AHAM sanskr. – aš, suvokiantysis, pažįstantysis.
Yra trys Aš – sąmonės būsenos:
- Aham dehasmi (aš esu kūnas).
Ši mintis verčia jus jaustis mažu. Jei visą laiką tapatinate save su kūnu, liekate mažas. Tai dvaitos arba dualizmo pakopa, kurioje individas yra skirtingas ir atskiras nuo Dievo.
- Aham jivasmi (aš esu siela, Dievo kibirkštis).
Jūs peržengėte susitapatinimo su kūnu pakopą ir pasiekėte kitą – jūs esate siela, Dievo kibirkštis. Tai visišta advaitos, riboto nedualizmo pakopa, kurioje džyva (individuali siela) yra Dievo dalis.
- Aham Brahmasmi (aš esu Dievas, Dievas ir aš esame viena).
Jūs pasiekėte galutinę visiško susitapatinimo su Dievu pakopą. Tai advaita, visiškos vienovės lygmuo, kuriame džyva susilieja su Dievu.
„Sai Baba Gita“, 10,34,50
Sadhanoje, dvasiniame kelyje yra šios 3 pakopos:
- Dasoham (esu Tavo tarnas, o Viešpatie).
Žmonės, kurie trokšta pasiekti Brahmano principą – aukščiausiąjį tikslą, turi pradėti savo kelionę nuo dasoham pakopos. Šioje pakopoje sekėjas laiko save Dievo tarnu arba pasiuntiniu. Jis jaučiasi atskiras nuo Dievo ir garbina įvairiausių pavidalų Dievą, turintį įvairių savybių. Tai pradinė dvaitos arba dualizmo pakopa. Palaipsniui jis tobulėja ir pereina į kitą pakopą, kai da atkrenta ir lieka tik soham.
- Soham (aš esu Brahmanas, aš esu Dievas).
Antroje pakopoje sekėjas laiko save Dievu ir sako „aš esu Jis“, „aš esu Brahmanas“, „aš esu Dievas“. Čia vis dar yra dualizmo atspalvis, nes minimos 2 esybės, aš ir Brahmanas. Tai riboto monizmo arba visišta advaitos pakopa. Jei jis tvirtai laikosi dvasinio kelio, so palaipsniui atkrinta, ir lieka tik aham.
- Aham (aš).
Tai galutinė pakopa, kai sekėjas iš tiesų pasineria į vieną Tiesą ir skelbia „Aham aham“, „aš esu Aš“. Aham reiškia „Aš“, grynas Aš be jokių pakitimų ar apribojimų. Jis gali skelbti ir kitaip „Aš esu Tu, o Tu esi aš“. Tai galutinė advaitos arba tapatumo pakopa.
„Sai Baba Gita“, 48,56
Pro penkis apvalkalus (košas) galima prasiskverbti kryptingai ir atkakliai klausinėjant:
- Koham? – Kas aš esu?
- Dehoham? – Ar esu kūnas?
- Dasoham? – Ar esu tarnas, įrankis, marionetė?
- Soham? – Ar esu Jis?
- Aham! – Aš esu!
kol ateina toks momentas, kai akimirksniu žmogus apdovanojamas atsakymu, po kurio klausimų nekyla: Tat-tvam-asi – Tatai tu esi.
„Satya Sai Speaks“, 13,7
AHAMKARA sanskr. – ego, egoizmas, savanaudiškumas, išdidumas arba savimeilė.
Nir-ahamkara, An-ahamkara, – egoizmo nebuvimas.
Ego – tai vienas dalykas, kurį žmogus gauna iš išorės. Jį suformuoja prisirišimas prie išorinių objektų. Atkirtus pasaulio troškimą, ego savaime išnyksta. Jei išorėje patiriami įspūdžiai laikomi realiais, jie yra žalingi. Nes žmogus, žiūrėdamas į ką nors išorėje, ima kurti, ir mano, kad atkuria tai, kas tikrai išorėje egzistuoja. Bet iš tikrųjų išorėje matomi daiktai mums tik primena tai, kas jau yra viduje. Kai akys atmerktos, žmogus mato kūriniją. Visos būtybės yra sukurtos akimis. Visko, ką matote, šaltinis yra akys. Visa, kas regima akimis, yra laikina.
J.Hislop, „Conversations with Bhagavan Sri Sathya Sai Baba“, 82 psl.
Esminis neišmanymas, dėl kurio stokojama valios ir atsiranda elgesio trūkumų, yra tikėjimas, kad viskas, ką žmogus bedarytų, visada yra gera ir teisinga. Tai subtilusis EGO viruso poveikis… Visa, kas mums naudinga, mums atrodys ir teisinga, mes paprastai nepasižiūrime į tą klausimą kito žmogaus akimis. Tai sukelia daugybę komplikacijų.
„Sathya Sai speaks“, 7A t., 149 psl.
Sunaikinkite nerimo, baimės ir neišmanymo priežastį. Tik tada sušvis tikroji žmogaus asmenybė. Nerimą nugali tikėjimas Dievu – tikėjimas, kuris teigia, kad visa, kas atsitinka, yra geriausia ir kad tokia yra Dievo valia. Ramiai viską priimti – tai geriausi šarvai nuo nerimo, o ne herojiškas priėmimas. Liūdesys kyla iš egoistinio jausmo, kad nenusipelnei tokio blogo elgesio, kad esi paliktas bejėgis. Kai egoizmas išnyksta, išnyksta liūdesys. Neišmanymas – tai tik klaida, klaidingas kūno tapatinimas su tikruoju Aš!
„Sathya Sai Speaks“, 1 t., 30 psl.
Visas bangų skonis, visa jėga ir šėlsmas kyla iš vandenyno ir vėl išnyksta vandenyne. Bangos pavidalo ir jos pavadinimo išnykimas yra vadinamas mokša, tai – bangos susiliejimas su vandenynu, su kuriuo ji atrodė skirtinga. Kitaip sakant, deindividualizacija yra mokša.
„Sathya Sai Speaks“, 1t., 164 psl.
Yra dvi sferos, kuriose veikia ego:
a) Dehatma – išorinis aš, kūno sąmonė, savimeilė, ahamkara.
b) Pratyagatma – vidinis aš.
Tie, kurie nežino šio skirtumo, klysta ir tvirtina, kad „aš“ taikytinas dehatmai. Bet tai neteisinga. Kūnas yra įrankis, jis yra objektas; jis yra matomasis, o ne matantysis. Kaip gali ego, sutapatintas su juo, būti atma? Šis ego irgi priklauso matomo kategorijai. Jo nėra giliai miegant, ir jis yra iliuzinis sapnuose. Tiesa turi likti nepakitusi praeityje, dabartyje ir ateityje. Ar gali būti tikra tai, kas kiekvienoje būsenoje kinta?
„Sathya Sai Vahini“, 187 psl.
„Aš“ yra dviejų rūšių. Vienas susijęs su kūnu, o kitas – nuo kūno atsiskyręs. Abu yra „aš“. Bet vienas „aš“ (aham), kuris susitapatina su kūnu (kara), tampa ego (ahamkara). Ego turi pavidalą. O beformis „aš“, kuris su kūnu nesusijęs, yra atma. Beformė atma neturi savybių, bet kai įgyja pavidalą, ji turi visas savybes. Šiandien žmonės patiria tik vieną „aš“, kuris susitapatinęs su kūnu (ahamkarą). Todėl negali suvokti kito „aš“ (aham), kuris su kūnu nesusijęs. Tačiau jeigu, net laikydami kūną pagrindu, savo žvilgsnį nukreipsite vidun, laikui bėgant patirsite atmą. Tai vadinama „Tiesioginiu atmos suvokimu“ (Atma-sakshat-kara).
„Sanathana Sarathi“, 1997 lapkritis, 301 psl.
DHYANA sanskr. – meditacija, Dievo prisiminimas.
Tikra meditacija – tai pasinėrimas į Dievą kaip vienintelę mintį, vienintelį tikslą. Tiktai Dievas, vien tik Dievas. Mąstykite Dievą, kvėpuokite Dievu, mylėkite Dievą.
J.Hislop, „Conversations with Bhagavan Sri Sathya Sai Baba“, 175 psl.
Kur ir kada jūs besusijungtumėte su Dievu, tai – meditacijos būsena.
J.Hislop, „Conversations with Bhagavan Sri Sathya Sai Baba“, 58 psl.
Pastovi ir nepertraukiama Viešpaties kontempliacijos praktika – tai pasekėjams rekomenduojama dvasinė veikla. „Gytoje“ ši praktika – leisti protui be perstojo mąstyti apie Dievą – yra vadinama abhyasa yoga. Ji taip pat vadinama meditacija arba dhyana, tai yra metodas nuolat nukreipti protą vidun ir susivienyti su Dievu. Žodis dhyanam kilo iš sanskrito kalbos ir reiškia „Dievo prisiminimas“. Tai mąstymas apie Dievą visomis aplinkybėmis, visada ir visur. Šis procesas yra nuolatinis ir nenutrūkstamas.
„Discourses on the Bhagavad Gita“, 19 psl.
Tą, kuri apibūdinama kaip „nenusakoma žodžiais, neaprėpiama protu“, tą, kuri nesuvokiama pojūčiais, protu ar intelektu, tą Esybę (Būtį) galima pajusti ir patirti medituojant. Atsidavimas Dievui (bhakti) padeda ją suvokti, ji pripildo atsidavusįjį palaimos.
„Dharma Vahini“, 67 psl.
Jei nukreipsite savo dėmesį į didingą ir nuostabų Viešpaties pavidalą ir koncentruositės tik į Jį, jūs gausite įvairių malonių būtent iš šio Viešpaties pavidalo. Medituojant gali atsirasti daug trukdymų, bet neturėtumėte pasiduoti iliuzijai. Būkite budrūs, niekada nepamirškite palankiojo Pavidalo. Įsivaizduokite sau, kad Jame slypi visa kūrinija. Pavidalas, pasirodęs medituojant (dhyana-rupa), neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl jos vaisius taip pat negali būti pavadintas tobulu ir užbaigtu.
Tobulėti medituojant – vadinasi, pasiekti vienakryptiškumą (ekagratha). Be abejonės, kiekvienas tik pats gali nustatyti, koks jo koncentracijos lygis. Pakopą, kurioje esate, galite nustatyti, jei kasdien tyrinėsite, kiek pajėgiate susikaupti, valdyti klaidžiojančio proto prigimtį ir kaip patiriate dieviškąjį pavidalą, kuris yra viskas. Pakopos, kurią pasiekėte, neįmanoma pažinti. Ką ir kada gaunate, priklauso nuo Jo malonės. Dievo ieškotojo misija yra medituoti nenukrypstant nuo kelio. Visa kita – Jo malonė. Ji nepriklauso nuo tam tikro nustatyto laiko. Vieniems gali prireikti daugybės gyvenimų; kiti gali suvokti tikslą per keletą dienų. Ji priklauso nuo žmogaus uolumo (shraddha), atsidavimo (bhakti) ir dvasinės praktikos (sadhana). Jos negalima apskaičiuoti ir išmąstyti. Reginiai ir garsai nėra tikros meditacijos ženklas. Tai iliuzijos. Jos trukdo tobulėti. Jos pripildo puikybės ir išsklaido koncentraciją.
„Sandeha Nivarini“, 99 psl.
Meditacijos tikslas – regėti Viešpaties pavidalą. Siekite ir trokškite visa ko Principo: To, kurį pažinus, visa kita yra žinoma; To, kurį išvydus, visa kita yra matoma ir suprantama. Neieškokite lašų, stenkitės pažinti vandenyną. Kai pasieksite vandenyną, visų lašų šaltinį, lašų iliuzijos nebeliks.
„Sandeha Nivarini“, 101 psl.
Medituodami jūs pasineriate į Dievo universalumo ir visagalybės idėją. Ar tai nėra jūsų kasdienis patyrimas, kad didesnis rūpestis užgožia mažesnį ir priverčia jį pamiršti? Kai užpildysite savo protą Dievo idėja, trokšite ir ilgėsitės tik Jo, visi mažesni troškimai ir nusivylimai, net pasiekimai, nublanks. Jūs visus juos užmiršite; jie susilies į vieną Dievo troškimo srautą ir labai greitai ištirps dieviškos palaimos vandenyne.
„Sathya Sai Speaks“, 6t. , 59 psl.
Per meditaciją, kitas disciplinas bei kartodamas Pranava mantrą Om, žmogus gali atrasti atmą ir atskirti ją nuo kūno. Taip kaip sviestą atskiriame nuo pieno, aliejų nuo sezamo sėklų, vandenį nuo podirvio ar iš medžio įskeliame ugnį. Plakimas, spaudimas, traiškymas, gręžimas, trynimas – tai viskas, ko reikia. Tada atma atskiriama nuo kūno ir išnyksta tikėjimas, kad kūnas yra atma arba Aš.
„Prasanti Vahini“, 52 psl.
Žmogus yra dieviškas. Jis gali apsivalyti ir tapti tobulas medituodamas. To uoliai imasi ir tvirtai tikėdami atlieka dori žmonės. Pats universaliausias ir veiksmingiausias metodas yra šviesos (jyoti) meditacija. Darykite šią meditaciją kasdien, nepertraukdami, tol, kol ji teikia jums džiaugsmą. Darykite ją giliai ir sistemingai; tikrai ateis laikas, kai daugiau nebesimėgausite tamsiomis ir blogomis mintimis, daugiau nebegeisite tamsių ir nuodėmingų knygų, nebetrokšite toksiško maisto ir svaiginančių gėrimų, netvarkysite bjaurių, žeminančių reikalų, daugiau niekas jums nebeprimes nešlovės, negarbės ir netyrumo, daugiau nebekursite blogų planų. Tada būsite Dievo sferoje, neišreiškiamoje žodžiais ramybėje.
„Sathya Sai Speaks“, 6 t., 257-259 psl.
Meditacija arba dhyana yra tada, kai susijungia tokios trys dalys:
1. Dhyeya – meditacijos objektas. Tai – Dievas.
2. Dhyatha – medituojantis asmuo. Tai – „Aš“.
3. Dhyana – meditacijos procesas. Tai pati meditacija.
„Discourses on the Bhagavad Gita“, 19 psl.
Koncentracijos, kontempliacijos ir meditacijos skirtumai:
- Koncentracija – žemiau už pojūčius. Visi įprasti veiksmai – vaikščiojimas, kalbėjimas, valgymas ir kt. reikalauja koncentracijos.
- Kontempliacija – ribinė sritis (tarp koncentracijos ir meditacijos). Atsitraukimas nuo įprastų prisirišimų padeda įeiti į kontempliacijos sritį.
- Meditacija – aukščiau už pojūčius. Kai atsikratoma visų prisirišimų, žmogus pereina per kontempliacijos sritį ir pasineria į meditaciją.
„Sathya Sai Speaks“, 13 t., 33 psl.
GUNA sanskr. – savybė, ypatybė, bruožas, charakteris. Pirminės, esminės savybės.
Yra tys gunos:
1. Satvaguna– ramybė, darna, dora.
Satvaguna – tai ramybė, gėris, kilnumas, tyrumas, nesavanaudiškumas. Tie, kuriems būdingos šios savybės, neturi nei norų, nei troškimų, jie yra pasiruošę pažinti tikrąjį Aš (atmą). Jie valdo liūdesį ir džiaugsmą.
Satvaguna neša laimę ir išmintį.
2. Radžoguna– aktyvumas, prabangos troškimas.
Radžoguna – tai aktyvumas, aistringumas, karšti jausmai, troškimai, egoizmas ir skaudūs jo padariniai. Karštligiškas tikslo siekimas, pateisinant visas priemones. Savo veiklos rezultatų troškimas. Radžasinių žmonių veiksmai yra egoistiški. Jie gali tarnauti žmonėms, tačiau jie trokš šlovės ir didžiuosis savo pasiekimais.
Radžoguna skatina daiktų troškimą.
3. Tamoguna– inercija, ydos.
Tamoguna – tai bukumas, valdomas tamsos, neišmanymo, inercijos ir visų iš to kylančių blogybių. Tamasiniai žmonės negali suvokti to, kas yra iš tiesų tikra. Jie klaidžioja neišmanymo tamsoje, neskirdami tiesos nuo melo.
Tamoguna, kilusi iš neišmanymo, skatina neveiklumą, dykinėjimą ir atima gebėjimą skirti, kas teisinga, o kas – ne.
Yra 3 žmonių rūšys:
Satviniai yra tie, kurie tirpsta tarsi sviestas, girdėdami apie kitų liūdesį ar džiaugsmą ir apie Dievo stebuklus.
Radžasiniai yra tarsi vata, sugerianti, tačiau nekeičianti savo prigimties.
Tamasiniai yra tarsi geležies luitai, nepasiduodantys jokiai gėrio įtakai.
KARMA sanskr. –veikla, neišvengiama pareiga, likimas.
Karma ne iš karto atneša padarinius.
Kai pasėjate sėklą į žemę, reikia kelių mėnesių ar metų, kad ji išaugtų į medį ir duotų vaisių.
„Sanathana Sarathi“, 1995 rugpjūtis, 206 psl.
Apribojimai, būtini būtybėms kurti, puoselėti ir naikinti, yra vadinami karma. Būtybių yra judančių ir nejudančių. Net pats pirmasis sprendimas kurti yra karma, kuri ir dabar viską visur skatina: visa visata, jos judėjimai, jauduliai ir visa veikla – tai tiesioginiai Pirminės karmos, Mano valios padariniai. Ir karmos srautas tekės tol, kol galios Mano sprendimas. Kol Aš nepanorėsiu, jis negali išdžiūti. Viskas, ką jūs darote – tai skęstate šiame sraute. Jūs – tai srovelės, raibuliai, bangelės šioje tėkmėje. Mano valia skatina visą karmą ir todėl karma, darniai atliekama pagal Mano valią, tampa Mano dalimi. (Krišna).
„Gita Vahini“, 134 psl.
Karma – gyvybę palaikanti jėga, gimimo priežastis. Kūnas – šios vitalinės jėgos instrumentas. Kiekvienas žmogaus atliekamas veiksmas vadinamas karma. Žmogus imasi veiksmo dėl jo vaisių. Jis gimsta iš naujo tam, kad patirtų savo veiksmų pasekmes. Todėl manoma, kad žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje valdo karma. Žmogus negali išvengti veiksmo. Žmogaus padėtis gyvenime priklauso nuo jo veiksmų, jo veiksmai valdo ir jo įpročius. Įpročiai lemia elgesį, o elgesys – ateitį. Todėl labai svarbu, kaip mes veikiame. Mūsų veiksmų pobūdis ir nulemia gyvenimo gėrį ir blogį.
„Sathya Sai Speaks“, 4 t., 313 psl.
Sakyti, kad Dievas – pirminė visko priežastis, teisinga tik tam tikru aspektu; bet Jis neįstūmė jūsų į geležinį likimo narvą, iš kurio nėra išsigelbėjimo. Viešpats apdovanojo jus įžvalga (viveka) ir neprisirišimu (vairagya), baimingos pagarbos ir nuostabos jausmu, ir jūs turite šiomis savybėmis pasinaudoti, kad Jį pasiektumėte. Nors ir suvaržyti, jūs nesate visiškai beteisiai“.
„Sathya Sai Speaks“, 2 t., 124 psl.
Žmogus gali išvengti atgimimo, pakirsdamas šaknis, t.y. karmos „indėlius“ – gėrį ir blogį, įrašytus į jo sąskaitą Dievo Knygoje. Pasiekite nulinį balansą, ne atsižadėdami savo fizinės, protinės ir intelektualinės veiklos, bet atsižadėdami jų vaisių. Atlikdami deramą pareigą, būkite abejingi savo veiksmų vaisiams. Dievas davė jums šį kūną, protą ir intelektą. Dievas taip pat pasėjo troškimą ir sukūrė visą veiksmų planą. Tegu Jo malonės vaisiai priklauso Jam, tada jūsų sąskaitoje nebebus nei pliuso, nei minuso. Ir jums nebereikės sugrįžti atsiskaityti.
N.Kasturi „Sathyam, Sivam, Sundaram“, 4 t., 170 psl.
Karmos principas skelbia, kad kiekvienas vaikas ateina į šį pasaulį, nešdamas neigiamų pasekmių, sukauptų buvusiuose gyvenimuose, naštą. Jis gimsta šiame pasaulyje tam, kad patirtų palankius ir pragaištingus padarinius – savo buvusių gyvenimų veiksmų. Taip paaiškinami akivaizdūs žmonių skirtumai. Kiekvienas pats atsakingas už savo gerą ar blogą lemtį. Dievą ir žmogų galima sutaikyti ir sujungti, tik remiantis šiuo karmos principu. Kai žmogus suvokia, kad ne Dievas kaltas dėl jo kančių, o jis pats, kad negalima kaltinti jokio kito žmogaus, kad jis pats – ir iniciatorius, ir gavėjas, tada jis eina Dievo link tvirtesniu žingsniu ir šviesesniu protu. Jei žmogus dabar yra tyros dvasios, jis pats to priežastis. Kol žmogus nesiekia, jis negali užsitarnauti. Taigi akivaizdu, jog žmogaus valia yra aukštesnė už visas pakopas ir būsenas, galingesnė už visas formacijas ir transformacijas. Laisvė, kurią ji simbolizuoja, yra praeitų veiksmų pasekmė. Ji galinga, be galo vaisinga ir pati didžiausia.
„Sathya Sai Vahini“, 92 psl.
Žavūs rožės žiedai, linguodami vėjyje, skleidžia aplink savo grožį ir aromatą, bet staiga pakyla stiprus vėjo gūsis ir bloškia ją į žemę. Tai Gamtos dėsnis. Ir žmogaus gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, jį valdo šis priežasties ir pasekmės (karmos) dėsnis. Gimimo priežastis tokia pati, kaip ir mirties: susižavėjimas jutimų objektais ir iš to atsirandanti veikla. Bet žmogus nežino šio dėsnio, nes jo neieško. Todėl kai nuo triumfo aukštumų nematoma ranka jį kartais nubloškia žemėn, jis apstulbsta.
„Sathya Sai Speaks“, 6 t., 53 psl.
Turite užsiimti veikla (karma), kad kuo geriausiai išnaudotumėte savo laiką ir gebėjimus. Tai – jūsų pareiga, o pareiga yra Dievas.
1. Buki ir inertiški nesiryš veikti, bijodami pavargti, ko nors netekti ar prarasti.
2. Emocionalūs ir aistringi puls veikti neapgalvotai ir trokš greitų rezultatų, o jei jų nebus, – nusivils.
3. Ramūs žmonės veiks dėl to, kad tai jų pareiga. Jų niekas neišmuš iš vėžių – nei sėkmė, nei nesėkmė.
4. Dieviškieji ims veikti trokšdami garbinti Dievą, o rezultatus paliks Jam, nes jie žino, kad yra tik įrankiai Dievo rankose.
„Sanathana Sarathi“, 1997 kovas
Žmonija į išsivadavimą gali eiti keturiais karmos keliais:
1. „Be karmos“ arba „neveikiama karmos“ (karma atheetha). Einantieji šiuo keliu yra suvokę Dievą (Jivan muktha). Visas jų karmas sudegino Išminties ugnis, Išmintis sunaikino ir visas veiklos paskatas. Jiems nebereikia nei įsakymų, nei draudimų. Jiems nebereikalinga dvasinė praktika – labdara, dharmos laikymasis, askezė. Viskas, ką jie daro, jaučia ar galvoja, bus dieviška, šventa, dora ir palanku žmonijai. Žemė, kuria jie vaikšto, yra šventa. Kiekvienas žodis, kurį jie ištaria, bus Dievo žodis. Mirties akimirką jų kvėpavimui nebereikia perkelti jų į dangiškąsias sferas. Jie susilieja su Brahmanu tuojau pat, kai tik nusimeta kūniškąjį apdarą.
2. „Karma ne dėl atpildo“(nishkama karma). Tai atsižadėjusiųjų (mumuksha) ir ryžtingai einančių išsivadavimo keliu veikla. Kiekvienas jų veiksmas – tai noras giliau suvokti Dievą, todėl jie negali daryti nieko blogo. Jie nesitiki rezultatų, o palieka juos Viešpačiui – duoti juos arba sulaikyti. Jiems nesvarbūs pasaulietiški motyvai, netgi troškimas pasiekti dangiškų malonumų. Jų tikslas – išsivaduoti iš objektyvaus pasaulio vergijos. Jie pelno Viešpaties malonę pagal savo tikėjimo pastovumą ir praktiką.
Joks paukštis nebarsto sėklų į žemę, kad užsiaugintų derlių, ir joks žvėris nearia ir neapsitveria lauko, skelbdamas: „Tai mano; tai liks mano vaikams ir mano vaikų vaikams“. Niškama karma – tai natūrali Dievo vaikų, Nemirtingumo palikuonių veiklos pakopa. Jie gieda ir plaukioja, jie šoka ir nardo, jie kalba ir vaikšto, jie meldžiasi ir ilgisi dėl to, kad privalo. Taip daryti – jų prigimtis. Jie nežino, kas atsitiks, ir todėl nesirūpina ir nelaukia jokių rezultatų. Kai visa tai daro, jie tiesiog yra savimi. Tai sahaja-lakshana, jų tikroji prigimtis, jų įgimta ypatybė.
„Sathya Sai Speaks“, 3 t., 314 psl.
3. „Karma dėl atpildo“(sakama karma). Šiuo keliu einantys visus veiksmus atlieka, trokšdami jų vaisių. Jie negyvena taip, kaip moko šventraščiai, bet nedaro ir jokio nuodėmingo ar draudžiamo darbo. Tačiau iš kiekvieno darbo jie tiksi naudos, kurią jis atneš, laimės, kurią jis suteiks, arba dangaus, kurį laimės. Kai tokie žmonės paliks šį pasaulį, jie pateks į tas dangiškąsias sferas (lokas), kurių siekė ir vardan kurių dirbo. Praleidę jose tiek laiko, kiek nusipelnė, jie turėsvėl gimti ir sugrįžti į žemę.
4. „Karma be jokių suvaržymų ar ribojimų“(karma bhrashta). Einantys šiuo keliu nesilaiko jokių elgesio taisyklių ar normų. Jie neskiria dorybės nuo nuodėmės, teisingo nuo klaidingo, tinkamo nuo netikusio. Jie nebijo pragaro, bet ir nežino, kas yra dangus, nesibaimina velnio, bet ir negarbina Dievo, negerbia šventųjų raštų ir visai nežino, kas yra dharma! Geriausia juos būtų pavadinti žvėrimis žmonių pavidalais. Šiai nelaimingųjų grupei priklauso didžioji žmonijos dalis. Jie siekia akimirkos malonumo, trumpalaikės laimės, nepastovaus džiaugsmo ir laikino komforto. Žmogaus veiksmai lemia jo būsimą gimimą, kur ir kuo jis gyvenime bus. Net prieš jam paliekant šį pasaulį, naujoji vieta jau yra jam parengta. Šios rūšies žmonės sukasi gimimo ir mirties rate.
„Gita Vahini“, 160 psl.
Yra dvi svarbios karmos rūšys:
1. Juslinė arba varžanti karma (vishaya karma). Ši veikla pririša žmogų prie materialaus pasaulio. Tai su išoriniais objektais susijusi veikla, kurios imamasi trokštant rezultato. Šis atpildo, naudos troškimas veda žmogų į „aš“ ir „mano“ klampynę, geismą ir godumą. Trokšti patenkinti jusles – tai tas pat, kas trokšti nuodų. Bet jei žmogus, pasinėręs į šią veiklą, netrokšta atpildo ir naudos, jis gali nugalėti savąjį „aš“ ir „mano“, godulį ir geismą, arba net visai šių blogybių atsikratyti. Kali jugoje labai dažna juslinė karma, dėl to atsirado daug liūdesio ir sumaišties, ir todėl nebegalima rasti nei laimės, nei ramybės.
2. Išlaisvinanti karma(sreyo karma). Išlaisvinanti karma išvaduoja žmogų iš prisirišimo prie materialaus pasaulio. Su kiekvienu veiksmu ji atneša vis daugiau džiaugsmo ir yra vis palankesnė. Ji atneša ne tik išorinį džiaugsmą, ji suteikia sielos palaimą (atmananda). Nors veiksmai dažnai būna išoriniai, jie kreipia žmogaus žvilgsnį vidun. Išlaisvinantys veiksmai yra tyri, be trūkumų, nesavanaudiški ir kryptingi, pagrįsti niškama karmos (veiklos, negalvojant apie jos vaisius) idėja. Jei eidamas šiuo keliu žmogus nuolat kartos Viešpaties vardą, jis pasieks visišką pasitenkinimą.
„Dhyana Vahini“, 2 psl.
Yra keturių rūšių karma:
1. Gera karma(sathkarma). Tai elgesys, kai bijoma nuodėmės. Gyvenime vadovaujamasi tiesa, dharma, ramybe ir meile.
2. Bloga karma(dushkarma). Tai elgesys, kai nepaisoma nei Dievo, nei nuodėmės. Tai gyvenimas kartu su šešiais vidiniais priešais: troškimu, pykčiu, godumu, iliuzija, išdidumu ir pavydu. Toks žmogus – tai tikras žvėris, nesugebantis suprasti, skirti ir neprisirišti, nepripažįstantis gailestingumo, tiesos, dharmos, ramybės ir meilės.
3. Mišri karma(misrakarma). Nors tokių žmonių darbai yra geri ir atrodo dirbami Dievo garbei, tačiau jų paskatos yra menkos ir niekingos. Pavyzdžiui, yra tokių žmonių, kurie stato pensionus ir rengia vandens tiekimo punktus, tačiau nesugeba net sąžiningai atsilyginti savo tarnams. Jų tikslas yra pelnyti šlovę. Kad ir ką jie darytų, jų tikslas – išgarsėti.
4. Neutrali karma(jnanakarma). Tokie žmonės viską daro tam, kad iš šventųjų raštų, autoritetų ir mokytojų išmoktų atsikratyti dualybės ir išsivaduotų iš pasaulio nerealumo vergijos, galėtų stiprinti tikėjimą tiesa, dharma, ramybe ir meile. Jie siekia susilieti su visuotiniu Absoliutu.
„Prasanthi Vahini“, „Sanathana Sarathi“ 1994 balandis, 96 psl.
Yra keturios karmos rūšys, susijusios su trimis laiko kategorijomis:
1. Praeities karma(sanchita karma). Tai visi praeityje padaryti darbai, kurie nepriklauso šiam gyvenimui.
2a. Dabarties karma kyla iš praeities veiksmų (prarabdha karma). Tai ta praeities darbų dalis, kuri lėmė šį gyvenimą. Ji dar vadinama likimu. Jei žmogus gyvena dvasinį gyvenimą, bendraudamas tik su gerais žmonėmis, Dievo malonė pašalins didžiąją dalį, o gal net ir visas skaudžias praeities karmos pasekmes.
Viešpaties malonė, slypinti Jo varde (Namasmarana), ir negailestingas likimas (prarabdha karma) yra nesuderinami, todėl nuo Viešpaties vardą kartojimo prarabdha karma išsisklaidys kaip rūkas saulėje.
„Chinna Katha“, 99 psl.
2b. Dabarties karma, pradėta laisva valia (kriyamana karma). Savanoriški nūdienos darbai ateityje atneš atitinkamą karmą. Kančias palengvina ar net pašalina Dievo malonė, įgyjama praktikuojant jogą, dvasines disciplinas, meldžiantis ir medituojant.
3. Ateities karma(agama karma). Tai karma, kuri bus mūsų šiandienos laisva valia atliekamų veiksmų rezultatas.
K. Raghavan, „Guide to Indian Culture“, 49 psl.
Visa žmogaus veikla yra neatskiriama nuo trijų dalykų:
1. Aukos(yagna) – panaudoti pasaulį Viešpačiui garbinti.
2. Labdaringumo(dana) – įtvirtinti visuomenėje taiką ir teisingumą.
3. Susivaldymo(tapas) – valdyti ir koordinuoti kūno funkcijas.
Visos karmos, atliekamos vardan šių trijų dalykų, yra auka.
„Prema Vahini“, 11 psl.
Karma deha – karminis kūnas. Šis kūnas – tai veiklos pasekmė.
„Dharma Vahini“, 18 psl.
Karmajaa – žmogus, kurio gimimas – veiklos pasekmė.
„Sathya Sai Speaks“, 4 t., 333 psl.
„Bhagavad Gita“ vadina žmogų karmajaa, nes jis gimsta iš veiklos ir veiklai.
„Summer showers in Brindavan“ 1972, 276 psl.
Karma jijnasa – pasirinkta karma. Išmintingas karmos arba veiklos pasirinkimas ir tinkamas tokios karmos atlikimas.
H.Youngs, „Translation by Baba“
Karma kanda – Vedų dalis, kurioje aprašomas dvasinės veiklos kelias pradedantiesiems.
Karma kshetra – veiklos laukas.
Satja Sai Baba, „Gita Vahini“, 2 psl.
Karma marga – nesavanaudiškos veiklos kelias. Visi darbai, atliekami Dievui pagarbinti ir pašlovinti, nelaukiant vaisių.
„Sathya Sai Speaks“ 6 t., 96 psl., 7 t., 129 psl.
Karma mukti – karma, vedanti į išsivadavimą. Ji tinka tiems, kurie per silpni eiti visiško atsižadėjimo keliu, bet kurie gerai moka pasirinkti veiksmus, padedančius morališkai tobulėti ir apsivalyti viduje.
„Upanishad Vahini“, 13 psl.
Karma nishta– nuolatinis gerų darbų darymas. Sąžiningas tam tikro gyvenimo tarpsnio pareigų vykdymas.
„Sathya Sai Speaks“ 4 t., 271, 297 psl.
Karma-phala thyaga – savo darbų vaisių atsižadėjimas. Reikia atlikti savo pareigą, o visa kita palikti Dievui.
„Sanathana Sarathi“, 1994 lapkritis, 97 psl.
„Sathya Sai Speaks“ 1 t., 81 psl.
Karma sanyasa – darbai, atliekami ne dėl jų vaisių.
„Sathya Sai Speaks“ 1 t., 175 psl.
Karma siddhaantha – veiklos doktrina.
„Sanathana Sarathi“ 1996 spalis, 269 psl.
Karma yoga – nesavanaudiškai, be egoizmo dirbami darbai, nesitikint atlygio. Protingi, padedantys suvokti tiesą veiksmai.
„Sathya Sai Speaks“ 4 t., 251 psl., 1 t., 179, 181 psl.
Karma yogi – tas, kuris atsižadėjęs savo darbų vaisių, suprato karmos (veiklos) paslaptį.
„Gita Vahini“, 39 psl.
Karmopasana – Dievo garbinimas darbais.
„Sanathana Sarathi“ 1995 sausis, 13 psl.
A-karma– neveiklumas.
A-sahaja karma – nenatūrali veikla. Ji sukels pasididžiavimo jausmą: „aš tai darau“ ir atneš puikybę arba pasibjaurėjimą.
„Gita Vahini“, 52 psl.
Dharmakarma – dharmos skatinama veikla.
Divya karma – dieviški veiksmai.
Kartavyakarma – darbai, kuriuos atlikti – žmogaus pareiga.
„Gita Vahini“, 46 psl.
Punya karma – ankstesnių darbų nuopelnai.
Sahaja karma – veiksmas, kurį reikia atlikti natūraliai tarsi kvėpuotum. Tai žmogaus tikrojo „Aš“ išraiška.
„Gita Vahini“, 49 psl.
Sukarma– geri veiksmai, kurie duos puikių rezultatų.
Vikarma– blogi veiksmai, kurių pasekmės bus blogos.
Protas vadinamas manas, nes jis turi savybę prisiminti ir apmąstyti (manana).
Penkiais jutimo organais – ausimis, oda, akimis, liežuviu ir nosimi – galime suvokti objektus, kurie skleidžia garsą, yra apčiuopiami, turi formą, skonį ir kvapą. Pasaulis patiriamas šiais instrumentais, kurie yra tarpininkai tarp pažįstančiojo ir pažįstamojo. Vidinis gebėjimas suprasti objektus vadinamas protu (manas). Protas pasireiškia per anksčiau minėtus pažinimo organus (jnanendriyas) ir prisiriša prie objektų, kartu įgaudamas to objekto formą. Tai vadinama vritti (funkcija). Protas (manas) yra a-cetana (negyvas arba nesąmoningas) ir todėl jo transformacijos ir manipuliacijos (vikara) irgi yra „nesąmoningos“ (a-cetana). Pvz., medinė lėlė turi tik medžio savybes, o cukrinė – tik cukraus. Nesąmoningas protas (a-cetana manas) negali pažinti Aukščiausiojo intelekto (Cetana), persmelkiančio visą visatą.
Upanishad Vahini, 50 psl.
Protas neturi jokių galių. Vienintelė galia – tai atma shakti, atmos galia. Tiesą sakant, protas neegzistuoja. Proto nėra. Mėnulį apšviečia saulė. Tai, ką matome, yra atspindėta saulės šviesa. Tai, ką laikome protu, yra atspindėta širdyje šviečiančios atmos šviesa. Iš tikrųjų yra tiktai širdis. Ta atspindėta šviesa laikoma protu, bet tai – tik požiūris, tam tikra samprata. Yra tik saulė ir mėnulis. (Atspindėta šviesa nėra trečias dalykas). Kita vertus, proto negalima palyginti su automobiliu. Automobilis turi pavidalą. Protas pavidalo neturi, nes jis pats savaime neegzistuoja. Galima sakyti, kad protas nuaustas iš troškimų. Atma apšviečia širdį, nesvarbu, ar širdis tyra, ar ne. Jei širdis skaisti, o pats stipriausias troškimas yra Dievo troškimas – tai geriausia.
Pokalbiai su Bhagavanu Šri Satja Sai Baba, 64 psl.
Protas iš prigimties neramus kaip žiurkė, kurios prigimtis yra nuolat ką nors graužti, kaip gyvatė, kurios prigimtis yra ką nors gelti. Proto prigimtis – būti užimtam. Net kai jis ramus, lyg povo plunksnose jame matyti mirgėjimas, judėjimas. Kaip ir epušė, kurios lapeliai virpa ir juda net visiškai ramų rytmetį, protas turi nuolat apie kažką galvoti. Taigi teisingas būdas veikti protą būtų nukreipti jį į gerus darbus, geras mintis, Dievo vardo kartojimą ir neleisti jam susitelkti ties kenksmingais dalykais, blogomis mintimis ir darbais. Taip natūralus proto polinkis būti užimtam bus patenkintas ir jis bus apsaugotas nuo pagundų. Kitas svarbus būdas sulaikyti protą nuo žalingos veiklos yra darbas. Žmogus sukurtas sunkiai dirbti, ir jei jis sunkiai dirbs, vienaip ar kitaip tarnaudamas Viešpačiui, protas neturės laiko užsiimti nereikalingomis, atsitiktinėmis mintimis. O jeigu nėra jokio išorinio darbo, tada reikia tęsti dvasinius darbus, tokius kaip meditacija, Vardo kartojimas, gerų knygų skaitymas, pokalbiai su gerais žmonėmis ir t.t.
Pokalbiai su Bhagavanu Šri Satja Sai Baba, 69 psl.
Jei troškimai per meditaciją nukreipiami į susiliejimą su Dievu, protas savaime aprims. Nereikia naudoti jokio metodo, jokios jėgos. Troškimas neturi būti per greitas, per stiprus. Net Dievo troškimas gali būti per daug skubotas, per daug karštligiškas. Išsiruošk anksti, važiuok lėtai, atvyk saugiai. Galima būti ir per daug tingiam. Greitai, o paskui lėtai – taip pat blogai. Tas procesas turi būti tolygus.
Pokalbiai su Bhagavanu Šri Satja Sai Baba, 71 psl.
Protas susijęs su įvairiausia veikla (vritti). Jis visada eina ten, kur jį kreipia instinktai ir impulsai (vasana). Tokia jo prigimtis. Bet ją galima pakeisti.
Pvz., anglių prigimtis yra juodinti viską, su kuo tik jos susimaišo. Bet kai anglis apima ugnis, jos tampa raudonos. Taip ir protas visąlaik klaidžioja tamsos iliuzijoje, bet kai per Viešpaties malonę jis prisipildo išminties (jnana) ugnies, jo prigimtis pasikeičia – tampa satvinė, susijusi su Dievu.
Sandeha Nivarini, 36 psl.
Ir veiklos organai (karmendriya), atliekantys išorinius veiksmus pasaulyje ir gaunantys žinių, ir pažinimo organai (jnanendriya), kurie atskiria viduje gėrį nuo blogio ir paaukoja juos atmai, visa tai atlieka per protą (manas). Jei proto nėra iš viso, šie veiksmai negali būti perduoti. Kai reikia persikelti per patvinusią upę, turime pasikliauti valtimi kaip tarpininku. Kai su gamta (prakriti) susijusios karmendrijos ir džnanendrijos trokšta pasiekti atmą, jos turi priklausyti nuo proto (manas) pagalbos.
Sandeha Nivarini, 37 psl.
Protas yra visagalis. Jis gali matyti be akių, girdėti be ausų, kalbėti be liežuvio ir judėti be kojų. Žmogus bando valdyti protą, bet iš tiesų yra jam pavaldus. Tol, kol yra pavaldus protui, jis negali suprasti tikrosios proto prigimties.
Sanathana Sarahti, 1996 m. gegužė, 116 psl.
Nuolat ir atkakliai dvasiškai praktikuodamas (atlikdamas sadhaną), žmogus gali sustabdyti proto klaidžiojimus, kurių įvairovė ir tuštybė kelia nusivylimą ir kančią. Reikia suvokti, kokį ydingą žaidimą žaidžia protas. Jis pateikia jūsų dėmesiui vieną po kito laikinų malonumų šaltinius, jis neduoda jums laiko pasverti visų „už“ ir „prieš“. Kai noras valgyti numalšinamas, jis prieš jūsų akis atveria filmo patrauklumą. Jis primena ausiai muzikos žavesį ir verčia varvinti seilę dėl ko nors skanaus, ko jis trokšta. Labai greitai troškimas tampa paskata veikti, o paskata netrukus įgauna jėgos ir troškimas tampa nebevaldomas. Troškimų našta pamažu tampa per sunki, ir žmogų apima neviltis ir liūdesys. Treniruokite protą ieškoti įkvėpimo ir vadovavimo intelekte, o ne pojūčiuose, tikintis nuotykių ir pasiekimų. Tai padarys jį priemone jūsų klaidžiojimams trumpinti ir sutaupys laiko bei energijos svarbesniems dalykams. Jei troškimai išpildomi, jie gimdo kitus troškimus; o jei neišpildomi, skatina tolesnius įsikūnijimus žemėje. Vienintelis būdas, kuriuo galima sunaikinti troškimo iliuziją, yra skirti visus veiksmus Dievui ir imtis jų su garbinimo dvasia, paliekant padarinius Jam ir nebeprisirišant prie jų.
Sathya Sai Speaks, 13 t., 38 psl.
Sakoma, kad protas:
- Visada keičia savo tikslus (cancala).
- Pilnas pavojingų galimybių, nes jis paverčia žmogų pojūčių vergu (pramadhi).
- Nesuvaldomas (balavant).
- Nepajudinamas (drdham).
Bet jį galima suvaldyti ir net pašalinti, intensyviai medituojant viduje esantį Dievą.
Sathya Sai Speaks, 6 t., 231 psl.
Žodžiuose yra šiek tiek painiavos, nes protas, kaip toks, neegzistuoja. Protas – tai troškimų raizginys. Proto ramybė – tai troškimų nebuvimas, o toje būsenoje nebėra proto.
Pokalbiai su Bhagavanu Šri Satja Sai Baba, 57 psl.
Manasa Sarovara – tyri, skaidrūs vidinės sąmonės vandenys.
Mano balam – jėga, kylanti iš apsisprendimo.
Manomaya kosha – proto apvalkalas. Jis sudarytas iš proto ir vidinių suvokimo pojūčių.
Mano nigraha – proto valdymas.
Mano sanyasa – ji pasiekiama, įveikus kalbos, pojūčių ir proto klaidžiojimus.
Manosuddhi – proto tyrumas.
Manana – prisiminimas ir apmąstymas. Šventųjų tekstų vidinės prasmės meditavimas, klausymasis visko, kas patraukia jus prie Dievo, viso to apmąstymas tyloje, kol tai tampa jūsų sąmonės dalimi.
OM sanskr. – Pradinis garsas, kuriuo Dievas palaiko kosmosą.
Dar vadinamas PRANAVA.
Žodis Pranava kilo iš prana (gyvybinė energija) + va-ak (garsas).
Iš visų mantrų Pranava (Om) yra švenčiausia ir geriausia. Visi garsai ir mantros kažkada buvo Pranava ir vėl į ją grįžta per džapą ir kitas disciplinas bei apeigas. Jie visi susilieja Pranavoje, kuri kartu yra jų šaltinis. Pranava yra visų elementų šaltinis, ir todėl ji – pačios gamtos (Prakriti) esmė. Krioklių ūžesys, bangų mūša į krantą kartoja Pranavą. Įkvėpimo ir iškvėpimo garsas yra Pranava. Visų veiksmų garsai yra Pranava. Kartokite ją, iki galo suvokdami jos vidinę reikšmę, ir jūs greit numesite pasaulietiškų rūpesčių naštą, nes Pranava išgelbsti ir nuo liūdesio. Todėl visi gali kartoti šią laisvę teikiančią mantrą ir ją medituoti.
„Prasanthi Vahini“, 48 psl.
Om – Brahmos garsas (Sabda Brahma) ir Om pabaigoje yra džiaugsmo tyla. Ši džiaugsminga sąmonė yra daug aukštesnė už paprastą sąmonę ir leidžia žmogui suvokti Dievo Tikrovę. Taitirija Upanišada sako: „Žodžiai ir protas skverbiasi į Jį, bet Jo nepasiekia ir grįžta atgal. Bet tas, kuris pažįsta Brahmano džiaugsmą, daugiau nieko nebebijo.“ Ši tiesa dėstoma ir 14 a. krikščioniškame vadove „The Cloud of Unknowing“. Ten parašyta: „Per meilę Jį galima gauti ir išlaikyti, bet per mąstymą – niekada“.
„Sanathana Sarathi“, 1997 balandis, 102 psl.
Tikrasis Om yra savaimingas. Jis įeina per abi šnerves, kyla į kaktos vidurį ir išeina per ausis. Om garsas primena lėktuvo ūžesį: iš pradžių jis girdimas toli, paskui, lėktuvui artėjant, garsas stiprėja, o vėliau ir vėl pamažu nutolsta. Garsas Om arba AUM dar vadinamas Pranava, jis simbolizuoja visą Brahmano turinį. Om susideda iš trijų garsų. Aa – simbolizuoja žemę ir apima suvokimą. Šis garsas švelniai prasideda gerklėje. Jis reiškia grubųjį visatos aspektą ir vadinamas visva. Uu – reiškia dangų ir yra susijęs su idėjomis ir sapnais. Jis atsiranda burnoje ir palaipsniui stiprėja. Tai subtilusis aspektas, vadinamas taidžasa (sanskr. taijasa). Mm – tai dieviškas garsas, esantis už visų pojūčių; jis siejamas su giliu miegu. Tariamas lūpomis, šis garsas pamažu silpnėja. Tai priežastinis aspektas arba pradžna (sanskr. prajna).
J.Hislop, „Conversations with Bhagavan Sri Sathya Sai Baba“, 126 psl.
Om reikia tarti ir mintyse, ne tik lūpomis. Jei kartojate Om ir medituojate jo prasmę, – kad Om yra Viešpats, – tai pasiekiate patį Viešpatį, t.y. išsivaduojate (pasiekiate mokšą). Mokšos nereikia siekti atskirai, atskirti ją nuo visos kitos veiklos. Nuolatinis Om kartojimas padės jums išsivaduoti iš nuodėmių ir pasiekti Laisvę. Stenkitės nuolat atitraukti protą nuo juslių; tada protas įgis įgūdžių, kurie išvaduos jus iš vergijos.
„Gita Vahini“, 152 psl.
Tie, kurie ištaria šventąją Pranavą, garsą Om su paskutiniu atodūsiu, pasiekia Viešpatį. Kai Ardžuna paklausė, kas atsitiko daugybei tų žmonių, kurie neištarė Om su paskutiniu atodūsiu, Krišna atsakė, kad Viešpats neskirsto į silpnuosius ir stipriuosius arba į aukštus ir žemus. Visi turi teisę gauti Jo Malonę, visi turi teisę ateiti į Jo buveinę. Jos durys visą laiką atviros. Ten nėra pastatytų jokių sargų, kurie kam nors užtvertų kelią. Nė vienas nėra stabdomas; nė vienas nėra kviečiamas. Visi gali įeiti. Bet ką daryti, jei kai kurie nė neketina artintis prie tų durų?
„Gita Vahini“, 15 psl.
Energija, slypinti žmoguje, – tai pradinė galia arba Om. Žmogus vadinamas vyakthi, Dievo išraiška, nes jam duotas gebėjimas reikšti Dievą – tai jame slypinti neribota kosminė energija. Yra trys energijos rūšys, kurių vienybė simbolizuoja atmos principą:
1. Bhur: Pirminė materializacijos galia arba adi šakti. Tai pirmoji energijos forma, persmelkianti fizinį materijos pasaulį ir suvokiama kaip Om.
2. Bhuvah: Vibracijos galia arba prana šakti. Tai antroji energijos forma, gyvybinė energija, kuri skatina veikti kiekvieną žmogaus kūno dalį.
3. Svaha: Spinduliavimo galia. Tai – trečioji energijos forma.
„Sanathana Sarathi“, 1994 lapkritis, 288 psl.
SADHANA sanskr. – dvasinė praktika, dvasinės disciplinos kelias.
Sadhana – tai laikyti veidrodį priešais savąjį aš; jei veidrodis švarus ir lygus, jis atspindi tikrąjį Aš, ir tai yra Atmasakšatkara (Dvasios regėjimas). Dvasia visuose ta pati, kiekvieno tiesa – ta pati.
Žodį Sadhana galima paaiškinti šitaip: Sa (atma) + dhana (turtas).
„Sathya Sai Speaks“, 1 t., 196 psl.
Sadhana reiškia turtą – dievišką turtą, o ne pasaulietišką turtą. Tai didžiausias turtas žemėje. Tas, kuris atsidavęs ir nuoširdžiai imasi sadhanos, yra turtingiausias žmogus žemėje, nes tikra ir nuoširdi sadhana yra dieviška tiesa, tyra ir skaisti. Tai pats Dievas, nes tiesa ir yra Dievas! Sadhana – tai tyrumas, todėl išskaistinkite savo požiūrį. Sadhana reiškia „išmesti, išvalyti“ iš jūsų vidaus visą blogį, atsikratyti neigiamų bruožų! Ji taip pat reiškia „pažinti ir sustiprinti“ tai, kas jumyse yra gera ir dieviška, jūsų teigiamas savybes.
„Sanathana Sarathi“, 1996 liepa (viršelio citata)
„Sanathana Sarathi“, 1994 gegužė, 123 psl.
Naudingiausias žmogui dvasinės disciplinos kelias paprastai ir suprantamai išdėstytas didžiuosiuose senovės Indijos šventraščiuose. Juose pavyzdžiais ir pamokymais aiškinamas dieviškasis visatos principas. Šventieji raštai įkvepia žmoniją, priverčia su nuostaba ir pagarba žvelgti į Dievo darbus bei Jo paslaptingą žaismą. Jie skatina žmogų eiti pasiaukojimo ir piligrimystės keliu kartu su palaimintais išminčiais, kad, kol atsiskirs kūnas, galima būtų išvysti Amžinojo Principo esmę ir ji visam laikui įsirėžtų jūsų širdyje. Šių knygų pasakojimai ir istorijos moko:
1. Sutaurinti tikslus ir išskaistinti valią (sanskr. Icha shakti).
2. Pašventinti veiklos troškimą (sanskr. Kriya shakti).
3. Sustiprinti ir nuskaidrinti pažinimo troškimą (sanskr. Jnana shakti).
Šitaip žmogus išskaistina savo sąmonę (sanskr. Chitasudhi). Tiktai sąmonė, arba čita, gali taip transformuotis, kad joje atsispindėtų atma, ir tada ją būtų galima suvokti.
„Sathya Sai Speaks“, 6 t., 304 psl.
Žmonės turėtų suprasti, kad tik tiesa ir dharma išlieka, o visa kita – kūnas, turtas, giminaičiai – yra laikina. Atskleiskite tiesą viduje ir įgyvendinkite ją praktiškai. Kad tobulėtumėte dvasiškai, jums reikia trijų dalykų:
1. Širdies, išsivadavusios iš troškimų ir neapykantos.
2. Teisingos ir tiesios kalbos.
3. Kūno, nenaudojančio smurto.
Tas, kuriam būdingi visi šie trys bruožai, yra šventos prigimties, be jų visos atgailos ir religinės praktikos bevertės. Turite be perstojo melsti, kad dieviškoji Malonė suteiktų jums šias savybes. Supraskite, kad Dievas yra jūsų viduje.
„Sanathana Sarathi“, 1997 kovas, 68 psl.
Sadhana labiausiai reikalinga protui ir troškimams, kurių jis vaikosi, valdyti. Jei matote, kad jums nesiseka, nemeskite sadhanos, bet melskitės ir medituokite dar uoliau. Matyt, kažkada neišlaikėte šio dalyko egzamino, o dabar jam reikia specialiai rengtis. Sadhana reiškia ir vidinę, ir išorinę švarą. Pavyzdžiui, jūs nesijaučiate švarūs, jei išsiprausę apsivelkate neskalbtus drabužius, ar ne? Nesijaučiate švarūs ir tada, kai vilkite išskalbtus drabužius, bet patys esate nesiprausę. Todėl reikia būti švariam ir viduje, ir išorėje.
„Sathya Sai Speaks“, 1 t., 14 psl.
„Pirmiausia sadhana, paskui sankalpa“. Tai teisinga tvarka. Mano sankalpa, arba valia, dovanoja palaimą, tik išmatavusi atsidavusiojo ilgesio gelmę. Sadhana – būtina sąlyga. Aš pamatuoju ir pasveriu sadhanos, kurios jūs ėmėtės, nuoširdumą ir pastovumą ir atitinkamai skirstau Savo sankalpą. Žinoma, daugelis nesupranta, kad sadhana gali pašalinti jų vargus.
„Sathyam, Sivam, Sundaram“, 4 t., 152 psl.
Nėra reikalo pasitraukti į mišką ar olą, kad pažintumėte vidinę Tiesą ir nugalėtumėte savo žemesniąją prigimtį. Ten jūs neturėsite progų supykti, ir todėl pasiekta pergalė gali būti trumpalaikė ir apgaulinga. Laimėkite gyvenimo mūšį. Būkite pasaulyje, bet vis tik išvenkite jo gniaužtų. Tai ta pergalė, kuri verta tikro pagyrimo ir pasveikinimo.
„Sathya Sai Speaks“, 1 t., 94 psl.
Aukščiausia sadhanos forma – tai suvokimas, kad tik Brahmanas yra Sat (tikras), o gamta (Prakriti) yra Asat (netikra). Ir kad teisingas požiūris (sudarshanam), maloni kalba (madhuram) ir šventi darbai (arpanam) yra pagrindiniai keliai, vedantys į išsivadavimą.
„Sathya Sai Speaks“, 3 t., 49 psl.
Keturios sadhanos dorybės (sanskr. Sadhana chatushtaya):
1. Viveka– dvasinė įžvalgą, gebėjimas skirti amžiną nuo laikino, tiesą nuo netiesos.
2. Vairagya– atsižadėjimas.
3. Shad Sampatti– šešios esminės dorybės: proto ramybė (sama), pojūčių valdymas (dama), troškimų atsižadėjimas (uparati), pastovumas visomis aplinkybėmis (titiksha), tvirtas tikėjimas Raštais (sraddha), pasitenkinimas visomis aplinkybėmis ir proto koncentracija (samadhana).
4. Mumuksha– nenumaldomas išsivadavimo troškimas.
Žmogaus dharma – visus veiksmus atlikti, laikantis minties, žodžio ir veiksmo tyrumo (trikarana suddhi). Natūrali žmogaus funkcija yra išlaikyti minties, žodžio ir veiksmo darną. Jei mintis, žodis ir veiksmas skiriasi, toks veiksmas yra neteisingas.
Sanathana Sarathi, 1996 m. birželis, 143 psl.
Trikarana Suddhi yra minties, žodžio ir veiksmo tyrumas, išreiškiamas mintimis, balsu ir rankomis. Kai jie visi trys veikia darniai, tai vadinama dharma. Tai tikro žmogaus ženklas. Esminė tiesa galioja, kad ir kokia būtų vieta, tautybė, kalba ar religija. Ji tinka visiems žmonėms visais laikais. Tie, kurie laikosi tokio trejopo tyrumo, yra „išvaduoti“. Jie – šios žemės druska. Jie palaiko teisingumą.
Sanathana Sarathi, 1995 m. rugsėjis, 230, 235 psl.
Turite tyrinėti save ir stebėti, ar laikotės šios nuostatos – minties, žodžio ir veiksmo darnos. Jei sąžiningai save patyrinėsite, galite pamatyti, kad didžiąją dalį laiko šie trys dalykai eina trimis skirtingomis kryptimis ir tarp jų nėra vienybės. Jei mintys vienokios, žodžiai – kitokie, o veiksmai – dar kitokie, jūs esate nedoras (duratma), o ne didis (mahatma). Tokia disharmonija neatneš jums naudos ir nepavers jūsų brangiu Viešpačiui.
Sai Baba Gita, 30 psl.
Triputi – tai trejopas tyrumas:
1) ramus protas,
2) teisinga kalba,
3) kūnas, skirtas tarnauti.
Jį turintis žmogus yra kilniausias iš visų.
Sanathana Sarathi, 1995 m. gegužė, 113 psl.