Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

NUSIMESKITE PRISIRIŠIMĄ PRIE KŪNO,

KAD IŠSIUGDYTUMĖTE ATMOS SĄMONĘ

 

Guru purnima

2003 m. liepos 13 d.

Prašanti Nilajamas

 

 

Meilės įsikūnijimai!

Visa visata buvo sukurta Dievo valia. Dievas sukūrė visatą ir ją palaiko. Galiausiai visata susilieja su Dievu, savo kilmės šaltiniu. Visata, kilusi iš dieviškos valios, vadinama vishvam. Tikroji vishvam reikšmė – tai, kas plečiasi ir yra pilna palaimos. Dievas sukūrė visatą su tam tikru tikslu, bet žmogaus elgesys jam prieštarauja. Vishvam nėra paprasčiausias fizinės medžiagos pasireiškimas, o tiesioginė Dievo išraiška. Tai pats Kosminės Asmenybės su visomis jos „kūno dalimis“ įsikūnijimas. Vishvam simbolizuoja besiplečiančią Dievo prigimtį, kurią galima suvokti tik dvasiniu gebėjimu skirti (viveka). Dievas yra anapus laiko ir priežasties. Fizinis pasaulis funkcionuoja dėl vadinamosios priežasties, bet Dievo valios nesaisto priežastis. Dievas yra pirminė visatos priežastis. Visata – tai Dievo atspindys. Vishvam ir Vishnu nesiskiria vienas nuo kito. Raidė „V“ Višnaus varde reiškia gebėjimą skirti (viveka) ir plėtimąsi (vishtara). Todėl visata (vishvam) yra pats Višnaus pavidalas. Visa kūrinija sudaro įvairias Dievo kūno dalis.

Kiekvienas kūrinijos objektas turi penkis aspektus: Būtį (Sat), sąmonę (cit), palaimą  (ananda), pavidalą (rūpa) ir vardą (nama). Pirmieji trys yra amžinieji principai, o vardas ir pavidalas – vienadieniai. Būtis (Sat), sąmonė (cit), palaima (ananda) yra vardo ir pavidalo pagrindas. Visa žmonių veikla grindžiama vardu ir pavidalu. Tik Dievas nusprendžia, kas ir ką turi daryti. Kai kurie žmonės yra aistringos (radžasinės) prigimties, kiti – tamsiosios (tamasinės). Vyraujančios tokių žmonių savybės yra blogosios – tai neapykanta ir pavydas.

Žmonės suteikia Dievui įvairius vardus ir pavidalus, vadovaudamiesi savo pačių jausmais. Jie pamiršta pagrindinius tris principus – Būtį (Sat), sąmonę (cit) ir palaimą (ananda) ir mano, kad vardas bei pavidalas yra vienintelė realybė. Iš tikrųjų vardas ir pavidalas nėra patvarūs. Bet žmones užvaldė vardas ir pavidalas, todėl jie ignoruoja amžinuosius Būties (Sat), sąmonės (cit) ir palaimos (ananda) principus. Dėl to jie apsigauna ir yra linkę pamiršti didžią Dievo galią, slypinčią už vardo ir pavidalo. Jis vadinamas Padmanabha (Tas, iš kurio bambos išauga lotosas). Čia lotosas reiškia Dievo valią (sankalpa). Taip pat Jis vadinamas Hiranyagarbha, nes Jis turi auksines įsčias. Jis žinomas kaip Vaastha, nes visose būtybėse yra „Aš“ pavidalu. „Aš“ principas yra visa persmelkiantis. Dievas neturi kokio nors ypatingo vardo. Visus vardus Dievui suteikė žmogus. Kiekvienas vardas – Padmanabha, Hiranyagarbha, Hiranmaya ir t.t. turi gilią vidinę prasmę. Dvasingumas skirtas Dieviškumo principui ir giliosioms Jam suteiktoms vardų reikšmėms paaiškinti. Einantis dvasingumo keliu turi stengtis suprasti ir patirti Dieviškumo principą bei tą patyrimą perduoti kitiems. Bet šiandien žmogus nesupranta, ką iš tikrųjų reiškia dvasingumas. Jis klaidingai mano, kad dvasingumas reiškia tik Dievo garbinimą, maldas ir ritualų atlikimą. Žmones reikia mokyti vidinės dvasingumo ir įvairių Dievui suteiktų vardų bei formų prasmės.

1968 metais Bombėjuje (dabar Mumbajus) įvyko Pirmoji pasaulinė Satjos Sai sevos organizacijų konferencija. Tai buvo laikas, kai buvo padėtas kertinis Dharmakšetros akmuo. Už Dharmakšetros statybą atsakingas buvo Indulalas Šahas. Jis nepailsdamas skelbė Svamio mokymą. Jo žmona Sarla Šah buvo jo stiprybės šaltinis. Ji atliko svarbų vaidmenį organizuodama žmogiškųjų vertybių programą vaikams (Bal Vikas) ir moterų padalinio (Mahila Vibhag) veiklą organizacijoje. Taip abu, vyras ir žmona, labai prisidėjo prie Sai judėjimo plėtros visame pasaulyje. Net ir dabar, būdami tokio garbaus amžiaus, jie daug dirba Sai organizacijoje.

Ne visi gali suprasti Dieviškumo prigimtį. Šis pasaulis atrodo lyg paveikslas, nutapytas ant sienos, kuri neturi atramos. Reikia gerai pasistengti, kad suprastume pagrindo (adhara) ir objekto (adheya) principus. Negaiškite laiko vien ritualams atlikti. Tikrasis dvasingumas – tai suvokti Tiesą, kad žmogus yra ne kas kita, kaip Dievo kibirkštis. Tą ir skelbia Bhagavadgyta: „Visos būtybės yra Mano amžinosios Būties dalys“ (Mamaivamsho Jivaloke Jivabhūtah Sanatanah). „Visas pasaulis persmelktas Dievo, Vasudevos“ (Vasudevam Sarvamidam). Turite patirti šią Tiesą ir skelbti ją pasauliui.

Daug Sai centrų įkurta visame pasaulyje. Kiekvienas centras turi savo istoriją. Dharmakšetra ne išimtis. Tik Svamis žino tuos nesuskaičiuojamus sunkumus, su kuriais Indulalas Šahas susidūrė statydamas Dharmakšetrą. Anais laikais nebuvo kelių privažiuoti prie tos vietos, kur dabar stovi Dharmakšetra. Jis turėjo brautis pro spygliuotus krūmus, kad parinktų tinkamą vietą Dharmakšetrai statyti. Tada parodė tą vietą Man, kad palaiminčiau. Tai vieta ant Mahakali uolų kelio. Jis labai sunkiai dirbo, kad Dharmakšetra būtų pastatyta. Daug žmonių padėjo jam šią užduotį atlikti. Tokio masto darbų neįmanoma atlikti be kitų pagalbos. Kai imatės gero darbo, pradžioje visada būna kliūčių. Bet neturite prarasti tvirtybės. Kai Dievai (Devos) ir demonai (danavos) plakė pieno vandenyną, pirmiausia iškilo mirtini nuodai. Bet tai jų nesulaikė. Jie tęsė savo pastangas su nepalaužiamu ryžtu ir galiausiai išgavo dieviškąjį gėrimą. Mūsų širdis galima palyginti su pieno vandenynu, o dvasinę praktiką (sadhana) – su plakimo procesu. Dvasinio darbo pradžioje pasitaiko kliūčių. Mūsų neturėtų atitraukti šios kliūtys, turėtume tęsti savo darbą tvirtai tikėdami. Tik tada galime pasiekti džiugią ir palaimingą būseną. Daug žmonių praeityje patyrė didelių sunkumų, statydami piligrimų centrus. Bhadračalas yra vienas iš tokių centrų. Adi Šankara patyrė daugybę fizinių sunkumų, keliaudamas nuo Indijos pietų iki pat šiaurės, kad galėtų įkurti piligrimų centrus Badrinate, Amarnate ir Kedarnate.

Nesvarbu, koks yra žmogus, bet kad atliktų didžius darbus, jam būtinai reikia bendradarbiauti su kitais. Ten, kur vienybė – ten ir palaima. Šiame Kali amžiuje žmonės daugiau nebeturi šios vienybės dvasios. Nėra nei vienybės, nei tyrumo. Todėl žmogaus širdyje įsigalėjo priešiškumas, keliąs sunkumus ir neramumus. Iš tiesų vienybė yra tai, ko šiandien labiausiai reikia. Tikroji žmonijos stiprybė slypi vienybėje. Kokia mintis, toks ir veiksmas. Koks veiksmas, toks ir rezultatas. Šiandien žmogus negali pasiekti gyvenimo tikslo, nes neturi šventų minčių. Pirmiausia jis turi puoselėti šventas mintis.

Yra daug tokių, kurie apgaudinėja save, manydami, kad myli Dievą. Bet jie pilni kūno sąmonės ir siekia pinigų bei materialių dalykų. Tokia meilė negali būti tikra. Tai – netikra meilė. Daug žmonių rašo Man: „Svami, mes mylime Tave. Prašome laikyti mus artimais ir brangiais Tau“. Šiuo požiūriu leiskite jums pabrėžti – Svamio negalima taip lengvai pasiekti. Galite sakyti, kad mylite Mane, bet kaip Man jumis patikėti? Ar jūsų meilėje yra pasiaukojimo dvasia? Tarp jūsų žodžių ir veiksmų nėra darnos. Vieną dieną duodate žodį, o jau kitą dieną jį atsiimate. Kaip galima tikėti tokių apgavikų meile? Tikra ir amžina meilė kyla iš širdies. Tikra meilė – tai ryšys iš širdies į širdį. Ji susijusi su atmos principu, kuris yra kiekviename. Atma – tai sąmonės šaltinis. Atma ir Brahma – tai vienas ir tas pat. Meilė, kylanti iš širdies, atneša jums amžiną, nemarią ir nedalią palaimą. Bet kur šiandien tokia meilė? Jūs esate didvyriai žodžiais, bet nuliai – darbais. Šiandien tokie žmonės apgaudinėja pasaulį. Tie, kurių širdyse tikra meilė, nesileis į pagyrūniškas kalbas. Jie parodys savo meilę veikdami. Šiandien žmonės daug kalba, bet tos kalbos nevirsta veiksmais. Tokie žmonės yra tikri vagys. Kaip galite pasiekti gyvenimo tikslą, jeigu tikite ir pasitikite tokiais nesąžiningais žmonėmis? Jūsų širdis turi ištirpti ir tekėti į Dievą. Tik tada galite pasiekti Jo malonę. Žmonės gali kalbėti, kaip jiems patinka; tegu jie jūsų nepatraukia. Nepaisydami sunkumų ir išbandymų, laikykitės Dieviškumo principo ir pasiekite gyvenimo tikslą. Šiandien žmonėms trūksta valios ir ryžto pasiekti gyvenimo tikslą. Kaip gali tie, kurie nesupranta gyvenimo tikslo, pasiekti jį? Tikros meilės negalima išskaidyti. Žmogus negali mylėti Dievą ir tuo pačiu metu vienadienius objektus ir santykius. Suskaidyta meilė yra netikra. Turite tik vieną širdį. Negalite jos sudaužyti į gabaliukus ir išdalinti įvairiems žmonėms. Ji nėra saldainis (laddu) ar cukranendrė, kurią galima sulaužyti gabaliukais ir išdalinti. Ji – amžina Tiesa. Ji – saldi ir pilna palaimos. Ignoruodami nemirtingą palaimą savo viduje, žmonės žengia pasaulietiniu keliu, mąstydami, kad palaima slypi jame. Tai tik jų fantazijos vaisius. Tik tas yra tikras sekėjas, kuris su giliu tikėjimu ir ryžtu stengiasi pasiekti Dievą, nekreipdamas dėmesio nei į išbandymus, nei į vargus.

 

Apsisprendę, dėl ko turėjote apsispręsti, laikykitės to, kol pasieksite.

Panorėję to, ko turėjote trokšti, laikykitės to, kol jūsų noras išsipildys.

Paprašę to, ko turėjote paprašyti, neatsisakykite, kol gausite.

Sugalvoję tai, ką turėjote sugalvoti, laikykitės, kol pasieksite.

Ištirpusia širdimi Viešpats privalo nusileisti jūsų norams.

Be jokios minties apie save, turite visa širdimi Jo prašyti.

Būkite atkaklūs ir užsispyrę, niekada nepasiduokite,

Nes tai sekėjo bruožas – niekada nesitraukti ir nekeisti savo sprendimo.

(Telugų eilės)

 

Šiuolaikiniai sekėjai saldžia kalba ir netikra meile bando apgauti net Dievą. Tokie žmonės niekada nepasieks Dievo. Tikėkite nesvyruodami. Net pavojaus ir sunkumų metu jūsų tikėjimas turi išlikti tvirtas. Dievą galima patirti tik sunkumų metu. Sunkus darbas atneša didelį atlygį. Taip pat sakoma – iš laimės neįmanoma gauti laimės (Na Sukhat Labhate Sukham). Laikykite sunkumus Dievo dovanomis ir priimkite juos tinkamai nusiteikę.

Sarla Amma ir Indulalas Šahas tomis dienomis susidūrė su nesuskaičiuojama daugybe rūpesčių. Abu įveikė juos drąsiai ir ryžtingai. Jie gyvena Bombėjuje (dabar Mumbajus), kuris nėra paprasta vieta. Jis – lyg „bomba“. Kad ir ką darytumėte – gera ar bloga, būtinai patirsite sunkumų. Būdami čia, jie dirbo gerą darbą. Iš tikrųjų daug kas trukdė Indulalui Šahui. Bet jis tęsė savo darbą tvirtai atsidavęs ir pasiekė tikslą. Kad ir kokį darbą dirbtumėte, jums reikia Dievo malonės. Didi užduotis įveikiama tik padedant kitiems ir bendradarbiaujant su jais. Tie, kurie dirba Dievo darbą, privalo būti pasiruošę pasitikti bet kokią kliūtį. Indulalo Šaho gyvenimas aiškiai tą parodo. Jis tarnavo Sai paskutinius keturiasdešimt metų, tvirtai tikėdamas ir pasiryžęs. Skleisdamas Sai mokymą, apkeliavo visą pasaulį,. Kai tik žmonės kreipdavosi į jį abejodami, jis pateikdavo tinkamiausius atsakymus ir jų abejones išsklaidydavo. Reikia būti pasiruošusiam priimti bet kokį iššūkį – tiek žemišką, tiek dvasinį. Jie išeikvojo daug fizinės energijos, be poilsio dirbdami organizacijai.

Noriu jums papasakoti nedidelį atsitikimą. Praėjusį mėnesį Šri Šahas buvo atvykęs į Brindavaną aplankyti Manęs. Jis pamatė Mane besiilsintį ant sofos ir labai nusiminė. Nesakė to garsiai, bet viduje meldė, kad Svamis kuo greičiau pasveiktų. Pastarąjį mėnesį jis nepakankamai valgė ir miegojo, nes nuolatos nerimavo dėl Svamio sveikatos. Dėl to jo kūnas nusilpo. Paprastai jis visada būna geros sveikatos. Šri Šahas turi daug ateities planų organizacijai. Jis meldžia, kad Svamis suteiktų stiprybės, būtinos įgyvendinti šiuos planus. Ir Sarla Amma, ir Indulalas Šahas labai nerimavo dėl Svamio sveikatos ir visą laiką apie Jį galvojo. Jie neklauso, ką kalba kiti. Jie pasikliauja savo pačių įsitikinimų.

Niekas neturi jaudintis ar nerimauti dėl Svamio savijautos. Joks pavojus negali tykoti Svamio. Svamis iš visų sunkumų ir išbandymų išeina sveikas. Jis visur pasieks sėkmės. Fiziniu lygmeniu gali būti pokyčių, tačiau jie laikini, neamžini. Todėl Svamis nori, kad visi jūs būtumėte drąsūs. Dabar Aš pasveikau ir stoviu prieš jus. Kokius vaistus Aš vartojau? Karštos Mano sekėjų maldos yra Mano vaistas. Per pastarąjį mėnesį Madrase (dabar Čenajus), Haiderabade, Bangalore ar Mumbajuje – visur sekėjai ėmė karščiau melstis ir suintensyvino savo dvasinę veiklą. Kiekvienuose namuose buvo giedamos bhadžanos ir kartojami Dievo vardai (namasmarana). Kai kurie sekėjai ėmėsi askezės ir atliko aukojimus (yajna). Taip buvo imtasi dvasinės veiklos, meldžiant sveikatos Svamiui. Štai dėl tokių karštų maldų Aš galiu stovėti prieš jus ir į jus kreiptis. Aš nei norėjau šios kančios, nei troškau nuo jos išgyti. Jūs panorote, kad šis kūnas būtų išgydytas nuo skausmo, ir pasiekėte to savo maldomis. Šis kūnas ne Mano. Jis jūsų. Todėl jūs atsakingi už šio kūno priežiūrą. Aš – ne kūnas (deha); Aš – vidinis gyventojas (dehi).

 

Kūnas sudarytas iš penkių elementų ir anksčiau ar vėliau išnyks,

Bet vidinis gyventojas nei gimsta, nei miršta.

Vidinis gyventojas neturi jokios prieraišos ir yra amžinasis liudytojas.

Tiesą sakant, vidinis gyventojas, kurio pavidalas – atma, yra pats Dievas.

(Telugų eilės)

 

Atma nei gimsta, nei miršta. Ji nejaučia nei skausmo, nei kančių. Galite netikėti, bet gydytojai matė, kaip buvo sužalotas Mano klubo sąnarys. Bet kuriam kitam būtų prireikę dvejų ar trejų metų pradėti vėl normaliai vaikščioti. Sąnario galvutė sutrupėjo į gabalus. Jų negalėjo palaikyti raumenys. Mano kaulai tvirti kaip deimantas. Jų nebuvo įmanoma sujungti. Todėl buvo įstatytas strypas – atlikta operacija. Po tokios sudėtingos operacijos prireikia keleto metų, kol vėl galima normaliai vaikščioti. Nekreipdamas į visa tai dėmesio, Aš ėmiau vaikščioti. Gydytojai visaip stengėsi šį kūną apsaugoti. Jie atliko savo pareigą. Bet Aš visai apie šį kūną negalvoju. Aš rodau pavyzdį, kad žmogus neturi prisirišti prie kūno. Ne tik dabar, bet ir paskutinius dvejus metus Aš jus nuolat raginau atsikratyti prieraišos prie kūno. Pamažu  mažinkite suvokimą, kad esate kūnas (dehabhimana), ir stiprinkite atmos sąmonę (atmabhimana). Jūs nesate kūnas; jūs esate atmos įsikūnijimai. Fizinis kūnas ateina ir išeina. Kenčia tik kūnas, ne atma.

Kai Man lūžo klubas, negalėjau net pajudinti kojos. Menkiausias judesys sukeldavo veriantį skausmą kaip elektros smūgis. Pasakiau gydytojams: „Tai ne Mano kūnas. Jis – jūsų. Galite daryti viską, ką manote tinkama.“ Tas, kuris atsisakė kūno sąmonės, nejaus jokios kančios. Satjadžitas visą laiką buvo su Svamiu. Jis tvirtai pasiryžęs ir yra davęs įžadą, kad visada bus su Svamiu. Kai Mane vežė į ligoninę, jis atsisėdo prie pat Mano galvos. Jis sekė Mane ir į operacinę. Paprastai, kai daroma operacija, į operacinę nieko neįleidžia. Bet Satjadžitas nenorėjo palikti Svamio. Jis norėjo matyti, ką gydytojai darys Svamio kūnui. Todėl jis apsirengė chirurgo drabužiais ir įėjo į operacinę. Aš pasakiau Satjadžitui: „Tu nepakęsi kraujo vaizdo. Todėl pabūk lauke.“ Bet jis meiliai, tačiau primygtinai prašė leisti pasilikti. Jis buvo su Manimi per operaciją. Jis matė, kaip gydytojas kūju pramušė kaule skylę. Po operacijos jis paklausė: „Svami, kaip gali pakęsti tokį skausmą ir kančią?“ Aš atsakiau: „Tokių sekėjų kaip tu meilė yra Mano stiprybė“. Meilės galia yra aukščiausia. Meilės galia galite įveikti bet kokį skausmą ar pavojų.

Turite tvirtai ir nesvyruodami tikėti be mažiausio abejonės pėdsako. Jūsų mintys, žodžiai ir darbai privalo būti darnūs. Daugelis sekėjų, turintys tokį tvirtą ir pastovų tikėjimą, patiria Svamio malonę. Per pastarąjį mėnesį bhadžanos buvo giedamos kiekviename kaime. Buvo meldžiama tik vieno – kad Svamis greičiau pasveiktų ir suteiktų jiems daršaną. Svamio sveikata buvo svarbiausia mintis kiekvieno galvoje. Gavau dešimtis tūkstančių telegramų nuo sekėjų, linkinčių Man greitai pasveikti. Daug sekėjų buvo labai sunerimę ir meldėsi. Jų rūpestis virto askeze. Jų askezės galia grąžino Svamiui gerą sveikatą. Jų meilė ir atsidavimas padarė Svamį tvirtą ir sveiką. Niekada nenaudojau savo dieviškos galios gydyti save. Jeigu būčiau ją panaudojęs, būčiau kaipmat pagijęs nuo skausmo. Neturiu savanaudiško jausmo būtinai išgyti. Manyje nėra nė pėdsako savanaudiškumo. Visi turi būti laimingi. Tai vienintelis Mano troškimas.

Kiekvienas turi patirti laimę. Tai Bharatos kultūros esmė. Dabar Kali amžius. Šiame amžiuje žmonės turi šiokių tokių abejonių, ypač jaunoji karta, labiausiai išsilavinę jos atstovai – magistrai ir turintys po du magistro laipsnius. Tai visiškai natūralu, kad dėl Kali amžiaus poveikio ir šiuolaikinio išsilavinimo jaunesnioji karta negali išsiugdyti tvirto tikėjimo Dievu. Kai vidury nakties, maždaug pirmą ar antrą valandą, pakylu iš savo lovos ir apsidairau, randu tuos du vaikinus – Satjadžitą ir Dilipą, sėdinčius vieną prie Mano galvos, kitą – prie kojų, rūpestingai saugančius šį kūną. Vienas vaikinas, Dilipas, dirba čia, Specializuotoje ligoninėje. Neseniai jam buvo lūžusi koja, ir ji vis dar buvo sugipsuota, bet kai tik išgirdo apie Svamio negalavimą, tą patį rytą jis atvyko į Bangalorą, kad Jam tarnautų. Abu šie vaikinai slaugė Svamį su didžiu atsidavimu. Galiu pabrėžti, kad niekas negali jiems prilygti meile ir atsidavimu Svamiui. Žmonės gali tarnauti žodžiais, mechaniškai tardami žodį „meilė“, „meilė“, bet niekas negali tarnauti labiau, negu šie du vaikinai. Net laisvalaikio valandėlę, jeigu tik vos girdimai ištardavau žodį „Satja“, vaikinas tučtuojau pakildavo, kad Man padėtų. Jis buvo toks budrus ir dėmesingas. Jie rūpinosi visais Mano poreikiais, net ir maitindavo Mane. Iš tikrųjų, kol tarnavo Svamiui, jie visiškai pamiršo savo pačių asmeninius reikalus. Tai dėl didelių nuopelnų, kuriuos sukaupė jų tėvai. Tik dėl jų tėvų atsidavimo Dievui ir didžiulių nuopelnų šie berniukai gali lavinti tokius kilnių atsidavimo ir noro tarnauti jausmus. Todėl pirmiausia tėvai turi tapti Dievo sekėjais. Sakydavau šiems vaikinams, kad jaučiuosi geriau ir kad jie gali eiti pavalgyti. Bet jie Manęs nepalikdavo. Kai tik sulaukdavo telefono skambučio iš sekėjų, nerimaujančių dėl Svamio sveikatos, jie paprasčiausiai atsakydavo, kad Svamis jaučiasi gerai. Be to, jie niekada nepateikdavo detalių. Į sekėjų klausimus jie atsakydavo labai meiliai ir taktiškai. Kaip jie išmoko taip mylėti ir būti tokie taktiški? Ne dėl to, kad turi aukštąjį išsilavinimą ar yra tokio amžiaus. Tik todėl, kad yra karštai atsidavę ir tiki Svamiu. Tai tikra vertybė. Remdamiesi tokia kilnia savybe, jie didžiai pasitarnavo Svamiui. Yra žmonių, pasiruošusių tarnauti Svamiui, jeigu tik gautų progą. Bet nė vienas tokios progos gauti negalėjo. Tik jiems buvo suteikta tokia unikali proga, ir jie geriausiai ją išnaudojo. Ar gali būti dar didingesnė dvasinė praktika (sadhana) už tarnavimą Svamiui? Ar gali būti didesnis pasiekimas už tą, kad Svamis pripažino jų meilę? Nerasite tokių jaunų žmonių, šitaip visą mėnesį tarnaujančių ištisas dienas ir naktis. Kai kurie žmonės gal ir kalba apie meilę ir tarnavimą, bet nerasite tokių mylinčių ir atsidavusių vaikinų. Aš mačiau šių vaikinų tikėjimą, atsidavimą ir tvirtybę. Štai kodėl jie galėjo laimėti Svamio širdį. Tikėdamas ir atsiduodamas žmogus gali atlikti didingas užduotis, net kalną pakelti. Imkime Hanumano pavyzdį. Kai Lakšmanas mūšio lauke prarado sąmonę, Rama labai nusiminė. Tada Hanumaną nusiuntė atgabenti sandživani žolės Lakšmanui atgaivinti. Hanumanas tiksliai nežinojo, kur tą žolę rasti, todėl pakėlė visą kalną, ant kurio ji augo, ir pastatė jį prieš Ramą. Panašiai ir Dievo sekėjas turi būti pasiruošęs tarnauti, kad ir kokia sunki būtų užduotis. Paprastai žmonės linkę bėgti nuo sunkumų ir skubėti džiaugtis laime. Taip neturėtų būti. Reikia būti viskam pasiruošusiam. Žmogaus kūnas greitai suserga ir patiria kitų sunkumų. Neturite dėl jų nusiminti. Turite ugdyti tvirtą tikėjimą Dievu. Tas tikėjimas (vishvasa) turi būti jūsų kvėpavimas (shvasa). Šiandien galiu stovėti prieš jus ir sakyti kalbą tik dėl didžio šių dviejų vaikinų pasiaukojimo.

Privalau jums pasakyti dar vieną dalyką. Milijonai viso pasaulio žmonių, kai Svamis negalavo, be perstojo meldėsi, kad Jis kuo greičiau išgytų. Keletas žmonių davė religinius įžadus (vrata). Buvo gauta daugybė telegramų ir be perstojo skambinama telefonais pasiteirauti dėl Svamio sveikatos. Pavyzdžiui, Gyta Reddy, Andhra Pradešo valstijos kongreso pirmininkė, ištisą mėnesį išbuvo Brindavane, melsdamasi už Svamio sveikatą ir vildamasi kaip nors gauti Jo daršaną. Kadangi tuo metu į Svamio rezidenciją nieko neįleisdavo, ji neturėjo progos Jį išvysti. Bet ji tvirtai laukė, nors ir turėjo skubių reikalų Haiderabade. Per tą laiką ji beveik kas dieną skrisdavo lėktuvu iš Bangaloro į Haiderabadą ir atgal. Ji net nekreipė dėmesio į didžiules išlaidas ir sunkumus namie. Ji norėjo ir troško, kad Svamis kuo greičiau pasveiktų. Ji laikė Svamį savo pačios gyvenimu. Tai tikra meilė ir atsidavimas, kurie gali pradžiuginti Svamį. Pasiaukojimas ir atsidavimas Dievui gali pašalinti bet kokią kančią.

Noriu jums papasakoti dar vieną nedidelį atsitikimą. JAV buvo viena ligonė. Ji siaubingai išsigando ligos, kurią diagnozavo gydytojai. Diagnozė parodė, kad ji turėjo piktybinį auglį širdies srityje. Kartu su vyru ji atvyko į Banglorą, melsdami Svamio malonės. Aš užtikrinau juos, kad išgydysiu vėžį (angl. cancel the cancer) ir kad jie nieko nebijotų. Savaitę ji vartojo vaistus, ir vėžys dingo! Buvo likusi nedidelė piktybinio auglio dalis, ir Aš nurodžiau gydytojams ją išoperuoti. Gydytojai atliko operaciją, kaip nurodžiau. Jau kitą dieną ji ėmė vaikščioti! Dabar ji sveika. Yra keletas tokių atvejų. Dievo vardo kartojimas gali išgydyti neišgydomiausią ligą. Ji tą ir darė. Ši moteris turi įprotį be perstojo kartoti Dievo vardą „Sairam“, „Sairam“. Yra nemažai tokių žmonių, kurie gieda Dievo vardą. Išgydžiau kelis žmones nuo grėsmingiausių ir sunkiausiai išgydomų ligų. Taip pat yra daug žmonių, kuriems įvairiausiais būdais padėjau. Dabar jie visi meldėsi, kad Aš greitai išgyčiau. Tik jų maldos padėjo Man greitai pasveikti.

Tai dar ne viskas. Prieš devynerius metus nustojau matyti kairiąja akimi. Visus šiuos metus mačiau tik viena akimi. Dabar mūsų ligoninės gydytojai, tarp jų ir Narasimha Murtis (Šri Satjos Sai koledžo bendrabučio viršininkas Brindavane) maldavo, kad kartu su klubo operacija sutikčiau operuotis ir kairiąją akį. Kadangi pajėgiu gyventi su viena akimi, atsakiau jiems, kad nėra jokios būtinybės operuoti antrosios akies. Bet jie maldavo ir perkalbėjo Mane atlikti akies operaciją.

Kai 7 val. ryto norėjau nusileisti į Sai Kulvanto salę teikti sekėjams daršano, Satjadžitas, galvodamas apie fizinį krūvį, kurį turėsiu atlaikyti per ryto daršaną, maldavo, kad pradėčiau daršaną truputėlį vėliau, 7.30. Taigi kiekvieną akimirką jis rūpinasi Mano gerove. Ne tik jis; tokių kilnių pasekėjų yra ir daugiau. Štai kodėl šventasis Tjagaradža giedojo savo nemirtingąją giesmę (kirtaną): „Daug yra didžių sielų...“ (telug. Endaro Mahanubhavulu...). Iš tikro tik dėl tokių kilnių sielų Bharatos šalis galėjo taikiai gyvuoti. Indijos žemė (Bharatadesha) nėra tik žemės plotas. Bharata tikrai yra pasaulio širdis. Jeigu Bharata bus saugi, tai ir visas pasaulis bus saugus. Deja, Bharatos žmonės nesuvokia šios tiesos. Kur tik pažvelgsi – visur siautėja savanaudiškumas. Todėl atsikratykite savanaudiškų motyvų ir padėkite kitiems. Melskitės už vyresniųjų gerovę. Melskitės už visų gerovę. Tokia tikroji prasmė maldos „Loka Samasta Sukhino Bhavantu“. Melskitės už viso pasaulio gerovę iš visos širdies. Jūs tikrai klestėsite.

Manau, kad užėmiau daug laiko ir sukėliau jums nepatogumų. Noriu, kad imdami pavyzdžiu  Sarla Ammą ir Indulalą Šahą, kiekvienas ugdytumėtės tarnavimo dvasią. Taip pat linkiu, kad vaikų ugdymas (Bal Vikas) ir moterų veikla (Mahila Vibhag) augtų ir klestėtų. Linkiu jiems abiems ilgai, sveikai ir laimingai gyventi.