Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

SVAMIO POKALBIAI SU PRADINĖS MOKYKLOS MOKINUKAIS

A. Kumaro paskaita Prašanti Nilajame

2000 m. rugsėjo 10 d.

Rugsėjo 3 dieną Prašantyje vyko šventė – Ganešos statulos buvo nešamos prie Čitravatės upės ir nardinamos į vandenį. Nuėjau į šventyklą kiek anksčiau ir nustebau pamatęs, kad visi jau buvo susirinkę. Pradinės mokyklos mokinukai sėdėjo pirmose eilėse, tiesiai prieš Svamio kėdę, o Svamis su jais kalbėjosi ir juokavo. Tas Svamio ir mokinių pokalbis buvo labai įdomus. Iš jo kai ką užsirašiau ir noriu pasidalyti su jumis .

Svamis paklausė: „Koks Dievo pavidalas?“ Jei šito Jis būtų paklausęs mūsų, pavyzdžiui, Ramą apibūdintume su karūna ant galvos, su lanku ir strėle, o Krišną – pasipuošusį povo plunksna, su fleita rankose. Sai mokyklos mokinukas atsakė: „Svami, Meilė yra Dievo pavidalas!“

„O kaip pasiekti Dievą?“ – paklausė Jis. Jei Jis būtų paklausęs mūsų, tai induistas ortodoksas atsakytų: „Induizmas – vienintelis kelias pasiekti Dievą“. Krikščionis katalikas nurodytų: „Tik krikščionių tikėjimas – vienintelis būdas pasiekti Dievą“. Musulmonas tvirtintų: „Tik islamas padės tau pasiekti Dievą“. O budistas nenusileistų: „Vienintelis Buda yra teisus. Budizmas – tikrasis kelias“, nors Buda iš viso apie Dievą nekalbėjo. O ką atsakė Sai mokyklos mokinukas? „Kelias į Dievą – visus mylėti ir visiems tarnauti“.

Štai kokie Sai mokinukai – jie atsako tiksliai, aiškiai ir labai greitai. Niekas jų iš anksto neperspėjo, ko Svamis klaus, todėl pasiruošti jie negalėjo. Taigi klausimai buvo visai netikėti, tačiau jų atsakymai buvo tiesiog unikalūs.

Toliau Svamis klausė: „Kuris kelias veda į nemirtingumą?” „Amoralumo atsisakymas“ (žodžių žaismas angl.: The way to immortality is to remove immorality), – atsakė kitas mokinukas. Paanalizuokime atsakymą. Iš tiesų amoralumas nėra mūsų tikroji prigimtis, pradžioje jo nebuvo. Amoralumas – tai silpnybė, atsiradusi jau vėliau dėl blogų draugų įtakos, netinkamų įpročių, ydų ir pan. Iš pradžių esame tyri ir dieviški. Kiekvienas – Dievo kibirkštis. Kūnas – Dievo šventykla, o viduje gyvena Amžinasis. Bet mes per daug sureikšminame kūną, pojūčiai ima valdyti protą, mes vaikomės malonumų, – taip tampame amoralūs. Taigi amoralumas – tarsi debesys, kurie dengia saulę. Jie turi nuslinkti, kad saulė ir vėl šviestų, kaip anksčiau. Saulė švietė ir šviečia visada, tik kartais ją uždengia debesys. Tokia švytinti saulė yra ir mūsų sąmonė, atma. Tik ją kartais uždengia amoralumo debesys. Kai debesys nuplaukia, nemirtingoji saulė vėl spindi kaip spindėjusi.

O koks kitas klausimas? „Kas yra Namaskara?“ „Na“ + „ma“ – šie žodžiai reiškia „ne aš“, tai yra, tai – ne aš, tai Dievas viduje. Kai darau namaskarą (sudėjęs rankas, nusilenkiu sutiktam žmogui), lenkiuosi ne kūnui, o atmai jumyse. Atma jumyse – ta pati, kaip ir manyje. Atma manyje ir jumyse – tai ne kas kitas, kaip Dievas – Paramatma.

Kai atma, sąmonė veikia kūną, ji vadinama dehatma (kūno sąmone). Mes vaikštome, veikiame, kalbame, girdime, – visi šio kūno sąnariai veikia tik atmos dėka. Ji – tarsi srovė, tekanti laidais ir įžiebianti lemputes. Kaip ta srovė, atmos arba sąmonės srautas teikia kūno dalims jėgų veikti.

Yra ir kitas, aukštesnis lygmuo. Kūnas veikia, bet ne pats savaime. Sakykime, aš noriu puodelio kavos. Mano ranka paima puodelį, laiko jį už ąselės, ir aš geriu kavą. Bet šis veiksmas – tai pasekmė. O koks buvo pirmasis veiksmas? Tai buvo mintis, troškimas, valia. Mano protas nori puodelio kavos, todėl jis skatina mane eiti į kavinę, ten ranka paims puodelį už ąselės, ir aš pradėsiu gerti kavą. Tai protas nori. Tai protas mąsto. Protas yra viskas. „Mano Mulam Idam Jagat“, – sako Baba. Visas pasaulio gyvenimas, visa veikla – individuali, visuomenės, tautinė, tarptautinė, visuotinė, kosminė – pagrįsta protu. Protas – fundamentinis principas. Protu pagrįsta visa žmogaus veikla, ji plečiama ir didinama. Be proto nieko negalite padaryti. Sakykime, jūs netekote sąmonės. Protas neveikia, ir jūs negalite norėti to puodelio kavos. Kadangi neveikia protas, nejuda ir kūnas. Būtent protas sukuria dangų, bet tas pats protas dangų paverčia pragaru. Protas labai galingas. Jis pilnas minčių, net prieštaringų. Jis kupinas prisiminimų. Tai protas ugdo žmogaus asmenybę.

Na, o kaip protas veikia? Ar jis nepriklausomas? Ne. Jis taip pat veikia atmos dėka. Protas labai sureikšmina savąjį „aš“: aš padariau tai, aš esu tas ir tas, aš atvykau iš ten ir ten, aš, aš, aš. Šis aš, ego – tai ir yra protas, bet jis veikia tik atmos dėka.

Taigi ir kūnui, ir protui atmos srovė, sąmonės srovė yra būtina. Bet kūno lygmeniu ji vadinama dehatma. Proto ir ego lygmeniu ji vadinama džyvatma (individuali siela). Ir kūną, ir protą verčia veikti atma.

O kas ši atma yra? Tai – sąmonė. Atmos sąmonė manyje – tokia pati, kaip ir jumyse. Nėra itališkos atmos, amerikietiškos atmos, rusiškos atmos, švediškos atmos. Atma viena ir ta pati. Pagrindiniai dalykai yra bendri visiems. Vanduo yra H2O ir Indijoje, ir JAV. Ugnis yra ugnis visur, deguonis yra deguonis visame pasaulyje. Penki elementai, sudarantys visatą, visur yra tie patys. Ir atma, persmelkianti visą visatą, yra viena. Ją vadiname Paramatma, visuotine sąmone, aukščiausia sąmone. Individualus atmos lygmuo vadinamas sąžine. Kosminio lygmens atma, esanti visose būtybėse, yra Visuotinė sąmonė arba Paramatma.

Štai ką reiškia žodis „Namaskar“. Mano pagarba, mano sveikinimas skirtas ne jūsų kūnui, o atmai, sąmonei, esančiai jumyse. „Namaskar“ turi dar ir kitą prasmę. Penki vienos rankos pirštai simbolizuoja karmendrijas (5 veiklos organus), o kitos rankos 5 pirštai reiškia džnanendrijas (5 suvokimo pojūčius). Kai sudedame abi rankas, visi pirštai susijungia ir mes juos aukojame Dievui.

Taigi mokinukas atsakė Svamiui: „Namaskar – tai ne aš, o Tu“.

Dar vienas klausimas, kurį Svamis uždavė mokiniams, buvo toks: „Kas yra tavo draugas?“ Jei tokį klausimą užduotų man, turėčiau ilgai vardinti, nes esu jau pagyvenęs. Nuo pat vaikystės turiu daug draugų. Bet Sai mokyklos pradinukas nesakė: „Tomas – mano draugas“ ar pan. Jis atsakė: „Dievas – mano geriausias draugas“. „O kas tavo draugas?“ – paklausė Svamis kito mokinuko. „Dievas – vienintelis draugas“, – atsakė šis.

Kiti draugai tai atsiranda, tai vėl pradingsta. Pvz., su pradžios mokyklos draugais išsiskyriau, kai perėjau į vidurinę mokyklą. Kai įstojau į koledžą, įsigijau vėl naujų draugų. Įstojus į universitetą ar pradėjus dirbti, draugai vėl keitėsi. Taigi draugai keičiasi. Mūsų draugystė dažnai pagrįsta visuomenine padėtimi, ideologija, religija, kalba, kuria kalbame, ir pan., o kai pasikeičia mūsų visuomeninė padėtis, amžius, sveikata ar kai ištuštėja piniginė, draugų skaičius irgi pakinta.

Bet Dievas lieka mūsų draugas visada, ar esame sveiki, ar sergame, ar dirbame, ar išeiname į pensiją, ar esame jauni ar seni, išsilavinę ar ne, turtingi ar vargšai, gražūs ar negražūs. Dievas – visą laiką su mumis. „Dievas – vienintelis draugas“, – atsakė Sai mokinukas.

„O kas yra tavo priešas?“ – paklausė Svamis. Ką aš atsakyčiau? Taip, turiu priešų, bet nenoriu jų minėti, nes tas priešiškumas dar sustiprės. O ką atsakė Sai mokinukas? Jis atsakė: „Svami, mano pyktis, mano troškimai, mano neapykanta, – štai mano priešai“.

„O kokie jūsų pažymiai?“(Svamio mokyklose žinios vertinamos procentais; aukščiausias įvertinimas – 100%) – ėmė klausinėti Svamis. „Aštuoniasdešimt devyni! Devyniasdešimt!“ – pasigirdo iš visų pusių. Klausydamasis atsakymų, Svamis žvilgterėjo į mus, dėstytojus. Jo žvilgsniai kartais pasako tiek daug! „Ar galite bent svajoti apie tokius aukštus įvertinimus?“ – tarsi sakė Jo akys. Staiga vienas berniukas pakilo, priėjo prie Svamio ir kažką sušnabždėjo Jam į ausį. Svamis paklausė mūsų: „Žinote, ką jis pasakė?“

Na, iš kur aš galiu žinoti, ką jis pasakė! Bet klausimas buvo užduotas, ir aš atsakiau: „Svami, gal jo balai labai maži, todėl jis nenorėjo, kad visi girdėtų, ir pašnabždėjo Tau į ausį“.

„Ne, – atsakė Svamis, – šis berniukas gavo 99 balus. Jis Man pasakė: „Svami, jei pasakysiu garsiai prie visų, mano ego pasipūs. Aš labai didžiuosiuosi. Aš to nenoriu, Svami“. Todėl jis pašnibždėjo Man į ausį.“

Ar galite įsivaizduoti, kad taip būna? Šis mažas berniukas jautė, kad kalbėti apie savo pasiekimus garsiai ir atvirai bus egoistiška, o Svamis pasakoja tai garsiai, kad ir mes išmoktume nesipūsti ir nesididžiuoti savo pasiekimais. Tai štai kas įvyko tą dieną verandoje.