Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Jūsų širdis – dievo šventykla

Satjos Sai Babos 72-ojo gimtadienio šventė

1997 m. lapkričio 23 d.

Prašanti Nilajamas

(sutrumpinta)

Nėra nei nuopelnų, nei nuodėmių,
Nei laimės, nei nelaimės.
Jūs – nei atsiskyrėliai, nei turtuoliai.
Tai kas jūs?
Jūs – amžinosios palaimos ir gėrio įsikūnijimai.

Jei svarbiausiu laikome pavidalą – „drabužį“, kurį vilkime, mus užvaldo pasaulio įvairovė bei gausa ir tampame visiški neišmanėliai. Nuo skurdžiaus iki milijonieriaus, nuo neišmanėlio iki išminčiaus, vyrai ir moterys, vaikai ir suaugę – visi sako: aš, aš, aš. Šis „aš“ – tai atma, dvasia. Vedų raštuose ji vadinama Hridayaha atmaha: atma – tai širdis. Širdis – tai gailestingumo židinys. Todėl jūs visi – gerumo įsikūnijimai. Jei tik žmogus suvoks gerumo vertę, būtinai tobulės visa visata. Mes meldžiame: „Tegu visi pasauliai būna laimingi“, tačiau pamiršome raktą į gerovę ir pažangą – atmą, visa ko pagrindą.

Kiekvienas žmogus sako: aš. Jei paukščiai, gyvuliai ir žvėrys prabiltų, jie taip pat sakytų: aš – paukštis, aš – karvė, aš – beždžionė. Todėl visas pasaulis remiasi šiuo „aš“. Būties pradas, esantis visuose, – tai „aš“ principas. Kosminis pradas, pasklidęs visoje visatoje, – tai šis „aš“. Žmogus nepajėgia suvokti šio „aš“ prasmės ir tapatina save su kūnu. Visas pasaulis dualus. Viena jo pusė yra „šita“ (regimasis pasaulis), o kita – „aš“ (stebėtojas, liudytojas). Be stebėtojo nebūtų ir to, kas matoma. Tačiau iš tikrųjų visko, ką matome, pagrindas yra „aš“ pradas. Šis „aš“ nekintantis. Šis „aš“ išlieka kaip pagrindinė tiesa ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje. Šventieji raštai vadina šį pradą žodžiu „aš“. Šis „aš“ – tai atma. Atma – tai širdis. Širdis – tai gailestingumas. Todėl gailestingumas, širdis, atma, aš, Dievas – tai sinonimai.

Visi mes turime vardus. Tačiau tie vardai mums duoti, jų neatsinešame gimdami. Iš tikrųjų pirmasis kiekvieno žmogaus vardas yra „aš“. Pirmasis Dievo vardas senaisiais laikais buvo „Aš“. Upanišada skelbia: Aham Brahma Asmi – Aš Brahmanas esu. Žodis „Aš“ eina pirmas, o Brahma – po „aš“. Todėl visa ko pagrindas yra šis „aš“. Mes nesistengiame pažinti šio „aš“ principo.

Daugelis jūsų einate įvairiais dvasiniais keliais. Kam? Jei paklausite, kam šios dvasinės pastangos, atsakymas bus: „Kad surastume Dievą“. Tačiau kai Dievas visur, kam reikia Jo ieškoti? Kas ieškos pats savęs? Ar nors vienas žmogus paklaus: „Pone, kur aš esu?“ Šis „aš“ ir esate jūs. Jūs – Dievas. Jūs – Brahma. Tai ką gi reiškia – ieškoti Dievo? Tai reiškia patirti atmą. Visa dvasinė praktika reikalinga tam, kad pamirštume tai, kas nėra atma. Jei pamiršite tai, kas nėra atma, liks tik atma. Tačiau iš tikrųjų atma nėra atskirai nuo to, kas nėra atma. Neatma – tai tik atspindys. Iš tikrųjų dualizmo nėra, jūs negalite būti ne atmoje. Tai – tik iliuzija. O visos dvasinės praktikos skirtos tik jūsų protui patenkinti. Daug kas medituoja, gieda bhadžanas, kartoja Dievo vardą. Kodėl jūs medituojate? Koks tikslas? Kas yra meditacija? Kas yra medituojantysis? Medituojantysis, pats procesas ir tikslas iš tikrųjų yra viena. Kai suvokiame šią vienybę trijuose, mums nieko nebereikia daryti. Tada galite suabejoti: ar mes galime skelbti Aham Brahma Asmi? Ar galime sakyti „aš esu Dievas“? Taip, jūs tikrai galite taip sakyti, tačiau prieš sakydami „Dievas“, pirma turite pažinti savąjį „aš“. Šis „aš“ principas yra Dievas. Aš ir Dievas – tai ne du. Egzistuoja tik vienas, ne du. Tik vienas.

Dievas – vienas, bet mes vadiname Jį įvairiais vardais. Tačiau iš tikrųjų Dievas neturi nei atskiro vardo, nei pavidalo. Vedos skelbia, jog „Dievas neturi nei savybių, nei vardo, nei pavidalo. Jis – tyras, nesuteptas, nedualus“. Mes nepajėgiame suvokti Dievo tikrąja prasme. Jūs važiuojate į įvairius centrus pas įvairius guru, klausotės kalbų. Kas galiausiai atsitinka? Jūs nieko iš viso to negaunate. Turite ieškoti viduje. Turite pažaboti savo protą. Protas – didis vagis. Kai vagis – šalia jūsų, dvasinė praktika tampa pavojinga. Jūsų turtas – vertybės, todėl turite sugauti tą vagį. Nesekite protu. Dėl žmogaus kančių kaltas protas. Kiekvienas turėtų visiškai tikėti šio „aš“ dieviškumu. Dievo vardas – „Aš“, sanskritiškai Aham. Šis „aš“ – tai ne kūnas, šis „aš“ – kūno, proto, jausmų ir intelekto šeimininkas. Jūs – šeimininkai.

Mes nepajėgiame suvokti Dievo. Kosminį dieviškąjį pradą mes apribojame, uždarome tarp keturių šventyklos sienų. Ar tinka taip paprastai garbinti šį visagalį, visa apimantį Dievą? Jūs sumenkinate Dievą. Beribio Dievo neįmanoma apriboti nuotraukos rėmeliais. Visažinio Dievo apribojimas prilygsta nuodėmei.

Dievas – begalinis, visagalis,

Jis pripildo visą visatą.

Ar įmanoma apriboti Jį šventyklos sienomis?

Dieve, Tu – spindintis ir švytintis,

Tavo šviesa prilygsta milijonui saulių,

Tad ar galime uždegti Tau lempelę?

Kai pats Kūrėjas Brahma

Nepajėgia suvokti Tavo vardo ir pavidalo,

Ar galime mes, mirtingieji?

Kai Tu gyveni visose būtybėse,

Ar galime pavadinti Tave kokiu nors vardu?

Kai visas pasaulis – Tavyje,

Ar galime Tave pamaitinti?

Kai Tu esi visų didžiųjų vandenynų vandenyse,

Ar galime Tave nuprausti?

Dievas yra kiekviename kaip „aš“. Tačiau neužtenka tik lūpomis kartoti „aš“. Turite visa širdimi sakyti, kad „aš“ – amžinasis liudytojas. Tai ­ tikrasis mokymas. Visame pasaulyje išplitusius nesutarimus gali nuraminti šis „aš“. Iš tikrųjų tas, kurį jūs mylite, tas, kurio neapkenčiate, ir tas, kuris yra jumyse, – tai tas pats „aš“. Ir ko tuomet galite neapkęsti? Neįmanoma jausti neapykantos šiai vienybei, vienovei. Jei nėra neapykantos, tai negali būti ir jokių nedorų darbų. Dabar – visur baimė, visur kivirčai. Kadangi nepajėgiame suvokti vienybės, kenčiame. Ir tavyje, ir manyje – tik vienas pradas. „Tik vienas dieviškasis pradas slypi visuose“. Visose lemputėse teka ta pati srovė. Dieviškasis pradas – tai „aš“.

Dievas pastovus, negimstantis, nemirštantis.

Jis – be pradžios, be pabaigos ir amžinas.

Jo neįmanoma nužudyti, nė Jis nieko nenužudys.

Jis – tai atma. Ši atma yra Brahmanas.

Ši atma – tai Dievas. Tik kūnas gimsta ir miršta, o ne atma. Kiekvienas žmogus turėtų stengtis pažinti Dievą. Visi – Meilės įsikūnijimai. Gytoje pasakyta, jog ta pati atma yra kiekviename. Bet mes nesuvokiame Dievo. Jei suvoktume, nebūtų jokių problemų. Todėl kiekvienas turi stengtis pažinti šį „aš“.

Turime klausti savęs: ar mūsų veiksmai dieviški? Kai pasukate neteisinga kryptimi, turite savęs paklausti: ar Dievas tai leistų? Dievas niekada nedarys niekam blogo. Tai kas tuomet kaltas dėl visų blogų darbų aplink? Kiekvienas viską daro pats sau, Dievas – tik Liudytojas. Jis niekada nežeis, Jis niekada neskriaus ir nieko nemylės. Tai jūs patys mylite save ir skriaudžiate save. Taigi ne Dievas jus baudžia ar saugo, o jūs patys viską sau darote.

Turite imtis dvasinės praktikos tam, kad suvaldytumėte pasiutusį protą. Joks vagis nepadės jums pagauti kito vagies. Protas – didis vagis. Jis atskiria jus nuo Dievo. Tai pamoka, kurią šiandieną turite išmokti. Tik protas yra kliūtis dvasiniame kelyje. Jis padeda visur, tačiau nepadeda Dievui. Moskitai puola visus, tačiau vengia ugnies. Taip ir protas visko vaikosi, tačiau jis pats toli nuo Dievo. Todėl protą reikia suvaldyti, pažaboti. Nereikia sekti proto klaidžiojimais.

Tas, kas seka proto klaidžiojimais,

Virsta bepročiu.

Kas visiškai suvaldo protą,

Tampa narsus ir drąsus.

Jei visiškai suvaldysite protą, būsite drąsūs ir narsūs. Būsite tikri didvyriai. „Ramajanoje“ sutinkame Hanumaną. Jis protingas, stiprus, išmintingas. Tačiau Ramos akivaizdoje jis toks nuolankus! O prieš demoną Ravaną jis drąsus ir galingas! Prieš Dievą jis nuolankus, o prieš blogį – narsus. Turime pasipriešinti viskam, kas tampa kliūtimi kelyje į Dievą. Ir turime būti nuolankūs tiems, kurie pasiruošę padėti. Tai tikrojo „aš“ prigimtis. Jus suvilioja kūno pavidalas, ir „aš“ virsta ego, nes „aš“ susitapatina su kūnu. Tačiau „aš“ nėra kūnas, „aš“ – tai Dievas. Turime užmiršti išorinį pavidalą, turime visiškai tikėti Dievu, gyventi nesavanaudišką gyvenimą ir užbaigti jį, pajutę tikrąjį „aš“.

Kai atsisakysite išorinio požiūrio, augsite viduje. Dirbkite darbą, studijuokite, imkitės verslo, tačiau visą veiklą laikykite Dievo darbu ir stenkitės, kad jūsų veiksmai patiktų Dievui.

Nereikia atsisakyti veiklos. Visus veiksmus aukokite Dievui. Klauskite: kas dirba? Aš dirbu. Kas tas „aš“? „Aš“ – tai Dievas. Jauskite šitaip. Tik kūnai skiriasi. Turime atsisakyti skirtumų. Saugokite kūną, tačiau nesekite juo. Jūs sakote: gavau magistro laipsnį. Kas yra tas, kuris gavo magistro laipsnį? Tai tik kūno vardas. Dievas – nei bakalauras, nei magistras. Jis neturi jokių laipsnių, išskyrus vieną: „Jis – be savybių, tyras, nedualus“.

Dievas – tai amžinoji palaima,

Aukščiausiasis džiaugsmas,

Išminties įsikūnijimas,

Jis nedualus, neapčiuopiamas,

Tamsiai mėlynas kaip begalinė gelmė,

Jis palankus...

Tamsiuose debesyse blyksteli žaibas... Dievas – tarsi žaibas tarp tamsių mūsų proto debesų. Taip išmintis turi nušviesti jūsų širdį. Ta išmintis atskleis Dievą jumyse. Galite pasirinkti kokį norite Dievo vardą ir pavidalą. Vardas nėra taip svarbu. Forma – ne amžina. Tik tiesa amžina. Tiesa – tik viena. Jei paklausite, kas yra Dievas, galite atsakyti: Dievas yra Tiesa. Tiesa nekintanti. Nekintančią Tiesą padės suvokti amžinasis „aš“ principas. Mūsų protas – pagrindinė visų neramumų ir kivirčų visame pasaulyje priežastis. Iš vienos pusės mes puoselėjame prisirišimus, iš kitos – neapykantą. Ir viena, ir kita gimsta tik proto įtakoje.

Dieviškosios atmos įsikūnijimai, stenkitės eiti dvasiniu keliu. Stenkitės suprasti, jog šis „aš“ – ne kas kita, kaip atmos sinonimas. Jei jausite, jei būsite įsitikinę, jog „aš“ – tai atma, nepatirsite kančios. Problemos gali atrodyti didelės kaip kalnai, tačiau jos praeis – kaip debesys praplauks dangumi. Ko jums jaudintis dėl praplaukiančių debesų?

Protas – kaip mėnulis. Skyrimo galia – kaip saulė. Kai saulė šviečia, mėnulio nematote. Kai saulės nėra, ieškote mėnulio. Kai pažinsite tikrąjį „aš“, jūsų nebesuvilios proto iliuzijos. Mėnulis pats nešviečia, jis tik atspindi saulės šviesą. Taigi protas – tik aukštesniosios skyrimo galios atspindys. Todėl turime atsiduoti aukštesniajam supratimui – saulei. Šiandieną visa mūsų veikla remiasi protu. Tai reiškia, jog atma pamiršta. Jei mąstysite apie atmą, jūsų nenusineš kūno jausmai. Kai skaisčiai šviečia saulė, mėnulio nesimato. Atma taip pat skaisčiai švyti. Atsiduokite jai. Nepasiduokite klaidžiojančiam protui.

Turite suvokti, kad nesate kūnas. Turite liautis vadovavęsi žemesniuoju protu. Sakysite: „Aš – tik paprastas šeimos žmogus, turiu rūpintis žmona ir vaikais...“ Niekada nesakiau, kad reikia atsisakyti veiklos. Dirbkite kokį norite darbą ir kiekvieną darbą laikykite Dievo darbu. Jums nereikia nieko atsižadėti. Atlikite savo pareigą. Neskubėkite ir nesijaudinkite. Kai viduje jausite atmą, viskas bus lengva.

Visame pasaulyje nėra ramybės. Kodėl? Žmonės užmiršo atmą. Jie prarado pasitikėjimą savimi. Jie absoliučiai tiki pasauliu. Jie mato pasaulį, tačiau nesuvokia, kad pasaulis dieviškas. Viskas, ką matote, yra tiktai Dievas. Ir stebėtojas, ir regimasis pasaulis – abu yra viena atma. Turite suvienyti juos abu, tada suprasite nemirtingąjį pradą.

Kai sėdite priešais altorių, jūsų mintys dieviškos. Tačiau Dievo rankos ir kojos – visur. Visas pasaulis – Jo šventovė. Kūnas – Jo šventovė. Jeigu taip jaučiate, kodėl galvojate, kad Dievas atskirai nuo jūsų? Jis – su jumis, jumyse, už jūsų, visur. Niekada neužmirškite Dievo. Jūsų motina gali kartais jus pamiršti, bet Dievas – niekada. Dievas taip arti jūsų, arčiau už bet ką. Motina gali pasitraukti nuo vaiko, tačiau neįmanoma pasitraukti nuo Dievo. Atmos pradas – arčiausiai kiekvieno. Jei pamirštate atmą, tai kuo tada tikėsite? Nesupraskite Manęs neteisingai. Visi dvasiniai keliai šiandieną yra išoriniai, fiziniai, žemiški. Mažinkite savo troškimus – būsite laimingesni. Mažiau nešulių – patogesnė ir laimingesnė kelionė. Sumažinkite savo naštą, tačiau atlikite savo pareigą.

Čia, į Prašanti Nilajamą, atvažiuoja daug žmonių. Atvykstate čia, tačiau ar patiriate ramybę? Ne. Jūs visą laiką kalbatės, vaikštote vieni pas kitus į svečius. Kodėl jūs čia atvykote? Kodėl lankotės pas kiekvieną, kodėl kalbatės su kiekvienu? Branginkite šią galimybę. Atvažiavę čia, patirkite džiaugsmą. Žmogus veltui praleidžia jam duotą progą. Vietoj to, kad augtumėte ramybėje, jūs plepate su kiekvienu. Per daug kalbėdami švaistote savo energiją. Iššvaistę energiją, nepajėgiate susikaupti meditacijoje. Koks ryšys tarp jūsų ir Dievo? Vardan ko jūs čia atvykote? Saugokite ir stiprinkite ryšį su Dievu.

Negalvokite apie išorinę formą ir išorines praktikas. Pažinkite savo vidinę prigimtį. Jūs klausiate: kas tu? Paklauskite savęs: kas aš? Norite sužinoti visą pasaulio informaciją, perskaitote visus laikraščius: kas vyksta Amerikoje, Rusijoje, Pakistane ir kitur. Tačiau tikrosios žinios – jūsų viduje. Tikroji žinia jumyse – tai praregėjimas (žodžių žaismas angl.: The real news in you is the real view). Juo turime sekti.

Aš noriu, kad kiekvienas suvaldytų savo troškimus. Nešvaistykite pinigų. Pinigų švaistymas – tai blogis. Užtenka turėti vieną nuotrauką. Jūs išmėtote tiek pinigų, pirkdami daugybę nuotraukų. Nešvaistykite maisto. Maistas yra Dievas. Nešvaistykite laiko. Laikas yra Dievas. Veltui praleistas laikas – tai veltui praleistas gyvenimas. Nešvaistykite energijos. Jūsų žvilgsniai, jūsų mintys, jūsų veiksmai – viskas yra energija. Nešvaistykite energijos. Ir niekada nepamirškite Dievo. Kur beeitumėte, Dievas eis su jumis. Jums nereikia eiti į šventyklą ir specialiai Jam melstis. Jūsų širdis – Dievo šventykla. Pasisukite į vidų, tada suprasite atmos principą. Jums nereikia dažnai čia atvažiuoti. Atvažiuokite savo malonumui. Nešvaistykite laiko, nešvaistykite šventų minčių. Nešvaistykite meilės. Meilė – tai gyvybė. Neieškokite per daug ryšių su žmonėmis. Atvažiuojate čia, palikę sau brangius žmones savo šalyse. Tai kam tada užmegzti čia ryšius su naujais žmonėmis? Būkite vienumoje, skaistinkite savo protą. Nebūtina su kiekvienu plepėti. Mažiau kalbėkite, daugiau mąstykite. Nebendraukite per daug su kitais žmonėmis. Nesididžiuokite, kad daug žinote. Ką jūs galite kitiems pasakyti? Tyrinėkite savo vidų. Ieškokite viduje.

Svamis nieko nelaukia iš jūsų. Esate Sai sekėjai, tad turite būti pavyzdžiu kitiems. „Tai – Satjos Sai studentai, tai – Satjos Sai sekėjai, kaip ramiai jie gyvena, kaip šventai jie gyvena!..“ – taip turėtų kalbėti apie jus.

Aš priklausau jums, jūs priklausote Man. Supraskite šią vienybę ir puoselėkite ją. Puoselėkite geras mintis ir gerus jausmus ir dalinkitės jais su visais, nelaikykite tik sau. Neužtenka tik čia būti geram. Dalinkitės gerumu visur, kur benueisite.

Man nesvarbūs kastų, religijų ar kalbų skirtumai. Yra tik viena kasta – žmonijos kasta. Yra tik viena religija – meilės religija. Yra tik viena kalba – širdies kalba. Tai – Mano mokymas. Patirkite šią tiesą, dalinkitės ja su kitais ir būkite laimingi.