Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

GERIAUSIAS BŪDAS MYLĖTI DIEVĄ –
VISUS MYLĖTI IR VISIEMS TARNAUTI

 

Sai universiteto šventė

2002 m. lapkričio 22 d.

Prašanti Nilajamas

 

Tie, kurie galėjo mokyti Vedantos esmės net senuosius rišius,

Tie, kurie skulptoriaus  talentu privertė šokti inertiškus akmenis,

Tie, kurie aštriais kardais privertė priešų galvas riedėti lyg guminius kamuolius,

Tie, kurie turėjo galios valdyti visą pasaulį, –

Visi yra gimę Bharatos žemėje.

Kokia iš to nauda?

Nė vienas iš jų nepasiruošęs išklausyti širdies, plyštančios nuo paprastų žmonių verksmo.

(Telugų eilės)

 

Brangūs studentai!

Ką reiškia „išsilavinimas“? Kokio išsilavinimo turime siekti? Kokie turi būti išsilavinimo standartai? Kokios rūšies išsilavinimas prisideda prie žmogaus augimo? Kokią naudą gauname iš dabartinės švietimo sistemos? Tikras studentas yra tas, kuris mąsto apie šiuos penkis klausimus ir iki galo juos perpranta. Vijnana (aukštesnės žinios) ir Prajnana (aukščiausioji išmintis) nėra vien tik išsilavinimo rezultatas. Žmogus gali įgyti šias šventas galias tik įgydamas kultūros ir tobulėdamas. Kas yra kultūra? Kultūra yra sąmoningos žmogaus pastangos pasiekti transformaciją kasdieniame gyvenime, kai einama iš netiesos į Tiesą, nuo šventraščių nesilaikymo prie gyvenimo pagal jų nurodymus ir nuo laikinumo į amžinybę. Tai dvasinė kelionė į dieviškumą. Kur tas dieviškumas? Jis kiekviename žmoguje kaip Tiesos įsikūnijimas. Tai, ką turite šiandien saugoti, yra ne jūsų šalis, o Tiesa (Satya) ir teisingumas (dharma), tik jie apsaugos šalį. Tik tada pasaulis džiaugsis taika ir gerove. Visa visata pagrįsta Tiesa ir teisingumu.

 

Kūrinija gimsta iš Tiesos ir susilieja su Tiesa.

Ar yra vieta, kur Tiesa neegzistuotų?

Išvyskite šią tyrą ir nesuteptą Tiesą.

(Telugų eilės)

 

Kiekvieno žmogaus gyvenimas pagrįstas Tiesa. Tik Tiesa ir teisingas elgesys saugo visatą. Bet, deja, žmogus negali suvokti šio fakto ir gyvena varganą gyvenimą.

Meilės įsikūnijimai!

Mokymasis nėra pratybos. Jis neskirtas ir užsidirbti pragyvenimui. Jo paskirtis – pasiekti gyvenimo tikslą. Brangūs studentai! Jūs gimėte, užaugote ir gyvenate šioje Bharatos šalyje. Bet negalite suvokti, kokią filosofiją simbolizuoja ši šventa šalis. Bharatos žemė yra veiklos laukas (karma bhūmi), kuriame atliekate jums duotą šventą pareigą. Tai dorybės žemė, kurioje jūs kaupiate nuopelnus (punya), rūpestingai atlikdami savo pareigą (kartavya). Koks ryšys yra tarp šios šventos žemės ir Dievo? Štai ranka, koja, galva, štai pilvas – visa tai kūno dalys. Kūne yra žmoniškumas. Šis žmoniškumas yra visuomenės dalis. Visuomenė yra gamtos dalis. Gamta, savo ruožtu, yra susijusi su Paramatma (Aukščiausiąja Būtimi). Todėl gamta (prakriti) yra Aukščiausiosios  Būties (Paramatma) dalis (anga). Tik tada, kai žmogus supras šių dalių bei dalelių (ananga) prigimtį ir atitinkamai elgsis, jis galės suvokti dieviškumą.

Meilės įsikūnijimai!

Jeigu rimtai pamąstysite, suprasite, kad žmonijos tobulėjimą palaiko dieviškumas. Be dieviškumo žmogus negali išgyventi net akimirkos. Dėl savo ego žmogus mano, kad jis gali gyventi pats sau. Bet tai netiesa. Gyvenimo pilnatvės nepasieksite, vien leisdami laiką. Kai imate tyrinėti, kas svarbiau – pareiga ar teisė, kai kurie žmonės įrodinėja, kad teisė turi pirmenybę. Iš kur atėjo teisė? Kai atliekate savo pareigą, jums atitenka jos vaisius teisės pavidalu. Kaip gali vaikas egzistuoti be motinos? Todėl teisė nėra svarbesnė. Iš tiesų žmogus visai neturi teisių. Kai jis atlieka savo pareigą, veiksmo rezultatus gauna kaip teisę. Kai įsigilinate, ar pirmiau būna lietus, ar vandens srautas, tampa aišku, kad lietaus vandens srautas teka po lietaus. Be lietaus negali būti ir srauto. Čia srautą galima palyginti su teise, o lietų – su pareiga.

Brangūs studentai!

Jūs įdedate daug pastangų studijuodami, kad gautumėte akademinį išsilavinimą. Kad ir kaip stengiatės, tačiau proto ramybės neturite. Sakoma: „Pasaulietinis išsilavinimas skirtas patirti šiame pasaulyje laimę, o dvasinis – patirti laimę kitame pasaulyje“. Kad pasiektų dvasinį išsilavinimą, žmogus turi tam tikrą laiką tyrinėti. Dvasinių žinių negalima gauti iš pasaulietinių mokslų. Pasakyta: „Iš įvairių mokslo sričių žinių, dvasinės žinios geriausios“ (Adyatma Vidya Vidyanam) ir „Tikrasis išsilavinimas yra tas, kuris išlaisvina žmoniją“ (Sa Vidya Ya Vimuktaye). Todėl studentai pirmiausia turi pradėti tyrinėti: „Kas aš esu?“. Jie taip pat turi suprasti, kad greta teisių yra ir atsakomybė. Jūsų tėvai turi teisių. Jei gerbsite jų teises, jie, savo ruožtu, atliks savo pareigas jums. Indijos kultūroje pirmoji vieta teikiama motinai ir tėvui, ir skelbiama: „Gerbk savo motiną kaip Dievą“ (Matru Devo Bhava) ir „Gerbk savo tėvą kaip Dievą“ (Pitru Devo Bhava).

Šiandien mokslo žinios yra laikomos didingomis. Kaip mokslas pasiekė tokios didybės? Mokslas tyrinėja fizinį visatos aspektą. Jis stengiasi ištirti visatos paslaptis, bet ne tai, kas slypi už jos. Bet yra tokių žinių, kurios atskleidžia, kas yra už visatos, jos sudaro visatos kūrimo, egzistavimo ir išsiskaidymo pamatą. Tai – dvasingumas. Be dvasinio pagrindo mokslas silpnas. Čerčilis (Churchill), buvęs Anglijos ministras pirmininkas, kartą pasakė: „Žmogus nugalėjo viską, tačiau nenugalėjo savęs“. Šiandien žmogus stengiasi ištirti viską pasaulyje, tačiau jis negali suvokti savo paties prigimties. Kokia nauda iš tokių žinių? Todėl žmogus turi pradėti tyrinėti save, kas jis yra, kokia jo prigimtis, kokios jame slypi galios ir t.t. Senais laikais mokytojai perteikdavo mokiniams tokius  kilnius principus: „Gerbk savo motiną, tėvą, mokytoją ir svečią kaip Dievą“ (Matru Devo Bhava, Pitru Devo Bhava, Acarya Devo Bhava, Atithi Devo Bhava). Pirmiausia – motina, kuri jus pagimdė. Tada ji parodo jums tėvą. Tėvas nuveda jus pas mokytoją (guru), ir galiausiai mokytojas nuveda jus pas Dievą. Deja, šiandien yra labai mažai mokytojų, kurie jus veda pas Dievą. Tai kitas klausimas. Baisiausia, kad motina, kuri jus šiam pasauliui pagimdė, šiandien pamiršta. Panašiai apleista yra ir tėvynė, kurioje jūs gimėte.

Brangūs studentai!

Šiandien jūs gausite šio instituto diplomus ir laipsnius ir žengsite į platųjį pasaulį. Indijoje yra apie du šimtai universitetų. Šiuose universitetuose veikia keli tūkstančiai koledžų. Kiekvienais metais universitetai suteikia laipsnius tūkstančiams studentų ir išleidžia juos į platųjį pasaulį. O ką šie studentai tame pasaulyje daro? Kaip šie tikrai išsilavinę žmonės užsidirba pragyvenimui? Universitetuose studentai mokomi, kad galėtų pragyventi. Visiems turintiems laipsnius neįmanoma gauti darbą. Todėl šie išsilavinę žmonės išvyksta į užsienį. Net nuvykę ten ne visi gali lengvai pragyventi. Todėl, kad papildytų savo pajamas, jie imasi menkesnių darbų. Klausimas, kodėl jie nedirba tokių pačių darbų savo šalyje, Bharatoje? Šiandien išsilavinę žmonės netarnauja savo tėvynei. Jie netarnauja savo šaliai, tačiau yra pasiruošę imtis bet kokio darbo užsienio šalyje. Ne, ne. Tai neteisinga. Tai nėra tikslas, dėl kurio įgijote išsilavinimą. Turite tarnauti savo šaliai su visa savo energija. Visas jūsų gyvenimas turi būti skirtas tarnauti šaliai, kurioje gimėte ir užaugote. Būdami išsilavinę, privalote drąsiai ir narsiai stoti į gyvenimo mūšį ir galiausiai nugalėti.

Šiandienos studentai nepasiruošę kantriai ir ištvermingai dirbti sunkius darbus. Darbas yra labai svarbus. Siekti mokslo ir įgyti laipsnius nėra svarbu. Jau daugiau nei penkiasdešimt metų, kaip Indija gavo nepriklausomybę. Tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių studentų per šį laiką gavo aukštojo mokslo diplomus. Bet ką jie daro? Jie nedirba visuomenei. Jie negyvena taip, kad būtų verti šios šalies šlovės. Pirmiausia ir svarbiausia – reikia suprasti šios didžios šalies – Bharatos – šventumą. Kaip gali žmogus apginti svetimus namus, jei jis negali apsaugoti savųjų?

Brangūs studentai!

Atsisakykite minties išvažiuoti į užsienį mokytis arba dirbti. Net jeigu negalite čia gauti darbo, likite ir tarnaukite šaliai. Tarnaukite visuomenei. Atneškite šlovę ir garbę savo tėvynei, Bharatai. Stenkitės, kad apie jus sakytų: „Šis studentas yra didis darbais ir dvasiniais siekiais“. Jūs visi pažįstate Abdulą Kalamą, Indijos Prezidentą ir šiandienos renginio garbės svečią. Galiu jums pasakyti, kad jis nevažiavo į užsienį ieškoti darbo ar pinigų. Jis – didis mokslininkas. Visas mokslo žinias jis įgijo tik Indijos universitetuose. Kas yra kitose šalyse, ko nėra čia? Sakoma: „Yanna Bharate Tanna Bharata“, tai reiškia, kad ko nėra Bharatoje, nėra ir kitose šalyse. Visa galia ir didybė yra tik Indijoje. Ką galite veikti užsienio žemėje, kuri yra bergždžia, palikę tokią didingą šalį kaip Indija, kuri garsėja pasauline šlove, garbe ir prestižu? Jūs išnaudojate visą savo išsilavinimą ir energiją užsienio šalies gerovei. Kodėl to nepanaudojate savo pačių šalies gerovei? Kodėl netarnaujate savo šalies žmonėms? Nusipelnysite šlovę tik tada, kai panaudosite išsilavinimą savo tėvynei apginti. Pirmiausia turite sunkiai dirbti. Turite tapti didvyriais savo darbais. Jums nepritinka leisti laiką tuščioms kalboms ir nesiimti kokio konkretaus darbo tautos labui. Lenkite nugarą ir dirbkite, kad nusipelnytumėte šlovę. Dirvoje pasėta sėkla praranda savo pavidalą, kad galiausiai taptų didžiuliu medžiu. Medis nokina saldžius vaisius. Taigi tik tada, kai sugriausite savo ego ir prarasite tapatybę, subręs tikri jūsų darbų vaisiai. Todėl atmeskite prisirišimą prie kūno (dehabhimana) ir ugdykite prisirišimą prie šalies (deshabhimana). Šiandien niekur nematyti prisirišimo prie savo šalies. Kai kurie studentai šiais laikais nemoka giedoti net nacionalinio himno. Tačiau jie stebėtinai gerai moka daugybę dainų iš įvairių kino filmų. Kodėl nesimokote giedoti nacionalinio himno ir nemėginate suprasti šios giesmės žodžių apie Bharatos šlovę ir ypatybes?

Brangūs studentai!

Privalote saugoti šios didžios šalies garbę. Privalote ugdytis savigarbą. Praradęs savigarbą, žmogus negali pelnyti šlovės. Savigarba ateina tik per dvasinę veiklą (sadhaną). Šiandien studentai trokšta turėti turtų, fizinių jėgų ir daugybę draugų. O kaip charakteris? Kokia nauda iš pirmųjų trijų, jeigu nėra tinkamo charakterio? Kai tik ką nors susitinka, jie sveikinasi tardami „Labas“ ir bando užmegzti draugystę. Tai tik paviršutiniška draugystė, bet viduje visai tuščia (žodžių žaismas angl.: This is only a „hello hello“ friendship, but inside everything is hollow). Todėl pirmiausia dėmesys turi būti skirtas charakteriui. Kiti jus gerbs, kai jūs gerbsite juos. Skundžiatės, kad kiti jūsų negerbia. Bet pamąstykite – ar jūs gerbiate juos? Padėkite kitiems, tada ir jie jums padės. Tai, ko tikitės iš kitų, pirmiausia jiems ir suteikite. Tik tada bus atoveiksmis, atspindys, atgarsis. Gerbkite savo kaimynus ir rūpinkitės jų gerove. Galite turėti didžiulių turtų, galite būti didingi, gyventi patogiai, bet visi šie dalykai bus beverčiai, jei neturėsite tinkamo charakterio.

Brangūs studentai!

Privalote ugdytis žmogiškąsias vertybes – Tiesą (satya), dorą (dharma), ramybę (shanti), meilę (prema) ir taikumą (ahimsa). Kaip galite save vadinti žmogumi, nepuoselėdami žmogiškųjų vertybių? Tik dėl žmogiškųjų vertybių jūs laikomi žmonėmis. Jūs neturite žmogaus savybės – gerbti kitus, tai kaip galite tikėtis, kad kiti jus gerbs? Žmogiškosios vertybės yra dieviškos savybės, kurias turėdami galite pasiekti viską.

Meilės įsikūnijimai!

Meilė – tai savybė, persmelkianti kiekvieną gyvą būtybę. Tiesa yra pats Dievo įsikūnijimas. Ji jumyse, su jumis, aplink jus, visur ir visada jus saugo. Jums nereikia ieškoti Dievo kokioje nors atokioje vietoje. Tiesa yra pats Dievo įsikūnijimas. Niekada nenukrypkite nuo Tiesos, net tuomet, kai gresia pavojus jūsų gyvybei. Visada tvirtai laikykitės Tiesos.

Meilės įsikūnijimai!

Vienas žmogus gali būti svarbus asmuo, kitas – elgeta. Bet Tiesa, slypinti abiejuose, yra ta pati. Jei suvoksite šią Tiesą, visi taps viena. Privalu pasiekti tokią vienybę. Kai suvokiate visų žmonių vienybės principą, galite suvokti tikrąjį dieviškumą. Jūs pastebite vienybės įvairovėje principą, pasireiškiantį visatoje. Pavyzdžiui, šioje Sai Kulvanto salėje yra kelių rūšių lempučių. Bet elektros srovė, tekanti šiomis lemputėmis, yra ta pati. Indijos kultūra skelbia vieną idealą – tikrai viskas yra Brahmanas (Sarvam Khalvidam Brahma). Tai Tiesa. Kai suvoksite šią Tiesą, jums atiteks visi patogumai ir laimė. Nereikia dėl jų kovoti. Išmokite kalbėti gerus žodžius. Niekada nieko nežeiskite šiurkščiais žodžiais. Kalbėkite švelniai ir maloniai, kad padarytumėte visus žmones laimingus.

Meilės įsikūnijimai!

Geri žodžiai skatina gerus veiksmus. Jeigu negalite visada būti paslaugūs, visada galite paslaugiai kalbėti. Jei kalbėsite paslaugiai, jūsų vertė labai išaugs! Visuomenė jus gerbs. Aš dažnai miniu Abraomo Linkolno, buvusio Amerikos prezidento, pavyzdį. Vaikystėje Linkolnas neturėjo pakankamai pinigų, kad galėtų mokytis. Jis buvo toks neturtingas, kad skaitydavo sėdėdamas apšviestoje turgaus gatvėje. Jis skolindavosi knygas iš savo klasės draugų ir skaitydavo naktimis, o rytą jas grąžindavo. Vieną kartą draugai pasišaipė iš jo, stebėdamiesi, kaip šis elgeta gali gauti išsilavinimą. Linkolnas labai nuliūdo ir pasijuto pažemintas. Jis grįžo namo verkdamas. Mama bandė jį paguosti. Ji paklausė: „Mielas sūnau! Ko tu verki? Kas nutiko?“ Jis atsakė: „Mama! Aš neturiu pinigų net puodeliui arbatos. Aš suprantu mūsų šeimos padėtį ir žinau, kad jūs su tėvu neišgalite sumokėti už mano mokslą“. Šitaip sunkiai Linkolnas kovojo savo vaikystėje ir mokėsi labai gerai, pasitikėdamas savimi ir save gerbdamas, gaudamas iš motinos moralinę paramą. Jis nedvejodavo papildyti šeimos pajamas, ką nors dažydamas ar blizgindamas batus. Tačiau visą mokymosi laiką jis išlaikė savigarbą. Taip elgdamasis jis pelnė gerą vardą visuomenėje. Tada jis jau galėjo gauti nedidelį darbą. Menkomis pajamomis, gaunamomis iš šio darbo, jis paremdavo savo tėvą ir motiną. Geras vardas, kurį jis pelnė visuomenėje, lėmė jam pagarbą ir meilę. Laikui bėgant atėjo rinkimai. Bičiuliai ir rėmėjai patarė jam dalyvauti rinkimuose. Jie pažadėjo jam savo paramą ir balsus. Paklausęs jų patarimo Linkolnas dalyvavo rinkimuose ir buvo išrinktas Amerikos prezidentu. Kaip galėjo neturtingo dailidės sūnus, neturėjęs pinigų net pradiniam mokslui, tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu? Tik dėl savigarbos ir pasitikėjimo savimi, kuriuos jis uoliai ugdėsi nuo pat vaikystės. Todėl, brangūs studentai, niekada nepraraskite savigarbos, kur bebūtumėte ir kokiose aplinkybėse beatsidurtumėte. Visada tvirtinkite sau: „Aš – žmogus, aš – ne gyvulys“. Šiandien žmogus žaidžia su juslinių malonumų ugnimi. Bet kiek tai dar gali tęstis? Nėra jokios prasmės žaisti šį žaidimą. Akimirksniu išnyks visas jūsų turtas ir malonumai. Tik savigarba jus lydės visą gyvenimą. Todėl ugdykitės savigarbą, kuri yra dieviška savybė. Tik tada pasieksite didžiausią pagarbą šalyje.

Šį vakarą mūsų studentai rodys spektaklį, kuris pastatytas pagal tikrą Abraomo Linkolno gyvenimo istoriją. Šiame spektaklyje studentas norėjo studijuoti mediciną – tapti gydytoju. Jis sunkiai dirbo, mokėsi gatvių žibintų šviesoje ir buvo priimtas į prestižinį medicinos koledžą. Už mokslą reikėjo sumokėti 500 tūkstančių rupijų, kurių jis neturėjo. Taigi jautėsi labai nusiminęs ir prislėgtas, o tėvas guodė jį sakydamas: „Brangus sūnau! Nesijaudink. Tavo norą gali išpildyti Dievas. Jis gina žmones visais laikais“. Šie išminties žodžiai paliko jo širdyje neišdildomą pėdsaką. Kitą dieną jis atsisėdo koledžo sode ir ėmė rašyti Dievui laišką, aiškindamas savo troškimą, kuriam nelemta išsipildyti. „O Dieve! Žmonės sako, kad Tu esi visur, mano tėvas irgi sakė tą patį. Aš visiškai tikiu tėvo žodžiais. Jeigu Tu iš tikrųjų visur esantis, kodėl nepasirodai prieš mane ir neišpildai mano troškimo?“ Taip jam berašant laišką, suskambo skambutis, ir jis skubėdamas pakilo eiti į klasę. Laiškas išslydo iš jo knygų, o jis to nepastebėjo. Po kurio laiko į sodą atėjo turtingas žmogus ir pastebėjo laišką. Jį pakėlė ir perskaitė. Žmogų labai paveikė tai, kad vaikinas buvo pasiryžęs siekti medicininio išsilavinimo, bet neturėjo tam pinigų. Todėl jis nuėjo tiesiai pas Medicinos koledžo direktorių, parodė vaikino laišką, adresuotą Dievui, ir sumokėjo visus mokesčius už penkerius metus iš karto, bet paprašė direktorių neatskleisti vaikinui paslapties, kol jis baigs studijas. Direktorius pasikvietė vaikiną ir pasakė jam: „Brangus sūnau! Nesijaudink dėl mokesčių, kažkas juos už tave sumokėjo. Tu turi absoliutų tikėjimą Dievu. Su Dievo malone tu tikrai baigsi mokslą ir įgysi geriausius įgūdžius“. Kai jis baigė medicinos mokslus ir tapo gydytoju, draugai sveikino jį sakydami: „Tu tapsi didžiu gydytoju ir uždirbsi daug pinigų“. Tada vaikinas atsakė: „Man nerūpi užsidirbti pinigų. Medicininio išsilavinimo siekiau tam, kad tarnaučiau žmonėms. Mano gyvenimas skirtas tarnauti visuomenei. Kaip mokiausi šiame koledže, nemokėdamas mokesčių, taip noriu tarnauti žmonėms, neimdamas jokių mokesčių iš jų“. Ar šiandien sutinkate tokių jaunuolių? Labai retai. Jei nesumokėsite mokesčių, jokia mokykla nepriims jūsų vaiko. Mokyklose paliekamos net išankstinės rezervinės vietos tik gimusiam vaikui. Jūs užsisakote jam vietą, už kurią mokate nuo 20 iki 30 tūkstančių rupijų. Bet tikėjimas gali daryti stebuklus. Žmogui, kuris pasitiki savimi ir visiškai tiki Dievu, įmanoma viskas. Tikėjimas yra raktas. Kaip žmogus šiame pasaulyje gali gyventi be tikėjimo?

 

Žmonės prarado tikėjimo akis. Jie tapo akli šiame pasaulyje.

(Telugų eilės)

 

Nėra jokios naudos atmerkti savo fizines akis (carma cakshu). Atmerkite savo vidinę akį (jnana cakshu), tik tada pasieksite trokštamą rezultatą.

 

Meilės įsikūnijimai!

Jūs ilgai mokėtės Svamio institute. Ar išleidote čia nors kiek pinigų mokslui? Pasakykite sąžiningai. Aš visada nerimauju, ar jums netenka leisti kam nors pinigų, kol mokotės šiame institute. Aš papasakosiu vieną neseniai įvykusį atsitikimą. Paprastai tokių dalykų nepasakoju. Įprasta, kad per egzaminus studentai mokosi per naktį, įsijungę šviesas. Vieną dieną bendrabučio vedėjas patarė studentams mažiau mokytis naktimis, nes palaipsniui auga mokestis už elektrą. Studentai nekreipė dėmesio į patarimą ir toliau mokėsi naktimis. Dėl to sąskaita už elektrą pasidarė milžiniška. Ir likus lygiai dviems mėnesiams iki egzaminų, Elektros departamentas nustojo tiekti elektrą bendrabučiui dėl nesumokėtų mokesčių. Departamento negalima kaltinti, nes tai jo pareiga. Bendrabučio kambariuose nebuvo šviesos. Studentai patyrė daug nepatogumų. Vedėjas atėjo pas Mane ir paaiškino padėtį. Aš paklausiau jo, kodėl jis anksčiau to nepasakė. Vedėjas atsakė: „Svami, Tu tiek daug išleidi studentų mokslui. Tu imiesi tokios didelės atsakomybės. Kaip galiu uždėti dar vieną naštą? Dėl šios priežasties ir neužsiminiau“. Aš paklausiau jo, kokia suma. Jis atsakė, kad atėjo 70 tūkstančių rupijų sąskaita. Tada Aš jam patariau: „Eik nedelsdamas ir sumokėk visą sumą. Paprašyk departamento žmonių tuojau pat įjungti elektrą. Nieko, ką mes darome, nepasakok studentams“. Taigi Aš labai rūpinuosi studentų patogumais ir gerbūviu.

Šiandien Paramahamsai Aš perdaviau 600 tūkstančių rupijų čekį, kuris turi būti padėtas šešiasdešimties vaikų vardu pagal vargingų šeimų vaikų rėmimo programą („Šri Satja Sai Dynadžanoddharana Pathakam“). Prieš kiek laiko Man pakliuvo pranešimas apie motiną, kuri nusižudė, pirmiau nunuodijusi tris savo vaikus. Kaip išeitį ji pasirinko tokį siaubingą poelgį dėl to, kad mirus vyrui nebuvo kam jų išlaikyti. Perskaičius šią žinią Man pasidarė labai liūdna. Mūsų šalis, Bharata, pelnė Annapurnos (Maisto deivės) vardą. Kaip tokioje šventoje žemėje mes galime likti nebyliais stebėtojais, kada žmonės miršta iš bado ir skurdo? Todėl nusprendžiau imtis veiklos, kuri padėtų neturtingus vaikus, netekusius tėvo ar abiejų tėvų, aprūpinti maistu, apranga ir pastoge. Rūpinamasi ir jų švietimu. Šie vaikai surenkami iš Bukapatnamo, Kothačeruvo ir Putaparčio apylinkių. Jie yra iš labai vargingų šeimų, sunkiai galinčių išsimaitinti. Mes vaikams sakome: „Mes duosime jums maisto, pastogę ir išsilavinimą. Mes padėsime jums tapti nepriklausomais nuo kitų. Nesijaudinkite“.

Per vieną trumpą mėnesį mes jiems pastatėme namus. Kiekvieno vaiko vardu yra padedama į banką po 100 tūkstančių rupijų. Per tą laiką, kol jie baigs mokyklą, ši suma išaugs iki trijų ar keturių šimtų tūkstančių. Jie galės patogiai gyventi. Kai apie tai kalbėjau pradžioje, žmonės negalėjo patikėti. Kaip jie galėjo patikėti? Juos sužavi netiesa. Kai jiems sakoma tiesa, jie nepasiruošę ja patikėti.

Vaikais labai gerai rūpinamasi. Paramahamsa tai daro su didžiule meile. Kiekvieną dieną vaikus autobusu atveža į Svamio daršaną. Jie labai laimingi. Jie visi mokosi net Vedų mantrų. Kai jų paklausiu: „Ar jūs laimingi?“, jie atsako: „Taip, Svami. Kai Tu rūpiniesi mumis lyg Norus pildantis medis, ar gali būti kitaip?“ Jie yra tokie laimingi, nes jais rūpinamasi iš meilės. Pinigai negali suteikti tokios laimės. Šitaip mes dirbame daug šventų darbų. Aš nesuinteresuotas juos skelbti. Kai kurie žmonės gali tuo netikėti, bet Man tai nerūpi. Aš neatsisakysiu savo nuostatos. Mes turime tarnauti vargstantiems ir skurstantiems. Turime stengtis juos pakelti. Pagaliau jie irgi žmonės, ir mes turime elgtis su jais kaip su savais.

 

Studentai!

Baigus mokslą laikas jums grįžti į savo gimtąsias vietas, imtis tinkamo darbo ir tarnauti savo tėvams. Kartais galite grįžti čia pasikrauti savo baterijų. Kitaip galite ir pamiršti, ką čia išmokote. Jūsų buvimas čia tampa prasmingas tik tada, kai praktikuojate tai, ko čia išmokote.

 (Svamis paprašė atsistoti p. Raghupatį Rao). Jis neteko savo tėvo, kai buvo labai jaunas. Atvyko čia su savo motina. Aš daviau jai darbo Anantapuro bendrabutyje. Po kurio laiko ji taip pat mirė. Tada parsivežiau šį vaikiną čia ir suteikiau jam išsilavinimą. Jis baigė magistrantūrą ir dabar dirba dėstytoju Brindavano koledže. Jaunuolis siekė mokslo iš visos širdies. Aš rūpinuosi daugeliu tokių studentų. Tai Mano pareiga, nes visi yra Mano. Aš priklausau jiems, o jie priklauso Man. Kadangi jais rūpinamasi su tokia meile, jie išauga į tobulus piliečius. Tai geriausias pavyzdys. Jis labai geras vaikinas. Jie niekada neatsikalbinėja suaugusiems ir niekada nieko neprašo iš kitų. Pačioje pradžioje Aš jam pasakiau: „Jeigu tau ko nors reikės, kitų neprašyk, o ateik tiesiai pas Mane, ir Aš tau duosiu“.

Aš jums visa tai pasakoju dėl to, kad ir jūs turėtumėte imtis tokio švento darbo. Tarnauti visuomenei yra labai svarbu. Geriausias būdas mylėti Dievą – tai mylėti visus ir tarnauti visiems. Tegul kiti mano, ką nori, jūs turite laikytis šio švento kelio. Tarnaukite savo tėvams. Niekada nežeiskite jų jausmų. Tai išsilavinimo esmė.

 

Išsilavinimas išugdo nuolankumą, kuris, savo ruožtu, suteikia žmogui vertę.

Vertas žmogus apdovanojamas visokeriopais turtais,

Kuriuos turėdamas, gali pasiekti laimę dabar ir ateityje.

(Telugų eilės)

 

Nuolankumas – tai išsilavinimo požymis. Atmeskite ego ir tarnaukite visuomenei, pasitikėdami savimi. Studentai, kurie neturėjo net paisos (viena šimtoji rupijos), dabar kiekvieną mėnesį uždirba tūkstančius rupijų. Jie geri vaikinai. Todėl jie neturės jokių sunkumų. Aš pasirūpinsiu jų ateitimi. Šiam vaikinui Aš pasakiau, kad jis gali išvykti ir susirasti darbą, jeigu tik norėtų. Bet jis niekur nenorėjo vykti. Todėl daviau jam gerai mokamą darbą čia. Kas jis bebūtų, Aš nenoriu, kad čia dirbtų neimdamas atlyginimo. Pašaliniai žmonės šito gal nežino. Aš neimu iš jų nė paisos. Aš dirbu gerus darbus, todėl visa, ko tik Man prireikia, Man atsiranda savaime. Čia atvyksta šimtai tūkstančių sekėjų. Ar ko nors iš jų prašiau? Niekada. Yra daug sekėjų, kurie čia atvyksta daugiau nei keturiasdešimt metų. Bet Aš jų neprašiau jokios paslaugos. Ir niekada neprašysiu. Aš niekada neatsisakysiu savo nuostatos ir tęsiu gerą darbą, tvirtai pasiryžęs. Mano misija tikrai pavyks. Ji niekada nežlugs.

Vaikus reikia gerai prižiūrėti. Jaunuoliai ir jaunuolės turi būti išugdomi tobulais piliečiais. Man nėra didesnės laimės nei ši. Vaikai yra Mano turtas. Aš laimingas, jeigu jiems sekasi gyvenime ir jie pelno gerą vardą. Daugiau nieko nesitikiu.

 

Studentai!

Šiandien gaunate mokslo laipsnius. Universitetas suteikia jums pasaulietinio mokslo (Education) laipsnį, o Aš suteikiu jums dvasinio mokslo (Educare) laipsnį. Laipsnis, kurį jums suteikiu, susijęs su Atmananda (dvasine palaima). Tai – Educare. Savo pareigą atlikite nuoširdžiai, ir Aš patenkinsiu visus jūsų poreikius. Nepasiduokite tinguliui. Tingulys – tai rūdys ir dulkės (angl. rust and dust). Savęs suvokimas – tai geriausia ir ramiausia (angl. best and rest). Būkite pasiruošę eiti tolyn savojo Aš suvokimo keliu.

Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų prezidentas Abdulas Kalamas atvyko čia ir dalyvavo mokslo laipsnių suteikimo ceremonijoje kaip garbės svečias. Jo meilė tautai – nepaprasta. Jis gimė musulmonu, tačiau nejaučia jokių skirtumų. Jis myli visus ir elgiasi su visais vienodai. Visas savo žinias jis gavo pačioje Indijoje. Jis pats geriausias mokslininkas. Šalyje yra daug mokslininkų. Bet kokia iš to nauda? Juos traukia užsienio kraštai, kaip tame eilėraštuke: „Žėrėk, žėrėk maža žvaigždele, ir kas gi tu esi?“ (angl.: Twinkle, twinkle little star, how I wonder who you are?). Bet Abdulas Kalamas ne toks žmogus. Jis neturi nė pėdsako egoizmo (ahamkara). Jo tyra širdis yra gražiausias papuošalas (alamkara). Jis – dorybės įsikūnijimas. Štai kodėl jis galėjo tapti šios šalies prezidentu. Linkiu, kad per savo kadenciją jis grąžintų pirmykštę Bharatos šlovę.

 

(Renginys baigėsi bendru Nacionalinio himno giedojimu.)