Protas vadinamas manas, nes jis turi savybę prisiminti ir apmąstyti (manana).

Penkiais jutimo organais – ausimis, oda, akimis, liežuviu ir nosimi – galime suvokti objektus, kurie skleidžia garsą, yra apčiuopiami, turi formą, skonį ir kvapą. Pasaulis patiriamas šiais instrumentais, kurie yra tarpininkai tarp pažįstančiojo ir pažįstamojo. Vidinis gebėjimas suprasti objektus vadinamas protu (manas). Protas pasireiškia per anksčiau minėtus pažinimo organus (jnanendriyas) ir prisiriša prie objektų, kartu įgaudamas to objekto formą. Tai vadinama vritti (funkcija). Protas (manas) yra a-cetana (negyvas arba nesąmoningas) ir todėl jo transformacijos ir manipuliacijos (vikara) irgi yra „nesąmoningos“ (a-cetana). Pvz., medinė lėlė turi tik medžio savybes, o cukrinė – tik cukraus. Nesąmoningas protas (a-cetana manas) negali pažinti Aukščiausiojo intelekto (Cetana), persmelkiančio visą visatą.

Upanishad Vahini, 50 psl.

Protas neturi jokių galių. Vienintelė galia – tai atma shakti, atmos galia. Tiesą sakant, protas neegzistuoja. Proto nėra. Mėnulį apšviečia saulė. Tai, ką matome, yra atspindėta saulės šviesa. Tai, ką laikome protu, yra atspindėta širdyje šviečiančios atmos šviesa. Iš tikrųjų yra tiktai širdis. Ta atspindėta šviesa laikoma protu, bet tai – tik požiūris, tam tikra samprata. Yra tik saulė ir mėnulis. (Atspindėta šviesa nėra trečias dalykas). Kita vertus, proto negalima palyginti su automobiliu. Automobilis turi pavidalą. Protas pavidalo neturi, nes jis pats savaime neegzistuoja. Galima sakyti, kad protas nuaustas iš troškimų. Atma apšviečia širdį, nesvarbu, ar širdis tyra, ar ne. Jei širdis skaisti, o pats stipriausias troškimas yra Dievo troškimas – tai geriausia.

Pokalbiai su Bhagavanu Šri Satja Sai Baba, 64 psl.

Protas iš prigimties neramus kaip žiurkė, kurios prigimtis yra nuolat ką nors graužti, kaip gyvatė, kurios prigimtis yra ką nors gelti. Proto prigimtis – būti užimtam. Net kai jis ramus, lyg povo plunksnose jame matyti mirgėjimas, judėjimas. Kaip ir epušė, kurios lapeliai virpa ir juda net visiškai ramų rytmetį, protas turi nuolat apie kažką galvoti. Taigi teisingas būdas veikti protą būtų nukreipti jį į gerus darbus, geras mintis, Dievo vardo kartojimą ir neleisti jam susitelkti ties kenksmingais dalykais, blogomis mintimis ir darbais. Taip natūralus proto polinkis būti užimtam bus patenkintas ir jis bus apsaugotas nuo pagundų. Kitas svarbus būdas sulaikyti protą nuo žalingos veiklos yra darbas. Žmogus sukurtas sunkiai dirbti, ir jei jis sunkiai dirbs, vienaip ar kitaip tarnaudamas Viešpačiui, protas neturės laiko užsiimti nereikalingomis, atsitiktinėmis mintimis. O jeigu nėra jokio išorinio darbo, tada reikia tęsti dvasinius darbus, tokius kaip meditacija, Vardo kartojimas, gerų knygų skaitymas, pokalbiai su gerais žmonėmis ir t.t.

Pokalbiai su Bhagavanu Šri Satja Sai Baba, 69 psl.

Jei troškimai per meditaciją nukreipiami į susiliejimą su Dievu, protas savaime aprims. Nereikia naudoti jokio metodo, jokios jėgos. Troškimas neturi būti per greitas, per stiprus. Net Dievo troškimas gali būti per daug skubotas, per daug karštligiškas. Išsiruošk anksti, važiuok lėtai, atvyk saugiai. Galima būti ir per daug tingiam. Greitai, o paskui lėtai – taip pat blogai. Tas procesas turi būti tolygus.

Pokalbiai su Bhagavanu Šri Satja Sai Baba, 71 psl.

Protas susijęs su įvairiausia veikla (vritti). Jis visada eina ten, kur jį kreipia instinktai ir impulsai (vasana). Tokia jo prigimtis. Bet ją galima pakeisti.

Pvz., anglių prigimtis yra juodinti viską, su kuo tik jos susimaišo. Bet kai anglis apima ugnis, jos tampa raudonos. Taip ir protas visąlaik klaidžioja tamsos iliuzijoje, bet kai per Viešpaties malonę jis prisipildo išminties (jnana) ugnies, jo prigimtis pasikeičia – tampa satvinė, susijusi su Dievu.

Sandeha Nivarini, 36 psl.

Ir veiklos organai (karmendriya), atliekantys išorinius veiksmus pasaulyje ir gaunantys žinių, ir pažinimo organai (jnanendriya), kurie atskiria viduje gėrį nuo blogio ir paaukoja juos atmai, visa tai atlieka per protą (manas). Jei proto nėra iš viso, šie veiksmai negali būti perduoti. Kai reikia persikelti per patvinusią upę, turime pasikliauti valtimi kaip tarpininku. Kai su gamta (prakriti) susijusios karmendrijos ir džnanendrijos trokšta pasiekti atmą, jos turi priklausyti nuo proto (manas) pagalbos.

Sandeha Nivarini, 37 psl.

Protas yra visagalis. Jis gali matyti be akių, girdėti be ausų, kalbėti be liežuvio ir judėti be kojų. Žmogus bando valdyti protą, bet iš tiesų yra jam pavaldus. Tol, kol yra pavaldus protui, jis negali suprasti tikrosios proto prigimties.

Sanathana Sarahti, 1996 m. gegužė, 116 psl.

Nuolat ir atkakliai dvasiškai praktikuodamas (atlikdamas sadhaną), žmogus gali sustabdyti proto klaidžiojimus, kurių įvairovė ir tuštybė kelia nusivylimą ir kančią. Reikia suvokti, kokį ydingą žaidimą žaidžia protas. Jis pateikia jūsų dėmesiui vieną po kito laikinų malonumų šaltinius, jis neduoda jums laiko pasverti visų „už“ ir „prieš“. Kai noras valgyti numalšinamas, jis prieš jūsų akis atveria filmo patrauklumą. Jis primena ausiai muzikos žavesį ir verčia varvinti seilę dėl ko nors skanaus, ko jis trokšta. Labai greitai troškimas tampa paskata veikti, o paskata netrukus įgauna jėgos ir troškimas tampa nebevaldomas. Troškimų našta pamažu tampa per sunki, ir žmogų apima neviltis ir liūdesys. Treniruokite protą ieškoti įkvėpimo ir vadovavimo intelekte, o ne pojūčiuose, tikintis  nuotykių ir pasiekimų. Tai padarys jį priemone jūsų klaidžiojimams trumpinti ir sutaupys laiko bei energijos svarbesniems dalykams. Jei troškimai išpildomi, jie gimdo kitus troškimus; o jei neišpildomi, skatina tolesnius įsikūnijimus žemėje. Vienintelis būdas, kuriuo galima sunaikinti troškimo iliuziją, yra skirti visus veiksmus Dievui ir imtis jų su garbinimo dvasia, paliekant padarinius Jam ir nebeprisirišant prie jų.

Sathya Sai Speaks, 13 t., 38 psl.

Sakoma, kad protas:

1.      Visada keičia savo tikslus (cancala).

2.      Pilnas pavojingų galimybių, nes jis paverčia žmogų pojūčių vergu (pramadhi).

3.      Nesuvaldomas (balavant).

4.      Nepajudinamas (drdham).

Bet jį galima suvaldyti ir net pašalinti, intensyviai medituojant viduje esantį Dievą.

Sathya Sai Speaks, 6 t., 231 psl.

Žodžiuose yra šiek tiek painiavos, nes protas, kaip toks, neegzistuoja. Protas – tai troškimų raizginys. Proto ramybė – tai troškimų nebuvimas, o toje būsenoje nebėra proto.

Pokalbiai su Bhagavanu Šri Satja Sai Baba, 57 psl.

Manasa Sarovara – tyri, skaidrūs vidinės sąmonės vandenys.

Mano balam – jėga, kylanti iš apsisprendimo.

Manomaya kosha – proto apvalkalas. Jis sudarytas iš proto ir vidinių suvokimo pojūčių.

Mano nigraha – proto valdymas.

Mano sanyasa – ji pasiekiama, įveikus kalbos, pojūčių ir proto klaidžiojimus.

Manosuddhi – proto tyrumas.

Manana – prisiminimas ir apmąstymas. Šventųjų tekstų vidinės prasmės meditavimas, klausymasis visko, kas patraukia jus prie Dievo, viso to apmąstymas tyloje, kol tai tampa jūsų sąmonės dalimi.