Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Dievo žodis užsieniečiams

1994 m. rugpjūčio 2 d.
Brindavanas

Kaip gėlė sklidina aromato, taip ir Dievas yra jumyse.
Tai kodėl gi jūs visą laiką ieškote Dievo?

Dieviškosios Meilės įsikūnijimai!

Ar tauta gera, ar bloga, priklauso nuo žmonių elgesio. Žmonių veiksmai priklauso nuo minčių. Mintys priklauso nuo proto, o protą lemia vidiniai jausmai. Tikroji žmogaus vertė – puoselėti geras mintis. Kur slypi neramumų pasaulyje priežastis? Žmonių mintyse ir darbuose. Todėl žmonių mintys ir darbai turėtų būti kilnūs. Iš visų žmogus kūno dalių galva ir širdis yra svarbiausios. Galvoje kyla daug laikinų minčių. Tai – išoriškas požiūris (pravritti). Skaityti, rašyti, valgyti, užsidirbti, kaupti – visa tai išorinė veikla, nes mintys apie šiuos dalykus kyla galvoje. Širdyje kyla gailestingumas (daya), meilė (prema), pasiaukojimas (tyaga) ir užuojauta (sahana). Tai vidinio pasaulio (nivritti) savybės. Tai – svarbiausios žmogaus savybės. Tik tada, kai išsiugdysime šias savybes, atpirksime savo žmogiškąjį gyvenimą. Todėl žmogaus širdis turi būti šventa. Tik širdyje kyla gailestingumas (daya), meilė (prema) ir pasiaukojimas (tyaga). Bet šiandien žmogaus širdis kieta kaip akmuo, joje nebeliko gailestingumo. Žmogaus širdyje turėtų kilti šventos žmogiškos savybės. Kad išsiugdytų šias žmogiškas savybes, žmogus neturėtų švaistyti laiko. O dabar žmogus praleidžia veltui net tris ketvirtadalius savo laiko. Jis užmiršo, kad laikas yra Dievo forma. Todėl kai švaistote laiką, švaistote Dievą.

Visų religijų esmė ta pati. Kai gimė Jėzus Kristus, jį aplankė trys karaliai. Vienas karalius manė, kad kūdikis myli Dievą. Antrasis karalius manė, kad Dievas myli kūdikį. O trečiasis karalius patį kūdikį laikė Dievu. Pavidalo (kūno) požiūriu – Jėzus buvo pasiuntinys. Individo (jiva) požiūriu – Jis Dievo sūnus. Dvasios (atmos) lygmeniu Jis ir Jo Tėvas yra Viena.

Kas yra pasiuntinys? Kas yra Dievo pasiuntinys? Tai tas, kurį siuntė Dievas. Pasiuntinio užduotis - atsikratyti blogųjų savybių ir išsiugdyti gerąsias savybes. Kai žmogus visiškai atsikratys blogųjų savybių, jis atras savyje Dievą. Pirmiausia žmogus turi mylėti Dievą. Jei žmogus mylės Dievą ir atsisakys blogųjų savybių, Dievas taip pat jį mylės. Tada žmogus taps Dievu. Kiekvienas iš jūsų esate trys žmonės viename: tas, kuo save laikote, tas, kuo jus laiko kiti, ir tas, kas esate iš tikrųjų.

Turite suprasti, kad esate įsikūnijusi dieviškoji dvasia (atma). Šiais laikais kiekvienas žmogus yra tam tikras pasiuntinys. Jis turi visam pasauliui perteikti dieviškus jausmus ir Dievo įsakymus. Jis visai žmonijai turi perduoti Dievo mokymą, tačiau kartu turi ir taip gyventi. Skleisdamas mokymą ir pagal jį gyvendamas, žmogus taps dieviškas. Dievas nėra atskirai nuo jūsų. Vienas ir tas pats Dievas yra visuose.

Sarvatah Pani-padam

Tat Sarvato’kshi-shiro-mukham

(Bhagavadgyta, 13.14)

Dievo rankos ir kojos yra visur, visur Jo akys ir veidai.

Jums atrodo, kad galite pasislėpti nuo Dievo žvilgsnio. Tačiau tai neįmanoma! Dievas mato viską. Šiame pasaulyje nėra nieko, ko Dievas negirdėtų. Manote, kad galite turėti kokių nors paslapčių, bet nuo Dievo nieko neįmanoma nuslėpti.

Kiekviename daikte matote Dievo spindesį. Nėra nieko, nė vieno asmens, kuriame nebūtų Dievo. Tačiau gerame žmoguje Dievas spindės. Atlikdamas savo pareigą žmogus išreiškia save. Dievas yra visur, visuose žmonėse, todėl pirmiausia turime jausti artimą ryšį su Dievu. Pasak Vedantos, tai – „geras draugas“(Paryškinti tie žodžiai, kuriuos Satja Sai Baba Savo kalboje ypač pabrėžė ir pakartojo angliškai). Kas yra draugas? Šiame pasaulyje turime draugų, kurie iš mūsų laukia kokio nors atlygio, tačiau Dievas nesavanaudis. Jis duoda mums viską, todėl ir vadinamas geru draugu. Tikrasis draugas yra Dievas. Kur Jis yra ir koks Jo pavidalas? Acharam Charameva Cha – „Jis ir juda, ir nejuda“. Ar tai įmanoma? Jis juda, tačiau išlieka pastovus. Jis yra ir tame, kas juda, ir tame, kas nejuda. Miegodami sapnuojate, kad vaikštote. Visur vaikštote, bet jūsų kūnas guli nejudėdamas. Esate ir tas, kuris vaikšto, ir tas, kuris guli lovoje. Dievas yra ir ten, ir čia, todėl yra pasakyta „Acharam Charameva Cha“ – „Jis ir judantis, ir nejudantis“. Jis taip pat vadinamas gyvenančiu viduje (Nivasaha). (Baba: Indweller). Jei ko nors paklausite: „Kur gyveni?“, jis atsakys: „Apsistojau miesto viešbutyje“, „Apsigyvenau svečių namuose“. Arba gali pasakyti: „Nuomoju kambarį už ašramo ribų“. Viešbutyje ar svečių namuose ar už ašramo ribų gyvena jūsų kūnas, ne jūs. Tai kūno, o ne jūsų gyvenamoji vieta. O kur jūs gyvenate? Jūs gyvenate Dieve. Visi gyvena Dieve. Kai suprasite tokį vienakryptį požiūrį, kad ir kokią dvasinę praktiką (sadhana) pasirinktumėte, ji bus vaisinga.

Daug žmonių nuolat skaito Bibliją. Kiti skaito Koraną, treti studijuoja Bhagavadgytą. Kodėl jie jas skaito? Šias šventas knygas reikia ne tik skaityti, jos turi virsti žinojimu. Jas reikia ne tik perskaityti, jos vertos, kad gyventumėte pagal jų mokymą. Jei nesuvokiate vienovės (atma-bhava), galite skaityti Bibliją, Koraną, Bhagavadgytą, bet iš to nebus naudos. Turite suvokti svarbiausią dalyką: vienas Dievas yra visuose. Būtina pažinti tą jausmą. Atrodo, kad kūnai yra atskiri, turi įvairius pavidalus, bet visuose yra vienas ir tas pats Dievas.

Skirtingų tautų religijos savo esme nesiskiria. Štai šviečia saulė. Sakykite, kam ji šviečia? Kokiai šaliai? Kam? Kokiai religijai? Kokiai rasei? Saulė šviečia visiems. Ji nėra skirta vienai tautai ar genčiai, vienai rasei ar vienam asmeniui. Dievas yra vienas visoms tautoms, visoms gentims, visoms rasėms, visiems žmonėms. Taip ir Tiesa yra viena. Nėra amerikiečių tiesos, rusų tiesos, japonų tiesos, vokiečių tiesos arba indų tiesos. Tiesa yra viena! Tiesa yra Dievas. Turite ugdytis šį vienovės jausmą. Turėdami tokį vienovės pojūtį (atma-bhava), galite lengvai imtis dvasinių pratybų (sadhana) ir pasiekti sėkmę.

Pagalvokite, kaip gali pasireikšti visa persmelkiantis Dievas? Ne visi verti gauti Dievo malonę. Kai ką nors paaukojate Dievui, įgyjate teisę gauti. Pirmiausia turite paaukoti. Kai paaukosite, nusipelnysite teisę imti. Kaip turėtumėte aukoti? Štai pavyzdys iš Biblijos.

Vieną dieną žvejai nesugavo nė vienos žuvies ir drauge su Petru ėjo namo. Juos pasitiko Jėzus. Jis paklausė: „Ko jūs tokie nusiminę? Ko norite?“ Tuo metu Petras ir Matas valgė duoną. Jie pasiūlė duonos ir Jėzui. Paėmęs duoną, Jėzus pasakė: „Sekite paskui Mane, Aš jums duosiu gausybę žuvies!“ Ir visi sekė paskui Jėzų. Jie gavo tiek žuvies, kiek niekada nebuvo turėję. Kodėl? Gavęs riekelę duonos, Jėzus davė jiems gausybę maisto.

Panašių pavyzdžių yra ir Bharatos (Indijos) kultūroje, pavyzdžiui, istorija apie Kučelą. Krišna žinojo, kad jis – elgeta. Kad galėtų padaryti jį labai turtingą, Krišna turėjo iš jo ką nors gauti. Nieko nepaaukojęs, Kučela nenusipelnė teisės gauti. Todėl Krišna priėmė iš jo saujelę skaldytų ryžių ir padarė jį turtuoliu. Kai paaukojate mažus, paprastus dalykus Dievui, Jis priima ir duoda jums didelius. Dievo taisyklė yra duoti ir imti. Tai kaip indėlis banke. Visą savo pelną  padedate į banką. Tai jūsų pinigai, bet kad galėtumėte juos paimti, turite pasirašyti čekį. Nepasirašę čekio, negausite pinigų. Toks pats ryšys tarp Dievo ir atsidavusiojo (bhakta). Jūs paaukosite tik truputį, o Jis duos jums daug daugiau. Kučela paaukojo saujelę skaldytų ryžių, o Dievas padarė jį turtuoliu. Šiandien sekėjai pilni troškimų, bet reikia ir ką nors paaukoti. Paaukoti būtina. Kai paaukojate, nusipelnote gauti. Nedidelis pavyzdys: štai stiklinė vandens. Jums reikia pieno. Kol neišpilsite vandens, negalėsite į ją pripilti pieno. Jei joje bus vanduo, kaip pripilsite pieno? Vadinasi, turite ką nors paaukoti, ir Dievas vėliau jus pripildys. Vanduo bevertis, o pienas suteiks jums jėgų. Galite aukoti Dievui paprastus dalykus, bet Dievas gausiai jus apdovanos. Turite aukoti. Kai aukosite, Dievas suteiks jums jogą (ryšį su Juo).

Indijos kultūroje Vedanta moko paaukoti lapą, žiedą, vaisių ir vandens. Todėl kiekvienas einantis į šventyklą neša gėlę arba vaisių. Bet šitos gėlės po kurio laiko nuvys… Vaisius taip pat vieną dieną supus, tačiau jūsų viduje yra nesikeičianti gėlė, lapas, vaisius ir vanduo. Lapas – tai kūnas. Jis turi tarnauti. Dievas yra visur, todėl turite tarnauti visuomenei. Kad ir kokia būtų jūsų pagalba kitiems, turite ją aukoti Dievui. Kad ir ką dirbtumėte, darykite tai Dievui. Tada darbas virs garbinimu. Taip šis kūnas tarnauja Dievui. Toliau – gėlė. Kas yra gėlė? Tai širdies gėlė. Tai Širdis. Šioje gėlėje neturėtų būti kenkėjų – blogų savybių. Blogos savybės – tai aistra (kama), pyktis (krodha), godumas (lobha), neapykanta (matsarya), išdidumas (mana), prieraiša (moha). Turite išvalyti širdį. Nuplaukite ją Meilės vandeniu ir tada paaukokite Dievui. Kas yra vaisius? Tai proto vaisius. Protas neturėtų būti kaip pasiutusi beždžionė. Vaisius turi būti švarus, sklidinas saldžių sulčių. Kur gauti tokį saldų vaisių? Saldus vaisius auga ant gyvenimo medžio. Kūnas – tai medis. Visi mūsų ryšiai yra kaip žiedai. Skirtingos šalys – tai šakos. Troškimai – tai vaisiai. Troškimo vaisius turėtų būti pilnas saldžių charakterio sulčių. Šio medžio šaknys yra pagrindas, o tas pagrindas – tai pasitikėjimas. Tikėjimas, tikėjimas, tikėjimas! Apačioje – tikėjimo šaknys. Viršūnėje – saldus vaisius. Vaisius – tai charakteris. Jei apačioje nėra šaknų, o viršūnėje – vaisiaus, tada tai ne medis, o malkos. Todėl šaknys turėtų būti pasitikėjimas, o vaisius – charakteris. Pirmiausia žmogus turi tikėti. Tikėjimas, tikėjimas, tikėjimas. Tikime visą savo gyvenimą. Be tikėjimo neįmanoma išgyventi nė akimirksnio. Bet kokiam paprastam veiksmui atlikti reikia tikėjimo. Tikite, kad maistas, kurį valgote, suteiks jums jėgų. Tikite kirpėju ir patikite jam savo galvą. Visiškai pasitikėdami atiduodate savo rūbus skalbėjui. Visiškai pasitikėdami valgote viską, ką paruošė virėjas. Ir atvirkščiai, jei nepasitikite virėju, nevalgysite jo išvirto maisto. Automobiliu važiuojate visiškai pasitikėdami vairuotoju. Bet šiandien žmogus tiki vairuotoju, tiki skalbėju, tiki kirpėju, tiki virėju, bet netiki Dievu. Jis nepajėgia tikėti Dievu. Tai – nelaimė. Jos priežastis – netyras žmogus. Šiandieną tikite tais, kuriais gal ir nebūtina tikėti. Pirmiausia turite tikėti Dievu. Tikrasis draugas yra Dievas. Dievas jus visaip saugo. Jis yra Kūrėjas, Saugotojas ir Griovėjas.

Ar galite sukelti lietų? Ar galite padaryti, kad nušvistų saulė? Ar galite sukurti deguonį ir vandenilį? Kas jums visa tai davė? Kas jums davė šitą vėją? Jūs tiesiog mėgaujatės vėjo dvelksmu, nes sukasi ventiliatorius. Kas tas Dievas, visa tai sukūręs? Penki elementai – Dievo dovana. Jums šių elementų reikia, bet jūs nepažįstate To, kuris šiuos elementus jums davė. Atsisakote šeimininko ir teikiate pirmenybę tarnams. Jūs esate šeimininkai. Pojūčiai – tarnai. Tai mano kūnas, mano akys, mano ausys, mano liežuvis, mano protas, mano rankos, bet kas esu aš? Jūs – šeimininkas. Jūs – nei liežuvis, nei akys, nei nosis, visa tai – jūsų priemonės. Jos yra jūsų tarnai. Jūs tikite šiais tarnais. Jei netikite valios jėga, šeimininku, kaip galite dirbti? Ar tai akys mato? Tai valios jėga priverčia akis matyti. Kai žmogus miršta, akys tebėra, bet jos nebemato, ausys nebegirdi, o  liežuvis tyli. Kodėl? Todėl, kad nebėra gyvybės jėgos, nebėra energijos ir viskas tampa negyva. Kūnas – tai materija, Dievas yra energija. Mes kviečiame Dievą kaip energiją. Materija plius energija lygu Dievas. Energija – tai jėga, jėga, jėga (shakti). Tai dieviška jėga (Divya shakti). Tai – Dievas. Be Dievo negalite išgyventi nė minutės.

Taigi turite aukoti žiedą ir vaisių. Turite paaukoti saldų vaisių – savo protą, bet ne pasiutusią beždžionę. Protą vadiname pasiutusia beždžione. Turėtume paaukoti ne pasiutusią beždžionę, bet dievišką beždžionę. Dieviška beždžionė – tai Hanumanas. Tai tas, kuris pasišventęs tarnauja Dievui. Jis laikosi kiekvieno Dievo įsakymo. Kai buvo paprašytas pereiti vandenyną, jis nesuabejojo. Jis tarė: „Aš pasiruošęs. Man svarbus Tavo įsakymas. Jis padės man pereiti vandenyną“. Taigi Hanumanas vykdė Dievo įsakymus ir todėl tapo dieviška beždžione. Niekas negarbina beždžionių, bet visi garbina Hanumaną. Beždžioniškas protas – toks protas, kuriame knibžda pasaulietiškos mintys. Pasaulietiškų troškimų kupinas Protas yra pasiutusi beždžionė. Dieviškų troškimų kupinas protas yra dieviška, o ne pasiutusi beždžionė. Todėl turėtume nukreipti savo protą į Dievą. Dievas yra saldumas. Turėtume paaukoti savo protą Dievui.

Taigi aukojame lapą, gėlę, vaisių, paskui – vandenį. Tai ne upės, ne šulinio, ne čiaupo vanduo. Tai palaimos ašaros, jas reikia paaukoti Dievui. Tada Dievas dovanoja išsilaisvinimą, Dievo regėjimą (sakshatkara), palaimą, ramybę ir visa kita. Išsilaisvinimas, išsilaisvinimas, išsilaisvinimas. Ar lengva išsilaisvinti? Jei norite turėti nosinę, turite sumokėti pardavėjui 10 rupijų. Jei nemokėsite 10 rupijų, iš kur gausite nosinę? Visai taip pat atsitinka, kai aukojate Dievui: tada įgyjate teisę gauti. Vadinasi, kad įgytumėte teisę gauti, turite paaukoti. Tai ne vienpusis eismas. Tai duoti ir imti, duoti ir imti. Tai Dievo paslaptis. Niekas to nežino.

Žmonės meldžiasi Dievui, bet malda taip pat yra dovana. Kartojame Dievo vardą – tai taip pat Dievo dovana. Medituojame – tai Dievo dovana. Be šito kaip tinginiai vaikštome po kaimą, turgų, gatves. Dievo malonę gaunate akimirksniu. Kodėl žmonės atvyksta čia iš tokių tolimų kraštų kaip Rusija, Argentina, Australija, Anglija? Jie išleidžia tūkstančius. Eikvoja laiką. Ištveria visus nepatogumus. Tačiau kai jie patiria dievišką jausmą (daiva-bhavamu), visus nepatogumus užmiršta. Daugelis tą jausmą patiria, jie turi tokią teisę. Jei nepatiriate dieviško jausmo, jei einate tik pasižvalgyti po apylinkes, tada tai tik ekskursija, o ne dieviškumas. Jei ieškote laikinų dalykų, tai ir rezultatai bus laikini. Jei garbinate Nekintantį, tai ir jūsų darbo rezultatai bus nekintantys. Šventraščiuose pasakyta: „Yad Bhavam Tad Bhavati“ – „Koks jausmas, toks ir rezultatas“. Jūsų jausmas sukuria rezultatą. Koks jūsų jausmas, toks bus ir rezultatas. Taigi jūsų mintys turi būti geros, kad jūsų veiksmai būtų geri. Taip yra ir atsiduodant Dievui. Koks bus jausmas, toks taps jūsų charakteris. Koks charakteris, tokia žmogaus vertė. Ši vertė sukuria mūsų sėkmę. Nuo jos priklauso sėkmė ar nesėkmė. Turime sėti tinkamus jausmus, tada išaugs vaisiai. Sėklas turime sėti veikdami, tada būsime arti Dievo. Kai pasėsime artumo Dievui sėklas, tada subrandinsime charakterį. Kai pasėsime charakterio sėklas, pelnysime sėkmę.

Taigi ir individo, ir šalies, ir visuomenės gėris bei blogis priklauso nuo minčių. Mintys turėtų būti geros. Jos turėtų būti šventos. Dieviškos mintys yra tyros. Dieviškose mintyse nėra jokių troškimų. Dievui nieko nereikia. Tik vieno. Tai tyra Meilė, Meilė, Meilė! Dievas yra Meilė. Gyvenkite Meilėje. Neiššvaistykite šios Meilės netinkamai. Neatiduokite šios Meilės nei tam, kas laikina, nei tam, kas jos nevertas – taip prarasite ramybę. Santykiai tarp vyro ir žmonos nėra Meilė. Tai žavėjimasis (bhoga). Ryšys tarp motinos ir vaiko nėra Meilė. Tai prieraiša (vatsalya). Pasaulietiška meilė nėra Meilė, tai prisirišimas (angl. attachment). Tik meilė Dievui yra tikroji Meilė (Prema). Tik Dievas yra Meilė. Kas yra Meilė (Prema)? Ji buvo praeityje. Ji yra dabar ir bus ateityje. Tai amžina visur esanti Meilė. Meilė yra tai, kas amžina. Sakykite, kur prieš vedybas buvo žmona? Kas buvo žmona? Anksčiau nebuvo šio ryšio. Po vedybų vyras sako: „O, ji – mano žmona, ji – mano gyvenimas“. Tada ateina meilė. Ji atsirado tik gyvenimo viduryje. Praeityje jos nebuvo. Kai žmona miršta arba jie išsiskiria, meilės nebelieka. Po mirties meilės nebėra. Dievo Meilė – kitokia. Ji buvo prieš jums gimstant, ji yra jūsų gyvenime, ji bus po mirties. Meilė amžina. Ši Meilės energija yra pats Dievas. Ši šventa Meilė yra jumyse, bet jūs neteisingai su ja elgiatės. Imate deimantą ir parduodate jį kaip anglį. Šis deimantas – tai dieviška Meilė. Ši šventa Meilė neturėtų būti parduodama nei vaikinui, nei merginai. Meilė turėtų būti pastovi. Niekas neturi teisės jos pardavinėti. Niekas negali jos nupirkti. Meilė yra Meilė. Ją gaus tas, kuris jos nusipelno, kuris aukojasi. Žmogus gauna tiek, kiek jis yra vertas.

Gange gausybė vandens. Kokio dydžio turėsite stiklinę, tiek galėsite pasemti vandens. Rinkitės didelį indą! Ugdykite visa apimantį protą. Platų protą, platų protą, o ne siaurą protą. Išplėskite meilę. Ribota meilė – tai siaura meilė. Tikras sekėjas turi išplėsti savo meilę. Ji turi būti plati.

Jums nereikia ieškoti Dievo. Kur yra gėlės aromatas? Jis – pačioje gėlėje, nerasite aromato kur nors kitur. Širdis yra gėlė. Ji pilna aromato – dieviškumo. Užmirštate tai, švaistote pinigus ir meilę. Pasiekite tikslą, dėl kurio atvykote, ir laikykitės Svamio. Nevaikščiokite šen bei ten. Neikite niekur. Dievas yra visur. Dievas yra visur, bet keliaujame, kad galėtume Jį pamatyti… Nevaikščiokite bet kur ir nepraraskite tikėjimo. Šis Dievas nieko iš nieko nelaukia. Šis Dievas priima tik vieną dalyką – Meilę. Aš jums duosiu, ko tik norite. Esu pasiruošęs duoti. (Plojimai.) Bet turite turėti širdį, kuri galėtų priimti. Esu pasiruošęs duoti, bet jūs nepasiruošę priimti. (Juokas salėje.) Ką galiu padaryti? Tai ne Mano kaltė. Aš visada pasiruošęs, visada pasiruošęs, visada pasiruošęs. Bet jūsų beždžioniškas protas linksta ne į tą pusę. ( Juokas salėje.) Tai ne paprasta beždžionė, tai pasiutusi beždžionė. (Juokas.) Paverskite savo pasiutusią beždžionę dieviška beždžione. Dieviška beždžionė eina tik vienu keliu. Tas kelias – Ramos įsakymai. Tik mintys apie Ramą – jokių kitų. Kai įsikūnijo Krišna, Jis pasakė: „Aš esu Rama“. Hanumanas atsakė: „Man nereikia Tavo pavidalo, aš noriu tik Ramos pavidalo“. Vienas pavidalas, vienas vardas, vienas kelias. Skirtingi vardai, skirtingi pavidalai galiausiai sukelia sumaištį ir depresiją, ir jūs netenkate šio brangakmenio. Pasitikėjimas vienu – tai tikrasis tikėjimas. Patiriate tiek daug nepatogumų, todėl nešvaistykite laiko. Atvykstate su didele Meile. Stiprinkite šią Meilę. Nešvaistykite savo laiko ir nenusivilkite. Gyvenkite savo gyvenimą pasitikėdami.

Papasakosiu jums trumpą istoriją. Vienas žmogus norėjo gauti vandens ir ėmė kasti duobę. Dešimties pėdų gylyje atsivėrė uola. Tada jis liovėsi kasęs ir nuėjo kitur. Kitoje vietoje iškasęs penkiolikos pėdų gylio duobę, vėl atsitrenkė į uolą. Tada paliko tą vietą ir vėl ėmė kasti kitur. Iškasęs penkias pėdas, rado didelį akmenį. Taigi niekaip negalėjo pasiekti vandens. Ėmė kasti dar kitoje vietoje ir penkių pėdų gylyje pasiekė vandenį. Pradžioje jis iškasė 10 pėdų gylio duobę, paskui – 15, paskui – 5, paskui – vėl 5… Jei iš pat pradžių būtų iškasęs 35 pėdų gylio duobę, tikrai būtų radęs vandens. Tačiau jis vis palikdavo pradėtą kasti duobę ir taip sugadino visą lauką, nes jame buvo pilna duobių.

Pasitikėkite tik vieninteliu Dievu. Nešokinėkite nuo vieno prie kito ir nepridarykite daugybės duobių (skylių) savo širdyje. Joje neturėtų būti skylių. Pripildykite ją nektaro. Jūsų širdis – tai indas. Dievo malonė – tai nemirtingumas. Kaip pripildysite indą nemirtingumo, jei jame vienos skylės? Nektaras išbėgs, kad ir kiek jo piltumėte. Pirmiausia užtaisykite skyles. Užtaisykite jas tikėjimu. Tikėjimas, tikėjimas, tikėjimas. Kai šitaip tikėsite, būsite pastovūs ir nebeklaidžiosite. Tai pasitikėjimas. Kur pasitikėjimas, ten yra Meilė. Tikėdami, kad „ji mano žmona“, jūs ją mylite. Tikėdami, kad „ji mano motina“, jūs ją mylite . Jei netikėtumėte, kad jūsų motina tikrai jums motina, jos nemylėtumėte. Taigi

Kur yra pasitikėjimas, ten yra Meilė.

Kur yra Meilė, ten ramybė.

Kur yra ramybė, ten tiesa.

Kur yra tiesa, ten palaima.

Kur yra palaima, ten yra Dievas.

Dabar švaistote savo laiką, energiją ir pinigus. Kokia iš to nauda? Savyje nepatiriate palaimos.

Kodėl nėra palaimos? Todėl, kad nėra tiesos.

Kodėl nėra tiesos? Todėl, kad nėra ramybės.

Kodėl nėra ramybės? Todėl, kad nėra Meilės.

Kodėl nėra Meilės? Nėra pasitikėjimo.

Nėra pasitikėjimo, todėl nėra ramybės, yra tik atskiros dalys. Dalys, dalys, dalys. Jūs skaldote savo širdį į dalis. Jūsų širdis turėtų būti vientisa ir pilna. Štai medžiagos skiautė. Siūlų audinys. Tai vientisas siūlų audinys, todėl ji stipri. Jei ištrauksite siūlus, galėsite sutraukyti juos pirštais, jie bus labai silpni.

Tvameva Mata Cha Pita Tvameva

Tvameva Bandhus Cha Sakha Tvameva

Tvameva Vidya Dravinam Tvameva

Tvameva Sarvam Mama Deva Deva

Tu mano motina, Tu mano tėvas,

Tu mano giminaitis ir draugas,

Tu mano proto šviesa, Tu mano galia,

Tu mano viskas, mano Dievų Dievas.

Kai jaučiate, kad jūsų motina, tėvas, draugas, giminaitis, viskas ir jūs patys esate Dievas, tada tampate stiprūs. Kai visi brangūs vardai tankiai suausti, tada audinys būna stiprus. Dabar padalijate meilę į motinos, tėvo, vaikų meilę ir t.t., todėl meilė tampa silpna. Sujunkite jas visas į vieną visumą (suvykite siūlus į vieną virvę).

Štai stiklinė. Joje – vanduo. Į ją įdedate kupiną šaukštelį cukraus. Cukrus dugne, viršuje – vanduo. Paragaukite vandens, jis beskonis. Kad vanduo taptų saldus, turite cukrų išmaišyti šaukšteliu. Kai pradedate maišyti, cukrus stiklinės dugne ima suktis ratu ir vanduo tampa saldus. Galėtume kūną palyginti su puoduku. Pasaulietiški troškimai – tai vanduo. Dugne – širdies gilumoje yra Dievas. Įdėkite šaukštelį – intelektą. Išmaišykite cukrų sadhana – dvasinėmis pratybomis, tada visur patirsite saldumą. Jei paragausite viršuje esančio vandens, pasaulietiškų troškimų, pajusite, kad jis beskonis. Pasaulietiškų troškimų vanduo beskonis. Beskonis, beskonis, beskonis. Tas skonis laikinas.

Sakote: „Noriu vesti“. Po vedybų žmogus laiko žmoną savo gyvybe. Po poros metų – skyrybos. Kas atsitiko meilei? Ar tai Meilė? Ta meilė buvo laikina kaip praplaukiantys debesys. Ar tokią „meilę“ laikome Meile (Prema)? Ne! Dieviška Meilė – pastovi. Dauguma atvyksta čia po vieną. Ko jie atvyksta? Dauguma čia atvyksta po vieną, palikę namuose tėvą, motiną, giminaičius, draugus, brolius ir seseris. Kam čia užmegzti naujus santykius? Ar tam išleidžiate tiek pinigų, kad atvažiuotumėte čia ir užmegztumėte naujus ryšius? Atvažiuojate viengungiai. Pirmą savaitę sakote: „Esu vienas“. Antrą savaitę: „Turiu draugę“. Trečią savaitę: „Ji – mano žmona“. (Juokas salėje.) Net beždžionės elgiasi geriau. Kodėl taip toli važiuojate? Kodėl čia atvykstate? Šiuos ryšius galėsite užmegzti grįžę namo. Tai – gyvenimo švaistymas. Nesimėgaukite tuo. Tai labai blogai. Tik širdis yra tikrasis kriterijus. Turėkite tikrą jausmą. Neieškokite daugiau ryšių, per daug neprisiriškite. Kuo mažesnė našta, tuo lengvesnė kelionė. Gyvenimas – ilga kelionė. Kai bagažo būna per daug, kelionė tampa sunki. Jei kas nors per daug kalba, sakykite jam: „Labai prašau, nekalbėk!“ Mažiau kalbėkite, daugiau studijuokite. Ką studijuoti? Studijuokite Dievą. Atsakykite „labas“ į „labas“, „kaip laikaisi?“ – „kaip laikaisi?“, „viso gero“ – „viso gero“, „Sai Ram“ – „Sai Ram“. Neplėtokite santykių. Santykiai, santykiai, santykiai. Nesilankykite kitų kambariuose ir gyvenamose vietose. Tai nėra gerai. Jūs ne katės ir ne žiurkės. Tik katės ir žiurkės laksto iš kambario į kambarį. (Juokas salėje.) Esate žmonės, žmonės, žmonės. Neužmegzkite per daug ryšių. Ryšiai yra kaip stiprus vynas. (Salėje juokas.) Kai žmogus geria vyną, jis apsvaigsta, nebevaldo savęs. Kaip jis gali valdyti kitus? Negerkite vyno (angl. wine), Dievas (angl. Divine) svarbiau. Tada pasieksite reikiamą būseną. Atvykę iš taip toli, turite patirti Dievą. Nesiklausykite kiekvieno. Sekite Mokytoju. Kas yra jūsų Mokytojas? Jūsų sąžinė – jūsų Mokytojas. Sekite Mokytoju. Kai gyvensite taip, kaip liepia sąžinė – Mokytojas, būsite tyri. Toliau: pažvelkite velniui į akis. Kovokite iki galo. Kovokite net su Dievu. Jei Dievas jus atstumia, stenkitės prie Jo priartėti. Šis konfliktas su Dievu atves jus į tikslą. Kovokite iki galo. Užbaikite žaidimą.

Gyvenimas yra žaidimas. Žaiskite jį!

Gyvenimas yra svajonė. Įgyvendinkite ją!

Gyvenimas yra iššūkis. Sutikite jį!

Gyvenimas yra Meilė. Džiaukitės ja! (Plojimai.)

Mylėkite kaskart vis stipriau. Kuo daugiau meilės atiduosite, tuo daugiau jos gausite. Vis daugiau ir daugiau, daugiau ir daugiau, daugiau ir daugiau. Turite stengtis iš visų jėgų. Turite daryti dvasines pratybas (sadhana), medituoti Dievą. Tačiau jūs medituojate, o beždžioniškas protas klaidžioja, kur nori. Žiūrėkite, koks skirtumas tarp proto ir kūno. Kad kūnas galėtų bėgti, reikia daug pastangų. O būti ramiam jam lengva. Tai kūno savybė. Tai ne proto savybė. Protui – atvirkščiai – gana lengva bėgioti, o būti ramiam sunku. Toks skirtumas tarp kūno ir proto. Kūnui sunku bėgti, o būti ramiam – lengva. Protui lengva bėgti, o būti ramiam – sunku. Tuo kūnas ir protas labai skiriasi. Jie priešingi vienas kitam. Tegu kūnas bėga, nesvarbu, tik neleiskite protui bėgti iš paskos. Kūnas veikia kartu su protu. Be proto kūnas negalėtų veikti. Lemputė šviečia, nes yra srovė. Kai nėra srovės, lemputė bevertė. Protas, protas, protas. Pirmiausia valdykite protą. Paverskite protą savo tarnu. Tada tapsite šeimininku. Kai valdysite savo protą, įgysite visas dorybes ir drąsos, o tada galėsite atsispirti pagundoms. Kokios tos pagundos? Mintys, mintys, mintys. Protas pilnas minčių. Mintys ateina. Kai jos ateina, pasistenkite suprasti, tos mintys geros ar blogos. Stenkitės atskirti, ar mintis gera, ar bloga? Kai sąžinė sako, kad mintis bloga, nepriimkite jos. Jei ji gera – priimkite. Labai svarbu skirti.  Vėlgi, tai ne tik individualus, bet ir esminis atskyrimas. Jis ne tik platus, jis visa apimantis: „Turi būti gerai ne tik man, bet visai visuomenei“.

Jei sakote: „Kad ir kas atsitiktų visuomenei ar šaliai, svarbu, kad tik man būtų gerai“, – tai savanaudiškumas. Jūs nė akimirksnio negalite išgyventi be visuomenės, todėl turite siekti visuomenės gerovės. Kodėl? Todėl, kad jūsų gerovė priklauso nuo visuomenės. Turite dirbti visuomenės labui. Tai teisingas atskyrimas. Jei netrokštame visuomenės gerovės, tai savanaudiškas atskyrimas. Kas iš tokio savanaudiško požiūrio? Verčiau jau būti žuvimi nei savanaudžiu (žodžių žaismas angl.: Fish is better than selfish.). Kodėl? Žuvis gyvena vandenyje, ji ryja dumblą ir valo vandenį. Tikrasis Aš gyvena duodamas ir atleisdamas. Aš yra atma, dvasia. Ji atleidžia ir duoda. Jumyse yra ši atma. Atma – tai ne kūnas. Kai sakote: „aš“, galvojate apie kūną. Kūnas yra priemonė, protas – taip pat priemonė. Intelektas – taip pat priemonė, aš (ahamkara) – taip pat priemonė. Taigi viskas yra priemonės. O jūs – šeimininkas. Tai – atma. Esu atma, esu atma, esu atma – galvokite šitaip. Jei galvojate: „esu kūnas, esu kūnas, esu kūnas“, – tai labai blogai. Kūnas – tarsi burbulas vandenyje. Sakote: „mano protas, mano protas“. Protas – kaip pasiutusi beždžionė. Nesekite kūnu, nesekite protu, sekite sąžine.

Dieviškos atmos įsikūnijimai!

Visi yra atmos įsikūnijimai. Nėra daugybės atmų, tik viena. Danguje šviečia saulė. Tūkstančiuose indų, pilnų vandens, rasite po saulę. Nėra daugybės saulių, saulė tik viena, o indų daug ir jie skirtingi. Todėl ir atspindžiai skirtingi. Skiriasi atoveiksmis, atspindys, atgarsis, bet tikrovė yra viena. Širdies danguje šviečia saulė – Dievas. Jis atsispindi troškimų vandenyje. Atspindys, atoveiksmis, atgarsis, indas nėra Tikrovė. Tikrovė – tik saulė, Dievas. Tai atma. Norint pasiekti šią atmą, reikia pasiekti nemirtingumą. Koks kelias veda į nemirtingumą? Vienintelis kelias į nemirtingumą – atsikratyti nedorumo. Nedorumas – tai pyktis, savanaudiškumas, pavydas, neapykanta, aistra. Turite palengva juos susilpninti ir jų atsikratyti, tada galėsite būti ramūs. Nereikia jokios sadhanos (dvasinių pratybų). Puoselėkite tyrą meilę. Tada galėsite valdyti savo protą. Tada galėsite kontroliuoti savo mintis. Nevaikščiokite bet kur, neieškokite ypatingų žmonių manydami, kad galia yra kažkur kitur. Galia yra jumyse. Visa visata yra jumyse.

Esate čia, šioje salėje. Užmerkite akis, pamąstykite apie savo šalį ir ją pamatysite. Visas jūsų miestas – jumyse. Širdis yra labai, labai, labai, labai didelė. Ji tokia plati, nieko nėra už ją platesnio. Tai ne fizinė širdis, tai dvasinė Širdis. Jumyse visa visata, tai kodėl vaikotės menkų ir žemų dalykų? Turite troškimų – pažabokite savo troškimus.

Pirmiausia nešvaistykite maisto. Maistas yra Dievas. Jūsų tėvų maistas lėmė jūsų pavidalą. Jūsų pavidalas yra to maisto, kurį valgė jūsų tėvai, esmė . Taigi nešvaistykite maisto.

Antra, nešvaistykite pinigų. Neteisingas pinigų naudojimas yra blogis. Tai nuodėmė. Atsiminkite tai čia būdami. Kai vaikštote po turgų, kaimo vaikai prašo išmaldos. Kadangi tai vaikai, duodate jiems pinigų. Tai labai labai nuodėminga. Paklauskite jų: „Ko norite?“ Jei jie sako: „Noriu valgyti“, duokite jiems maisto. Jei sako: „Neturiu drabužių“, duokite jiems drabužių. Neduokite pinigų. Kas atsitinka, kai duodate pinigų? Kaimo žmonės už tuos pinigus geria, vadinasi, jūsų pinigai panaudojami blogam. Jūs gadinate jų sveikatą. Jūsų pinigai juos gadina. Neduokite pinigų. Jei norite, duokite maisto arba drabužių, bet neduokite pinigų. Niekam niekada neduokite pinigų. Neteisingas pinigų naudojimas yra blogis.

Trečia, laikas. Laikas yra Dievas. Nešvaistykite laiko.Veltui praleistas laikas – tai veltui praleistas gyvenimas. Laiką naudokite tinkamai.

Ketvirta, energija. Blogi reginiai, blogi garsai, nedoros mintys, nešvankios kalbos, blogi veiksmai, – visa tai energijos švaistymas.

Nematykite blogio, matykite tai, kas gera.

Neklausykite blogio, klausykite to, kas gera.

Nekalbėkite blogai, kalbėkite tai, kas gera.

Negalvokite blogai, galvokite tai, kas gera.

Nedarykite blogai, darykite tai, kas gera.

Šiandien yra priešingai. Blogi reginiai, blogi garsai, blogos kalbos. Šiandien mes nedorai galvojame, klausomės netikusių garsų, darome blogus darbus. Tada jau nebesate žmonės, esate blogi. Kaip galite vadintis žmonėmis, jei įsileidžiate blogas mintis? Įsileiskite Dievą! Kai įsileisite Dievą, suvoksite vienybę. Kur yra vienybė, ten bus tyrumas. Taigi, kad patirtumėte Dievą, reikia tyrumo ir vienybės. Tai pakopos.

Visi turėtų būti Viena. Visada turėtume linkėti gero kitiems. Ne apsikabinti, apsikabinimas - netinkamas ryšys. Ryšys turi būti iš širdies į širdį, meilės su meile, tai - draugystė. Tai ne kūnų draugystė. Kūnų draugystė – tai ne draugystė, tai giminystė. Šioje giminystėje yra priklausomybė. Vaikinai, gerai šitai supraskite. Dabar turite dvi kojas, galite greitai vaikščioti. Jokio vargo, jokių sunkumų. Kai turite žmoną, jau keturios kojos. (Juokas salėje.) Keturiomis kojomis vaikštote jau lėčiau. Nebėra laisvės, atsiranda priklausomybė. Vėliau gimsta sūnus – jau šešios kojos . Tada žmogus tampa panašus į skorpioną. Dar vėliau – aštuonios kojos, jis tampa kaip tarakonas. (Juokas, plojimai…) Kojų vis daugėja ir daugėja, todėl ir žmogus gyvena kaip gyvūnas. Kai jis atsikrato kojų, jo gyvenimas tampa dieviškas. Esate dieviški, nesate gyvūnai. Jei turite šeimą, žmoną, atlikite savo pareigas. Tai ne klaida. Pareiga yra Dievas. Darbas yra garbinimas. Bet negalvokite apie santykius su kitais. Tokie santykiai yra blogis. Tai ne tik kūniški santykiai, tai ir piniginiai santykiai. Dėl tokių santykių jūsų ryšys su Dievu visiškai nutruks. Būkite pastovūs. Būkite pastovūs visais atžvilgiais. Pastovumas (sthira-tva) būtinas. Kai esate pastovūs, niekas negali jūsų paveikti. Tada sulauksite pagarbos.

Kad užsitarnautumėte Dievo malonę, turite jos nusipelnyti. Turite tapti jos verti. Kaip tapti vertam? Tereikia tyrai mylėti. Prie nieko per daug neprisiriškite. Prieraišos yra kaip praplaukiantys debesys, praplaukiantys debesys, praplaukiantys debesys. Jokio pastovumo. Kai gimstate, ateinate be jokių prieraišų. Prisirišate gyvendami. Pamiršote savo tikrąją prigimtį. Turite įsiklausyti į ją. Prigimtis – geriausia mokytoja. Turite vadovautis savo prigimtimi.

Visi atvykote iš taip toli, išleidote tiek daug pinigų, taigi nešvaistykite laiko. Jei negalite medituoti, jei negalite daryti jokių dvasinių pratybų (sadhana), galvokite apie Svamį, ką Jis jums sakė, tai irgi meditacija. Ateidami čia galvokite: „Svamis su manimi kalbėjo…“ Turi būti geros vibracijos, dieviškos vibracijos. Tai tikrasis atsidavimas (bhakti). Pasaulietiškos vibracijos bevertės. Pasaulietiškos vibracijos tuščios, tuščios, tuščios. Dangus pilnas debesų, bet ne visi debesys atneša lietų. Kai kurie debesys – tiesiog rūkas, kiti – iš dulkių, treti – iš oro, ir tik kai kurie pilni lietaus. Tokie debesys neša lietų. Turėtume būti pilni „lietaus“. Tai žmoniškumo lietus – atma. Turėtume visą laiką galvoti apie atmą. „Esu Dievas, esu Dievas, esu Dievas“, – galvokite šitaip, tapkite Dievu. Galite nedaryti jokios sadhanos (dvasinės praktikos), galvokite „esu Dievas“, to užtenka.

Atvažiavote iš taip toli, Svamis tikrai pasikalbės su jumis vėliau, su grupėmis iš kiekvienos šalies. Tai ne interviu (juokas…) , tai viešas interviu. (Plojimai.) Atvažiavę iš taip toli, raskite ramybę, raskite džiaugsmą. Namo parsivežkite amžinąją ramybę (prašanti), stenkitės, kad jūsų šalyje nebeliktų neramumų. Niekada nepamirškite, kad visi esate pasiuntiniai. Klausykite ir perduokite šį mokymą. Nepasilikite jo tik sau, tai savanaudiška. Perduokite kitiems, dalykitės su kitais, tada pasieksite tikrą palaimą. Labai džiaugiuosi.

(Satja Sai Baba kalbą baigė bhadžana: Hare Rama, Hare Rama…. )