Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

SATJOS SAI SEVOS ORGANIZACIJA


Satjos Sai Babos įkurta organizacija pirmiausia yra Tarnavimo, arba sevos, organizacija, kurios svarbiausias tikslas – padėti žmogui transformuotis į dievišką būtybę. Ši transformacija skatina žmogų eiti Dievo pažinimo keliu, keičia jo mąstymą ir elgesį. Seva, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia tarnavimą. Tai viena iš Dievo garbinimo formų, akcentuojanti atsidavimą Jam. Sai Babos žodžiais tariant, seva turi teikti žmonėms pagalbą, be to, tarnauti turime nesavanaudiškai. Už sevą negalime tikėtis jokio atlygio – tik tada ji bus „niškama seva“ – nesavanaudiška, išlaisvinanti seva. Seva – tai tyras tarnavimas, taurinantis sielą ir silpninantis ego. „Kai laikomasi šių reikalavimų, – sako Satja Sai Baba, – ateina vienovės su Dievu suvokimas […]. Jei tarnavimo banga užlies visą šalį, įkvėpdama kiekvieną žmogų, tai ji pajėgs nuplauti visus neapykantos, pykčio ir godumo kalnus, kurie yra užgožę pasaulį. Suderinkite savo širdį taip, kad ši virpėtų užuojauta kitam žmogui, kad mokėtumėte jį suprasti ir nelaimėje, ir džiaugsme. Pripildykite pasaulį Meilės. Satjos Sai sevos organizacijų pamatas yra Meilė, jos skleidžiasi iš Meilės ir klesti Meile. Jokiam kitam jausmui ar požiūriui čia nėra vietos. Dieviškumas yra magnetas, žmogiškumas – geležis, o Meilė – ta jėga, kuri juos sujungia“.
Pagrindinis Svamio akcentuojamas visų Tarnavimo organizacijų veiklos ir augimo principas – plėsti tarnaujančiųjų sąmonę, suvokti visus žmones kaip Vienį, vienybę su visa kūrinija.
1984 metų lapkričio mėnesį Prašanti Nilajame vyko pirmoji tarptautinė Tarnavimo organizacijų konferencija, kurioje Satja Sai Baba nurodė tikrąją sevos reikšmę, apibrėžė jos tikslus, akcentavo jos svarbą dvasinei žmogaus sąmonės evoliucijai.
„Meilė ir užuojauta – tai sevos kvėpavimas“, – moko Svamis. Ypač svarbu nustoti teigti „Aš tai padariau“, „Tai – mano darbas“ ir pan., nes tokie teiginiai stiprina ego. Neatsitiktinai Satja Sai Baba akcentuoja, jog „tarnaujant ypač svarbu ne asmeniniai nuopelnai, ne individualus darbas, o kolektyvinis, nes rezultatų suasmeninimas kursto ego, išdidumą bei savęs aukštinimą. Šito reikia vengti, nuolat valdyti save, kitaip žmogus tarnauja ne kam kitam, o tik savajam „aš“. Tegu jus veda tarnauti tik gailestingumas, meilė ir atsižadėjimas“ .
Pagrindiniai reikalavimai, keliami Satjos Sai Babos organizacijos nariams, yra dvasiniai. Nariai turi nuoširdžiai stengtis tobulėti dvasiškai, tikėti Satja Sai Baba, o be to, turėti gerą reputaciją savo organizacijoje. Reputacija visų pirma reiškia pasiaukojimą (sanskr. thjaga), atsidavimą Dievui. Jokių kitų privalumų nereikia, aiškina Baba. Nesvarbu nei turtas, nei visuomeninė padėtis, tačiau Svamis primena, jog stojant į valstybės tarnybą, reikia duoti iškilmingą priesaiką. Taigi pradėdamas dirbti Sai organizacijoje kiekvienas jos narys giliai, iš visos širdies kas rytą turi melstis tokiais žodžiais: „Svami, saugok mane nuo bet kokio nusikalstamo veiksmo ar neapsižiūrėjimo, prieštaraujančio Tavo trims reikalavimams. Palaimink mane ir suteik man sumanumo, išminties ir entuziazmo šiam uždaviniui atlikti. Šiam darbui pasiaukojau vardan savo paties dvasinio augimo. Vadovauk man, kad eičiau teisingu keliu. Laimink mane, kad šitaip bandomas užsitarnaučiau gerą vardą. Saugok mane nuo pagundų ir klaidingų žingsnių“.  Vakare, prieš miegą, Satja Sai patarė savo sekėjams apmąstyti atliktus darbus, išnagrinėti juos, o suklydusius melsti Dievą, kad tai daugiau nesikartotų.
Sevos organizacijos narius Sai Baba perspėja ir dėl kito tykojančio pavojaus. Kiekvienoje šalyje yra daug dvasinių ir religinių organizacijų. Jei į Satjos Sai sevos organizaciją ateina žmonės iš kitų religinių bendruomenių, negalime apsiriboti tik Sai badžanų giedojimu ar tik Sai vardu ir garbinimu. „Tai didelė klaida, – sako Baba. – Taip jūs rodote nepagarbą Sai. Jei, atėję iš Krišnos organizacijos, nebegarbinate Krišnos vardo, tai bus minusas, šlovindami Sai vardą gaunate pliusą, tačiau pliuso ir minuso rezultatas lygus nuliui. Neskatinkite šitaip savo organizacijoje fanatizmo ir sektantiškumo. Dar daugiau, jei kitos organizacijos prašo pagalbos, eikite ir padėkite joms. Tai padės jums atskleisti atsidavimo Dievui universalumą“.
Tarnaujant visuomenei, gali kilti ir dažniausiai kyla pinigų gavimo klausimas.  Sai organizacijoje uždraustas bet koks pinigų rinkimas už organizacijos ribų. Jeigu labai reikia veiklą paremti pinigais, juos gali aukoti tik Sai organizacijos nariai, žinoma, savanoriškai ir pagal išgales. Svamis draudžia sudarinėti kokius nors aukotojų sąrašus, pasisako prieš pinigų leidimą organizacijos narių patogumams, įrengimams ir panašiai. „Net kėdė nereikalinga! Aš galiu kalbėti stovėdamas“ , – sako Baba.
Tarnaujantieji turi nuolat atsiminti Dievo tėvystę ir žmonių brolybę, kad kiekvienas pagalbos žingsnis būtų skirtas Viešpaties Garbei, nes tik Jis yra Įkvėpėjas, Liudytojas ir Mokytojas. Jei visi tarnavimo veiksmai, mintys ir žodžiai aukojami Dievui, toks tarnavimas išlaisvina.
Satja Sai Baba sako, jog pirmoji sevos pakopa – tai tarnavimas šeimai. Jis turi teikti džiaugsmą, ugdyti atsakomybės ir bendrumo jausmus. Šeimos laimė, visų šeimos narių dvasinis bendrumas – tai visos tautos dvasinės pažangos laidas.
Antroji pakopa – tai tarnavimas visuomenei. Visi nesavanaudiški veiksmai yra Dievo garbinimas. Nebūtina imtis gigantiškų projektų. Padėti negalinčiam įlipti ar išlipti iš troleibuso, pervesti aklą per judrią gatvę, nunešti vaistų ligoniui – taip pat seva.
Satjos Sai Babos Vilniaus centro sevos grupė Vilniaus savanorių centro  siūlymu pradėjo sistemingą sevą Ilgalaikio gydymo ir slaugos ligoninėje.  Nedidelė asmenų grupė ten apsilanko 2-3 kartus per savaitę. Ligoninėje guli sunkiai sergančių senučių ir senukų, kurie beveik nevaikšto. Tarnauti kenčiantiems, tapti gailestingaisiais samariečiais – tai tikra Dievo dovana. Tik tarnaudamas visuomenei žmogus pasidaro artimas Dievui ir brangus žmonėms, tada jis susivienija su visuomene, net tampa jos lyderiu. Tik toks kelias veda į tikrąją laimę.
Tarnaujantieji turėtų įsidėmėti Svamio mintį, jog nereikėtų per daug kreipti dėmesio į kitų žmonių pastabas, nes įvairūs vertinimai, pagarba ar nepagarba neturi drumsti sevos ramybės. Vertinimai iš šalies yra tarsi praplaukiantys debesys, tačiau pačiam tarnaujančiajam, žinoma, kiekvieną savo veiksmą, ypač užkliuvusį kitiems, reikėtų kruopščiai apmąstyti, viską daryti supratingai ir su meile. Kalbos juk baigiasi, o geri darbai lieka.
Satjos Sai sevos organizacija Indijoje įkurta 1967 m. Dabar šalyje yra daugiau nei 5000 organizacijos centrų kiekviename rajone. Tarptautinės Sai organizacijos Leidybos ir ryšių su žiniasklaida komiteto 2006 m. duomenimis, už Indijos ribų Sai organizacija veikia 114 šalių, iš viso yra 1201 Sai centras ir 877 grupės.
Pagrindinėmis sevos arba atsidavusio tarnavimo Dievui sritimis laikomos tos, kurios yra ypač svarbios savame krašte, kaip pagalba žmogui ir visuomenei. Tai ligoninių, prieglaudų, asocialių šeimų lankymas, vargšų globa ir maitinimas, donorystė, vaikų ir suaugusiųjų mokymas, našlaičių globa, dvasinės literatūros leidyba, studijų ratelių darbas, konferencijų ir seminarų rengimas ir pan.
Iš šalies žiūrint, gali atrodyti, kad Sai organizacijoje daug įvairiausių apribojimų ir reikalavimų, pvz. 9 elgesio taisyklės ir pan. Iš tiesų taip ir yra, bet jų esmė sutampa su dieviškąja žmogaus prigimtimi, todėl tai nėra prievarta, bet proto ir širdies ramstis keliaujant į Save, į Dievą. Tad Sai sekėjui tereikia juos sąmoningai priimti ir stropiai jų laikytis mąstant, kalbant ir dirbant.


„Geriausias būdas patikti Man, – sako Svamis, – yra matyti Mane visose būtybėse ir tarnauti joms taip, kaip norėtum Man tarnauti.
Padėk tiek, kiek gali padėti,
padėk taip, kaip sugebi,
taip tyliai, kaip tik įstengi,
ir su tokia meile, kaip tik pajėgi mylėti,
o visa kita palik Dievui, kuris suteikė tau galimybę tarnauti“.