Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Dieviškieji atsakymai

Pari Prasna

Svamio atsakymai į konferencijos delegatų klausimus

Pirmosios tarptautinės Sai mokyklų konferencijos uždarymo kalba

2001 m. lapkričio 21 d.

Jei būsime tvirti ir neabejosime,

Net kai viskas, ko imamės, slysta iš rankų,

Jei viską sveikinsime su šypsena, numodami į visus rūpesčius, –

Širdis prisipildys išminties.

(Telugu eilėraštis)

1 kl.: Koks yra ryšys tarp religijos, dvasingumo ir educare?

Meilės įsikūnijimai!

Mane stebina tai, kad jūs negalite suprasti ryšio tarp religijos, dvasingumo ir educare. Pirmiausia supraskite, kas yra religija – „Religija – tai realizacija (suvokimas)“. Tik tada, kai suvoksite tiesą apie save, jūs suprasite, kas yra religija. Dvasingumas – tai ne tik bhadžanų giedojimas, garbinimo apeigos, šventyklų lankymas, piligrimystė ar kokia kita šventa veikla. Dvasingumas – tai visų būtybių vienovės pažinimas. Štai pavyzdys. Kai užmerkiame akis, mes nieko negalime matyti. Bet tą akimirką, kai jas atmerkiame, galime matyti tūkstančius galvų šioje salėje. Iš kur atsirado šios galvos? Jei pasigilinsite į šią tiesą, suprasite, kad jūsų akys mato šias galvas.

Pažinti vienybę įvairovėje – tai dvasingumas. Esminė tiesa, kurią reikia suprasti, yra ta, kad yra tik viena atma visose būtybėse. Klausimai ir abejonės kyla, kai matote įvairovę vienybėje. Visa kūrinija kilo iš meilės. Todėl nėra skirtumo tarp religijos, dvasingumo ir educare.

Religija yra savo tikrojo Aš realizavimas. Dvasingumas taip pat yra radimas to, kas jūs iš tiesų esate. Pavyzdžiui, jūs sakote: „Tai mano nosinė, tai mano lėkštė, tai mano ranka, o tai mano kūnas“. Tai kas jūs tada esate? Turi būti tas, kuris sako, kad jam priklauso stiklinė, lėkštelė, ranka ir kūnas. Kai tyrinėsite šią tiesą, suprasite, kad jūs esate atskirai nuo visų šių dalykų ir iš tikrųjų jūs esate visų jų šeimininkai. Tas šeimininkas yra atma.

Kitas aspektas yra educare. Kaip galite vadinti save išsilavinusiais, jei nesuprantate, kas yra educare? Žodis education (švietimas, ugdymas) kilo iš lotyniškos šaknies educare. Švietimas (education) reiškia pasaulietiškų faktų kaupimą, o educare turi atskleisti iš vidaus. Švietimas, išsilavinimas (education) skirtas pragyventi, o educare – gyventi. Taigi švietimas (education) yra skirtas pragyventi (sanskr. jivana upadhi), o educare yra skirtas galutiniam gyvenimo tikslui pasiekti (sanskr. jivitha paramavadhi). Mums lengva pažinti daiktus išorėje, bet labai sunku pažvelgti vidun. Viduje yra daug dalykų, kurie nėra pasireiškę. Kai sujungiate tris raides – G, O ir D, gaunate žodį GOD (Dievas). Kai žiūrite į raides atskirai, jos neturi prasmės. Mūsų tikslas – sudėti drauge šias raides ir suvokti prasmę. Tai – educare. Educare reiškia atskleisti iš vidaus. Atma – mūsų giliausioji tikrovė. Būtent tai educare turėtų atskleisti. Todėl iš tikrųjų nėra skirtumo tarp šių trijų dalykų – religijos, dvasingumo ir educare.

Tai, ką matote kituose, yra tik jūsų „Aš“ atspindys. Jei mes kaltiname ką nors kaip blogą, tai tik todėl, kad mūsų jausmas tam žmogui yra blogas. Kokį įspūdį mes susidarome apie kitus, – tai mūsų jausmų jiems atspindys. Viskas yra tik atspindys, atoveiksmis ir atgarsis. Todėl jūs neturėtumėte ieškoti trūkumų kituose. Jūs neturite teisės ieškoti trūkumų, nes jūsų nuomonė apie žmogų yra ribojama jūsų patirties su juo. Daugybės to žmogaus asmenybės aspektų jūs visiškai nepažįstate. Pavyzdžiui, pažvelgę į Anilą Kumarą, jūs pamatysite, kaip jis apsirengęs, jo veido spalvą, jo ūgį ir svorį. Bet Anilas Kumaras yra ne tik tai, ką jūs matote. Jis turi daugybę jausmų, pvz., meilės, gailestingumo ar pykčio, kurių jūs negalite matyti. Todėl jei norite visiškai pažinti žmogų, turite tyrinėti visus jo asmenybės aspektus. Šiais laikais žmonės vertina pagal fizinę išvaizdą ir sprendžia apie žmones iš jų išorinių veiksmų. Tai neteisinga. Iš tiesų netinkamas yra požiūris, o ne kūrinija. Kai užsidedate raudonus akinius, viskas atrodo raudona, o kai užsidedate mėlynus, viskas atrodo mėlyna. Tik tie neišmanėliai, kurie nepajėgia suvokti šios tiesos, imasi kritikuoti. Taigi net vertindami paprastą žmogų, jūs klystate, tai kaip jūs galite įvertinti Dievą?

Dievas savo lobyne laiko daugybę neįkainojamų dalykų. Bet jūs ateinate ir prašote: „Svami, duok man medalioną“. Jūs prašote Jo medaliono todėl, kad nežinote, kokių brangių dovanų Jis gali jums dovanoti. Jo lobyne nieko netrūksta. Todėl neturėtumėte prašyti Dievo ko nors ypatingo. Kai laikas pribręs, Jis jums duos. Dievas žino ir veikia atitinkamai, pasirinkdamas tinkamą laiką, vietą ir situaciją. Štai kodėl dažnai būna taip, kad Jis ateina pats ir duoda neprašytas. Todėl Dievą labai sunku suprasti. Neišmanėlis, kuris nepajėgia suprasti šio principo, dažnai klaidingai jį interpretuoja.

Taigi educare, dvasingumas ir religija nėra atskiri dalykai. Štai žiedas, grandinėlė ir auskarai – visa tai skirtingi to paties aukso dirbiniai. Jei žmogus supranta šią vienijančią tiesą, tada nebelieka vietos įvairovei. Todėl Dievas yra vienas, nors Jis gali pasirodyti jums įvairiais pavidalais. Visa ko pagrindų pagrindas yra meilė. Būtent jos jūs turėtumėte siekti. Nesijaudinkite dėl religijos. Yra tik viena religija – meilės religija. Educare reiškia atskleisti dieviškąją meilę, slypinčią žmoguje. Būtent todėl yra pasakyta: „Meilė yra Dievas, gyvenkite meilėje“. Tada nebebūtų konfliktų pasaulyje ir visi gyventų drauge laimingai. Tik tada, kai yra skirtumų, atsiranda konfliktas. Ištrinkite šiuos skirtumus ir gyvenkite su vienovės jausmu.

Yra tik viena kalba – širdies kalba.

Yra tik viena religija – meilės religija.

Yra tik viena kasta – žmonijos kasta.

Religijų yra daug, bet kelias yra tik vienas, ir mes turime atrasti šį kelią. „O, didvyriai Bharatos sūnūs! Nėra blogos religijos tam, kuris viską teisingai suvokia“. Neteisinga įžvelgti skirtumus tarp religijų. Kasdieniniame gyvenime būtina suprasti švietimo ribas. Tai, ką skaitote pirmą sykį, gali atrodyti nauja, bet kai skaitote tai nuolatos, tai nebėra nauja. Štai pavyzdys. Kartą Dievas panoro dovanoti žmogui išsilaisvinimą ir nusiuntė pas jį mirties Dievą Jamą. Jama, prisiartinęs prie žmogaus, paklausė, ar pasekėjas jį pažįsta. Bet žmogus atsakė, kad Jama jam nepažįstamas. Tada Viešpats Jama jam tarė sugrįšiąs pas jį tik tada, kai šis galėsiąs atpažinti Jamą. Kai Jama sugrįžo po trijų dienų, jis uždavė tą patį klausimą. Dabar pasekėjas atsakė, kad Jama jam jau pažįstamas, nes jis jau yra jį matęs. Prieš susipažįstant viskas atrodo keista ir nauja. Bet kai susipažįstama, skirtumai pamažu nyksta.

Iš esmės jūs turite atsikratyti skirtumų pojūčio ir pajusti vienovės jausmą. Tada jūs pažinsite šią religiją; educare ir dvasingumas yra vienas ir tas pats.

2 kl.: Koks turėtų būti Satjos Sai mokyklų santykis su vyriausybe?

Satjos Sai švietimas ir valstybinis švietimas – tai dvi atskiros sistemos. Tačiau Satjos Sai mokyklos turėtų palaikyti gerus ryšius su vyriausybe. Sai priklauso visiems, o vyriausybė – ne. Satjos Sai mokyklos turėtų laikytis visų vyriausybės nustatytų taisyklių, bet vienintelė Sai taisyklė yra meilė. Satjos Sai mokyklose mes laikomės visų disciplinos taisyklių iš meilės. Valdžia verčia paklusti jos taisyklėms, todėl tai „prievarta“ (angl. force), o Sai metodas yra iš „šaltinio“ (angl. source). Galima siekti Satjos Sai mokslo kartu su valstybiniu išsilavinimu. Satjos Sai švietimas ugdo žmogiškąsias vertybes. Laikykitės šių vertybių ir tuo pat metu siekite valstybinio išsilavinimo. Bet jų dirbtinai nedalykite. Kiekvieną dieną savo žinioje mes turime 24 valandas. Daugiausia 6 valandas – tris valandas iš ryto ir tris po pietų – mes praleidžiame mokyklose. Mums vis dar lieka 18 valandų. Skirkite 6 valandas miegui, 6 valandas asmeninei veiklai, o likusias 6 valandas galima skirti dvasiniams siekiams ir žmogiškosioms vertybėms ugdytis. Satjos Sai švietimas suteikia praktinių žinių, o valstybinis išsilavinimas – tik knyginių. Bet neignoruokite ir knyginių žinių, nes pirmosios (praktinės žinios) dovanoja mums dvasinį, o pastarosios (knyginės žinios) – pasaulietinį džiaugsmą. Valstybinis išsilavinimas suteikia mums priemones pragyvenimui, o Satjos Sai švietimas veda mus į galutinį gyvenimo tikslą. Šie abu mokymai yra dvi tos pačios monetos pusės.

3 kl.: Kaip mokytojai gali suprasti mokinių protus?

Mokytojas pirmiausia turi nuodugniai suprasti savo paties protą, prieš bandydamas suprasti savo mokinių protus. Jei mokytojo protas yra tinkamas, mokiniai tą parodys savo elgesiu. Kadangi mokytojas negali pamatyti mokinio proto, jį turi suprasti stebėdamas mokinio elgesį. Mokytojas turėtų stebėti ir analizuoti mokinio, taip pat jo tėvų, draugų ir kitų mokinių elgesį. Tuo naudodamasis, jis galės vesti mokinį teisingu keliu.

Kartais tėvai teikia vaikams per daug laisvės, o vaikai, savo ruožtu, neteisingai panaudoja šią laisvę, bendraudami su laisvo elgesio draugais. Mokykloje jo laisvė apribojama. Jis turi išmokti suderinti laisvę ir discipliną. Mokytojas negali kištis į mokinio šeimos reikalus, nes tėvai duoda laisvę savo vaikams iš meilės. Tačiau mokytojas turi domėtis ir mokinio veikla namuose. Bet šiame moderniame amžiuje liūdina tas faktas, kad būtent tėvai, duodami savo vaikams per daug pinigų ir laisvės, yra 99 proc. kalti dėl to, kad jų vaikai pasuka klystkeliais. Tėvai labai klysta, nes jie mano, kad vaikai įsižeis, jei jų laisvė bus apribota. Bet jei jų vaikas nueina klystkeliais, jie jaučiasi prislėgti. Vaiką reikia prižiūrėti nuo pat pradžių. Kaip kad stabdžiai važiuojant reguliuoja automobilio greitį, kad būtų saugu, taip ir vaikų laisvė turi būti ribojama jų saugumo vardan. Vaikui reikėtų teikti laisvę tose srityse, kurios susiję su teisingu elgesiu, bet jį reikia bausti, kai jis suklysta. Kai tėvai teikia laisvę savo vaikams, jie turėtų atidžiai stebėti, kaip vaikai elgiasi. Tik tada vaikas eis teisingu keliu. Didžiausia atsakomybė, kad vaikas eitų teisingu keliu, tenka motinai. Paprastai, jei duktė šeimoje išlepinama, kalta motina, o jei šunkeliais nueina sūnus, dėl to kaltas tėvas.

Būtent todėl ir atsirado institucija, vadinama mokykla, kad vaikams nebūtų teikiama besaikė laisvė. Būtent čia mokytojai turėtų padėti mokiniams suderinti laisvę ir pareigas. Mokytojas turėtų nuolat mokiniui priminti, kad savo elgesiu jis pelnys vardą savo tėvams ir mokyklai, kurioje mokosi.

Kai kuriose šalyse nėra akcentuojama gerumo ir pagarbos vyresniesiems idėja. Satjos Sai mokyklų mokytojai privalo teisingai patarti mokiniams. Mokytojas turi išaiškinti mokiniui, kad jis gimė žmogumi ir kad jis nei „laukinis gyvūnas“, kad sėtų baimę žmonių širdyse, nei „naminis gyvūnas“ (paklusnus žmogus), kad bijotų kitų. Jis neturi priežasčių bijoti ir neturėtų kelti baimės kitiems. Šitaip mokytojas turi vesti mokinius teisingu keliu. Gyvenimas yra ilga kelionė ir jo negalima leisti vėjais, užsiimant menkaverčiais dalykais. Jį reikia praleisti kaip įmanoma prasmingiau. Mes turėtume siekti ne ilgo, o dieviško gyvenimo. Tokiais gerais patarimais galima mokinius keisti.

Jūs esate dvasiniai mokytojai (acarya), ne tik mokytojai. Ačarija – tai tas, kuris pirmiausia pats praktikuoja, o tik tada moko savo mokinius. Taigi, kai norite savo mokinius pamokyti teisingų principų, pirmiausia praktikuokite, o tik tada rodykite pavyzdį. Pavyzdžiui, jei jūs mokykloje rūkote, mokiniai taip pat paseks jumis ir pradės rūkyti. Jei stengsitės įtikinti juos sakydami, kad rūkymas kenkia sveikatai, mokiniai savo ruožtu atsakys jums: „Pone, tai kodėl jūs rūkote?“ Tikras tinkamo lavinimo bruožas yra geras mokymas. Geras lavinimas transformuoja mokinius. Jis paskatina mokinius prisipažinti mokytojui savo klaidas. Tai Aš labai gerai žinau. Kartais Aš baudžiu Savo studentus už jų klaidas ir būnu jiems griežtas. Tačiau Aš myliu juos ir duodu jiems tai, ko jiems reikia. Tai transformuoja jų širdis. Jie ateina ir meldžia Manęs: „Svami, prašome, atleisk mums. Tai mūsų klaida, kad mes pasielgėme ne taip, kaip Tu sakei. Dabar mes tai supratome. Svami, mes daugiau niekada šios klaidos nekartosime“. Žodžiai, kylantys iš tikros atgailos, ištirpdo Svamio širdį, ir Svamis jiems atleidžia, sakydamas: „Mano brangus sūnau, ką Aš darau, yra tavo labui“. Visi mokytojai šito gali išmokti.

4 kl.: Kokia svarbiausia gero mokytojo savybė?

Tai labai svarbus klausimas. Mokytojai turi praktikuoti tai, kas gera, ir mokyti to mokinius. Mokytojai turi gyventi pavyzdinį gyvenimą. Štai pavyzdys. Kai Aš mokiausi trečioje klasėje Kamalapurame, mes turėjome mokytoją, vardu H.Iyengar’as. Mokiniai jo labai bijojo ir dažnai vengdavo jį susitikti. Aš labai gerbiau Savo mokytoją. Vieną kartą Iyengar’as labai supyko, pastebėjęs, kad Aš pasukau į skersgatvį, kai jis artėjo keliu iš priešingos pusės. Kitą dieną nuėjau į mokyklą. Aš buvau klasės seniūnas ir turėjau atnešti ryšulį lazdų, kuriomis jis bausdavo mokinius. Mokytojas atėjo į klasę labai piktas, nes vis dar tūžo ant Manęs už tai, kad nenorėjau su juo susitikti kelyje. Jis Manęs paklausė: „Kodėl Tu nenorėjai manęs susitikti ir pasisveikinti?“ Aš atsakiau: „Pone, Aš jūsų nemačiau. Aš ėjau pas savo draugą pasiimti sąsiuvinio“. Jis užriko: „Tai Tu manęs nematei?“ Aš atsakiau: „Taip, Aš jūsų nemačiau“. Jis pagrasino Mane nubausti. Aš ramiai tariau: „Pone, Aš sakau tiesą. Jei norite Mane nubausti, galite tai padaryti“. Šis atsakymas jį sugraudino ir suminkštino jo širdį. Jis pasikvietė Mane arčiau ir tarė: „Radžu, aš žinojau, kad Tu niekuomet šito nepadarytum. Tai aš kaltas, kad supykau ant Tavęs. Noriu Tavęs paprašyti, kad rytoj vakare mane aplankytum“. Kaip prašė H.Iyengar’as, vakare Aš nuėjau į jo namus. Iyengar’as labai Mane mylėjo. Jis pavaišino Mane spurgomis, kurias pateikė aliumininėje lėkštėje. Jis prisipažino: „Aš klydau, norėdamas Tave nubausti. Atsiprašymo ženklan aš Tau noriu pasiūlyti savo draugystę“. Mūsų gerumas, teisingumas ir šventos savybės transformuoja kiekvieną žmogų. Aš atsakiau: „Pone, jūsų padėtis daug aukštesnė, negu Mano. Draugystė įmanoma tik su lygiais“. Jis atsakė: „Gali taip galvoti. Bet iš tikro žmogaus amžius ir išsilavinimas nėra svarbūs; svarbu – tik žmogaus širdis. Tu turi gerą širdį“. Jis toliau teiravosi, ar Aš gerai mokausi. Aš atsakiau jam: „Taip, pone“. Tada jis Mane įspėjo, kad artinasi egzaminai, ir norėjo, kad Aš gerai mokyčiausi. Per egzaminą, kuris truko 2 valandas, visus atsakymus Aš parašiau per pusvalandį. Atidaviau atsakymų lapą prižiūrėtojui ir išėjau. Mokytojas Mane stebėjo. Jis šūktelėjo: „Radžu! Regis, Tu nieko neparašei“. Aš atsakiau: „Pone, pamatysite tai rytoj. Aš viską parašiau teisingai. Aš nerašau ir nesakau netiesos“. Kitą dieną iš atsakymų lapų šūsnies Mano atsakymų lapą jis paėmė pirmą. Vieną po kito patikrinęs Mano atsakymus, jis labai nustebo, nes kai kurie buvo nežinomi net ir jam. Taigi Mano lape jis parašė labai, labai, labai, labai gerai. Anais laikais mokytojas pasilikdavo atsakymų lapus. Kitą dieną jis paprašė savo žmonos paruošti užkandžių ir pakvietė Mane į svečius. Jis Man siūlė: „Radžu! Išgerk puodelį kavos“. Aš atsakiau: „Pone, Aš negeriu kavos, neturiu tokio įpročio“. „Tai nors blyną (dosą) suvalgyk“, – prašė jis. Aš atsakiau: „Bet Aš nepratęs valgyti nelaiku”. „Prašau, suvalgyk nors dėl manęs“, – meldė jis. Tada Aš pavalgiau, kad jis būtų patenkintas. Mokiniai turi daug galimybių padaryti savo mokytojus laimingus. Nors kiti mokiniai bijojo mokytojų, Aš nebijojau, – todėl, kad Aš niekada nedariau jokių klaidų. Aš kalbėdavau labai švelniai. Dėl to Mano anglų kalbos mokytojas Mahbubas Khanas labai troško ateiti į Mano klasę. Jeigu koks kitas mokytojas tebebūdavo klasėje po skambučio, jis prašydavo jį išeiti. Visi kiti mokiniai klasėje Mane erzindavo, sakydami: „Radžu, eik į priekį!“ Mahbubas Khanas labai Mane mylėjo. Jis glostydavo Mano plaukus, glamonėdavo Mane, žnaibydavo Mano skruostus. Jis buvo 50 metų amžiaus ir neturėjo vaikų. Dažnai kviesdavo Mane į svečius ir buvo be galo Man atsidavęs. Išėjau iš tos mokyklos turėdamas 11 metų. Iki to laiko Aš vesdavau mokykloje maldas, o Mahbubas Khanas buvo atsakingas už maldų pravedimą. Jis prašydavo Manęs giedoti, sakydamas: „Tavo maldos ištirpdo mūsų širdis. Sukurk maldą-giesmę ir sugiedok ją“. „Kaip Aš galiu sukurti maldą-giesmę?“ – stebėdavausi. Jis sakydavo: „Tu tai gali!“ Ir Aš sukūriau giesmę ir giedojau maldų susirinkimuose. Net būdamas tokio amžiaus, į tą giesmę Aš įpyniau mintį apie religijų vienybę.

Pasiklausę tos giesmės, visi buvo nustebę. Po kurio laiko Aš palikau mokyklą, paaiškindamas: „Aš esu Sai. Niekas, kad ir koks didis jis būtų, niekada negalės Manęs suprasti. Nesistenkite Manęs čia laikyti. Aš priklausau visam pasauliui!“

Visi buvo suglumę. Jie ėjo paskui Mane verkdami: „Radžu! Radžu!“ Niekam neatsakęs, Aš nuėjau tiesiai į Andžanėjulaus sodą, atsisėdau ten ant uolos ir pradėjau mokyti „Manasa Bhajare Guru Charanam Dustara Bhava Sagara Taranam“ (Medituokite Dieviškojo Mokytojo pėdas, kuris tik vienas gali padėti jums perplaukti gimimo ir mirties vandenyną). Kitą dieną telugu kalbos mokytojas ir Mahbubas Khanas atsisakė mokytojo vietos. Jie Mane taip mylėjo, kad nenorėjo likti mokykloje be Manęs. Daugelis kitų mokytojų pasekė jų pavyzdžiu. Musulmonas berniukas buvo paprašytas lipti į sceną vesti maldų. Užlipęs ant scenos, jis pravirko, pagalvojęs apie Mane. Jis negalėjo giedoti maldos. Kiti irgi pradėjo verkti. Nuo tos dienos maldos nebebuvo giedamos.

Mokytojus ir mokinius riša tyros meilės ryšys. Mokiniai gali palenkti kiekvieno mokytojo širdį, o mokytojas gali laimėti mokinių širdis. Jei norite būti mylimi, pirmiausia turite mylėti kitus ir siekti tiesos. Indų kultūros pagrindas yra nuostata: „Kalbėk tiesą, praktikuok dharmą“. Aš visada buvau labai nuolankus. Dabar to paties Aš mokau studentus. Jūs ne visada galite padaryti paslaugą, bet visada galite kalbėti paslaugiai! Žinoma, kartais reikia būti griežtam. Tai Aš ir darau. Aš galiu būti kietesnis už deimantą, kai šito reikia. Kitais atvejais būnu minkštesnis už sviestą. Mokytojai suprato Mano prigimtį.

Mokytojai! Jei norite, kad mokiniai jumis pasitikėtų, turite juos mylėti. Turite atskleisti jų klaidas ir nurodyti teisingą kelią. Tik supratę klaidas, jie pasuks tuo keliu. Kad tauta eitų pažangos keliu ir klestėtų, mokytojai turėtų puoselėti meilę mokiniams ir formuoti jų charakterį. Tada visuomenė turės daug gerų piliečių.

5 kl.: Kaip įdiegti educare vaikams iš lūšnynų?

Norėdami formuoti tokių vaikų charakterį, pasitelkdami educare programą, mes turime lankytis jų namuose ir padėti ten gyvenantiems žmonėms, imdamiesi tokių tarnavimo visuomenei projektų, kaip valymas ir sanitarinių sąlygų gerinimas. Tada jie išsiugdys švaros jausmą ir palaikys švarą savo gyvenamosiose vietose. Tokiai pagalbai jūs galite pasitelkti ir sevadalus.

Į tokias vietas galima nusivesti net mokinius ir pasiūlyti jiems padėti kitiems. Taip mokiniai išsiugdys poreikį tarnauti.

6 kl.: Kaip skatinti vaikus educare programoje?

Vaikai nepajėgūs suprasti educare esmės. Jie yra per maži. Šią programą galima įvesti koledžo lygiu. Tačiau mokykloje mes galime ugdyti geras mokinių mintis ir gerus įpročius. Mes taip pat galime įkvėpti jų jaunas širdis, pasakodami apie jų šalių žymiuosius žmones ir skatindami juos siekti didžiųjų idealų. Pavyzdžiui, Hariščandros gyvenimas yra didis tiesos laikymosi idealas.

7 kl.: Kaip galime patraukti į Satjos Sai mokyklas ne tik pasekėjų vaikus?

Tai labai svarbus klausimas. Mūsų vaikai yra mūsų „ruporai“. Mes turime transformuoti mokinius, kad jie patrauktų savo tėvų dėmesį ir palenktų juos į gerąją pusę. Tėvai gali nežinoti apie Sai Babą, bet pamatę, kokie geri jų vaikai, praktikuojantys Sai Babos principus, gali natūraliai savo požiūrį pakeisti. Mokiniai taip pat gali savo tėvams paaiškinti, kad jie tapo geri tik dėl to, kad lanko Satjos Sai mokyklas. Tai patrauks ir kitų vaikus į Satjos Sai mokyklas.

Kaip pavyzdį imkime puikų mokinių įprotį prieš valgį sugiedoti Brahmarpanam. Jų atsidavimas Dievui stebina net tėvus. Jei vaikai paaiškins tėvams maldos prasmę, sakydami: „Maistą mums davė Dievas. Todėl turime jį Jam paaukoti prieš valgydami. Tada maistas taps prasadu ir bus tyras“, – šitaip išmoks melstis ir tėvai. Tai būdas atvesti tėvus į teisingą kelią per jų vaikus. Tai, ką darome, turime daryti tinkamai. Jei mūsų namuose apsilanko svečių, turime kalbėtis su jais mandagiai. Kad jie jaustųsi patogiai, turime pasiūlyti jiems atsisėsti, sakydami: „Prašom sėstis. Tėvas tuoj pat ateis pas jus“. Toks elgesys pradžiugins svečius ir visai natūraliai nuteiks palankiai, ar jie būtų pasekėjai, ar ne. Štai taip turime auklėti savo mokinius, kad jie patrauktų kitus ir būtų jiems pavyzdžiai.

8 kl.: Kaip reikėtų elgtis su tėvais, kurie nesilaiko Sai mokymo?

Mes turime transformuoti tėvus per jų vaikus, besimokančius mūsų mokyklose. Pavyzdžiui, mokinio tėvai gali būti ne vegetarai. Kai mokinys parvažiuoja namo atostogų, jis gali transformuoti tėvus, nuolankiai pasakodamas jiems apie vegetariško maisto valgymo šventumą. Mokinys gali pasakyti savo tėvams: „Mama, aš negaliu maitintis, žudydamas kitą būtybę. Tai man netinka. Kūno, kuris ir taip sudarytas iš raumenų, nereikėtų maitinti mėsa. Mūsų kūnas turi būti maitinamas nektaru, o ne mėsa. Mėsos valgymas sužadins mūsų gyvuliškus jausmus. Mes turėtume valgyti tik vegetarišką maistą, kurį mums davė Dievas“. Taip mes galime mokyti tėvus per mokinius. Ir laikui bėgant net tėvai nustos valgyti nevegetarišką maistą. Daug šeimų nustojo valgyti nevegetarišką maistą, kai jų vaikai pradėjo lankyti mūsų mokyklas. Taigi lengva transformuoti tėvus per mokinius.

9 kl.: Kaip įtraukti tėvus aktyviai dalyvauti educare programoje?

Tiesiogiai įtraukti tėvus į educare programą yra labai sunku. Todėl educare turi būti perteikiama tėvams per jų vaikus. Tėvai nežino, kas yra educare. Ką jie supras, jei jūs jiems kalbėsite apie educare? Kadangi jūs suprantate, kas yra educare, tai turite mokyti jos savo poelgiais.

10 kl.: Koks yra tokių technologijų, kaip kompiuteriai, vaidmuo švietime?

Man technologija atrodo esanti „triukologija“ (žodžių žaismas angl.: For Me technology appears to be „trick-knowledge“). Aš neturiu jokių kompiuterių. Svamis kartoja tai pastaruosius penkerius metus. Dabar kompiuterius taip pat puola virusai, kaip ir žmones. Turite tapti „kūrėju“, o ne „kompiuteriu“ (žodžių žaismas angl.: You should become a „composer“ and not a „computer“). Kada kompiuteris sugenda? Tai atsitinka tada, kai kas nors negerai kūrėjo galvoje. Galite naudoti šias technologijas mokslo pažangai. Pirmiausia susitvarkykite tą kompiuterį, kurį jums davė Dievas. Tai jūsų galva. Šiandien žmogus naudoja kompiuterį kiekvienam niekui apskaičiuoti. Tai atrodo juokinga. Dievas mums davė geresnį kalkuliatorių – mūsų smegenis. Išnaudokite jų galimybes. Žinoma, kompiuteriai duoda tam tikrą naudą. Aš to neneigiu. Jūs turėtumėte naudoti juos pagal poreikius. Jūs visi susižavėję kompiuteriais, nes tai nauja. Bet ką kompiuteris padarė mūsų visuomenei? Jis išugdė mumyse nerūpestingumą ir atnešė nedarbą. Nedarbas gimdo nusikaltimus. Todėl mes turėtume atsisakyti tokių įrengimų, kurie daugybę žmonių palieka be darbo. Atvirkščiai, turėtume skatinti amatus, kurie suteiktų žmonėms darbą namuose.

11 kl.: Kaip įkurti pirmąją Satjos Sai mokyklą šalyje?

Ne visi gali įkurti mokyklas, nes ne visi gali turėti resursų tai padaryti. Bet jie gali pradėti diegti educare, pasitelkę Balviko (Bal vikas – „vaiko atsiskleidimas, sužydėjimas“ – taip vadinamas Satjos Sai žmogiškųjų vertybių ugdymo metodas, taikomas Sai centruose Indijoje) programą. Pamažu ji gali virsti mokykla. Čia Aš turiu pasakyti svarbų dalyką. Geras darbas, kurį dirba moterys šioje srityje, yra aukštai vertinamas. Vyrai šiuo atžvilgiu toli atsilieka. Moterys vis dėlto randa laiko Balvikui, nors turi begalę kasdienių namų ruošos darbų. Šiame Kali amžiuje tai palaiminimas ir moterims, ir vaikams. Vyrai taip pat turėtų imtis šio darbo. Tik tada tauta gali daryti pažangą. Didelės mokyklos ir pastatai gali atnešti mums rūpesčių, kai mums trūksta resursų. Tegu tai vyksta mažesniu mastu.

12 kl.: Kokią Satjos Sai mokyklų ateitį pasaulyje regi Sai Baba?

Nereikia jaudintis dėl to, kas mūsų laukia ateityje. Darykite tai, ką turite daryti, kaip galite geriau. Tai nuves jus į šviesesnę ateitį. Ateitis nežinoma, ji – ne mūsų rankose. Dabartis yra svarbi. Dabartis nėra paprasta dabartis, ji – visada esanti. Rūpinkitės dabartimi, o ateitis pati savimi pasirūpins. Ar jūs kada nors galvojote, kad turėsite galimybę dalyvauti konferencijoje? Kai darysite gerus darbus, jie savaime sukurs gerą ateitį.

13 kl.: Ar galima vaikus priimti iš karto į aukštesnes Satjos Sai mokyklos klases, ar tik į vaikų darželio klases?

Nėra griežtų taisyklių, nurodančių, kad vaikai turėtų būti priimami tik į žemiausią klasę. Atsižvelgdami į situaciją, jūs galite juos priimti ir į aukštesnę klasę. Tai nieko blogo.

14 kl.: Ar reikėtų kartoti Gajatri mantrą Vakarų Satjos Sai mokyklose?

Jūs galite daryti taip, kaip jums liepia širdis. Jei jaučiate, kad jos kartojimas yra jums naudingas, – galite kartoti. Gajatri nėra moteris, ir ši mantra nepriklauso tik tam tikrai religijai ar šaliai. Tai tik deivės vardas ir forma. Ji išreiškia tris aspektus – materializaciją, vibraciją ir spinduliavimą. Šie trys yra kiekviename žmoguje, kad ir kokios šalies ir tikėjimo jis būtų. Šia mantra žmogus meldžia jį įkvėpti ir stimuliuoti jo intelektą. Aš neverčiu nei kartoti, nei nekartoti. Mano – ne „jėga“ (angl. force), bet tik „šaltinis“ (angl. source). Jūs galite daryti tai, kas teikia jums džiaugsmą.

Trumpai atsakiau į jūsų klausimus. Išskaistinkite savo širdis ir laikykitės Dievo įsakymų. Galite melstis Dievui – Alachui, Jėzui, Krišnai ar Zoroastrai. Nėra jokio skirtumo. Ugdykitės vertybes ir atsikratykite ydų. Satja Sai neturi jokio savanaudiškumo. Visko, ką Aš sakau, laikykitės besąlygiškai. Tai suteiks jums gėrį. Pasiekite laimę ir dalykitės ja su kitais.