giedant Dievo vardus, atmintyje turi iškilti to vardo aura ir prasmė. Dieviški virpesiai ir džiaugsmas sustiprina bei išgydo protą. Niekur taip neatsiskleidžia žmogaus balso grožis, kaip šlovinant Dievą giesmėmis. Kai giedodamas žmogus susilieja su tūkstančiais kitų, jis patiria didžiausią palaimą.

Bombėjuje pasiklausyti Sai Babos kalbų susirinko didžiulės minios, kokių šis miestas dar nebuvo regėjęs. Baba kalbėjo: „Žmogų nubloškia kiekviena banga ar pūstelėjęs vėjas. Jo valia nusilpo, jis mato neaiškiai, todėl užplaukia ant seklumų ir patenka į sūkurius. Žmogus – nemirtingumo kūdikis, paveldėjęs dieviškumą, jam lemta suvaldyti savo protą, jis – kūrinijos karūna. Supraskite, kad Dievas – visoje visatoje, matykite Jį kiekvienoje gėlėje, kiekviename rasos lašelyje, kiekvienoje žvaigždėje, kuri žiba danguje. Pažinkite Jį kaip palaimos, kurią patiriate iš jus supančių daiktų, šaltinį. Šis suvokimas apvilks ir jus, ir pasaulį nauju šlovės apdaru. Jūs nieko nebebijosite, o mirtis taps perėjimu į nemirtingumą“.

Bombėjuje Baba kalbėjosi su Vedų akademijos nariais, pasekėjais, Dievo ieškotojais asmeninėmis ir filosofinėmis temomis. Kovo 26 dieną Baba išvyko į Puną. Miestas surengė Jam iškilmingas sutiktuves. Baba kalbėjo:

„Mano žodžių susirinko pasiklausyti tūkstančiai, tačiau iš esmės jūs esate Vienas. Jūs – tūkstančiai bangų Vandenyno paviršiuje (…). Jūs – vieno kūno, Kosminės asmenybės (Purušos) sąnariai, kuri daug didesnė už šią visatą. Visata tėra Jos fizinio pasireiškimo dalelė.“

Vėliau Sai Baba nuvyko į Haiderabadą, o paskui sugrįžo į Prašantį.

Stebuklingi išgydymai nėra svarbiausia Sai Babos misija. Jis sako: „Mano užduotis – ne tik gydyti, guosti ir vaduoti iš vargo. Svarbiausia Mano užduotis – puoselėti, saugoti ir skleisti amžinąją dharmą. Netrokškite patogumų, vis daugiau ryšių su išoriniu pasauliu ir visko, dėl ko turėsite nerimauti. Trokškite palaimos, gilios ir visiškos! Žinau, kad dauguma jūsų atvykstate blizgučių ir niekų, smulkios naudos ir paramos, padėties ir garbės. Tik nedaugelis prašo Manęs to, ko atėjau duoti, t. y. atsikratyti liūdesio ir skausmo, nerimo ir baimės, rūpesčių ir kančios.“

Kartais žmonės ima skleisti kalbas, jog Baba prabangiai gyvena. Todėl verta priminti, kad Jis valgo tai, ką valgo šios šalies varguoliai. Jis negeria pieno, nevalgo nei varškės, nei sviesto, nemėgsta saldumynų. Jis sėdi ir miega ant to paties čiužinio. Jis taip pat sako: „Kai kam gali atrodyti, kad labai puiku būti Avataru. Jei būtumėte Mano vietoje, nesijaustumėte taip gerai. Aš žinau kiekvieno iš jūsų praeitį, dabartį ir ateitį, todėl Manęs neapima užuojauta. Aš žinau, kodėl žmogus kenčia šiame gyvenime ir kokių darbų tai padarinys. Todėl reaguoju ne taip, kaip jūs. Galite vadinti Mane kietaširdžiu ar minkštaširdžiu. Aš nesuteikiu nei džiaugsmo, nei liūdesio. Jūs patys nusikalate sau grandines, ir auksines, ir geležines.“

Satja Sai Baba – didžiausias darbininkas visame Prašanti Nilajame, planuojantis, numatantis, organizuojantis ir prižiūrintis kiekvieną menkiausią veiksmą. Nei Prašanti Nilajame, nei bet kur kitur, kur organizacija veikia Jo vardu, nieko nedaroma be Jo leidimo ir palaiminimo. Nilajame Jis užimtas dieną ir naktį, mokydamas, auklėdamas, guosdamas, ramindamas, drąsindamas ir patardamas šimtams atvykstančių pas Jį. Net keliaudamas Jis visą laiką išnaudoja kenčiančių ir vargstančių, neturtingų ir prislėgtųjų pagalbai. „Pašventinkite kiekvieną akimirką, tarnaudami su meile“, – pataria Jis labiau savo pavyzdžiu, nei žodžiais.

Sai Baba neleidžia savo sekėjams demonstruoti ir skelbti, kokią Malonę iš Jo jie yra gavę. Jis sako, kad toks demonstravimas – visai nedvasingas dalykas, nes skatina ego. Jis labai griežtai smerkia ir tuos, kurie stengiasi pelnyti populiarumą, statydami Jam šventyklas! 1965 metų kovo mėnesį Kakinade Baba pasakė: „Aš visiškai nepritariu, kad Man būtų statomos šventyklos. Aš kviečiu atnaujinti jau esančias ir dažniau jose lankytis. Ši naujų šventyklų statybos manija virto populiariu verslu. Apsiginklavę sąrašais, žmonės ieško „aukų“ ir išgauna iš jų dotacijas, naudodamiesi Mano vardu. Taip kyla daug pavydo ir godumo. Savo Mokytojo vardo išaukštinimas lengvai virsta kitų Mokytojų vardo teršimu“. Madrase Jis vėl kalbėjo šia tema: „Nepalaikau tokio entuziazmo. Šlovinkite bet kurį pavidalą, bet kurį vardą bet kokioje šventykloje. Apleidžiate senąsias šio miesto šventyklas ir statote naujas tik tam, kad suradę kokių nors naujų priežasčių, apleistumėte ir jas. Žmonės, kurie bėgioja, reikalaudami paaukoti šventykloms, iš tikrųjų puoselėja ateizmą, nes juos skatina ne tiek pasišventimas kilniam tikslui, kiek godumas ir savanaudiškumas. Kai tokie tikėjimo „rėmėjai“ ateina pas jus, neduokite jiems nė cento. Kam jums reikia salės Dievo vardui kartoti ar medituoti? Paverskite savo namus šventykla ir medituokite juose. Giedokite bhadžanas su savo vaikais. Kalbėkite maloniai, būkite kuklūs, mylėkite visus, tvirtai tikėkite Dievu, būkite teisingi. Tada ir kiti, jūsų paveikti, pradės tikėti ir jų bus daugiau, nei galėtų tilpti į kokią nors salę.“

1966 metais Dasaros šventės metu Baba paminėjo jogus, kurie giriasi galį eiti vandeniu: „Jei jogas galėtų paminti savo pavydą, išdidumą, godumą ir pyktį, tai būtų daug didesnis ir vertesnis laimėjimas“.

1966 metų rugpjūčio 4 diena – svarbi data Prašanti Nilajamo istorijoje. Tą dieną Andra Pradešo valstijos ministras paskelbė, jog Prašantis atskiriamas nuo Putaparčio kaimo, kurio kvartalu jis buvo. Jis tapo administraciniu vienetu – Prašanti Nilajamo miesteliu. Prašantis greitai augo, virsdamas dvasiniu Indijos ir pasaulio centru. Jo spinduliai ženklino naujos, šviesios Dienos aušrą.

Rugsėjo mėnesį Krišnos šventės proga Sai Baba visus susirinkusius vaišino amrita – dieviškuoju nektaru, be to, ir savo kalbų nektaru. Jis sakė: „Edisonas, didis mokslininkas ir išradėjas, ištisas valandas ir net dienas praleisdavo savo laboratorijoje, susikaupęs darydamas kokį nors eksperimentą ar spręsdamas problemą. Pro plyšį po uždarytomis durimis jam įstumdavo pieno, duonos ar arbatos, tačiau maistas likdavo nepaliestas, kol jis neišspręsdavo jo protą kankinančios mįslės. Štai kokios didžiulės koncentracijos reikalauja mokslas. Pagalvokite, kiek daug stipresnio susikaupimo reikia ieškančiajam Dievo, kad jis pasiektų subtilesnę ir aukštesnę sferą. Žmogus turi būti šviesus ir lengvas, tarsi aliejaus lempelės, plaukiančios Gangu Hardvare. Jei slegia pasaulietiškų troškimų svoris, lempelė panirs po vandeniu ir užges.“

1966 metų Dasaros šventės kalbose Baba pasakė dar vieną naują mokymą: „Pasakysiu jums apie dar vieną Dievo garbinimo būdą, kuris suteiks jums dievišką jėgą. Žmogus turėtų su pagarba ir dėkingumu naudoti penkis elementus – žemę, vandenį, ugnį, orą ir eterį, – kurie sudaro ir jį, ir visą Dievo kūriniją. Naudokite juos protingai, savo ir kitų labui. Naudokite juos saikingai, naudokite juos tarnavimui žmonijai.“

Ligoninės dienos šventei pirmininkavo žinoma rašytoja ir socialinė darbuotoja iš JAV Opal Macrae, tuo metu buvusi Prašantyje. Ji pasakojo apie savo eksperimentus su muzikos terapija Niujorke ir Honkonge. Baba tuomet pasakė: „Muzika padeda sutaurinti aistras, pažaboti emocijas, nukreipti paskatas į aukštesnius tikslus. Jau labai seniai Indijoje pripažintas gydomasis muzikos poveikis“. Baba taip pat kalbėjo, jog vaistai ir ligoninės skirtos tiems, kas svyruoja ir abejoja. Tiems, kas pasitiki Didžiuoju gydytoju, Jo vardas yra pakankamas vaistas.

Dasaros kalbose Jis nemažai kalbėjo apie Indijos ir pasaulio būklę: „Dabar pasaulis padalytas pagal religijas, odos spalvą, įsitikinimus ir pan. Surinktos į krūvelę metalo drožlės vis tiek lieka atskiros. Jos nesusilieja. Suliekite žmones Meilės tiglyje į Vienį. Širdis turi apsivalyti nuo neapykantos, tada joje įsitvirtins Dievas, ir neapykanta išnyks. Vakarų mąstytojai atsigręžia į Rytus ir mokosi išlaikyti taiką ir ramybę – pastovią ramybę prašanti. Palyginus su kai kuriomis žvaigždėmis, saulė tėra mažytis šviesos taškelis, tačiau ji teikia šviesą ir išsklaido tamsybes. Taip pat ir Indija gali būti neturtinga ir silpna tauta, bet ji gali suteikti šviesą ir dovanoti ramybę.“ Baba paminėjo dar vieną ligą, apėmusią pasaulį, plečiantis industrializacijai ir mechanizacijai – tai nesugebėjimas prisitaikyti. Jis pasakė, jog jos slopina dievišką žmogaus prigimtį, kuri bando prasiveržti ir pasireikšti tarnavimu, pasiaukojimu ir asmeninėmis dvasinėmis pastangomis.

1966 metų Dipavali (Šviesos) šventės metu Baba pasakė, kad ši šventė šlovina dangiškųjų paskatų pergalę prieš demoniškąsias. Tūkstančiai žmonių tą dieną susirinko į Prašantį. Prašydamas visų po šventės grįžti namo, Baba kalbėjo: „Žinau, kaip jūs mylite Mane, ir jūs žinote, kaip myliu jus. Tačiau turite grįžti į savo namus, kur jūsų laukia pareigos ir įsipareigojimai, kur žmonės ir institucijos – taip pat Mano. Tarnavimas jiems – tai tarnavimas Man. Taip pat noriu, kad patirtumėte Mano buvimą visur, kur bebūtumėte, neapribotą nei laiko, nei erdvės. Jei visą laiką būsite čia, kaip Aš dovanosiu jums tą džiaugsmą?“ – klausė Jis.

Artėjo 41-asis Sai Babos gimtadienis. Ta proga Baba parašė ir leido išspausdinti „Sanathana Sarathi“ (Satjos Sai centrinio fondo leidžiamas žurnalas, spausdinantis Satjos Sai Babos kalbas, sekėjų patyrimus, nušviečiantis pasaulinės Sai organizacijos veiklą) žurnale šiuos žodžius: „Ko moko žmogų ta daugybė karų, kuriuos jis kariavo? Jie moko, kad aistra, pyktis, neapykanta ir pavydas – tai blogio jėgos, persekiojančios žmogų. Patyrinėkite, kaip įsisiautėjo šiandienos pasaulyje anarchija ir teisinis nihilizmas, chaosas ir žudynės. Visa tai – blogio jėgų padariniai. Net ligos ir nesantaika jūsų namuose kyla dėl aistrų, pykčio, neapykantos ir pavydo“. Jis smerkė tuos, kurie kaltina kitus, iškelia jų ydas ir įžeidinėja. „Neapykanta ir pavydas sudarko žmogaus veido grožį. Pilną godumo, aistros, pykčio ir pavydo žmogų kamuos virškinimo sutrikimai ir nervų ligos. Todėl mokykitės sustiprinti savo atsidavimą ir išplėsti savo meilę Dievui, kol ji apims visą žmoniją“, – patarė Jis.

Gimtadienio kalboje Satja Sai Baba naujai interpretavo žodžius Sathyam, Syvam, Sundaram (Tiesa, gerumas, grožis). Tiems, kas tapatino šiuos žodžius su Būtimi – sąmone – palaima, atsivėrė nauja prasmė: „Tegu jūsų darbo kelią (karma marga) pripildo darna ir grožis (Sundaram). Eikite atsidavimo keliu (bhakti marga), drąsinami ir pakylėti dieviškumo ir gerumo (Syvam). Eikite išminties keliu (jnana marga), tiesiai ir pastoviai, vedami Tiesos (Sathyam).“

Po trijų dienų Satja Sai Baba atidarė viešąją biblioteką Bukapatname – kaimelyje, kuriame Jis lankė mokyklą. Kalbėdamas apie knygas, Jis perspėjo žmones neskaityti tokių knygų, kurios žadina emocijas, kaitina aistras ir slopina dvasinį gebėjimą skirti. Knygos turi stiprinti valią, tramdyti blogus polinkius ir paskatas. Jis kalbėjo, kad dabar žmonės vis mažiau skaito klasikinės literatūros ir ragino rašytojus ir skaitytojus puoselėti senosios literatūros grožio pajautimą.

Gruodžio 13 dieną Baba išvyko į Tričinopolį, kur vyko Vedų mokslininkų akademijos sesija. Induizmo mokytojų ugdymo instituto Madrase direktorius pasveikino Babą, cituodamas tamilų dvasinės literatūros klasikus: „Jo žvilgsnis dovanos prabudimą, Jo prisilietimas suteiks apreiškimą, Jo žodis pažadins supratimą“. Baba vėl kvietė Vedų žinovus ir studentus tobulėti ir kelti kitus savo pavyzdžiu. Jis kalbėjo, kad žmogus virto sraigteliu milžiniškoje mašinoje, o iš tikrųjų jis yra nemirtingumo paveldėtojas. „Tvirtinate iškovoję nepriklausomybę, nes žmonės, šimtmečius valdę šią šalį, turėjo išvykti namo. Tačiau dar reikia priversti iškeliauti vidinius šeimininkus, kurie tironiškai jus valdo. Iki tol nebūsite laisvi. Kai tai bus padaryta, joks priešas nebegalės jūsų įveikti. Tą akimirką tapsite nepriklausomi. O ką dabar laimėjote, tėra tik žievė, o ne branduolys.“ Po Tričinopolio Baba aplankė dar kelis miestelius ir kaimus.Viename jų, žmonėms susirinkus, pakilo stiprus vėjas,suplaukė tamsūs lietaus debesys ir ėmė lyti stambiais lašais. Baba pasakė: „Nebijokit. Tai ne lietus. Tai palaimos lašai!“ Ir lietus palaukė ištisą valandą! Tą pačią dieną apie šį įvykį rašė pirmieji Keralos laikraščių puslapiai.

XIII. Ženklai ir stebuklai

Pažįstu vieną kurčią žmogų, kuriam Baba pasakė: „Tavo ausys – tavo guru. Jos atvedė tave pas Mane. Būk dėkingas, kad nors vieną prisirišimo šaltinį likimas atkirto“. Apie kitą Jis pasakė: „Jei sugrąžinsiu jam regėjimą, jis tikrai pražudys pats save“. Baba žino ir praeitį, ir ateitį. Kiekvienas Jam – atvira knyga. Todėl Jis sako: „Jums gera lieti užuojautą, o Aš turiu apskaičiuoti pasekmes, atpildą, kurio žmonės nusipelnė, pasverti, teisingai ar neteisingai jie pasinaudos dovanotais gebėjimais“. Kai kažkas Prašanti Nilajame numirė ir giminės meldė Babos jį atgaivinti, Baba pasakė: „Norite pasakyti, kad tik šis ašramas – Mano? O tie tūkstančiai, kurie mirė šią akimirką visame pasaulyje? Jie taip pat Mano, kaip ir šis žmogus. Be to, sakykit, ar šis žmogus būtinas pasaulio pažangai? Jis baigė savo kelią. Jis gimė tam, kad išgyventų savo likimą, o ne tam, kad suteiktų laikiną džiaugsmą keletui į jį įsitvėrusių“.

Šankaračarija rašė: „Mokytojas – gailestingumo vandenynas, gelbstintis be jokios priežasties ar preteksto“. Kai kurias chroniškas ligas Baba išgydo vien Savo valia, tačiau kitus prašančius palieka kentėti. Niekas negali pasakyti, kodėl. Šį klausimą šiek tiek nušviečia Sešagirio Rao pavyzdys. Ištisus 14 metų Sešagiris Rao prižiūrėjo šventyklą, iš pradžių senąjį mandirą, po to – naująjį Prašantyje. Jis susirgo ir atsidūrė ant mirties slenksčio. Mirties akimirką jis skelbė Tiesą, kurią tokiu momentu teprisimena išminčiai: „Šis kūnas, sudarytas iš 5 elementų, skaidosi į sudėtines dalis. Aš išsilaisvinu!“ Stovėjau šalia, žavėdamasis ir pavydėdamas senajam šventikui. „Kokia gera lemtis iškeliauti anapus su tokiais žodžiais lūpose!“ – tariau sau. Staiga kambaryje pasirodė Baba, nes kažkas Jam buvo pranešęs apie besiartinančią Jo ištikimo tarno mirtį. Baba griežtai paklausė: „Kaip drįsti leistis į šią kelionę, negavęs bilieto iš Manęs? Kelkis ir eik dirbti tau skirto darbo. Įsakau tau šiandien po pietų ateiti į maldų salę ir, kaip paprastai, atlikti Arati“. Stovėjome apstulbinti Jo griežtumo, tačiau kas mes tokie, kad leidžiame sau vertinti visažinio veiksmus? Sešagiris Rao pakluso. Jis atėjo į bhadžanas ir toliau atliko savo pareigas.

Po šešių mėnesių jis susirgo ir buvo paguldytas į Satjos Sai ligoninę. Jo būklė vis blogėjo. Jo protas nusilpo, jis nebepajėgė pasirūpinti savimi, ir visi liūdėjo, kad ištikimas Dievo tarnas turi šitaip kentėti. Iš Bangaloro atvažiavęs jo brolis meldė Babos leisti išvežti Sešagirį į Viktorijos ligoninę, kur jį galėtų slaugyti ten dirbantys jo sūnus ir sūnėnai. Tačiau Baba pasakė: „Nesijaudink dėl jo dabartinės būklės. Aš palieku jam iškentėti kančią, kurią jis turi ištverti. Po to jis galės ramiai ir laimingai numirti. Priešingu atveju būčiau galėjęs išsiųsti jį prieš keletą mėnesių, kai jis buvo susirgęs“.

Taip ir atsitiko. Praėjo mėnuo. Sešagiris netikėtai atsigavo, tarsi saulė jo namuose nušvito. Šešias savaites jis gyveno palaimoje, o po to ėmė silpti ir atgulė. Sūnus su meile jį slaugė. Vieną vakarą užėjome pas jį kartu su Baba. Baba paprašė atnešti puoduką karšto pieno. Kreipdamasis į Sešagirį vardu ir kalbėdamas, jog tai jo Baba jį maitina, Svamis šaukštelį po šaukštelio sugirdė jam visą puoduką. Po to pakilo ir išėjo. Tarpduryje atsisukęs pasakė: „Dabar gali eiti!“ Ir Sešagiris pakluso – išėjo po valandos! Baba žinojo, kada jis turėjo „grįžti“ ir kada turėjo „išeiti“. Mes tegalime tik stebėti ir melstis bei stebėtis prasmingu Malonės vėjo posūkiu.

…Amuletai, vibhučio pokeliai ir kiti daikteliai, kuriuos Jis dalija, tėra užtikrinimas, kad žmonės turi „kažką“ iš Jo rankų. Jų nebereikia, kai žinome, kad Jo valia yra aukščiausia. Ji peržengia jūrų ir žemynų ribas, kalbos ir amžiaus barjerus, ją galima laimėti nuoširdžia ir gilia malda. Jo valia išgydo tik dėl Jam vienam žinomų priežasčių. Baba atėjo atgaivinti moralės, tikėjimo Dievu ir žmogaus išsivadavimu iš liūdesio ir skausmo. Šie išgydymai – tai vizitinės kortelės, kurios skelbia, jog Dievas atėjo pas žmones. „Kelkis ir eik!“, – yra pasakęs Baba daugeliui Prašanti Nilajame per pokalbius. Viena paauglė iš Maisoro valstijos nevaikščiojo, ir brolis nešiojo ją ant rankų. Penkerius metus ji nebuvo pastačiusi kojos ant žemės. Baba pakvietė brolį pasikalbėti ir paliepė atsivesti seserį. Brolis atsinešė ją ant rankų tarsi vaiką. Po kelių minučių kambario durys atsivėrė, ir 500 žmonių pamatė mergaitę einančią, prilaikomą mamos ir brolio. Baba paprašė jų tris kartus apeiti aplink pastatą. Kitą dieną mergaitė jau apėjo aplink pastatą pati. Baba paragino mergaitę vykti namo ir laimingai gyventi.

Kiekvienas toks išgydymas atveria akis ir padeda pamatyti dieviškąjį Gydytoją, kuris išgydo kūną tam, kad jis būtų tinkamas instrumentas protui nugalėti ir palaimai, slypinčiai po emocijomis, pojūčiais ir intelektu, suvokti.

XIV.Tiesos aspektai

1.Šivaratri šventė, 1967 m.

Svarbiausia Babos misijos užduotis – visuotinės ir amžinos dharmos atgaivinimas. Baba atėjo sulydyti, o ne paneigti ar supainioti! (Žodžių žaismas angl.: „Baba has come to fuse, not to refuse or confuse!“) Amžinasis teisingumas (sanathana dharma) bendras visiems, todėl Baba kartais šitaip šlovinamas: „Lenkiamės Tau, kuriam visos religijos vienodai priimtinos“. Kai atėjau pas Jį pasiklausti, kokio viršelio reikėtų naujajam 1967 metų Šivaratri šventės „Sanathana Sarathi“ numeriui, Baba paėmė parkerį ir popieriaus lapelyje nupiešė penkių apskritimų ženklą su žiedlapiais tarp jų. Ant kiekvieno apskritimo Jis nupiešė didžiųjų pasaulio religijų simbolius: induizmą simbolizavo OM ženklas, budizmą – ratas, šventąją zoroastriečių ugnį – liepsnos, islamą – pusmėnulis ir žvaigždė, krikščionybę – kryžius. Jis pasakė: „Visi tikėjimai – tai aspektai tos pačios Tiesos, kurią galima vadinti Meile, tyrumu, labdaringumu, pasiaukojimu ar pasišventimu Aukščiausiojo valiai. Net tie, kurie neigia Dievą arba neigia moralę, myli kokį nors žmogų ar daiktą. Norėdami, kad jais tikėtų, jie sako tiesą. Jie turi būti tyri, kad jų sąžinė būtų rami ir kad jie nenusižengtų visuomenės normoms. Jie siekia ramybės ir džiaugsmo. Ta tiesa, ta meilė, ramybė, džiaugsmas – tai Dievas.“

Baba sako, jog visas pasaulis – Jo rūmas, o kiekviena valstybė – to rūmo menė. Šį Jo posakį patvirtina nutikimas, įvykęs Kotnagato kaime Maisoro valstijoje. Du kaimo berniukai išgirdo apie Babą ir, pasiskolinę pinigų, leidosi į kelionę pas Jį. Baba maloniai su jais pasikalbėjo ir pasakė: „Aš visada esu jūsų kaime, ten galite mane pamatyti, kam čia važiuoti?“ Berniukai sugrįžo į savo kaimą, subūrė keletą valstiečių ir ėmė giedoti Prašanti Nilajamo bhadžanas savo kaimo šventykloje. Toje šventykloje jau labai seniai stovi marmurinis lingamas. Du tokius lingamus kadaise iš Kašio (piligrimų centro) parvežė vienas kaimelio gyventojas. Jis pastatė lingamams šventyklas, prie jų – poilsio namus piligrimams ir paskyrė metinę rentą šventikams. Kotnagato lingamas virš pjedestalo iškyla 12 colių (30 cm, – vert. past.). Kiekvieną dieną čia vyksta aukojimo apeigos. Berniukams pradėjus giedoti bhadžanas, kaimo vyresnieji stebėjosi ir klausinėjo, kas tas Sai Baba. Neilgai trukus šventikas kažką pastebėjo ant lingamo – kelias linijas, spalvas, siluetą, kuris kasdien vis ryškėjo. Po savaitės marmuriniame lingame jau aiškiai matėsi du atvaizdai – Satjos Sai Babos ir Širdi Babos. Ir dabar juos galima ten matyti.

Baba yra dovanojęs daugybę žiedų su brangakmeniais ir pasakęs: „Šiame akmenyje galėsi matyti Mane“. Tačiau šie du atvaizdai atsirado šventykloje – viešoje vietoje, kur visi juos gali matyti. Baba ne vieną piligrimą pats nukreipė keliauti į Kotnagatą.

1967 metais Šivos naktis buvo švenčiama kovo 9 dieną. Tą rytą susirinkusiai didžiulei miniai Baba kalbėjo: „Kiekviena Gango atkarpėlė šventa. Tačiau kai kurios jo krantų vietos – Hardvaras, Prajagas, Varanasis – laikomos ypatingai šventomis, nes jos susiję su istoriniais įvykiais arba jose stovi veikiančios šventyklos. Taip pat ir Prašanti Nilajame kiekviena diena yra šventa, tačiau Šivaratri – ypatingai, nes šią naktį pasirodo lingamas“. Tą naktį lingamo gimimą stebėjo 30 tūkstančių žmonių. Pasirodė rožinės spalvos ovalas, 4 colių ilgio Višvalingamas. Jo viduje švytėjo planetų orbitos. Po kelių minučių pasirodė kiek mažesnis Džiotirlingamas. Šventė tęsėsi iki 12 dienos, o paskui Baba lankė ir gydė ligotus, silpnus ir senus piligrimus. „Visą laiką stenkitės matyti gera, girdėti gera, kalbėti tai, kas gera“, – ragino Jis. „Medituokite, kartokite Dievo vardą, giedokite badžanas. Ženkite tik vieną žingsnį į Mane, – Aš žengsiu dešimt jūsų link. Išliekite nors vieną atgailos ašarą, Aš nušluostysiu šimtus nuo jūsų skruostų“.

2. Apsilankymas Bombėjuje

Bombėjaus Satjos Sai organizacija ir Vedų mokslo akademija prašė Sai Babos keletą dienų praleisti Bombėjuje, ir 1967 metų kovo 16 dieną Baba į šį miestą atvyko. Prašanti Nilajamo Vedų mokyklos mokinukai (apie 60 berniukų) važiavo autobusu kartu su Baba, ir pakeliui Jis vaikams pasakojo apie įvairias vietoves. Važiuodami jie matė žymius Vidžainagaro imperijos griuvėsius Hampyje, Virupakšos šventyklą (kurioje Baba buvo pasirodęs savo broliui ir kitiems kaip Viešpats Virupakša) ir kt. Autobusas sustojo, kad berniukai galėtų apžiūrėti šventyklas ir milžiniškas monolitines Ganešos ir Narasimhos statulas. Bombėjuje jie suvaidino dvi pjeses, Sai Babos parašytas specialiai jiems. „Radhabhakti“ – tai įkvepiantis vaidinimas su daugybe populiarių liaudies dainų ir šokių, aukštinantis tyrą paprastų piemenaičių meilę Krišnai, „pavogusiam“ jų širdis. Sai Babos pjesė išskaistina Radhos meilę, atmeta erotinius motyvus, kuriais apipynė jos istoriją vulgaraus skonio rašytojai.

Baba vykdo dharmos atkūrimo užduotį įvairiais būdais: mokydamas tiesiogiai, rašydamas, sakydamas kalbas, skatindamas, aiškindamas, tvirtindamas dharmos ramsčius – šventyklas, šventas vietas ir Vedų žinovus, atskleisdamas tikrąją senovinių raštų prasmę, ant kurios nusėdo laiko dulkės ir kurią iškraipė neišmanėlių aiškinimai. „Radhabhakti“ – tokio darbo pavyzdys.

Bombėjaus stadione Baba sakė kalbas didžiulėms minioms, įžiebdamas žmonių širdyse Išminties liepsną. „Sujungus vandenį ir ugnį, atsiranda jėga, kuri gali patraukti sunkius vagonus. Panašiai ir veikla bei Dievo garbinimas suteikia Išmintį, kuri gali nukreipti jus į Dievą viduje, kad ir kokia sunki būtų daugybės buvusių gyvenimų žemėje minčių, žodžių ir darbų našta“.

Kovo 21 dieną stadione susirinko daugybė studentų, tada Baba jiems sakė: „Kaip tigras atsisako ėsti žolę, kad ir koks alkanas jis būtų, taip ir žmogus turėtų gėdytis žemų poelgių ir godumo. Godumas ir savanaudiškumas, kuriais užsikrėtė ši šalis, – tai visos žmonijos tragedija, nes Indijos vaidmuo – grąžinti žmonijai Dievo sampratą. Indijos jaunimas auga susiskaldymo ir aistrų šiltnamiuose, o ne vėsiose pagarbos ir nuolankumo pavėsinėse. Vyresnieji įsivėlę į įvairių grupių ir partijų kovas, kerštingą bylinėjimąsi, korupciją ir žūtbūtinę konkurenciją. Jų niekingas elgesys namie, kaime, klubuose, miesto įstaigose, įstatymų leidybos įstaigose – visose gyvenimo srityse rodo netinkamą pavyzdį jaunimui! Indijos kultūrą, kuri savo esme yra daugiatautė, reikia aiškinti ir ją diegti mokyklose bei koledžuose, kad Indija ir pasaulis būtų laimingi ir patenkinti“.

Ypač Baba rūpinasi jaunimu, nes būtent jaunimui teks išlaikyti dharmą. Būdamas kartu su jaunaisiais, Sai Baba juos ugdo ir auklėja, moko tarnauti visuomenei ir neužmiršti dvasinės praktikos. Jis apdovanoja jaunuolius malone ir pelno jų ištikimybę. Baba sako: „Jūs visi – Mano kūno dalys, Mano paties maitinamos. Jūs sudarote Sai kūną. Kad ir kur būtumėte, kad ir ką darytumėte, Sai maitins jus, jei atiduosite Sai tai, ko Jis pageidauja: dorą, tikėjimą, drausmę, nuolankumą ir pagarbą“.

Mokyklose ir koledžuose Sai ėmė organizuoti studijų ratelius Šventiesiems raštams studijuoti. Jis patarė burti jaunuolių grupeles ir mokyti medituoti bei kartoti Dievo vardą (džapą), taip pat – globoti ir prižiūrėti ligonius bei vargšus. „Satjos Sai tarnavimo organizacijos nariai turi būti visiškai atsidavę Dievui ir privalo tarnauti žmonėms – tai piligrimystės, vadinamos gyvenimu, pirmas žingsnis ir galutinis tikslas. Nariai turi trokšti tarnauti ir tai daryti išmintingai, nuoširdžiai ir su džiaugsmu“, – pataria Jis. Baba skatina pasekėjus organizuoti mokyklose religinio ir dorinio ugdymo pamokas, kuriose būtų mokoma Amžinosios dharmos tiesų. Jis pataria kurti tokius bendrabučius, kuriuose studentai galėtų mokytis jogos ir dvasinės praktikos, studijuoti tylioje, ramioje aplinkoje.

Viešėdamas Bombėjuje, Baba visą laiką buvo labai dėmesingas ir teikė malonių ligoniams, seneliams, atstumtiesiems. Nulipęs nuo išpuoštos pakylos, Jis lėtai vaikščiojo tarp susėdusių ant žemės žmonių, juos laimindamas. Svamis rado laiko spręsti dvasines ir asmenines problemas tų, kurie prašė Jį vesti ir palaiminti. Baba su meile atsiliepė į sekėjų prašymą palaiminti jų namus ir daugybę kartų per dieną, vedamas beribės Meilės, skubiai lipo į viršutinius namų aukštus, kad galėtų suteikti malonę. Peržengęs namų slenkstį, Baba šypsodavosi ir juokaudavo, skatindavo ir įspėdavo, kiekvienam šeimos nariui duodavo dovanų, nes Jis yra draugas ir tėvas, mokytojas ir motina, globėjas ir Viešpats tam, kuris siekia Jo malonės.

3.Kelionės po Indiją, 1967 m. kovas – balandis

1967 metų kovo 27 dieną Baba išskrido lėktuvu į Džamnagarą, esantį Sauraštros rajone. Skrisdamas Jis kvietė Savo bendrakeleivius pasigrožėti žavingais jūros ir žemės vaizdais, tarsi nutapytais paties Viešpaties ranka Savo džiaugsmui. Sauraštroje daugybė Sai organizacijos grupių gieda bhadžanas ir studijuoja Babos mokymą. Dar būdamas Širdi kūne, Baba laimino šį kraštą, o dabar, vėl atėjęs į šią žemę, Jis taip patraukė šio krašto žmonių širdis, kad jis pamažu virto Sairaštra. Kai Džamnagare vieno sutiktojo paklausiau, kodėl į viešą susitikimą su Baba suplaukė tokia didžiulė minia, jis atsakė: „Čia kiekviename kaime apie Sai Babos buvimą liudija neabejotini ženklai, tokie, kaip vibhutis, savaime atsirandantis šventyklose, kuriose Jis garbinamas“.

Baba apsistojo Amar Vilaso rūmų svečių namuose, čia Jį priėmė Džamnagaro radža. Iki pat vidurnakčio Baba daugybę kartų ėjo į verandą teikti daršano susirinkusioms minioms. Džamnagare Baba inauguravo erdvų Satjos Sai organizacijos pastatą. Susirinkusiems žmonėms Jis kalbėjo, jog dvasią reikia maitinti taip pat, kaip maitiname kūną. „Dvasios maistas – tai džapa, meditacija ir Viešpaties vardo kartojimas“, – sakė Jis. Po kalbos Baba susitiko su Sai organizacijos nariais ir ragino juos dirbti vieningai, be jokio ego jausmo. „Nė vienas žmogus negali didžiuotis pasiekęs tą ar kitą pergalę, nes visi – tik instrumentai Viešpaties rankose“, – sakė Jis.

Auštant kovo 28-jai iš Džamnagaro Baba automobiliu išvyko į Bhavnagarą, pakeliui sustodamas Radžkote ir laimindamas tūkstančius susirinkusiųjų. Jis pagiedojo kelias bhadžanas ir, pastebėjęs kelis ligonius, davė jiems vibhučio. Vietiniai dienraščiai „Jai Hind“ ir „Phul Chhab“ jau buvo rašę apie Babos kelionę, todėl Baba kas kelios mylios turėjo sustoti ir laiminti iš aplinkinių kaimų susirinkusius žmones. Visą kelią nuo pradžios iki galo Jis laimino atėjusius Jo pamatyti.

Apie 11 valandą vakaro Baba pasiekė Bhavnagaro priemiesčius. Kitą dieną Jis kreipėsi į žmones: „Nepamilkite pasaulio taip smarkiai, kad vis grįžtumėte į šį apgaulingą liūdesio ir džiaugsmo sūkurį. Jūs paimate laikraštį, ir, perskaitę jį, matote, kad pasaulis beprotiškas ir kvailas, pilnas šunkelių, kryžkelių ir veidmainystės; heroizmas – tuščias, o šlovė – laikina. Ir jūs metate laikraštį šalin. Taip pat turėtumėte žiūrėti ir į gyvenimą. Supraskite, kad visa tai – fantazija, vaidinimas, pantomima. Išnaudokite pasaulį kaip instrumentą, kaip treniruočių aikštelę tarnauti, pasiaukoti ir išsivaduoti. Truputį atsitraukite ir stenkitės stebėti ne tik vaidinimą, bet ir Režisierių, kuris jį kuria“. Kovo 29 dieną Baba išskrido į Bombėjų, o iš jo – į Navsarį Gudžarate ir į Barodą. Važiuodamas automobiliu, Jis išgirdo 4000 žmonių giedant bhadžanas, – jie buvo pasiryžę giedoti ištisas 12 valandų ir meldė, kad Baba pas juos ateitų. Baba sustabdė automobilį ir, užlipęs ant pakylos, apie 20 minučių giedojo giesmes drauge su visais.

Balandžio 2 dieną Baba apsilankė Punoje, kur susirinko apie 20000 žmonių. Jis pasakė: „Aš kalbėjausi su Punos mokyklų vadovais apie moralinį ir dvasinį berniukų ir mergaičių ugdymą. Greitai Punoje bus įkurtas institutas, kuriame tėvai ir mokytojai bus ruošiami tinkamai auklėti vaikus, mokyti juos fundamentalių religijos ir moralės principų. Čia mokiniai bus mokomi jogos bei meditacijos, kad jie augtų stiprūs ir tiesūs“. Iš Punos Baba grįžo į Prašantį.

4.Sai organizacijų konferencija Madrase

Balandžio 20-21 dienomis Madrase vyko Visos Indijos Sai organizacijų vadovų konferencija. Tai buvo istorinis įvykis dharmos atgaivinimo darbe. Dalyvavo apie 1000 delegatų iš visos Indijos (ir nemažai iš užsienio). Kiekvienos valstijos atstovai pasakojo apie organizacijos veiklą – badžanų giedojimą, studijų ratelius, paskaitas, parodas ir seminarus (Vieno jų tema buvo „Kaip šiandieniniame pasaulyje rasti ramybę?“). Baba kvietė išsakyti savo požiūrį ir užsienio šalių delegatus. Kalbėjo pasekėjai iš Honkongo, Rytų Afrikos, Ceilono. Delegatas iš Norvegijos sakė, jog žmonės prarado tikėjimą Dievu, tačiau neįgijo tikėjimo žmogumi. Jis pasakojo, kaip pats abejojo vakarietiškomis dogmomis ir studijavo indų jogą bei filosofiją. „1965 metų vasario 25 diena sėdėjau priešais Širdi Babos kapą, kai prie manęs priėjo nepažįstamas žmogus mėlynais marškiniais ir paklausė: „Ar tau teko matyti Satją Sai Babą? Jei yra Dievas žemėje, tai Jis. Kovo 14 dieną Jis atvyksta į Bombėjų. Tu turi Jį pamatyti. Štai vibutis iš Jo rankų, o čia – Jo nuotrauka“. Šitaip Baba „pakvietė“ mane, o kaip vėliau sužinojau, vasario 25 dieną dar niekas nežinojo, kad Baba ketina vykti į Bombėjų. Kai kovo 14 dieną pasiekiau Bombėjų ir norėjau perduoti per vieną iš artimų Babos pasekėjų L.K.Džavą Svamiui laišką, šis greitai paėmė laišką ir tarė: „Prieš valandą Baba man pasakė, kad atvyks užsienietis su laišku, kurį aš nedelsdamas turiu Jam atnešti!“

Dr. Ramakrišna Rao kalbėjo, jog greitos mokslo ir technikos pažangos nelydi moralės pažanga. Dora ir moralė smunka ir tai kelia žmonijos išnykimo grėsmę. Indijos inteligentija nesuvokia savo kultūros šaknų ir neturi ką pasakyti, susidūrusi su karštais Dievo ieškotojais ar trumparegiais šmeižikais. Sai Babos reikalavimas laikytis žmogiškųjų vertybių – tiesos, doros, ramybės ir meilės – tai vienintelis vaistas sergančiam pasauliui. Tie, kurie išgirdo Jo kvietimą, kuria įvairias bendrijas, asociacijas ir institucijas, buriančias artimas sielas bendram darbui. Tačiau iki šiol visa tai vyko stichiškai, todėl dabar Baba sukvietė mus visus kartu, kad neiškryptume iš dvasinės praktikos kelio. Mes turime laikytis tam tikrų pagrindinių veiksmingos pavyzdinės organizacijos principų. Baba yra pasakęs, kad efektyviausiai Jo mokymą propaguoja tie, kurie praktikuoja jį ir savo darbais įrodo, jog tai jiems suteikia ramybę ir džiaugsmą. Kaip šėlstančios upės vandenis suvaldo krantai, taip atsidavimo Dievui entuziazmą turi reguliuoti tam tikri priimti principai. Tačiau Baba pasakė, jog kuriant taisykles ir apribojimus, nereikėtų užmiršti svarbiausio Sai organizacijos tikslo – padėti kiekvienam suvokti tą džiaugsmą, ramybę ir išmintį, kurie iš tiesų kiekvienam jau yra duoti!“

Satjos Sai organizacija yra vieno visų garbinamo Sai atspindys jos nariuose. Kuo aiškiau Jis atsispindi, tuo geriau nariai tarnauja. Konferencija sudarė komitetus, išklausė jų svarstymų ir nusprendė laikytis tam tikrų bendrų gairių, tačiau ne tai buvo jos didžiausias pasiekimas. Didžiausias buvo – Baba. Jis įtikinėjo, patarinėjo, kalbėjosi ir, kaip tikras bičiulis, visiems dovanojo Savo meilę. Jis sėdėjo tarp delegatų per pusryčius, pietus ir vakarienę, susitiko su įvairių rajonų grupėmis. Kiekvienai problemai Jis turėjo parengtą sprendimą. Kiekvienas troško Jo šypsenos, ir visiems jos užteko. Baba įėjo į kiekvieno širdį. Jo mokymo universalumas ir svarumas pelnė entuziastingą priėmimą.

„Turite tarnauti kitiems, nes ramybę turėsite tik tada, kai kiti bus ramūs. Kiekvieną širdį, taip pat ir savo, turite paversti Prašanti Nilajamu. Dirbkite be liūdesio ar išdidumo. Bendradarbiaukite su visais, kurie yra geri ir nesavanaudžiai. Palaikykite ryšį su visais, kurie keliauja piligrimų keliais į Dievą, kad ir kokiu vardu Jį vadintų, kad ir kokį pavidalą Jam suteiktų, kol pasieksite Jį ir suprasite, kad Jis yra visi vardai ir visi pavidalai“, – ragino juos Baba.

Palaiminti Babos delegatai išvyko, išsiveždami širdyse Jo žodžius: „Ženkite pirmyn kaip vienas, vieningas ir drąsus būrys, ieškokite Dievo, gyvenančio kiekvienoje būtybėje, ir garbinkite Jį nuoširdžiu tarnavimu“.

5. Vedų mokslininkų akademijos sesija

1967 metų balandžio 22, 23 ir 24 dienomis Madrase dešimtys tūkstančių žmonių klausėsi Babos ir įvairių mokslo žmonių, skaičiusių pranešimus Vedų mokslininkų akademijos sesijoje. Dr. V.K.Gokakas pasakė: „Pasaulis ignoruoja dvasios ir materijos vienovę, jis mano, kad tik materija svarbu. Tikra pažanga gali būti tik tada, kai žmogus siekia ne informacijos, o transformacijos, ir atranda savąją Realybę, slypinčią po storais klaidų ir iliuzijų klodais.“ Balandžio 24 dieną kalbėjo dr. S.Bhagavantamas, Indijos Gynybos Ministerijos mokslinis patarėjas. Jis sakė: „Baba davė man daug išbandymų, net ir mokslo srityje. Prieš daugybę metų, per vieną mano iš pirmųjų susitikimų su Juo Baba pasakė: „Mokslininkai netiki Dievu, ar ne? Štai tu, pavyzdžiui, – ar tu nors kiek gerbi šios šalies Šventuosius raštus? Pavyzdžiui, Bhagavadgytą?“ Jo žodžiai įžeidė mano savimeilę. Kad įrodyčiau pagarbą savo tautai, aš paminėjau Openheimerį ir jo žodžius, ištartus susprogdinus pirmąją atominę bombą: „Divisurya sahasrasya…“ („Tarsi tūkstantis saulių suspindo…“) Tai buvo citata iš Bhagavadgytos. Aš pasakiau, kad tikrai išsilavinę žmonės vertina Šventųjų raštų – Upanišadų ir Gytos – išmintį. „Ar norėtum turėti Gytą?“ – paklausė Baba ir pasisėmė žiupsnelį smėlio iš išdžiūvusios Čitravatės vagos, kurioje mes sėdėjome ratu aplink Jį. Smėlis pavirto Bhagavadgytos knygele, kurią Svamis man padovanojo. Vėliau aš ją atidžiai apžiūrėjau, ieškodamas leidyklos pavadinimo. Nereikia nė sakyti, kad jokio pavadinimo nebuvo. Tai buvo visiškas fizikos dėsnių paneigimas. Vėliau Jis mano akivaizdoje atliko chirurginę operaciją, sukurdamas skalpelį, adatą, tvarstį – viską, ko reikėjo. Tą kartą aš buvau nuoširdžiai sutrikęs! Dr. Gokakas vakar pasakė, kad Baba ignoruoja fizikos ir chemijos dėsnius! Jis neignoruoja šių dėsnių, Jis išeina už jų ribų. Jis – transcendentinis. Jis – fenomenas. Jis – dieviškas. Taip aš sprendžiu šią dilemą. Mes, mokslininkai, turime būti kuklūs. Kiekvieną kartą, kai dar ką nors sužinome, mes suprantame, kad yra ir daugiau dalykų, kuriuos dar turime sužinoti. Sužinoti daugiau – tai išplėsti nežinomybės ribas. Žmogaus sukurtas prietaisas kasa Mėnulyje, už ketvirčio milijonų mylių nuo čia, 18’’ ilgio ir 9’’ gylio griovį! Mes žinome, kad galime įgyti tik žinių, o išminties? Jos reikia pasisemti iš Babos! Svamis – mūsų artimiausias giminaitis. Jo prašykite amžinosios išminties. Tik ji mus išgelbės.“

Tris vakarus Svamis sakė kalbas ir akcentavo atsidavimo reikšmę – veikla turi būti prasminga, ji turi nešti džiaugsmą. Jis sakė, kad žmogus turi nuolat prisiminti savo dieviškumą, kad nenuslystų į visus gąsdinančio gyvulio pakopą. „Baimė niekada neužvaldys to žmogaus, kuris žino, kad yra Dievo kibirkštis“, – pasakė Jis.

6.Kelionės po Indiją

Iš Madraso Baba nuvyko į Nilgirio kalnus, o po trumpo vizito Kalkutoje, Arabų jūros pakrantėje, – į Anamalaji kalnus, kavos ir arbatos plantacijų kraštą. Ten atidaręs vidurinę mokyklą, suspėjo į Prašanti Nilajame vykusią Guru Purnimos šventę, kuri po nepamirštamo Šivos-Šakti stebuklo įgijo epochos charizmą! Po savaitės Baba išvyko į Vaitfildą, o iš ten – su keletu pasekėjų į Horslėjaus kalnus, ketindamas šiame ramiame kampelyje, esančiame 4000 pėdų virš jūros lygio, praleisti šiek tiek laiko. Netrukus aplinkinių slėnių žmonės sužinojo, kad į jų kraštą atvyko Baba. Tas dvi savaites jie ėjo pas Babą dideliais būriais, giedojo bhadžanas, ragavo vibhutį iš Jo rankų. Jis sakė: „Jūs vadinate tai stebuklais, bet tai tėra Mano raiškos būdas. Jūs negalite suprasti šios paslapties, o Man tai nėra paslaptis, tai Mano stebuklingos prigimties dalelė.“ Pasekėjai turėjo daugybę progų patirti dieviškas paslaptis. Eidamas takeliu, tarp medžių Baba pastebėjo vijoklį jazminą ir, nuskynęs jo žiedą, papūtė į jį. Jis virto nuostabiausiu spindinčiu deimantu. Kitą dieną Jis pakėlė nuo žemės granito gabalėlį ir padavė jį pasekėjui, bet kai šis jį paėmė, tai jau buvo nebe akmuo, o saldainis!

Dar kitą dieną Jis materializavo rožinius ir kitus šventus daiktus ir dovanojo juos žmonėms. Jis sukūrė sidabrinį indą, pripildytą nektaro, kurį tik Jis vienas moka „pagaminti“, ir padalino visiems po keletą lašų. Hovardas Marfetas su žmona taip pat buvo Horslėjaus kalvose. Jis rašo: „Aš nebuvau cinikas, kai atvykau į Indiją. Buvau skeptikas, bet ne užkietėjęs. Mano požiūris visada buvo atsargus ir mokslinis. Kad patikėčiau, turėjau pats pamatyti ir paliesti. Keistai sutapus aplinkybėms (galiu pasakyti, kad tik per Jo malonę), aš sutikau Sai Babą. Jis buvo man labai malonus. Aš savo akimis mačiau ir liečiau tuos stebuklingus daiktus. Ir mano kritiškas protas ėmė suvokti, kad stebuklai vyksta. Veiksmai kalba garsiau už žodžius. Žodis galingas, bet kai „žodis virsta kūnu“, mes akivaizdžiai regime jo galią. Tada jis tampa tvirta mūsų svyruojančio tikėjimo atspara.“

Vieną dieną, kviesdamas pasekėjus, kaip eilėmis išreiškė Marfetas:

Pasiekti didįjį Anapus,

Kur dalis virsta Visuma,

Už visų minčių ir jausmų,

Už saulės ir žvaigždžių,

Anapus kosminio nulio,

Ten, kur visa yra Viena!

Baba sukūrė Kosminio Purušos, Visuotinės Esybės paveikslą, kuriame buvo visi dievai ir demonai, visos žvaigždės ir visi dangūs, būtis ir tapsmas, taip pat ir Jis pats, ir ankstesnis Širdi Sai kūnas! Marfetas rašo: „Regėdami visa tai, mes turime nepamesti iš akių paties didžiausio stebuklo! Tai – Jo dieviškoji meilė, prema. Būdama universali, ji kartu yra ir individuali. Jauti, kaip ji tiesiogiai spinduliuoja į tave, nešdama palaimą. Kaip pasakė vienas Jo pasekėjas, „kiekvienas galvoja, kad Baba labiausiai myli būtent jį“. Taip, ši tyra meilė, visuotinė, bet individualizuota, yra stebuklų stebuklas, iš kurio kyla visi kiti. Svarbiausias šio premos srauto tikslas – pakylėti mus, kad mes pažintume savo tikrąjį dvasinį Aš, kad suvoktume visos gyvybės vienovę ir tos gyvybės Autorių. Kiek nedaug buvo tokių, iš kurių liejosi ši stebuklinga tyros nesavanaudiškos meilės upė, vilnydama mažesnių stebuklų sūkuriais ir verpetais! Kokie palaiminti esame, kad galėjome Jį pažinti ir būti su Juo!“

Baba sako, kad pasaulis nėra tuščias, beprasmis sapnas. Tai tikslingas spektaklis, kuriame gausu siužetinių linijų, paįvairinamų netikėčiausiomis situacijomis bei intrigomis. Dievas vaidina įvairius vaidmenis, todėl būkite budrūs! Atpažinkite Jį, kai regite pasaulio scenoje didybę, grožį, tvarką, darną, girdite melodiją. Jis slepiasi po daugybe kaukių. Jis sako, kad dabartinį Savo vaidmenį Jis taip pat vaidina ir laisva valia.

Liepos 3 dieną Baba iš Vaitfildo atvyko į Prašanti Nilajamą. Jį lydėjo Marfetai, pavilioti Jo meilės. Baba pakvietė ir Dr. Judith Tyberg iš Los Andželo Rytų ir Vakarų kultūros centro ir ilgai su ja kalbėjosi. Ji paklausė, ar galima būtų nufilmuoti ir parodyti Jo stebuklus žmonėms, kad įsitikintų stebuklų autentiškumu. Baba atsakė, kad abejonių vis tiek liks. Tik sustiprinęs savo tikėjimą, išsklaidęs savo dvejones, žmogus gali įtikinti kitus. „Tikėjimas keliauja iš vieno proto į kitą“. Baba materializavo grupei pasekėjų saldumynų, prieš tai parodęs, kad Jis nieko nei rankose, nei rankovėse neturi. Jie atsirado Jo valia, Jo sprendimu. Jie buvo ne rankoje, o „galvoje“, – pasakė Jis. Baba išgydė Dr. Judith artritą, nusiuntęs jai kelis pakelius vibhučio. Svamis jai pasakė: „Aš esu visų širdyse. Aš esu Viena su visais. Bet Aš nesidaliju nei jų skausmu, nei džiaugsmu. Aš niekada nejaučiu nei liūdesio, nei pykčio. Aš esu Palaimos ir Meilės įsikūnijimas.“ Tad nenuostabu, kad Maharši Maheš Jogi, pagrindinis transcendentinės meditacijos skleidėjas, šventas žmogus, sužavėjęs Vakarų jaunimą (hipiai jam prisiekė: „Mes labai pavargę nuo savo mirusios ir supuvusios kultūros, todėl seksime paskui Jūsų šventenybę, savo Mokytoją, iki kapo“), panoro, kad Baba palaimintų „pasaulio jaunimo lyderius, besitreniruojančius Hrišikeše, kad galėtų tapti jaunimo vadovais“.

Liepos 30 dieną Baba aplankė Inžinerijos koledžą Anantapure. Dideliam studentų ir dėstytojų būriui Jis aiškino, kad švietimas virto lavinimo kursais, skirtais išmokti pragyventi, ir neteko tikrosios paskirties – padėti pasiekti gyvenimo tikslą. Jis ugdo įgūdžius, suteikia mokslo laipsnį, bet nesirūpina vidiniais ištekliais, slypinčiais gilesniuose sąmonės lygmenyse, – gailestingumo, tarnavimo ir atsižadėjimo šaltiniais, troškimu sugrįžti į palaimingą dangų, iš kurio žmogus išėjo pats. Baba kalbėjo, kad žmogui daro įtaką masinė isterija ir jo širdis pasidarė kieta, intelektas sustabarėjo, mąstymas tapo mechaniškas. Studentus reikia mokyti tokių disciplinų, kurios padėtų jiems įveikti gyvenimo negandas ir laimėti kovas su aistromis, godumu, pavydu ir neapykanta.

Baba tris dienas pasiliko Anantapure ir pirmininkavo Vedų mokslininkų akademijos sesijoms.

1967 metų rugpjūčio 5 diena – Prašanti Nilajamui žymi data, nes tą dieną Prašantis buvo paskelbtas atskiru miesteliu, turinčiu savo komitetą ir pirmininką, kurie vadovaus miesto administracijai. Kalbėdamas apie Prašantį, kuris atsiskyrė nuo Putaparčio kaimo, Baba pabrėžė, kad Jis niekada negalvos, jog Jo pasekėjai atskirti nuo Jo. „Brindavanas priklauso visiems, Govinda yra kiekvieno Dievas“, – pasakė Baba. Jis paragino pirmininką ir komiteto narius tarnauti su meile, rūpintis gyventojais ir kitais Sai šeimos nariais, kurie čia atvyks.

Rugpjūčio 20 dieną Maisoro valstijos Švietimo ministro kvietimu Baba išvyko į Mandją (cukraus gamybos centrą), kur susirinko apie 100000 kaimo žmonių. O paskutinę rugsėjo savaitę, sujaudintas Savo pasekėjo dr. Ramakrišnos Rao meilės, Svamis nuvyko 400 mylių automobiliu į Haiderabadą ir apdovanojo jį Savo daršanu. Dr. Ramakrišną Rao, žinomą mokslininką ir poetą, Svamis buvo paskyręs Indijos Vedų mokslininkų akademijos prezidentu. Dr. R.Rao buvo Keralos ir Uttar Pradešo valstijų gubernatoriumi, ir kai Baba lankėsi šiose valstijose, versdavo Jo kalbas iš telugu į hindi. Ir dabar, kai R.Rao susirgo, Svamis dovanojo jam ramybę ir džiaugsmą. Jei būtų įmanoma aprašyti paskutines Sai Babos pasekėjų žemiškosios kelionės dienas, tai būtų iš tiesų jaudinantis rašinys. Jie išeina ramūs, su malda, giedodami bhadžanas arba Om mantrą. Svamis pasirodo jiems regėjimuose, dovanoja amritos (dieviškojo nektaro), ir tarsi iš niekur atsiradęs vibhutis paženklina jų kaktą.

7.Dasaros šventė 1967 m., Bombėjus (kertinio akmens pašventinimas Sai ašramui „Dharmakšetrai”)

1967 metų Dasara prasidėjo spalio 4-osios rytą. Dr. K.Bhaskaranas Nairas rašė: „Gyvenimas Indijoje šiandien primena lotoso žiedą naktį. Jį slegia rasos našta, jo žiedlapiai užsivėrę nuo kančios. Jis linksta iš liūdesio ir skurdo ir kentėdamas laukia aušros. Ar ji kada nors išauš?.. Nenusiminkime. Tamsią naktį jau skrodžia rausvi aušros spinduliai. Greit ateis diena! Šią viltį mums teikia Putapartis.“

Išaušus Baba išėjo laiminti tūkstančių susirinkusiųjų ir jų širdyse iškėlė ramybės vėliavą. Lotosas pražydo. Ligoninės dieną Baba kalbėjo, kad žmogaus proto ligų priežastis yra jo susirūpinimas ateitimi, gailėjimasis praeities ir ateities „oro pilių“ statyba. „Žmonės nesugeba ryžtingai pamiršti praeities, pažvelgti dabarčiai į akis ir protingai planuoti ateitį“, – pasakė Jis. Spalio 6 dieną buvo pamaitinta apie 10000 alkanų žmonių, kurių Baba niekada nevadina „vargšais“, nes daugelis jų, kaip Jis sako, yra turtingi savo dvasia. Jis taip pat išdalijo tūkstančius sarių ir dhočių su tokia meile ir rūpestingumu, kokio joks tėvas nerodo savo vaikams. Tradicinis Vedų aukojimas prasidėjo spalio 7 dieną. Tą vakarą buvo paminėtos 4-osios Vedų mokslininkų akademijos metinės, ir visi, išėjus Anapilin Dr. Ramakrišnai Rao, pajuto didžiulę tuštumą.

Dasara – tai Dieviškosios Motinos – Mokslo, Turto, Maisto, Grožio, Meno Deivės – šventė. Todėl Baba įtraukia į programą muzikos rečitalius, vaidinimus, giedojimą, poezijos skaitymą, – kaip auką Dieviškajai Motinai. Dešimtąją vediškojo aukojimo dieną – Vidžajadasami (Pergalės) dieną Svamis apsivilko pasekėjo dovanotą drabužį, kuriame buvo auksu įausta Sai Ram mantra 108 kartus. Kai Svamis tą rytą pasirodė su šiuo unikaliu drabužiu, pasekėjai paniro į džiaugsmo ekstazę, kuri pasiekė visus jų sąmonės lygmenis, tarsi pats Vedų Viešpats būtų nužengęs prieš juos visa Savo didybe. Jie prisiminė giesmę, kurią giedojo Baba per Dasaros atidarymo iškilmes:

Kai žmogų įtraukė blogis ir neapykanta,

Kai jis skęsta nuodėmėje, atitrūkęs nuo epochos tradicijų, –

Dievas atėjo kaip žmogus su meile jį vesti į tiesą…

Kai pasaulis raitosi iš skausmo,

Trokšdamas kraujo ir grobio , –

Dievas atėjo kaip žmogus išvalyti širdį nuo neapykantos…

Kai trypiami sunkių blogio kanopų

Gerieji liūdi kaip našlaičiai, –

Dievas atėjo kaip žmogus paguosti, paskatinti, išlaisvinti…

Kai Dievo žodį iškreipia

Paviršutiniškos niekingos kalbos, –

Atskleisti, atverti, paskelbti,

Palengvinti Žemės naštą,

Ištesėti duotą žodį

Dievas atėjo pas žmones kaip žmogus!

Ar galima tai aiškiau paskelbti?

Blaškomas ir skaudinamas gimimo ir mirties bangų,

Žmogau, tu dūsauji ir dejuoji iš skausmo!

Nurimk akimirką, pažvelki ir suprask!

Štai plaukia gyvenimo laivas – Satja Sai!

Po Dasaros Baba išvyko į Haiderabadą per Dypavali, Šviesos šventę, simbolizuojančią žmogaus aukštųjų polinkių pergalę prieš žemuosius. Važiuodamas sunkvežimių keliu, Baba dovanojo pakeliui sutiktiems piemenims, artojams, moterims ir vaikams vaisių, saldainių bei pinigų, linkėdamas geros šventės. Viena laimingoji gavo maišą saldainių, sausainių ir pinigų sariui. Baba jos paklausė: „Ar žinai, kas esu?“ Ji prisipažino nežinanti. „Ar girdėjai apie Sai Babą?“ Ji buvo girdėjusi! Jų kaimo vyresnysis buvo nuvykęs į Putapartį Sai Babos pamatyti. „Žiūrėk! Aš ir esu Sai Baba!“ – pasakė Svamis ir palaimino moterį.

Lapkričio 2 dieną Svamis atvyko į Bombėjų. Jis nuvažiavo į Andheri priemiestį, kur 30000 prisiekusių Jo pasekėjų, giedodami Dievą šlovinančias giesmes, nekantraudami laukė, kada Svamis laimins būsimosios „Dharmakšetros“ vietą. Baba pakilo į terasą kalno viršūnėje. Kertinio akmens šventinimo apeigoms artėjant į pabaigą, Baba mostelėjo ranka, ir joje atsirado sidabrinė plokštelė, kurioje buvo išgraviruoti mistiniai simboliai – vyriausios devynių planetų Dievybės. Baba nurodė padėti šią plokštelę po kertiniu akmeniu ir Pats mentele krestelėjo kalkių skiedinio. Tada Jis iškėlė Prašančio vėliavą ir atidengė varinę lentą, skelbiančią „Dharmakšetros“ inauguraciją. Kreipdamasis į susirinkusią pasekėjų minią, Baba paaiškino, kad Dharmakšetra buvo vadinamas mūšio laukas, kuriame buvo išsakyta Gyta. Nors tikrasis lauko pavadinimas buvo Kurukšetra, Gytoje jis vadinamas Dharmakšetra, nes šiame lauke dharma nugalėjo adharmą, teisingumas įveikė neteisybę. Ši vieta bus anos pergalės liudytoja ir sergėtoja! Iš tiesų žmogaus kūnas yra tikroji Dharmakšetra, kurioje gėris kaunasi su blogiu. Kša reiškia tai, kas nyksta nuo ydų, tra reiškia tai, kas atsigauna nuo dorybės. Taigi kūnas, klestintis dorybių dėka ir nykstantis nuo ydų, yra kšetra. Jis virsta Dharmakšetra, Dharmos lauku, kai atrandamas vidinis kūno gyventojas, Kšetradžna, atma. Paskui Baba susitiko su pasekėjais. Jis ragino juos karščiau siekti Dievo ir gilinti tikėjimą, kad taptų pavyzdžiais tiems, kurie netiki ar abejoja dvasinių pastangų verte.

Vakare Baba inauguravo „Satja Sai Seva Dal“ – jaunų Dievo ieškotojų organizaciją, kurie sustiprino ir papildė savo dvasinę praktiką veiksmingu ir nuoširdžiu tarnavimu silpniesiems, neįgaliems ir vargstantiems. Baba pats yra mums didžiausias tarnavimo pavyzdys. Lapkričio 4,5 ir 6 dienomis Baba laimino žmones Dharmakšetroje per rytines bhadžanas. Sausakimšoje aikštėje Jo akys sustodavo prie sergančių vaikų, suaugusių, neįgaliųjų ir luošų. Jis laimino juos, dalijo vibhutį, ramino ir drąsino.

Lapkričio 14 dieną Baba pasiekė Prašanti Nilajamą, kuriame turėjo vykti gimtadienio šventė. „Kiekvienais metais iškilmingai švenčiamas Mano gimtadienis. Tūkstančiai atvyksta į Mano daršaną“, – kalbėjo Baba amerikiečiui Čarlzui Pennui vienos Savo nekūniškos kelionės metu. – „Bet nemanyk, kad tai švenčiamas Mano gimtadienis! Ne. Aš esu kiekvieno iš jūsų dalis. Po ilgų ėjimo į priekį metų tu įsiliesi į Mano upę“. O pasiklausykite, ką Jis pasakė tiems tūkstančiams, kurie atvyko lapkričio 23-iąją į Prašanti Nilajamą: „Tai ne Mano gimtadienis. Aš negimstu ir gimtadienių neturiu. Esu belaikis, amžinas. Jūs turite švęsti savo gimtadienį, kai gimstate žinoti, o ne vergauti. Garbinkite Mane tą dieną, kai jūs esate Aš, tą dieną, kai iš ten semiate beribę palaimą, tą dieną, kai galite būti pilni džiaugsmo dėl to, kad gimėte“.

Per šventes, lapkričio 26 dieną, Baba pasikvietė Satjos Sai Sevos organizacijos prezidentą ir liepė paskelbti sekėjų būriui, kad Pasaulinė Sai organizacijų konferencija vyks 1968 metų gegužę Dharmakšetroje. Šis pranešimas buvo sutiktas labai entuziastingai ir džiaugsmingai.

Viltis pasidalyti su artimomis sielomis iš viso pasaulio Babos daršano palaima pripildė kiekvienos valstijos Sai organizaciją didžiulio džiaugsmo. Baba nusprendė iš pradžių surengti Satjos Sai organizacijos vadovų konferencijas kiekvienoje valstijoje, kad būtų „patvirtinta ir sutelkta, suvienyta ir paskirstyta veikla ir programa“.

Dar sykį akcentuodamas esminius tarnavimo visuomenei, kaip dvasinės praktikos, principus, Baba nurodė, kad Sai organizacijos nariai nesusiviliotų ieškoti organizacijai finansinės paramos. Buvo išrinkti kiekvienos valstijos Sai organizacijos prezidentai, ir Baba davė jiems užduotį koordinuoti ir prižiūrėti, vadovauti ir patarti įvairioms sekėjų grupėms, kurios susibūrė Jo vardu. Jis parinko ir rajonų prezidentus. Šie prezidentai nevaržomi komitetų dirbs kaip viena komanda, vadovaujami valstijos Sai organizacijų prezidento, stiprins ir rems visos šalies grupeles. Baba patarė pradėti giedoti bhadžanas grupėmis kaimų ir miestelių gatvėse ankstų rytą, kad žmonės pabudę girdėtų Dievo vardą ir atmosfera būtų pilna Viešpatį šlovinančių garsų. Baba taip pat norėjo, kad dvasinės stiprybės ir dvasinės vienybės sėkla būtų pasėta ieškančiųjų širdyse. Moterims Jis nurodė sukurti savo grupeles ir tarnauti sesėms. Taip dieviškosios malonės srautas ėmė tekėti iš Prašanti Nilajamo, guosdamas nusiminusius, pašventindamas tarnavimą, puoselėdamas kilnias paskatas, teikdamas aiškų regėjimą ir rodydamas kelią į Dievą.

XV. Kvietimas ir atsakas

Baba kreipiasi į žmones, didžiulėmis miniomis susirenkančius pasiklausyti Jo kalbų: „Divya atma svarupuliara!“ – Dieviškosios atmos įsikūnijimai! Jis mato visus kaip Save; Jis kviečia visus matyti Jį kaip save. Ši tapatybė yra Tiesa, bet mes skendime atskirumo iliuzijoje ir kenčiame. Baba yra Meilė, Išmintis, Galia, Malonė. Todėl Jis gali pareikšti: „Pasaulis – Mano rūmas. Net tie, kurie neigia Mane, yra Mano. Šaukite Mane bet kuriuo vardu, – Aš atsiliepsiu. Įsivaizduokite Mane bet kokiu pavidalu, – Aš atsirasiu prieš jus“. „Esu menkiausiame iš jūsų taip pat, kaip ir geriausiame. Nešmeižkite ir nežeiskite nieko, nes jūs šmeižiate ir žeidžiate jame Mane“. Tokia universali yra Jo didybė ir Jo meilė.

Tai ta meilė, kuri skatina Jį kviesti mus „atvykti, tyrinėti, patirti, spręsti ir tada Jį priimti“. Viešpats Krišna, perteikęs Ardžunai Gytą, taip pat pasakė: „Dabar, kai visa tai išgirdai, apmąstyk ir daryk, kaip nori“. Baba neturi pykčio, nė pėdsako baimės ar fanatizmo. Mes visi – jo atspindžiai, Jis pažįsta mus tokius, nors mes dar to nesuvokėme. Tai ar gali Jis mūsų atsisakyti? Jis regi žmoniją kaip didžiulį piligrimų karavaną, keliaujantį per plačias dykumas. Kai kurie nuklysta į šalį, suvilioti miražų, kiti ieško oazių, dar kiti klausosi tų, kurie regėjo tikslą. Kai Baba, būdamas 14 metų, numetė šalin mokyklinių knygų krepšelį ir žengė į kelią, tardamas „Aš nebesu jūsų, Mano sekėjai Mane šaukia, Aš turiu dirbti Savo darbą“, karavanas jau buvo besunykstąs sausringuose, karšto dykumų vėjo pustomuose technologijų smėlynuose ir bemirštąs iš troškulio be Meilės vandens.

Kiekvienoje upėje, sako Baba, slypi troškimas grįžti į jūrą, iš kurios ji kilo. Pakildama į orą garsais, plaukdama per dangų debesimis, krisdama į žemę lietumi ir tekėdama savo prasigraužta vaga, upė brandina savyje šį troškimą. Tas troškimas stumia ją į priekį per visas kliūtis, kol galiausiai ji pasiekia Jūrą. Taip ir visų kraštų žmonės visomis kalbomis šaukiasi Dievo, iš Kurio jie atėjo. Jie prašo, kad Jis duotų ženklą, skambų kvietimą ir vestų juos greičiausiu, saugiausiu keliu pas Save.

Baba girdi tą šauksmą. Jis duoda ženklą – skambų kvietimą. „Mano pasekėjai Mane šaukia. Aš turiu dirbti Savo darbą“, – sako Jis. „Visi žmonės yra Mano. Pasaulis yra Mano rūmas“, – sako Jis. „Aš neturiu vardo, kurį galėčiau Sau priskirti“. Jis atėjo visos žmonijos vesti. Kai kažkas parašė Babai: „Džiaugiuosi, kad Tavo vardas čia garbinamas kiekvienuose namuose“, Baba atsakė: „Netrukus tu pamatysi, kaip Jis bus garbinamas kiekviename viso pasaulio erdvės colyje“. Taip, tai prasmė, tikslas, misija, tobulumas. Pasaulinė Satjos Sai organizacijų ir grupių konferencija inauguruos šį visuotinės meilės Aukso amžių.

II tomo pabaiga