Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Paskirkite savo gyvenimą Dievui

Šv. Kalėdų šventė

1997 m. gruodžio 25 d.,

Prašanti Nilajamas

Meilės įsikūnijimai!

Kai žmogus turės šias savybes – pasitikėjimą (tikėjimą), ryžtingumą, drąsą, gebėjimą skirti amžiną nuo laikino, energiją ir narsą – Dievas bus su juo visuose jo siekiuose. Kad ir kokio amžiaus būtų žmogus, kur begyventų ir kaip, šios šešios geros ypatybės yra esminės. Joks nerimas nekamuos žmogaus, turinčio šias šešias dorybes.

Šių šešių ypatybių negalime įgyti mokydamiesi, ir joks auklėtojas negali jų įskiepyti, neįmanoma jų paveldėti iš tėvų.

Šiuos bruožus teikia tik pasitikėjimas savo tikruoju Aš – atma.

Pirmoji iš šių šešių savybių yra pasitikėjimas. Mūsų kasdienybėje pasitikėjimas akivaizdus paprastame veiksme – siunčiant laišką. Niekas nesiųstų laiško, jeigu nepasitikėtų paštu kaip įstaiga. Atstumas neveikia nei adreso, nei pašto ženklo ant laiško. Panašiai ir Dievui nėra skirtumo tarp to, kas arti Jo, ir to, kas toli nuo Jo. Svarbu, kad tikėjimas būtų teisingai adresuotas. Tikėjimas turi būti tvirtas, visiškas ir be jokių abejonių. Tikėjimo laiškas turi turėti dieviškos meilės pašto ženklą. Tai turi būti nesavanaudiška meilė. Savanaudiška meilė bevertė. Kai tvirtas tikėjimas susijungia su nesavanaudiška meile, tuomet maldos, kuriomis kreipiamasi į Viešpatį, pasieks Jį. Šiais laikais toks pasitikėjimas yra retenybė, o pasitikėjimo savimi iš viso nėra. Kaip galima tikėti Dievu nepasitikint savimi? Ir kaip toks žmogus gali tikėtis Dievo malonės? Taigi, kiekvienas turi ugdytis tvirtą tikėjimą.

Dabar kiekvienoje srityje būtinas tvirtas tikėjimas. Kiekvienas žmogus, ryte einantis į darbą, tiki, kad vakare grįš namo. Niekas nesiimtų jokio darbo, jei bent jau pradžioje netikėtų, kad gali jį padaryti. Taigi tikėjimas yra būtinas kiekvienoje veikloje.

Senovės išminčiai atlikdavo daug gerų dalykų savo tikėjimo dėka. Jų laimėjimus žmonės vertina ir šiandien, po tūkstančių metų. Deja, dėl Kali (nedoros) įtakos šiame amžiuje tikėjimo kaskart vis mažiau. Žmonės nuolat keičia savo įsitikinimus. Toks keitimas – tai proto paklydimai. Jie nesusiję su Dvasia, kuri gyvena širdyse.

Žmonijos istorija siekia šimtą tūkstančių metų, bet žmonės vis dar nesuvokia žmoniškumo didybės. Po tiek metų žmogus vis dar nesugeba atsakyti į klausimą, kokios yra žmogaus vertybės? Žmonės studijuoja knygas, klausosi paskaitų, patiria laimėjimų ir netekčių, džiaugsmo ir liūdesio, bet visa tai nepadeda jiems tvirtai įsikibti to, kas amžina gyvenime. Jeigu jie pajėgtų to laikytis, suvoktų, jog visas pasaulis – viena šeima.

Vedos mokė, kad žmonija – viena šeima. Vedos skelbė, kad kosminis principas neturi ribų, jis yra begalinis. Žmonija taip pat neturi nei ribų, nei užtvarų. Iš tikrųjų nėra užtvarų tarp žmonijos ir kitų gyvų būtybių – paukščių, žvėrių ir vabzdžių, netgi medžių. Visi jie priklauso vienai gyvų būtybių šeimai. Žmogus auga kaip medis. Jame matome ir vabzdžio ypatybių, jame atsispindi žvėrių ir paukščių bruožai. Jis patiria visų gyvų būtybių dieviškumą.

Kiekvienas žmogus turi keturias motinas. Pirmoji motina – Tiesa. Antroji motina – Darna (dharma). Trečioji motina yra Meilė. Ketvirtoji – Ramybė. Žmogus turi taip gyventi, kad suteiktų malonumo visoms keturioms motinoms. Tačiau jis apleido savo keturias šventas motinas ir garbina kitas keturias, kurios yra pamotės. Kas gi jos? Neteisingumas, nedora, nuodėmingumas ir melas – štai tos pamotės. Dėl to žmogus patiria daug sunkumų. Žmogus, kuris turėtų laikytis tiesos, teisingai elgtis ir mylėti, tapo neteisingumo, nedoros ir netiesos įsikūnijimu. Dėl to, kad apleido savo tikrąsias motinas ir laikosi netikros giminystės, žmogus gyvena netyrą gyvenimą ir neturi ramybės. Praeityje Rama skelbė, jog motina ir motina Tėvynė yra didesnės už patį Dangų. Tačiau šiandien žmogus apleido savo tikrąją motiną ir garbina netikrąsias. Jis turėtų mylėti tiesą, teisingą elgesį, meilę ir ramybę kaip savo motinas. Jokiomis aplinkybėmis jis neturėtų suteikti jokio skausmo šioms keturioms motinoms, nes dėl to jam pačiam teks daug kentėti.

Kūrėjas apdovanojo žmogų daugybe nuostabių savybių, tačiau, be šešių minėtų dorybių, žmogus turi šešias ydas. Priešingybės šešioms dorybėms yra troškimas, pyktis, godumas, susižavėjimas, išdidumas ir pavydas. Tai šeši žmogaus priešai. Jos – kūrinijos dalis. Šių ydų šeimininkas yra protas. Žmogus stengiasi lavinti protą, kad jis įveiktų šias ydas. Bet ne visiems tai lengva. Nežinodamas, kaip suvaldyti protą, žmogus lengvai tampa jo užgaidų auka. Kiekvienas turėtų stengtis suprasti, kaip naudoti protą bet kokioje situacijoje, bet kokiu metu ir bet kokiomis aplinkybėmis.

Šiandien žmones valdo trys ydos: pyktis, neapykanta ir pavydas. Jos nuodija žmogaus protą, dėl to kiekvienas žmogaus veiksmas tampa nuodingas. Kiekvienas žodis, kurį jis ištaria, yra geliantis. Visi veiksmai, proto padiktuoti, yra užteršti. Visa pojūčių veikla taip pat netyra. Norint blogas mintis ir veiksmus paversti gerais, reikia į visus juos įlieti meilės. Kai protas pilnas meilės, visi veiksmai bus persmelkti meilės. Šiandien žmogus visiškai nesupranta, kas yra meilė. Jis tapatina troškimą su meile. Jis įsivaizduoja, kad ko jis betrokštų, jo troškimus skatina meilė. Tai nėra tikroji meilė (Prema). Meilė neturi jokių troškimų. Ji visiškai nesavanaudiška. Ji nesiekia jokio atpildo. Ji apima viską, neskirsto nei į draugus, nei į priešus. Užmiršęs šios visuotinės, nesavanaudiškos meilės idėją, kupinas savanaudiškų troškimų, žmogus įsivaizduoja, kad jis pilnas meilės. Tai pasaulietiškas prisirišimas. Jis visiškai skiriasi nuo meilės, kuri liejasi iš Dvasios viduje. Dvasinė meilė yra beribė. Joje nėra neapykantos. Ji sugeba pasireikšti visuotinai.

Gyvybiškai svarbu pripildyti protą meilės ir išvyti šešis jame įsikūrusius priešus. Kiekviena kūno dalis turi būti pripildyta dieviškos meilės. Taip žmogus tampa dievišku. Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad sudievinti žmogų, padaryti jį dieviška esybe – tai antžmogiška užduotis. Ne, nes žmogus žino, kas yra dieviška meilė. Ji įgimta žmogui, jis turi teisę ją turėti. Nereikėtų manyti, kad dieviška meilė yra kažkas transcendentinio ar svetimo žmogui. Bet žmonės linkę nuvertinti šią meilę suteikdami jai skirtingus pavidalus ir vardus bei pažemindami save. Pati meilė neturi trūkumų, tačiau ji iškreipiama. Paverskite pyktį meile. Paverskite neapykantą meile. Kad įvyktų šis pasikeitimas, reikia pakeisti širdį – pripildyti ją meilės. Kai širdis pilna meilės, visas pasaulis mylimas.

Protas neramus ir permainingas. Visi rūpesčiai, kurie teikia žmogui liūdesį, kyla iš proto. Mintys, kilusios prote, yra žmogaus gimimo priežastis. Vedos vadina žmogų manuja. Vadinasi, žmogus gimsta tam, kad patirtų savo troškimų išsipildymą. Taigi žmogui būtina sutaurinti visus savo troškimus. Jis turėtų stengtis suprasti, kas gali padaryti jo gyvenimą tobulą ir pavyzdinį. Kuo jis gali prisidėti prie visuomenės gerovės? Kas visam pasauliui yra idealas? Galvodamas apie tai, žmogus turėtų puoselėti kilnias mintis. Nederėtų skubėti veikti, pasiduodant kiekvienam impulsui. Sakoma, jog kūnas yra būtina sąlyga teisingumui pasiekti. Bet svarbu pažymėti, jog žmogus apdovanotas kūnu tam, kad tarnautų kitiems. Šių dviejų posakių prasmė ta, kad, atlikdamas savo pareigas, žmogus turėtų tarnauti ir kitiems. Šiandien yra daugybė būdų, kaip galima tarnauti šiame pasaulyje. Yra trys sekėjų tipai: vieni nesupranta, ką jie gali; antri – tie, kurie siekia tiktai Dievo ir iš Jo nieko netrokšta; treti – tie, kurie šlovina Dievą kaip tiesos įsikūnijimą, išpildantį jų norus meldžiantis Jam kaip Visagaliui Viešpačiui. Dievas yra vienas, bet sekėjai gali garbinti Jį bet kuriuo vardu ir pavidalu.

Žmogui nereikia siekti to, kas yra išorėje. Viduje, savo širdyje, jis turi visą visatą. Jis gali tapti kosmine esybe. Jis turi savyje magnetinės traukos galią. Ji kyla iš Dievo. Kiekvienas atomas turi šią dievišką galią. Žmonės mano, kad tik tai, kas suvokiama pojūčiais, yra tikra, o kas virš žmogaus suvokimo ribų, yra netikra. Tai neteisinga. Kai matote žmogų, jo fizinius bruožus laikote vienintele tikrove, bet galite nesuvokti jo galių ir talentų, kurių išorėje nematyti. Jame yra užuojautos, meilės, pasiaukojimo dvasios, kilnių minčių, tačiau viso to nematote. Ar galite dėl to teigti, kad jos neegzistuoja? Panašiai ir žmogaus veiksmų paslaptis gali būti nematoma. Pavyzdžiui, gėlė skleidžia aromatą, kuris nematomas. Aromato formos reikia ieškoti gėlės formoje. Be gėlės nėra aromato. Sakoma, kad meilė neturi pavidalo. Bet iš tikrųjų meilė turi pavidalą. Motina, kuri myli savo vaiką, išreiškia meilės pavidalą.

Taigi viskas turi formą. Bet neišmanėliai, nesuvokdami tiesos, skelbia, jog tas, kas neturi formos, neegzistuoja. Nėra nieko šioje visatoje be formos. Tam, kad suprastume šią tiesą, turime suvokti, jog Dievas egzistuoja ir mikrokosmose, ir makrokosmose.

Dėl Jėzaus buvo daug ginčų. Tie nesutarimai buvo sunkių išmėginimų, kuriuos Jis turėjo iškęsti, priežastis. Jėzus buvo pasiruošęs iškęsti visus sunkumus ar bausmes. Jo manymu, gailestingumas – tai aukščiausia savybė. Iš pradžių Jis skelbė, jog yra Dievo pasiuntinys. Po to Jis sakė: „Esu Dievo sūnus“. Galiausiai Jis paskelbė: „Aš ir mano Tėvas esame viena“. Turite įsidėmėti šią vienybę. Turite liudyti savo vienybę, o ne skirtingumą. Šiandieną žmonės kalba apie vienybę, bet negyvena ja.

Kiekvienoje savo kalboje Svamis kalba apie meilę. O kiek jūsų ja gyvena? Kiek pasistengė suvokti meilės principą? Kas turi šią meilę? Meilės niekur nesimato. Kur yra meilė, ten nėra vietos neapykantai. Nepavydėkite vienas kitam. Kai atsiranda ši yda, meilė išnyksta. Tyra širdis – meilės buveinė. Kur tyrumas, ten vienybė. Vienybė veda į Dievą.

Šiandien nėra tyrumo. Kaip tada jūs suvokiate Dievą? Turite paaukoti viską Dievui be jokio troškimo. Viską skirkite Dievui. Taip mokė Jėzus. Jis viską laikė auka Dievui. Kai Jis buvo prikaltas prie kryžiaus, žmonės aplinkui raudojo. Tą akimirką nežemiškas balsas paskelbė: „Visi yra viena, mano brangus Sūnau. Elkis vienodai su visais“. Jėzus skelbė: „Mirtis – tai gyvenimo drabužis“. Kaip kad keičiame savo drabužius, taip pat keičiame savo kūnus. Kūnai – tai juose gyvenančios Dvasios drabužiai. Taigi juos reikia ir laikyti tik drabužiais. Neturėtume jaudintis dėl kūnų.

Taip pat ir Buda, prieš pasiekdamas nirvaną, aiškiai skelbė savo mokymą. Tuo metu jo pamotės sūnus Ananda verkė. Buda jam pasakė: „Ananda! Nereikia šitaip verkti. Ko tu verki?“ Ananda atsakė: „Aš liūdžiu dėl tavo artėjančios mirties“. Buda pareiškė: „Nei aš mirštu, nei tu gyveni. Visi turime palikti šį kūną. Taigi tau nėra ko verkti“. Ar daug kas įsidėmi tokius žodžius? Turite išmokti tobulai gyventi. Šitaip reikia švęsti Kristaus gimtadienį. Dabar mažai kam rūpi laikytis didžiųjų mokytojų skelbtų idealų.

Turite suprasti, kad nėra nieko dieviškesnio už meilę. Meilė yra Dievas. Gyvenkite meilėje. Tai jūsų pareiga. Pripildykite širdis meilės. Tuomet išsivaduosite iš visų nelaimių.

Jums gali atrodyti, kad kenčiate dėl meilės. Bet kančia ateina sumažėjus meilei. Kai meilė bus visa apimanti, neliks vietos kančiai.

Savo gyvenimo pabaigoje Ramakrišna Paramahamsa kentėjo dėl gerklės vėžio. Visi jo mokiniai prašė jo melstis Deivei Motinai (Durgai), kurią Ramakrišna garbino, kad Ji išvaduotų jį iš ligos. Ramakrišna pasakė: „Aš pasimeldžiau Motinai“. Jie paklausė, ką Motina atsakė? Ramakrišna tarė: „Motina man pasakė: kai aš tiek daug visko valgau tokia daugybe burnų, ar taip labai svarbu, jei tu negali valgyti savo viena burna? Jos žodžiai atvėrė man akis“.

Viso burnos yra Dievo burnos. Vedos skelbia, kad Dievas turi nesuskaičiuojamą daugybę galvų, nesuskaičiuojamą daugybę akių ir nesuskaičiuojamą daugybę pėdų. Vadinasi, visos galvos yra Jo, visos akys – Jo ir visos pėdos – Jo. Dievas yra begalinis. Žmogus yra ribotas. Begalinį Dievą reikia mylėti beribe meile. Dievo meilė neribota ir nemažėjanti. Ji visada tyra ir nesutepta. Turite tarnauti kiekvienam mylinčia širdimi.

Sai Baba baigė savo kalbą paminėdamas Kristaus nukryžiavimą. Kristus tapo pavydžių žmonių, kurie priešinosi Jo mokymui ir apkaltino Jį, auka. Dievo sekėjai neturėtų jaudintis, kai pavyduoliai juos kritikuoja. Visi geri žmonės susiduria su tokiais sunkumais. Jie turi manyti, kad visa, kas vyksta, yra jų pačių labui.

Vakar ir šiandien užsieniečiai sekėjai džiugino visus savo muzikiniais pasirodymais. Dievas myli muziką ir džiaugiasi ja. Šventi sekėjai Narada ir Thumburu, kurie visą laiką arti Dievo, visuomet šlovina Viešpatį giesmėmis. Niekas negali suteikti tiek daug džiaugsmo kaip muzika. Savo muzika galite suteikti džiaugsmo Dievui. Dievas gėrisi muzika. Todėl muzika yra šventa. Ji atspindi vidinę būseną. Šlovindami Viešpatį giesmėmis, tarnaukite žmonėms. Didžiausią džiaugsmą patirsite giedodami ir tarnaudami.

Iš „Sanathana Sarathi“ 1998 01