Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

CHARAKTERIS – TIKRASIS PAPUOŠALAS

Naujųjų Metų šventė

2000 m. sausio 1 d.
Prašanti Nilajamas

Žmonės trokšta maloniai leisti laiką,
Turėti gerą padėtį visuomenėje ir laimingai gyventi.
Bet niekas nesistengia siekti gilaus proto, išminties ir gero būdo.
Ką dar gali Svamis pasakyti šiam išsilavinusių žmonių būriui?

(Telugiškos eilės)

Dieviškosios Meilės įsikūnijimai!

Reta malonė – gimti žmogumi. Laikas brangus. Širdis minkšta. Protas geranoriškas. Tokia yra žmogaus prigimtis, bet gaila, kad jis negali suvokti savo tikrosios prigimties. Žmogiškumas nėra vien tik žmogaus kūno forma. Žmogiškumas iš tiesų yra pats kosminės Asmenybės (virat svarupa) pavidalas. Visos galios, kurias turi kosmosas, slypi ir žmoguje. Tik žmogus nesugeba suvokti savo paties galimybių ir nesinaudoja net maža jų dalele. Žmogus neturi nei ramybės, nei laimės. Kodėl taip yra? Kas atsitiko, kad žmogus, apdovanotas brangiu ir retu gyvenimu, minkšta širdimi ir geranorišku protu, nesidžiaugia šiais turtais ir nejaučia ramybės? Nepažindamas savo vidinių galių ir pamiršdamas savo tikrąją prigimtį, žmogus ima siaurai mąstyti, tampa savanaudiškas ir kenčia, nes jo protas neturi ramybės.

Senovės žmonių gyvenimas buvo kupinas ramybės. Proto nerimas ir vargas buvo jiems svetimi. Laikydamiesi Tiesos (Satjos) ir dharmos, jie galėjo gyventi ramiai ir laimingai. Kodėl šiandien žmogui trūksta proto ramybės? Kokia ugnis, tokie ir dūmai; kokie dūmai, toks ir debesis; koks debesis, toks ir lietus; koks lietus, tokie ir javai; kokie javai, toks ir maistas, o koks maistas, toks ir protas. Šiandien net žmonių valgymo bei gėrimo įpročiai netikę.

Kas yra tikrasis žmogaus papuošalas? Lotosai puošia ežerus. Namai ir pastatai – tai kaimų ir miestų papuošalai. Vandenyną puošia jo paties bangos. Mėnulis dabina dangų. Žmogaus puošmena – tvirtas būdas. Šios puošmenos neturėjimas – tai visų žmogaus vargų ir kančių priežastis. Žmogus nesuvokia tikslo, kuriam Dievas jį sukūrė. Kūriniją Dievas apdovanojo Tiesomis, paslaptimis ir idealais. Žmogus užmiršo šiuos idealus. Jis visiškai nesugeba įvertinti šių dovanų reikšmės. Iš visų galių pasaulyje pati didingiausia yra žmogaus galia. Iš tikro tik žmogus gali įvertinti visas Žemės medžiagas. Kas suteikia vertę deimantams arba, pavyzdžiui, auksui? Kas suteikia vertę žemei? Argi ne žmogus? Žmogus vertina viską šiame pasaulyje, tačiau nesugeba suvokti savo paties vertės. Tad kaip jis gali suvokti dieviškumo vertę? Todėl visų pirma žmogus turi suvokti savo paties jėgą ir vertę. Tik tada jis galės suprasti Dievą. Dievas nėra kokioje nors ypatingoje vietoje, kaip Rojus ar Kailasas, ar kita dangiška buveinė. Tai – tik laikinos stovyklos. Tikrasis Dievo būstas – žmogaus širdis. Jums nereikia eiti ieškoti Dievo. Panašiai ir nuodėmė nėra kokioje nors užjūrio žemėje, o tyko čia pat – jūsų veiksmuose. Nesugebėjimas pažinti To, kuris yra jumyse, ir yra neišmanymas (ajnana). Turite ieškoti šio neišmanymo priežasties. Ji slypi išoriniuose jūsų pojūčiuose (pravritti marga). Jūs visiškai nesistengiate pradėti kelionės į savo vidų (nivritti marga). Viskas, ką matote, girdite ar mąstote, yra išoriniai veiksmai. Iš tikro viskas, ką darote, yra nukreipta į išorę. Taip jūs visiškai pasineriate į išorinę veiklą ir galutinai užmirštate kelionę į vidų.

Meilės įsikūnijimai!

Reikia pastangų žmoniškumui suprasti. Iš tikro nėra kito dieviškumo, kaip tas, kuris yra žmoguje. Todėl pirmiausia būtina suvokti žmoniškumą, o tik po to – dieviškumą. Nėra skirtumo tarp žmoniškumo ir dieviškumo. Tai tik suvokimo skirtumas. Jūs matote visatą kaip visatą ir neatpažįstate joje Dievo. Norint pajusti šį dieviškumą, reikia nukreipti savo mintis nuo išorinio pasaulio į vidinį. Štai rožė. Pasaulietiniu požiūriu – tai tik rožės žiedas. Bet dievišku požiūriu – tai širdies žiedas. Iš kur jūs turite šį gebėjimą suvokti rožės pavidalą ir užuosti kvapą? Iš Dievo. Nesugebėjimas pajusti visur esantį Dievą yra pagrindinė jūsų skausmų ir nelaimių, kurias patiriate šiame fiziniame pasaulyje, priežastis. Pavyzdžiui, Madalasa savo vaikus nuo pat vaikystės mokė šios pagrindinės tiesos. Ji sakė: „Mano vaike, tu nesi šis fizinis kūnas. Nepainiok žemiškų dalykų su dvasiniais. Netapk iliuzijos auka. Ši iliuzija yra lyg sapnas, kuris vos prabudus išnyksta. Ši iliuzija tau sukelia klaidingą fizinės realybės įspūdį. Kaip sapnas pranyksta pabudus, taip iliuzija (moha) pranyksta, dvasiškai pabudus, perėjus į Išminties (jnana) būseną. Kada jūs sapnuojate? Jūs siejate sapnus su maistu, kurį valgėte, arba su mintimis, kurios jums kilo dieną. Tai neteisinga. Atsikratykite šios samsaros iliuzijos ir pabuskite iš iliuzijos (moha) miego. Iliuzija verčia jus pamiršti jūsų tikrąjį pavidalą. Jeigu nėra miego, tai nėra ir sapno. Taigi miegas – pagrindinė sapnų priežastis. Neišmanymo (ajnana) sapno priežastis – nežinojimas, iliuzija (avidya). Todėl neužmikite avidjos miegu“. Šitaip mokydama, ji užaugino visus savo vaikus didžiais jogais.

Žmogus gimsta ne tam, kad tik patirtų visus materialius šio pasaulio dalykus. Nė vienas iš šių pasaulyje patiriamų dalykų negali suteikti pasitenkinimo. Visi fizinio pasaulio patyrimai tik didina jūsų troškimus. Todėl kiekvienas žmogus turi atsikratyti troškimų ir suvokti dieviškumo principą.

Fiziniu ir pasaulietiniu požiūriu šią dieną jūs laikote 2000-ųjų metų pradžia. Toks apibūdinimas nėra visuotinis. Jo laikosi tik dalis žmonių, kurie naudoja šį kalendorių. Jis netaikytinas visam kosmosui (samasti). Iš tikrųjų kosmosas yra pats Dievas. Individas (vyasti) apribotas laiko bei erdvės ir nėra to paties lygmens kaip kosmosas. Individas yra džyva, o kosmosas – Deva (Dievas). Dievo požiūriu, 2000 metų – tik akimirka. Praėjo milijonai metų. Todėl sakyti, kad ši diena žymi 2000-ųjų metų pradžią yra beprasmiška. 2000 metų praėjo nuo Jėzaus Kristaus laikų. O kaip tie šimtai tūkstančių metų iki Kristaus atėjimo? Net tokie mėnesių vardai, kaip Januarius, Februarius ir kt., susiję su įvairiais senovės graikų karaliais ir istorinėmis asmenybėmis. Nors laiko tarpsniai pavadinti žmonių vardais, pačios žmogaus prigimties visai nepaisoma.

Žmogus yra pats Dievo įsikūnijimas. „Žmogus“ (manava) reiškia: „ma“ – neišmanymas (ajnana), „na“ – be, „va“ – veikti, taigi žmogus yra tas, kuris veikia be neišmanymo, t. y. veikia išmintingai. Galima šį žodį aiškinti ir kitaip. „Ma“ – ne, „nava“ – naujas, tai yra, žmogus yra nenaujas. Jis senovinis (puratana) ir amžinas (sanatana). Žmogus egzistuoja nesuskaičiuojamą daugybę metų.

Ginčai dėl datų yra beprasmiai. Kiekviena sekundė yra naujų metų gimimas. Sekundės sudaro minutes, minutės – valandas, o jos – metus. Kiekviena jūsų gyvenimo sekundė nauja. Todėl nei metų pradžia, nei pabaiga nėra ypatingai šventa. Yra žmonių, kurie suteikia ypatingą reikšmę šiai dienai ir svarsto apie galimus neįprastus ar baisius įvykius. Nei laikas, nei data nėra jūsų džiaugsmų ar nelaimių priežastis. Jų priežastis yra tik jūsų pačių praeities veiksmai (karma). Ką pasėsi, tą ir pjausi. Nešvaistykite savo proto energijos spėliodami, kas įvyks. „Kai jūs gimstate, ant jūsų kaklo nėra papuošalų. Nėra perlų ar deimantų karolių, nei aukso grandinių, išskyrus vieną. Visus jūsų veiksmus, gerus ir blogus, Brahma suvėrė vieną po kito, ir tas sunkus papuošalas kabo ant jūsų kaklo.“

Meilės įsikūnijimai!

Kai jūsų veiksmai bus teisingi ir tyri, juos lydės tiktai geros pasekmės.

Apskritai ateinantys metai bus geri visiems. Iš tikro šiandien 2000-ųjų pradžia ir 1999-ųjų pabaiga. Na, ir galite sakyti, kad 2000-ieji baigiasi 2000-ųjų gruodžio 31-ąją. Šiais metais pamatysime praėjusių metų pasekmes. Šios šalies ir viso pasaulio žmonėms šis laikotarpis bus palankus. Pirmieji trys mėnesiai (nuo sausio iki kovo) gali būti sunkoki. Kodėl? Laikas – tai reiškinys, susijęs su saulės aktyvumu. 2000-aisiais metais gali būti nedidelių jo pakitimų. Šie pokyčiai įvyks per tris mėnesius.Toks fizinis pokytis gali sukelti kitas nematerialios prigimties pasekmes, kurios teigiamai arba neigiamai veiks žmones. Po šių pokyčių (po 2000-ųjų kovo) ateis tikrai geresnis ir stabilesnis periodas. Bet negalvokite, jeigu taip teigia Bhagavanas, tai viską galima palikti savieigai; bet kokiomis aplinkybėmis būtinos jūsų pastangos.

Šiandien žmoniškumas smunka. Mažai kur galima pamatyti ir išgirsti meilę, tiesą ir teisingumą. Kaip tokiomis sąlygomis gali pasireikšti ramybė? Jeigu auksakaliui duosite aukso, jis jums pagamins papuošalą, kokį tik trokštate. Hiranjagarbha – kitas Kūrėjo vardas. Todėl Kūrėjas vadinamas auksu (Bangaru). Jeigu įdėsite šį dievišką auksą į savo širdis, turėsite bet kokį norimą papuošalą: ramybę (santi), tiesą (satya) ir teisingumą (dharma). Kaip be aukso negalima pagaminti jokio papuošalo, taip ir be dieviškumo negalima įgyti ramybės, suvokti Tiesos ar puoselėti dharmos. Hiranjagarbha slypi kiekviename. Štai kodėl Svamis kiekvieną vadina „Bangaru“ (auksas). Tik tada, kai suvoksite šią tiesą ir būsite tvirtai įsitikinę, kad Dievas yra jumyse, jūs pasieksite įvairiapusę gyvenimo gerovę. Jeigu nerasite savyje gyvenančio Dievo, bet kokios pastangos dėl išorinių dalykų bus pasmerktos nesėkmei. Todėl pirmiausia ugdykitės tikėjimą Dievu. Nuo seniausių laikų Bharata (Indija) perduoda tiesą apie Dievą visam pasauliui. Bharatos kultūra tikrai didinga. Bet, deja, labai mažai kas šį faktą suvokia. Mūsų kultūra dieviška, tyra ir visad nauja. Šiandien tokia kultūra užmiršta. Pavyzdžiu gali būti Mahabharatos karo pasekmės. Pandavai pirmenybę teikė Dievui, paskui pasauliui, o galiausiai – sau patiems. O Kauravai, priešingai, pirmenybę teikė sau, paskui pasauliui, o paskutinis likdavo Dievas. Tiesioginė to pasekmė – jie ne tik prarado Dievą, bet ir savo gyvybes. Dievas jums turi būti pirmoje vietoje. Tiems, kurie turi tokį požiūrį, negresia jokie pavojai. Turėdami Dievą mintyse ir širdyje, tarnaukite savo šaliai.

Meilės įsikūnijimai!

Jūsų šalis ir jūsų kūnas nėra dvi skirtingos būtys. Ir šalis, ir kūnas susideda iš tų pačių penkių elementų. Kūnas ir šalis – tai lyg veidrodiniai vienas kito atspindžiai. Jie vienas su kitu neatskiriamai susiję ir visiškai vienas nuo kito priklauso. Stenkitės suvokti šią tiesą. Šiandienos jaunimas yra ateities vadovai. Kad ateitis būtų laiminga, jaunimas turi tvirtai tikėti Dievu ir taip tikėdamas dirbti kasdienį darbą. Patriotizmas – reta nūdienos jaunimo savybė. „Kas negali su pasididžiavimu pasakyti, kad čia mano tėvynė, čia mano gimtoji kalba, čia mano religija, tą galima palyginti tik su gyvu lavonu“ (Telugų eilės). Kiekvienas žmogus, kad ir kokios šalies jis būtų, privalo savo širdyje puoselėti savo gimtajai žemei gilų patriotizmą. Užmiršdami pareigas tėvynei, žmonės vyksta į kitas šalis ir galutinai susvetimėja. Kaip tokie žmonės gali suvokti dieviškumą!

Meilės įsikūnijimai!

Dievas – visa ko pamatas, Jis visagalis, visažinis, Jis persmelkia visą kūriniją. „Kas gali pasakyti, kad tik čia yra Brahmanas, o ten – ne. Vienintelė amžinoji būtis yra Dievas. Visa kita laikina“ (Telugų eilės). Kaip be medvilnės nebūna audinio, be sidabro nebūna taurės, taip pasaulis savaime negali egzistuoti be Dievo. Nelaikykite šio laikino kūno (deha) tikru. Tik viduje gyvenantis Dievas (Dehi) yra tikroji realybė. Šis Dievas yra anapus gimimo ir mirties; Jis neturi pradžios. Šis negimstantis, nemirštantis amžinasis Dievas yra viso Kosmoso amžinasis Liudytojas. Suvokite šią tiesą.

Šią dieną jūs švenčiate kaip naujųjų 2000-ųjų metų pradžią. Neniekinkime to kaip britų primesto palikimo. Neturime taip siaurai skirstyti. Viso pasaulio žmonės tokie pat. Visų šalių žmonės sudaro vieną kastą. Tvirtai jauskite šią tiesą savo širdyse. Turite suvokti, kad žmogaus gimimas – retas įvykis. Branginkite laiką. Širdis turi būti minkšta, o protas geranoriškas. Neapkartinkite savo proto nektaro, vaikydamiesi įvairiausių malonumų. Taip darydami jūs paverčiate minkštą širdį kietu akmeniu. Nešvaistykite laiko. Laikas – tai pats Dievo pavidalas. Dėl to Vedose sakoma: Kalaya Namaha, Kala Kalaya Namaha, Kala Darpa Damanaya Namaha, Kalatitaya Namaha ir t. t.

Todėl tvirtai tikėkite, kad Laikas dieviškas. Netikėkite savo kūnu. Kūnas nepastovus. Laikui bėgant jis auga ir nyksta.

Meilės įsikūnijimai!

Šią dieną jūs laikote labai šventa. Yad Bhavam Tad Bhavati. Koks jausmas, toks ir rezultatas. Kaip ten bebūtų, 2000-ieji metai bus geri visomis prasmėmis. Jiems lemta iškelti labai aukštus idealus ir skleisti dieviškus principus. Jie skatins vienybę. Labai greitai visi pasaulio žmonės susivienys. Yra daug šalių, tokių, kaip Amerika, Rusija, Japonija, Kinija, Pakistanas, Indija ir kt., egzistuojančių kaip atskiri vienetai. Greitai visos šios šalys susivienys, susitaikys. Net tie, kuriuos laikome nenumaldomais priešais, taps mūsų artimiausiais sąjungininkais. Nebus tokių, kurie mūsų nekęstų. Mes visi broliai. Netrukus jūs visi pamatysite, koks teisingas žmonijos vienybės šūkis: „Žmonių brolystė – Dievo tėvystė“. Tyromis širdimis melskitės, kad tai įvyktų kuo greičiau. Pasaulyje yra daug kenčiančių žmonių. Neseniai užgrobtame lėktuve žmonės išgyveno didžiulę įtampą. Malda – vienintelis būdas tokiai nelaimei palengvinti. Pasaulyje nėra nieko, ko nebūtų galima pasiekti malda. Malda ištirpdo kiečiausias širdis. Visa širdimi melskite: „Tegul visas pasaulis būna laimingas“. Nemelskite gerovės tik savo šeimai, draugams ir giminaičiams. Tokios maldos yra bevaisės. Melskitės už visų šalių, viso pasaulio žmonių gerovę.

Meilės įsikūnijimai!

Pagrindinis principas, kurio turite laikytis ir puoselėti – tai meilė. Ten, kur vyrauja meilė, nėra vietos neapykantai.

Gopės meldė Krišnos:

O Krišna, pagrok savo saldžiąja fleita
Ir pasėk meilės sėklas nemylinčių širdžių dykumoje,
Tegul meilės lietus lyja į žemę
Ir priverčia tekėti meilės upes.

Jūs privalote pasėti meilės sėklą neturinčiose meilės širdyse. Laistykite ją meile. Tegul meilė išauga ir džiugina visus. Ugdykite šią tyrą, tvirtą ir nesavanaudišką meilę. Tai praktika, kurią reikia atlikti šiais naujaisiais metais. Šiuolaikinis žmogus nukreipia savo meilę į pasaulietiškus dalykus ir pats susipainioja. Meilė gyvuoja tik duodama ir atleisdama, „aš“ – gaudamas ir pamiršdamas. Savanaudiška meilė – tarsi dvokianti žuvis. Puoselėkite nesavanaudišką meilę. Mylėkite visus. Išlaikykite savo meilę tyrą, tada visas pasaulis taps tyras. Daug žmonių jaudinasi ir svarsto, kokie bus 2000-ieji. Nereikia nieko bijoti. Nebus jokių baisių sunkumų. Viskas ateina ir praeina. Pasaulis negali egzistuoti be džiaugsmų ir nelaimių. Pasauliui nėra nieko, kas būtų bloga. Malonumas – tai tarpas tarp dviejų skausmų. Kaip galite pajusti malonumą, jeigu niekada nejautėte skausmo? Jie atplaukia ir nuplaukia kaip debesys. Nereikia nei bijoti vieno, nei trokšti kito. Visus netikėtumus pasitikite su meile. Viską paverskite meile ir pripildykite savo gyvenimus meilės. Tada pasaulyje bus taika ir ramybė. Kodėl tris kartus tariate žodį šanti (ramybė)? Todėl, kad pirmasis skirtas kūnui, antrasis – protui, o trečiasis – sielai, nes esate ne vienas asmuo, o trys: tas, kuo save laikote (fizinis kūnas), tas, kuo jus laiko kiti (mentalinis kūnas), ir tas, kas iš tikrųjų esate (atma). Visi trys aspektai turi būti ramybės būsenoje. Tai galima pasiekti tik meile, nes meilė – vienintelė priemonė. Svamis yra akivaizdus įrodymas. Vienintelis Svamio turtas – meilė. Kas siuntė kvietimus šiam dideliam susibūrimui? Jūsų meilė Svamiui ir Svamio meilė jums sukvietė visus. Todėl įsitikinkite, kad viską galima pasiekti meile. Ugdykite savo meilę. Blogąsias savybes – neapykantą, pavydą ir išdidumą – reikia išrauti. Tai – ne žmoniški bruožai, jie tinka tik gyvuliams. Tiesa – žmonijos pagrindas, dora – įgimtas polinkis, o meilė – svarbiausia nuostata. Jeigu visa tai turite, ramybė yra teisėta jūsų savastis. Atmesdami savanaudiškumą, laikydamiesi vienybės nuostatos ir trokšdami gerovės visiems, aukokite savo maldas Dievui. Jūs gimėte ne vien valgyti, klajoti ar miegoti. Tapkite tobulais pavyzdžiais tautai. Kokį pavyzdį privalote rodyti? – Padėti visiems, kiek tik galite. Geriausias būdas mylėti Dievą – tai mylėti visus ir tarnauti visiems. Laikydami tarnavimą ir meilę savo idealais, nuo šios akimirkos pradėkite naują gyvenimą – toks Mano palaiminimas jums.

Bhagavanas užbaigė Savo kalbą bhadžana „Prema Mudita Manase Kaho...“