Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Pasiaukojimu ir meile pasiekite Dievo malonę

Budha purnimos šventė

2001 m. gegužės 7 d.

Brindavanas

Nesu nei nuopelnas, nei nuodėmė,

Nei džiaugsmas, nei liūdesys.

Nesu nei mantra, nei džapa, nei labdara, nei aukojimas.

Nesu nei tas, kuris džiaugiasi, nei pats džiaugsmas.

Esu palaimingasis Šivos pavidalas.

Esu Šiva, esu Šiva, esu Šiva.

(Sanskritiškos eilės)

Meilės įsikūnijimai!

Šiame pasaulyje nėra nei nuopelno, nei nuodėmės, nei džiaugsmo, nei liūdesio. Ir mantra (mistinė formulė, kartojama dvasiai pakelti), ir jadžna (aukos, metamos į ugnį), ir jaga (apeiginiai ritualai), – visa tai tik iliuzijos. Yra tik Dievas, kuris persmelkia viską. Visi jūs taip pat esate Dievo įsikūnijimai.

Dharma – tai tiesa, tiesa – tai dharma. Tikrasis žmoniškumas – tai suvokti šių dviejų vienybę. Kad ši tiesa įsigalėtų materialiame pasaulyje, sakoma, kad tiesa – tai moralė (nyti), o dharma – tai „procedūra“ (ryti). O pasiaukojimas (tyaga) – tai reputacija (kyati). Niti, riti ir kyati – šių trijų vienybė yra žmonija (jati, žmonių rasė). Bet, deja, šiandieniniame pasaulyje šių trijų dalykų – moralės, dharmos ir geros reputacijos – nesimato.

Budhos kelias į išsilaisvinimą

Senais laikais žmogus, kuris buvo žinomas Sidhartos vardu, Gautama Budha, ėmėsi įvairių dvasinių praktikų, kad suvoktų savo Tiesą ir pasiektų nirvaną. Jis kartojo įvairias Vedų mantras, ėjo pas tuo metu gyvenusius šventus žmones, dalyvavo įvairiose dvasinėse praktikose, kol pagaliau suprato, kad tai nebuvo teisingos dvasinės praktikos.

Jis tikėjo, kad Dievo duotos penkios gyvybinės energijos yra Visagalis. Garsas, lytėjimas, forma, skonis ir kvapas – šiuos penkis aspektus suvokia pojūčiai. Galiausiai jis suprato, kad nukreipti šiuos penkis pojūčius šventu keliu ir yra išsilaisvinimas.

Jis suprato, kad džapa, meditacija, joga ir jadžna – visa tai tik fiziniai veiksmai. Šios dvasinės praktikos reikalingos tik tam, kuris prisirišęs prie kūno. Bet jų visai nereikia tam, kuris prisirišęs prie atmos.

Tyras matymas (samyak dristi)

Taigi Budha sakė, kad teisingai patirti penkis dalykus – tyrą žvilgsnį (samyak drishti), tyrą kalbą (samyak vak), tyrą klausą (samyak sravanam), tyrą mąstymą (samyak mananam), tyrus darbus (samyak kriya), – yra tikrasis išsivadavimas.

Kodėl šios akys, kurias dovanojo Dievas, turėtų matyti tai, kas nešventa? Jei žmogus mato trūkumus, tai jis juos tik didina. Jis užteršia proto prigimtį. Jei protas užterštas, tai kaip žmogus sugebės išsivaduoti? Todėl pirmiausia ir svarbiausia, – samyak drishti, mes turime matyti tai, kas gera. Reikia rūpintis, kad akys nematytų jokių ydų.

Nematykite blogio.

Matykite tai, kas gera.

Visų kančių priežastis ta, kad žmogus neteisingai nukreipia savo matymą. Tai užteršia žmoniją. Dėl tokio matymo daromos siaubingos nuodėmės. Budha sakė, kad tik nukreipus žvilgsnį teisinga linkme ir taip jį patyrus, iš tiesų išsivaduojama.

Nėra nė vienos dvasinės praktikos, kurios Budha nebūtų ėmęsis. Jis darė visokias dvasines praktikas, visko atsižadėjo. Jis jautė artimą ryšį su visu kuo. Kad suvoktų vienovę, Jis patyrė Dievą įvairovėje. Tik sugebėjęs pasiekti tokią tjagą (pasiaukojimą, atsižadėjimą, neprisirišimą), jis galėjo pamatyti tikrąjį kelią. Būtent tai pasakyta Vedose:

Na Karmana, Na Prajaya, Dhanena,

Thyaga Neki

Amritatva Manasu

Ne veikla, ne padėtis ir ne turtas,

O tik pasiaukojimas

Suteikia nemirtingumą.

Šitoks nemirtingumas yra tikrasis išsivadavimas. Kad pasiektų tokį išsivadavimą, žmogus turi eiti teisingu keliu. Pirmiausia ir svarbiausia dvasinė praktika yra tyras žvilgsnis (samyak drishti). Dievas davė šias akis, kad jos teisingai matytų, žiūrėtų į tinkamus žmones ir mokytų Tiesos. Tai, ką matote, matykite kaip Dievą. Šis žvilgsnis turi būti pilnas meilės. Tik toks meilės kupinas regėjimas parodys žmogui teisingą kelią. Yra pasakyta:

Visi yra Viena.

Būk vienodas su visais.

Taigi turime nuskaidrinti savo matymą. Tada pasieksime Vienovę. Tai padeda suvokti Dievą, esantį visuose. Todėl Vedose pasakyta:

Ekam Sat Vipra Bahuda Vadanti

Dievas vienas, bet išminčiai vadina Jį įvairiais vardais.

(Sanskritiškos eilės)

Taigi, suvokdami šią Tiesą, turime matyti šį pasaulį Tiesos žvilgsniu. Todėl mūsų žvilgsnis turi būti šventas. Šis žvilgsnis mato tėvą ir vadina jį „tėvu“. Matydami savo vaiką, vadiname ją „dukra“. Kūnai skirtingi, todėl atsiranda skirtingų ryšių. Kas yra tėvas? Kas yra duktė? Yra pasakyta:

Matha Nasthi, Pitha Nasthi

Nasthi Bandhu Sahodaraha,

Artham Nasthi, Griham Nasthi

Thasmath Jagrata, Jagrata!

Motina laikina, tėvas laikinas,

Giminaičiai ir draugai laikini.

Turtas laikinas, namai laikini. Todėl būk atsargus, būk atsargus!

(Sanskritiškos eilės)

Įvairovės vienybė

Visi yra viena. Visi – Dievo įsikūnijimai. Todėl, jei norime keliauti į Vienovę, reikia atsižadėti įvairovės. Tai skelbia Vedos: tikroji Aš prigimtis yra įvairovės vienybė.

Kas yra šios įvairovės vienybė? Yra tik viena atma. Kas vienija šias visas lemputes? Ta pati elektros srovė. Panašiai ir dvasinis regėjimas (atma darshana) yra matyti vienybę įvairovėje. „Mano atma, tavo atma, jo atma, ano atma“, – tokių skirstymų visai neįsileiskite.

Sunaikinusi šią vienybę, žmonija paskendo neišmanyme. Paversti įvairovę vienybe yra tikroji žmogaus prigimtis. Vienovės sutapatinimas su įvairove – tai tik klaidingas žmogaus kelias. Todėl neikime įvairovės keliu. Turime stengtis matyti vienybę, – samyak drishti. Pirmiausias ir svarbiausias dalykas, kurio mokė Budha, buvo tyrai matyti. Toliau – tyrai kalbėti.

Geri žodžiai (samyak vak)

Žodžiai turi būti tik vienos rūšies. Jie neturėtų jaudinti. Jie neturėtų būti melagingi ir neteisingi. Žodžiai neturėtų būti netinkami ir jokiu būdu ne pikti. Yra pasakyta:

Žodžiai neturėtų kelti jaudulio,

Jie turėtų būti teisingi, palankūs ir malonūs.

Mūsų žodžiai turėtų būti palankūs, malonūs, jie neturėtų trikdyti.

Jūs ne visada galite padaryti paslaugą,

Bet visada galite kalbėti paslaugiai.

Todėl Budha mokė puoselėti tyrą kalbą. Nėra didesnio Dievo už šventus žodžius. Tik tokia kalba yra Dievas (Šabda Brahmanas).

Sabda Brahma Mayi,

Charachara Mayi,

Jyotir Mayi, Vak Mayi,

Nityananda Mayi,

Paratpara Mayi,

Maya Mayi, Sri Mayi.

Garsas yra Brahmanas,

Visa, kas juda ir nejuda,

Šviesa, kalba,

Amžinoji palaima, Visagalybė,

Iliuzija ir palankumas.

(Sanskritiškos eilės)

Dievas – aštuonių išvardytų turtų įsikūnijimas. Reikėtų siekti, kad duotas žodis niekada nebūtų sulaužytas. Reikia rūpintis, kad nekiltų jokio jaudulio. Reikėtų žiūrėti, kad nebūtų tariami šiurkštūs žodžiai. Tik tai yra dvasinė praktika mums, – iš visų jėgų stengtis išmokti teisingai kalbėti.

Kai viskas yra matoma kaip Viena, nebus jokių progų jaudintis. Jei žmogus mato savo atspindį visuose veidrodžiuose, kodėl jį turėtų pykinti kurio nors vieno veidrodžio atspindys? Visi kūnai – tarsi veidrodžiai. Ir visuose šiuose veidrodžiuose jūs atsispindite. Todėl su savo atspindžiu turite kalbėti meiliai.

Nėra Dievo, aukštesnio už Meilę. Kai širdis pilna Meilės, iš tos širdies kils tik meilūs žodžiai. Iš tos širdies kils tik mylintys žvilgsniai. Tik mylėdami klausysitės su Meile. Iš tos Meilės kils tik Meilės mintys. Iš tos Meilės kils tik kupini Meilės poelgiai. Kadangi nesuprantate, kaip širdį pripildyti Meilės, jūs ją pripildote daugybe kitų savybių ir prarandate žmoniškumą.

Meilė ir pasiaukojimas

Norinčiam pelnyti Dievo malonę tiktų toks palyginimas. Jūs labai vargote, užsidirbote pinigų ir pasidėjote tuos pinigus į banką. Tie pinigai yra jūsų, ir padėjote juos į banką tam, kad jie būtų saugūs. Banko valdytojas nustatė tam tikras taisykles. Jūs manote: „Tuos pinigus aš pasidėjau, tai jie yra mano, ar ne?“ Bet jūs neturite teisės tiesiog paprašyti: „Pone, atiduokite man mano pinigus“. Ką pasakys valdytojas? Jis pasakys: „Pone, atsineškite čekį, pasirašykite jį, ir aš atiduosiu jūsų pinigus“.

Jūsų čekis – tai pasiaukojimas (tyaga). Jūsų meilė – tai parašas. Jei duosite pasirašytą čekį banko valdytojui, jis atiduos jums pinigus. Taigi nuopelnų pinigai – tai tie pinigai, kuriuos pasidėjote pas Dievą. Atneškite pasiaukojimo čekį. Ant šio pasiaukojimo čekio pasirašykite meile ir atiduokite čekį Dievui. Tada Jis atiduos jūsų nuopelnus – pinigus. Tai teisingas būdas atgauti savo „pinigus“. Tai teisingas būdas pelnyti malonę, tai kelias tapti šventam ir išsilaisvinti.

Turite stengtis pasiaukojimu pelnyti meilę. Nors Dievas yra pasiaukojimo įsikūnijimas, o tas turtas yra jūsų, ir yra daug būdų jam pasiekti, tik šis kelias yra teisingas. Jūsų žodžiai turi būti tinkami.

Suvokite Tiesą, kad Dievas yra Vienas. Pinigus galime atsiimti tik tame banke, kuriame juos pasidėjome. Bankai vadinasi skirtingai. Jei eisite į bet kurį banką, ar jis atiduos jums pinigus? Turite nešti čekį į tą banką, į kurį pinigus pasidėjote.

Tik tam Dievo vardui ir pavidalui, kurį kontempliuojate ir kuriuo tikite, kad „Jis yra jūsų vadovas“, ir turite atiduoti čekį. Jei pasidėjote pinigus į Premos banką, pateikite čekį ten. Tas čekis vadinasi pasiaukojimas. Ant jo turite pasirašyti meile. Kuo jūs vardu? Kad ir koks būtų bankas, jūsų vardas yra tas pats – Meilė, Meilė, Meilė. Meilė yra Dievas, gyvenkite Meilėje. Kad ir kaip keistųsi širdis, Meilė neturi keistis. Jos prigimtis turi išlikti pastovi. Tik mylėdami ir aukodamiesi galite užsitarnauti Dievo malonę.

Ką reiškia „turtas“? Turtas – tai ne banknotai. Tai išminties turtas, meilės turtas, dharmos turtas, ramybės turtas. Kaupkite šį turtą. Šie turtai vadinami skirtingai, bet įgyjami tik meile.

Budha nerimavo: „Jau seniai aš užsiimu dvasine praktika. Ką pasiekiau?“ Nesimato tos dvasinės praktikos rezultatų. „Visą laiką praleidau veltui. Jei iš pat pradžių būčiau tai supratęs, koks būčiau laimingas! Aš sutepu tas Dievo duotas savybes.“

Klausą, lytėjimą, formos regėjimą, skonį, uoslę – šiuos gyvybinius principus Jis davė visiems žmonėms – ir turtingiems, ir vargšams. Juos turi kiekvienas. Jei šiuos penkis aspektus naudosite tinkamai, su meile, Dievas jums pasireikš. Pasaulietiškas gyvenimas mus nuveda skirtingais keliais, mes pasukame klystkeliais ir imame netinkamai naudotis šiomis brangiomis Dievo dovanomis.

Kaip netinkamai mes kalbame! Kritikuojame kitus, įžeidinėjame juos, dėl savo šiurkščių žodžių verčiame kentėti; mes net užteršiame kitų žmonių širdis. Todėl turite kalbėti meiliai, švelniai ir maloniai. Tada tai bus samyak vak – šventa kalba.

Toliau eina teisingas klausymasis (samyak sravanam). Dievas davė ausis. Kam jos reikalingos? Ar tam, kad klausytume įvairiausių žodžių? Ne, ne! Per ausis turi įeiti tik tai, ką kalba atma. Į garsą turi prasiskverbti atmos atgarsis. Šiomis ausimis turėtume klausytis atmos virpesių. Tam buvo skirtos ausys. Todėl stenkimės garso nesuteršti.

Tikroji realybė yra viduje esančios atmos prigimtis. Atma – ta pati visuose. Nėra jokių skirtumų. Atma jumyse irgi ta pati. Ji iš viso neturi jokių savybių. Atma yra tik atma. Turime pripildyti ją meilės.

Štai stiklinė. Ji tuščia, bet jei pripilsime ją vandens, vanduo joje ir liks. Jei pripilsime sirupo, tai liks sirupas. Jei pripilsime pieno, – liks pienas. Jei pripilsime pasukų, tai liks pasukos. Ko pripilsime į stiklinę, to ji ir bus pilna.

Jūsų širdis – tai stiklinė. Turite pripildyti širdį meilės. Pripildykite ją pasiaukojimo. Pripildykite ją tiesos. Pripildykite ją ramybės. Tada jums nereikės trokšti ramybės. Jūsų ramybė kils iš jūsų. Jūsų meilė kils jūsų viduje. Taigi viskas kyla iš vidaus. Niekas neateina iš išorės. Viskas yra vidinės būties atspindys.

Jūsų vidinė prigimtis visada šventa. Jūs ją užteršiate, pasiduodami pasaulio vilionėms ir pasaulietiškiems jausmams. Taigi tik jūs patys ją užteršiate, o ji yra visada tyra – tyra, pastovi ir nesavanaudiška. Kodėl nebranginate tokios šventos širdies? Kodėl ji niekinama?

Pagrindinė priežastis – trūksta švento požiūrio, tinkamos kalbos ir tinkamo klausymosi. Tik tada, kai 5 elementai ir 5 principai pasikeis, taps šventi, jūs įgysite teisingą požiūrį.

Širdis – pagrindinė visa ko priežastis. Hrid + daya = Hridaya. Širdis visada pilna gailestingumo (daya). Šis gailestingumas – tai meilė. Tik meilė turi tokią daugybę vardų.

Eka Prabhu Ka Aneka Nam

Tik vienas Dievas turi tokią daugybę vardų.

(Hindi bhadžana)

Meilei buvo duotas vardas „Meilė“. Tiesai buvo duotas vardas „Tiesa“. Reikšdami dharmą meile, mes patiriame ramybę. Jūs gyvenate aukodamiesi. Visa tai – vienos atmos pavadinimai. Todėl turite patirti įvairovės vienybę.

Galiausiai, pasiekęs vienybę, Budha patyrė palaimą. Jis atsižadėjo visų pojūčių. Jis suprato, kad visa, ką patiriame šiame pasaulyje pojūčiais, neturi vertės. Jis jautė, kad pojūčiai verčia vergauti. Jis suprato, kad būtent pojūčiai nuvedė žmoniją į pražūtį. Jis mokė, kad būtent pojūčiai sunaikino žmonių šventumą. Jis net išsižadėjo savo žmonos ir sūnaus. Pamažu jis pažino vieningos atmos principą, ir tada patyrė palaimą.

Jo tetos sūnus Ananda stebėjo palaimoje skendintį Budhą. Ananda niekada su Budha nesiskirdavo. Kai Budha pasinėrė į nirvaną, jis pravirko. Tada Budha pasikvietė Anandą arčiau. „Ananda! Tu gimei tam, kad patirtum palaimą. Nukreipk Dievo duotus pojūčius teisinga linkme, tada galėsi ją patirti ir dalytis su kitais“.

Nityanandam, Parama Sukhadam,

Kevalam Jnana Murtim.

Dvanda Tytam, Gagana Sadrishyam,

Tatvamya Sya Dhi Lakshyam,

Ekam, Nityam, Vimalam Achalam,

Sarva Dhi Sakshi Bhutam.

Amžinoji palaima, aukščiausiasis džiaugsmas,

Išminties įsikūnijimas,

Nedualus, platesnis už dangų,

Galutinis tikslas,

Amžinasis Vienis,

Tyras, pastovus, amžinas Liudytojas.

(Sanskritiškos eilės)

Jūs iš visų jėgų stengiatės patirti tokią palaimą pojūčiais. Bet jūs patiriate tokį patį džiaugsmą, kaip ir šunys, lapės, beždžionės. Tai kodėl tada gimėte žmogumi? Būtų buvę gerai gimti beždžione, ar ne? Beždžionės irgi patiria visa tai, ką patiriate jūs. Bet jūs – ne beždžionė! Jūs – „žmonija“. Jūs turite būti kupini gerumo (žodžių žaismas angl.: „You are not monkey! You are „mankind“. You have to be the one with kindness“), pilni meilės. Jūs gimėte ne tam, kad džiaugtumėtės laime, kuri akimirksniu sudūžta.

Kiekviena gyvybės forma gimusi šaukia: „Aš vėl gimiau šiame pasaulyje! Aš atsiskiriu nuo atmos!“ Ji ateina verkdama. Jei žmogus ir miršta verkdamas, tai ar verta būti žmogumi? Kokia nauda iš žmogaus gyvenimo?

Turite suprasti gyvenimo tikslą. Gimiau verkdamas. Gyvenu verkdamas. Galiausiai mirdamas irgi verkiu. Ką šitaip galima pasiekti? Ne, ne! Žmogus, kuris gimė verkdamas, mirti turi juokdamasis. Todėl turite pasirinkti teisingą kelią.

Kada galėsite mirti juokdamiesi? Tik tada, kai pojūčiais naudositės tinkamai, paliksite gyvenimą šypsodamiesi. Kas yra mirtis? Tai tik drabužio pakeitimas. „Mirtis – gyvenimo drabužis“.

Žmogaus gyvenimas – tarsi drabužis. Gyvendami tą drabužį turite vilkėti. Tačiau kai paliksite šį kūną, apsirengsite kitu drabužiu. Todėl mirtis nereiškia „numirti“. Tai yra Nirvana. Kiekvienas žmogus nori ir trokšta išsilaisvinti. Bet kiek daug tų pastangų reikia, kad išsilaisvintume! [...]

Dievas mums leidžia tiek patirti. Jis apdovanoja mus tokia gausybe skirtingų rezultatų. Jis siunčia tiek daug meilės. Bet nelaimingieji nepajėgia jos paimti.

Dievas pilnas užuojautos. Jis – Meilės įsikūnijimas, gailestingumo vandenynas. Jei Jis toks, kodėl jūs prarandate Dievo dovanas? Jūs pilni pasaulietiškų jausmų ir rūpesčių. Kai panorėsite pasiekti šventumą, tą dieną jūsų nešventumas turės atsitraukti.

Į tuščią galvą galima bet ką įdėti.

Jei galva ko nors kupina, kaip ją ištuštinti?

Jei galva pilna, ar galima ją pripildyti dvasinio džiaugsmo?

(Telugiškas eilėraštis)

Jūsų galva pilna tai vienų dalykų, tai kitų. Tai kaip jūs galite joje išlaikyti Dievo dovaną – meilės saldumą? Viską išpilkite! Atsisakykite visko! Pripildykite savo galvą meilės! Šio pasiaukojimo joga – tokia didinga. Joga, joga, joga – jūs sakote: „Mes darome jogą“. Kokią jogą jūs darote? Beprasmę jogą. Jūs einate tokiais keliais, kurie atneša netinkamus rezultatus.

Yoga Chittavritti Nirodha

Joga reiškia sunaikinti proto polinkius.

Valdyti proto polinkius yra tikroji joga. Jei to nedarote, bet atliekate fizinę (hatha) jogą, tai didelė roga (liga). Turite pripildyti savo proto prigimtį meilės. Kai protas apsivalys, žmogus taps tyras.

Yad Bhavam Tad Bhavati

Koks jausmas, tuo ir tampama.

Todėl tegu jūsų jausmai būna šventi. Tada gausite tik šventus dalykus. Kokios reikia dvasinės praktikos, kad širdis taptų tyra? Tai – ne meditacija, ne džapa, ne joga. Kokia iš jų nauda? Jei atsisėdę užsikemšate nosį – tai jau čia joga? Nosimi reikia „įkvėpti“ gerus jausmus. Tik tai yra jūsų prana (gyvybės vibracija). Praną reikia nukreipti teisinga linkme. Nekvėpuokite anglies dvideginiu, įkvėpkite deguonies. Deguonis palaiko jūsų plaučius ir jūsų gyvybę. Tačiau jūs neįstengiate įkvėpti deguonies. „Deguonis“ sklinda iš jūsų širdies, „anglies dvideginis“ – iš jūsų galvos. Visos beprotiškos mintys kyla galvoje. Visi šie proto kūriniai – tai nuodingi „vėjai“. Sustabdykite šiuos „vėjus“ ir tegu iš širdies kyla nektaro dvelksmas.

Neįmanoma išmatuoti bendravimo su Dievu, Dievo daršano, Dievo prisilietimo vertės. Jūs matote žmones, tačiau kas yra šie žmonės? Jie visi – Dievo įsikūnijimai! Turite taip manyti ir jausti. Tik tada jūsų matymas taps tyras. Viskas, kas matoma, yra šventa. Viskas yra Dievas. Bet netgi regėdami pasaulį, jūs sakote: „Aš nematau Dievo“. Dievas neturi kokio nors ypatingo pavidalo ir negyvena kokioje nors ypatingoje vietoje. Visi pavidalai yra Jo. Visi vardai yra Jo. Dievas, Liudytojas, yra visuose pavidaluose. Tik kai šitai suprasite, pasuksite teisingu keliu.

Jūs imate Ravio Varnos nutapytus Višnaus ar Krišnos paveikslus – ar Dievas ateis ir turės būtent šiuos pavidalus? Tai tik paveikslai. Dievas iš viso neturi formos. Išvara yra visų pavidalų įsikūnijimas. Ishvara Sarva Bhutanam (Dievas yra visose gyvose būtybėse). Isavasyam Idam Sarvam (Dievas persmelkia viską). Sarvam Kalavidam Brahma (Viskas yra Dievas).

Kur tik žvelgiate, matote tik Dievą.

Pajuskite, kad jūsų sūnus yra Dievas.

Pajuskite, kad jūsų motina yra Dievas.

Pajuskite, kad jūsų tėvas yra Dievas.

Pajuskite, kad jūsų žmona yra Dievas –

Tai geriausias kelias.

Kai užkabinate žmonai mangala sutrą (vestuvinį vėrinį), sakote, jog ji – jūsų žmona. Bet kas ji buvo prieš tai? Apie kitą moterį jūs sakote: „Ji – mano motina“. Pagimdžiusi jus, ji tapo jūsų motina. O kas ji buvo prieš tai? Šie ryšiai – tai tik praplaukiantys debesys.

Praplaukiantys debesys atplaukia ir nuplaukia.

O moralė atsiranda ir stiprėja.

Valdydami pojūčius, galime pasiekti viską. Tuo remdamasis, Patandžalis skelbė:

Yoga Chittavritti Nirodha

Joga – tai proto sunaikinimas.

Šiandien žmogus tapo toks silpnas. Žmogus, kuris iš tiesų yra dieviškas, tapo toks menkas. Dėl kiekvieno menkniekio pyksta, dėl kiekvienos smulkmenos liūdi. Argi turėdami tiek silpnybių, galite patirti Dievo prigimtį? Viską priimkite ramiai. [...]

Pareiga yra Dievas, darbas – tai garbinimas. Turite manyti, kad net jūsų darbas yra Dievas. Ir savo pareigas laikykite Dievu. Tik taip mąstykite. Neskirstykite taip: tai – mano namų ruoša, tai – darbas kontoroje, o čia – darbas mokykloje. Šitaip nemanykite. Jūs čia gyvenate, todėl tai jūsų namai, ten dirbate, todėl ten jūsų kontora. Kitur jūs mokotės, todėl tai mokykla. Šie pastatai buvo pastatyti šiam tikslui. Tačiau yra Vienas, kuris niekada neateina ir neišeina.

Meilės įsikūnijimai!

Svarbiausia, kad jūs suprastumėte šį paprastą kelią. Yra 3 dalykai, kuriuos žmogus turi suvokti: pirmasis ateina ir praeina, antrasis ateina ir nebeišeina, trečiasis nei ateina, nei išeina.

Neišmanymas (pirmasis) ateina ir praeina. Išmintis (antroji) ateina ir lieka. Trečiasis, kuris neateina ir neišeina, – tai tikrojo Aš pažinimas. Jis visada pastovus, visada amžinas. Tai yra tas, kas nekinta. Tikrojo Aš pažinimas – kaip nektaras. Jei jo nepažįstate, kokia nauda iš pasaulietiškų žinių, kad ir kiek jų būtumėte įgiję?

Knygos, knygos. Skaitote, skaitote, skaitote ir skaitote, o paskui metate jas šalin! Iš kur atsiranda tai, kas parašyta knygose? Visa tai ateina iš žmogaus proto. Visa tai, kas kilo galvoje, jūs vėl susikemšate į galvą!

Tačiau tikrojo Aš nepažinsite nei iš knygų, nei iš galvos. Jis – iš širdies. Todėl pirmiausia ir svarbiausia – stenkitės valdyti proto prigimtį. Tas protas – beprotiškas. Beprotiškas! Tai tikras minčių spiečius. Tos mintys ir užteršia protą. Pašventinkite protą. Trokškite to, ko reikia trokšti. Kai išalkstate, turėtumėte norėti tik maisto. Pavalgykite, ir jūsų alkis bus numalšintas.

Tačiau žmogus nori išsilaisvinti. Kas gi yra tas išsilaisvinimas? Tai nėra koks nors specialiai pastatytas kaimas su oro kondicionieriais. Ne, ne! Mukti (išsilaisvinimas) – reiškia tapti mukta (išsilaisvinusiuoju, pasiekusiuoju). Kai išalkę pavalgote, išsivaduojate nuo alkio. Bet tai pasaulietiški išsilaisvinimai. Kai susergate liga, ji išgydoma vaistais. Tai išsilaisvinimas iš ligos, sveikatos grąžinimas.

Turi išsilaisvinti protas. Padaryti pastovų tą, kuris dabar neramus, – tai mukti. Tai proto išsilaisvinimas. Tačiau tai – pasaulietiški išsilaisvinimai. Kas yra tikrasis mukti? Tai, kas neateina ir nepraeina, – tikrojo Aš prigimties pažinimas – tik tai yra tikrasis išsilaisvinimas. Atma visuose yra Viena.

Eka Atma Sarva Bhuta Antaratma

Tik viena atma gyvena visuose.

(Sanskrito posakis)

Budha ėmėsi daugybės dvasinių praktikų, kad tokį jausmą patirtų. Jis vadino jį išsilaisvinimu. Kas yra išsilaisvinimas? Jis reiškia, kad žmogus turi išsiugdyti tris esmines savybes. Jas turėti – tai tikrasis išsilaisvinimas. Pirmiausia ir svarbiausia – dora visuomenėje, toliau – nuodėmės baimė, ir galiausiai – meilė Dievui. Jos yra tikrasis išsivadavimas.

Reikia bijoti nuodėmės ir džiaugtis, kai matote meilę. Reikia pajusti bendrumą su žmonėmis visuomenėje. Tai – tikrasis išsilaisvinimas. Nuodėmės neprisileiskime nė iš tolo. Dievo artumas (sannidhi) – štai tikrasis turtas (pennidhi).

Bet paikas žmogus nesupranta Dievo teisingai. Žmonės taip mano: „Jei medituosiu, Dievas man pasireikš“. Meditacijoje nieko nėra. Mūsų gyvenimas, gyvenimo būdas – štai tikroji meditacija. Jūs einate savo keliu. Jei nežiūrite į kelią, pakliūsite į avariją. Vairuotojui bus gera važiuoti tik tada, kai jis važiuos geru keliu. Kitaip gali įvykti avarija. Kiekvienam mažam dalykėliui reikia koncentracijos. Bet jei yra koncentracija, ar ji būtinai virsta meditacija? Ne, ne! Tai – tik koncentracija, bet ne tikra meditacija. Reikia pakilti virš koncentracijos, tik tada meditacija bus tikra. Vadinasi, protas ir jausmai turi tapti pastovūs. Reikia stengtis, kad jokių minčių nebūtų apskritai. Tik tai bus tikroji meditacija.

Gopės ėjo tik tokiu keliu. Vienakryptis susikaupimas Krišnai buvo jų vienintelis kelias. Į tą kaimą atitekėjo jaunamartė. Ji norėjo nueiti į Jašodos namus prisidegti lempelės.

„Jašodos namuose gimė Krišna. Jei aš prisidegsiu lempelę Krišnos namuose, tai ir mano namai taps Krišnos šeimos dalimi. Tas šventumas prasiskverbs ir į mane“. Taip manydama ji nuėjo ugnies. Lempelė įsidegė, o ji toje šviesoje regėjo Krišną, ir visai pamiršo savo ranką. Visa moters ranka užsiliepsnojo. Taigi gopė stovėjo nieko nesuvokdama, o jos ranka degė liepsnoje. Pajutusi degėsių kvapą, atbėgo Jašoda. „Kas gi čia? Tavo ranka dega! Ko gi tu nesitrauki?“ Taip sakydama, Jašoda ištraukė gopės ranką iš ugnies ir liepė eiti namo. Išėjusi laukan, Jašoda likusių gopių paklausė: „Kas gi čia pasidarė? Ar ji neteko proto? Jos ranka užsidegė, o ji nė nepajuto! Argi tu nieko nejautei, Saguna?“ Gopė atsakė: „Mama! Toje šviesoje regėjau Krišną. Argi galėjau Jį palikti ir išeiti?“ Tada piemenaitės pradėjo dainuoti:

Saguna sakė, kad Jį matė!

Mūsų Saguna Jį regėjo, ji taip sakė!

Ji sakė, kad regėjo Gopalą Nandos namuose!

Jis buvo matomas šviesoje, sakė ji!

Mūsų Saguna Jį matė, ji taip sakė!

Jį matė Saguna; ji sakė, jog matė Jį Nandos namuose. Kur Jį matė? Šviesoje. Ką tai reiškia? Susikoncentravus Dievą galima pamatyti visur!

Taigi mūsų savybės turi būti šventos, mūsų veiksmai turi būti šventi ir mūsų kalba turi būti šventa. Kai žmogus taip gyvena, jis transformuojasi į Dievą. Nėra reikalo ieškoti Dievo, Dievas pats ateis jūsų ieškoti. [...]

Dievas ieško gerų žmonių. Tas, kuris nusipelno Dievo meilės, yra geras žmogus. Tik geras žmogus yra Dieviškas žmogus (angl. That good man only is a God man). Jei jis nėra geras žmogus, tai jis blogas. Nebūkite blogu žmogumi. Tapkite geru žmogumi. Turite būti Dievišku žmogumi. Tik tada iš tiesų tampate šventi, turėdami šį žmogaus pavidalą.

Meilės įsikūnijimai!

Meilė, kuri yra visuose, yra šventa. Bet jūs ją užteršiate savo iliuzijomis. Tada žmogaus vertė mažėja. Pateiksiu jums nedidelį pavyzdį, kuriuo ir užbaigsiu.

Jūs turite aukso grandinę. Ji yra gryno aukso, todėl skaisčiai švyti. Jos vertė priklauso nuo aukso kiekio. Jei į auksą primaišyta vario, auksas jau nebe toks grynas, ir jo vertė sumažėja. Jei įmaišote dar ir sidabro, žalvario, tai ji švyti dar mažiau, o jos vertė dar mažesnė.

Taip ir žmogus – jis grynas auksas. Jei į tą auksą įmaišoma troškimų vario, „auksinio žmogaus“ švytėjimas nublanksta. Žmogaus gyvenimo vertė taip pat mąžta. O jei jis dar primaišo ir žalvario, aukso vertės apskritai nebelieka. Išnyksta ir švytėjimas. Kodėl žmogus šiandien praranda savo vertę? Jis primaišo visokių nereikalingų dalykų. Todėl žmogaus vertė išnyksta.

Tikrosios vertybės žmogui turėtų būti tiesa, dharma ir ramybė. Kai šias vertybes įgysite, imsite šviesti. Kad ir kur eitumėte, jus visur gerbs. Jus gerbs kiekvienas.

Meilės įsikūnijimai!

Neterškite savo švento proto. Žmogaus gyvenimą gavote kaip daugybės gyvenimų rezultatą. Tas gyvenimas labai vertingas. O kada jis tampa vertingas? Jis vertingas tik tada, kai puoselėjamos žmogiškosios vertybės. Būtent to mokė Budha. Bet šito nesilaiko net tikri budistai. Sakydami „Nirvana, nirvana, nirvana“, jie mano, kad siekia mokšos. Tai – ne mokša. Reikia sunaikinti savo nuodėmingą prigimtį. Išskaistinkite širdį. Puoselėkite dorą. Bijokite nuodėmės ir mylėkite Dievą.

Meilė Dievui,

Nuodėmės baimė,

Dora.

Šie trys dalykai – tai išsilaisvinimas. Turime pelnyti Dievo meilę. Žmogus turi bijoti nuodėmės. Gyvūnai šito nesupranta. Jie nežino, kas yra nuodėmė, o žmogus žino, todėl turi jos bijoti. Taigi nuodėmės baimė, Dievo meilė, moralė visuomenėje – tai išsilaisvinimas. Pasukę teisingu keliu, pirmiausia stenkimės suvaldyti pojūčius. Tai atsimindami, turime ir toliau vis didinti savo dvasios užtaisą.

Nuolatos turime pabūti satsange (su išmintingais ir pamaldžiais žmonėmis). Jau pats bendravimas su dorais žmonėmis „įkraus“ mus (įkvėps ir suteiks energijos). Taigi nuolat dvasiškai „pasikraudami“, jūs tobulėsite ir tapsite tikrais žmonėmis.