Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Visų religijų esmė – viena

Kalėdų šventė

1996 m. gruodžio 25 d.

Prašanti Nilajamas

Kūno gyvenimas nėra amžinas, jis laikinas. Ir jaunystė, ir turtai praeina, tarsi debesys praplaukia dangumi. Žmona, vaikai, giminės ir draugai – jie taip pat keičiasi ir išnyksta kaip rūkas, kaip žaibas. Žmogaus gyvenime du dalykai yra amžini: vienas iš jų – geras elgesys, laikantis tiesos, o kitas – geras vardas. Šiame pasaulyje egzistuoja daug religijų, kurių tikslas – žmonių gerovė, pažanga ir žmoniškumo atkūrimas.

Višnuitai sako, kad Viešpats Višnus yra didžiausias iš visų,

Tuo tarpu Šivaitai skelbia, kad didžiausias yra Šiva.

Ganapačio mokyklos tikintieji tvirtina,

Kad tik Ganapatis yra vienintelis Viešpats;

Mokslinčiai gi įrodinėja, kad aukščiausioji Dievybė yra Sarada.

Musulmonai tvirtina, kad vienintelis Dievas yra Alachas,

O krikščionys sako, kad Viešpats yra Kristus.

Budistai prisiekia Viešpaties Budos vardu,

O džainistai – Mahavyros.

Parsai skelbia, kad didis yra Zoroastra,

O sikai, – kad Nanakas.

Babos pasekėjai sako, kad Sai Baba yra Viešpats.

Išmintingi žmonės tvirtina, kad visi yra lygūs.

Dievas yra vienas visoms religijoms.

Tas Dievas yra tiesa, teisingumas, ramybė ir meilė.

Meilės įsikūnijimai! Svarbiausia yra suvokti, kad kiekvienos religijos tikslas yra į šį skirtumų pilną pasaulį atnešti vienybės dvasią, kad galėtume gyventi tobulą gyvenimą. Visų religijų, visų šventraščių esmė, visų kelionių tikslas yra vienas ir tas pats. Tačiau prisidengę religijų vardu mes kivirčijamės ir pešamės, nes esame egoistai, siaurapročiai ir savanaudžiai.

Visos religijos moko gėrio;

Mums gi reikia elgtis protingai.

Jei mūsų protas bus geras, kuri religija bus bloga?

O Bharatos sūnūs! Klausykitės!

Pagrindiniai visų religijų principai yra dora, garbingumas, labdara, teisingumas, tiesa, tradicijų saugojimas, kantrumas ir taikumas. Visos religijos pripažįsta šiuos principus.

Jau labai seniai religijos pamiršo pagrindinį – vienybės principą. Jos visada palaikė tai, kas skiria, dėl to buvo prarastos žmogiškosios vertybės. Žmogaus gyvenime yra svarbiausia suvokti visa ko vienybę Dievuje. 350 metų prieš Kristų gyveno judėjai. Jų kalba, hebrajų kalba, buvo labai žymi. Ji daugiau ar mažiau prilygsta mūsų sanskritui. Hebrajų kalba yra suformuluoti idealai, kurių turėtų laikytis žmonija.

Tais laikais tikintieji puoselėdavo šventas mintis ir nuolat galvodavo apie Dievą. Be jokių kitų minčių. Jie susikūrė Dievo atvaizdus ir ėmė juos garbinti. Tos dievybės buvo jų pačių vaizduotės vaisiai. Jie jas garbino visa širdimi ir visa siela. Jų protėvis buvo vardu Abraomas – vyriškas Dievo aspektas. Juozapas buvo jo palikuonis. Jie buvo dailidės ir taip užsidirbdavo sau pragyvenimui. Toje vietovėje gyveno ir mergaitė vardu Marija. Jie absoliučiai tikėjo Dievu. Jie meldėsi savo šeimos dievybei – Abraomui ir mąstydavo apie Kūrinijos slėpinius. Krikščionybei – ne 2000 metų. Dar prieš Kristų ji jau egzistavo 350 metų. Joje Dievas aiškinamas labai suprantamai. Sakoma, kad Dievas sukūrė visą pasaulį per šešias dienas. Pirmąją dieną buvo sukurta šviesa, spindesys. Antrąją dieną – vėjas ir debesys. Trečiąją dieną – saulė, mėnulis ir žvaigždės. Ketvirtąją dieną – žemė ir vandenynai. Penktąją dieną – žuvys ir paukščiai. Šeštąją dieną – gyvuliai ir žmonės. Jie – pagrindiniai šio pasaulio padarai. Septintąją dieną, vadintą Sabruta, Dievas ilsėjosi. Ta diena vadinasi sekmadienis. Sekmadienis yra tinkama diena melstis Dievui. Taigi sekmadieniais krikščionys eina į bažnyčią ir meldžiasi.

Bėgo laikas, ir tokia buvo Dievo valia, kad Juozapui ir Marijai gimė kūdikis. Vaikui davė vardą Jėzus. Ką reiškia „Jėzus“? „Je“ reiškia vienas. „Su“ reiškia tai, kas šventa. Vienas vienintelis yra šventumas. Judėjai visada absoliučiai tikėjo, kad vienintelis šventas yra Dievas. Kai ėmė plačiai plisti garsas apie Jėzų, atsirado abejonių.

Labai jaunas – vienuolikos metų netekęs tėvo, jis pradėjo tarnauti, kad pagelbėtų savo motinai, nes puikiai suprato, kad motina yra Dievas ir tėvas yra Dievas. Tarnavimas tėvams – tai iš tiesų šventas dalykas. Kodėl? Kraujas, maistas ir galva – tai tėvų dovana. Todėl turime atsidėkoti savo tėvams. Taip Jėzus mokė jaunesniuosius, kad jie būtų dėkingi savo tėvams. Vienuolikos metų jis įžengė į Jeruzalę. Tai pamačiusi motina labai susijaudino. Šventykloje vyko daug smurto aktų. Jis pasipriešino smurtui ir mokė, kad Dievas gyvena kiekviename. „O žmonės! – kalbėjo jis. – O žmonės! Jei negalite padėti, tai nors nusiraminkite. Niekada nieko neskriauskite“. Tokia buvo jo žinia: „Visada padėkite. Niekada neskriauskite“.

Tai yra visų religijų esmė. Tai visų religijų apibendrinimas. Šis mokymas yra skirtas visai žmonijai, ir to mokė Jėzus. Jis taip pat palengvindavo luošųjų ir ligonių dalią. Jis maitino alkstančius. Matydami visus šituos gerus darbus, kai kurie vadino jį Dievo sūnumi. Vėliau šis vardas – „Dievo sūnus“ – tapo realybe. Tai akivaizdžiai įrodo, kad yra Dievas Tėvas Aukštybėse. Jėzaus vardas ir garsas apie jį pasklido plačiai. Tais laikais diena iš dienos didėjo nuomonių skirtumas. Jis krypo į Jėzų, ir jo gyvybei grėsė pavojus. Judėjai neleido Jėzui įžengti į Jeruzalę. Nuo tų laikų tęsiasi religiniai konfliktai ir kova. Egzistuoja 250 religinių mokyklų ir padalinių. Jos vyrauja kai kuriose šalyse. Kadangi yra tiek daug grupių, jos netgi bando pakenkti Jėzui. Iš vienos pusės buvo romėnai, dabar yra katalikai, liuteronai... Yra tiek daug grupių, ir jos vis keičiasi. Visi šie skirtumai yra grindžiami smurtu, o tai priveda prie beprotiško įniršio. Dėl tokio fanatizmo savaime kyla susidūrimai ir kova. Religinis fanatizmas skatina ego pasireiškimą. Galų gale jie susipainioja, kas, pasak Jėzaus, yra teisinga, o kas neteisinga.

Pirmiausia jis sakydavo esąs Dievo pasiuntinys. Jis kalbėjo: „Aš – Dievo pasiuntinys. Ne tik aš, visi jūs esate Dievo pasiuntiniai“. Taigi kiekvienas žmogus yra Dievo pasiuntinys. Bet žmogus pamiršo šią tiesą ir tik jį laiko Mokytoju ir Viešpačiu. Tačiau Jėzus skelbė tik tą tiesą. Pirmiausia jis tvirtino: „Aš – Dievo pasiuntinys“. Jo antras teiginys: „Aš – Dievo sūnus“. Dievo sūnus reiškia artumą. Tai reiškia, kad tėvas ir sūnus yra labai artimi. Toliau tęsdamas savo dvasinius ieškojimus ir darbą, jis pareiškė: „Aš ir mano tėvas esame viena“. Galiausiai eina Šventoji Dvasia. Šie principai yra visose religijose. Induizmas taip pat skelbia tris principus: dualizmą, apribotą nedualizmą ir nedualizmą. Parsų tikėjimas atskleidžia tą patį: aš esu šviesoje, šviesa yra manyje, aš esu šviesa. Jėzus paaukojo savo kūną, kad suvienytų visas religines mokyklas. Mes aiškiai nesuvokiame šios filosofijos ir leidžiame reikštis nuomonių skirtumams; taip sugriovėme ir sunaikinome žmogiškąsias vertybes ir žmoniškumą. Švenčiame didžiųjų žmonių gimtadienius, tačiau nesilaikome jų mokymo. Švęsti gimtadienį – nedidelis daiktas. Turime pasiryžti jų mokymą ir idealus paversti darbais, įgyvendinti juos.

Mokyti žmonės ėmėsi tyrinėti Jėzaus Kristaus teiginių svarumą. Jie surinko visą medžiagą, egzistavusią iki 1530 metų. Ji visa buvo surinkta į vieną knygą Anglijoje, 1530 m. po Kristaus. Rusai ją surašė į mažą knygelę, kurią rūpestingai saugojo netoli Juodosios jūros. Toje mažoje knygelėje viskas yra surašyta. Štai ta knygelė. Štai ta knygelė, Biblija. [Tai sakydamas, Sai Baba rankos judesiu materializavo mažutę knygelę.] Štai matote čia puslapius. Ant knygelės – kryžius. Tai taip pat įrodymas, kad yra būdas suvienyti visas religijas. To, kas yra čia, nėra niekur kitur Biblijoje. Tai nauja, visiškai nauja Jėzaus istorija. Ne kiekvienam duota pažinti dieviškumą. Kad pažintume Dievą, turime puoselėti dieviškas mintis. Čia, knygelėje, yra siūleliai-skirtukai; kiekvienas skirtukas žymi kiekvienos religijos tekstą.

Čia skirtuku pažymėtas svarbiausiasis Bhagavadgytos posmas: „Atmesk visas religijas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išgelbėsiu tave nuo visų tavo nuodėmių padarinių. Nesibaimink“. (18.66)

Visų religijų esmė – viena. Kiekvieno svarbiausioji pareiga – atsiduoti. Atsiduoti reiškia jausti vienovę – aš ir Dievas esame viena. Kodėl? Todėl, kad tai, kas yra tavyje, yra ir manyje. Kūnai skirtingi. Kūnai – kaip balionai. Jie – kaip lemputės. Jomis tekanti srovė yra viena. Spalvos skiriasi. Galingumas skiriasi. Tačiau srovė, dieviškumas, yra vienas. Šioje knygoje yra tas labai svarbus teiginys, skelbiantis, kad „Vienas tapo daugybe“.

Tik vienas Dievas yra kiekviename. Niekuomet nesivadovaukite skirtumais, išreikštais fiziškai. Tada nebus dėl ko ginčytis. Tai prisirišimas prie kūno sukelia kovas. Niekada netikėkite, kad kūnas yra amžinas. Kūnas – kaip vandens burbulas. Protas – kaip pasiutusi beždžionė. Nesekite protu. Nesekite kūnu. Sekite savo sąžine. Tokia šio teksto pagrindinė mintis. Taigi turime vadovautis savo sąžine.

Indijos kultūroje tai vadinama „čit“. Yra trys aspektai: sat, čit, ananda (sanskr. – būtis, sąmonė, palaima). Jie visi trys yra mumyse. Turime pripažinti šią tiesą. Mes skaitome knygas. Vaikomės didžiuosius žmones. Tačiau neklausiame, ar jie iš tiesų dideli. Niekas nėra didesnis už jus pačius. Bet jūs nežinote tiesos apie save. Dramblys nesuvokia savo jėgos. Todėl paklūsta savo šeimininkui, nes jo rankoje – geležinė lazdelė. Visa visata yra jumyse. Viskas yra jūsų galioje. Tai vadinasi laisva valia. Laisva valia nėra atskira. Tai Dieviškasis „aš“, dvasia. Tas dieviškumas vadinamas laisva valia. Mes pamirštame šį pagrindinį principą. Pasikliaujame kūnu, protu ir sumanumu.

Meilės įsikūnijimai! Kad pasiektumėte dieviškumą, kad atrastumėte Dievą savyje, jei norite pažinti save, turite puoselėti tyrą meilę. Tai šis meilės ryšys sujungia visus. Tai meilės saitai. Nors krikščionybėje egzistuoja 250 skirtingų mokyklų ir krypčių, visos jos skelbia Jėzaus principus. Net ir šiandien sutiksite vyrų ir moterų, skelbiančių Evangeliją. Tačiau tai yra prachara – skelbimas, o ne achara – vykdymas. Vykdyti yra labai svarbu. Galite skelbti, tačiau tai tebus laikina. Mokslą skleisti galima tik pačiam darant tai, ką sakai, savo pavyzdžiu. Tai – pagrindinis dalykas. Kai su džiaugsmu taip gyvensite, kiti seks jūsų pavyzdžiu. Jei sakote viena, o darote kita, niekas jumis netikės. Bet jei jūs ir nieko neskelbiate, tačiau taip gyvenate, – to gana. Šiandien pats svarbiausias dalykas – praktika.

Savo studentams Aš nuolat kartoju: yra penkios žinių rūšys. Dėl Kali amžiaus įtakos auga knyginės žinios. Knyginės žinios – paviršutiniškos žinios. Dabar bendros žinios lygios nuliui, sveikas protas lygus nuliui. Yra sugebėjimas atskirti, tačiau tas sugebėjimas yra savanaudiškas. Tai jokiu būdu nėra sugebėjimas atskirti iš esmės. Kai sugebėsite atskirti iš esmės, išsiugdysite praktinį žinojimą. Kas tai yra – iš esmės? Turite išsiugdyti jausmą, kad tas pats Dievas yra kiekviename, tas pats dieviškumas – visuose. Tas pats Dievas, kuris yra kiekviename. Žmogus šiandien prisirišęs prie šio kūno, tokio menko, tarsi vandens burbulas, ir pamiršo savo nuolatinį ryšį su Dievu, nes yra savanaudis. Tai savanaudiškumas užmuša žmoniškumą. Kad išsiugdytume žmoniškumą, turime išmokti visur matyti tą patį vieną pradą. Turime suprasti šį vienovės principą kaip religiją.

Ką reiškia religija? Religija – tai suvokimas. Ką jūs turite suvokti? Turite suvokti, kas jūs esate. Kas aš esu? Ar aš esu kūnas? Ne. Ar aš esu protas? Ne. Ar aš – intelektas? Ne. Ar aš – pojūčiai? Ne. Visai ne tai. Tai mano kūnas. Kai sakote „mano kūnas“, kas gi tas „mano“? Štai mano nosinė. Nosinė atskirai nuo manęs. Kai sakote „mano kūnas“, kūną atskiriate nuo savęs. Tai kas jūs esate? Kai šitaip klausite, suvoksite, kad kūnas, protas, intelektas ir pojūčiai yra įrankiai, o jūs – šeimininkas. Žmona, vaikai, draugai, giminės yra kaip praplaukiantys debesys. Iki vestuvių kas buvo žmona, o kas – vyras? Iki kūdikio gimimo kas buvo sūnus, o kas – motina? Visi šie prisirišimai atsirado laikui bėgant. Tai – ne meilė. Ne meilė, ne meilė. Tai – tik prisirišimas. Meilės ryšys yra tik tarp jūsų ir Dievo. Tai – tikroji meilė. Ji buvo prieš gimimą, ji bus po mirties, ji tęsiasi visą gyvenimą. Ši meilė nedaloma, ji tokia pati praeityje, dabartyje ir ateityje. Turime puoselėti šią dievišką meilę.

Prisirišimas, atsirandantis gyvenimo kelyje, – tai praplaukiantys debesys. Mes pamiršome dieviškumą, – tai didžiausia šių dienų žmonijos kvailystė. Dėl savo visiško kvailumo mes pamiršome savo tikrąją būseną. Vykdykite savo pasaulietines pareigas. Pareiga yra Dievas. Darbas – tai garbinimas. Su tokiu jausmu vykdykite savo pareigas, vykdykite jas nuoširdžiai. Neprisiriškite prie to, ką darote. Turite teisę veikti. Jums duotas kūnas, kad veiktumėte. Jums duotas laikas, kad veiktumėte. Todėl turime suprasti, kas yra laikas, kūnas ir pareiga, ir vykdyti savo pareigas. Jėzus žinojo šią pagrindinę tiesą. Dievo Motina Marija buvo atsidavusi Dievui. Ji visada mokė sūnų nuolatos galvoti apie Dievą. Kartą jis sėdėjo aukštai kalnuose, o motina tuo metu labai sielvartavo dėl vyro mirties. Jis sėdėjo ten dvylika dienų. „Kas yra šis prisirišimas? Iš kur jis atsirado?“ – įtemptai svarstė jis. Mes jį sukuriame patys, tai ne Dievo dovana. Palaima yra Dievo dovana. Ramybė yra Dievo dovana. Tiesa yra Dievo dovana. Tai – Dievo dovanos. Visa kita yra praplaukiantys debesys.Yra pasakyta:

Nėra nei motinos, nei tėvo,

Nei turto, nei žmonos,

Nei šeimos – nieko.

Būk atsargus.

Tai – tik kūno saitai. Iš tikrųjų, kas yra motina? Kas – sūnus? Kvailys mano, kad gimė iš motinos. Jis mano, kad yra iš motinos. Jis ne iš motinos, jis atėjo per motiną. Štai kas svarbu. Visi mes atėjome per motiną, tačiau iš Dievo. Turime aiškiai žinoti šią tiesą.

Visi – Dievo vaikai. Tai yra žmonių brolybės ir Dievo tėvystės esmė. Palaipsniui jie susivienija. Sūnus turi teisę į tėvo turtą. Taigi turime kovoti už tą teisę. Toks yra dvasinis kelias, kuriuo reikia eiti.

Reikia vis labiau ir labiau artėti prie Dievo. Tai yra dvasinis kelias. Ne talismaną laikyti rankose, ne medituoti – visa tai tėra laiko gaišimas. Manote, kad medituojate. Į ką jūs medituojate? Ar manote, kad esate atskiri nuo Dievo? Kai sakote, kad medituojate į Dievą, tai reiškia, kad esate atskirai nuo Dievo. Kai kartojate Jo vardą, reiškia, jūsų vardas skiriasi nuo Dievo. Taip atsiranda atskirumo jausmas. Neturi būti tokio atskirumo. Neturi būti nieko panašaus. Nereikia prisirišti. Yra tik vienas tikslas – vienybė.

Dievas gyvena žmogaus širdyje. Kur Dievas? Jei širdyje – ne dieviškos mintys, tai – ne hridaya, ne širdis, tai – akmuo. Tai – akmuo. Hrid-daya reiškia tą, kuris pilnas gailestingumo. Kai nėra gailestingumo, ji tėra tik akmuo. Taigi šiandien turime ugdyti gailestingumą. To mokė Jėzus. Meilė, meilė, meilė. Meilė yra Dievas, gyvenkite meilėje.

Pradėkite dieną su meile,

Pripildykit dieną meilės,

Praleiskite dieną su meile,

Užbaikite dieną su meile –

Tai kelias į Dievą.

Todėl nuolatos turime gyventi meilėje. Tokį myli Dievas. Ir šitoje knygelėje pasakyta: „Jis Man brangus“, tai yra, Dievui. Tas, kuris pilnas meilės, yra Dievo draugas. Šiais laikais draugai visai kitokie. Kai kišenėje yra pinigų, kai tėvas užima aukštą postą, turite šimtus draugų, sveikinančių jus: „Sveikas, sveikas!“ Kai kišenė tuščia, o tėvas neteko savo posto, nė vienas net nepasakys sudie. Ar tai draugystė? Dievas ne toks. Dievas visada su jumis, jumyse, aplink jus. Tokio draugo mums reikia. Taigi iš tiesų tikrasis draugas yra Dievas. Dievas yra mūsų amžinasis draugas. Visi žemiški malonumai ir patogumai tėra praplaukiantys debesys. Kaip ilgai jie tęsiasi?

Čia yra pirmą kartą atvykusių užsieniečių. Nepaisant kitų pasikeitimų, niekada neturėtume keisti savo pagrindinių principų. Gimimo metu žmogus yra kūdikis. Po dešimties metų jį vadinam berniuku. Po trisdešimties metų jis – vyras. Po septyniasdešimt penkerių – senelis. Tačiau tai – tas pats asmuo. Skiriasi tik amžius ir kaip mes jį vadiname. Tai yra pagrindinė tiesa. Tėra tik vienas asmuo. Tas pats asmuo vienu metu buvo vaikas, kitu – berniukas, vyras, o vėliau – senelis.

Kelio pradžioje Dievas turi pavidalą. Kai mums sunku, Jam meldžiamės. Kartais jo prašome pinigų, turto. Vėliau žmogus ima ieškoti tiesos. Taip mes turime užmegzti glaudų ryšį su Dievu. Štai trumpas pasakojimas. Vienas turtingas žmogus turėjo keturias žmonas. Pirmoji žmona buvo labai dvasinga. Antroji buvo ligota. Trečioji žmona skaitydavo daug gerų knygų. Ketvirtoji žmona buvo šiuolaikinė. Ji vaikėsi madų – madingų sarių, madingų papuošalų. Kartą šis turtingas žmogus išvyko į Ameriką. Ten jis turėjo daug reikalų ir vis atidėliojo savo sugrįžimą. Pagaliau savo žmonoms jis parašė keturis laiškus, pranešdamas: „Grįšiu po savaitės. Parašykite, ko norite“. Ir pageidavo, kad pranešimas būtų pasiųstas tučtuojau, faksu.

Ketvirtoji žmona, šiuolaikinė moteris, norėjo, kad vyras parvežtų jai madingiausių sarių ir papuošalų. Trečioji žmona norėjo knygų su pilna informacija apie žymiųjų žmonių biografijas. Antroji žmona parašė: „Aš sergu. Daugiau nebegaliu. Atvežk naujausių vaistų“. Pirmoji žmona parašė: „Aš nieko kito nenoriu, tik kad tu saugiai sugrįžtum namo“.

Vyras grįžo namo. Sarius ir papuošalus perdavė ketvirtajai žmonai, visas knygas – trečiajai, o naujausius vaistus – antrajai. Tada nuėjo pas pirmąją žmoną ir pasiliko pas ją. Kitos trys žmonos labai supyko: „Kodėl tu būni su ja? Kodėl ne su mumis?“

Sunku gyventi su viena žmona. Dar sunkiau – su dviem. Kad Rama buvo ištremtas, kaltos trys Jo tėvo Dašaratos žmonos. Kai žmonos keturios – nebepakenčiama.

Taigi visos trys žmonos supyko ant jo. Tuomet jis pasakė: „Daviau jums, ko norėjote. Tu norėjai papuošalų ir sarių. Tu norėjai gerų knygų. Tu norėjai vaistų. O štai tu norėjai manęs. Kadangi norėjai manęs, aš likau su tavimi“. Dievas elgiasi panašiai. Jei melsite Dievo: „O Dieve, noriu turto ir patogumų“, Dievas juos duos. Jei melsite Dievo išminties, Dievas būtinai jus išmokys, duos išminties. Dievas taip pat pastatė specializuotą ligoninę, kad padėtų sergantiems. Tačiau Jis bus labai arti tų, kurie meldžia: „Dieve, mes trokštam Tavęs“.

Štai keturi kreipimosi į Dievą būdai. Ko jūs norėsite, tą Dievas jums duos. Bet visa tai visiškai nesvarbu, svarbu yra Dievas. Jei Dievas bus su jumis, turėsite ir visa kita. Dievas – tikrasis turtas. Dievas – tikroji sveikata. Mes iš paskutiniųjų turime stengtis melsti Dievo. Kadangi esame iš Dievo, turime sugrįžti į Dievą. Čia tiek daug jūsų susirinko. Iš kur jūs atvykote? Atvykote iš įvairiausių pasaulio šalių ir esate čia. Nors esate palaimoje, kai baigsis pinigai, turėsite grįžti. Kai baigsis vizos galiojimo laikas, turėsite grįžti. Neįmanoma visą laiką čia būti. Taigi, kad jūsų buvimas čia nebūtų laikinas, turite gauti nuolatinę vizą. Nuolatinė viza – tai Dievo malonė. Ją gauti galite tik mylėdami, mylėdami ir tik mylėdami. Kai mylėsite, turėsite nuolatinę vizą.

Meilės įsikūnijimai! Kiekviename iš jūsų yra meilė. Puoselėkite tą meilę. Dalinkitės ja su žmonėmis. Dalinkitės su savo artimu. Ši meilė – tai ne vienpusis eismas. Tai dvipusis eismas – duoti ir imti. Niekur nereikia važiuoti, jei mylite. Daug kvailių bėgioja paskui visokius svamius ir švaisto savo pinigus. Tik kvailiai klaidžioja nuo vieno svamio prie kito. Niekur nereikia eiti. Dievas – jūsų širdyje. Absoliučiai tikėkite Dievu. Nekeiskite savo tikėjimo laikui bėgant. Nekeiskite savo kryptingumo. Laikykitės vieno kelio. Tikėkite vienu Dievu. Tai yra meilės dvasia.

- - -

Anantapuro mergaičių koledžo auklėtinės tarnauja jausdamos, kad tarnavimas žmogui – tai tarnavimas Dievui. Net ištekėjusios, apsigyvenusios užsienyje, jos kiekvienais metais atvyksta čia kartu su savo vyrais. Tai ne tik individuali transformacija – jų įtakoje pasikeitė jų vyrai ir atvyko čia.

Daugelis studentų tik kaupia informaciją, tačiau transformacija nevyksta. Transformacija – labai svarbu. Kaip ji gali įvykti? Ji įvyks tik tarnaujant. Pats geriausias būdas mylėti Dievą – tai mylėti visus ir tarnauti visiems. Auklėtinės dirba štai jau penkiolika metų, ir jų skaičius vis auga. Kur jos bebūtų, visur dalyvauja Sai organizacijos veikloje.

Meilė neturi ribų. Meilė negimsta. Meilė nemiršta.

Meilė – mano pavidalas,

Tiesa – mano kvėpavimas,

Palaima yra mano maistas.

„Mano pavidalas“ tinka bet kam, kas taip dainuoja. Jūs turite sakyti: „Meilė – mano pavidalas“, – jūsų pavidalas. Mano pavidalas yra meilė. Tiesa – mano kvėpavimas. Turite sakyti tai sau. Tada suprasite pagrindinį Viešpaties principą. Nereikia manyti, kad meilė yra tik Dievo pavidalas. „Mano gyvenimas yra mano misija“, taigi jūs esate pasiuntiniai. Todėl, kad jais taptumėte, turite taip transformuoti savo gyvenimą. Meilė nei gimsta, nei miršta.

Kad jūs ir Svamis taptumėte viena, turite patys sau taikyti Svamio principus. Štai ką reiškia „Tat Tvam Asi“ – Tatai tu esi. „Aham Brahmasmi“ – Aš esu Brahmanas. Visi šventieji raštai moko tos pačios pagrindinės tiesos. Nejauskite neapykantos nė vienai religijai. Nesišaipykite nė iš vienos religijos. Neišskirkite ir neaukštinkite savo religijos. Visa yra viena. Su visais elkitės vienodai. Dalinkitės šia tiesa ir skelbkite ją pasauliui. Dievas yra kiekviename. Dievas yra jumyse ir jūs esate Dievas. Stiprinkite šią pagrindinę tiesą. Kai skelbiate šią tiesą, tada iš tiesų tarnaujate.

Tarnaudami priartėsite prie Dievo. Šiame gyvenimo vandenyne pasinaudokite tuo laiveliu ir priartėkite prie Dievo.