Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

DVASINGUMAS – TAI MEILĖ

Guru Purnimos šventė

1998 m. liepos 9 d.

Prašanti Nilajamas

 (sutrumpinta)

Nei atgailaudamas, nei maudydamasis šventosiose upėse,

Nei studijuodamas šventraščius, nei medituodamas

Neperplauksi gyvenimo vandenyno.

Jį galima perplaukti tik tarnaujant savo artimui.

 

Meilės įsikūnijimai,

Siekdamas atpirkimo, žmogus imasi visokiausio dvasinio darbo, bet jis nesuteikia taip trokštamo išsilaisvinimo. Žmogus atgailauja tik dėl savo asmeninės naudos, o ne dėl pasaulio gerovės. Dievo vardą kartoja taip pat tik dėl savo malonumo, o ne dėl kitų. Kad ištrūktum iš žemiško gyvenimo blogybių ir išsilaisvintum, ritualai nepadės. Reikia dirbti dėl savo artimo gerovės. Tarnavimas su meile, giedant Dievo vardą, – štai teisingas būdas išsilaisvinti. Jei prarasite turtą, galite jį susigrąžinti; jei neteksite draugo, susirasite kitą; jei prarasite žmoną, vesite kitą. Jei neteksite kūno, jo nebesusigrąžinsite. Žmogaus kūnas yra šventas ir skirtas darbui. Darbui tarnaujant kitiems. Todėl turite saugoti sveikatą ir teisingai, dorai elgtis. Kokia nauda būti žmogumi, apdovanotu intelektu ir mąstymu, ir nesuprasti žmogaus gyvenimo paslapties? Žmogus apdovanotas gebėjimu ieškoti. Šis gebėjimas padeda žmogui pasiekti profesionalumo bei meistriškumo daugelyje menų ir amatų, pavyzdžiui: skulptūroje, tapyboje. Tačiau žmogus tais pačiais gebėjimais naudojasi ir ieškodamas Tiesos. Tai tuščios pastangos. Kai žmogus mato medį, jis mato tik tą jo dalį, kuri yra virš žemės: šakas, lapus, žiedus, vaisius ir visa kita, tačiau nemato šaknų, kurios yra medžio pagrindas. Bet ieškantis Tiesos matys visą medį, su visomis šaknimis. Tai – teisingas ieškojimas. Jis supranta, kad medis negali gyventi, jei šaknys pažeistos. Teisingai ieškoti – tai matyti visą medį, o ne tik jo antžeminę dalį.

Didžiulis medis išauga iš mažutės sėklelės, o margaplunksnis paukštis išsirita iš kiaušinio. Sviestą gauname iš pieno. Visa tai – Amžinosios Tiesos įrodymai. Visas pasaulis egzistuoja todėl, kad yra trys Dievo aspektai – Kūrimas, Palaikymas ir Griovimas. Savo kasdieniame gyvenime mes taip pat susiduriame su visais šiais trimis aspektais. Tai Dievo, Amžinosios Tiesos, pasireiškimas. Nepaisant tokio Dievo buvimo įrodymo, jūs vis tiek klausiate: kur Dievas? Tačiau ieškoti Tiesos, kuri yra Dievas, gana sunku.

Tiksliau sakant, Dievas yra tiesa tiesoje, apgaulė apgavystėje, blogis bloguose dalykuose ir veiksmuose, gėris geruose dalykuose ir darbuose, nuopelnas nuopelnuose ir nuodėmė nusidėjime. Upanišadose pasakyta, kad Dievas yra visko esmė.

Dievas yra tarsi cukrus sirupe. Be cukraus nebus sirupo. Jis taip pat tarsi sviestas piene, – pajuntamas tik po tam tikrų pastangų. Dievas yra kiekviename kūrinijos lašelyje. Turite jį patirti. Įvairių religijų šventraščiai – Koranas, Vedos, Upanišados, Biblija ir kt. – kalba apie Dievo buvimą. Nėra tokios vietos, kurioje nebūtų Dievo. Joks žmogus, iš kurios šalies jis bebūtų, niekada negalės to paneigti. Kai kas gali to nesuvokti. Tačiau kartą suvokę, tai patirsite. Anglų kalboje yra žodis GOD (Dievas – vert.). Jau pačiame žodyje galima justi Dievo buvimą:

G reiškia Generavimas, arba kūrimas, 

O reiškia Organizavimas, arba palaikymas,

D reiškia Destrukcija, arba naikinimas.

Dievas turi visus šiuos tris aspektus. Toliau analizuodami galime suprasti, kokie jie svarbūs. Kūrimas yra Jo Valia, Palaikymas yra Jo Valia ir Naikinimas vyksta Jo Valia. Be šių trijų aspektų pasaulio nebūtų. Pasaulis laikosi tik dėl šių trijų Dievo aspektų.

Žmogaus mintys kyla iš širdies. Jei širdis tyra, mintys, žodžiai ir darbai taip pat bus tyri. Kai bus tobulos mūsų širdys, visa mūsų veikla bus gera. Susidūrę su sunkumais neturėtumėte pulti į neviltį, nes džiaugsmas ateina tik nugalėjus sunkumus. Džiaugsmo nėra atskirai nuo sielvarto. Džiaugsmas – sielvarto vaisius.

Tiesa yra viena. Gimę žmonėmis, galime pažinti Tiesą, kad visa yra Viena. Ta pati Dvasia yra visose būtybėse. Žmogaus kūną sudaro penki apvalkalai: fizinis (maisto), gyvybės, proto, dvasingumo (išminties) ir palaimos. Tik žmogus apdovanotas išmintimi. Ši išmintis, šis dvasinis suvokimas dovanotas tik žmonėms, – jo negalima laikyti menkaverčiu. Todėl žmogaus gyvenimas – pats vertingiausias. Jūs juo deramai nesinaudojate – švaistote beverčiams užsiėmimams. Žmogus apdovanotas visomis dorybėmis, visomis pagirtinomis savybėmis, sukaupęs tradicijas ir kultūrą, – kaip galima manyti, kad jis menkas ir niekam tikęs? Tai paties žmogaus silpnumas. Jis nesuvokia savo prigimties. Jis įsitvėręs tik į maisto apvalkalą ir nesistengia pakilti aukščiau, iki kitų. Dėl to nėra ramybės. Išminčius Narada neturėjo ramybės ir ieškojo pagalbos pas Sanatkumarą, kad šis jį apšviestų, kaip jam pasiekti amžinąją ramybę. Sanatkumara ėmė kamantinėti, ką Narada žino. Narada atsakė, kad jis moka visas vedas, upanišadas ir kitus šventuosius raštus, tačiau neranda kelio į amžinąją palaimą. Sanatkumara jam pasakė, kad visos knygos yra žemiškos ir laikinos, todėl jos negali suteikti amžinosios ramybės. Mokslininkai sako, kad metafizika prasideda ten, kur baigiasi fizika. Dvasingumas prasideda ten, kur baigiasi tapatinimasis su fiziniu asmeniu. Suvokę šią tiesą, išsivaduosite iš liūdesio. Kūnas laikinas, nors jame slypi Dievas. Visi šie dalykai yra neigiami ir tik Dvasia, Dievas, yra teigiama. Pagrindinė nerimo priežastis – tai šis neigiamas požiūris. Turite suvokti, kad esate proto šeimininkas, ir valdyti protą. Žinios iš knygų duoda tik žemiškus dalykus. Svarbiausia yra Meilė ir troškimų atsižadėjimas.

Kai patiriate palaimą, tampate Dievu. Žmogus turi šventų savybių, bet jų netaiko gyvenime. Dievas yra kiekviename. Žmogus mėgaujasi tik kūno malonumais, vertina deimantus ir auksą. Tačiau jei žmogus nesuteiktų jiems vertės, jie būtų beverčiai. Pats žmogus yra vertingesnis už viską pasaulyje. Žmogus vertingesnis už visus pasaulio turtus, sudėtus kartu. Meilė – jo kvėpavimas. Meilė – tai Dievas. Gyvenkite mylėdami. Tegu jūsų meilė apgaubia visą žmoniją. Pasaulis toks platus. Jūsų meilė taip pat turi būti beribė. Ji neturi būti skirta tik keliems. Tik tada jumyse sušvytės tikrosios žmogaus vertybės. Žmogus gali susidurti su daugybe sunkumų, tačiau jis turi žvelgti į juos kaip į praplaukiančius debesis. Vertybės labai svarbios. Jos – ne tik aukščiausias tikslas, bet ir žmogaus gyvenimo priedermė (dharma). Nukrypę nuo dharmos, jūs pražūstate. Dharma yra pagrindas, nors daugelis žmonių nuo jos ir nuklysta. Milžinišką medį maitina šaknys. Daugelis kraštų nepajėgė ilgai išlaikyti savo kultūros, tuo tarpu Bharatos (Indijos) kultūra pakėlė ne vieną išbandymą ir vis tebegyvuoja, nes jos šaknys giliai įleistos į Dievą. Indijos kultūra amžina ir nesikeičianti. Šiuolaikiniai žmonės to deramai nesupranta. Šiandien džiaugiatės mokslo suteiktais patogumais, tačiau neturite ramybės. Kokia nauda iš visų patogumų, jei nėra ramybės?

Vinstonas Čerčilis, karo metų Anglijos ministras pirmininkas, sakė, kad žmogus patiria viską ir džiaugiasi viskuo pasaulyje, nugali visas gamtos jėgas, tačiau jis nenugalėjo savęs. Tą patį savo tėvui kalbėjo ir berniukas Prahlada. Jis sakė: „Tėve, Tu nugalėjai visas penkias stichijas ir visus pasaulius. Tačiau kas iš to? Tau nepavyko nugalėti savo pojūčių ir proto.“ Pirmiausia reikia suvaldyti savo protą. Tai galima pasiekti tik einant dvasiniu keliu.

Dvasingumas – tai meilė, visada tik duodanti ir niekada neimanti. Dėl to ji yra šventa. Turite eiti ne išoriniu ir žemišku, bet dvasiniu keliu, o tai – vidinis kelias. Ką bedarytumėte, darykite viską kaip auką Dievui. Galite mokytis gerais pažymiais ir užimti aukštas pareigas, tačiau niekada neužmirškite viso to paaukoti Dievui. Geras elgesys ir tobulas charakteris yra pagrindas žmogaus vertybėms. Negalima atsižadėti tiesos. Tai – tikroji meilė.

Protas ir išlaisvina, ir pavergia. Jūs turite spyną ir raktą. Jei pasuksite raktą į dešinę, spyna užsirakins. Jei pasuksite į kairę, atsirakins. Protas yra įkalintos širdies raktas. Pasisukite į Dievą ir išsilaisvinkite. O atsigręžę į pasaulį jūs susipančiosite su pasauliu. Neturite leisti protui krypti į pasaulį.

Daug žmonių kreipdavosi į Ramakrišną Paramahamsą, siekdami išsilaisvinti. Vivekananda taip pat atėjo pas jį ir paklausė: „Ar matei Dievą?“ Ramakrišnai patvirtinus, Vivekananda klausė toliau: „Kaip tu matei Dievą?“ Ramakrišna atsakė: „Mačiau Dievą taip pat, kaip matau tave.“ Tada Vivekanada paklausė: „O kodėl aš jo negaliu pamatyti?“ Šypsodamasis Ramakrišna atsakė: „Tu matai Dievą, bet to nesuvoki. Regi pasaulį su žmogaus jausmais, o aš regiu pasaulį su Dievo jausmu. Štai skirtumas!“

Žmogus nori žmonos, nori vaikų ir kitų dalykų, bet ar jis nori Dievo? Jei trokšite Dievo, jūs Jį išvysite, regėsite akis į akį. Taip Ramakrišna išsklaidė Vivekanados abejones. Kad suvoktumėte Dievą, reikia pastangų. Jūs stengiatės dėl šeimos, dėl draugų ir giminaičių. Jei nors truputėlį pasistengtumėte, norėdami suvokti Dievą, jums pavyktų. Širdies, kurioje Jis gyvena, vartai atviri, tačiau jūs nesistengiate pro juos įeiti. Meilė yra tas raktas, kuris atveria jūsų širdies – Dievo buveinės – duris. Be meilės to niekada nepasieksite.

Meldžiatės: esi man motina, tėvas, giminė, draugas, išmintis, turtas ir viskas, Viešpatie. Taip sakoma: motina – Dievas, tėvas – Dievas, mokytojas – Dievas, svečias – Dievas, – gerbk juos ir mylėk. Be abejo, pasakyta, kad motina, tėvas ir mokytojas prilygsta Dievui. Tačiau tėvai gyvena namuose, o mokytojas – savo vienuolyne. Tik Dievas gyvena tavo širdyje. Gali gerbti savo tėvus ir mokytoją, jiems tarnauti. Tačiau garbinti reikia Dievą, gyvenantį tavo širdyje. Kūnas ir pojūčiai neamžini. Juos bet kada gyvenime gali prarasti. Tikrai teks mirti. Kūnas pilnas purvo, ligų, kaulų ir raumenų. Nereikia teikti jam per daug reikšmės. Giedokite Dievo vardą, sudėkite rankas ir garbinkite Jį. Kad tai suvoktumėte, turite visiškai išrauti savo ego. Kur yra ego, ten nėra meilės.

Meilės įsikūnijimai!

Ego ir nuosavybės jausmas – tai pagrindinė visų blogybių priežastis. Tik atsisakę jų suvoksite savo dieviškumą. Kalbėkite su meile, gyvenkite dorai ir būkite ramūs. Jei negalite pasitarnauti, tai nors kalbėkite maloniai. Štai būdas suvokti Dievą savyje. Dievas yra gyvenimo esmė. Kiekvienas žmogus dieviškas. Matykite Dievą kiekvienoje būtybėje.

Jūsų regėjimas priklauso nuo to, kokios spalvos akinius dėvite. Į visus žvelkite pro meilės akinius. Gali atrodyti, kad akiniai trukdo regėjimui, tačiau jie padeda aiškiai matyti. Turite pasirinkti akinius, padedančius jums matyti. Jei dėvėsite netinkamus akinius, blogai matysite. Dėvėdami meilės akinius, išsiugdysite ir kitas vertybes, pavyzdžiui, atjautą.

Dievui nereikia visų jūsų aukų. Dievas laukia jūsų meilės. Prasadas, Sai centrinio fondo narys, paklausė, kuo skiriasi sekėjas nuo tarno. Atsakiau jam, kad sekėjas tai tas, kuris tarnauja garbindamas Dievą visur ir visada, o tarnas tarnauja tik kūnu.

Tarp Šankaros mokinių buvo vienas, kuris visada tarnavo savo mokytojui, tačiau neišmanė šventraščių ir neturėjo nei laiko, nei proto jų studijuoti. Savo mokytojo drabužius jis skalbdavo kitoje upės pusėje ir, perbridęs upę, grįždavo į ašramą. Vieną dieną vanduo upėje patvino jam iki kaklo, ir mokinys ėmė jaudintis, kaipgi jis sugrįš ir parneš mokytojui sausus drabužius. Tyra širdimi giedodamas savo mokytojo vardą, jis žengė į vandenį. Vos pradėjus bristi, vandens paviršiuje atsirado lotoso pavidalo akmenys, kuriais jis galėjo lengvai pasiekti kitą krantą. Mokytojas jį praminė Padmapada (Lotoso pėdos). Mokytojas ėmėsi jį mokyti šventraščių, ir akimirksniu mokinys išmoko viską atmintinai ir tapo šventraščių išminties žinovu. Dabar jis giedojo šventraščius taip pat gerai, kaip ir kiti labai protingi mokiniai. Reikia visiško tikėjimo. Padmapada visiškai tikėjo savo mokytoju Šankara.

Meistriškumas bet kurioje meno srityje yra Dievo dovana. Niekas negali pasiekti meistriškumo muzikoje, šokyje ar kitoje meno srityje be Dievo malonės. Tas, kuris turi Dievo malonę, niekada nekentės. Taigi nukreipkite visą savo dėmesį į Dievą, kad pelnytumėte Jo malonę.