Aštuonios Viešpačiui aukojamos gėlės

Krišnos gimtadienio šventė

2000 m. rugpjūčio 22 d.

Prašanti Nilajamas

Viešpačiui patinka aštuonios gėlės:
Pirmoji – taikumas,
Antroji – juslių valdymas,
Toliau – gailestingumas visoms būtybėms,
Ypač – pakantumas,
Paskui – ramybė, meditacija,
Dar – susivaldymas,
O svarbiausia – Tiesa.
Viešpačiui patinka aštuonios gėlės.

(Sanskrito posmas)

Meilės įsikūnijimai!

Dievui nesvarbūs jūsų ritualai, Jis netrokšta, kad studijuotumėte šventraščius. Visa, ko Jis nori iš jūsų – tai aštuonių rūšių „gėlių“.

Ahimsa (smurto nenaudojimas) – tai pirmoji gėlė. Ahimsa reiškia nedaryti bloga jokiai gyvai būtybei – nei mintimi, nei žodžiu, nei veiksmu.

Juslių valdymas (sanskr. indriyanigraha) – tai antroji gėlė. Visos dvasinės praktikos bus bevertės, jei žmogus nevaldys savo pojūčių. Valdyti pojūčius labai svarbu kiekvienam ir visiems. Nevaldomi pojūčiai – tai pagrindinė nerimo ir sumaišties, kuriuos patiriate šiandien pasaulyje, priežastis. Kaip valdyti pojūčius? Pirmiausia reikėtų valdyti liežuvį.

„O, liežuvi, kuris mėgsti saldumą, pasakysiu tau, kas iš tiesų saldu ir vis tik suteikia puikią sveikatą. Tai – saldžiausi Viešpaties vardai „Govinda, Damodhara ir Madhava“.“

Turite suvaldyti savo liežuvį, nes jis visą laiką trokšta įvairiausių skanėstų. „O, liežuvi! Kiek krepšių ryžių, kviečių ir daržovių tu surijai? Kiek skanumynų suvalgei? Gėda tau, jei dar nepasisotinai. „Bhikshanam Deha Rakshartham“ (Pakanka truputėlio maisto). Turėtumėte valgyti tam, kad numalšintumėte alkį ir palaikytumėte gyvybę. Todėl neteikite per daug reikšmės skoniui. Taip pat pasakykite savo akims, kad jos matytų Dievą užuot spoksoję į nešventus reginius per televiziją. Mokykite savo ausis klausytis Viešpaties istorijų, o ne tuščių plepalų.

„O, ausys, jūs mėgstate klausytis paskalų ir prasimanymų apie kitus, bet mažiausiai domitės nuostabiausiomis Viešpaties istorijomis“. (Telugu daina)

Truputėlį pamąstykite, ką gero gaunate, klausydamiesi nešventų dalykų. Iš tiesų tik užteršiate savo širdį. Viskas, ką matote ir girdite, atsispaudžia jūsų širdyje. Jei širdis bus užteršta, gyvenimas taps beprasmis. Anądien, kalbėdamas Visakapatnamo pasekėjams, Aš palyginau žmogaus širdį su parkeriu. Raidžių, kurias parašysite, spalva bus tokia pat, kokios spalvos yra rašalas parkeryje. Taigi jei pripildysite savo širdį meilės, viskas, ką galvojate, sakote ir darote, bus persunkta meile. Dievas tikisi, kad jūs savo širdis pripildysite meilės ir šventai gyvensite.

Trečioji gėlė – tai gailestingumas (sanskr. daya) visoms gyvoms būtybėms. Bhagavadgyta sako: Adveshta Sarva Bhutanam (Niekam nejauskite neapykantos). Gyvenkite su kiekvienu draugiškai.

Ketvirtoji gėlė – pakantumas (sanskr. kshama). Tai labai svarbi savybė. Pandavai daug kentėjo, pakliuvę Kauravams į rankas. Bet Dharmadža niekada neparodė nepasitenkinimo, net ir tada, kai Kauravai pažemino Draupadę. Būtent toks pakantumas apsaugojo Pandavus ir pavertė juos idealu visam pasauliui. Pakantumo gėlė labai brangi Viešpačiui. Dievas bus jumis patenkintas ir apdovanos malonėmis, jei paaukosite Jam būtent tas brangias „gėles“. Nebus jokios naudos, jei aukosite gėles, kurios greitai nuvys.

Studentai tikriausiai girdėjo istoriją apie Abu Ben Adhemą. Kiekvieną dieną jis apeidavo gatves, padėdavo apleistiesiems, luošiams ir grįždavo namo vėlai vakare. Vieną vakarą grįžęs jis pamatė savo miegamajame angelą, kuris kažką rašė. Kai paklausė, ką jis rašo, šis atsakė, jog rašo sąrašą tų, kurie myli Dievą. Tada Abu Ben Adhemas paklausė, ar jo vardas yra sąraše. Angelas atsakė neigiamai. Kitą vakarą grįžęs namo, jis vėl rado kažką rašantį angelą. Ir vėl pasiteiravo: „Ką tu dabar rašai?“ Angelas atsakė: „Sūnau, aš rašau vardus tų, kurie yra brangūs Dievui“. Abu Ben Adhemas vėl panoro sužinoti, ar jo vardas įrašytas į sąrašą. Angelas atsakė, kad tik jo vieno vardas ir yra sąraše. Šios istorijos esmė ta, kad Dievas patenkintas tik tada, kai jūs tarnaujate savo broliams žmonėms. Šventraščiai siūlo devynis atsidavimo Dievui būdus, bet tarnavimo kelias – pats kilniausias.

„Nei atgaila, nei kelionės į šventas vietas, nei šventųjų raštų skaitymas nepadės perplaukti pasaulietiško gyvenimo vandenyno. Žmogus gali atpirkti savo gyvenimą tik tarnaudamas“. (Sanskrito posmas)

Abu Ben Adhemas patyrė Viešpaties meilę, nes jis visą savo laiką tarnavo. Dievas myli visus, nes Jis – meilės įsikūnijimas. Bet Jis atiduos Save tik tiems, kurie dovanos gailestingumo gėlę visoms būtybėms.

Penktoji gėlė – tai ramybė (šanti). Kad ir kaip keistųsi gyvenimas, žmogus turėtų išlikti ramus. Tik tada jis gali pasiekti Dievo malonę. Tokie didieji pasekėjai, kaip Tjagaradža, Tukaramas ir Draupadė, patyrė daugybę sunkumų. Jie kantriai ištvėrė visas kančias. Tjagaradža sakė: „Negalima pasiekti laimės be vidinės ramybės“. Žmogus turi pasiekti ramybę fiziniame, proto ir dvasios lygmenyse. Ramybė – ne išoriniame pasaulyje. Ji yra viduje. Jūs – ramybės įsikūnijimai. Pasaulietiškame gyvenime bus daug sunkumų, bet žmogus neturėtų dėl to jaudintis. Visas kančias reikia ištverti tvirtai ir kantriai. Žmogui gyvenimas duotas ne tik kaip paukščiui ir žvėriui džiaugtis pasaulio malonumais. Gyvenimas tampa prasmingas tik tada, kai žmogus patiria ramybę, kuri kyla iš širdies.

Šeštoji gėlė – tai susivaldymas, askezė (sanskr. tapas). Askezė – tai nereiškia gyventi miške, misti vaisiais bei šaknelėmis ir nuolat medituoti. Iš tiesų tokį gyvenimą reikėtų vadinti bukumu (tamas), o ne askeze (tapas). Tikroji askezė – tai savo emocijų, kylančių iš satvinių, radžasinių ir tamasinių savybių, suvaldymas mąstant, kalbant ir dirbant. Žmogus turėtų kontempliuoti Dievą visą laiką ir pasiekti minties, žodžio ir veiksmo vienybę. Manasyekam Vacasyekam Karmanyekam Mahatmanam (tas yra kilni siela, kurio mintys, žodžiai ir darbai sutampa). Tegu jūsų neužvaldo nei skausmas, nei malonumas. Bhagavadgyta moko: Sukha Dukhe Same Krutva Labha Labhau Jaya Jayau (Reikėtų išlaikyti ramų protą ir kai džiaugiesi, ir kai liūdi, kai randi ir kai prarandi, kai laimi ir kai pralaimi). Reikia atlikti savo pareigą – tarnauti visuomenei ir nelaukti jokio atpildo. Tokia ramaus proto, netrikdomo troškimų, būsena yra tikroji askezė.

Septintoji gėlė – tai meditacija. Medituoti – tai nereiškia sėdėti sukryžiavus kojas, užmerktomis akimis kontempliuojant Dievą. Be jokios abejonės, ir šito reikia, tačiau tikroji meditacija – tai proto vienybė su Dievu. Kaip negalima atskirti pieno nuo vandens, taip ir protas, kartą susiliejęs su Dievu, nebegali būti atskirtas. Geležinis rutulys, įmestas į ugnį, taps ugnimi. Taip ir jūsų meilė turėtų susilieti su dieviškąja meile. Ši tiesa slypi Vedų posakyje Brahmavid Bramaiva Bhavati (Pažinęs Brahmaną pats tampa Brahmanu). Kai kurie žmonės kontempliuoja Dievą tam tikrą laiką iš ryto ir vakare. Šito negalima vadinti meditacija. Sarvada Sarva Kaleshu Sarvatra Hari Chintanam (Kontempliuokite Dievą visais laikais, visur, visomis aplinkybėmis). Dirbkite savo darbą, tvirtai nukreipę protą į Dievą. Tai – tikroji meditacija. Negalima pavadinti meditacija mąstymo apie Dievą tam tikrą ribotą laiko tarpą. Tai – tik dalinis atsidavimas. Dalinis atsidavimas suteiks tik dalį malonių. Būkite atsidavę Dievui visą laiką, tada gausite malonę nuolat.

Aštuntoji gėlė – tai Tiesa (Satja). Ji labai svarbi. „Visas pasaulis kilo iš Tiesos, yra palaikomas Tiesos ir galiausiai susilieja Tiesoje. Nėra vietos, kurioje neveiktų Tiesos principas“. (Telugiškas eilėraštis). Trikala Badhyam Satyam (Tiesa nekinta: tokia pat ji buvo praeityje, yra dabar ir bus ateityje). Viskas gali išnykti, bet Tiesa išlieka per amžius. Taigi Tiesa yra Dievas, gyvenkite teisingai.

Dievas bus patenkintas tik tada, kai dovanosite Jam šias aštuonias gėles. Šventikai šventyklose Dievui aukoja įvairių rūšių gėles, bet Dievas jų nepriima. Jis sako: „O, šventike, ar tu tik to išmokai per visus šiuos metus? Tu aukoji Man vežimus rožių ir jazminų, kurie labai greitai nuvysta. Ne tokių gėlių Aš iš tavęs laukiu. Dovanok Man ramybės, meilės, taikumo gėles, kurios niekada nenuvys“.

Smurto nenaudojimo gėlė – pirmoji iš visų aštuonių gėlių, kurias reikėtų aukoti Dievui. Gydytojai operuoja ligonius, norėdami juos išgydyti. Operuodami jie pjauna ligonio kūną peiliu. Bet to negalite pavadinti smurtu, nes jis naudingas ligoniui. Kai kas gali ginčytis, kad net daržovių pjaustymas yra smurto aktas, nes daržovės ir medžiai yra gyvi. Be abejonės, daržovės ir medžiai tikrai gyvi, bet jie neturi proto. Todėl jie nejaučia skausmo. Tik žmogus turi penkis apvalkalus – maisto (fizinį), gyvybės, proto, išminties ir palaimos. Tik tas, kuris turi protą, patiria skausmą ir malonumą. Žmogus, gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai apdovanoti protu, o medžiai ir daržovės jo neturi. Kai nuskinate vaisių, iš kai kurių medžių teka syvai. Tai natūralus reiškinys, nors kai kurie žmonės mano, kad tai ašaros, srūvančios iš skausmo. Medžiai nejaučia skausmo, nes jie neturi proto.

Meilės įsikūnijimai!

Žmonės garbina Dievą nuoširdžiai ir atsidavę, bet Dievo nepatenkina išorinis garbinimas. Turite tarnauti visuomenei. Tik tarnavimas gali suteikti jums palaimą. Tarnaudami visuomenei, galite ne tik palengvinti žmonių kančias, bet ir keisti jų gyvenimus. Yad Bhavam Tad Bhavati (Koks jausmas, toks ir rezultatas). Jei tarnaujant jausmai bus šventi, tai ir rezultatai bus šventi. Tarnaukite visuomenei kaip galėdami geriau. Jūs giedate bhadžanas iš ryto ir vakare. Pasitenkinimas, kurį gaunate jas giedodami, yra laikinas, o tarnavimas suteikia nuolatinį pasitenkinimą. Prieš kelias minutes studentai giedojo giesmę „Bhadža Govindam“, kurioje sakoma:

Ma Kuru Dhana Jana Yauvana Garvam,

Harathi Nimesat Kala Sarvam.

(Jaunystė ir turtas yra laikini)

Nesididžiuokite nei jaunyste, nei turtais. Jie – tarsi praplaukiantys debesys. Nevergaukite besaikiams troškimams. Nuoširdžiai atlikite savo pareigą. Kad ir kas atsitiktų – gera ar bloga – priimkite tai kaip Dievo dovaną. Supraskite, jog tai jūsų labui. Laikas – brangiausia Dievo dovana, bet jūs švaistote jį menkiems tikslams ir nešventiems jausmams. Pašventinkite jums duotą laiką, tarnaudami visuomenei. Tik tarnaudamas žmogus gali atsikratyti ego, pompastikos ir kitų blogų savybių. Vedos sako: „Chittasya Shuddaye Karmaha“ (veiklos tikslas – išvalyti protą). Tik tarnavimas gali išvalyti protą. Šiandien žmonės iššvaisto daugybę laiko, turtų ir energijos veiklai, kuri nesuteikia protui tyrumo. Būtent dėl to jie nepajėgia patirti proto ramybės. Ramybė, kurią žmogui atneša pasaulietiška veikla, atplaukia ir nuplaukia kaip debesis. Reikia siekti tikros ir amžinos ramybės, kuri kyla širdyje. Nors Pandavai patyrė daug sunkių išmėginimų, Dharmadža visada liko ramus. Kai Kauravai pažemino Draupadę, Bhima įsiuto ir puolė Dušasaną su savo vėzdu. Tada Dharmadža nuramino Bhimą sakydamas: „Tie, kurie laikosi dharmos, tikrai pasieks pergalę“. Ne kiekvienas gali pasiekti tokią ramybę, kokią jautė Dharmadža. Tik kai kurie gali ją įgyti. Ten, kur ramybė, ten matote ir dieviškąją jėgą, malonę ir šlovę. Kauravų buvo daugybė, o Pandavų – tik penki. Tačiau Pandavų šlovė išliko amžiams. Dharmadžą visi mylėjo. Net pats vardas „Dharmadža“ rodo, jog jis gimė iš dharmos.

Šiandien pasaulyje viešpatauja nerimas ir smurtas, nes Tiesa ir dharma žmonių širdyse nyksta. Viskas, ką matote išorėje, – tai ne kas kita, kaip jūsų vidinių jausmų atspindys, atgarsis ir atoveiksmis. Janthunam Narajanma Durlabham (Žmogaus gimimas pats įstabiausias dalykas pasaulyje). Žmogaus gyvenimas pats švenčiausias, pats vertingiausias ir dieviškiausias. Todėl nešvaistykite jo veltui niekingiems dalykams. Jį reikia nugyventi dorai, valdyti savo pojūčius. Kalbėkite švelniai ir maloniai. Ne visada galite padaryti paslaugą, bet visada galite kalbėti maloniai. Tegu visas pasaulis būna laimingas. Pašventinkite savo pojūčius, tarnaudami visiems. Jei valdote savo pojūčius, galite pasiekti gyvenime viską. Jei Dievas nebus jumis patenkintas, kiekvienas žvelgs į jus iš aukšto. Galite paaukoti vargšams dešimt maišų ryžių ir išdalinti drabužių penkiems šimtams žmonių. Tačiau taip atsiskaityti galite tik su Mokesčių inspekcija, o ne su Dievu. Dievo nedomina kiekybė. Jam rūpi, kokie jausmai paskatino jūsų veiksmus. Taigi kad ir kokio labdaringo darbo imatės, dirbkite jį su meile ir pasiaukojimu.

Ko moko Bhagavadgyta? Kai kurie žmonės sako, kad veiklos kelias – pagrindinis Bhagavadgytos mokymas. Kiti teigia, kad Gyta moko atsidavimo Dievui. O dar kiti nurodo, kad svarbiausias Bhagavadgytos mokymas – eiti išminties keliu. Bet nė vieni nesuvokia tikros tiesos. Koks pirmasis Gytos posmas?

Dharmakshetre Kurukshetre Samaveta Yuyuthsavah
Mamakah Pandavaschaiva Kimakurvata Sanjayaha

O paskutinis posmas skamba šitaip:

Yatra Yogeshvara Krishna Yatra Partho Dhanurdharaha,
Tathra Sri Vijayorbhuthihi Dhruvanitir Matirmama

Kai sujungiate paskutinį paskutinio posmo žodį ir pirmą pirmojo posmo žodį, gaunate mamadharma. Tai reiškia – jūsų tikroji dharma. Būtent to moko Gyta. Kas yra jūsų dharma? Gyventi žmoniškai! Nuolat prisiminkite, kad esate žmogus, o ne gyvulys. Gimę žmonėmis, turėtumėte puoselėti žmogiškąsias vertybes. Nesielkite kaip gyvūnai. Vadovaukitės tiesa ir būkite teisingi. Visa kūrinija remiasi tiesa. Kur tiesa, ten matote gerovę ir klestėjimą. Žmogaus gyvenimas skirtas ne mėgautis fiziniais malonumais ir patogumais, kurie yra laikini. Jis skirtas tapti visiems idealu. Ar nugyvenę visus šiuos metus tapote idealais? Ko jūs pasiekėte? Užduokite sau šį klausimą. Atsakymas yra didelis nulis. Galbūt jūs nudirbote kelis gerus darbus gyvenime, bet jie nublanksta prieš visus blogus darbus. Tai – ne žmogaus savybė. Puoselėkite geras mintis, kalbėkite gerus žodžius ir darykite gerus darbus. Tai – tikras žmoniškumas. Senovės išminčių ir pranašų vardai minimi net ir šiandien, nes jie darė gerus darbus. Darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad jums darytų. Patenkinkite savo sąžinę. Tai jūsų dharma. Netenkinkite kūno užgaidų, nes kūnas – tarsi burbulas vandeny. Nesekite protu, nes protas – tarsi pasiutusi beždžionė. Klausykitės sąžinės, t.y. vadovaukitės atmos principu. Jūsų gyvenimas pasieks pilnatvę, jei patiksite Dievui, o tai galite padaryti aukodami Jam aštuonias anksčiau minėtas gėles. Meilė – viso ko požeminė versmė. Todėl tegu jūsų gyvenimas bus persunktas meile.