Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Tegu dvasingumas bus svarbiausias tikslas

Tarptautinės Sevos konferencijos uždarymas

2002 m. liepos 23 d.

Prašanti Nilajamas

Žmogus neturi ramybės,

Net ir įgijęs didžiausius turtus.

Žmonės pamiršta žmoniškumą.

Tai Tiesa, kurią atskleidžia Sai.

Tai, ko žmogus šiandien turėtų siekti, yra ne laimė. Ir ne kančia. Ir laimė, ir kančia yra laikini. Žmogaus pareiga – suvokti laimės ir kančios vienybės dieviškumą. Ir po didžiausio laimės pakylėjimo jūs vėl patirsite skausmą. Lygiai taip, jei esate skausmo prislėgti, netrukus jums pamos laimė. Nuo seniausių laikų didieji rišiai stengėsi pakilti aukščiau už laimę ir kančią. Jie suvokė, kad tik per sunkumus pasireiškia dieviškoji žmogaus prigimtis. Kančia labiau padeda žmogui nei laimė. „Laimė nekyla iš laimės“ (Na Sukhat Labhate Sukham). Laimė kyla tik iš kančios. Pagrindinis žmogaus laimės šaltinis yra kančia. Taip, kaip džiaugiamės laime, turime sveikinti ir skausmą.

Ne tik Indijos, bet ir visų pasaulio šalių vaikai ir jaunimas turės suvaidinti svarbų vaidmenį. Pinigų yra daug daugiau, nei daiktų, kuriuos galima už juos nupirkti. Bet jei turime tikrąjį turtą, galime pasiekti ir bet ką materialaus. Šiandien žmogus veltui leidžia savo laiką, siekdamas vien materialių turtų. Svarbiausias turtas, kurį žmogus turi įgyti, yra meilė. Jei šį turtą turi, galima įgyti visa kita. Pastarąsias tris dienas delegatai – jaunimas, vidutinio amžiaus žmonės, ir pagyvenę, – šioje konferencijoje aptarė įvairius klausimus. Koks šių diskusijų rezultatas? Kad ir kokius šventraščius žmogus studijuotų, kad ir kokias dvasines praktikas atliktų, viskas yra veltui, jei žmogus nebrandina savo širdyje meilės. Tai, ką žmogus šiandien turi pažinti ir suvokti, yra meilės principas. Štai – tikrasis atsidavimas. Šiandienos pasaulyje visi – tėvai, vaikai ir net žmona, – vaikosi materialių turtų. Retas kuris trokšta pastovios, nesavanaudiškos ir dieviškos meilės. Dievo meilės negalima įgyti už turtus, nei išsimokslinus, nei įvairiomis dvasinėmis praktikomis. Tik aukodamas tyrą, besąlygišką ir nesavanaudišką meilę pačios meilės vardan, žmogus gali pasiekti Dievą. Žmonės šiandien patiria tiek daug sunkumų, nes nesuvokia esminės šios tyros meilės prigimties. Jie domisi tik pasaulietišku ir fizišku meilės aspektu. Niekaip kitaip negalima pasiekti Dievo, tik per meilę. Jei Dievas pasiekiamas, pasiekiama viskas. Jei Dievas nepasiekiamas, visa kita yra beprasmiška. Bet žmogus nė kiek nesistengia suvokti šios tiesos. Žmonės, manydami, kad materialūs turtai yra svarbiausi, stengiasi visokiais būdais jų įgyti.

Meilės įsikūnijimai!

Stenkitės išmokti mylėti, stenkitės pasiekti meilę. Meilė –jūsų tikrasis turtas. Suvokite šią tiesą. Nėra kitos savybės, didingesnės ir vertingesnės už meilę. Jei tokia savybė ir egzistuotų, ji nebus svarbi gyvenimo tikslui pasiekti. Todėl stenkitės pažinti meilę, pasireiškiančią kiekviename žmoguje. Tik tada suvoksite savo tikrąją prigimtį. Visi indų Vedantos tekstai skatina pažinti savo tikrąją prigimtį. Jūs nesate kūnas. Jūs nesate protas. Jūs nesate intelektas. Privalote pasiekti tą, iš kur visa tai kilo. Sakykime, jūs norite lydyto sviesto (ghi). Iš ko jis gaunamas? Iš pieno. Pienas surauginamas, nuo jo atsiskiria sviestas, tada jis išlydomas. Taigi jei randate patį šaltinį – pieną, galite būti laimingi.

Meilės įsikūnijimai!

Jūs nesate kūnas, protas, intelektas, pojūčiai ar antahkarana, – jūs iš tiesų esate visų jų šaltinis. Todėl neturėtumėte švaistyti savo laiko, siekdami visokių rūšių materialaus turto.

Satjos Sai organizacijos nariai atlieka įvairias dvasines praktikas. Bet ar jos tikros, ar iliuzinės? Ne, tai nėra tikros dvasinės praktikos. Jos tik atrodo tikros kurį laiką, o vėliau jų atsisakoma. Jūs imatės kartoti Dievo vardą (japa) kurį laiką, o paskui nustojate ir pradedate medituoti. Net ir meditacija reikalinga tol, kol pasiekiate meditacijos tikslą. Kai tikslas pasiektas, ji nebetenka prasmės. Taigi visos dvasinės praktikos, kurių jūs imatės, yra laikinos. Mūsų tikslas ir pastangos neturėtų būti šitoks - siekti laikinų rezultatų laikinomis dvasinėmis praktikomis. Mes turime stengtis pasiekti tai, kas amžina, tikra, pastovu, tyra ir kas teikia ilgalaikį džiaugsmą. Visada, visais laikais ir visur mes turime nuolatos kontempliuoti Dievą (Sarvada Sarva Kaleshu Sarvatra Hari Chintanam). Tai turėtų tapti mūsų gyvenimo pagrindu, tokiu pat natūraliu, kaip kvėpavimas. Tai yra „Soham tattva“. Ši nuolatinė Soham kontempliacija yra tikroji dvasinė praktika. Iš kur kyla šis „Soham“? Jis kilo iš klausimo „Koham?“ (Kas aš esu?). Atsakymas yra „Aš esu Jis“ (Soham). Tik tada, kai suvoksite šią amžinąją tiesą, jūsų dvasinė praktika bus vaisinga.

Šiandien mes statome savo gyvenimo rūmą ant vandens burbulo, nežinodami, kurią akimirką jis gali sprogti. Žmogaus prigimtis turi būti grindžiama amžina tiesa, o ne tokiu nepatikimu dalyku, kaip vandens burbulas. Šiandien žmogaus gyvenimas tampa vis labiau neužtikrintas. Apie tai rašė ir Adi Šankara viename iš savo garsiosios „Bhadžagovindam“ posmų: „O, žmogau! Nesididžiuok turtais, šeima, draugais ir jaunyste. Laikas akimirksniu viską sunaikins“. (Ma Kuru Dhana Jana Yauvana Garvam, Harathi Nimesat Kala Sarvam).

Nieko nėra amžino šiame pasaulyje. Tai kodėl mes turėtume pasikliauti tokiais trumpalaikiais dalykais? Amžina tik atma. Ji taip pat vadinama Brahmam. Brahmanas – tai Dievas. Ši Brahma Tatva taip pat vadinama Brihat. Atma tatva, kilusi iš šio Brihat, yra tikrasis Aš (Aham). Jis yra realus ir amžinas. Todėl turime stengtis suvokti šį tikrą ir amžiną Aš (Aham tattva). Šie trys terminai atrodo skirtingi, bet iš tikro visų trijų vidinė prasmė yra viena ir ta pati. Šis tyras ir nesuteptas dieviškasis pradas (Brahma tattva) visąlaik yra mumyse – budraujant, sapnuojant ar giliai miegant. Tas Brahmanas – tai Dievas žmogaus pavidalu. Ir Jis yra jumyse tiesiog dabar. Iš tiesų jūs patys esate tas dieviškasis pradas (Brahma tattva), ir niekas kitas. Todėl beprasmiška ieškoti Dievo kokioje nors tolimoje vietoje. Dievas yra jumyse, su jumis, virš jūsų, po jumis ir visur. Kodėl šio visur esančio Dievo turėtumėte ieškoti kur nors kitur?

Žmogus šiandien veltui švaisto savo brangų gyvenimą, stengdamasis patenkinti fizinius, pasaulietiškus, netikrus troškimus. Žmogaus gyvenimas šiandien yra kupinas savanaudiškumo ir savanaudiškų interesų. Jie griauna žmogaus prigimtį. Kai kurie žmonės klausia: „Kaip mes galime gyventi šiame pasaulyje be savanaudiškų interesų?“ Bet leiskite jums priminti – tai nėra teisingas būdas gyventi tikslingą gyvenimą. Jūs apsigaunate manydami, kad padedate ir tarnaujate visuomenei. Ne, iš tikrųjų dėl savo savanaudiškų interesų jūs tik kenkiate visuomenei. Anądien sakiau, kad dvasingumas turėtų būti pirmoje vietoje, paskui – visuomenė, o tada – individas. Šių trijų vienybė yra SAI. Todėl žmonės svarbiausiu tikslu turėtų laikyti dvasingumą. Tik siekdami šio tikslo, jūs priartėsite prie visuomenės. Kai pasiekiate visuomenės tikslą, tada reikėtų pradėti klausti: „Kas aš esu?“ Tik supratę, kas esate, galėsite suprasti visuomenę. Kai suprasite visuomenę, galėsite suvokti Dievą visuomenės pavidalu. Pirmiausia stenkitės suprasti savo tikrąją prigimtį.

Meilės įsikūnijimai!

Jūs nepajėgiate tinkamai suprasti dvasingumo. Be abejo, pirmiausia jums reikia maisto kūnui. Bet turite būti tikri, kad maistas, kurį valgote, padės jums dvasiškai tobulėti. Tie, kurie trokšta pasiekti Dievą, neturėtų net prisiliesti prie to, kas netyra. Visada privalote valgyti tyrą satvinį maistą – daržoves, žalius lapus ir kt. Niekada nevalgykite tokio netyro maisto, kaip kiaušiniai, mėsa ir pan. Taip pat visiškai venkite intoksikantų – gėrimų ir narkotikų. Jei juos vartosite, visi jūsų pojūčiai bus paralyžiuoti. Alkoholis nė kiek nepadeda dvasinei praktikai. Ekstazės būseną dvasinėje praktikoje reikia pasiekti natūraliu būdu, o ne dirbtinai – narkotikais ar alkoholiu. Visa, kas susiję su Dievu, ateina natūraliu būdu. Būtent tai išminčius Narada ir pabrėžė skelbdamas: „Pasiek visišką pilnatvę, ekstazę“ (Tripto Bhavati, Matto Bhavati). Turime apsvaigti Dievu natūraliai, o ne pasinerti į alkoholio ir narkotikų dirbtinai sukeltą svaigulį. Nuo mėsos ir svaigalų žmogaus prigimtis virsta demoniška. Kai kurių rūšių maiste ir vaistuose yra svaiginamųjų medžiagų. Tokių dalykų turime vengti. Net jei tai ir vaistai, nereikėtų jų vartoti. Jokiu būdu neturėtume vartoti tokio svaiginančio maisto ir vaistų.

Meilės įsikūnijimai!

Jūs atliekate dvasinę praktiką. Kai kurie žmonės vartoja pieną ir varškę, manydami, kad tai satvinis maistas. Iš tiesų jis ne visai satvinis. Net ir šiuose maisto produktuose yra svaiginamųjų medžiagų. Todėl jų reikėtų vartoti ribotą kiekį. Visas maistas, kurį valgome, turi atitikti laiką, tam tikrus standartus ir ribas. Kai esame alkani, nereikėtų prisivalgyti sočiai. Turime sustoti, kai dar norisi valgyti. Jei sočiai prisivalgome, apima tingulys ir mieguistumas (tamoguna). Tamogunos niekada neturėtume įsileisti. Jūs visi užsiimate dvasine praktika. Tačiau, sąmoningai ar ne, joje atsiranda klaidų. Jūs sėdate medituoti. Manote, kad susikaupimas jau ir yra meditacija. Ne, koncentracija dar nėra meditacija. Kasdieniame gyvenime mes daug ką darome susikaupę. Bet tai ne meditacija. Kai kurie žmonės mano, kad meditacija – tai stabiliai sėdėti ir kad tas sėdėjimas – didis dalykas. Tai netiesa. Per meditaciją mūsų kūnas gali judėti, o protas – klaidžioti. Bet būtent iš šio klaidžiojančio proto mes turime išugdyti nesvyruojantį, pastovų protą. Tai – tikroji meditacija (dhyana). Turime puoselėti tvirtą įsitikinimą, kad esame ne laikinas kūnas, o tikra ir amžina atma tattva. Tik tada, kai medituodami pasiekiate šią pakopą, ji tampa tikra meditacija. Nepradėkite savo dvasinės praktikos su jausmu, kad Dievas yra kažkur toli ir kad jūs norite įtvirtinti Jį savo širdies šventykloje. Pirmiausia būkite tvirtai įsitikinę, kad Dievas slypi jumyse. Turite suvokti savo pačių dievišką prigimtį. Ir ne tik tai. Ir kiti turi suvokti, kad jūs esate dieviški. Šiandien visos mūsų dvasinės praktikos yra kaip kardai, naudojami teatro scenoje. Jie tinka tik vaidinti, o ne gyventi tikrą gyvenimą. Pamažu turime išsivaduoti iš iliuzijos. Meditacija būna kelių rūšių – sankalpa dhyana, sthira dhyana, citta dhyana ir kt.

Meilės įsikūnijimai!

Sąmoningai ar ne, jūs darote dvasinę praktiką, pagrįstą tuo, ką manote esant teisinga. Jei norite sužinoti, kas yra meditacija tikrąja prasme, pasiklauskite Manęs. Aš jums paaiškinsiu. Iš tikrųjų jums nereikia daryti jokios dvasinės praktikos. Darykite tai, ką Aš sakau, – ir akimirksniu gausite rezultatą. Dievas iš Savo malonės pasirodys jums akimirksniu. Jo neįmanoma pasiekti griežtomis praktikomis. Kiekvienas atlieka dvasinę praktiką, prisirišdamas prie tam tikrų Dievo pavidalų. Taip jis stengiasi įtvirtinti savojo pavidalo šlovę. Tai neteisinga. Jūs turėtumėte pamiršti pavidalą, o jūsų sąmonė turėtų ištirpti Dieve. Kokia nauda medituoti, visą laiką koncentruojantis į savo „nuosavą“ pavidalą? Kai kas nors pasiteirauja, ką jūs veikiate, jūs atsakote, kad medituojate. Iš kur jūs žinote, kad medituojate? Juk medituojant kūno suvokimas iš viso išnyksta. Vadinasi, jūsų meditacija nėra tikra. Iš tikro medituojate tik tada, kai pamirštate savąjį Aš. Jūsų sąmonė pasidaro tyra ir jūs įtvirtinate savo amžinąją atma tatvą. Jei šito nepasiekiate, meditacija tėra laiko švaistymas ir gryna apgaulė.

Meilės įsikūnijimai!

Puoselėkite tyrą ir šventą meilę. Jūs vaikotės vyresniųjų, Dievo ieškotojų ir guru, ir stengiatės tapti jų pasekėjais. Tai nėra guru principas (gurutva). Susikaupkite į tą vieną dieviškumo jausmą, kuris jau yra jūsų širdyje. Nekaitaliokite savo nusistatymo. Tegu jis būna įtvirtintas kaip jūsų tikslas. Budha laikėsi to paties principo. Iš pradžių Budha ieškojo Dievo išorėje. Jis klajojo po įvairias vietas. Bet jo pastangos buvo nevaisingos. Pusbrolis Ananda, pamatęs jo nesėkmę, paklausė, kodėl jis visur klajoja. Tada staiga Budha suprato, kad jis visą laiką klausė savo proto balso (manasika tattva), kuris yra nepastovus ir laikinas. Todėl jis nusprendė nebesekti protu. Jis tuojau pat pradėjo kontempliuoti Dievą visa širdimi ir pasiekė nirvaną (išsilaisvinimą iš vergijos). Iš šio pavyzdžio yra aišku, kad nereikia pasikliauti protu, kuris audžia fantazijas. Užmirškite protą, įtvirtinkite Dievą savo širdyje ir galiausiai su Juo susiliekite. Tai tikroji nirvana.

Kokia žmogaus kūno prigimtis? Jis sudarytas iš penkių elementų. Jis nerealus, neamžinas ir išnykstantis. Jei jūs medituojate prisirišę prie kūno, ar meditacija gali būti vaisinga? Kaip ji gali padėti pasiekti tikslą? Todėl privalote pamiršti savo kūno „iliuziją“ (deha bhranti). Prisiriškite prie atmos (atmabhimana) ir susiliekite su Dievu. Tai – tikroji meditacija. Tai tikrasis atsižadėjimas, pasiaukojimas (tyaga). Tai tikroji joga. Tai tikrasis malonumas (bhoga). Šis malonumas – tai palaima (ananda). Visą laiką laikykitės principo Satyam Bruyat, Priyam Bruyat, Na Bruyat Satyamapriyam – tai reiškia, visada sakykite tiesą, sakykite ją maloniai ir niekada nesakykite nemalonios tiesos. Tik tada galėsite pasiekti nirvaną. Kai kurie žmonės siekia išsilaisvinimo. Išsilaisvinimo negalima pasiekti laikinomis dvasinėmis praktikomis. Jį galima pasiekti, nuolat kontempliuojant Dievą, visiškai užmiršus protą. Tai tikroji nirvana. Jei visur, kur tik žiūrite, matote tiktai protą, kaip jūs galite pasiekti nirvaną? Tik tas, kuris pamiršta protą, gali pasiekti nirvaną.

Meilės įsikūnijimai!

Spėju, kad iki šiol jūs niekada nesiėmėte tokios didelės dvasinės praktikos. Nesijaudinkite, pasigilinsime į ją vėliau. Pirmiausia pradėkite kontempliuoti Dievą su tyra meile. Tik tada įgysite dvasinės jėgos. Net Pandavai pradėjo savo dvasinį ieškojimą, pirmiausia teikdami pirmenybę Dievui, - pirma – „Jis“, tada – „mes“, ir galiausiai – „aš“. Dvasinėje literatūroje kiekviena raidė ir kiekvienas žodis turi subtilių prasmių. Turite stengtis suprasti šias subtilias prasmes ir atitinkamai veikti. Tai – tikroji dvasinė praktika. Jums nereikia daryti dvasinės praktikos, kad pasiektumėte efemeriškų ir laikinų dalykų. Stenkitės pasiekti Dievą per meilę. Visą dvasinę praktiką darykite su tyra meile. Tik tada ji duos vaisių.

Meilės įsikūnijimai!

Rytoj – Guru Purnima. Galima skirti daug laiko Guru Purnimos reikšmei ir svarbai aiškinti. Guru šią dieną pasirodo kaip pilnatis (purnima). Jei užmiršite tikrąją guru prigimtį (gurutva), visos jūsų dvasinės praktikos bus bevertės. Šiandien mes visiškai pamirštame tikrąją guru prigimtį. Tai didelė klaida. Saugokite širdyje esminę guru prigimtį ir darykite savo dvasinę praktiką, kas susilietumėte su Dievu. Rytoj pabandysime šiek tiek paaiškinti Guru Purnimos reikšmę.