|
2000 m. rugsėjo 3 d.
Noriu pasidalyti su jumis keliomis mintimis iš Sai literatūros ir kurias esu girdėjęs iš dieviškų Svamio lūpų. Regis, žmonės būna dviejų rūšių. Pirmieji ieško mokytojų be abejo, jie yra tiesos ieškotojai. Jie ieško tų, kurie galėtų pamokyti juos: išaiškintų kokią nors techniką, pamokytų medituoti, išdėstytų, ką rašo šventieji raštai. Taigi daug kas ieško mokytojų.
Antrosios grupės žmonės neieško mokytojų. Jie ieško to, kas Tikra. Jie ieško žinių Šaltinio. Jie ieško Dievo. Jie ieško Tiesos, kuri turi žmogišką pavidalą. Jie ieško asmenybės, per kurią atsiskleidžia šventųjų raštų esmė. Tokią asmenybę mes vadiname Mokytoju arba Avataru. Dar pranašu. Antrosios grupės žmonės nori mokytis ne iš knygų, o tiesiai iš tokios asmenybės.
Pirmajai grupei priklausantys žmonės, nuėję pas mokytoją, pasisems žinių. Jie išgirs, ką pasakė šv. Matas ar šv. Lukas, ką apie tai sako karalius Saliamonas arba kas parašyta Psalmių knygoje. O ką apie tai sako Karma joga arba Bhakti joga? Šie mokytojai pasirengę atsakyti į tokius klausimus. Informacijos tvanas kaip internete. Šie mokytojai gali didžiuotis savo žiniomis, gali jomis džiaugtis.
O kaip antrosios grupės žmonės? Glaudžiausias bendradarbiavimas, nenusakomas artumas, subtiliausia išmintis jiems perteikiama per visišką tylą. Jokios garsinės kalbos, jokių iškalbos vingrybių, jokių žodžių. Tyla subtiliausia bendravimo priemonė. Tyla išmoningiausia iškalba. Tyla artimiausias bendravimas. Per tylą kalba Mokytojai, Pranašai, Dievo įsikūnijimai.
Pirmieji yra mokytojai, kurie moko. Antrieji yra guru, kurie nemoko, o perteikia. Mokymas nuo perteikimo labai skiriasi. Mokoma žodžiais, o perteikiama vibracijomis. Taigi paprastas mokytojas moko, o dieviškas perteikia. Pirmasis suteikia jums žinių, o antrasis atskleidžia pačią išmintį.
Paprastas mokytojas viską daro išoriškai. Štai čia aš, čia mano mokytojas, ir jis mane moko. Tai išorinis žinių perdavimo būdas. Mokytojas, sukaupęs informacijos daugiau už mane ir turintis gilesnių žinių bei didesnį patyrimą, moko mane, o aš klausau.
Bet tikras Mokytojas kitoks, jis viską perteikia iš vidaus tiesiai į vidų. Jis nemoko išoriškai. Dieviškasis Mokytojas yra viduje. Jis kalba jūsų viduje, veda jus iš vidaus. Dieviškasis Mokytojas susisiekia su jumis per jūsų vidinį pasaulį. Ir galiausiai jūs ir Mokytojas tampate Viena. Paprastas mokytojas yra aukščiau už jus, jis daugiau išmano, yra labiau patyręs, na, o Dieviškasis Mokytojas yra Viena su jūsų tikruoju Aš.
Paprastam mokytojui jūs esate mokinys, studentas, klausytojas. Tačiau Dieviškasis Mokytojas jūsų nemoko, o tiesiog su jumis susilieja. Nebėra dviejų, jūs esate Viena. O kai tai įvyksta, ateina tyla. Visiška tyla kaip vandenyno gelmėse. Tik pakrantėse triukšmingai daužosi bangos. Tą triukšmingą pakrantę galite vadinti Majamio paplūdimiu ar kaip kitaip, nesvarbu. Pakrantėje visada girdėsite dūžtančių bangų mūšą. Tačiau vandenyno gelmėse jokio triukšmo, tik tyla. Taigi įprastas mokytojas aiškina garsiai, kaip tos bangos, besiplakančios į krantą, o studentas jo klauso ir semiasi žinių. O Dieviškasis Mokytojas ne tik pats tyli, bet nutildo ir jus. Ir toje tyloje abu tampate Viena. Tyla suvienija, o garsas atskiria.
Taigi tyla tai bendravimas su Mokytoju vidujai. Dėl to mes kartais sutrinkame ir sakome: Svamis su manimi nekalba! Mes laikome Svamį paprastu mokytoju ir sakome: Manau, kad esu Jo mokinys. Atvažiavau čia mokytis, kažką iš Jo išgirsti. Tačiau Jis su manimi nekalba, todėl jaučiuosi nusivylęs. Tai labai suprantama. Tol, kol važiuojate čia galvodami, kad turite kažką iš Jo išgirsti, turite mokytis iš Jo, manote, kad Jis mums ką nors pasakys. O kai to nebūna, apima nusivylimas. Bet jūs negalite kiekvieną kartą tikėtis pasikalbėti su Svamiu, negalite tikėtis, kad Jis kalbės su jumis visą laiką. Jei šito tikėsitės, tikrai nusivilsite. Taip ir atsitinka.
Daug kas manęs klausia: Kodėl čia tiek daug ištįsusių veidų? Kodėl žmonės tokie rimti? Iš tiesų, kaip sako šventraščiai, gimti žmogumi reta galimybė. Bet mes praradome sugebėjimą šypsotis. Ir kai manęs klausia: Kodėl žmonės tokie rimti?, aš atsakau: Sumaištis! Kokia sumaištis? Mes atvykstame čia turėdami didelių vilčių. Tikimės, kad Svamis pasikalbės su mumis, tikimės, kad pakvies į interviu. Viliamės, kad paims laišką ar kad išspręs kokią nors svarbią, neatidėliotiną mūsų šeimos, darbo ar verslo problemą. Ir kai Jis nusisuka, jaučiamės prislėgti. Jaučiamės sumišę ir neturime drąsos pasakyti to atvirai, nes tuoj pat atsiranda pseudo-filosofų, kurie ima jums aiškinti: Nesijaudink, Svamis tavimi pasirūpins, nors Jis ir nežiūri į tave ir t.t. Bet mes norime, kad kas nors mus suprastų ir paguostų, o ne filosofuotų. Lengva aiškinti, kai tau tas nesvarbu. Bet jei tai tavo asmeninis rūpestis, tu elgiesi vaikiškai. Nė vienas nėra išimtis. Kai kenčia kitas, visi mes išminčiai. Visi šventieji ir pranašai pasirengę sakyti pamokslus, jei tik žmogus turi laiko klausytis! Tai iš tiesų baisu.
Taigi kodėl mes nelaimingi, kodėl tokie įsitempę ir nusivylę?
Vienintelė ir svarbiausia priežastis yra mūsų viltys, mūsų lūkesčiai. O antroji priežastis sumaištis. Kodėl sumaištis? Nes mes laikome Svamį paprastu mokytoju, o iš tiesų Jis yra Dieviškasis Mokytojas. Kadangi Jis Dieviškasis Mokytojas, tai moko mus tyliai mūsų viduje. Jis bendrauja su jumis viduje. Būtent tai vadiname vidiniu balsu arba sąžine. Dieviškasis Mokytojas bendrauja su jumis per sąžinę, o ne per fizinį kūną. Baba yra jūsų širdyje, iš ten Jis ir kalba.
Antras dalykas yra tas, kad Dieviškasis Mokytojas bendrauja per vibracijas, o ne žodžiais. Daugelis žmonių yra man sakę, kad kai Svamis praeina pro šalį, jie tas vibracijas pajunta tarsi pūstelėtų švelnus vėjelis ar kas lengvai stumtelėtų. Tai vibracijos. Kai kas sako, kad kai Svamis pažvelgia jiems į akis, juos užplūsta džiaugsmas. Jo žvilgsnis toks paguodžiantis, toks padrąsinantis, suteikiantis entuziazmo. Jis nieko nepasako. Jo žvilgsnis, Jo prisilietimas, Jo šypsena yra pamokymas. Jo daršanas yra Jo mokymas. Taip moko Dieviškasis Mokytojas. O mes tokie sutrikę esame todėl, kad laikome Jį paprasčiausiu mokytoju. Mes manome: Jis su manimi nekalba. Jis į mane nepažiūrėjo, Jis nepaspaudė man rankos. Man atrodo, kad aš nieko nereiškiu. Ir tai tampa tragedija.
Jūs galite būti arti mokytojo. Jei esate puikus studentas, mokytojas jus myli. Jei esate daug žadantis studentas, jis jumis gėrisi, jis sodina jus priekyje. Kai esi šalia, gali būti artimesnis, gali patraukti jo dėmesį. Bet negali būti arčiau prie Dieviškojo Mokytojo, nes Jis yra tavyje. Jis yra tavyje, tai kaip tu gali būti arti savęs? Tu esi savimi. Ir viskas.
Taigi mes sutrikę. O jis neleidžia jums būti arti, nes Jis yra Dieviškasis Mokytojas. Jis nori, kad rastumėte Jį savyje. Kurį laiką Jis leidžia pabūti arti, kad visam laikui pajustumėte Jį viduje. Kartais iš pradžių Jis būna paprastu mokytoju, bet vėliau Jis nori, kad priimtumėte Jį kaip Dieviškąjį Mokytoją. Jūs atvykstate pas jį kaip pas mokytoją, užmezgate su Juo ryšį, pasikalbate, kad galėtumėte atrasti Jį kaip Dieviškąjį Mokytoją. Todėl nereikia jaudintis ir sutrikti. Ši sumaištis kyla dėl to, kad mes tebestovime ant pirmosios pakopos, t.y. laikome Jį paprastu mokytoju.
Kaip jau sakiau, tarp įprasto mokytojo ir mokinio yra garsas. Bet tarp Dieviškojo Mokytojo ir jūsų tik visiška tyla. Tik tylos gelmėse galima išgirsti Dievo balsą, sako Baba. Be to, paprastą mokytoją jūs suprantate, o Dieviškąjį Mokytoją patiriate. Nėra ką suprasti, nes Dieviškasis Mokytojas nenori padaryti iš jūsų mokslininko. Dieviškasis Mokytojas nepadės pripildyti jūsų protą žinių. Knyginės žinios tai pasiskolintos žinios, informacija iš antrųjų rankų. O tai, ką perteikia Dieviškasis Mokytojas, yra originalu, kūrybiška, nepažinu.
Dažnai paprastas mokytojas moko netgi aiškiau už Dieviškąjį Mokytoją. Kai kurie žmonės sako: Ką Svamis pasakė? Aš nesupratau. Kartais mums atrodo, kad nesuprantame Svamio. Paprastą mokytoją mes visada suprasime. Jei mano studentai manęs nesupras, tą pačią akimirką aš neteksiu darbo. Kad gaučiau algą, mano mokymas turi būti suprantamas! Bet Dieviškasis Mokytojas yra ne tam, kad Jį suprastume. Jo nereikia suprasti. Kai stengiamės Jį suprasti, dažnai suprantame Jį neteisingai, nes Jis niekada neleis jums Jo suprasti.
Iš ryto Jis kviečia jus pasikalbėti ir atrodo toks artimas. O vakare Jis klausia jūsų: Kada tu atvykai? Ir jūs stebitės: Tu gi kalbėjaisi su manimi šį rytą! Tai kam klausi, kada aš atvykau? Ką tai reiškia? Svamis šitaip elgiasi tam, kad mes suprastume, jog nereikia stengtis Jo suprasti. Kodėl? Supratimas kyla prote: protas tai supranta, tai nesupranta, tai supranta klaidingai tai trys proto būsenos. Tačiau Dieviškasis Mokytojas yra už proto ribų. Jis nesuvokiamas. Jo nesuprasi protu, Jį reikia patirti.
Paprastas mokytojas suteikia supratimą. Būtent todėl mes norime suprasti Svamį. Bet Jis, kaip Dieviškasis Mokytojas, neatskleis Savęs. Iš pradžių mes sutrinkame, o paskui puolame ir į neviltį. Mano problema tokia svarbi! sakome mes. Bet Jis mus moko: Ji svarbi jūsų protui. Išsivaduokite iš proto, tada ji nebebus tokia svarbi.
Taigi atėjo laikas, kai turime suprasti, kad esame su Dieviškuoju Mokytoju, o ne su paprastu. Kai turime sunkumų, mes einame pasitarti su mama, su tėvu, su mokytoju ar su draugu. Jie paguodžia, pataria, padeda. Tačiau būdami šalia Svamio, mes neišgirsime išorinių paguodos žodžių, nurodymų, gal net nepajusime išoriško artumo. Nes Dieviškasis Mokytojas bendrauja su mumis viduje. Palaukime ir pasiklausykime. Melskimės, kad išgirstume.
Paprasto mokytojo mes galime paklausti, o Dieviškojo Mokytojo turime melsti. Galime pasiklausti draugo, filosofo ar dar ko nors, bet Dieviškojo Mokytojo turime melsti, ir tada Jis atsako. Meldžiamės viduje ir atsakymą gauname viduje. Tai ne išorinis atsakas, ne išorinis mūsų problemos sprendimas.
O kai suvokiame Dieviškąjį Mokytoją, kas tada? Jei aš einu pas mokytoją, kuris aiškina Gytą, aš sužinau tai, ko nežinojau anksčiau. Yra daug mokytojų, kurie aiškina lazerio veikimą arba genų principus. Jie gali bet ką paaiškinti, pačias naujausias temas. Nuostabu! Tu tampi šiuolaikinis, daug išmanai. Bet kas vyksta Dieviškojo Mokytojo akivaizdoje? Jums suteikiama ne informacija ir ne žinios. Tai nėra nei klausymasis, nei supratimas protu. Tai kas gi tai? Suvokimas (angl. awareness). Suvokimas Dieviškojo Mokytojo dovana. Tai Realybės suvokimas, Dievo suvokimas, tikrojo Aš suvokimas, nemirtingumo suvokimas, sielos suvokimas, dvasios suvokimas, sąžinės, sąmonės, gyvybės, Amžinybės
Visa tai Dieviškojo Mokytojo dovana.
Kaip neišmintinga sakyti: Jis neišsprendė mano šeimos ar verslo problemų
Jis man nepasakė, kokio mokslo laipsnio turiu siekti. Jis man nepataria, vesti, ar ne. Ar jau laikas turėti vaikų, ar ne?.. Bet tai nėra suvokimas. Pasaulyje į šiuos klausimus jums bet kas atsakys. Jei paklausite: Ar man studijuoti kompiuterius, ar inžineriją, ar mediciną?, pirmiausiai Jūsų klaus: Ar išmanote matematiką? Jeigu ne, tada patars studijuoti mediciną. Taigi į tokį klausimą jums bet kas atsakys. Kaip tvarkyti verslą, kaip siekti politinės karjeros, į šiuos klausimus taip pat visi sugebės atsakyti. Bet kaip pasiekti suvokimą jums niekas nepasakys. Suvokimo neįmanoma apsakyti žodžiais. Kaip aš galiu jums paaiškinti, kokio saldumo saldainis? Jis saldus. Kaip saldus? Labai labai saldus. O ką reiškia saldus? Įsidėkite saldainį į burną ir pajusite skonį. Tai suvokimas. Suvokimas tai ragavimas, suvokti tai pajusti skonį. Skonio pajautimo neįmanoma nupasakoti. Taigi šis suvokimas yra Satjos Sai Babos dovana dvasine prasme. Kadangi šito nežinome, jaučiamės sutrikę.
Dar noriu jums pasakyti vieną dalyką, kuris taip pat yra labai svarbus. Kai ateina absoliutus suvokimas, būtent tas švelnus vėjelis, dvelktelėjęs nuo Dieviškojo Mokytojo, perteikia jums dieviškąjį mokymą. Gėlių žiedai ant tako, kuriuo praėjo Mokytojas, kalba jums. Smėlis ant tako, kuriuo Jis praėjo, moko jus. Tik klausykitės! Tai ir yra suvokimas. Jūs jaučiate tos vietos virpesius. Kiekvienas sutiktas draugas perduoda jums mokymą, nes Dieviškasis Mokytojas yra ir jame. Ir paukščių čiulbėjimas perteikia mums išmintį. Kai tai suvoksime, nebeliūdėsime ir nebenusivilsime. Dieviškasis Mokytojas mumyse.
Šioje salėje susirenka labai daug įvairių ir skirtingų žmonių, ir Dieviškasis Mokytojas su kiekvienu bendrauja kitaip. Jei Jis su kažkuo kalba, tai nereiškia, kad Jis pasikalbės su jumis. Jei koks nors žmogus kviečiamas pasikalbėti, tai nereiškia, kad ir jums reikia to pokalbio. Bet protas tuoj pat sako: O kodėl manęs nepakvietė pasikalbėti? Kodėl Jis kalbasi su kitais? Kodėl? Kodėl? Protas visą laiką mums neduoda ramybės. Jis tiek mus trikdo, kad mes net nebenorime matyti tų žmonių, kurie bendravo su Svamiu, nes protas klausia: Kodėl Svamis tave pakvietė, o manęs ne?
Ir net pasikalbėjus, net pabuvus taip arti prie Svamio, protas ir toliau mus atakuoja. O, aš nepaprastas žmogus, aš toks patyręs, aš tiek daug aukoju, dirbu labdaringus darbus, aš dirbu Svamio darbą, aš taip aukojuosi. Tu net neįsivaizduoji, kokie mano dvasiniai pasiekimai! Tai dar viena beprotybė. Šitaip galvoti taip pat blogai, kaip būti toli nuo Jo, nes artumas su Svamiu sustiprina jūsų ego. Jūs didžiuojatės, o tai psichologinė liga, blogesnė už raupsus. Nes ego ir išdidumas sumenkina dvasinius tikslus ir pastangas. Dvasingas žmogus negali būti egoistas. Dvasingas žmogus negali didžiuotis, nes nėra kuo didžiuotis, kadangi Baba yra pasakęs: Tu esi Dievas. Kiekvienas yra Dievas. Kūnas vaikštanti šventykla, o jos viduje gyvena Dievas.
Jei jūs esate Dievas, jei kiekvienas yra Dievas, jei visi to paties atspindžiai, ar reikia didžiuotis? Todėl nesididžiuokime ir nepulkime į neviltį. Pakilimai ir nuopuoliai tai šokis, tai beždžioniško proto, kaip jį vadina Svamis, išmonė. Tikriausiai žinote, kad F.Krystal parašė knygą Pažaboti beždžionišką protą. Tai labai geras pavadinimas. Atėjo laikas, kai pirmiausia turime pažaboti protą. Kai tik perskaičiau tos knygos pavadinimą, man tuojau pat kilo daugybė klausimų: kaip jį pažaboti? Ar tai įmanoma? Kam reikia jį pažaboti? Ir kas blogo atsitiks, jei aš jo nepažabosiu? Kas atsitiks? Apims liūdesys, baimė, nerimas, įtampa, sumaištis ir t.t. Tik dėl nevaldomo proto kyla baimė, įtampa, hipertenzija, kraujo spaudimas, širdies infarktas
Viskas dėl nevaldomo proto. Tik dėl proto turime pirkti vaistus, o ne dėl kūno. Kūnas toks puikus, toks tyras, toks švelnus ir kenčia tik dėl proto.
Tik tada, kai protas pasiekia pusiausvyrą, galime galvoti apie Dievą, ne anksčiau. Neįmanoma galvoti apie Dievą, kai skubi. Aš išsikviečiau taksi, noriu per valandą pasiekti Bangalorą, bet iki to laiko dar noriu, kad Svamis pakviestų mane pasikalbėti ir duotų vibučio. Bet Svamis mūsų tvarkaraščio visiškai nesilaiko. Taigi mes turime nuraminti protą. Na, o kiek laiko reikia išlaikyti jį ramų? Šiandien jis ramus, o rytoj vėl beždžionė! Jis toks ramus iš ryto, bet vakare jau toks plevėsa. Protas visą laiką keičiasi. Bet turime stengtis išlaikyti jį ramų tol, kol jis išnyks! Kol jo nebeliks. Kodėl? Todėl, kad būtent protas sukūrė pasaulio dualizmą. Tai protas verčia jus patirti liūdesį ir džiaugsmą, kurie jus šokdina.
Taigi mes pažabojame protą, kad nuo jo išsivaduotume, kad jis laikui bėgant išnyktų.
Melskimės kiekviename iš mūsų esančiam Dieviškajam Mokytojui tyliam, nematomam, slėpiningam. Tegu Jis kalba mums Savo unikalia, dieviška kalba kaip sąžinė, kuri nepripažįsta jokios dualybės, jokių pasiskolintų žinių. Tegu Jis Savo dieviškais virpesiais perduoda mums viską, ką Jis nori mums perteikti. Tegu Jis būna su mumis visada.
|
