Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

KAS ATSITINKA?

A.Kumaro paskaita

Prašanti Nilajame

2001 m. rugsėjo 2 d.

Daugelis klausia: „Kas man darosi čia, Prašanti Nilajame? Kas vyksta, kai aš žiūriu į Svamį?“ Pagalvokime apie tai visi. Aš nekalbu apie tai, kas vyksta šventykloje, Sai institucijose ar per šventes. Aš noriu žinoti, kas darosi man, kaip individui, ir mums visiems?

Pirmiausia pamąstykime, kas pasidaro, kai Svamis pažvelgia į mus ir ko nors paklausia? Pirmas dalykas, kuris tikrai atsitinka, – tai mums atima žadą! (Juokas salėje). Net tie, kurie visą laiką plepa, Svamio akivaizdoje nedrįsta parodyti balso! Antras dalykas, kuris atsitinka, kai Svamis eina pro šalį, – mes pajuntame virpesius, tarsi elektros srovę. Apima ramybė ir malonus jausmas – nesijaučiame atskiri nuo Jo.

Vedose rašoma: „Purnah Adah Purnam Idam“. Jis yra pilnatvė, ir tu esi pilnatvė. Mes ir Jis esame vienas ir tas pat. Taigi, kai atsiduriu priešais Jį, mano atskirasis aš išnyksta, ir jaučiu, kad mes esame viena.

Svamis žino visus klausimus

Kai Svamis pakviečia pasikalbėti, aš noriu labai daug ko paklausti. Tačiau nuėjęs suprantu, kad Jis tuos klausimus jau žino. Galiu pateikti pavyzdį. Šri K.Munšis, mokslininkas, Indijos kultūros tyrinėtojas įkūrė Bharatiya Vidya Bhavaną (K.M.Munshi (1887-1971) – žinomas kovotojas už Indijos Nepriklausomybę, Kongreso narys. Įkūrė Bharatiya Vidya Bhavaną, svarbią kultūros instituciją, kuri puoselėja sanskrito kalbos studijas, leidžia mokslinį žurnalą „Bharatiya Vidya“ ir monografijų seriją apie hinduistines šventyklas ir šventuosius, indų literatūrą, meną ir tradicijas.) Svamis nuvyko į Bombėjų, ir K.Munšis surengė pietus Svamio garbei. Prieš atvykstant Svamiui šis garbus senyvas žmogus ir jo žmona Lylavatė susirašė ant popieriaus 12 klausimų, kuriuos ketino užduoti Svamiui. (Svamio akivaizdoje aš pamirštu visus neesminius klausimus, o Jis leidžia užduoti tik svarbius klausimus.)

Svamis atėjo linksmai, plačiai šypsodamasis ir pakvietė K.Munšį pasikalbėti. Ir tuoj pat ėmė vieną po kito berti atsakymus į jo klausimus, nors K.Munšis dar nespėjo nė burnos praverti! K.Munšis visiškai užmiršo tą lapelį, ant kurio buvo užsirašęs savo klausimus. Galiausiai Svamis pažvelgė jam į akis ir tarė: „Tu užsirašei 12 klausimų, bet pamiršai užrašyti 13-ąjį“. Tik tada K.Munšis prisiminė lapelį! Svamis tęsė: „Tu norėjai paklausti Manęs patarimo, kaip sumažinti sąnarių skausmus, tačiau tai užsirašyti pamiršai“.

Kartais mus apima abejonė, ar Jis tikrai gali žinoti vieną ar kitą dalyką. Mes mąstome: „Jis žino ir pasakė man daug dalykų, bet aš turiu vieną paslaptį. Abejoju, ar Jis ją žino“. Mes turėtume suprasti, kad tie dalykai, kurių Jis nepamini, nėra tokie svarbūs, tačiau tai nereiškia, kad Jis jų nežino. Vos mes pradedame dėstyti juos ant popieriaus, Svamis iš karto tai sužino. Nebereikia nei skaityti, nei to Jam sakyti. Jis puikiausiai viską žino. Nes nėra skirtumo tarp Jo ir mūsų.

Mažiau kalbėkite, daugiau klausykite

Reikia daugiau klausytis, ką Jis sako, ir mažiau kalbėti. Tada tie pokalbiai bus daug naudingesni. Jei mes klausimus sugalvojame tyčia, pokalbis gali greit baigtis. Bet leiskite išduoti jums vieną paslaptį. Jei norite su Svamiu pasikalbėti ilgiau, reikia klausti to, kas susiję su dvasingumu ir religija. Klauskite to, kas turėtų naudos visiems. Jei klausinėsite apie savo sąnarius, skrandžio skausmus, darbo problemas ar pareigų paaukštinimą, Jis tiesiog pasakys: „Bangaru (Aukseli), tiesiog galvok apie Mane, ir viskas susitvarkys“. Ir pokalbis baigsis. Tada daug geriau tiesiog patylėti ir pasidžiaugti Jo artumu, tiesiog Jo pasiklausyti.

Esmė lieka, neesminiai dalykai išnyksta

Stebėkite, kokiais veidais žmonės eina pasikalbėti su Juo. Juose atsispindi rūpesčiai, problemos, įtampa. O po pokalbio žmonės išeina švytėdami ir laimingi! Ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad pokalbių kambaryje išsprendžiamos visos problemos? Ne, problemos taip greit nesibaigia. Tai kodėl jie išeina tokie laimingi? Svamio akivaizdoje mūsų sąmonėje lieka tik svarbūs, esminiai dalykai, o neesminiai tiesiog išnyksta. Po pokalbio žmonės kartais sako: „Oi, pamiršau pasakyti Svamiui tą ar aną!“ Jūs nepamiršote! Tai Jis jus privertė pamiršti. Svamis – tarsi „operatorius, dirbantis per atstumą“. Jis žino, ką įjungti ir ką išjungti. Jis „įjungia“ ir paveikia.

Dažniausiai mes jaudinamės dėl šalutinių dalykų – kas atsitiks ir t.t. Kažkas paprašė manęs paklausti Svamio, kiek laiko dar tęsis Kali juga. Betgi mūsų tada jau nebebus, todėl ar tai taip svarbu? Kiti klausia: „O kas bus po mirties?“ Kas nors bus. Bet ar ne geriau būtų žinoti, kas vyksta dabar? Svamio akivaizdoje neesminiai klausimai išnyksta. Jis leidžia klausti tik to, kas svarbu.

Svamis yra ne asmuo, o Būtis

Svamis nėra paprastas žmogus. Jis suteikia tam tikrą proto būseną, kurią visi pajuntame būdami šalia Jo. Ryšys su Juo nėra toks pat, kaip su kitais žmonėmis. Jis – ne asmuo, Jis – Būtis. Būtent todėl galime pajusti Jo buvimą visur – lėktuve, laive, darbe, namuose ir net prie pietų stalo ar su kuo nors besiginčydami... Galite pajusti, kaip Jis jus įspėja ar tiesiog stebi jus, – toks jausmas atsiranda laikui bėgant. Svamis reiškia sąmonės būseną, būtį, o ne asmenybę.

Pakanka sutikti žmogų, kuris tik ką kalbėjosi su Svamiu. Pastebėsite, kad Jis skleidžia daugiau meilės, yra draugiškesnis ir geresnis (nors kurį laiką!..). Jis mielai dalijasi ta meile su kitais. Jame pabunda visos kilnios savybės (kurių iki to pokalbio gal nė nesimatė), jis bus pasiruošęs dalytis ir aukotis. Kodėl? Nes kai atsiduriate prieš Svamį, Jis suteikia jūsų protui dalijimosi ir rūpinimosi būseną. Tai iš tiesų didelė nauda!

Svamio akivaizdoje aš susitapatinu su savo tikruoju Aš. Svamis dažnai sako: „Štai Mano nosinė, bet nosinė yra atskirai nuo Manęs“. Mano nosinė reiškia, kad nesu nosinė. Šis Aš yra mano pirminė būsena. Šis Aš iš esmės yra belaikė, amžina, nemirtinga Dievo kibirkštis, tai nušvitimo būsena. Atsidūręs priešais Svamį, aš patiriu šią nušvitimo būseną, suvokiu, kad nesu kūnas, protas ar intelektas. Aš pajuntu savo dievišką esmę.

Kas yra Budha? Tai – ne tik vardas. Tai – sąmonės būsena, nušvitimas. Jūs girdėjote ir kitos religijos pavadinimą – džainai. Džainas – tai „nugalėtojas“. O ką reikia nugalėti? Vidinius priešus: pyktį ir aistras, godumą, neapykantą, silpnybes ir trūkumus. Taigi Svamis nėra asmuo, bet – sąmonės būsena. Jo akivaizdoje aš peržengiu kūno, proto ir intelekto ribas, aš tampu religingas, tampu dvasingas. Staiga užsinoriu kasdien medituoti. Man atsitinka kažkas nauja – tarsi būčiau gavęs kryptį, ir staiga suvokiu, kad noriu eiti dvasiniu keliu.

Tantra – sąmonės išplėtimas

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į 3 žodžius: tantra, mantra ir jantra. Tantra – tai sąmonės išplėtimas. Ką tai reiškia? Kai aš patiriu savo Esmę individualiu lygiu, tai tiesiog suvokimas (angl. conscious). Tačiau jei aš patiriu visuotinę Esmę, apimančią ir visuomenę, ir visatą, tada tai Sąmonė (angl. consciousness). Svamis taip sako: „Žemiau pojūčių – suvokimas (conscious). Virš pojūčių – individas, sąžinė (angl. conscience). Visa apimantis suvokimas –tai Sąmonė (consciousness).“

Kas yra tas visuotinės Sąmonės patyrimas? Kaip jis atrodo, koks jo „skonis“? Visuotinė Sąmonė lengvai susisiekia su medžiais, gyvūnais, mineralais, kalnais ir net žvaigždėmis. Mes jaučiamės Viena su visata, jaučiame organišką kūrinijos vienovę – augalų, gyvūnų, žmonių. Ir suvokiame, kad esame šios organiškos visumos dalis.

Suvokiame ir dar vieną nuostabų dalyką – tai, kad mūsų centras, esmė yra ta pati, kaip ir visos visatos. Tas centras – tai Būtis, o ne kūnas. Mano gyvenimo centras yra Būtis ir Sąžinė. Ta pati Būtis yra ir visuotinės Sąmonės centras.

Mantra – vidinio garso suvokimas

Mes dažnai manome, kad mantra yra tik žodžiai, kuriuos šventikas taria per pamaldas. Bet šio žodžio reikšmė nepalyginamai platesnė. (Primenu, kad viskas, ką sakau, paimta iš Sai literatūros).

Pasak Svamio, mantra – tai vidinio garso, vidinės vibracijos arba vidinio gyvenimo ritmo suvokimas. Žmonės man sako: „Nežinau jokių mantrų, nes nemoku sanskrito kalbos“. Bet jums ir nereikia jos mokėti, nes mantra – tai ne tik sanskritas. Svamis neseniai pasakė Savo kalboje: jei pasiklausysite šėlstančios jūros ūžesio, išgirsite „Om“, pirminį garsą. Svamis yra pateikęs ir kitą pavyzdį: jei prieisite arti prie elektros stulpo ir pasiklausysite, taip pat išgirsite „Om“. Dar Jis yra pasakęs: jei mes užsikimšime ausis, galime išgirsti „Om“ viduje. Tai mantra. Svamio akivaizdoje mes susideriname su vidiniu garsu.

Jantra – proto situacijos kūrimas

Žodis „jantra“ reiškia formą arba pavidalą. Tai – ne tik garbinimo objektas. Kas iš tiesų yra, pvz., šventykla? Mes manome, kad tai garbinimo vieta. Bet ne tik tai. Šventykla – tai „situacija“. Pavyzdžiui, čia susirenka keli tūkstančiai žmonių ir klausosi Svamio ypač dėmesingai, su didžiausia koncentracija. Sukuriama situacija, kad jūsų dėmesys taptų vienakryptis. Ši situacija jums padeda visiškai sutelkti protą. Ji padeda jums ir medituoti. Pavyzdžiui, virtuvės aplinka namuose nenuteiks jūsų medituoti, ji sužadins jūsų apetitą. Svetainė nuteiks jus kalbėti ir bendrauti. Tačiau šventykloje protas pakylėjamas, sutelkiamas ir paruošiamas meditacijai.

Svamis yra sakęs, kad viskas, kas yra jūsų viduje, atsispindi išorėje. Visa kūrinija – tai atspindys, atoveiksmis, atgarsis. Vos atvykę į Prašantį, tampate draugiški ir jaučiate kitiems broliškus jausmus. Kodėl? Tie jausmai jau yra jumyse, todėl jūs randate jų atspindį žmonėse, kuriuos susitinkate. Jūs matote šį broliškumą visur. Jūs pilni meilės viduje ir matote aplink mylinčius žmones. Jūsų širdis pilna Dievo, ir jūs regite dieviškus žmones aplink. Visa, kas yra viduje, atsispindi išorėje.

Saugokitės išorinių stimulų poveikio!

Džiaugsmas, laimė, kuriuos jaučiate, – taip pat ne iš išorės. Tai jūsų vidinė laimė. Ji tiesiog pasireiškia. Kas atsitinka, kai matote Himalajus ar Niagaros krioklį? Jie atrodo tokie tyri, didingi, nepaliesti. Jie sužadina jumyse tyrumą ir skaistumą. Tas pats atsitinka ir Svamio akivaizdoje. Pasireiškia vertingiausi dalykai, kurie jumyse slypėjo. Jumyse slypėjo meilė, ir Jis ją atskleidė. Jis neįdėjo jums meilės iš išorės!

Ką turėčiau iš viso to išmokti? Kad turiu būti labai atsargus į ką nors žiūrėdamas, ko nors klausydamasis ar ką nors skaitydamas. Kodėl? Jei skaitau kokius nors purvinus skaitalus, jie paskatins, kad tas pats išsilietų ir iš mano vidaus. Jei dairausi į ką nors vulgaraus, nešvankaus ar nemalonaus, atsiskleis mano paties vulgarumas. Jei skaitau kokį romaną, pilną smurto, plėšimų ir muštynių, tai sužadins smurtą ir manyje. Kartą laikraščiai rašė apie berniuką, kuris matė filmą apie vaikų žudymą, o kitą dieną išžudė savo klasės draugus. Vadinasi, jame atsiskleidė smurtas. Todėl turime kruopščiai atsirinkti, ką žiūrime per televiziją, ką skaitome laikraščiuose ir knygose, nes tai sužadina įvairias savybes, slypinčias mūsų viduje. Tai, kas yra išorėje, – tai tik vidinės būties atspindys. „Viskas – vidinės būties atspindys“, – sako Svamis. Neseniai Jis pasakė, kad tik tada, kai mes patys nieko neverti, tada ir kiti mums atrodys neverti. Jei aš iš esmės esu geras, pamatysiu, kad ir kiti yra geri.

Taigi, kas gi man darosi Svamio akivaizdoje? Aš apsisprendžiu matyti gera, o ne bloga. „Nematykite blogio, matykite tik gera“, – tai labai gerai žinoma Svamio citata. Jo mokymą mes turime taikyti savo asmeniniame gyvenime, kad suprastume jo gelmę. Jo žodžiai gali būti labai paprasti, bet jie pilni nepaprastos prasmės.

Atvykęs pas Svamį, aš supratau ir tai, kad turiu ieškoti Tiesos, o ne atskirų faktų. Kartais žmonės abejoja, ar teisingi tie faktai, kuriuos Svamis pateikia (pvz., kokio ilgio yra mūsų kraujagyslės arba koks atstumas nuo Žemės iki Saulės). Supraskime, kad dvasia svarbiau už statistiką. Ieškokime galutinės Tiesos.

Tikrovė ir galimybės

Kai kurie žmonės sako, kad reikia atsižadėti, pasiaukoti, gyventi vienam kaip asketui... Tai vienas kraštutinumas. Kitas kraštutinumas – mėgautis pasaulietiškais dalykais. Svamis yra tiltas tarp jų. Svamis nenori, kad aš pamesčiau šeimą, išdalyčiau savo daiktus ir sėdėčiau be skatiko. Bet Jis taip pat nenori, kad aš per daug mėgaučiausi malonumais ir kaupčiau turtus. Aš negaliu palikti šios žemės, aš turiu atlikti savo pareigas. Jei esu gydytojas, aš negaliu pasakyti savo pacientui: „Skausmas, kurį tu jauti, priklauso kūnui, o ne tau. Tiesiog kartok Om ir nesijaudink“. Mes neturime bėgti nuo savo pareigų. Svamis yra tiltas tarp pasaulio ir mūsų esmės. Iš vienos pusės – mano šeima, pareigos ir įsipareigojimai, darbai, įvairūs užsiėmimai. Jei pas mane ateitų žmogus ir paklaustų: „Anilai Kumarai, kam tau reikalingi pinigai? Svamis tavimi pasirūpins! Gali nedirbti!“ Aš galėčiau atsakyti: „Tu nuostabus žmogus! Perleisk man savo banko sąskaitą – taip moko Baba!“ Visa tai – veidmainystė, tarsi demonai cituotų šventraščius. Kol gyvename žemėje, pinigai reikalingi, nes mes turime pareigų savo šeimai ir vaikams. Mums reikia palaikyti savo kūną, reikia tam tikros kaitos, reikia draugų. Tai – tikrovė.

Antra vertus – žmogus turi galimybių. Medžio šaknys – žemėje, tai – tikrovė. Bet jo šakos ir žiedai – aukštai danguje. Tai – galimybės. Ir žmogus yra žemiškas, tai – tikrovė. Bet žmogus turi galimybę išaugti aukščiau ir pažinti savo dieviškumą. Suvokti Dievą viduje – tai galimybė, gyvenimas žemėje – tai tikrovė. Svamis yra tiltas tarp jų abiejų.

Ar aš, norėdamas, kad šakos ir žiedai pasiektų dangų, galiu pakirsti tikrovės medį prie šaknų? Tada medis nudžius ir virs malkomis. Gyvenimo tikrovė būtina, nes būtent kamienas siurbia vandenį ir maisto medžiagas iš žemės. Taigi užmiršti tikrovę ir gyventi galimybių iliuzijomis tėra tik pusė tiesos. Sujungti abi puses – tai visaverčio gyvenimo vizija.