Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Tarnavimo veikla vienija visuomenę

Tarptautinės Sevos konferencijos atidarymas

2002 m. liepos 21 d.

Prašanti Nilajamas

Jei tavo protas nėra tyras,
O tavo būdas nėra geras,
Ar gali tikėtis, kad Sai,
Dovanojantis ramybę, meilę, laimę,
Tave pripažins?
Ar gali tikėtis, kad Prema Sai laikys tave savu?

(Telugu eilės)

Žmogaus gyvenimas pripildytas gailestingumo, laikas yra šventas, širdis – tyra, o protas – tarsi nektaras. Ką žmogus turėtų daryti, palaimintas tokio švento gimimo? Koks yra tas pamatas, ant kurio turi būti statomas gyvenimo rūmas? Kiekvienas žmogus siekia ramybės ir laimės. O kaip gyventi ramų gyvenimą? Tai įmanoma tik tada, kai jame vadovaujamasi žmogiškosiomis vertybėmis. Tų vertybių nereikia ieškoti išorėje, jos slypi kiekviename žmoguje. Jei šios vertybės užmirštamos, ar gali žmogus tobulėti? Pirmiausia žmogus turėtų klausti, koks yra jo gyvenimo tikslas.

Žmogaus gyvenimas grindžiamas lygybe (samata), vienybe (samaikyata), brolybe (saubhratrutvam) ir kilnumu (saujanyam). Jie sudaro gyvenimo rūmo pamatą. Jei nors vieno iš jų nebus, gyvenimas praras prasmę. Šias keturias vertybes kiekvienas turi puoselėti ir saugoti. Pirmiausia reikėtų suprasti žmogiškumo prasmę. Tiesa palaiko moralę (nyti); teisingumas (dharma) suteikia reputaciją (khyati); pasiaukojimas (tyaga) yra gyvenimo šviesa (jyoti). Žmonių rasė (manava jati) yra šių trijų – moralės, reputacijos ir šviesos – junginys. Bet šiandieninis žmogus nesilaiko tiesos, teisingumo ir pasiaukojimo principų. Jis turi jų laikytis ne dėl visuomenės, bet kad pats išsilaisvintų. Jei norite, kad jus visi gerbtų, turite gerbti save – savigarba yra žmogaus gyvenimo pamatas. Tas, kuris negerbia savęs, negali reikalauti pagarbos ir iš kitų. Svarbiausia, žmogus turi gerbti kitus ir nuoširdžiai dalytis su jais savo meile. Tai svarbiausia žmogaus pareiga. Žmogus – ne tik individas (vyashti jivi), jis yra ir neatskiriama visuomenės dalis (samashti jivi). Vyasti susijusi su individualumu, samashti – su Dievu. Žmogus turi keliauti iš individualaus lygmens į visuomenės lygmenį. Kokiu keliu reikėtų eiti? Pirmiausia žmogus turi pažinti bendrą gyvenimo šviesos (jivana jyoti) principą, kuris yra visuose. Lygybės (samatvam) principą galima patirti ir praktikuoti tik tada, kai žmogus supranta vienybės (ekatvam) principą. Tarnavimo veikla, kurios mes imamės, turi padėti mums suprasti visuomenės vienybę. Didelė klaida manyti, kad jūs tarnaujate kitiems. Iš tikrųjų jūs nieko neturėtumėte laikyti „kitais“, nes visi – Dievo įsikūnijimai. Bet žmogus nesistengia šios tiesos suvokti. Todėl jis patiria daug sunkumų. Jei žmogus supras, kad Dievas persmelkia viską, jis išsilaisvins iš kančios. Kad nustotų kentėti, žmogus turi įgyvendinti visuomenės vienybės principą. Jei jis supranta vienybės principą, jis gali suvokti ir kosminį principą.

Kiekvienas individas apdovanotas fiziniu kūnu. Gamta – tarsi veidrodis. Šiame veidrodyje jūs matote tik savo atspindį, ir nieko kita. Šiandien žmogus gyvena savanaudišką gyvenimą ir rūpinasi tik savo interesais. Savanaudiškumas klestėte klesti visuomenėje. Prisirišimas prie kūno (dehabhimanam) stiprėja, o meilė tėvynei (deshabhimanam) nyksta. Net dvasiniai ieškotojai ir kilniasieliai, turintys tyras širdis, nepajėgia atsikratyti šio prisirišimo. Kol žmogus prisirišęs prie kūno, jis negali ugdyti prisirišimo prie Dievo (Daivabhimanam).

Kūnas, sudarytas iš penkių elementų,

Yra silpnas ir vieną dieną suirs.

Nors žmogui skirta šimtas metų,

Jis to paprasčiausiai nesuvokia.

Žmogus gali palikti šį mirtingą kūną bet kada –

Vaikystėje, jaunystėje ar senatvėje.

Mirtis tikrai ateis.

Todėl, kol dar kūnas gyvas,

Žmogus turi stengtis pažinti

Savo tikrąją prigimtį.

(Telugu eilės)

Kūnas jums duotas tam, kad pažintumėte savo tikrąjį Aš. Kvaila švaistyti savo laiką ir energiją pasaulietiškiems siekiams. Jei pažintumėte savo tikrąjį Aš, suprastumėte ir visa kita.

Meilės įsikūnijimai!

Viskas, ką regite išoriniame pasaulyje, – nuo mikrokosmoso iki makrokosmoso, yra jumyse. Kalnai, vandenynai, miestai ir kaimai ir visa kita yra jūsų širdy. Visos būtybės yra jumyse. Jūs – visa ko pagrindas. Tai ką jūs šiame pasaulyje dar norite pamatyti? Kaip kvaila, kad jūs susiviliojate išorės atspindžiais, nusigręždami nuo vidinės realybės!

Pirmiausia pažinkite žmogiškąsias vertybes. Pirmoji iš jų yra tiesa. Ji nekintanti ir yra už erdvės ir laiko. Nėra amerikiečių tiesos, rusų tiesos, indų tiesos ar pakistaniečių tiesos. Tiesa yra viena ir ta pati visoms šalims visais laikais. Jūs esate Tiesos įsikūnijimai. Tiesa yra Dievas. Todėl stenkitės tai suprasti. Sakykite Tiesą, kalbėkite maloniai ir nesakykite nemalonios tiesos (Satyam Bruyat, Priyam Bruyat, Na Bruyat Satyamapriyam). Užmiršęs amžinąjį Tiesos principą, žmogus ieško efemeriškų dalykų. Tiesos laikymasis yra moralumas (nythi), kuris yra ne kas kita, kaip tinkamas elgesys. Nėra didesnės dharmos, nei Tiesos laikymasis (Satyannashti Paro Dharma). Tiesa ir dharma drauge suteiks ramybę. Tas, kuris laikosi Tiesos ir teisingumo, visada išliks ramus. Nereikia Tiesos ieškoti išorėje. Kur yra Tiesa, ten ir ramybė. Kur yra ramybė, ten nėra prievartos.

Mes vadiname žmogiškąsias vertybes Tiesa, dharma, ramybe, meile ir neprievarta. Iš tikrųjų meilė yra Tiesos ir teisingumo pamatas. Meilė yra Dievas, tiesa yra Dievas, teisingumas yra Dievas. Tas, kuris savyje šių savybių neturi, iš tiesų yra gyvas lavonas. Penkias žmogiškąsias vertybes galima palyginti su penkiomis gyvybinėmis energijomis (pranomis), esančiomis mumyse. Jei meluojate, jūs prarandate vieną gyvybinę energiją. Netinkamai elgtis – tai lygu prarasti antrą gyvybinę energiją. Šitaip netenkama ir kitų gyvybinių energijų. Todėl turite šiuos penkis dieviškos prigimties principus kiek galėdami saugoti.

Žmonėse gyvena Dievas. Supraskite tai. Šiandien kiekviena žmogaus veiklos sritis yra užteršta. Kai žmogus išvalys savo širdį, jis visur atras tyrumą. Išorinis pasaulis yra tik jūsų širdies atspindys. Jei pripildysite savo širdį meilės, visur patirsite meilę. Jei jūsų širdis pilna neapykantos, tas pat atsispindės ir išorėje. Tai, ką matote, girdite ir patiriate išorėje, yra tik jūsų vidinės būties atspindys, atoveiksmis ir atgarsis. Visas gėris ir blogis, su kuriuo susiduriate išoriniame pasaulyje, yra tik jūsų pačių atspindys. Todėl nerodykite pirštu į kitus. Visas pasaulis priklauso nuo žmogaus elgesio. Jei žmogus geras, toks bus ir pasaulis. Jūs manote, kad aplink jus bedievystė. Tai neteisingas supratimas. Iš tiesų išorėje atsispindi jūsų bedievystė. Jei jūsų jausmai demoniški, tą patį rasite ir aplink save. Jei jūsų jausmai dieviški, atrasite dieviškumą visur.

Meilės įsikūnijimai!

Jūsų širdis pilna meilės. Dievo ilgesys, kylantis jūsų širdyse, yra meilė. Tegu tiesa ir teisingumas atsispindi jūsų žodžiuose ir veiksmuose. Tiesos, teisingumo ir meilės harmonija atneš ramybę. Jūsų kvėpavimas „Soham“ primena jums realybę 21600 kartų per dieną. Kokia nauda iš jūsų išsimokslinimo, jei nepajėgiate atsiminti šios tiesos, kurios diena iš dienos jus moko kvėpavimas? Galite išklausyti daugybę pamokslų, galite išstudijuoti daugybę šventųjų raštų, galite aplankyti daugybę kilniasielių, bet visa tai neturės vertės, jei užmiršite tiesos principą, kurio moko vidinis balsas.

Budha atsižadėjo visų rūmų patogumų ir tapo atsiskyrėliu (sanjasiu). Jis klajojo po miškus, klausėsi išminčių mokymo ir studijavo šventus tekstus. Bet niekas jam nesuteikė pasitenkinimo. Galiausiai jis suprato, kad jo širdis yra Dievo duotas šventraštis ir kad Dievas yra jo tikrasis draugas. Jis metė visas knygas ir nustojo lankytis pas šventus žmones. Budha paniro vidun ir ėmė ieškoti Tiesos. Ignoruodamas šventąją knygą (širdį) ir užmiršęs savo tikrąjį draugą (Dievą), žmogus klaidžioja, ieškodamas ramybės.

Pirmiausia šventai naudokitės Dievo jums duotomis akimis. Tik tada jūsų gyvenimas bus šventas. Tik tas yra tikras žmogus, kurio mintys yra geros, o elgesys pavyzdingas. Visi jūsų dvasiniai ieškojimai bus bevaisiai, jei jūsų žvilgsniai bus netyri. Jūsų akis (netra) yra Dievo duotas šventraštis (shastra). Supraskite šį šventraštį ir elkitės atitinkamai. Jei valdysite savo žvilgsnius, valdysite ir savo kalbą. Kalbėkite tik Tiesą, nėra nieko didesnio už Tiesą. Tyras matymas (samyak drishti) ir tyra kalba (samyak vak) padės jums girdėti tik tyrus dalykus (samyak sravanam) ir kels tyrus jausmus (samyak bhavam). Ypač savo žvilgsnius turėtų valdyti jaunimas. Žmogus (manava) tampa Dievu (Madhava), jei jis supranta žmogiškųjų vertybių svarbą ir ima jas praktikuoti. Šiandienos jaunimas yra būsimieji šalies išvaduotojai. Todėl jie turėtų ugdytis proto pastovumą ir pasitikėjimą savimi.

Kur yra pasitikėjimas, ten yra meilė;

Kur yra meilė, ten ir Tiesa;

Kur yra Tiesa, ten ir ramybė;

Kur ramybė, ten ir palaima;

Kur palaima, ten yra Dievas.

Be pasitikėjimo niekad nepasieksite Dievo. Jūsų pasitikėjimas yra jūsų Dievas. Taigi puoselėkite tvirtą tikėjimą savuoju Aš. Pasitikėjimas savimi ir savigarba atvers atmos palaimą ir leis išvysti tikrąjį Aš. Jūs visi sėdite šioje didingoje šventyklos salėje, kurią laiko tiek daug kolonų. Jūs grožitės ja. Be stiprių pamatų nebūtų pastatyta ir ši šventykla. Taip ir pasitikėjimas savimi yra gyvenimo rūmo pamatas. Jei pasitikite savimi, galite statyti pasitenkinimo savimi sienas, ant jų dengti pasiaukojimo stogą ir gyventi, suvokę savąjį Aš. Todėl paklokite tvirtą ir stiprų pasitikėjimo savimi pamatą. Bharatos kultūra skelbia: kalbėk Tiesą, laikykis dharmos (Satyam Vada, Dharmam Chara). Ne tik indų, bet ir visų šalių kultūra skelbia tą pačią Tiesą. Tiesa yra kiekvienos kultūros pamatas. Nepripažinkite jokių kultūra pagrįstų skirtumų. Visas pasaulis yra kaip rūmas, o įvairios šalys – kaip skirtingi jo kambariai. Todėl nedalykite žmonijos pagal tautas. Būtent dėl tokio dalijimo žmoniškumas nyksta. Sai pasekėjai neturėtų matyti jokių skirtumų. Visi turi būti vieningi. Vardai, pavidalai ir veido spalva gali būti skirtingi, bet žmonija yra viena rasė. Dievas yra vienas. Visi žmonės priklauso vienai šeimai.

Karvių daug, bet pienas vienas.

Būtybių daug, bet Vidinis gyventojas vienas.

Kastų daug, bet žmonija yra viena.

Gėlių daug, bet garbinimas vienas.

Kelių daug, bet Dievas yra vienas.

Todėl turite atmesti visus kastų, religijų ir tautybių skirtumus ir puoselėti meilės dvasią. Jaunuoliai ir jaunuolės turi dirbti vardan šalies pažangos. Šalis klestės tik tada, kai jaunimas išsiugdys tvirtą charakterį. Žmogaus gyvenimas labai priklauso nuo jo charakterio. Šiandien yra daug tokių, kurie yra didvyriai patarti ir nuliai praktikuoti. Jūsų veiksmai turi darniai atitikti jūsų žodžius. Puoselėkite šventus jausmus. Tik tada galėsite dirbti šventus darbus. Atsidavimas nereiškia tik ritualų, pudžos (pagarbinimo) atlikimą. Bet kuris darbas, dirbamas su tyra ir nesavanaudiška meile, yra atsidavimas.

Meilės įsikūnijimai!

Nuo šios dienos tegu jūsų gyvenimai bus persunkti meile. Tegu jūsų rankos dirba darbus, kurie yra naudingi visuomenei. Mąstykite tik apie meilės principą. Turite pakilti iš individo (vyashti) į visuomenės (samashti) lygį ir galiausiai susilieti su Dievu (Parameshti). Kur tik pažvelgsite, šiame fiziniame ir efemeriškame pasaulyje matysite tik nerimą.

Kartais jūsų kūną gali apimti ligos. Neturėtumėte per daug jaudintis. Kūnas ateina ir išeina.

Šis kūnas yra purvo saugykla,

Jį puola ligos,

Jis negali perplaukti samsaros vandenyno.

O prote! Netikėk, kad kūnas amžinas,

Geriau ieškok prieglobsčio prie Viešpaties Lotoso pėdų.

(Telugu eilės)

Prie fizinio kūno nereikėtų per daug prisirišti, bet juo reikia tinkamai rūpintis. Kartais jūs susergate iš neapdairumo. Aš pasiimu Sau pasekėjų kančias iš meilės jiems. Liga išnyksta taip, kaip ji atsirado. Mažas pavyzdys. Vienam berniukui labai skaudėjo sutinusį skruostą, kuriame buvo pūlinys. Gydytojas pasakė, kad prireiks 20-25 dienų, kol jis pagis. Berniukas graudžiai verkė, negalėdamas ištverti baisaus skausmo. Aš jį pasikviečiau vidun ir paguodžiau: „Ko tu verki, kai Svamis su tavim?“ Materializavau jam saldainį ir liepiau suvalgyti. Pasiėmiau jo skausmą Sau. Bet kuriam kitam žmogui tas skausmas būtų nepakeliamas. Srinivasanas (Indijos Sai organizacijos prezidentas) labai nerimavo dėl šios konferencijos, kadangi Svamis kenčia tokį skausmą. Pūlinys buvo tarp abiejų žandikaulių, todėl buvo neįmanoma nei valgyti, nei kalbėti. Bet kas čia tokio, jei kūnas porą dienų negauna valgyti? Todėl Aš dėl to nesijaudinau. Pasakiau organizatoriams rengti konferenciją. Srinivasanas paklausė: „Svami, kaip Tu sakysi atidarymo kalbą?“ Aš atsakiau: „Aš jaučiu skausmą tik tada, kai galvoju, kad tai Mano kūnas. Bet tai ne Mano kūnas, jis – jūsų“. Visi kūnai yra Mano. Todėl Aš pasiimu jūsų kančias Sau. Tai – Mano pareiga. Tai ne Mano kūnas, todėl Aš juo nesirūpinu. Ne tik dabar, bet ir niekada Aš nesijaudinu dėl jokių kančių. Aš praktikuoju tai, ko mokau. Būtent todėl Aš sakau: „Mano gyvenimas yra Mano mokymas“. Ne visi gali suprasti ir suvokti Mano dieviškumą. Nenoriu sakyti šito viešai. Neužsiimu savireklama. Viskas, kas yra Mano, yra ir jūsų, ir atvirkščiai. Aš iš viso neturiu troškimų. Visi Mano troškimai skirti teikti jums džiaugsmą. Tikras didingumas – ne pamokslauti, o praktikuoti. Tikras mokytojas (acharya) yra tas, kuris praktikuoja, o po to moko. Aš tai ir darau.

Jaunuoliai!

Supraskite savo tikrąją prigimtį. Eikite Tiesos keliu. Šio kūno vardas yra Satyam (Tiesa). Ugdykite šią Tiesą savyje. Tiesa yra Dievas, Meilė yra Dievas; gyvenkite meilėje. Kai eisite Tiesos ir meilės keliu, jūs tikrai pasieksite palaimą. Kai kurie žmonės Mane kaltina, ignoruodami savo pačių trūkumus. Tai didelė klaida. Manyje nėra jokių trūkumų. Aš esu kaip švarus veidrodis. Manyje nėra nė pėdsako netyrumo. Manyje jūs matote savo pačių jausmų atspindį. Išskaistinkite savo širdis. Tik tada galėsite suprasti Tiesą.

Meilės įsikūnijimai!

Šiandien mes pradėjome šią konferenciją. Bus dar daug renginių, todėl Savo kalbą baigiu, kad jums pakaktų laiko kitoms programoms. Esu pasirengęs praleisti tiek laiko, kiek reikės, kad gautumėte reikalingas gaires.