Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Satjos UPANišada

Iš prof. Anilo Kumaro paskaitų

Prašanti Nilajame

1999 m. birželio 27 d. ir liepos 4 d.

Senieji Indijos šventraščiai, pavyzdžiui, Upanišados – tai guru, mokytojo, ir šišjos, mokinio, dialogas. Žodžio „Upanishad“ prasmė, kaip aiškina Svamis, yra tokia: Upa – arti, šalia, ni – apačioje, shad – sėdėti. Taigi mokinys turi sėdėti prie mokytojo kojų, kad išgirstų Jo išmintingus atsakymus. O kaip pavadinti Satjos Sai Babos ir Jo pasekėjų dialogą? Aš pavadinčiau jį Satjos Upanišada.

Per penkias keliones su Svamiu į Kodaikanalą užsirašiau daugybę klausimų, kurių klausė pasekėjai, ir Svamio atsakymus. Dabar jų yra apie 240. Svamis sutiko išleisti šią knygą Prašanti Nilajame.

Vienas klausimas yra toks: Kas yra maja? Maja – tai iliuzija, regimybė, neteisingai suvokta tapatybė. Sanskrito kalba maja – tai bhrama. O Brahma – tai Realybė, Aš, siela, atma, sąmonė. Taigi koks skirtumas tarp bhramos ir Brahmos, iliuzijos ir realybės?

Svamio atsakymas unikalus. Esu aplankęs daugybę šventyklų, per 40 metų esu išklausęs daugybę paskaitų, perskaičiau ištisus tomus knygų, bet Svamio atsakymas daug geresnis, jis tiesus ir paprastas. Ką gi Jis atsakė?

Vienybės principas – tai Realybė. Vienovė – tai Realybė. Įvairovė, daugybė, skirtingumas – tai iliuzija.Svamis atsakė vienu sakiniu, bet paaiškino ir plačiau, nes Jis žino, kad mes negalime taip greitai suprasti. Jis sako: štai auksas. Iš aukso jūs pagaminate daugybę papuošalų – auskarų, grandinėlių, žiedų ir pan. Papuošalų daug, bet jie visi – iš to paties aukso. Jei matote papuošalus, tai – iliuzija. Jei mąstote apie auksą, kuris yra vienas ir tas pats pirminis, pamatinis principas, tai – Realybė. Auksas – Realybė, papuošalai – iliuzija.

Jis pateikia dar vieną analogiją. Štai molis. Iš molio puodžius nulipdo daug įvairių daiktų – puodų, lėkščių, dubenėlių ir pan. Jei matysite daugybę skirtingų dydžių, formų puodų, tai bus iliuzija, maja. Bet jei matysite molį, kuris yra vienas ir tas pats, tai – Realybė, Brahma. Jei jus sužavi vardas ir pavidalas, tai tiesiog iliuzija. Mes esame skirtingi, atskirų tautybių, iš įvairių šalių, skirtingų kultūrų. Bet iš esmės visi esame dieviški. Visi esame atma. Būtent todėl Svamis kreipiasi į mus „Dieviškosios atmos įsikūnijimai!“.

Jis pateikė ir trečią pavyzdį. Girliandoje tiek daug gėlių, bet jos visos suvertos ant vieno siūlo. Gėlių daug, bet siūlas vienas. Siūlas – tai Realybė, o gėlės, kurios gali skleistis, žydėti, vysti ar nuo kurių jau byra žiedlapiai, – tai iliuzija. Gėlės simbolizuoja iliuziją, na, o siūlas reiškia Realybę. Štai kaip paprastai aiškina Svamis. Hovardas Marfetas yra pasakęs, kad Avataro ženklas, dieviškumo ženklas yra gebėjimas didžiausias, sudėtingiausias filosofines Vedantos tiesas perteikti labai paprastai. O mes, žmonės, paprasčiausius dalykus darome labai sudėtingus. Žmogus paprastus dalykus komplikuoja, o Avataras sudėtingus dalykus daro paprastus ir suprantamus.

Antrasis klausimas. Svamis sako, kad Dievas yra beformis, Nirakara. Savo kalbose Jis taip pat sako, kad mūsų savybės – ūgis, svoris, kūno sudėjimas, taip pat pamaldumas, emocijos, troškimai, mąstymo būdas, proto klaidžiojimai, sprendimai – visa tai atsiranda dėl gunų. Taigi žmogus, arba individuali siela, turi gunų arba savybių, bruožų. O Dievas peržengia visų savybių ribas. Bet kartais Dievas įsikūnija. Tai ar Jis turi formą, ar ne?

Štai kaip aiškiai Svamis atsakė. Aiškumas, paprastumas, glaustumas – tai dieviškumas. Kai pasakiau: „Dievas neturi formos“, Jis pateikė kelis pavyzdžius. „Kokia meilės forma? Meilė neturi formos, bet motina, kuri tave myli, turi formą. O kokios formos kvapas, aromatas? Jis neturi formos, bet jazminų žiedai turi formą. Rožė turi formą. O oras! Kokios formos oras? Jis neturi formos, bet būdamas balione, įgauna baliono formą, padangoje – padangos formą.“ Ir galiausiai Baba sako: „O kokios formos vanduo? Jis neturi formos, bet supiltas į stiklinę, jis turi stiklinės formą.“

Bet, Svami, jei Tu sakai, kad Dievas yra visur, tai kam Jam reikia tapti žmogumi? Mes sakome, kad Dievas visažinis, visagalis, visur esąs. Tai kam Jam žmogaus pavidalas?

Baba taip atsakė: „Tu nežinojai, kad Jis yra visur, kol Aš tau nepasakiau. Štai auksas, deimantai ir perlai. Bet perlai ir deimantai patys dar nesudaro papuošalo. Turi būti auksakalys, kuris nukals grandinėlę ar vėrinį. Taigi Dievas yra auksakalys. Dievas – juvelyras. Tu taip pat esi Dievas. Bet Dievas tau pasako, kad tu esi Dievas. Kažkas tau turi paaiškinti tavo esmę, kažkas turi priminti tau apie tavo tikrąjį Aš, nes mes klaidingai laikome save kūnu, tapatiname save su protu, mus valdo ego jausmas. Todėl kas nors turi pasakyti mums, kas mes esame.“

„Ir dar vienas pavyzdys, – pasakė Baba. – Štai siūlas, o štai – gėlės. Ar tai jau girlianda? Reikia, kad kažkas ją suvertų. Štai indas, o štai – aliejus. Ir dagtis yra. Ar ugnis dega? Kažkas turi ją uždegti.“ Taigi Avataras reikalingas tam, kad kiekvienam pasakytų, jog iš esmės esame dieviški, kad esame Dievas, o ne dulkė. Mes sudaryti ne tik iš penkių gamtos elementų.

Na, o koks gyvenimo tikslas? Ką mums gimusiems daryti?

Ir ką gi atsako Svamis? Jis sako: „Štai vokas, jūs jį siunčiate. Ant kiekvieno siunčiamo voko turi būti du adresai: pirmasis – to, kam parašėte laišką, antrasis – jūsų pačių adresas. O jei neparašėte tų abiejų adresų ir išsiuntėte laišką, kur jis nueis? Jis atsidurs šiukšlių dėžėje. Žmogaus gyvenimas yra kaip laiško vokas. Turite parašyti abu adresus: iš kur ir kur. Taigi žmogaus gyvenimo tikslas ir yra sužinoti, iš kur jis atvyko ir kur vyksta.“ Paskui Svamis pridūrė: „Gyvenimo tikslas – tai kai kas daugiau. Atminkite, visada atminkite, gyvenimo tikslas yra pažinti ir patirti Dievą.“ O kaip pažinti, kaip patirti Dievą? Aš nežinau, o jei nežinau, kaip galiu Jį patirti? Mes Jo nesame patyrę. Mes sutrikę. Nors ir išsilavinę, bet pilni abejonių. Mūsų gyvenimas kupinas pakilimų ir nuopuolių. Mes jaučiamės pakylėti, kai mus pagiria, ir nusiminę, kai mus kritikuoja. Gyvenimas pilnas sėkmių ir nesėkmių, atradimų ir praradimų, liūdesio ir džiaugsmo. Mūsų gyvenimas dvilypis, bet tai nėra Realybė. Gyvenimo tikslas – pažinti tikrąją Realybę. O kas tai yra?

Svamis pateikia paprastą pavyzdį: „Štai stiklinė vandens. Jos dugne – cukrus. Dabar paragaukite vandens iš paviršiaus – jis beskonis. Paragaukite iš vidurio – taip pat beskonis. Kodėl? Nes cukrus – stiklinės dugne. Dabar gerai išmaišykite vandenį šaukšteliu. Paragaukite iš paviršiaus. Na, kaip? Saldu. O iš vidurio? Saldu. O iš dugno? Saldu. Skirtumas tas, kad anksčiau cukrus nebuvo kaip reikiant ištirpęs. Cukrus buvo ir anksčiau, yra dabar ir bus ateityje. Tik jūs turite gerai jį išmaišyti. Žmogaus gyvenimas – kaip stiklinė vandens, o cukrus joje – Dievas.“

Bet mums gyvenimas atrodo beskonis. Mums jis atrodo neįdomus, nešantis liūdesį. Mums jis atrodo beprasmis. Kodėl? Todėl, kad cukrus – dugne, tai yra, dieviškumas slypi mūsų gyvenimo dugne. Ir ką mums daryti? Svamis sako: „Imkite intelekto arba buddhi šaukštelį ir išmaišykite. Kai intelekto šaukšteliu gerai išmaišysite dieviškumo cukrų, visas gyvenimas pasidarys saldus.“ Taigi mes turime gerai išmaišyti cukrų ir džiaugtis gyvenimu iš tikro. Gyvenimo tikslas – palikti mūsų kasdieniniame gyvenime vietos dieviškumui, tada visas gyvenimas pasidarys įdomus ir prasmingas.

Svami, Tu nori, kad aš pažinčiau, patirčiau atmą. Gerai, bet aš labai užsiėmęs žmogus: daug dirbu darbe, statau namą, rūpinuosi savo vaikais, plečiu savo verslą. Tai kada man ieškoti atmos? Ar iš ryto, ar vakare? O gal kai išeisiu į pensiją?

Daug kas galvoja imtis dvasingumo, kai išeis į pensiją. Bet kur garantija, kad mes jos sulauksime? Šio darbo nereikėtų atidėti rytojui.

Svamis mums sako: „Gyvenime privalote išmokti skirti, kas svarbiausia, o kas nelabai svarbu. Gyvenime nėra nieko nesvarbaus, viskas svarbu, bet viena yra svarbiau, o kita – svarbiausia. Štai ir viskas.“

Svamis labai aiškiai nusako, kas yra svarbiausia. Jis aiškina: žmonės yra dviejų rūšių. Pirmieji – tai Pandavai, dvasingieji. O antrieji – Kauravai, pasauliečiai, mūsų artimiausi pusbroliai. Jis sako: „Pandavams Dievas buvo pirmiausia. Paskui – kiti žmonės. Jie patys – paskiausia. Aš – paskutinis. Dievas – pirmas. Kadangi Dievas jiems buvo svarbiausias, jie laimėjo gyvenimo mūšį. Jie gerbiami iki šios dienos, nors praėjo tūkstantmečiai. O Kauravai elgėsi priešingai. „Aš“ jiems buvo svarbiausias, paskui – kiti, o Dievas – paskutinis. Dėl to jie ir pralaimėjo. Jų armija buvo galingesnė, jie turėjo daugiau ginklų, bet mūšį pralaimėjo ir žuvo. Kodėl? Todėl, kad Dievas jiems buvo nesvarbus. Jei Dievas tau – paskutinėje vietoje, tai tu žuvęs“(žodžių žaismas angl: „If you keep God in the last, you are lost“), – sako Svamis. Taigi gyvenimo tikslas Dievą suvokti kaip svarbiausią, o gyvenimą paversti dvasingu ir šventu.

Štai dar vienas klausimas, kuris buvo užduodamas Svamiui: „Svami, man atrodo, kad esu pakankamai dvasingas žmogus, bet kaip čia yra, kad mano kančios nesibaigia? Kodėl dauguma iš mūsų jaučiasi nelaimingi?“ Žmonės medituoja, gieda bhadžanas, studijuoja šventas knygas, pasninkauja, atlieka įvairias dvasines praktikas, bet vis tiek jaučiasi nelaimingi. Kodėl? Kodėl mes turime sunkumų, bėdų šeimoje ir visuomenėje? Kodėl taip retai matome besišypsančius veidus? Mes įsitempę, mūsų kraujospūdis padidėjęs... Negi tai dvasingumas? Jei dvasingumas – našta, ar verta jo siekti? Dvasingumas turėtų palengvinti gyvenimą. Jis neturėtų būti našta. Tai kodėl mes tokie rimti?

Svamis sako, kad tai, ko mes norime, ir tai, ko siekiame, yra du skirtingi dalykai. Mes siekiame ramybės, mes siekiame palaimos, bet prašome Dievo: „O Dieve, duok man pinigų, tada turėsiu ramybę ir palaimą“. Žmogus siekia ramybės ir palaimos, bet jis prašo žemiškų turtų, titulų ir šlovės. Svamis sako, tai ir yra pagrindinė klaida. Tai tas pat, jei važiuotume į Madrasą, bet įliptume į Bombėjaus traukinį! Tai kur mes nuvažiuosime? Be to, įlipęs kontrolierius gali mus išsodinti kur nors pusiaukelėje... Taigi mes turėtume melsti to, ko iš tiesų siekiame, ko iš tiesų trokštame. Nes pasaulietiški norai, turtai, visuomeninė padėtis neatneš mums nei ramybės, nei palaimos. Mes tai žinome. Mes norime ramybės ir palaimos, bet norime ir tų kitų dalykų. Būtent todėl ir būdami dvasingi, vis tik dažnai jaučiamės nelaimingi.

Mūsų godumas verčia mus norėti vis daugiau ir daugiau. Svamis sako: „Mažiau nešulių – lengvesnė kelionė“. Kai turime daug troškimų, gyvenimas tampa sunkia našta. Ir mums darosi nepatogu. Jaučiamės nesaugūs ir nelaimingi. Kad būtume laimingi, turime apriboti troškimus. Uždėti „stogą“ troškimams.

O kaip dar Svamis aiškina, kodėl jaučiamės nelaimingi? Žmonės nerimauja dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – jie visą laiką prisimena praeitį. Prieš penkiolika metų pamečiau tūkstantį rupijų. Prieš 10 metų tu manęs nepavaišinai pusryčiais. Pernai tu man neatsakei. Dauguma nesutarimų, konfliktų, nesusipratimų kyla dėl to, kad mes prisimename senus laikus. Vyras sako žmonai: „Tavo tėvas man nepadovanojo vestuvinio kostiumo“. Jis jau pats turi anūkų, tai kam kaltinti seniai mirusį tėvą, kuris gal jau susirado sau vietą kitoje planetoje. Žmona graužia savo vyrą: „Tavo motina nesvetingai mane sutiko, kai prieš 40 metų pirmąsyk peržengiau jūsų namų slenkstį“. O motina numirė gal prieš 15 metų. Svamis sako: „Negalvokite apie praeitį. Praeitis praėjo nesugrįžtamai.“ Galiu verkti ištisas dienas, bet praeities nebesugrąžinsiu. Jei Svamis „prisimintų“ praeitį, Prašanti Nilajamas būtų tuščias. Kiekvieną kartą Jis „pamiršta“ mūsų nelabai gražią praeitį. Na, gerai, praeitis nesvarbu. Kas buvo – pražuvo. Nuo dabar gyvenk teisingai ir dorai. Bet mes vis tiek liekame tokie pat. Kartą, puikiai nusiteikęs, aš Jam pasakiau: „Svami, jei žmogus varžytųsi su Dievu, žmogus laimėtų. Kodėl? Dievas jau 10 kartų buvo atėjęs kaip Avataras pataisyti žmogaus, bet to padaryti neįstengė. Mes ir toliau esame blogi.“ Svamis sako: „Jūs jau nuėjote visą tą kelią. Kam dairytis atgal į praeitį? Kam to reikia? Tas laikas jau praėjo“. Kai užmiršime praeitį, 50% mūsų liūdesio išnyks. Dar 50% nerimo išnyks, jei nesijaudinsime dėl ateities. Kas bus po 50 metų, kai būsiu senas ir bejėgis? Ką darys mano žmona, kai aš numirsiu? Gal ji džiaugsis, kad įkyraus senio nebėra?

Negalvokime apie ateitį. Ateitis nežinoma. Kur garantijos, kad mes jos sulauksime? Svamis sako: „Praeitis nebesugrįš. Ateitis neaiški. Rūpinkitės dabartimi. Dabartis – praeities rezultatas, bet ir ateities pamatas. Praeityje augo medis. Ateityje irgi augs medis. O dabar turime sėklą. Dabartis – praeities medžio sėkla, iš kurios išaugs ateities medis. Todėl rūpinkitės dabartimi. Ši dabartis – nepaprasta dabartis, ji – visada esanti.“

Dar vienas klausimas: Svami, žmonės nori lygybės. Kodėl negalėtų būti visi lygūs? Ar įmanoma lygybė?

Žinote, ką Jis atsakė? „Lygybė neįmanoma“. O kodėl? Visa žemė nelygi – yra kalnų ir klonių; kūnas taip pat nelygus, jis nepanašus į marmuro koloną. Svamis pateikė paprastą pavyzdį.

Kartą karalius nutarė apeiti savo karalystę, o kad jo niekas nepažintų, persirengė. Jis pamatė, kaip žmonės kenčia, ir ėmė galvoti: „Mano karalystėje turėtų būti lygybė“. Karalius nuėjo į mišką, ėmėsi griežtos askezės ir meldėsi Dievui. Dievas jam pasirodė ir paklausė: „Ko tu nori?“ Karalius atsakė: „O Dieve, noriu, kad mano karalystėje visi būtų lygūs“. Dievas atsakė: „Gerai, išpildysiu tavo norą, gali eiti“.

Ir visi pasidarė lygūs, visi buvo laimingi. Grįžęs iš miško, karalius rado daugybę prabangiausių rūmų, todėl vos atpažino savuosius!

Sugrįžęs namo, karalius paklausė karalienės: „Karaliene, kaip čia yra, kad gatvės tokios nešvarios?“ Karalienė atsakė: „O, karaliau! Nebėra šlavėjų. Dabar visi karaliai“. Tada karalius paprašė: „Paprašyk tarnų, kad paruoštų man vandens, norėčiau išsimaudyti“. Karalienė atsakė: „Nebėra tarnų, mano Viešpatie. Išsimaudyk pats“. „Mat kaip, – sumurmėjo karalius. – Šiuos drabužius reikėtų išskalbti. Atiduok juos skalbėjui“. „Nebėra skalbėjų, – atsakė karalienė, – jie visi dabar karaliai“.

Karalius suprato, kad sugriuvo visa karalystės tvarka, nes nebeliko veiklos pasidalijimo. Tada vėl grįžo į mišką ir meldė Dievo: „O Dieve, sugrąžink senąją tvarką“.

Sanskrito kalboje yra du žodžiai: Samanatva – tai lygybė, samatva – tai pusiausvyra. Pusiausvyra – tai proto būsena, pavyzdžiui, vienodai sutikti praradimus ir naudą, sėkmę ir nesėkmę. Pusiausvyros siekiame individualiai, o lygybės – visuomenės gyvenime.

Vienas iš klausimų, užduotų Svamiui, buvo toks: Kodėl kai kurie žmonės paprasčiausią tingėjimą dangsto dvasingumu? Yra žmonių, kurie nenori dirbti, nors jie fiziškai sveiki. Jie mano, kad leisti laiką tinginiaujant – tai dvasingumas. Jie vaikšto rimtais, ištįsusiais veidais ir atrodo labai svarbūs. Vivekananda kartą pasakė: „Žmonių rimtais, ištįsusiais veidais vieta yra ligoninėje, o ne tarp dvasingųjų“. Ką apie tai mano Svamis?

Pirmas dalykas, kurį Jis pasakė, buvo šis: „Tinginystė yra rūdys ir dulkės. Dievo suvokimas – ramybė ir gėris“ (angl.: Laziness is rust and dust. Realisation is rest and best.). Svamis nori, kad žmogus dirbtų, turėtų kokias nors pareigas. Svamis yra pasakęs: „Nesitikėkite, kad Dievas jums padės, kol nepadarysite savo darbo“. Kol neišnaudosime sugebėjimų, kuriais Dievas mus apdovanojo, Jis mums nepadės. Dievas padeda tiems, kurie padeda patys sau.

Svamis pateikė tokį pavyzdį: štai degtukų dėžutė, o čia – degtukas. Jei norite uždegti ugnį, ką turite daryti? Turite imti degtuką ir brūkštelėti į dėžutės kraštą, tada degtukas užsidegs. Jei norite uždegti savęs suvokimo ugnį, reikia jūsų pačių pastangų ir darbo. Svamis sako telugiškai: „Krushi vunte krupa vuntundi“. Krushi – tai žmogaus pastangos. Krupa – Dievo malonė. Jūs nusipelnysite Dievo malonės, jei stengsitės. Taip Svamis sako tiems, kurie tinginiauja, prisidengę dvasingumu.

Svamis pateikė ir kitą pavyzdį. Vienas Ramos pasekėjas važiavo vežimu. Bekeliaujant vežimas apsivertė ir žmogus iš jo iškrito. Jis pradėjo verkti: „O, Ramačandra, aš Tau taip atsidavęs! Tai Tu šitaip mane laimini? Vežimas apsivertė ir aš atsidūriau ant žemės! Ar tai tokia Tavo meilės dovana?“ Tada Dievas jam pasirodė ir pasakė: „O, netikėli, Aš daviau tau rankas ir kojas, daviau tau raumenis, smegenis ir gabumus, tai ko tu nesikeli? Kelkis! Bandyk atversti vežimą, ir Aš tau padėsiu“. Kai žmogus atsikėlė ir, paėmęs už vieno rato, ėmė jį kelti, jis pamatė Hanumaną, keliantį kitą ratą! Taigi Svamis aiškina, kad kai mes stengiamės patys, ir Dievas mums padeda. „Kai žmogus stengiasi, jis gauna Dievo malonę“.

O ką Svamis sako apie ego?Nėra nė vieno žmogaus be ego, skiriasi tik jo dydis. Vienas gali būti ego įsikūnijimas, kitas gal turi tik 50% ar 40% savanaudiškumo. Svamis moko, ką turime sakyti savajam ego: „O ego, išeik!“ (angl. Oh, ego, you go). Išeik, nes tu atneši man tiek rūpesčių, dėl tavęs man skauda galvą. Svamis taip pat yra pasakęs: „Mes galime išsivaduoti iš ego, jei paanalizuosime, kas mes šiame pasaulyje esame“. Šiame pasaulyje tiek daug žmonių. Praeityje taip pat gyveno daugybė didžių, kilnių žmonių, išminčių, šventųjų ir avatarų. Ir tiek daug mokslininkų. Pasaulyje netrūko protingų ir išmintingų žmonių. Palyginkime save su jais ir suprasime, kas mes esame. Tai geriausias būdas atsikratyti ego. Einančiam dvasiniu keliu ego yra labai pavojingas. Svamis nepripažįsta nė mažiausio ego. Jei Jis aptinka mūsų ego, mūsų laukia „trijų mėnesių gydymas – Himalajų tyla“!

Neperseniausiai kalbėjausi su buvusiais mūsų Universiteto studentais. Jie prašė manęs pasidalinti mintimis. Aš jiems aiškinau: „Jums gali atrodyti, kad Svamis jūsų nepastebi, nebesišypso jums. Studijų metais jūs gaudavote daugybę interviu, tai kas atsitiko dabar? Jūs mąstote: Ar aš svetimas? Ar aš – niekas? Anais laikais Jis leido man manyti, kas esu Jam labai svarbus, kad aš vienintelis tikras pasekėjas. Tai kas pasidarė dabar? Kodėl Jis manęs vengia?“ Ir aš jiems pasakiau: „Supraskite, kad jūsų išvengtų, Jis pirma turi jus pamatyti. Tik tada Jis gali jus aplenkti. Taigi Jis pirmiausia jus pamato, o paskui, jei nori su jumis pasikalbėti, pasižiūri ir vėl. Tai – tarsi registruotas laiškas, kuriam išrašomas kvitas. Jei Svamis nusisuka, jums lieka kvitas, todėl nenusiminkite.“

Mes klausiame Svamio: „Kodėl Tu nežiūri į mus?“ Jis sako: „Aš visada į jus žiūriu. Aš atėjau dėl jūsų. Bet jūs neišsivalote savo vidaus. Tai – kliūtis, kuri trukdo jums pasiekti Mane. Ego – geležinė uždanga, skirianti mus. Ji turi nuolat dilti, kol vieną kartą išnyks galutinai ir visam laikui, kad galėčiau visada į jus žiūrėti.“ Kuo tvirtesnis ego, tuo toliau Svamis. Nesigirkite: „O, aš tai padariau“. Jei aš sakau Svamiui: „Svami, visa tai aš padariau, aš parengiau šią salę“, Jis būtinai paprieštaraus: „Ne tu pastatei šį pastatą“. Be to, kur nors kampe Jis būtinai pamatys dulkių ir prikiš: „Tai tu šitaip sutvarkei?“ Bet jei aš sakysiu: „O, Svami, aš norėjau padaryti kuo geriau, bet man neišėjo, aš niekam tikęs, man labai apmaudu, kad Tave apvyliau“, tada Jis atsakys: „Ne, ne, tu labai daug padarei. Tu sutvarkei salę, patiesei kilimus, pastatei mikrofonus. Viską padarei puikiai“. Kodėl Jis taip sako? Nes aš nebesakau, kad „aš“ tai padariau. Šis „aš“, ego, žlugdo mus visur. Dievas džiaugiasi ne darbo kiekiu ir ne kalbomis apie darbą, bet tais jausmais ir priežastimis, kurie jį paskatino. Jausmas, kurio apimti mes dirbame darbą, daug svarbesnis nei pats darbas. Taigi ego atskiria mus nuo Dievo.

Svamis pasakoja tokią istoriją iš Indijos epų. Demonas, vardu Bhasmasura, meldė Dievo: „O, Dieve, padaryk mane tokį galingą, kad uždėjęs kam nors ranką ant galvos, paversčiau jį pelenais!“ Toks buvo jo demoniškas noras. Ir Dievas dovanojo jam tą galią. Taigi Bhasmasura pasileido per pasaulį ir kam tik uždėdavo ranką ant galvos, tas virsdavo pelenais. Galiausiai jis nutarė išbandyti patį Dievą: „O kas būtų, jei uždėčiau ranką Dievui ant galvos?“ Ir nukeliavo tiesiai į Kailasą pas Šivą: „O Šiva, Tu dovanojai man šią malonę, dabar aš Tave išbandysiu!“ Šiva apsimetė išsigandęs ir leidosi bėgti. Visa tai stebėjo deivė Lakšmė, Višnaus sutuoktinė. Ji galvojo: „Šis demonas uždės ranką Šivai ant galvos, o tada ateis mano vyro eilė! Ir Jis virs pelenais!“ Ji tuoj pat pašaukė Višnų: „Žiūrėk, Višnau, atbėga Bhasmasura. Būk pasiruošęs! Jis tuoj pavers pelenais patį Šivą ir tada ateis Tavo eilė!“

Višnus viską apmąstė ir sugalvojo, ką daryti. Jis pasivertė nuostabaus grožio šokėja Mohini. Kai Bhasmasura prisiartino, Mohini pradėjo šokti. Ją pamatęs, Bhasmasura taip pat ėmė šokti ir mėgdžioti jos judesius bei pozas. Kurį laiką pašokusi, Mohini padarė puikią pozą ir užsidėjo ranką ant galvos. Bhasmasura, tai pamatęs, apsalo: „Ak, kokia nuostabi poza!“ ir leptelėjo ranką sau ant galvos. Tą pačią akimirką jis ... pavirto pelenais.

Papasakojęs šią istoriją, Svamis paaiškino: „Dievas sukūrė žmogų. Bet šiandien žmogus toks egoistas, kad ėmė galvoti, jog jis yra pats tobuliausias. Jis mano, kad valdo visą pasaulį, o iš tikrųjų – išnaudoja ir alina gamtą. Jis taip didžiuojasi savimi, kad net ėmė neigti Dievą!“ Ėmė abejoti Dievo buvimu. Jis elgiasi kaip Bhasmasura, kuris užpuolė patį Dievą, dovanojusį jam stebuklingą galią! Bet kas galiausiai atsitiko? Jis pats susinaikino. Taip ir šiuolaikinis žmogus žudo pats save. Dėl mūsų nuopuolio nekalti nei kiti žmonės, nei kas nors kitas. Mes patys kalti, nes save pražudome tik dėl savo ego.