NE DARYK, O BŪK!

A.Kumaro paskaita

Prašanti Nilajame

2001 m. rugsėjo 16 d.

Gyvenimas pilnas leidimų ir draudimų

Mes nuolat sutinkame žmonių, kurie mums nurodo, ką daryti: „Jei nori, kad išsipildytų tavo troškimai, daryk taip“. „Jie nori, kad Baba pasirodytų tau sapne, daryk šitaip“. „Jei nori pasiekti išsilaisvinimą ar patekti į rojų, daryk tą ir tą“. Gyvenimas pilnas ritualų, receptų, leidimų ir draudimų. Nuo pat vaikystės mums sakė, ką daryti ir ko nedaryti, bet mūsų niekada nemokė, ką reiškia „būti“.

Mokslo ir technologijų srityje ypač daug įvairių apribojimų, be kurių atsidurtume pavojuje. Net filosofijos ir religijos srityje yra nurodoma, kas leistina, o kas draudžiama. Pvz., Dešimt Dievo įsakymų liepia mums padėti kiekvienam, nevogti, nemeluoti ir pan.

Mano pasirinkta tema yra „Ne daryk, bet būk“. Ir aš nesiruošiu jums patarinėti: „Darykite tą, bet nedarykite šito“. Mes ką nors „darome“ dažniausiai tikėdamiesi turėti tai, ko dabar neturime. Pvz., noriu gauti laipsnį, todėl studijuoju. Noriu užsidirbti pinigų, todėl imuosi verslo. Noriu ką nors atskleisti, todėl darau eksperimentą. Taigi „darydami“ mes tikimės pasiekti tikslą.

Dvasingumui nebūdingas rezultatų siekimas

Tačiau dvasingumas nėra nei laukimas, nei viltis. Tai nėra nei rezultatas, nei tikslas. Išsiaiškinkime tai. Visos mūsų pasaulietiškos pastangos, siekiai ir darbai nukreipti į kokį nors tikslą, jie grindžiami poreikiu arba rezultatais. O dvasingumas niekada nesiekia rezultatų. Tai nėra tikslas. Tai žemė, neturinti kelių. Todėl ir patariama: „Nieko nedaryk, tiesiog būk! Ir viskas“.

Tai gali pasirodyti juokinga, bet kodėl aš taip sakau? „Darymas“ – tai begalinis vilčių ir troškimų augimo procesas. Jums pataria: „Apeik aplink Ganešos šventyklą po 9 kartus iš ryto ir vakare“. Arba: „Eik prie Gajatrės statulos ir paaukok jai gėlių. Tada tavo verslas bus pelningas“. Niekas neina aplink Ganešą tam, kad neturėtų pelno, ir niekas neina prie Gajatrės statulos tam, kad kitą dieną numirtų. Visi tikisi teigiamų rezultatų. Tačiau tai nėra dvasingumas. Dvasingumas yra pasirengimas priimti viską, kas mums duodama, – ir teigiama, ir neigiama. Jei atsitinka kas nors malonaus, aš dėkoju Dievui. Jei atsitinka kas nors negera, aš dėkoju Jam už gerą pamoką. Visa, kas atsitinka, yra pamokos, kurias turime išmokti, ir mūsų ugdymas, kad galėtume pakilti į aukštesnę evoliucijos pakopą.

Todėl dvasingumo esmė – nieko “nedaryti”. Tai nereiškia tingėti, miegoti ar gulėti kaip rąstui. Tiesiog dvasingumas – tai ne ko nors darymas ar kuo nors buvimas. Tai – būtis. Būkite savuoju Aš. Visa, ką darome, darome tam, kad taptume kuo nors. O „nedaryti“ – tai būti. Tai – Būtis. Gyventi Būtyje, būti savajame Aš – štai ką reiškia „nedaryti“.

Štai paprastas pavyzdys. Jei noriu tapti mokesčių inspektoriumi, gydytoju ar inžinieriumi, aš turiu studijuoti, laikyti egzaminus, dalyvauti konkurse vietai užimti ir galiausiai turiu būti išrinktas. Tai ilgas „darymo“ procesas. Kita vertus, man nieko nereikia daryti, kad tapčiau Anilu Kumaru, nes aš jau esu Anilas Kumaras! Aš esu Anilas Kumaras, o ne tampu juo.

Taigi dvasingumas – tai studijuoti ir patirti Būtį, o ne tapsmą. Daryti ką nors reikia tada, kai reikia kuo nors tapti. O kai tu tiesiog esi, tada „nieko nedarai“.

Gyvenimas pilnas troškimų

Kiekvieno žmogaus gyvenimas pilnas troškimų, tik jų skaičius gali skirtis. Kai kurie žmonės turi porą ar trejetą troškimų, kiti – daug, o kai kas gali turėti tik vieną troškimą, kuris apims daugybę kitų! Štai pavyzdys: vienišas pagyvenęs žmogus meldė Dievo: „O Dieve, išpildyk mano vienintelį troškimą!“ Dievas jam apsireiškė ir paklausė: „Ir ko gi tu nori?“ Žmogus atsakė: „O Dieve, nevarginsiu Tavęs daugybe prašymų, noriu tik vieno – būti savo vaikaičio seneliu imperatoriumi!“ Štai kur sandėris! Jei nori turėti vaikaičių, turi pasidaryti jaunas, o jei nori būti dar ir imperatoriumi, turi tapti ir turtingas!

Gyvenimas – troškimų kamuolys. Bhagavadgytoje sakoma, kad net melsti išsilaisvinimo yra troškimas. Paskutinis Gytos skyrius vadinasi „Mokša Sanjasa Joga“ Tai reiškia, kad nereikėtų trokšti net išsilaisvinimo – tokia turi būti jūsų dvasinė praktika.

Troškimai sudaro mūsų įvaizdį

Gyvenimas pilnas tikslų ir idealų, kurie iš tikrųjų yra mūsų troškimai. Mano asmenybę ir įvaizdį sudaro mano troškimai, ambicijos, siekiai, idealai, tikslai ir perspektyvos. Štai paprastas pavyzdys: jei sevadalai sustabdo mane einantį į daršaną prie vartų, mano ego įsižeidžia: „Kaip jie drįsta? Aš taip seniai važinėju į Prašanti Nilajamą, ar jie nežino, kad aš esu V.I.P?“ (žodžių žaismas angl. – VIP Very important person (Labai svarbus asmuo), ironiškai – Very insignificant person (Labai nereikšmingas asmuo) Tai – tik mūsų ego.

Kodėl taip atsitinka? Mes susikuriame sau įvaizdį, manome, kad esame labai svarbūs, visiems žinomi ir labai reikalingi. Ir kai šis įvaizdis viešai „pajudinamas“, ego įžeidžiamas, ir žmogus jaučiasi „pažemintas“, sugėdintas, įskaudintas. Bet taip atsitinka tik todėl, kad mes patys susikūrėme klaidingą savo įvaizdį!

Kitas paprastas pavyzdys. Aš noriu atsigerti kokoso pieno arba suvalgyti kokį saldumyną valgykloje. Bet įvaizdis, kurį aš klaidingai sau susikūriau, sako: „Ne, ne, aš – toks reikšmingas, aš negaliu stovėti eilėje su visais, geriau paprašysiu, kad kas nors man jų atneštų!“ Taigi kartais aš save pervertinu, o kartais – neatitinku savo paties susikurto įvaizdžio. Aš noriu būti laisvas, bet mano susikurtas įvaizdis mane varžo. Aš noriu pasikalbėti su kiekvienu, bet mano įvaizdis verčia mane laikytis tam tikro atstumo. Žmogus, kuris negali laisvai kalbėtis su kiekvienu, serga psichologiškai. Žmogus, kuris negali kiekvienam nusišypsoti, yra kaip miręs. Jis tarsi „užsirakina celėje“ to vadinamojo „intelektualiojo titulo“, kurį pats sau susikuria! Tokia padėtis riboja jo laisvę ir ryšius su paprastais žmonėmis. Tada jis ima smerkti save, kad nėra laisvas. Kai kiti pajudina šį susikurtą įvaizdį, žmogui pasidaro gėda.

Gyvenimas – tai ne prisipildymas, o pilnatvė

Vieni žmonės sako: „Aš nedaug valgau“. Bet pasauliui iš to nebus jokios naudos. Kiti sako: „Aš pasninkauju dukart per savaitę“. Galite pasninkauti, kiek norite, daugiau liks maisto kitiems, bet tai – ne dvasingumas.

Kartais žmonės sako: „Iki 12 val. nakties kartojau Sai mantrą“. Tai eikite dirbti naktiniu sargu! Budėti per naktį nėra dvasingumo ženklas. Valgymas ar nevalgymas nesusijęs su religija. Vienas sako: „Aš nevalgau“, kitas sako: „Aš valgau“, bet juos abu valdo mintis apie maistą. Vienas sako: „Aš nemiegu“, kitas sako: „Aš miegu“, bet mintis apie miegą valdo juos abu. Nekankinkite savo kūno, išmokite gerbti gyvybę. Aukoti maistą, miegą, kūną – tai savęs kankinimas. Vieni laimingi, kankindami kitus, kiti džiaugiasi, kankindami save. Bet kankinimas nėra religija, ir tai neturėtų būti gyvenimo filosofija. Filosofija – tai palaima, religija – tai džiaugsmas. Gyvenimas – tai šokis, juokas ir ekstazė. Jis neturėtų būti kančia, našta ar bausmė.

Gyvenimas turėtų būti pati pilnatvė (angl. fulfilled), o ne troškimų – daiktų, patogumų, valdžios, padėties, vardo, šlovės prikimštas (angl. filled) “maišas”. Ne „darykite“, o pirmiausia “būkite“. O kaip tiesiog „būti“? Kai „nedarote“, jūs įžengiate į „Būtį“. Kas yra „Būtis“? Kai nustojate „daryti“, jūs esate. Jūs esate pati Būtis.

Štai paprastas patyrimas. Mes norime būti plačiai atsimerkę ir viską matyti, nes tada jaučiamės saugūs. Aš matau, kas yra priešais mane, kas dedasi aplink mane, girdžiu, apie ką kalba žmonės. Jaučiu prisilietimą ir girdžiu garsus. Taigi pojūčiai netiesiogiai sustiprina mano saugumo jausmą.

Tačiau jei norite „būti“, turite atitraukti savo pojūčius nuo išorinio pasaulio. Turite užmerkti akis ir užsikimšti ausis, nes „tapsmas“ yra išorėje, o „Būtis“ – viduje. Tačiau kai užsimerkiu, man norisi vėl atmerkti akis…

Kai užsimerkiame, esame visiškoje tamsoje. Mes pajuntame bedugnę, sutrinkame, nes nebejaučiame savo tapatybės. Šioje tamsos karalystėje nėra vilties, nėra pažado, nėra kuo džiaugtis. Todėl mes nenorime būti užsimerkę ilgai. Ir kai pagaliau atsimerkiame, su palengvėjimu atsidūstame: „O, štai mano draugai! Dabar aš gerai jaučiuosi“. Žmonės sako: „Sai Ram, Anilai Kumarai!“ Tada jaučiu, kad esu „kažkas“. Kai girdžiu ką nors sakant: „Aną savaitę buvo gera paskaita“, jaučiuosi puikiai, mano ego visą laiką „pučiamas“. Aš klausiu: „O kuo ji tau patiko?“ Ir imu žvejoti komplimentus.

Visi šie dalykai palaiko mano ego ir pataikauja jam. Kai ego išpūstas, man smagu. O kai užsimerkiu, nebelieka nieko, kas mane pagirtų. Kai nieko negirdžiu, niekas gražiai apie mane nekalba. Jaučiuosi sutrikęs, kai visiškai išnyksta įprastasis „aš“. Todėl ir noriu grįžti į „realųjį“ pasaulį, atgauti savo pojūčius. Bet, mano draugai, tikroji Būties būsena glūdi visiškoje tyloje. Ji neturi jokių tikslų ir idealų.

Kai užsimerkiu medituodamas, aš jau nesu inžinierius, gydytojas ar profesorius. Esu niekas – tuštuma, vakuumas, tamsi gelmė, bedugnė, tuščia erdvė. Tai reiškia, kad ego, įprastasis „aš“ išnyko. Tu nebesi esybė, tavo tapatybė išnyko.

Būtent tai vadiname „aukščiausia tyla“, kurioje patiriame tikrąją Būtį, nieko „nedarydami“. Jei norite matyti, turite atsimerkti. Jei norite girdėti, turite įtempti klausą. Jei norite pajusti prisilietimą, turite ką nors paliesti. Bet Būties būsenoje nedarykite nieko. Tiesiog tyliai sėdėkite. Atsitraukite nuo išorinio pasaulio ir būkite ramybėje.

Jūs tikriausiai girdėjote apie garsųjį Tiruvannamalajaus išminčių Ramaną Maharišį. Vienas žmogus, pas jį nuvykęs, paklausė: „Mokytojau, ką reikia daryti, kad pasiektume išsilaisvinimą?“ Jis atsakė: „Nieko nedarykite“. Žmogus grįžęs guodėsi: „Visai be reikalo ten važiavau. Matyt, ne tą guru pasirinkau. Maniau, kad jis parodys man kelią. Maniau, kad jis lieps man kartoti kokią mantrą ar duos kokį patarimą, „receptą“ ar dvasinę praktiką, kurią reikėtų atlikti. O jis tik pasakė: „Nieko nedaryk“. Tikrai nebūčiau keliavęs tokį kelią tik tam, kad išgirsčiau „Nieko nedaryk“. Jo draugas buvo išmintingesnis ir paaiškino: „Ramana Maharišis liepė tau nieko nedaryti todėl, kad „darydamas“ tu „tampi“. O „nedarydamas“ nieko, atsiduri pačioje „Būtyje“. Būtis – tai nedarymas, tapsmas yra darymas“.

Visiškas susitaikymas

Kai užmerkiu akis, pasitraukiu vidun, mano ego miršta, ir aš atsiduriu visiško susitaikymo būsenoje. Tačiau kasdieniniame gyvenime mes nesame pasiruošę „priimti“ savęs ir kitų. Štai pavyzdys. Jūs sakote: „Svamis davė man šį žiedą“. Kitas žmogus nepasidžiaugs: „Tikrai?“ Jis pasakys: „Tu gavai žiedą tik šįmet, o man šį žiedą Jis padovanojo jau pernai! Ar nežinai, kad esu „vyresnis“ už tave?“

Jei aš sakau: „Svamis man tik ką davė vibhučio“, kitas žmogus pasigirs: „O man Jis jau dešimt kartų davė!“ Jei jis pasakys: „Man pasisekė patekti į interviu su Svamiu“, jūs didžiuodamiesi atsakysite: „Mūsų šeima jau dešimt kartų buvo pakviesti pokalbiui, o kai kurie šeimos nariai kalbėjosi su Svamiu gal dvidešimt kartų!“ Mes stengiamės „daryti įspūdį“ kitiems savo pasiekimais, didybe, atsidavimo stiprumu. Ir darome tai tol, kol kitas žmogus puola į neviltį. Kodėl? Mes nemokame „priimti“ visko taip, kaip yra. Tokie pokalbiai neturėtų mūsų trikdyti. Turėtume jaustis taip: „Jei niekas su manimi nekalba, tai nesvarbu. Jei visi su manimi kalba, irgi gerai“. Jei Svamis kiekvieną kartą, kai tik atvažiuodavau, su manimi pasikalbėdavo, o šį sykį nė nežiūri į mane, ar aš turiu manyti, kad veltui leidau pinigus ir laiką? Ne, taip neteisinga sakyti.

Visiškas, besąlygiškas susitaikymas ateina aukščiausioje tyloje, kurioje ego nebeegzistuoja. Tada, kad ir kas beatsitiktų, sakysime: „Taip, aš tai priimu. Po nelaimės ateis laimė“. Ne visos dienos – sekmadieniai. Aš laiminu tamsią naktį, nes po jos išauš šviesi diena. O po dienos vėl ateis tamsi naktis. Abi jums vienodai geros. Negaliu smerkti nakties ir sakyti: „Fui, naktis bloga, nes naktį siaučia vagys ir banditai!“ Jei nebus nakties, kada mes miegosime ir pailsėsime?“

„Aš nemėgstu mirties“. Tada tu nemėgsti ir gimimo. Kai nėra mirties, negali džiaugtis gimimu. „Aš noriu visąlaik būti jaunas“. Bet senatvė irgi turi savo grožį ir išmintį. Sakoma: „Senatvė – tai auksas“ (angl. Old is gold). Kiekviena gyvenimo pakopa pasižymi savitu grožiu. Jaunystė žavi grožiu, trykštančia energija, o senatvė – brandumu, patyrimu ir išmintimi. Vaikystė taip pat puiki naivumu, žaismingumu ir išdaigomis.

Sutikti su tuo, kas yra – tai palaiminimas. „Svamis nustojo su manimi kalbėtis“. Taip, tai palaiminimas. Kodėl? Nes tada mes pasižiūrime vidun ir galvojame apie Dievą. O kai Jis su mumis kalbasi, mes pradedame visiems tuo girtis ir nustojame save tyrinėti. Nekalbėdamas su manimi, Svamis skatina mane tyrinėti savo vidinį pasaulį. Kalbėdamas su manimi, Jis tik „stumia“ mane į išorę, į „viešumą“, o tai pavojinga sritis. Svamis ignoruoja mus tam, kad padarytų mus tikresniais Tiesos ieškotojais. Jei jūsų sūnus pastaruosius 10 metų gyvena užsienyje, jūs galvojate apie Jį dažniau, nei apie tą sūnų, kuris šalia jūsų. Atstumas suteikia žavesio. Taigi tame yra grožio – būti toli ir ignoruojamam išoriškai. Daugelis iš mūsų tai žino. Visiškai tylėdamas, Mokytojas gali būti labai iškalbingas. Kai Svamis su manimi nustoja kalbėjęs, aš pradedu svarstyti: „Gal padariau ką nors blogo? Galbūt padariau kokią nors nuodėmę ar pasielgiau prieš Jo valią… Ir t.t.“ Kita vertus, kai Jis su mumis kalbasi, mes nustojame save analizuoti.

Todėl viskas turi savo grožį, vertę ir naudą. Niekada nieko nesmerkite ir neteiskite. Teisti pavojinga, o smerkti – siaubinga. Turėtume išmokti viską „priimti“ taip, kaip yra, kad galėtume džiaugtis gyvenimo grožiu. Palaiminimas – tai Dievo malonė, ir jis ateina, kai viską priimame aukščiausioje tylos būsenoje.

Tylos būsenoje mūsų nebevaldo mintys ir troškimai

Tapsmo būsenoje mus nuolat valdo troškimai. Vieni žmonės giriasi, kad jie labai turtingi, kiti skundžiasi, kad viską prarado. Tačiau abiem atvejais turtas yra svarbus. O kai pasiekiame Didžiąją Tylą, šiuos dalykus paliekame. Pinigai nekelia nei išdidumo, nei menkumo jausmo, nei pasitenkinimo, nei nepasitenkinimo. Turiu pinigų – gerai, neturiu – ką gi, būna ir taip. Reikia tiesiog priimti tai, kas yra. Nereikia pūstis, kai jų turi, ir nereikia nusiminti, kai jų neturi. Taip pakylame virš šios minties.

Tas pat ir dėl maisto. Vieni valgo per daug, kiti pasninkauja. Bet mūsų neturėtų valdyti maistas. Putapartyje galima gauti įvairaus maisto, netgi picą, bet jūs atvykstate čia ne dėl picos. Jei pica bus, gerai, jei jos nebus, pasitenkinsite pasukomis indų valgykloje!

Mes džiaugiamės tuo, ką turime, ir nesiskundžiame dėl to, ko neturime. Jei skundžiamės, vadinasi, mus valdo ta mintis. Jei reikalaujame: „Man reikia to ir to“, esame valdomi. Jei pasitenkiname tuo, kas yra, išsivaduojame iš viso šito. „Būtis“ – tai buvimas aukščiau. Joje nėra valdančių minčių. Tas aukščiau – tai transcendentinė būsena. Jūs nepasiduodate (mintims ir jausmams), jūs nesate auka. Kartais žmonių klausiu: „Jūsų šalyje nėra moskitų. Kaip jūs juos čia ištveriate? Kaip jūs čia galite miegoti?“ O jie atsako: „Viskas gerai“. Ir visai nesiskundžia: „Žinai, aš dėl tų moskitų tiesiog negaliu miegoti“. (O tokie, kaip aš, pripratę prie moskitų, be jų nebegali miegoti!.. Bet tai – kas kita. Mes pripratę prie moskitų zyzimo, jis mūsų ausims kaip pop muzika).

Transcendentinė būsena

Žmonės gali turėti kokių nors ypatingų poreikių: „Man reikia to ir to, aš be to negaliu gyventi“. O transcendentinėje būsenoje žmogus suvokia: „Jei turiu viską, ko reikia, tai gerai, bet jei Dievas nedavė, kaip nors išsiversiu“. Taip mąstome tada, kai pakylame virš pojūčių. Transcendentinę būseną pasiekiame tada, kai įgyjame tobulą supratimą. Jei žmogus nepajėgia išsivaduoti iš ribotumų, vadinasi, jis dar neturi reikiamo suvokimo.

Kai kurie žmonės visada laimingi todėl, kad viskas, kas jiems atsitinka, yra gerai. Svamis, kalbėdamas su studentais, dažnai mini užsieniečius pasekėjus, atvykstančius iš labai toli. Jis visada sako: „Pažvelkit į užsieniečių veidus. Jie šypsosi, jie laimingi. Net jei pakviečiu pasikalbėti tik vieną ar du iš grupės, visi kiti tos grupės nariai džiaugiasi. Jei paklausiu: „Kaip jūs?“, – džiaugiasi visi. Jei paklausiu: „Kada atvykote?“, – jie laimingi. Jei žmogų pakviečiu pasikalbėti, visi kiti stengiasi paspausti jam ranką, kad ir jiems tektų dieviškų virpesių…“ Kai žmogus atvyksta iš toli, jam svarbiausia – Svamis. Jam nesvarbu, koks čia maistas ar kokie čia patogumai.

Taigi mes būname nelaimingi dėl savo nepasitenkinimo, dėl supratimo stokos, nesugebėjimo priimti taip, kaip yra, dėl savo troškimų, vilčių, prisirišimų ir dėl neteisingo savęs suvokimo. Man ne taip svarbu, ar Svamis užkalbino mane, ar ne. Bet aš nerimauju dėl to, ką kiti apie mane pagalvos. Jie pradės mane klausinėti: „Ar Svamis su tavim kalbėjo?“ Ir kaip aš jiems atsakysiu: „Deja, nekalbėjo…“ Todėl turiu išgalvoti istoriją: „Jis nekalba su manimi, nes iš anksto žino, ką aš galvoju…“ Tai patogi filosofija.

Sadhana ar dvasinė praktika

Dvasinę praktiką atliekame dviem būdais: širdimi ir protu. Kaip ją atliekame protu? Protu giedame giesmių posmus. Yra žmonių, kurie gali nesustodami kartoti mantras. Kiti išmoksta 108 ar 1008 Dievo vardus mintinai. Bet dvasinė praktika, atliekama protu, mums nieko neduos. Kodėl? Nes dvasingumas yra aukščiau už protą. Jūs nesate protas. Svamis sako: „Protas – tarsi pasiutusi beždžionė. Kūnas – burbulas vandeny“. Dievas ir dvasingumas – anapus proto. Protas – tai ne kas kita, tik ego.

Ką mes darome protu? Kai žmonės sako: „Aš kasdien medituoju“, „Aš kasdien garbinu Dievą“, „Mes tiek daug dirbame Sai centruose“, – tai reiškiasi protas, tai – „darymas“. „Mes padarėme tą, mes padarėme aną“. Šis „aš darau“ – tai tik paprastas „aš“ jausmas, kylantis prote. „Aš giedu bhadžanas, aš kartoju mantras“ – visa tai gimsta iš atminties, iš proto. Kartojimas yra nuobodus ir mechaniškas, tai – rutina. Visa, kas daroma protu, tampa mechaniška. Tame nėra šviežumo, grožio, įkvėpimo, susižavėjimo, nuostabos ar džiaugsmo. Tiesiog kartojame vieną ir tą patį. Bet mūsų gyvenimas neturėtų būti mechaniškas, nes tada jis nieko nebevertas. Nei šeimos, nei profesinis, nei religinis, nei socialinis gyvenimas neturėtų tapti mechaniškas. Mechaniškas gyvenimas – tai mirtis, tai rutina. Užprogramuotas gyvenimas – tai kompiuterinis gyvenimas. Taip neturėtų būti.

Sadhana, atliekama širdimi

Jei dvasinę praktiką atliekate iš širdies, prasmė tampa svarbesnė nei atmintis. Tada jūs norite jausti tariamo Vardo prasmę, ne tik jį kartoti. Giedodami bhadžanas, mąstote apie prasmę. Pvz., vardas „Krišna“ reiškia „Tą, kuris numalšina sielos troškulį“. Tai mąstydami, daug prasmingiau giedosite Krišnai.

Kai širdis tampa svarbiausia, jūs jaučiate tikrąją prasmę. Taigi širdis labai skiriasi nuo proto, kuris tik atsimena. Dvasinė praktika nėra savitikslė, jos tikslas – patirti palaimą. Dvasinė praktika – tik įrankis. Tai – raiškos ir bendravimo priemonė. Pasiekti tą tikslą jums padės širdis.

Todėl, mano draugai, palikime šį „tapsmą“ ir eikime į „būtį“. Būtį galime patirti, atlikdami dvasinę praktiką ne protu, o širdimi. Tada tapsime tikrai gyvi, ir mūsų gyvenimai bus džiaugsmingi ir verti gyventi.

KAS ATSITINKA?

A.Kumaro paskaita

Prašanti Nilajame

2001 m. rugsėjo 2 d.

Daugelis klausia: „Kas man darosi čia, Prašanti Nilajame? Kas vyksta, kai aš žiūriu į Svamį?“ Pagalvokime apie tai visi. Aš nekalbu apie tai, kas vyksta šventykloje, Sai institucijose ar per šventes. Aš noriu žinoti, kas darosi man, kaip individui, ir mums visiems?

Pirmiausia pamąstykime, kas pasidaro, kai Svamis pažvelgia į mus ir ko nors paklausia? Pirmas dalykas, kuris tikrai atsitinka, – tai mums atima žadą! (Juokas salėje). Net tie, kurie visą laiką plepa, Svamio akivaizdoje nedrįsta parodyti balso! Antras dalykas, kuris atsitinka, kai Svamis eina pro šalį, – mes pajuntame virpesius, tarsi elektros srovę. Apima ramybė ir malonus jausmas – nesijaučiame atskiri nuo Jo.

Vedose rašoma: „Purnah Adah Purnam Idam“. Jis yra pilnatvė, ir tu esi pilnatvė. Mes ir Jis esame vienas ir tas pat. Taigi, kai atsiduriu priešais Jį, mano atskirasis aš išnyksta, ir jaučiu, kad mes esame viena.

Svamis žino visus klausimus

Kai Svamis pakviečia pasikalbėti, aš noriu labai daug ko paklausti. Tačiau nuėjęs suprantu, kad Jis tuos klausimus jau žino. Galiu pateikti pavyzdį. Šri K.Munšis, mokslininkas, Indijos kultūros tyrinėtojas įkūrė Bharatiya Vidya Bhavaną (K.M.Munshi (1887-1971) – žinomas kovotojas už Indijos Nepriklausomybę, Kongreso narys. Įkūrė Bharatiya Vidya Bhavaną, svarbią kultūros instituciją, kuri puoselėja sanskrito kalbos studijas, leidžia mokslinį žurnalą „Bharatiya Vidya“ ir monografijų seriją apie hinduistines šventyklas ir šventuosius, indų literatūrą, meną ir tradicijas.) Svamis nuvyko į Bombėjų, ir K.Munšis surengė pietus Svamio garbei. Prieš atvykstant Svamiui šis garbus senyvas žmogus ir jo žmona Lylavatė susirašė ant popieriaus 12 klausimų, kuriuos ketino užduoti Svamiui. (Svamio akivaizdoje aš pamirštu visus neesminius klausimus, o Jis leidžia užduoti tik svarbius klausimus.)

Svamis atėjo linksmai, plačiai šypsodamasis ir pakvietė K.Munšį pasikalbėti. Ir tuoj pat ėmė vieną po kito berti atsakymus į jo klausimus, nors K.Munšis dar nespėjo nė burnos praverti! K.Munšis visiškai užmiršo tą lapelį, ant kurio buvo užsirašęs savo klausimus. Galiausiai Svamis pažvelgė jam į akis ir tarė: „Tu užsirašei 12 klausimų, bet pamiršai užrašyti 13-ąjį“. Tik tada K.Munšis prisiminė lapelį! Svamis tęsė: „Tu norėjai paklausti Manęs patarimo, kaip sumažinti sąnarių skausmus, tačiau tai užsirašyti pamiršai“.

Kartais mus apima abejonė, ar Jis tikrai gali žinoti vieną ar kitą dalyką. Mes mąstome: „Jis žino ir pasakė man daug dalykų, bet aš turiu vieną paslaptį. Abejoju, ar Jis ją žino“. Mes turėtume suprasti, kad tie dalykai, kurių Jis nepamini, nėra tokie svarbūs, tačiau tai nereiškia, kad Jis jų nežino. Vos mes pradedame dėstyti juos ant popieriaus, Svamis iš karto tai sužino. Nebereikia nei skaityti, nei to Jam sakyti. Jis puikiausiai viską žino. Nes nėra skirtumo tarp Jo ir mūsų.

Mažiau kalbėkite, daugiau klausykite

Reikia daugiau klausytis, ką Jis sako, ir mažiau kalbėti. Tada tie pokalbiai bus daug naudingesni. Jei mes klausimus sugalvojame tyčia, pokalbis gali greit baigtis. Bet leiskite išduoti jums vieną paslaptį. Jei norite su Svamiu pasikalbėti ilgiau, reikia klausti to, kas susiję su dvasingumu ir religija. Klauskite to, kas turėtų naudos visiems. Jei klausinėsite apie savo sąnarius, skrandžio skausmus, darbo problemas ar pareigų paaukštinimą, Jis tiesiog pasakys: „Bangaru (Aukseli), tiesiog galvok apie Mane, ir viskas susitvarkys“. Ir pokalbis baigsis. Tada daug geriau tiesiog patylėti ir pasidžiaugti Jo artumu, tiesiog Jo pasiklausyti.

Esmė lieka, neesminiai dalykai išnyksta

Stebėkite, kokiais veidais žmonės eina pasikalbėti su Juo. Juose atsispindi rūpesčiai, problemos, įtampa. O po pokalbio žmonės išeina švytėdami ir laimingi! Ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad pokalbių kambaryje išsprendžiamos visos problemos? Ne, problemos taip greit nesibaigia. Tai kodėl jie išeina tokie laimingi? Svamio akivaizdoje mūsų sąmonėje lieka tik svarbūs, esminiai dalykai, o neesminiai tiesiog išnyksta. Po pokalbio žmonės kartais sako: „Oi, pamiršau pasakyti Svamiui tą ar aną!“ Jūs nepamiršote! Tai Jis jus privertė pamiršti. Svamis – tarsi „operatorius, dirbantis per atstumą“. Jis žino, ką įjungti ir ką išjungti. Jis „įjungia“ ir paveikia.

Dažniausiai mes jaudinamės dėl šalutinių dalykų – kas atsitiks ir t.t. Kažkas paprašė manęs paklausti Svamio, kiek laiko dar tęsis Kali juga. Betgi mūsų tada jau nebebus, todėl ar tai taip svarbu? Kiti klausia: „O kas bus po mirties?“ Kas nors bus. Bet ar ne geriau būtų žinoti, kas vyksta dabar? Svamio akivaizdoje neesminiai klausimai išnyksta. Jis leidžia klausti tik to, kas svarbu.

Svamis yra ne asmuo, o Būtis

Svamis nėra paprastas žmogus. Jis suteikia tam tikrą proto būseną, kurią visi pajuntame būdami šalia Jo. Ryšys su Juo nėra toks pat, kaip su kitais žmonėmis. Jis – ne asmuo, Jis – Būtis. Būtent todėl galime pajusti Jo buvimą visur – lėktuve, laive, darbe, namuose ir net prie pietų stalo ar su kuo nors besiginčydami… Galite pajusti, kaip Jis jus įspėja ar tiesiog stebi jus, – toks jausmas atsiranda laikui bėgant. Svamis reiškia sąmonės būseną, būtį, o ne asmenybę.

Pakanka sutikti žmogų, kuris tik ką kalbėjosi su Svamiu. Pastebėsite, kad Jis skleidžia daugiau meilės, yra draugiškesnis ir geresnis (nors kurį laiką!..). Jis mielai dalijasi ta meile su kitais. Jame pabunda visos kilnios savybės (kurių iki to pokalbio gal nė nesimatė), jis bus pasiruošęs dalytis ir aukotis. Kodėl? Nes kai atsiduriate prieš Svamį, Jis suteikia jūsų protui dalijimosi ir rūpinimosi būseną. Tai iš tiesų didelė nauda!

Svamio akivaizdoje aš susitapatinu su savo tikruoju Aš. Svamis dažnai sako: „Štai Mano nosinė, bet nosinė yra atskirai nuo Manęs“. Mano nosinė reiškia, kad Aš nesu nosinė. Šis Aš yra mano pirminė būsena. Šis Aš iš esmės yra belaikė, amžina, nemirtinga Dievo kibirkštis, tai nušvitimo būsena. Atsidūręs priešais Svamį, aš patiriu šią nušvitimo būseną, suvokiu, kad nesu kūnas, protas ar intelektas. Aš pajuntu savo dievišką esmę.

Kas yra Budha? Tai – ne tik vardas. Tai – sąmonės būsena, nušvitimas. Jūs girdėjote ir kitos religijos pavadinimą – džainai. Džainas – tai „nugalėtojas“. O ką reikia nugalėti? Vidinius priešus: pyktį ir aistras, godumą, neapykantą, silpnybes ir trūkumus. Taigi Svamis nėra asmuo, bet – sąmonės būsena. Jo akivaizdoje aš peržengiu kūno, proto ir intelekto ribas, aš tampu religingas, tampu dvasingas. Staiga užsinoriu kasdien medituoti. Man atsitinka kažkas nauja – tarsi būčiau gavęs kryptį, ir staiga suvokiu, kad noriu eiti dvasiniu keliu.

Tantra – sąmonės išplėtimas

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į 3 žodžius: tantra, mantra ir jantra. Tantra – tai sąmonės išplėtimas. Ką tai reiškia? Kai aš patiriu savo Esmę individualiu lygiu, tai tiesiog suvokimas (angl. conscious). Tačiau jei aš patiriu visuotinę Esmę, apimančią ir visuomenę, ir visatą, tada tai Sąmonė (angl. consciousness). Svamis taip sako: „Žemiau pojūčių – suvokimas (conscious). Virš pojūčių – individas, sąžinė (angl. conscience). Visa apimantis suvokimas –tai Sąmonė (consciousness).“

Kas yra tas visuotinės Sąmonės patyrimas? Kaip jis atrodo, koks jo „skonis“? Visuotinė Sąmonė lengvai susisiekia su medžiais, gyvūnais, mineralais, kalnais ir net žvaigždėmis. Mes jaučiamės Viena su visata, jaučiame organišką kūrinijos vienovę – augalų, gyvūnų, žmonių. Ir suvokiame, kad esame šios organiškos visumos dalis.

Suvokiame ir dar vieną nuostabų dalyką – tai, kad mūsų centras, esmė yra ta pati, kaip ir visos visatos. Tas centras – tai Būtis, o ne kūnas. Mano gyvenimo centras yra Būtis ir Sąžinė. Ta pati Būtis yra ir visuotinės Sąmonės centras.

Mantra – vidinio garso suvokimas

Mes dažnai manome, kad mantra yra tik žodžiai, kuriuos šventikas taria per pamaldas. Bet šio žodžio reikšmė nepalyginamai platesnė. (Primenu, kad viskas, ką sakau, paimta iš Sai literatūros).

Pasak Svamio, mantra – tai vidinio garso, vidinės vibracijos arba vidinio gyvenimo ritmo suvokimas. Žmonės man sako: „Nežinau jokių mantrų, nes nemoku sanskrito kalbos“. Bet jums ir nereikia jos mokėti, nes mantra – tai ne tik sanskritas. Svamis neseniai pasakė Savo kalboje: jei pasiklausysite šėlstančios jūros ūžesio, išgirsite „Om“, pirminį garsą. Svamis yra pateikęs ir kitą pavyzdį: jei prieisite arti prie elektros stulpo ir pasiklausysite, taip pat išgirsite „Om“. Dar Jis yra pasakęs: jei mes užsikimšime ausis, galime išgirsti „Om“ viduje. Tai mantra. Svamio akivaizdoje mes susideriname su vidiniu garsu.

Jantra – proto situacijos kūrimas

Žodis „jantra“ reiškia formą arba pavidalą. Tai – ne tik garbinimo objektas. Kas iš tiesų yra, pvz., šventykla? Mes manome, kad tai garbinimo vieta. Bet ne tik tai. Šventykla – tai „situacija“. Pavyzdžiui, čia susirenka keli tūkstančiai žmonių ir klausosi Svamio ypač dėmesingai, su didžiausia koncentracija. Sukuriama situacija, kad jūsų dėmesys taptų vienakryptis. Ši situacija jums padeda visiškai sutelkti protą. Ji padeda jums ir medituoti. Pavyzdžiui, virtuvės aplinka namuose nenuteiks jūsų medituoti, ji sužadins jūsų apetitą. Svetainė nuteiks jus kalbėti ir bendrauti. Tačiau šventykloje protas pakylėjamas, sutelkiamas ir paruošiamas meditacijai.

Svamis yra sakęs, kad viskas, kas yra jūsų viduje, atsispindi išorėje. Visa kūrinija – tai atspindys, atoveiksmis, atgarsis. Vos atvykę į Prašantį, tampate draugiški ir jaučiate kitiems broliškus jausmus. Kodėl? Tie jausmai jau yra jumyse, todėl jūs randate jų atspindį žmonėse, kuriuos susitinkate. Jūs matote šį broliškumą visur. Jūs pilni meilės viduje ir matote aplink mylinčius žmones. Jūsų širdis pilna Dievo, ir jūs regite dieviškus žmones aplink. Visa, kas yra viduje, atsispindi išorėje.

Saugokitės išorinių stimulų poveikio!

Džiaugsmas, laimė, kuriuos jaučiate, – taip pat ne iš išorės. Tai jūsų vidinė laimė. Ji tiesiog pasireiškia. Kas atsitinka, kai matote Himalajus ar Niagaros krioklį? Jie atrodo tokie tyri, didingi, nepaliesti. Jie sužadina jumyse tyrumą ir skaistumą. Tas pats atsitinka ir Svamio akivaizdoje. Pasireiškia vertingiausi dalykai, kurie jumyse slypėjo. Jumyse slypėjo meilė, ir Jis ją atskleidė. Jis neįdėjo jums meilės iš išorės!

Ką turėčiau iš viso to išmokti? Kad turiu būti labai atsargus į ką nors žiūrėdamas, ko nors klausydamasis ar ką nors skaitydamas. Kodėl? Jei skaitau kokius nors purvinus skaitalus, jie paskatins, kad tas pats išsilietų ir iš mano vidaus. Jei dairausi į ką nors vulgaraus, nešvankaus ar nemalonaus, atsiskleis mano paties vulgarumas. Jei skaitau kokį romaną, pilną smurto, plėšimų ir muštynių, tai sužadins smurtą ir manyje. Kartą laikraščiai rašė apie berniuką, kuris matė filmą apie vaikų žudymą, o kitą dieną išžudė savo klasės draugus. Vadinasi, jame atsiskleidė smurtas. Todėl turime kruopščiai atsirinkti, ką žiūrime per televiziją, ką skaitome laikraščiuose ir knygose, nes tai sužadina įvairias savybes, slypinčias mūsų viduje. Tai, kas yra išorėje, – tai tik vidinės būties atspindys. „Viskas – vidinės būties atspindys“, – sako Svamis. Neseniai Jis pasakė, kad tik tada, kai mes patys nieko neverti, tada ir kiti mums atrodys neverti. Jei aš iš esmės esu geras, pamatysiu, kad ir kiti yra geri.

Taigi, kas gi man darosi Svamio akivaizdoje? Aš apsisprendžiu matyti gera, o ne bloga. „Nematykite blogio, matykite tik gera“, – tai labai gerai žinoma Svamio citata. Jo mokymą mes turime taikyti savo asmeniniame gyvenime, kad suprastume jo gelmę. Jo žodžiai gali būti labai paprasti, bet jie pilni nepaprastos prasmės.

Atvykęs pas Svamį, aš supratau ir tai, kad turiu ieškoti Tiesos, o ne atskirų faktų. Kartais žmonės abejoja, ar teisingi tie faktai, kuriuos Svamis pateikia (pvz., kokio ilgio yra mūsų kraujagyslės arba koks atstumas nuo Žemės iki Saulės). Supraskime, kad dvasia svarbiau už statistiką. Ieškokime galutinės Tiesos.

Tikrovė ir galimybės

Kai kurie žmonės sako, kad reikia atsižadėti, pasiaukoti, gyventi vienam kaip asketui… Tai vienas kraštutinumas. Kitas kraštutinumas – mėgautis pasaulietiškais dalykais. Svamis yra tiltas tarp jų. Svamis nenori, kad aš pamesčiau šeimą, išdalyčiau savo daiktus ir sėdėčiau be skatiko. Bet Jis taip pat nenori, kad aš per daug mėgaučiausi malonumais ir kaupčiau turtus. Aš negaliu palikti šios žemės, aš turiu atlikti savo pareigas. Jei esu gydytojas, aš negaliu pasakyti savo pacientui: „Skausmas, kurį tu jauti, priklauso kūnui, o ne tau. Tiesiog kartok Om ir nesijaudink“. Mes neturime bėgti nuo savo pareigų. Svamis yra tiltas tarp pasaulio ir mūsų esmės. Iš vienos pusės – mano šeima, pareigos ir įsipareigojimai, darbai, įvairūs užsiėmimai. Jei pas mane ateitų žmogus ir paklaustų: „Anilai Kumarai, kam tau reikalingi pinigai? Svamis tavimi pasirūpins! Gali nedirbti!“ Aš galėčiau atsakyti: „Tu nuostabus žmogus! Perleisk man savo banko sąskaitą – taip moko Baba!“ Visa tai – veidmainystė, tarsi demonai cituotų šventraščius. Kol gyvename žemėje, pinigai reikalingi, nes mes turime pareigų savo šeimai ir vaikams. Mums reikia palaikyti savo kūną, reikia tam tikros kaitos, reikia draugų. Tai – tikrovė.

Antra vertus – žmogus turi galimybių. Medžio šaknys – žemėje, tai – tikrovė. Bet jo šakos ir žiedai – aukštai danguje. Tai – galimybės. Ir žmogus yra žemiškas, tai – tikrovė. Bet žmogus turi galimybę išaugti aukščiau ir pažinti savo dieviškumą. Suvokti Dievą viduje – tai galimybė, gyvenimas žemėje – tai tikrovė. Svamis yra tiltas tarp jų abiejų.

Ar aš, norėdamas, kad šakos ir žiedai pasiektų dangų, galiu pakirsti tikrovės medį prie šaknų? Tada medis nudžius ir virs malkomis. Gyvenimo tikrovė būtina, nes būtent kamienas siurbia vandenį ir maisto medžiagas iš žemės. Taigi užmiršti tikrovę ir gyventi galimybių iliuzijomis tėra tik pusė tiesos. Sujungti abi puses – tai visaverčio gyvenimo vizija.

GURU PURNIMOS REIKŠMĖ

Prof. Anilo Kumaro paskaita

Prašanti Nilajame

2001 m. birželio 24 d.

Artėja Guru purnimos šventė, todėl pamaniau, kad reikia atlikti tam tikrus „namų darbus“ – pasiruošti tai šventei. Guru purnima – ypatinga šventė, turinti gilią prasmę ir reikšmę. Šįmet ji vyks liepos 5 dieną. Čia, Prašanti Nilajame, ji švenčiama kiek kitaip, nei kitur.

Daugybė žmonių gyvena pasaulietiškai, – aš turiu galvoje jų planus, pastangas, svajones, jų programą ir visą veiklą, kuri skiriama aukštam pragyvenimo lygiui pasiekti. O jam pasiekti reikia turto, vadinasi, kartu ir didelių pastangų tam turtui sukaupti. Aukštas pragyvenimo lygis skatina išdidumą, kuris vis kursto mūsų ego. Bet Guru purnima moko mus kelti ne pragyvenimo lygį, bet paties gyvenimo lygį, t.y. gyvenimo kokybę.

Guru purnimos kalbose Svamis yra pasakęs daug įvairių dalykų. Pabandykime panagrinėti keletą iš jų. Jei kas nors paklaustų, koks mūsų gyvenimo tikslas, mes ne tuoj pat atsakytume. Galbūt atsakytume, kad tikslas – aukšta visuomeninė padėtis ar pareigos. Bet Guru purnima primena mums kitokį gyvenimo tikslą. Mes kiekvienas turime iškelti savo gyvenimo tikslą, niekas mums to nepasako iš šalies. Todėl mes švenčiame Guru purnimą ir kolektyviai, ir individualiai. Kolektyviai mes susirenkame ir klausomės Svamio kalbų. O individualiai mes stengiamės rasti savo gyvenimo prasmę ir reiškiame pasitikėjimą savo guru.

Gyvenimo prasmė – kilti vis aukščiau

Visas mintis, kurias čia sakau, esu paėmęs iš Sai literatūros. Kaip surasti gyvenimo tikslą? Koks, pavyzdžiui, sėklos tikslas? Jos tikslas – išdygti. Jei ji neišdygsta – savo tikslo nepasiekia. Sėkla išdygsta ir virsta sodinuku, kuris turi jau savo tikslą. Jis turi išaugti į didelį augalą ir sužydėti. Žydėjimas – augalo prasmė. Bet žydėjimas – dar ne viskas. Žiedai dar turi skleisti aromatą. Taigi daigas, sodinukas, augalas, žiedai, aromatas – tai kaskart aukštesnė pakopa! Žmogaus gyvenimas taip pat tęsiasi per amžinybę niekur nesustodamas. Tai evoliucija, transcendavimas, perėjimas į vis aukštesnius, dar nepatirtus lygmenis. Bet mes tų nežinomų lygmenų baiminamės. Mes norime likti ten, kur esame. Ir todėl netobulėjame.

Guru purnima – Vedų klasifikavimas

Buvo didis išminčius, vardu Veda Vjasa. Kai kas laikė jį Dievo įsikūnijimu. Veda Vjasa pajuto dieviškąsias vibracijas, pilnas tokios išminties, kuri atskleidžia gyvenimo tikslą ir prasmę. Taigi Veda Vjasa, sklidinas užuojautos žmonėms, pasitelkė visą savo įžvalgos galią ir tvirtybę ir, nuolat medituodamas, pradėjo tas dieviškas žinias užrašinėti ir jas klasifikuoti. Kai jis pakilo į aukščiausią virpesių lygmenį, atsiskleidė dieviškoji išmintis. Veda – tai dieviškoji išmintis, sklindanti visur virpesiais. Visa, ką jis kaip antena „priėmė“, vėliau užrašė ir suklasifikavo, kad žmonės galėtų studijuoti ir tyrinėti. Vedų literatūra labai plati, todėl reikėjo ją susisteminti. Visa, kas siejama su ritualais, savojo Aš pažinimu, muzika ir medicina – išdėstyta keturiose Vedų atšakose. Kaip atlikti ritualus, nurodo Rigveda. Apie savojo Aš pažinimą rašoma Jadžurvedoje. Samavedoje rašoma apie muziką, o apie mediciną – Atharvanavedoje. Taigi viena filosofinės minties mokykla tą dieną, kai Vedos buvo suklasifikuotos, vadina Guru purnima. Kita filosofijos mokykla teigia, kad ši diena – tai išminčiaus Veda Vjasos gimimo diena. Gimimo diena čia reiškia ne fizinio kūno gimimą, bet nušvitimo, patyrimo, Dievo suvokimo dieną. Dar kita mokykla aiškina, kad Guru purnima – tai diena, kai Budha pasiekė nušvitimą. Budistai tvirtina, kad Budha po 12 metų askezės ir meditacijos pasiekė nirvaną, arba išsivadavimą, per pilnatį (purnima), ir ši diena vadinama Budha purnima.

Purnima – pilnatis

Ką reiškia purnima? Purnima reiškia pilnatį. O kokia jos reikšmė? Mėnulis – protą valdanti dievybė. Visi gerai žino, kaip mėnulis veikia protą, nes jie yra labai susiję. Taigi šviesi pilnaties naktis simboliškai reiškia žmogaus protą – skaistų ir šviesų. Jame nėra abejonių, neišmanymo, troškimų, dualybės, pykčio, godumo, prisirišimo ir ego debesų. Tada atsiveria tikrasis žinojimas, ir mes džiaugiamės Dievo malonės vėsa. Pasimėgaukite visi ta pilnaties nakties vėsa, kai nerimo, sumaišties, trikdymo, įtampos ir stresų debesys išnyksta, ir dangus tampa visiškai švarus. Būtent dabar ir noriu pasakyti jums Satjos Sai Babos žodžius: Guru purnimos pamokymas neskelbia, jog reikia daryti ką nors ypatingo ar eiti kokiu išskirtiniu keliu. Ne. Guru purnima yra savo tikrojo Aš suvokimo diena. Todėl mums nieko nereikia ieškoti ar gauti – viską mes jau turime.

Savęs ieškojimas

Mes ieškome savęs išorėje, nors tikrasis Aš yra viduje. Pasitelkę įvairius būdus ir metodus, mes ieškome jo išorėje, o tas metodas, kurio reikia tikrajam Aš pažinti, vadinamas tyrinėjimu. „Tyrinėti“ – tai nereiškia uždegti smilkalą ar aukoti gėles. Visi ritualai, aukojimas, gėlės –visas garbinimas yra išorinis. Aš nesu prieš juos, tik noriu perteikti, ką sako Svamis. Visa „dvasinė veikla“, kuria mes užsiimame – bhadžanos, mantrų kartojimas, meditacija ir garbinimas – visa tai ritualai. Tai gera, šventa veikla, bet tai nėra dvasingumas (žodžių žaismas angl.: Rituals are not spiritual). Galiu pasakyti puslapio numerį ir datą, kada Svamis tai pasakė. O kodėl ši šventa veikla nėra dvasinė? Aš galiu užsiimti dvasine veikla tiesiogiai, be jokių tarpininkų. Tam reikalingas proto tyrumas. Tik tada, kai protas tyras, galima patirti dvasingumą tikrąja prasme. Taigi visa dvasinė veikla skirta protui išskaistinti (chitta sudhi). Bet seni įpročiai miršta lėtai! Tik kai protas ir širdis tampa tyri, ateina išmintis (jnana siddhi).

Guru purnima – tai savojo Aš tyrinėjimo diena. Kas yra tas, kuris tyrinėja? Kas yra tyrinėjimo kelias ir ką mes juo eidami suvokiame? Tokie kyla klausimai. Todėl Guru purnima – savojo Aš teisingo tyrinėjimo ir pažinimo diena.

Mokytojai ir guru

Guru– tai sanskritiškas žodis, bet žmonės jį painioja su žodžiu „mokytojas“. Guru ir mokytojas – tai ne tas pat. Mokytojai – tai tie, kurie moko klasėje ar auditorijoje. Universitete juos vadina dėstytojais arba profesoriais. O guru skiriasi nuo mokytojo. Žodyje guru yra 2 skiemenys, gu ir ru. Gu, arba gukaro andarkarasya, reiškia neišmanymo tamsą. Ru arba rukaro tan nivarana reiškia tamsos išsklaidymą. Taigi guru simbolizuoja neišmanymo ir tamsos išsklaidymą.

O kur toji tamsa yra? Kur ji išsisklaido ir kaip? Paprastas klausimas. Naktį labai tamsu, bet kai pateka saulė, pasidaro šviesu. Kur pasidėjo tamsa? Ar ji kur nors iškeliavo? Visai ne. Šviesa – tai tamsos nebuvimas. Kai šviesos nėra, tada tamsu. Panašiai, kai pasiekiama išmintis, pažįstamas tikrasis Aš. Tikrojo Aš pažinimas sanskritiškai vadinamas Atma jnana arba Tattva jnana, tai yra šviesa. Ji išsklaido neišmanymo tamsą (ajnana). O Guru purnima yra pilnaties šventė. Tikrojo Mokytojo, guru malonė išsklaido dvasinio ieškotojo neišmanymo tamsą, tada jam nušvinta išminties šviesa.

Yra ir kitas šių dviejų raidžių, gu ir ru, aiškinimas. Gukaro guna thita. Gunos – tai savybės, bruožai ir polinkiai. Jie dar vadinami vasanomis. Guna thita reiškia „be savybių“. O ką tai reiškia? Paprastas pavyzdys. Kai elektra naudojama mikrofonui, girdimas garsas, kai ventiliatoriui, sukuriamas „vėjas“. Srovė lemputėse įžiebia šviesą, o šildytuve sukuria šilumą. Taigi garsą, vėją, šilumą, šviesą ar šaltį – visa tai sukuria elektra. O kas yra elektra? Karštis? „Ne“, – sako mikrofonas. Garsas? „Ne“, – sako šildytuvas. Vėjas? „Ne“, – sako šaldytuvas. Tai kas ji yra? Ji nėra nė vienas iš šių išvardytų reiškinių ir vis tik ji – visuose. Tik elektra priverčia visus šiuos daiktus veikti.

Dievas yra savybėse, tačiau Jis savybių neturi. Sarva Indriya Bhatam, Sarva Indriya Vivarjitam, Sarva Indriya Guna Bhasam. Visos savybės ir pojūčiai yra naudingi ir veikia tik Dievo dėka. Bet šių savybių Dievuje nėra. Žodis gunathita reiškia „transcendentinis“, „anapusinis“ arba „be savybių“. Rukaro Rupa Varjitaha. Visi sukurti objektai turi formas. Bet Dievas formos neturi. Tai yra, Jis yra visose formose, visuose pavidaluose, bet negalima pasakyti, kad Jo forma yra būtent ši. Kadangi visos formos yra Jo, tai Jis – beformis. Kadangi visi vardai yra Jo, – Jis – bevardis. Kadangi visos savybės pasireiškia Jo dėka, Jis savybių neturi. Jis gali pasireikšti bet kokiu pavidalu.

Taigi guru reiškia suvokimą, supratimą, patyrimą to Dievo aspekto, kuris neturi nei formos, nei savybių

Tokia Guru purnimos reikšmė. Guru purnima nėra tik viena iš daugelio švenčių, kokia nors apeiga ar ritualas. Taip aiškina Svamis. Visuomenė Guru purnimą tradiciškai švenčia kitaip. Tai diena, kai mokinys reiškia dėkingumą savo guru, ką nors jam aukodamas (pvz., pinigų) už viską, ką yra iš jo gavęs. Bet Guru purnimos šventimas čia, Prašanti Nilajame, neturi nieko bendro su pinigų aukojimu. Čia reikia aukoti savąjį ego. O ką tai reiškia? Evangelijoje yra parašyta: „Kol negimsite iš naujo, nepateksite į Dangaus karalystę“. Ką reiškia „gimti iš naujo“? Nereikia suprasti pažodžiui. Čia kalbama apie susitapatinimo su kūnu mirtį. Jei jaučiu, kad esu kūnas, ši mintis, šis susitapatinimas turi mirti. Jei jaučiu, kad esu protas, turi mirti susitapatinimas su protu. Tik tą dieną, kai suvoksiu, kad esu dvasia, gimsiu iš naujo. „Antrasis gimimas“ arba „antrasis gyvenimas“, – tai susitapatinimas su dvasia. Sanskrito kalboje yra nuostabus žodis „dvija“. Dvi reiškia du, ja reiškia gimimą. Pirmasis gimimas yra gyvenimas šiame pasaulyje, kūno ir proto gyvenimas. Antrasis gimimas, arba antrasis gyvenimas – tai tikrasis dvasios gyvenimas. To moko Guru purnima.

Dualizmas ir vienovė

Guru purnima pateikia ir dar keletą dalykų. Guru purnima – tai diena, kai patiriama vienovė. Kas yra dualybė ir kas – vienovė? Dualybė reiškia, kad aš ir pasaulis esame atskiri. Jūs ir aš esame atskiri. Kūrėjas ir materiali kūrinija yra atskiri. Blogis ir gėris atskiri. Nauda ir praradimas, pergalė ir pralaimėjimas, sėkmė ir nesėkmė – visa tai dualybė, reiškianti, kad yra du. Bet Guru purnima – tai vienovės patyrimas. O kaip įmanoma patirti vienovę? Naktis negali būti diena, nauda negali būti praradimas. Sėkmė ir nesėkmė – tai ne tas pat. Dualybė atrodo akivaizdi. Dualybė, atrodo, prasismelkusi iki kaulų smegenų. Bet ateina laikas pažinti vienovę – tokia Guru purnimos reikšmė. O kaip? Štai paprastas pavyzdys. Kai ateina naktis, nebėra dienos. Bet tik naktis nuveda į dieną, o diena veda į naktį. Taigi diena ir naktis nėra priešybės, bet viena kitos tąsa. Jos ne prieštarauja viena kitai, o viena kitą papildo. Galbūt iš pirmo žvilgsnio jos atrodo priešingos, tačiau jos yra tik viena kitos tęsinys ir papildymas. Jos – tarsi dvi vienos monetos pusės (aversas ir reversas).

Štai stalas, ir viena jo pusė labai skiriasi nuo kitos. Bet be vienos pusės negalėtų egzistuoti kita, jos abi papildo viena kitą. Taigi jos nėra priešybės. Versle po nuostolių dažniausiai gaunamas pelnas, – verslininkai tai žino, nes jiems teko matyti abi monetos puses. O pelnas kada nors atneš ir nuostolių.

Gyvenimas – tarsi švytuoklė

Štai švytuoklė. Jei ji sustoja, sustoja laikas, sustoja judėjimas. Gyvenimo švytuoklė taip pat juda iš vienos pusės į kitą ir atgal – viename gale pelnas, kitame – nuostoliai, viename – diena, kitame – naktis, viename – sėkmė, kitame – nesėkmė. Taip švytuoklė visą laiką juda. Gerai žinomas posakis: „Gyvenimas – tarsi švytuoklė, svyruojantis tarp ašarų ir šypsenos“. Tai – vienovė.

Vienovė – tai ne vengti savo proto būsenų, o niekam neteikti pirmenybės. Tai kažkas panašaus į priėmimą – kai viską priimi ir niekam neteiki pirmenybės. „Dabar jaučiuosi nelaimingas. Bet aš tai priimu. Jaučiuosi beviltiškai, bet priimu tai drąsiai ir susitelkęs“. O štai kita švytuoklės pusė: „Dabar man labai sekasi, verslas man neša pelną. Aš tai priimu nuolankiai, pagarbiai, bet be jokios arogancijos“. Taigi tai reiškia: kai gyvenimas malonus, priimti jį be arogancijos, o kai nemalonus, – be nevilties, – tai ir yra vienovė. Kalbėti apie vienovę lengva, bet ją praktikuoti – sunku. Pavyzdžiui, kai kas nors neišlaiko egzaminų ir ima verkti, aš negaliu sakyti: „Gyvenimas – vientisas, sėkmė ir nesėkmė nieko nereiškia. Šypsokis, nors ir susikirtai“. Arba jei kas nors gauna aukso medalį ir džiaugiasi, ar turėčiau sakyti: „Na ir kas? Būk vienovėje! Ko šokinėji iš džiaugsmo? Pradėk verkti!“ Ne, vienovė – tai nereiškia visai nereaguoti ir niekaip to neišreikšti. Tai nereiškia užslopinti ar užgniaužti jausmus. Tai nereiškia ir teikti kam nors pirmenybę. Tai reiškia – tiesiog priimti, ir tai vadinama atsidavimu. Guru purnima reiškia priimti tai, kas mums skirta. Tai atsidavimas. Tokia Guru purnimos reikšmė – besąlygiškas, tikrai besąlygiškas priėmimas. „Svami! – sakome, – aš pasiruošęs išlaikyti išbandymą. Tu į mane nežiūri, nekalbi su manimi. Gerai, aš tai ištversiu. Suprantu, kad Tu užsiėmęs. 15 dienų kentėsiu, bet ne ilgiau…“ Bet juk tai – sąlyga. Mes negalime paskirti Jam laiko.

Grafikas Svamiui

Kažkada mes, dėstytojai, buvome labai aktyvūs (kartais reikia būti aktyviam!). Kartą mums kilo tokia mintis: „Kodėl tik kai kurie studentai patenka į pirmąsias eiles? Kodėl Jis turėtų kalbėti tik su tam tikrais žmonėmis?“ Ir mes sudarėme nuostabų grafiką: pirmadienį iš ryto – matematikos pirmakursiai, po pietų – biologijos studentai; antradienį iš ryto – antrakursiai, ir t.t. Sudarėme 6 dienų programą ir nuolankiai perdavėme Svamiui.

Jis pasižiūrėjo ir pasakė: „O-ho-ho! Jūs sudarėte Man tvarkaraštį. O kaip tie tūkstančiai pasekėjų, kurie sėdi daršane? Kur jų vardai? Įrašykite, kad Aš žinočiau, kada ir su jais turėsiu kalbėtis!“

„Aš noriu, kad jūs būtumėte disciplinuoti, Aš noriu, kad puoselėtumėte atsidavimą Dievui, atliktumėte savo pareigas, o jūs, užuot laikęsi Mano tvarkaraščio, sudarote tvarkaraštį Man! Aš daviau jums schemą, kaip jūs turite laikytis 3D (angl.): pareigos (duty), atsidavimo Dievui (devotion) ir disciplinos (discipline); kaip jūs turite puoselėti 3P (angl.): tyrumą (purity), kantrybę (patience) ir atkaklumą (perseverance). Tačiau užuot tai darę, jūs pateikiate Man grafiką: ryte – biologai, po pietų – fizikai!“

Taigi mes negalime nustatinėti Dievui terminų. „Jei nepasikalbėsi su manimi šįvakar, aš nevalgysiu vakarienės!“ Jei nevalgysite, jūsų virškinimas pasitaisys. O pasaulis dėl to nenukentės. Kartą vienas ponas man prisipažino: „Aš atvažiavau čia, turėdamas vienintelį tikslą – nevalgysiu tol, kol Svamis su manimi nepasikalbės“. Tada aš jo paklausiau: „O ką Jis praras, kad tu nevalgysi?“ Jis dėl to nesijaudins, nes pats labai mažai valgo. Jei Jis valgytų tiek, kiek aš, tada žinotų, ką reiškia nevalgyti. O dabar Jis ir taip nevalgo. Negalite Jam pasakyti: „Aš tris dienas pasninkausiu, bet už tai pakviesk mane pasikalbėti“. Tai yra dvasinė praktika, ribojama sąlygų.

Sąlygojama sadhana

Kas yra sąlygojama dvasinė praktika? Tai – ne dvasinė veikla. Tikra dvasinė praktika yra besąlygiška. Tai, kas ribojama sąlygų – tik ritualai. „Jei mano sūnus įstos į koledžą, aš nueisiu į šventyklą ir sudaužysiu 10 kokosų“. Bet kokosai nėra mūsų nuosavybė, jie – nuo kokoso palmės. O kokoso palmes sukūrė Dievas! Mes atnešame kokosus į šventyklą ir Tave, Dieve, papirkinėjame. Tai tikras apgaudinėjimas. Bet mes vis tiek „prekiaujame“ su Dievu. Tai nėra atsidavimas. Aš negaliu paimti jūsų piniginės ir padovanoti ten rastus pinigus kam nors kitam. Tai – jūsų pinigai, tai ar aš galiu juos aukoti? Taigi mes neturime nei įgaliojimų, nei pasitikėjimo, nei leidimo, nei teisės sudarinėti su Dievu sandorius.

Taigi Guru purnima kviečia mus besąlygiškai priimti tai, kas mums skirta. Guru purnima yra savęs tyrinėjimo diena. Guru purnima – tai Dievo suvokimo savyje šventė, vienovės šventė. Guru purnima – tai diena, kai mes reiškiame dėkingumą savo guru, Mokytojui, Amžinajam važnyčiotojui, – už viską, ką iš Jo esame gavę.

Guru purnima – tai diena apsispręsti ir eiti tam tikru keliu. „Nuo šios dienos eisiu dvasingumo keliu, stengsiuosi suvokti vienovę“. Tai diena, kai žmogaus proto danguje išsisklaido abejonių ir nusivylimo debesys. Tai labai giedra diena, neišmanymo tamsos išsisklaidymo diena, dvasinės šviesos nušvitimo diena.

Tikras poetas

Anilo Kumaro paskaita

Prašanti Nilajame

2001 m. vasario 18 d.

Pasidalinsiu su jumis įspūdžiais iš pokalbio, kuris vyko verandoje tik prieš valandą. Didelis džiaugsmas dalintis su visais tuo, ką Svamis pasakė, ką Jis nori mums perteikti. Jis pasinaudoja kiekviena proga, kiekvienu įvykiu, kad pasakytų ką nors svarbaus, ką nors gilesnio ir aukštesnio, kas turi dvasinę prasmę ir ką galime praktiškai pritaikyti kasdieniniame gyvenime.

Telugu literatūroje yra du žymūs poetai – Pothana ir Srinatha. Pirmojo vardas yra Po-tha-na, tai – trys raidės. Svamis, literatūros deivės Sarasvatės įsikūnijimas, lengvai skaido žodžius, atskleidžia jų giliausias prasmes ir lengvai perteikia tai, ko mes nė neįsivaizduojame. Aš stebėjausi: „Svamis kalba apie Pothaną. Ar tai kas nors naujo?“ O Jis tarė: padalykite šį žodį į 2 dalis: „Po“ ir „thana“. „Po“ telugiškai reiškia „išeik“. Tegu visas blogis, visi savanaudiški instinktai, visi prisirišimai ir blogosios savybės išeina! O „thana“? „Thana“ reiškia „Aš“, tai, kas jūs iš tiesų esate – dvasia, sąmonė, suvokimas. Taigi Pothana yra didis poetas. Nes jis liepė „išeiti“ visam blogiui ir pasiliko savo tikrąjį Aš, susikaupė dvasinės sąmonės būsenoje ir tada ėmėsi kurti didįjį epą „Bhagavatą“.

Artimas Pothanai yra kitas poetas Srinatha. Jie – labai artimi giminės, skirtumas tik tas, kad Pothana gyveno elgetos gyvenimą, negalėjo sudurti galo su galu, o Srinatha gyveno labai turtingai. Aš, kaip visada, neištvėriau ir paklausiau: „Svami, Srinatha buvo labai turtingas, žymus, jį globojo karaliai. O Pothana, sukūręs „Bhagavatą“, visą gyvenimą elgetavo. Ar tai reiškia, kad atsidavęs Dievui žmogus turi gyventi skurde?“

Svamis atsakė: „Štai paprastas pavyzdys. Kartą turtuolis Srinatha aplankė savo skurstantį giminaitį Pothaną. „Labas, kaip laikaisi?“, – paklausė jis. Srinatha sėdėjo šilkiniame palankine, ant minkšto čiužinio, jo balse girdėjosi pašaipa, lyg jis norėtų pasakyti: „Aš parašiau daug knygų, paskyriau jas karaliui, už tai jis mane globoja. O tu skyrei savo raštus Dievui, kurio niekada nematei, ir štai dabar kenti. Taigi garbindamas savo darbais Dievą, esi elgeta, o aš, pašlovinęs karalių, gyvenu turtingai“.

Pothana, vargšas valstietis, atsakė: „Man pakanka, kad aš stoviu ant savo kojų ir galiu kartą per dieną pavalgyti. Kas iš to, kad aukočiau savo knygas karaliui ir būčiau nešiojamas palankinu?“ Svamis šitaip pakomentavo šią istoriją. Pothana pats dirbo žemę ir valgė tai, ką užsiaugindavo. O Srinatha priklausė nuo karaliaus malonės. Karalius duodavo jam pinigų, turtų, suteikdavo titulus. „Kaip imantis, kaip gavėjas, kad ir kokius turtus, auksą ar deimantus imtum, esi elgeta. O Pothana dirbo savame laukelyje, valgė savo užsiaugintą maistą. Jis tikėjo Dievu ir rėmėsi savo kojomis. Jis niekad nestovėjo priešais karalių ištiesęs ranką, niekad! Taigi jis buvo turtingas“.

Uždaviau Svamiui dar vieną klausimą: „Svami, šį rytą Tu kalbi apie poetus, poeziją. O kuri meno rūšis – muzika, literatūra, šokis ar drama – yra pati svarbiausia?“ Svamis atsakė: „Ne literatūra (sahitya), o muzika (sangita). Muzika – pati geriausia“. Aš nepajėgiau to suprasti: „Kodėl, Svami?“ Svamis paaiškino: „Kad suprastum literatūrą, reikia tam tikro išsilavinimo. Bet kad galėtum džiaugtis muzika, pakanka tik turėti ausis“.

Dar mes kalbėjome apie filosofiją ir dvasingumą. Manau, ir jums tai bus įdomu. Atsakydamas į klausimą, Svamis pasakė, kad tik dvasinės, o ne fizinės pratybos yra joga. Dabar jogos vardu žmonės „daro pinigus“. Visa tokia joga – tai tik fiziniai pratimai, gimnastika. Dvasinės pratybos – tikroji joga, nes žodis „joga“ reiškia susijungimą. Susijungimas su Dievu yra joga.

Aš paklausiau Svamio: „Ką gali einantieji jogos keliu pasiekti literatūroje? Nes jei jogą, dvasines pratybas, imtume lyginti su žodine kūryba, poezija, tai joga turėtų būti svarbesnė. Tai ar joga nenustelbs žmogaus kūrybiškumo?“ Ar aišku, ko norėjau paklausti? Jei joga vertesnė už kūrybą, tai didis poetas negali būti jogas. Jei nori būti jogu, tu negali būti poetu. Na, o jei esi jogas, bet nori būti ir poetu, turi suprasti, kad joga yra svarbesnė už kūrybą.

Būtent taip aš samprotavau, o Svamis viską išaiškino nuosekliai: „Kad ir ką kurtum, kad ir ką rašytum, visa tai įkvepia Dievas. Ir jogą. Dvasinis pabudimas turi būti svarbiausia tema; dvasinis patyrimas turi slypėti visur“.

„O!“ – šūktelėjau aš, – „tai jogas gali būti ir poetas (kavi)?“ Svamis atsakė: „Tik tas yra tikras poetas, kuris yra ir jogas. Medituojantis žmogus, pasiekęs dvasinį suvokimą, jogas – tik jis bus tikras poetas“. „O jei aš neturiu dvasinio patyrimo, jei nesu dvasiškai prabudęs, ar galiu būti poetu? Ar dvasinis prašviesėjimas būtinas?“ – paklausiau. Klausiau todėl, kad norėjau giliau suprasti šią temą. Taip aš visą laiką ir klausinėju, kol Svamis pasako: „Pakaks, pakaks“. Noriu gauti galutinį atsakymą, nes rytoj Svamis gali ir neatsakyti į mano klausimus. Jis gali labai gražiai, švelniai mane aplenkti!

Taigi į klausimą „jei žmogus nėra jogas, ar jis gali būti rašytojas ar poetas?“ Svamis atsakė: „Jei jis ne jogas (yogi), jis yra ligonis (rogi)“ (Juokas salėje). Ir dar Jis pasakė: „Dvasinis prašviesėjimas atskleis neišmatuojamas tobulybės gelmes, kurios slypi poeto dvasioje. Kiekvienas poetas stengiasi išreikšti, atskleisti šias gelmes. Jos atsiveria pačios, kai žmogus turi dvasinę patirtį“.

Kitas klausimas. Svamis atėjo į verandą, o mes tuo metu buvome išėję pusryčiauti. Kai grįžome, Jis manęs paklausė: „Kur buvai?“ Taigi, kai aš išeinu valgyti, Jis ateina patikrinti, ar aš savo vietoje. Ir pastebi, kad manęs nėra! O kai aš būnu, Jis mane ignoruoja… Taigi Jis priėjo ir klausia: „Kas atsitiko?“ Ką atsakyti? Aplink sėdi mano studentai, bet aš nieko negaliu slėpti! „Buvau pusryčiauti, Svami!“, – atsakau. „O ką valgei?“, – paklausė Jis. Tai toks asmeniškas klausimas… „Tik du patiekalus“,– atsakiau. „Kokius?“, – toliau klausinėjo Jis. Turėjau atsakyti: „Dosą ir upmą“. „Geras derinys“, – pastebėjo Svamis, – „toks pat, kaip ir mūsų gyvenimas“. „Koks tai derinys?“, – paklausiau. „Tai pasaulietiškumas ir dvasingumas – pasaulis ir Dievas. Vienas – materialus (sthula), kitas – subtilus (sukshma). Jie yra vienas kitame“. Aš atsakiau: „Svami! Aš nežinau, kas yra tas subtilumas, nes aš pats esu materialus. Aš žinau savo ūgį, svorį – tai materialu. O tai, kas subtilu, neapčiuopiama – kaip tai pažinti?“ Svamis paaiškino: „Štai lemputė, kurią tu matai, yra materiali, „šiurkšti“, o elektra – subtili, tu jos nematai. Taigi kad funkcionuotų materialus, reikia subtilaus. Subtilus yra pagrindas, o materialus yra jo išraiška. Subtilusis pradas pasireiškia per materialųjį“.

Aš paklausiau: „Taigi materialus išauga iš subtilaus, ar tiesa?“ Svamis paneigia viską, ką mes sakome. (Juokas salėje). Bet tai visada mūsų labui. Jis pataiso mūsų atsakymus, kad mes geriau suprastume. Jis atsakė: „Ne, ne. Materialus yra subtiliame, o subtilus – materialiame. Mažas pavyzdys. Štai mango sėkla, iš jos išauga mangamedis. Medis slypėjo sėkloje. Sėkla subtili, visai mažutė, o medis – materialus, didelis. Taigi didžiulis medis slypi mažoje sėklelėje. Medis užaugina vaisius, ir kiekviename vaisiuje yra sėkla. Taigi didžiulis medis turi mažų sėklelių. Tai ir yra tikrasis dvasinio ir materialaus, subtilaus ir šiurkštaus junginys, o ne tik dosa ir upma!“ (Juokas salėje).

„Svami! Aš matau tai, kas materialu, matau formą, galiu ją įsivaizduoti. Galiu ją pagražinti kosmetika; arba priaugti svorio. Bet subtilaus aš nematau – kaip man jį pajusti?“ Aš matau žmogaus pavidalą, šypseną, veidą, žinau jo adresą. Bet ką pasakyti apie subtiliąją pusę? Kaip ją patirti, kad galėčiau pasakyti: ji suteikė tokį patyrimą? Kai nėra formos, nėra ir tiesioginio įrodymo.

Tada Svamis atsakė: „O kokios formos palaima? Ji neturi formos, bet argi tu nejauti palaimos?“ Ak, štai kaip! Tai, kas neturi formos, t.y. palaima, priverčia „formą“ (t.y. žmogaus pavidalą) ją pajusti! Svamis aiškino toliau: „Saldainis, kurį ragauji, turi formą, bet saldumas jos neturi. Taip ir palaima neturi formos, bet ta beformės palaimos būsena privers žmogų (turintį formą) patirti palaimą. Nors pati palaima ir neturi formos, bet tu negali jos paneigti, negali pasakyti, kad palaimos nėra. Laimė irgi neturi formos, bet tu esi laimingas. Maistas gali būti labai aštrus; pats aštrumas neturi formos, bet maistas ją turi“.

Aš pasakiau: „Dabar suprantu, kad viskas, ką suvokiu penkiais pojūčiais, suteikia man tam tikrą patyrimą. Tačiau tas patyrimas neturi formos. Ar aš teisus?“

„Ne, neteisus“, – atsakė Svamis, – „Šis patyrimas – tai visko, kas pateko į „vidų“, junginys. Visko, kas buvo išgirsta, pamatyta, paliesta. Visa penkiais pojūčiais gaunama informacija sujungiama, sintetinama, sulydoma į vieną – gauname bendrą patyrimą tarsi saldų pudingą. Patyrimo saldumas – tarsi ryžių pudingas“.

„Kyla kitas klausimas. Aš matau akimis, ragauju liežuviu, girdžiu ausimis, džiaugiuosi protu. O kaip palaima? Ar palaimą patiriu pojūčiais, ar protu? Ir ar galiu tą palaimos būseną išlaikyti savo prote ilgesnį laiką?“ Svamis atsakė paprastai: „Palaimos negali patirti pojūčiais. Jos negali išlaikyti savo prote“. Aš paklausiau: „Jei negali jos išlaikyti, tai kam ta palaima?“

Ir Svamis atsakė… Kas kitas dar galėtų taip paprastai paaiškinti Vedantos tiesas? Jis pateikė paprastą pavyzdį: „Dieną jūs daug visko patiriate, bet kai naktį užmiegate, tų visų dienos patyrimų nebelieka. Jie dingsta. Bet sapne jūs patiriate ką kita, ko nebūna dieną. Ar tai būtų diena, ar naktis, joks patyrimas neišlieka visam laikui. Visi patyrimai – tarsi praplaukiantys debesys, jie nepastovūs. Bet tas, kuris patiria, yra pastovus. Tas patiriantysis ir yra ne kas kita, kaip palaima“.

Patyrimai gaunami per pojūčius, bet patiriantysis yra už pojūčių. Tas patiriantysis – tai palaimos būsena. Mano klausimas buvo neteisingas dėl to, kad norėjau apriboti patiriantįjį pojūčiais. Budraudami įvairius patyrimus gauname per pojūčius, miegodami sapnuojame. Tačiau patiriantysis nėra nei pojūčiai, nei sapnai. Jis yra amžinas, jis yra būtis, gyvybė, esmė. Jis yra palaima. O patyrimas – tik trumpas akimirksnis.

LEISTINA IR DRAUDŽIAMA

Satsangas su Anilu Kumaru

2000 m. spalio 29 d.

Kiekvienos srities veikla turi tam tikras taisykles, kurių turime laikytis. Pvz., mokslinius eksperimentus mes atliekame laboratorijoje pagal nustatytus reikalavimus: taip reikia daryti, o taip – negalima. Ir mokyklose, ir koledžuose, ir universitetuose yra konkrečios taisyklės, kurių laikomės. Pvz.: nevėluoti į paskaitas, gerai mokytis ir pan. Ir yra tam tikrų draudimų, pvz.: nerūkyti mokyklos ar koledžo teritorijoje, negerti alkoholinių gėrimų. Kaip piliečiai, mes taip pat turime laikytis tam tikrų elgesio normų. Pvz.: būti sąžiningi, sakyti tiesą, padėti kitiems, nežudyti, nevogti, nesisavinti kito žmogaus turto.

Taigi kiekviena sritis turi šių „leidimų“ ir „draudimų“, ir kai jų laikomės, esame ramūs ir taikūs. Ir nurodymų, ir draudimų reikia laikytis vienu metu. Štai pavyzdys. Vienas garsus pramonininkas paklausė Svamio: „Svami, mes darome tam tikrų blogų dalykų, bet darome ir gerų. Darydami gera, gauname gerus rezultatus. Kai darome bloga, mums atlyginama tuo pačiu – bausme. O gal geri darbai sunaikina blogus darbus?“

Svamis atsakė: „Dvasingumas – ne verslas! Už visus gerus darbus bus atlyginta geru. O už visus blogus bus ir atitinkamas atpildas. Negalite išvengti blogų darbų pasekmių“. Ir Svamis pateikė pavyzdį: „Štai vienos sėklos. Pasėtos jos išauga į didelius vaismedžius. O čia kitos – dygliuotų krūmų sėklos. Sumaišau sėklas ir jas pasėju. Ir kas išeis? Iš vaismedžių sėklų išaugs vaismedžiai, o iš krūmokšnių sėklų išaugs krūmai. Galima sumaišyti sėklas, bet jos vis tiek išaugins savo rūšį. Ir vaismedžiai, ir dygliuoti krūmai augs vienas šalia kito. Panašiai ir geri bei blogi darbai „išaugins tik savo medžius“ – pasekmes.“

Svamis kalba apie 4 svarbius draudimus. Pirmasis yra ashraddha. Tai sanskritiškas žodis, reiškiantis nerūpestingumą arba visišką abejingumą ar aplaidumą. Antrasis – avishvasa – tai tikėjimo stoka. Trečiasis – ahamkara – ego. Ketvirtasis – asuya – pavydas. Tai – keturios klaidos, keturi dideli trūkumai. Ir keturios nuodėmės, kurių turėtume nedaryti.

„Aš meldžiuosi kiekvieną rytą ir vakarą, bet vis tiek turiu šias keturias ydas“, – pasakysite. Galiu turėti puikų tortą arba ryžių pudingą, bet pakanka mažo šaukštelio nuodų, kad visas tortas pasidarytų nuodingas. Todėl galime perskaityti daugybę šventraščių, galime nuolatos kartoti Dievo vardą, atlikti įvairias dvasines praktikas, bet jei turime keturias minėtas ydas, visa kita neduos naudos. Todėl pirmiausia stenkimės jų atsikratyti.

Ashraddha– nerūpestingumas, abejingumas, aplaidumas.

Tarkime, kas nors sako: „Jau daršano laikas, tuoj ateis Svamis“. O kitas sako: „Ai, dar pasikalbėkime“. Tai reiškia: „Man nesvarbu, kad Svamis ateina. Man tai nerūpi“. Šis nerūpestingumas – pirmoji klaida, kurią dažnai darome.

Sykį turėjau kartų patyrimą. Svamis paprašė manęs kažką atnešti. Aš tuoj pat pašaukiau studentą ir liepiau jam tai padaryti. Kai jau norėjau paduoti tą daiktą Svamiui, Jis tarė: „Aš prašiau tavęs, o ne to vaikino. Jei būčiau norėjęs, būčiau paprašęs jo“.

Taigi kai gaunate kokią užduotį, turite ją atlikti patys. Ji gali būti sunki, gali būti nuobodi, tačiau vis tiek privalote padaryti patys. Jei ignoruosite ją, rizikuojate daugiau nebegauti jokių užduočių! Taigi venkite šio abejingumo, ypač – dvasinėje plotmėje.

Ar būtina kasdien melstis tą pačią valandą, sakykime, dešimtą? Kodėl negalėčiau pirmadienį melstis 10-tą, antradienį – 8-tą ir.t.t, o savaitgalį – pop muzika ir šokiai! Kodėl ne? Juk aš turiu savo programą!

Svamis yra pasakęs, kad turime būti punktualūs ir nepavėluoti į „pasimatymą“ su Dievu. Rytų filosofijoje susitikimas su Dievu vadinamas meditacija. Mes medituojame tuo pačiu metu, nes tai – „pasimatymas“ su Dievu. Aš negaliu jo praleisti. Jei neateisite į susitikimą su savo viršininku, jus gali atleisti iš darbo. Jei neateisite į pasimatymą su savo mylimąja, galite ją prarasti. Jei neateisite į pasimatymą su žmona, ji grauš jus visą savaitę. Arba mėnesį. (Juokas salėje).

Taigi negalime praleisti pasimatymo su šeimos nariais, su viršininku. Tai kaip mes drįstame praleisti susitikimą su Dievu? Negi manome, kad Dievas yra prastesnis, negu šeimos nariai? Ar Jis menkesnis už jūsų viršininką? Ne, tai tikras apsileidimas, visiškas abejingumas.

Avishvasa

Antrasis trūkumas yra tikėjimo stoka. Svamis sako: „Jūsų kvėpavimas (shvasa) yra jūsų tikėjimas (vishvasa)“. Taigi kol žmogus gyvas, kol jis kvėpuoja, tol jis kuo nors tiki.

Kartais mes tikime, o kartais – ne. Aš iš tiesų tikiu tol, kol Dievas atsiliepia į mano reikalavimus. Kol gaunu tai, ko noriu, mano tikėjimas auga, aš tampu toks religingas, toks dvasingas! Bet kai atsitinka kas nors bloga, pvz., vaikai neišlaiko egzaminų, verslas žlunga, pašlyja sveikata, nesutariu su kaimynais, įvyksta nelaimė, tada aš visai pagrįstai nustoju tikėti!

Svamis yra pasakęs: „Supraskime, kas yra tikėjimas“. Yra trys tikėjimo lygiai. Vienas – tai paprastas tikėjimas. Šiame pasaulyje mes daug kuo tikime. Krikščionys tiki vienais dalykais, musulmonai – kitais, induistai – dar kitais. Tai – tradicijos. Tie tikėjimai priklauso nuo laiko, kartos, tuo metu esančių aplinkybių. Jie nepastovūs, nuolat kinta.

Seniau buvo tikima, kad saulė teka ir leidžiasi. Vėliau Galilėjus moksliškai įrodė, kad saulė nei teka, nei leidžiasi. Tai žemė sukasi, ir taip ateina diena ar naktis. Taigi tą tikėjimą naujasis atradimas visiškai sugriovė.

Buvo, pavyzdžiui, tikima, kad atomas nedalomas. Šiandien įrodyta kas kita. Kai atomas skyla, gaunama daug energijos.

Taigi tokie tikėjimai kinta, keičiantis aplinkybėms, žinioms, didėjant intelektui.

Kita pakopa – gilesnis ir tvirtesnis tikėjimas. Tai – pasitikėjimas. Juk nesakote: „Aš tikiu savo motina“, o tik: „Aš pasitikiu savo motina“. Pasitikėjimas gilesnis už tikėjimą. Svamis sako, kad pasitikėjimas mums įgimtas. Jis pateikia tokį pavyzdį. Aš visiškai užtikrintas, kad iš turgaus namo grįšiu saugiai. Aš tikiu, kad gyvensiu, todėl statau namą. Kai nueinu pas kirpėją, leidžiuosi skutamas, kadangi visiškai pasitikiu juo. Žinau, kad jis nepanaudos savo įrankio piktam. Mes pasitikime skalbėju ir duodame jam skalbti savo brangius drabužius. Mums nė į galvą neateina, kad jis gali pabėgti su mūsų drabužiais. Jei gydytojas mus operuoja, mes pasitikime juo ir gulamės ant operacinio stalo. O gal atsibusime kitoje planetoje? (Auditorija juokiasi). Mes visiškai pasitikime auksakaliu ir duodame jam auksą, kad jis padarytų mums papuošalą, žiedą ar grandinėlę. Taigi mes visais jais pasitikime.

Bet, deja, sako Svamis, mes netikime Dievu… Taip gausiai apdovanoti pasitikėjimu, mes netikime, nepasitikime pačiu Dievu. Pasitikėjimas mums įgimtas, natūralus, o jo praradimas reiškia, kad mūsų gyvenimas pasidarė nebenatūralus. Svamis sako, kad būtent pasitikėjimas pažadina meilę Dievui. Kol nesate įsitikinę Dievo buvimu, jūs negalite Jo pamilti. Panašiai, kol nepasitikite savo gyvenimo draugu, negalite jo mylėti. Svamis pateikė tokį pavyzdį. Žmona visiškai pasitiki savo vyru. Žinoma, tai pati vedybinio gyvenimo pradžia. Kai vėlai vakare vyras sugrįžta iš darbo, ji nepaprastai juo rūpinasi: „Brangusis, tu toks pavargęs, tu taip sunkiai dirbi, aš suprantu. Štai, išgerk puodelį kavos. Vakarienei paruošiau tavo mėgstamiausią patiekalą“. Ji tai sako, nes visiškai pasitiki savo vyru.

Tačiau po kiek laiko koks nors žmogus praneša: „Žinai, tavo vyras užmezgė romaną su savo sekretore“. Žmona tuo patiki. Kas atsitinka? Vyras baigia darbą 5 valandą. Kelionė namo paprastai trunka pusę valandos, o šį sykį jis grįžta 5.35. „Kur tu buvai? Ką veikei? Kas atsitiko per tas 5 minutes?“ – pasitinka jį žmonos klausimai. Jei jis grįžta 6 valandą, durys bus užrakintos. Jei grįš 6.30, vyras turės miegoti ant laiptų. Prasideda „Korėjos karas“. Kas atsitiko? Juk žmona buvo tokia mylinti ir rūpestinga? O dabar pasitikėjimo nebeliko.

Kai nėra pasitikėjimo, nėra darnos, nėra vienybės, todėl kyla nesusipratimai. Kai nėra pasitikėjimo, sunku prisitaikyti, meilė blėsta. Taigi Svamis moko: „Nepraraskite pasitikėjimo Dievu“.

Bet yra ir dar aukštesnis pasitikėjimo lygis. Tai – ištikimybė. Ji pati tvirčiausia, tai jūsų esybės esmė, tikroji šerdis, jūsų gyvenimo pamatas. Šis aukštesnis pasitikėjimas yra ištikimybė. Tai – įsipareigojimas.

Kai šios ištikimybės nebelieka, nebelieka ir gyvenimo. Ištikimybė – tai dvasinė, o ne pasaulietiška savybė. „Aš pasitikiu Baba, esu Jam ištikimas“, –tai reiškia, kad jūsų tikėjimas nepajudinamas. Ištikimybė – yra tai, kas neturi priešybės. Ištikimybė – tai empatija, bendravimas, draugiškumas. Susitapatinimas.

Svamis kartą pasakė: „Aš pasitikiu kiekvienu. Bet jūs nepasitikite Manimi“. Aš išdrįsau klausti: „Kodėl taip yra, kad Tu mumis pasitiki, o mes Tavimi – ne?“ Svamis atsakė: „Jūs ir aš esame viena. Aš tai žinau. Aš esu jūs. Taigi kai Aš pasitikiu jumis, Aš pasitikiu Savimi. Kai Aš myliu jus, Aš myliu Save. O jūs to nesuprantate. Jūs manote, kad esate atskirai nuo Manęs. Todėl ir nepasitikite“.

Taigi pasitikėjimas, ištikimybė yra dieviški. Ištikimybė – tai kertinis akmuo, pamatas. Ištikimybė – viduje. Paprastas tikėjimas yra praktikuojamas, tai – garbinimas, ritualai, jie – išoriniai. Pasitikėjimas kyla iš širdies, o ištikimybė – tai pati dvasia arba sąmonė. Ir vienintelis šiame pasaulyje pasitikėjimo ir ištikimybės vertas dalykas yra ši sąmonė. Visa kita – be vertės, nes laikina. Nieko čia nėra pastovaus. Kaip Svamis sako, tai – tarsi praplaukiantys debesys. Įvairūs tikėjimai – praplaukiantys debesys. Net pasitikėjimas gali susvyruoti. Todėl kartais jį prarandame. Bet ištikimybė yra nepajudinama, pastovi, ji nė kiek nesvyruoja, todėl, kad ji iš esmės – dieviška. Ji – pati mūsų esybės esmė. Svamis sako, kad ji – mūsų teisė. Tai nėra kažkas, už ką turėtume kovoti ar ką turėtume puoselėti. Ne. ji mums tiesiog įgimta.

Ahamkara

Trečiasis trūkumas yra ego. Kartą Brindavano koledžo studentai ėmė manęs klausinėti apie ego, nes labai norėjo suprasti šį dalyką. Vienas klausė: „Kas yra ego?“ Kitas: „Kaip sužinoti, kad esi egoistas?“ O trečiasis teiravosi: „Kaip išsivaduoti iš ego?“

Aš atsakiau: „Ego dažnai neteisingai suprantamas. Kiekvienas iš mūsų turime ego jausmą, tik jo procentas skiriasi. Vienas turi 20% ego, kitas – 50%, o dauguma – visą 100%!“ (Auditorija juokiasi).

Kas yra ego? Jis taip skirtingai interpretuojamas. Taigi kiekvienas, kuris sako „aš“, turi ego: „aš esu žmogus“, „aš – dėstytojas“, „aš – indas“… O pasakykite man, kas to nesako? Kiekvienas sako „aš“, nes „aš“ – tai jūsų tapatybė, jūsų individualybė.

Tai koks tas ego – geras ar blogas? Veiklos srityje ego leistinas. Turime dharmos, etikos taisykles, kodeksus, kaip veikti individualiai, kolektyve, visuomenėje, tvarkant tautinius reikalus ir pan. Jei aš nueisiu į kontorą ir sakysiu tarnautojui: „Paruošk šį projektą“, o jis atsakys: „Ne, Dievas yra ir tavyje, ir manyje, todėl aš padiktuosiu, o tu užrašyk!“… Arba aš pasikviesiu savo studentus ir sakysiu: „Gerai, vaikinai, šiandien mokysimės tą ir aną“. O jie man atrėš: „ Dievas yra vienodai visuose. Kodėl tu turi mus mokyti, o mes – klausytis? Sėskis, mes tave mokysime!“ Su tokia „nesusipratimų“ filosofija mes negalėtume nei gyventi, nei dirbti. Taigi ego yra leistinas veikloje. Bet jis tampa nepageidaujamas ir virsta bėda, kai įgauna atstumiančią ar net grėsmingą formą. Bėda ta, kad mūsų ego nesustoja, vien prisistatęs: „Aš esu dėstytojas“. Jis tęsia: „Aš jau 38 metus dėstytojas“. O kas tavęs to klausė? (Auditorija juokiasi). Čia ego suvaidina pompastišką spektaklį. Kas nors klausia: „Pone, aš Putapartyje pirmą sykį. Gal pasakytumėte, kada vakarinis daršanas?“ O jūs atsakote: „Pirmą sykį? O aš čia buvau jau daugybę kartų!…“ Bet žmogus tik klausė, kada vakarinis daršanas. Kodėl mes stengiamės kitus nustebinti savo patirtimi ar biografijos faktais? Ego visada sukelia „daug triukšmo dėl nieko“. Tokį pasirodymą, puikavimąsi, pompastiką Svamis apibūdina „Varžybos, varžybos!“ Tai bjauru. Šito reikėtų atsikratyti.

Kita nemaloni ego forma yra išdidumas. Mes tikimės sau išskirtinio dėmesio. „Nori, kad aš čia sėdėčiau? Argi nežinai, kad jau seniai esu pasekėjas“ ir pan. Šis ego nori jaustis ypatingas. Pavyzdžiui, nepakanka, kad Svamis man leido paliesti Jo kojas. Daug svarbiau, kad tik man leido (Auditorija juokiasi). O kas, jei leido ir tau? Ego turi jaustis aukštesnis, svarbesnis, išskirtinis.

Kitas klausimas buvo toks: „O kaip atsirado ego? Ir kodėl jis atsirado?“ Todėl, kad per daugybę metų mes išsiugdėme neteisingą savęs supratimą. „Aš – toks puikus. Aš turiu tiek daug nuopelnų. Aš esu gavęs tiek daug visokių atestatų ir liudijimų…“ O kai kas nors paprasčiausiai paklausia: „O koks jūsų vardas?“ – ego įsižeidžia.

Kai sėdžiu daršane, o Svamis kalba su mano kaimynu, mano ego jaučiasi įskaudintas. Aš turėčiau džiaugtis! „Tau pasisekė, Svamis leido tau prisiliesti prie Savo kojų! Tai nuostabu! Man reikėjo 7 metų, kol priartėjau prie Jo, o tau pasisekė iš karto. Sveikinu!“ Bet aš galvoju visai ką kita: „O kaip tu čia patekai? Iš kur tu?“

Taigi ego – tai nuolatinis nepasitenkinimas, skausmas, kylantis iš neteisingo savęs suvokimo. Ego labai pavojingas, ypač – šalia Svamio. Svamis gali daug ką pakęsti, bet kai pamato ego, – tampa chirurgu. Ir pjauna labai giliai. Jis – negailestingas chirurgas! Tą ego, kurį tu gali išsiauginti rytoj, Jis išpjauna jau šiandien. Tai – „dvasinė operacija“, kuri daroma iš anksto.

Kartą Svamis nustojo kalbėtis su mano draugu. Mes nežinojome, kodėl. Tas žmogus labai nusiminė. Jis man prasitarė: „Svamis nebekalba su manimi. Ką man daryti?“ O ką aš galiu padaryti? Galiu tik paverkti drauge su tavimi (Auditorija juokiasi). Draugas nelaimėje. Bet padėti negaliu. Tačiau man sunku buvo žiūrėti į jo kančias ir aš tyliai pasakiau Svamiui: „Svami, jis verkia. Svami, jis verkia ir verkia“. „Ir tu paverk“, – atsakė Svamis (Auditorija juokiasi). Kadangi buvau tam pasiruošęs, tai neįsižeidžiau (Auditorija juokiasi). Svamis dar pridūrė: „Duosiu tau nosinę ašaroms nusišluostyti“.

O paskui Svamis pasakė: „Pažvelk. Matai jo akis? Jos pilnos pykčio, pilnos neapykantos Man, kad Aš su juo nekalbu. Jis kupinas neapykantos. Užuot prisipildęs meilės, užuot giliau patyrinėjęs save ar naujai įvertinęs savo elgesį, jis užsidegė neapykanta. Tai byloja jo akys. Net eisena tai rodo. Taigi šis kelias taisomas (Auditorija juokiasi). Kai kelias taisomas, jis užtveriamas ir pakabinama iškaba: KELIO DARBAI. VAŽIUOTI KITA PUSE“ (Auditorija juokiasi iš širdies).

Taigi kai pasidarote egoistai, kelias uždaromas taisyti. Ir Svamis aplenkia visą eilę, Jis eina kitu keliu, tol, kol tas kelias bus pataisytas.

Žvilgsniai, žodžiai, judesiai, eisena – viskas išduoda mūsų ego. Ir tai nesunku pamatyti.

Kartą pas Svamį atvyko Aukščiausiojo teismo teisėjas. Jis manęs paprašė: „Pone, pasakyk Svamiui, kad aš atvykau“. Aš, kaip tikras kvailys, ir pasakiau, manydamas, kad pasitarnausiu ir tam žmogui, ir Dievui. „Pasėdėkite čia”, – pasakiau jam ir nuėjau pas Svamį. Tuo metu Jis su studentais pietavo. Aš ištariau: „Svami..“ „Na, kas? Sakyk, sakyk“, – paragino Jis. „Aukščiausiojo teismo teisėjas atvyko į Tavo daršaną, Svami“. „Oho. Ar jis su ragais? O gal jis koks ypatingas? Sėskis čia“, – pasakė Svamis. Taigi aš negalėjau nueiti ir ką nors tam žmogui pasakyti, nors jis manęs ir laukė. Tada supratau, kad negaliu niekam atstovauti.

Vienas ponas iš Londono atvežė auksinių rašiklių. Jis norėjo, kad Svamis išdalytų tuos rašiklius studentams. Jis tarė man: „Anilai Kumarai, aš atvežiau rašiklių“. Aš pasakiau „gerai“, nes tada dar nežinojau taisyklių. Dabar jau niekad nebesistengiu tarpininkauti. O tada nuėjau pas Svamį pranešti. „Na, kas? Sakyk!“ – paklausė Svamis. „Pasekėjas iš Londono atvežė auksinių rašiklių“, – atsakiau aš. „Ir ką?“, – paklausė Svamis. „Svami, jis nori interviu“, – perdaviau prašymą. „Tu nori pasakyti, kad jis nori nusipirkti interviu? Jis nori Man duoti kyšį?“ „Svami, auksiniai rašikliai…“, – lemenau aš. „Pasiimk juos visus, – atsakė Svamis. – Tau jie labai patinka, tai ir pasiimk, kiek nori. Eik ir duok jam interviu, nes tu nori tų rašiklių. Man jų nereikia“.

Kartais mes klystame iš nežinojimo. Tai – irgi ego. Kartais sakome: „Svamis neis šia puse“ arba „Svamis nepasižiūrės į tave“, arba „Svamiui patinka tas ir tas“. Kas mes esame, kad taip kalbėtume? Svamio ryšys su kiekvienu asmeniškas. Tas ryšys su jumis yra vienoks, o su jūsų draugu – kitoks. Kiekvienas žmogus turi vienintelį, asmenišką ir individualų ryšį su Svamiu. Kaip mes galime nustatyti bendrą dėsnį ar taisyklę?

Kontoroje gali būti bendros taisyklės, tinkančios kiekvienam. Bet dvasiniams ryšiams netinka bendrosios taisyklės. Dvasinis ryšys yra per daug artimas, per daug asmeniškas, konfidencialus. Svamis tau ką nors atskleidžia ar paprašo tavęs ką nors padaryti… Tai pernelyg asmeniška, kad galėtum apie tai kalbėti.

SVAMIO POKALBIAI SU PRADINĖS MOKYKLOS MOKINUKAIS

A. Kumaro paskaita Prašanti Nilajame

2000 m. rugsėjo 10 d.

Rugsėjo 3 dieną Prašantyje vyko šventė – Ganešos statulos buvo nešamos prie Čitravatės upės ir nardinamos į vandenį. Nuėjau į šventyklą kiek anksčiau ir nustebau pamatęs, kad visi jau buvo susirinkę. Pradinės mokyklos mokinukai sėdėjo pirmose eilėse, tiesiai prieš Svamio kėdę, o Svamis su jais kalbėjosi ir juokavo. Tas Svamio ir mokinių pokalbis buvo labai įdomus. Iš jo kai ką užsirašiau ir noriu pasidalyti su jumis .

Svamis paklausė: „Koks Dievo pavidalas?“ Jei šito Jis būtų paklausęs mūsų, pavyzdžiui, Ramą apibūdintume su karūna ant galvos, su lanku ir strėle, o Krišną – pasipuošusį povo plunksna, su fleita rankose. Sai mokyklos mokinukas atsakė: „Svami, Meilė yra Dievo pavidalas!“

„O kaip pasiekti Dievą?“ – paklausė Jis. Jei Jis būtų paklausęs mūsų, tai induistas ortodoksas atsakytų: „Induizmas – vienintelis kelias pasiekti Dievą“. Krikščionis katalikas nurodytų: „Tik krikščionių tikėjimas – vienintelis būdas pasiekti Dievą“. Musulmonas tvirtintų: „Tik islamas padės tau pasiekti Dievą“. O budistas nenusileistų: „Vienintelis Buda yra teisus. Budizmas – tikrasis kelias“, nors Buda iš viso apie Dievą nekalbėjo. O ką atsakė Sai mokyklos mokinukas? „Kelias į Dievą – visus mylėti ir visiems tarnauti“.

Štai kokie Sai mokinukai – jie atsako tiksliai, aiškiai ir labai greitai. Niekas jų iš anksto neperspėjo, ko Svamis klaus, todėl pasiruošti jie negalėjo. Taigi klausimai buvo visai netikėti, tačiau jų atsakymai buvo tiesiog unikalūs.

Toliau Svamis klausė: „Kuris kelias veda į nemirtingumą?” „Amoralumo atsisakymas“ (žodžių žaismas angl.: The way to immortality is to remove immorality), – atsakė kitas mokinukas. Paanalizuokime atsakymą. Iš tiesų amoralumas nėra mūsų tikroji prigimtis, pradžioje jo nebuvo. Amoralumas – tai silpnybė, atsiradusi jau vėliau dėl blogų draugų įtakos, netinkamų įpročių, ydų ir pan. Iš pradžių esame tyri ir dieviški. Kiekvienas – Dievo kibirkštis. Kūnas – Dievo šventykla, o viduje gyvena Amžinasis. Bet mes per daug sureikšminame kūną, pojūčiai ima valdyti protą, mes vaikomės malonumų, – taip tampame amoralūs. Taigi amoralumas – tarsi debesys, kurie dengia saulę. Jie turi nuslinkti, kad saulė ir vėl šviestų, kaip anksčiau. Saulė švietė ir šviečia visada, tik kartais ją uždengia debesys. Tokia švytinti saulė yra ir mūsų sąmonė, atma. Tik ją kartais uždengia amoralumo debesys. Kai debesys nuplaukia, nemirtingoji saulė vėl spindi kaip spindėjusi.

O koks kitas klausimas? „Kas yra Namaskara?“ „Na“ + „ma“ – šie žodžiai reiškia „ne aš“, tai yra, tai – ne aš, tai Dievas viduje. Kai darau namaskarą (sudėjęs rankas, nusilenkiu sutiktam žmogui), lenkiuosi ne kūnui, o atmai jumyse. Atma jumyse – ta pati, kaip ir manyje. Atma manyje ir jumyse – tai ne kas kitas, kaip Dievas – Paramatma.

Kai atma, sąmonė veikia kūną, ji vadinama dehatma (kūno sąmone). Mes vaikštome, veikiame, kalbame, girdime, – visi šio kūno sąnariai veikia tik atmos dėka. Ji – tarsi srovė, tekanti laidais ir įžiebianti lemputes. Kaip ta srovė, atmos arba sąmonės srautas teikia kūno dalims jėgų veikti.

Yra ir kitas, aukštesnis lygmuo. Kūnas veikia, bet ne pats savaime. Sakykime, aš noriu puodelio kavos. Mano ranka paima puodelį, laiko jį už ąselės, ir aš geriu kavą. Bet šis veiksmas – tai pasekmė. O koks buvo pirmasis veiksmas? Tai buvo mintis, troškimas, valia. Mano protas nori puodelio kavos, todėl jis skatina mane eiti į kavinę, ten ranka paims puodelį už ąselės, ir aš pradėsiu gerti kavą. Tai protas nori. Tai protas mąsto. Protas yra viskas. „Mano Mulam Idam Jagat“, – sako Baba. Visas pasaulio gyvenimas, visa veikla – individuali, visuomenės, tautinė, tarptautinė, visuotinė, kosminė – pagrįsta protu. Protas – fundamentinis principas. Protu pagrįsta visa žmogaus veikla, ji plečiama ir didinama. Be proto nieko negalite padaryti. Sakykime, jūs netekote sąmonės. Protas neveikia, ir jūs negalite norėti to puodelio kavos. Kadangi neveikia protas, nejuda ir kūnas. Būtent protas sukuria dangų, bet tas pats protas dangų paverčia pragaru. Protas labai galingas. Jis pilnas minčių, net prieštaringų. Jis kupinas prisiminimų. Tai protas ugdo žmogaus asmenybę.

Na, o kaip protas veikia? Ar jis nepriklausomas? Ne. Jis taip pat veikia atmos dėka. Protas labai sureikšmina savąjį „aš“: aš padariau tai, aš esu tas ir tas, aš atvykau iš ten ir ten, aš, aš, aš. Šis aš, ego – tai ir yra protas, bet jis veikia tik atmos dėka.

Taigi ir kūnui, ir protui atmos srovė, sąmonės srovė yra būtina. Bet kūno lygmeniu ji vadinama dehatma. Proto ir ego lygmeniu ji vadinama džyvatma (individuali siela). Ir kūną, ir protą verčia veikti atma.

O kas ši atma yra? Tai – sąmonė. Atmos sąmonė manyje – tokia pati, kaip ir jumyse. Nėra itališkos atmos, amerikietiškos atmos, rusiškos atmos, švediškos atmos. Atma viena ir ta pati. Pagrindiniai dalykai yra bendri visiems. Vanduo yra H₂O ir Indijoje, ir JAV. Ugnis yra ugnis visur, deguonis yra deguonis visame pasaulyje. Penki elementai, sudarantys visatą, visur yra tie patys. Ir atma, persmelkianti visą visatą, yra viena. Ją vadiname Paramatma, visuotine sąmone, aukščiausia sąmone. Individualus atmos lygmuo vadinamas sąžine. Kosminio lygmens atma, esanti visose būtybėse, yra Visuotinė sąmonė arba Paramatma.

Štai ką reiškia žodis „Namaskar“. Mano pagarba, mano sveikinimas skirtas ne jūsų kūnui, o atmai, sąmonei, esančiai jumyse. „Namaskar“ turi dar ir kitą prasmę. Penki vienos rankos pirštai simbolizuoja karmendrijas (5 veiklos organus), o kitos rankos 5 pirštai reiškia džnanendrijas (5 suvokimo pojūčius). Kai sudedame abi rankas, visi pirštai susijungia ir mes juos aukojame Dievui.

Taigi mokinukas atsakė Svamiui: „Namaskar – tai ne aš, o Tu“.

Dar vienas klausimas, kurį Svamis uždavė mokiniams, buvo toks: „Kas yra tavo draugas?“ Jei tokį klausimą užduotų man, turėčiau ilgai vardinti, nes esu jau pagyvenęs. Nuo pat vaikystės turiu daug draugų. Bet Sai mokyklos pradinukas nesakė: „Tomas – mano draugas“ ar pan. Jis atsakė: „Dievas – mano geriausias draugas“. „O kas tavo draugas?“ – paklausė Svamis kito mokinuko. „Dievas – vienintelis draugas“, – atsakė šis.

Kiti draugai tai atsiranda, tai vėl pradingsta. Pvz., su pradžios mokyklos draugais išsiskyriau, kai perėjau į vidurinę mokyklą. Kai įstojau į koledžą, įsigijau vėl naujų draugų. Įstojus į universitetą ar pradėjus dirbti, draugai vėl keitėsi. Taigi draugai keičiasi. Mūsų draugystė dažnai pagrįsta visuomenine padėtimi, ideologija, religija, kalba, kuria kalbame, ir pan., o kai pasikeičia mūsų visuomeninė padėtis, amžius, sveikata ar kai ištuštėja piniginė, draugų skaičius irgi pakinta.

Bet Dievas lieka mūsų draugas visada, ar esame sveiki, ar sergame, ar dirbame, ar išeiname į pensiją, ar esame jauni ar seni, išsilavinę ar ne, turtingi ar vargšai, gražūs ar negražūs. Dievas – visą laiką su mumis. „Dievas – vienintelis draugas“, – atsakė Sai mokinukas.

„O kas yra tavo priešas?“ – paklausė Svamis. Ką aš atsakyčiau? Taip, turiu priešų, bet nenoriu jų minėti, nes tas priešiškumas dar sustiprės. O ką atsakė Sai mokinukas? Jis atsakė: „Svami, mano pyktis, mano troškimai, mano neapykanta, – štai mano priešai“.

„O kokie jūsų pažymiai?“(Svamio mokyklose žinios vertinamos procentais; aukščiausias įvertinimas – 100%) – ėmė klausinėti Svamis. „Aštuoniasdešimt devyni! Devyniasdešimt!“ – pasigirdo iš visų pusių. Klausydamasis atsakymų, Svamis žvilgterėjo į mus, dėstytojus. Jo žvilgsniai kartais pasako tiek daug! „Ar galite bent svajoti apie tokius aukštus įvertinimus?“ – tarsi sakė Jo akys. Staiga vienas berniukas pakilo, priėjo prie Svamio ir kažką sušnabždėjo Jam į ausį. Svamis paklausė mūsų: „Žinote, ką jis pasakė?“

Na, iš kur aš galiu žinoti, ką jis pasakė! Bet klausimas buvo užduotas, ir aš atsakiau: „Svami, gal jo balai labai maži, todėl jis nenorėjo, kad visi girdėtų, ir pašnabždėjo Tau į ausį“.

„Ne, – atsakė Svamis, – šis berniukas gavo 99 balus. Jis Man pasakė: „Svami, jei pasakysiu garsiai prie visų, mano ego pasipūs. Aš labai didžiuosiuosi. Aš to nenoriu, Svami“. Todėl jis pašnibždėjo Man į ausį.“

Ar galite įsivaizduoti, kad taip būna? Šis mažas berniukas jautė, kad kalbėti apie savo pasiekimus garsiai ir atvirai bus egoistiška, o Svamis pasakoja tai garsiai, kad ir mes išmoktume nesipūsti ir nesididžiuoti savo pasiekimais. Tai štai kas įvyko tą dieną verandoje.

Dieviškasis Mokytojas

Anilo Kumaro paskaita Prašanti Nilajame

2000 m. rugsėjo 3 d.

Noriu pasidalyti su jumis keliomis mintimis iš Sai literatūros ir kurias esu girdėjęs iš dieviškų Svamio lūpų. Regis, žmonės būna dviejų rūšių. Pirmieji ieško mokytojų – be abejo, jie yra tiesos ieškotojai. Jie ieško tų, kurie galėtų pamokyti juos: išaiškintų kokią nors techniką, pamokytų medituoti, išdėstytų, ką rašo šventieji raštai. Taigi daug kas ieško mokytojų.

Antrosios grupės žmonės neieško mokytojų. Jie ieško to, kas Tikra. Jie ieško žinių Šaltinio. Jie ieško Dievo. Jie ieško Tiesos, kuri turi žmogišką pavidalą. Jie ieško asmenybės, per kurią atsiskleidžia šventųjų raštų esmė. Tokią asmenybę mes vadiname Mokytoju arba Avataru. Dar pranašu. Antrosios grupės žmonės nori mokytis ne iš knygų, o tiesiai iš tokios asmenybės.

Pirmajai grupei priklausantys žmonės, nuėję pas mokytoją, pasisems žinių. Jie išgirs, ką pasakė šv. Matas ar šv. Lukas, ką apie tai sako karalius Saliamonas arba kas parašyta Psalmių knygoje. O ką apie tai sako Karma joga arba Bhakti joga? Šie mokytojai pasirengę atsakyti į tokius klausimus. Informacijos tvanas kaip internete. Šie mokytojai gali didžiuotis savo žiniomis, gali jomis džiaugtis.

O kaip antrosios grupės žmonės? Glaudžiausias bendradarbiavimas, nenusakomas artumas, subtiliausia išmintis jiems perteikiama per visišką tylą. Jokios garsinės kalbos, jokių iškalbos vingrybių, jokių žodžių. Tyla – subtiliausia bendravimo priemonė. Tyla – išmoningiausia iškalba. Tyla – artimiausias bendravimas. Per tylą kalba Mokytojai, Pranašai, Dievo įsikūnijimai.

Pirmieji yra mokytojai, kurie moko. Antrieji yra guru, kurie nemoko, o perteikia. Mokymas nuo perteikimo labai skiriasi. Mokoma žodžiais, o perteikiama vibracijomis. Taigi paprastas mokytojas moko, o dieviškas – perteikia. Pirmasis suteikia jums žinių, o antrasis atskleidžia pačią išmintį.

Paprastas mokytojas viską daro išoriškai. Štai čia aš, čia mano mokytojas, ir jis mane moko. Tai išorinis žinių perdavimo būdas. Mokytojas, sukaupęs informacijos daugiau už mane ir turintis gilesnių žinių bei didesnį patyrimą, moko mane, o aš klausau.

Bet tikras Mokytojas kitoks, jis viską perteikia iš vidaus tiesiai į vidų. Jis nemoko išoriškai. Dieviškasis Mokytojas yra viduje. Jis kalba jūsų viduje, veda jus iš vidaus. Dieviškasis Mokytojas susisiekia su jumis per jūsų vidinį pasaulį. Ir galiausiai jūs ir Mokytojas tampate Viena. Paprastas mokytojas yra aukščiau už jus, jis daugiau išmano, yra labiau patyręs, na, o Dieviškasis Mokytojas yra Viena su jūsų tikruoju Aš.

Paprastam mokytojui jūs esate mokinys, studentas, klausytojas. Tačiau Dieviškasis Mokytojas jūsų nemoko, o tiesiog su jumis susilieja. Nebėra dviejų, jūs esate Viena. O kai tai įvyksta, ateina tyla. Visiška tyla – kaip vandenyno gelmėse. Tik pakrantėse triukšmingai daužosi bangos. Tą triukšmingą pakrantę galite vadinti Majamio paplūdimiu ar kaip kitaip, – nesvarbu. Pakrantėje visada girdėsite dūžtančių bangų mūšą. Tačiau vandenyno gelmėse – jokio triukšmo, tik tyla. Taigi įprastas mokytojas aiškina garsiai, kaip tos bangos, besiplakančios į krantą, o studentas jo klauso ir semiasi žinių. O Dieviškasis Mokytojas ne tik pats tyli, bet nutildo ir jus. Ir toje tyloje abu tampate Viena. Tyla suvienija, o garsas atskiria.

Taigi tyla – tai bendravimas su Mokytoju vidujai. Dėl to mes kartais sutrinkame ir sakome: „Svamis su manimi nekalba!“ Mes laikome Svamį paprastu mokytoju ir sakome: „Manau, kad esu Jo mokinys. Atvažiavau čia mokytis, kažką iš Jo išgirsti. Tačiau Jis su manimi nekalba, todėl jaučiuosi nusivylęs“. Tai labai suprantama. Tol, kol važiuojate čia galvodami, kad turite kažką iš Jo išgirsti, turite mokytis iš Jo, manote, kad Jis mums ką nors pasakys. O kai to nebūna, apima nusivylimas. Bet jūs negalite kiekvieną kartą tikėtis pasikalbėti su Svamiu, negalite tikėtis, kad Jis kalbės su jumis visą laiką. Jei šito tikėsitės, tikrai nusivilsite. Taip ir atsitinka.

Daug kas manęs klausia: „Kodėl čia tiek daug „ištįsusių veidų“? Kodėl žmonės tokie rimti?“ Iš tiesų, kaip sako šventraščiai, gimti žmogumi – reta galimybė. Bet mes praradome sugebėjimą šypsotis. Ir kai manęs klausia: „Kodėl žmonės tokie rimti?“, aš atsakau: „Sumaištis!“ Kokia sumaištis? Mes atvykstame čia turėdami didelių vilčių. Tikimės, kad Svamis pasikalbės su mumis, tikimės, kad pakvies į interviu. Viliamės, kad paims laišką ar kad išspręs kokią nors svarbią, neatidėliotiną mūsų šeimos, darbo ar verslo problemą. Ir kai Jis nusisuka, jaučiamės prislėgti. Jaučiamės sumišę ir neturime drąsos pasakyti to atvirai, nes tuoj pat atsiranda pseudo-filosofų, kurie ima jums aiškinti: „Nesijaudink, Svamis tavimi pasirūpins, nors Jis ir nežiūri į tave“ ir t.t. Bet mes norime, kad kas nors mus suprastų ir paguostų, o ne filosofuotų. Lengva aiškinti, kai tau tas nesvarbu. Bet jei tai tavo asmeninis rūpestis, tu elgiesi vaikiškai. Nė vienas nėra išimtis. Kai kenčia kitas, visi mes išminčiai. Visi – šventieji ir pranašai pasirengę sakyti pamokslus, jei tik žmogus turi laiko klausytis! Tai iš tiesų baisu.

Taigi kodėl mes nelaimingi, kodėl tokie įsitempę ir nusivylę?

Vienintelė ir svarbiausia priežastis yra mūsų viltys, mūsų lūkesčiai. O antroji priežastis – sumaištis. Kodėl sumaištis? Nes mes laikome Svamį paprastu mokytoju, o iš tiesų Jis yra Dieviškasis Mokytojas. Kadangi Jis – Dieviškasis Mokytojas, tai moko mus tyliai mūsų viduje. Jis bendrauja su jumis viduje. Būtent tai vadiname „vidiniu balsu“ arba sąžine. Dieviškasis Mokytojas bendrauja su jumis per sąžinę, o ne per fizinį kūną. Baba yra jūsų širdyje, iš ten Jis ir kalba.

Antras dalykas yra tas, kad Dieviškasis Mokytojas bendrauja per vibracijas, o ne žodžiais. Daugelis žmonių yra man sakę, kad kai Svamis praeina pro šalį, jie tas vibracijas pajunta – tarsi pūstelėtų švelnus vėjelis ar kas lengvai stumtelėtų. Tai vibracijos. Kai kas sako, kad kai Svamis pažvelgia jiems į akis, juos užplūsta džiaugsmas. Jo žvilgsnis toks paguodžiantis, toks padrąsinantis, suteikiantis entuziazmo. Jis nieko nepasako. Jo žvilgsnis, Jo prisilietimas, Jo šypsena yra pamokymas. Jo daršanas yra Jo mokymas. Taip moko Dieviškasis Mokytojas. O mes tokie sutrikę esame todėl, kad laikome Jį paprasčiausiu mokytoju. Mes manome: „Jis su manimi nekalba. Jis į mane nepažiūrėjo, Jis nepaspaudė man rankos. Man atrodo, kad aš nieko nereiškiu“. Ir tai tampa tragedija.

Jūs galite būti arti mokytojo. Jei esate puikus studentas, mokytojas jus myli. Jei esate daug žadantis studentas, jis jumis gėrisi, jis sodina jus priekyje. Kai esi šalia, gali būti artimesnis, gali patraukti jo dėmesį. Bet negali būti arčiau prie Dieviškojo Mokytojo, nes Jis yra tavyje. Jis yra tavyje, tai kaip tu gali būti arti savęs? Tu esi savimi. Ir viskas.

Taigi mes sutrikę. O jis neleidžia jums būti arti, nes Jis yra Dieviškasis Mokytojas. Jis nori, kad rastumėte Jį savyje. Kurį laiką Jis leidžia pabūti arti, kad visam laikui pajustumėte Jį viduje. Kartais iš pradžių Jis būna paprastu mokytoju, bet vėliau Jis nori, kad priimtumėte Jį kaip Dieviškąjį Mokytoją. Jūs atvykstate pas jį kaip pas mokytoją, užmezgate su Juo ryšį, pasikalbate, kad galėtumėte atrasti Jį kaip Dieviškąjį Mokytoją. Todėl nereikia jaudintis ir sutrikti. Ši sumaištis kyla dėl to, kad mes tebestovime ant pirmosios pakopos, t.y. laikome Jį paprastu mokytoju.

Kaip jau sakiau, tarp įprasto mokytojo ir mokinio yra garsas. Bet tarp Dieviškojo Mokytojo ir jūsų – tik visiška tyla. „Tik tylos gelmėse galima išgirsti Dievo balsą“, – sako Baba. Be to, paprastą mokytoją jūs suprantate, o Dieviškąjį Mokytoją – patiriate. Nėra ką suprasti, nes Dieviškasis Mokytojas nenori padaryti iš jūsų mokslininko. Dieviškasis Mokytojas nepadės pripildyti jūsų protą žinių. Knyginės žinios – tai pasiskolintos žinios, informacija iš antrųjų rankų. O tai, ką perteikia Dieviškasis Mokytojas, yra originalu, kūrybiška, nepažinu.

Dažnai paprastas mokytojas moko netgi aiškiau už Dieviškąjį Mokytoją. Kai kurie žmonės sako: „Ką Svamis pasakė? Aš nesupratau“. Kartais mums atrodo, kad nesuprantame Svamio. Paprastą mokytoją mes visada suprasime. Jei mano studentai manęs nesupras, tą pačią akimirką aš neteksiu darbo. Kad gaučiau algą, mano mokymas turi būti suprantamas! Bet Dieviškasis Mokytojas yra ne tam, kad Jį suprastume. Jo nereikia suprasti. Kai stengiamės Jį suprasti, dažnai suprantame Jį neteisingai, nes Jis niekada neleis jums Jo suprasti.

Iš ryto Jis kviečia jus pasikalbėti ir atrodo toks artimas. O vakare Jis klausia jūsų: „Kada tu atvykai?“ Ir jūs stebitės: „Tu gi kalbėjaisi su manimi šį rytą! Tai kam klausi, kada aš atvykau? Ką tai reiškia?“ Svamis šitaip elgiasi tam, kad mes suprastume, jog nereikia stengtis Jo suprasti. Kodėl? Supratimas kyla prote: protas tai supranta, tai nesupranta, tai supranta klaidingai – tai trys proto būsenos. Tačiau Dieviškasis Mokytojas yra už proto ribų. Jis nesuvokiamas. Jo nesuprasi protu, Jį reikia patirti.

Paprastas mokytojas suteikia supratimą. Būtent todėl mes norime suprasti Svamį. Bet Jis, kaip Dieviškasis Mokytojas, neatskleis Savęs. Iš pradžių mes sutrinkame, o paskui puolame ir į neviltį. „Mano problema tokia svarbi!“ – sakome mes. Bet Jis mus moko: „Ji svarbi jūsų protui. Išsivaduokite iš proto, tada ji nebebus tokia svarbi“.

Taigi atėjo laikas, kai turime suprasti, kad esame su Dieviškuoju Mokytoju, o ne su paprastu. Kai turime sunkumų, mes einame pasitarti su mama, su tėvu, su mokytoju ar su draugu. Jie paguodžia, pataria, padeda. Tačiau būdami šalia Svamio, mes neišgirsime išorinių paguodos žodžių, nurodymų, gal net nepajusime išoriško artumo. Nes Dieviškasis Mokytojas bendrauja su mumis viduje. Palaukime ir pasiklausykime. Melskimės, kad išgirstume.

Paprasto mokytojo mes galime paklausti, o Dieviškojo Mokytojo turime melsti. Galime pasiklausti draugo, filosofo ar dar ko nors, bet Dieviškojo Mokytojo turime melsti, ir tada Jis atsako. Meldžiamės viduje ir atsakymą gauname viduje. Tai – ne išorinis atsakas, ne išorinis mūsų problemos sprendimas.

O kai suvokiame Dieviškąjį Mokytoją, kas tada? Jei aš einu pas mokytoją, kuris aiškina Gytą, aš sužinau tai, ko nežinojau anksčiau. Yra daug mokytojų, kurie aiškina lazerio veikimą arba genų principus. Jie gali bet ką paaiškinti, pačias naujausias temas. Nuostabu! Tu tampi šiuolaikinis, daug išmanai. Bet kas vyksta Dieviškojo Mokytojo akivaizdoje? Jums suteikiama ne informacija ir ne žinios. Tai nėra nei klausymasis, nei supratimas protu. Tai kas gi tai? Suvokimas (angl. awareness). Suvokimas – Dieviškojo Mokytojo dovana. Tai – Realybės suvokimas, Dievo suvokimas, tikrojo Aš suvokimas, nemirtingumo suvokimas, sielos suvokimas, dvasios suvokimas, sąžinės, sąmonės, gyvybės, Amžinybės…Visa tai – Dieviškojo Mokytojo dovana.

Kaip neišmintinga sakyti: „Jis neišsprendė mano šeimos ar verslo problemų… Jis man nepasakė, kokio mokslo laipsnio turiu siekti. Jis man nepataria, vesti, ar ne. Ar jau laikas turėti vaikų, ar ne?..“ Bet tai nėra suvokimas. Pasaulyje į šiuos klausimus jums bet kas atsakys. Jei paklausite: „Ar man studijuoti kompiuterius, ar inžineriją, ar mediciną?“, pirmiausiai Jūsų klaus: „Ar išmanote matematiką?“ Jeigu ne, tada patars studijuoti mediciną. Taigi į tokį klausimą jums bet kas atsakys. Kaip tvarkyti verslą, kaip siekti politinės karjeros, – į šiuos klausimus taip pat visi sugebės atsakyti. Bet kaip pasiekti suvokimą jums niekas nepasakys. Suvokimo neįmanoma apsakyti žodžiais. Kaip aš galiu jums paaiškinti, kokio saldumo saldainis? Jis saldus. Kaip saldus? Labai labai saldus. O ką reiškia saldus? Įsidėkite saldainį į burną ir pajusite skonį. Tai suvokimas. Suvokimas – tai ragavimas, suvokti – tai pajusti skonį. Skonio pajautimo neįmanoma nupasakoti. Taigi šis suvokimas yra Satjos Sai Babos dovana dvasine prasme. Kadangi šito nežinome, jaučiamės sutrikę.

Dar noriu jums pasakyti vieną dalyką, kuris taip pat yra labai svarbus. Kai ateina absoliutus suvokimas, būtent tas švelnus vėjelis, dvelktelėjęs nuo Dieviškojo Mokytojo, perteikia jums dieviškąjį mokymą. Gėlių žiedai ant tako, kuriuo praėjo Mokytojas, kalba jums. Smėlis ant tako, kuriuo Jis praėjo, moko jus. Tik klausykitės! Tai ir yra suvokimas. Jūs jaučiate tos vietos virpesius. Kiekvienas sutiktas draugas perduoda jums mokymą, nes Dieviškasis Mokytojas yra ir jame. Ir paukščių čiulbėjimas perteikia mums išmintį. Kai tai suvoksime, nebeliūdėsime ir nebenusivilsime. Dieviškasis Mokytojas – mumyse.

Šioje salėje susirenka labai daug įvairių ir skirtingų žmonių, ir Dieviškasis Mokytojas su kiekvienu bendrauja kitaip. Jei Jis su kažkuo kalba, tai nereiškia, kad Jis pasikalbės su jumis. Jei koks nors žmogus kviečiamas pasikalbėti, tai nereiškia, kad ir jums reikia to pokalbio. Bet protas tuoj pat sako: „O kodėl manęs nepakvietė pasikalbėti? Kodėl Jis kalbasi su kitais? Kodėl? Kodėl?“ Protas visą laiką mums neduoda ramybės. Jis tiek mus trikdo, kad mes net nebenorime matyti tų žmonių, kurie bendravo su Svamiu, nes protas klausia: „Kodėl Svamis tave pakvietė, o manęs – ne?“

Ir net pasikalbėjus, net pabuvus taip arti prie Svamio, protas ir toliau mus atakuoja. „O, aš – nepaprastas žmogus, aš toks patyręs, aš tiek daug aukoju, dirbu labdaringus darbus, aš dirbu Svamio darbą, aš taip aukojuosi. Tu net neįsivaizduoji, kokie mano dvasiniai pasiekimai!“ Tai – dar viena beprotybė. Šitaip galvoti – taip pat blogai, kaip būti toli nuo Jo, nes artumas su Svamiu sustiprina jūsų ego. Jūs didžiuojatės, o tai – psichologinė liga, blogesnė už raupsus. Nes ego ir išdidumas sumenkina dvasinius tikslus ir pastangas. Dvasingas žmogus negali būti egoistas. Dvasingas žmogus negali didžiuotis, nes nėra kuo didžiuotis, kadangi Baba yra pasakęs: „Tu esi Dievas. Kiekvienas yra Dievas. Kūnas – vaikštanti šventykla, o jos viduje gyvena Dievas“.

Jei jūs esate Dievas, jei kiekvienas yra Dievas, jei visi – to paties atspindžiai, ar reikia didžiuotis? Todėl nesididžiuokime ir nepulkime į neviltį. Pakilimai ir nuopuoliai – tai šokis, tai beždžioniško proto, kaip jį vadina Svamis, išmonė. Tikriausiai žinote, kad F.Krystal parašė knygą „Pažaboti beždžionišką protą“. Tai labai geras pavadinimas. Atėjo laikas, kai pirmiausia turime pažaboti protą. Kai tik perskaičiau tos knygos pavadinimą, man tuojau pat kilo daugybė klausimų: kaip jį pažaboti? Ar tai įmanoma? Kam reikia jį pažaboti? Ir kas blogo atsitiks, jei aš jo nepažabosiu? Kas atsitiks? Apims liūdesys, baimė, nerimas, įtampa, sumaištis ir t.t. Tik dėl nevaldomo proto kyla baimė, įtampa, hipertenzija, kraujo spaudimas, širdies infarktas… Viskas – dėl nevaldomo proto. Tik dėl proto turime pirkti vaistus, o ne dėl kūno. Kūnas – toks puikus, toks tyras, toks švelnus ir kenčia tik dėl proto.

Tik tada, kai protas pasiekia pusiausvyrą, galime galvoti apie Dievą, ne anksčiau. Neįmanoma galvoti apie Dievą, kai skubi. Aš išsikviečiau taksi, noriu per valandą pasiekti Bangalorą, bet iki to laiko dar noriu, kad Svamis pakviestų mane pasikalbėti ir duotų vibučio. Bet Svamis mūsų tvarkaraščio visiškai nesilaiko. Taigi mes turime nuraminti protą. Na, o kiek laiko reikia išlaikyti jį ramų? Šiandien jis ramus, o rytoj – vėl beždžionė! Jis toks ramus iš ryto, bet vakare jau toks plevėsa. Protas visą laiką keičiasi. Bet turime stengtis išlaikyti jį ramų tol, kol jis išnyks! Kol jo nebeliks. Kodėl? Todėl, kad būtent protas sukūrė pasaulio dualizmą. Tai protas verčia jus patirti liūdesį ir džiaugsmą, kurie jus šokdina.

Taigi mes pažabojame protą, kad nuo jo išsivaduotume, kad jis laikui bėgant išnyktų.

Melskimės kiekviename iš mūsų esančiam Dieviškajam Mokytojui – tyliam, nematomam, slėpiningam. Tegu Jis kalba mums Savo unikalia, dieviška kalba kaip sąžinė, kuri nepripažįsta jokios dualybės, jokių pasiskolintų žinių. Tegu Jis Savo dieviškais virpesiais perduoda mums viską, ką Jis nori mums perteikti. Tegu Jis būna su mumis visada.

Satjos UPANišada

Iš prof. Anilo Kumaro paskaitų

Prašanti Nilajame

1999 m. birželio 27 d. ir liepos 4 d.

Senieji Indijos šventraščiai, pavyzdžiui, Upanišados – tai guru, mokytojo, ir šišjos, mokinio, dialogas. Žodžio „Upanishad“ prasmė, kaip aiškina Svamis, yra tokia: Upa – arti, šalia, ni – apačioje, shad – sėdėti. Taigi mokinys turi sėdėti prie mokytojo kojų, kad išgirstų Jo išmintingus atsakymus. O kaip pavadinti Satjos Sai Babos ir Jo pasekėjų dialogą? Aš pavadinčiau jį Satjos Upanišada.

Per penkias keliones su Svamiu į Kodaikanalą užsirašiau daugybę klausimų, kurių klausė pasekėjai, ir Svamio atsakymus. Dabar jų yra apie 240. Svamis sutiko išleisti šią knygą Prašanti Nilajame.

Vienas klausimas yra toks: Kas yra maja? Maja – tai iliuzija, regimybė, neteisingai suvokta tapatybė. Sanskrito kalba maja – tai bhrama. O Brahma – tai Realybė, Aš, siela, atma, sąmonė. Taigi koks skirtumas tarp bhramos ir Brahmos, iliuzijos ir realybės?

Svamio atsakymas unikalus. Esu aplankęs daugybę šventyklų, per 40 metų esu išklausęs daugybę paskaitų, perskaičiau ištisus tomus knygų, bet Svamio atsakymas daug geresnis, jis tiesus ir paprastas. Ką gi Jis atsakė?

Vienybės principas – tai Realybė. Vienovė – tai Realybė. Įvairovė, daugybė, skirtingumas – tai iliuzija.Svamis atsakė vienu sakiniu, bet paaiškino ir plačiau, nes Jis žino, kad mes negalime taip greitai suprasti. Jis sako: štai auksas. Iš aukso jūs pagaminate daugybę papuošalų – auskarų, grandinėlių, žiedų ir pan. Papuošalų daug, bet jie visi – iš to paties aukso. Jei matote papuošalus, tai – iliuzija. Jei mąstote apie auksą, kuris yra vienas ir tas pats pirminis, pamatinis principas, tai – Realybė. Auksas – Realybė, papuošalai – iliuzija.

Jis pateikia dar vieną analogiją. Štai molis. Iš molio puodžius nulipdo daug įvairių daiktų – puodų, lėkščių, dubenėlių ir pan. Jei matysite daugybę skirtingų dydžių, formų puodų, tai bus iliuzija, maja. Bet jei matysite molį, kuris yra vienas ir tas pats, tai – Realybė, Brahma. Jei jus sužavi vardas ir pavidalas, tai tiesiog iliuzija. Mes esame skirtingi, atskirų tautybių, iš įvairių šalių, skirtingų kultūrų. Bet iš esmės visi esame dieviški. Visi esame atma. Būtent todėl Svamis kreipiasi į mus „Dieviškosios atmos įsikūnijimai!“.

Jis pateikė ir trečią pavyzdį. Girliandoje tiek daug gėlių, bet jos visos suvertos ant vieno siūlo. Gėlių daug, bet siūlas vienas. Siūlas – tai Realybė, o gėlės, kurios gali skleistis, žydėti, vysti ar nuo kurių jau byra žiedlapiai, – tai iliuzija. Gėlės simbolizuoja iliuziją, na, o siūlas reiškia Realybę. Štai kaip paprastai aiškina Svamis. Hovardas Marfetas yra pasakęs, kad Avataro ženklas, dieviškumo ženklas yra gebėjimas didžiausias, sudėtingiausias filosofines Vedantos tiesas perteikti labai paprastai. O mes, žmonės, paprasčiausius dalykus darome labai sudėtingus. Žmogus paprastus dalykus komplikuoja, o Avataras sudėtingus dalykus daro paprastus ir suprantamus.

Antrasis klausimas. Svamis sako, kad Dievas yra beformis, Nirakara. Savo kalbose Jis taip pat sako, kad mūsų savybės – ūgis, svoris, kūno sudėjimas, taip pat pamaldumas, emocijos, troškimai, mąstymo būdas, proto klaidžiojimai, sprendimai – visa tai atsiranda dėl gunų. Taigi žmogus, arba individuali siela, turi gunų arba savybių, bruožų. O Dievas peržengia visų savybių ribas. Bet kartais Dievas įsikūnija. Tai ar Jis turi formą, ar ne?

Štai kaip aiškiai Svamis atsakė. Aiškumas, paprastumas, glaustumas – tai dieviškumas. Kai pasakiau: „Dievas neturi formos“, Jis pateikė kelis pavyzdžius. „Kokia meilės forma? Meilė neturi formos, bet motina, kuri tave myli, turi formą. O kokios formos kvapas, aromatas? Jis neturi formos, bet jazminų žiedai turi formą. Rožė turi formą. O oras! Kokios formos oras? Jis neturi formos, bet būdamas balione, įgauna baliono formą, padangoje – padangos formą.“ Ir galiausiai Baba sako: „O kokios formos vanduo? Jis neturi formos, bet supiltas į stiklinę, jis turi stiklinės formą.“

Bet, Svami, jei Tu sakai, kad Dievas yra visur, tai kam Jam reikia tapti žmogumi? Mes sakome, kad Dievas visažinis, visagalis, visur esąs. Tai kam Jam žmogaus pavidalas?

Baba taip atsakė: „Tu nežinojai, kad Jis yra visur, kol Aš tau nepasakiau. Štai auksas, deimantai ir perlai. Bet perlai ir deimantai patys dar nesudaro papuošalo. Turi būti auksakalys, kuris nukals grandinėlę ar vėrinį. Taigi Dievas yra auksakalys. Dievas – juvelyras. Tu taip pat esi Dievas. Bet Dievas tau pasako, kad tu esi Dievas. Kažkas tau turi paaiškinti tavo esmę, kažkas turi priminti tau apie tavo tikrąjį Aš, nes mes klaidingai laikome save kūnu, tapatiname save su protu, mus valdo ego jausmas. Todėl kas nors turi pasakyti mums, kas mes esame.“

„Ir dar vienas pavyzdys, – pasakė Baba. – Štai siūlas, o štai – gėlės. Ar tai jau girlianda? Reikia, kad kažkas ją suvertų. Štai indas, o štai – aliejus. Ir dagtis yra. Ar ugnis dega? Kažkas turi ją uždegti.“ Taigi Avataras reikalingas tam, kad kiekvienam pasakytų, jog iš esmės esame dieviški, kad esame Dievas, o ne dulkė. Mes sudaryti ne tik iš penkių gamtos elementų.

Na, o koks gyvenimo tikslas? Ką mums gimusiems daryti?

Ir ką gi atsako Svamis? Jis sako: „Štai vokas, jūs jį siunčiate. Ant kiekvieno siunčiamo voko turi būti du adresai: pirmasis – to, kam parašėte laišką, antrasis – jūsų pačių adresas. O jei neparašėte tų abiejų adresų ir išsiuntėte laišką, kur jis nueis? Jis atsidurs šiukšlių dėžėje. Žmogaus gyvenimas yra kaip laiško vokas. Turite parašyti abu adresus: iš kur ir kur. Taigi žmogaus gyvenimo tikslas ir yra sužinoti, iš kur jis atvyko ir kur vyksta.“ Paskui Svamis pridūrė: „Gyvenimo tikslas – tai kai kas daugiau. Atminkite, visada atminkite, gyvenimo tikslas yra pažinti ir patirti Dievą.“ O kaip pažinti, kaip patirti Dievą? Aš nežinau, o jei nežinau, kaip galiu Jį patirti? Mes Jo nesame patyrę. Mes sutrikę. Nors ir išsilavinę, bet pilni abejonių. Mūsų gyvenimas kupinas pakilimų ir nuopuolių. Mes jaučiamės pakylėti, kai mus pagiria, ir nusiminę, kai mus kritikuoja. Gyvenimas pilnas sėkmių ir nesėkmių, atradimų ir praradimų, liūdesio ir džiaugsmo. Mūsų gyvenimas dvilypis, bet tai nėra Realybė. Gyvenimo tikslas – pažinti tikrąją Realybę. O kas tai yra?

Svamis pateikia paprastą pavyzdį: „Štai stiklinė vandens. Jos dugne – cukrus. Dabar paragaukite vandens iš paviršiaus – jis beskonis. Paragaukite iš vidurio – taip pat beskonis. Kodėl? Nes cukrus – stiklinės dugne. Dabar gerai išmaišykite vandenį šaukšteliu. Paragaukite iš paviršiaus. Na, kaip? Saldu. O iš vidurio? Saldu. O iš dugno? Saldu. Skirtumas tas, kad anksčiau cukrus nebuvo kaip reikiant ištirpęs. Cukrus buvo ir anksčiau, yra dabar ir bus ateityje. Tik jūs turite gerai jį išmaišyti. Žmogaus gyvenimas – kaip stiklinė vandens, o cukrus joje – Dievas.“

Bet mums gyvenimas atrodo beskonis. Mums jis atrodo neįdomus, nešantis liūdesį. Mums jis atrodo beprasmis. Kodėl? Todėl, kad cukrus – dugne, tai yra, dieviškumas slypi mūsų gyvenimo dugne. Ir ką mums daryti? Svamis sako: „Imkite intelekto arba buddhi šaukštelį ir išmaišykite. Kai intelekto šaukšteliu gerai išmaišysite dieviškumo cukrų, visas gyvenimas pasidarys saldus.“ Taigi mes turime gerai išmaišyti cukrų ir džiaugtis gyvenimu iš tikro. Gyvenimo tikslas – palikti mūsų kasdieniniame gyvenime vietos dieviškumui, tada visas gyvenimas pasidarys įdomus ir prasmingas.

Svami, Tu nori, kad aš pažinčiau, patirčiau atmą. Gerai, bet aš labai užsiėmęs žmogus: daug dirbu darbe, statau namą, rūpinuosi savo vaikais, plečiu savo verslą. Tai kada man ieškoti atmos? Ar iš ryto, ar vakare? O gal kai išeisiu į pensiją?

Daug kas galvoja imtis dvasingumo, kai išeis į pensiją. Bet kur garantija, kad mes jos sulauksime? Šio darbo nereikėtų atidėti rytojui.

Svamis mums sako: „Gyvenime privalote išmokti skirti, kas svarbiausia, o kas nelabai svarbu. Gyvenime nėra nieko nesvarbaus, viskas svarbu, bet viena yra svarbiau, o kita – svarbiausia. Štai ir viskas.“

Svamis labai aiškiai nusako, kas yra svarbiausia. Jis aiškina: žmonės yra dviejų rūšių. Pirmieji – tai Pandavai, dvasingieji. O antrieji – Kauravai, pasauliečiai, mūsų artimiausi pusbroliai. Jis sako: „Pandavams Dievas buvo pirmiausia. Paskui – kiti žmonės. Jie patys – paskiausia. Aš – paskutinis. Dievas – pirmas. Kadangi Dievas jiems buvo svarbiausias, jie laimėjo gyvenimo mūšį. Jie gerbiami iki šios dienos, nors praėjo tūkstantmečiai. O Kauravai elgėsi priešingai. „Aš“ jiems buvo svarbiausias, paskui – kiti, o Dievas – paskutinis. Dėl to jie ir pralaimėjo. Jų armija buvo galingesnė, jie turėjo daugiau ginklų, bet mūšį pralaimėjo ir žuvo. Kodėl? Todėl, kad Dievas jiems buvo nesvarbus. Jei Dievas tau – paskutinėje vietoje, tai tu žuvęs“(žodžių žaismas angl: „If you keep God in the last, you are lost“), – sako Svamis. Taigi gyvenimo tikslas Dievą suvokti kaip svarbiausią, o gyvenimą paversti dvasingu ir šventu.

Štai dar vienas klausimas, kuris buvo užduodamas Svamiui: „Svami, man atrodo, kad esu pakankamai dvasingas žmogus, bet kaip čia yra, kad mano kančios nesibaigia? Kodėl dauguma iš mūsų jaučiasi nelaimingi?“ Žmonės medituoja, gieda bhadžanas, studijuoja šventas knygas, pasninkauja, atlieka įvairias dvasines praktikas, bet vis tiek jaučiasi nelaimingi. Kodėl? Kodėl mes turime sunkumų, bėdų šeimoje ir visuomenėje? Kodėl taip retai matome besišypsančius veidus? Mes įsitempę, mūsų kraujospūdis padidėjęs… Negi tai dvasingumas? Jei dvasingumas – našta, ar verta jo siekti? Dvasingumas turėtų palengvinti gyvenimą. Jis neturėtų būti našta. Tai kodėl mes tokie rimti?

Svamis sako, kad tai, ko mes norime, ir tai, ko siekiame, yra du skirtingi dalykai. Mes siekiame ramybės, mes siekiame palaimos, bet prašome Dievo: „O Dieve, duok man pinigų, tada turėsiu ramybę ir palaimą“. Žmogus siekia ramybės ir palaimos, bet jis prašo žemiškų turtų, titulų ir šlovės. Svamis sako, tai ir yra pagrindinė klaida. Tai tas pat, jei važiuotume į Madrasą, bet įliptume į Bombėjaus traukinį! Tai kur mes nuvažiuosime? Be to, įlipęs kontrolierius gali mus išsodinti kur nors pusiaukelėje… Taigi mes turėtume melsti to, ko iš tiesų siekiame, ko iš tiesų trokštame. Nes pasaulietiški norai, turtai, visuomeninė padėtis neatneš mums nei ramybės, nei palaimos. Mes tai žinome. Mes norime ramybės ir palaimos, bet norime ir tų kitų dalykų. Būtent todėl ir būdami dvasingi, vis tik dažnai jaučiamės nelaimingi.

Mūsų godumas verčia mus norėti vis daugiau ir daugiau. Svamis sako: „Mažiau nešulių – lengvesnė kelionė“. Kai turime daug troškimų, gyvenimas tampa sunkia našta. Ir mums darosi nepatogu. Jaučiamės nesaugūs ir nelaimingi. Kad būtume laimingi, turime apriboti troškimus. Uždėti „stogą“ troškimams.

O kaip dar Svamis aiškina, kodėl jaučiamės nelaimingi? Žmonės nerimauja dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – jie visą laiką prisimena praeitį. Prieš penkiolika metų pamečiau tūkstantį rupijų. Prieš 10 metų tu manęs nepavaišinai pusryčiais. Pernai tu man neatsakei. Dauguma nesutarimų, konfliktų, nesusipratimų kyla dėl to, kad mes prisimename senus laikus. Vyras sako žmonai: „Tavo tėvas man nepadovanojo vestuvinio kostiumo“. Jis jau pats turi anūkų, tai kam kaltinti seniai mirusį tėvą, kuris gal jau susirado sau vietą kitoje planetoje. Žmona graužia savo vyrą: „Tavo motina nesvetingai mane sutiko, kai prieš 40 metų pirmąsyk peržengiau jūsų namų slenkstį“. O motina numirė gal prieš 15 metų. Svamis sako: „Negalvokite apie praeitį. Praeitis praėjo nesugrįžtamai.“ Galiu verkti ištisas dienas, bet praeities nebesugrąžinsiu. Jei Svamis „prisimintų“ praeitį, Prašanti Nilajamas būtų tuščias. Kiekvieną kartą Jis „pamiršta“ mūsų nelabai gražią praeitį. Na, gerai, praeitis nesvarbu. Kas buvo – pražuvo. Nuo dabar gyvenk teisingai ir dorai. Bet mes vis tiek liekame tokie pat. Kartą, puikiai nusiteikęs, aš Jam pasakiau: „Svami, jei žmogus varžytųsi su Dievu, žmogus laimėtų. Kodėl? Dievas jau 10 kartų buvo atėjęs kaip Avataras pataisyti žmogaus, bet to padaryti neįstengė. Mes ir toliau esame blogi.“ Svamis sako: „Jūs jau nuėjote visą tą kelią. Kam dairytis atgal į praeitį? Kam to reikia? Tas laikas jau praėjo“. Kai užmiršime praeitį, 50% mūsų liūdesio išnyks. Dar 50% nerimo išnyks, jei nesijaudinsime dėl ateities. Kas bus po 50 metų, kai būsiu senas ir bejėgis? Ką darys mano žmona, kai aš numirsiu? Gal ji džiaugsis, kad įkyraus senio nebėra?

Negalvokime apie ateitį. Ateitis nežinoma. Kur garantijos, kad mes jos sulauksime? Svamis sako: „Praeitis nebesugrįš. Ateitis neaiški. Rūpinkitės dabartimi. Dabartis – praeities rezultatas, bet ir ateities pamatas. Praeityje augo medis. Ateityje irgi augs medis. O dabar turime sėklą. Dabartis – praeities medžio sėkla, iš kurios išaugs ateities medis. Todėl rūpinkitės dabartimi. Ši dabartis – nepaprasta dabartis, ji – visada esanti.“

Dar vienas klausimas: Svami, žmonės nori lygybės. Kodėl negalėtų būti visi lygūs? Ar įmanoma lygybė?

Žinote, ką Jis atsakė? „Lygybė neįmanoma“. O kodėl? Visa žemė nelygi – yra kalnų ir klonių; kūnas taip pat nelygus, jis nepanašus į marmuro koloną. Svamis pateikė paprastą pavyzdį.

Kartą karalius nutarė apeiti savo karalystę, o kad jo niekas nepažintų, persirengė. Jis pamatė, kaip žmonės kenčia, ir ėmė galvoti: „Mano karalystėje turėtų būti lygybė“. Karalius nuėjo į mišką, ėmėsi griežtos askezės ir meldėsi Dievui. Dievas jam pasirodė ir paklausė: „Ko tu nori?“ Karalius atsakė: „O Dieve, noriu, kad mano karalystėje visi būtų lygūs“. Dievas atsakė: „Gerai, išpildysiu tavo norą, gali eiti“.

Ir visi pasidarė lygūs, visi buvo laimingi. Grįžęs iš miško, karalius rado daugybę prabangiausių rūmų, todėl vos atpažino savuosius!

Sugrįžęs namo, karalius paklausė karalienės: „Karaliene, kaip čia yra, kad gatvės tokios nešvarios?“ Karalienė atsakė: „O, karaliau! Nebėra šlavėjų. Dabar visi karaliai“. Tada karalius paprašė: „Paprašyk tarnų, kad paruoštų man vandens, norėčiau išsimaudyti“. Karalienė atsakė: „Nebėra tarnų, mano Viešpatie. Išsimaudyk pats“. „Mat kaip, – sumurmėjo karalius. – Šiuos drabužius reikėtų išskalbti. Atiduok juos skalbėjui“. „Nebėra skalbėjų, – atsakė karalienė, – jie visi dabar karaliai“.

Karalius suprato, kad sugriuvo visa karalystės tvarka, nes nebeliko veiklos pasidalijimo. Tada vėl grįžo į mišką ir meldė Dievo: „O Dieve, sugrąžink senąją tvarką“.

Sanskrito kalboje yra du žodžiai: Samanatva – tai lygybė, samatva – tai pusiausvyra. Pusiausvyra – tai proto būsena, pavyzdžiui, vienodai sutikti praradimus ir naudą, sėkmę ir nesėkmę. Pusiausvyros siekiame individualiai, o lygybės – visuomenės gyvenime.

Vienas iš klausimų, užduotų Svamiui, buvo toks: Kodėl kai kurie žmonės paprasčiausią tingėjimą dangsto dvasingumu? Yra žmonių, kurie nenori dirbti, nors jie fiziškai sveiki. Jie mano, kad leisti laiką tinginiaujant – tai dvasingumas. Jie vaikšto rimtais, ištįsusiais veidais ir atrodo labai svarbūs. Vivekananda kartą pasakė: „Žmonių rimtais, ištįsusiais veidais vieta yra ligoninėje, o ne tarp dvasingųjų“. Ką apie tai mano Svamis?

Pirmas dalykas, kurį Jis pasakė, buvo šis: „Tinginystė yra rūdys ir dulkės. Dievo suvokimas – ramybė ir gėris“ (angl.: Laziness is rust and dust. Realisation is rest and best.). Svamis nori, kad žmogus dirbtų, turėtų kokias nors pareigas. Svamis yra pasakęs: „Nesitikėkite, kad Dievas jums padės, kol nepadarysite savo darbo“. Kol neišnaudosime sugebėjimų, kuriais Dievas mus apdovanojo, Jis mums nepadės. Dievas padeda tiems, kurie padeda patys sau.

Svamis pateikė tokį pavyzdį: štai degtukų dėžutė, o čia – degtukas. Jei norite uždegti ugnį, ką turite daryti? Turite imti degtuką ir brūkštelėti į dėžutės kraštą, tada degtukas užsidegs. Jei norite uždegti savęs suvokimo ugnį, reikia jūsų pačių pastangų ir darbo. Svamis sako telugiškai: „Krushi vunte krupa vuntundi“. Krushi – tai žmogaus pastangos. Krupa – Dievo malonė. Jūs nusipelnysite Dievo malonės, jei stengsitės. Taip Svamis sako tiems, kurie tinginiauja, prisidengę dvasingumu.

Svamis pateikė ir kitą pavyzdį. Vienas Ramos pasekėjas važiavo vežimu. Bekeliaujant vežimas apsivertė ir žmogus iš jo iškrito. Jis pradėjo verkti: „O, Ramačandra, aš Tau taip atsidavęs! Tai Tu šitaip mane laimini? Vežimas apsivertė ir aš atsidūriau ant žemės! Ar tai tokia Tavo meilės dovana?“ Tada Dievas jam pasirodė ir pasakė: „O, netikėli, Aš daviau tau rankas ir kojas, daviau tau raumenis, smegenis ir gabumus, tai ko tu nesikeli? Kelkis! Bandyk atversti vežimą, ir Aš tau padėsiu“. Kai žmogus atsikėlė ir, paėmęs už vieno rato, ėmė jį kelti, jis pamatė Hanumaną, keliantį kitą ratą! Taigi Svamis aiškina, kad kai mes stengiamės patys, ir Dievas mums padeda. „Kai žmogus stengiasi, jis gauna Dievo malonę“.

O ką Svamis sako apie ego?Nėra nė vieno žmogaus be ego, skiriasi tik jo dydis. Vienas gali būti ego įsikūnijimas, kitas gal turi tik 50% ar 40% savanaudiškumo. Svamis moko, ką turime sakyti savajam ego: „O ego, išeik!“ (angl. Oh, ego, you go). Išeik, nes tu atneši man tiek rūpesčių, dėl tavęs man skauda galvą. Svamis taip pat yra pasakęs: „Mes galime išsivaduoti iš ego, jei paanalizuosime, kas mes šiame pasaulyje esame“. Šiame pasaulyje tiek daug žmonių. Praeityje taip pat gyveno daugybė didžių, kilnių žmonių, išminčių, šventųjų ir avatarų. Ir tiek daug mokslininkų. Pasaulyje netrūko protingų ir išmintingų žmonių. Palyginkime save su jais ir suprasime, kas mes esame. Tai geriausias būdas atsikratyti ego. Einančiam dvasiniu keliu ego yra labai pavojingas. Svamis nepripažįsta nė mažiausio ego. Jei Jis aptinka mūsų ego, mūsų laukia „trijų mėnesių gydymas – Himalajų tyla“!

Neperseniausiai kalbėjausi su buvusiais mūsų Universiteto studentais. Jie prašė manęs pasidalinti mintimis. Aš jiems aiškinau: „Jums gali atrodyti, kad Svamis jūsų nepastebi, nebesišypso jums. Studijų metais jūs gaudavote daugybę interviu, tai kas atsitiko dabar? Jūs mąstote: Ar aš svetimas? Ar aš – niekas? Anais laikais Jis leido man manyti, kas esu Jam labai svarbus, kad aš vienintelis tikras pasekėjas. Tai kas pasidarė dabar? Kodėl Jis manęs vengia?“ Ir aš jiems pasakiau: „Supraskite, kad jūsų išvengtų, Jis pirma turi jus pamatyti. Tik tada Jis gali jus aplenkti. Taigi Jis pirmiausia jus pamato, o paskui, jei nori su jumis pasikalbėti, pasižiūri ir vėl. Tai – tarsi registruotas laiškas, kuriam išrašomas kvitas. Jei Svamis nusisuka, jums lieka kvitas, todėl nenusiminkite.“

Mes klausiame Svamio: „Kodėl Tu nežiūri į mus?“ Jis sako: „Aš visada į jus žiūriu. Aš atėjau dėl jūsų. Bet jūs neišsivalote savo vidaus. Tai – kliūtis, kuri trukdo jums pasiekti Mane. Ego – geležinė uždanga, skirianti mus. Ji turi nuolat dilti, kol vieną kartą išnyks galutinai ir visam laikui, kad galėčiau visada į jus žiūrėti.“ Kuo tvirtesnis ego, tuo toliau Svamis. Nesigirkite: „O, aš tai padariau“. Jei aš sakau Svamiui: „Svami, visa tai aš padariau, aš parengiau šią salę“, Jis būtinai paprieštaraus: „Ne tu pastatei šį pastatą“. Be to, kur nors kampe Jis būtinai pamatys dulkių ir prikiš: „Tai tu šitaip sutvarkei?“ Bet jei aš sakysiu: „O, Svami, aš norėjau padaryti kuo geriau, bet man neišėjo, aš niekam tikęs, man labai apmaudu, kad Tave apvyliau“, tada Jis atsakys: „Ne, ne, tu labai daug padarei. Tu sutvarkei salę, patiesei kilimus, pastatei mikrofonus. Viską padarei puikiai“. Kodėl Jis taip sako? Nes aš nebesakau, kad „aš“ tai padariau. Šis „aš“, ego, žlugdo mus visur. Dievas džiaugiasi ne darbo kiekiu ir ne kalbomis apie darbą, bet tais jausmais ir priežastimis, kurie jį paskatino. Jausmas, kurio apimti mes dirbame darbą, daug svarbesnis nei pats darbas. Taigi ego atskiria mus nuo Dievo.

Svamis pasakoja tokią istoriją iš Indijos epų. Demonas, vardu Bhasmasura, meldė Dievo: „O, Dieve, padaryk mane tokį galingą, kad uždėjęs kam nors ranką ant galvos, paversčiau jį pelenais!“ Toks buvo jo demoniškas noras. Ir Dievas dovanojo jam tą galią. Taigi Bhasmasura pasileido per pasaulį ir kam tik uždėdavo ranką ant galvos, tas virsdavo pelenais. Galiausiai jis nutarė išbandyti patį Dievą: „O kas būtų, jei uždėčiau ranką Dievui ant galvos?“ Ir nukeliavo tiesiai į Kailasą pas Šivą: „O Šiva, Tu dovanojai man šią malonę, dabar aš Tave išbandysiu!“ Šiva apsimetė išsigandęs ir leidosi bėgti. Visa tai stebėjo deivė Lakšmė, Višnaus sutuoktinė. Ji galvojo: „Šis demonas uždės ranką Šivai ant galvos, o tada ateis mano vyro eilė! Ir Jis virs pelenais!“ Ji tuoj pat pašaukė Višnų: „Žiūrėk, Višnau, atbėga Bhasmasura. Būk pasiruošęs! Jis tuoj pavers pelenais patį Šivą ir tada ateis Tavo eilė!“

Višnus viską apmąstė ir sugalvojo, ką daryti. Jis pasivertė nuostabaus grožio šokėja Mohini. Kai Bhasmasura prisiartino, Mohini pradėjo šokti. Ją pamatęs, Bhasmasura taip pat ėmė šokti ir mėgdžioti jos judesius bei pozas. Kurį laiką pašokusi, Mohini padarė puikią pozą ir užsidėjo ranką ant galvos. Bhasmasura, tai pamatęs, apsalo: „Ak, kokia nuostabi poza!“ ir leptelėjo ranką sau ant galvos. Tą pačią akimirką jis … pavirto pelenais.

Papasakojęs šią istoriją, Svamis paaiškino: „Dievas sukūrė žmogų. Bet šiandien žmogus toks egoistas, kad ėmė galvoti, jog jis yra pats tobuliausias. Jis mano, kad valdo visą pasaulį, o iš tikrųjų – išnaudoja ir alina gamtą. Jis taip didžiuojasi savimi, kad net ėmė neigti Dievą!“ Ėmė abejoti Dievo buvimu. Jis elgiasi kaip Bhasmasura, kuris užpuolė patį Dievą, dovanojusį jam stebuklingą galią! Bet kas galiausiai atsitiko? Jis pats susinaikino. Taip ir šiuolaikinis žmogus žudo pats save. Dėl mūsų nuopuolio nekalti nei kiti žmonės, nei kas nors kitas. Mes patys kalti, nes save pražudome tik dėl savo ego.