Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

DIEVIŠKI ŽAIDIMAI – AVATARŲ ŠLOVĖS ŽENKLAS

 

Krišnos gimtadienio šventė

2002 m. rugpjūčio 31 d.

Prašanti Nilajamas

 

Saldesnis už cukrų, skanesnis už varškę,

Net už medų gardesnis yra Krišnos vardas.

Nuolatinis šio brangaus vardo kartojimas

Suteikia dieviško nektaro skonį.

Todėl nuolatos kontempliuokite Krišnos vardą.

(Telugu eilės)

 

Meilės įsikūnijimai!

Nuo senų laikų patraukli Krišnos asmenybė žavėjo ir jauną, ir seną. Vos pasirodęs žemėje, Krišna savo dieviškais pokštais, kerinčia muzika ir nenusakoma palaima versdavo žmones užsimiršti ekstazėje. Krišna ir Balarama kartu su kitais piemenėliais gindavo karves prie Jamunos upės krantų ir ten šėldavo bei linksmindavosi. Vieną dieną piemenėliai tiesiog užsimiršo palaimoje, stebėdami dieviškus Krišnos pokštus.

Jie pamiršo, kur jie yra ir kur jų karvės. Kai jie paganę ilsėjosi, staiga pajuto iš visų pusių pučiantį karštą vėją. Jie pamatė esą apsupti žaibiškai plintančios ugnies. Ta ūžianti milžiniška ugnis buvo tokia ryški, kad jie net negalėjo atmerkti akių ir į ją žiūrėti. Karvės, nebegalėdamos pakęsti deginančio karščio, pradėjo blaškytis. Niekas negalėjo jų suvaldyti. Kas akimirką darėsi vis karščiau. Tada piemenėliai meldė Krišną, kad tas ateitų jų gelbėti. „O Krišna! Tik Tu vienas gali užgesinti šią ugnį ir išgelbėti mus.“ Matydamas jų keblią padėtį, Krišna nusijuokė ir pasakė: „O, piemenėliai! Jūs vaikščiojote su Manimi, žaidėte su Manimi ir džiaugėtės palaima. Gana keista, kad net patyrę Mano dieviškumą, dabar esate priblokšti baimės. Daugybę kartų jūs stebėjote, kaip nugalėjau Kamsos siųstus demonus. Tai ko jūs bijotės, kai Aš esu su jumis?“

Kodėl jūs trokštate menkaverčių dalykų,

 kai prieš jus stovi Kalpavrikša (troškimus išpildantis medis)?

Kam pirkti kitą karvę,

       kai su jumis yra Kamadhenu (troškimus išpildanti karvė)?

Kodėl jūs trokštate apgailėtino sidabro ar aukso,

 kai šalia jūsų – spindintis Meru kalnas?

 Juo labiau, kai jumyse, su jumis ir aplink jus yra visagalis Viešpats Krišna,

 ko puolate į paniką dėl tokio menko dalyko?

(Telugu eilės)

Krišna liepė jiems užsimerkti ir kurį laiką kontempliuoti Jį. Piemenėliai besąlygiškai pakluso Jo įsakymui. Jie užsimerkė ir pradėjo giedoti Jo vardą. Po minutės Krišna liepė jiems atsimerkti. Oi, tik pažiūrėkit! Šėlstanti ugnis visiškai išnykusi, o karvės ganosi sau lyg nieko nebūtų atsitikę. Jų džiaugsmui nebuvo ribų. Jie panoro tuoj pat grįžti namo ir papasakoti apie nepaprastą Krišnos stebuklą. Piemenėliai regėjo daug tokių stebuklų, įrodančių Krišnos dieviškumą.

Ne tik Indijoje, bet ir tokioje komunistinėje šalyje kaip Rusija buvo patiriama daug panašių mistiškų dieviškos galios pasireiškimų. Žmogus, vardu Volfas Mesingas (Wolf Messing), gimė 1899 m. rugsėjo 10 d. Lenkijoje. Nuo pat savo gimimo jis spinduliavo dievišką šviesą. Dar būdamas vaiku, jis elgėsi labai nesuprantamai. Būdavo, padarys keletą judesių rankomis ir šypsosi pats sau. Jo tėvai negalėjo suprasti keisto jo elgesio. Taip praėjo vieneri metai. Antraisiais metais jis pradėjo kalbėtis su savimi. Būdavo, pasikasys pakaušį, tarytum būtų giliai paskendęs mintyse. Arba, būdavo, bėgs tai šen, tai ten, juoksis pats sau ar kalbėsis su nematomomis būtybėmis. Visa tai glumino jo tėvus. Jie norėjo žinoti, kodėl jis juokiasi pats sau ir su kuo jis ten kalbasi. Jie nerimavo ir baiminosi.

Vieną dieną atėjo aukštas, baltais drabužiais apsivilkęs žmogus ir sustojo priešais jų namus. Jis pasikvietė Mesingą ir pasakė: „Tavo tėvai ketina uždaryti tave į psichiatrinę ligoninę arba į protiškai atsilikusių internatą. Tau niekur nereikia eiti. Kaip gali tie, kurie serga pasaulietiniu pamišimu, suprasti tavo pamišimą, kuris yra dvasinės prigimties? Jeigu kiekvienas būtų taip dvasiškai pamišęs, tai visa tauta klestėtų. Nesileisk atiduodamas į mokyklas, kur mokoma tik pasaulietinių dalykų. Įprastos ar pasaulietinės žinios tau nesvarbios. Semkis dvasinių žinių. Aš atėjau čia būtent tai tau pasakyti.“ Mesingas paklausė jo: „Seneli, o iš kur tu atėjai?“ Jis atsakė: „Aš pasakysiu tau vėliau. Aš grįžtu į ten, iš kur atėjau. Niekada nepamiršk mano žodžių. Nesiek pasaulietinių žinių, ieškok tik dvasinių. Tu dar esi labai jaunas. Kol nepasieksi tam tikros brandos, su niekuo nebendrauk. O dabar aš grįžtu atgal.“

Tai sakydamas jis išnyko Mesingui iš akių. Mesingas galvojo: „Iš kur jis atėjo? Kur jis išėjo? Ar ir aš grįšiu atgal, iš kur atėjau?“ Šito jis ir pradėjo klausinėti. Tėvai neleido jam niekur eiti, laikė jį namuose. Tai buvo 1909 m. vasario 9-oji. Tą dieną jo troškimas eiti ieškoti dvasinių žinių vėl prasiveržė, nes jis buvo nepatenkintas įprastinėm žiniom, kurių įgijo. Tada jis prisiminė prieš kurį laiką ant jo namų slenksčio atsiradusio senelio žodžius. Pasirausęs spintelėje, rado 8 monetas, kurias įsidėjęs į kišenę, leidosi į dvasinę kelionę po platųjį pasaulį. Jis ilgai klajojo, nė pats nežinodamas, kur eina. Taip apkeliavo daug šalių. Niekas niekada jo neprašė nei bilietų, nei pinigų jiems įsigyti. Taip jis keliavo apie 10 metų.

Pagaliau jis atvyko į Indiją. Sėdo į traukinį, vykstantį iš Čudapaho į Anantapurą. Pakeliui traukinys trumpam sustojo Kamalapurame, kur tuo metu Aš mokiausi. Su Manimi viename suole sėdėjo du berniukai – Ramešas ir Surešas. Ramešo tėvas buvo mokesčių inspektorius, ir jų šeima buvo labai turtinga. Kiekvieną dieną mes eidavome link geležinkelio stoties pasivaikščioti, diskutuodami dvasinėmis temomis. Tais laikais tik vienas ar du traukiniai pravažiuodavo pro Kamalapuramą. Mes trise sėdėjome ant geležinkelio platformos suolelio ir linksmai šnekučiavomės tarpusavyje, kai Volfas Mesingas pamatė mus pro jau bevažiuojančio traukinio langą ir tuoj pat iššoko pro duris. Bešokdamas jis prarado pusiausvyrą ir visu ūgiu išsitiesė ant platformos. Ramešas ir Surešas susirūpino, kad jis nebūtų susilaužęs kojos. Aš liepiau jiems nesirūpinti, sakydamas: „Jis atvyko tik tam, kad pamatytų Mane. Taigi jam nieko neatsitiks.“ Jis nesivežė jokio lagamino, net ir mažiausio krepšelio. Jis priėjo tiesiai prie Manęs ir, liedamas džiaugsmo ašaras, apkabino Mane. Jis šoko iš džiaugsmo, kalbėdamas: „Aš toks laimingas, aš toks laimingas, aš myliu Tave.“

Ramešas ir Surešas stebėjo šią sceną. Tais laikais berniukai bijojo baltų žmonių, kad tie nepagrobtų jų ir neatiduotų į karinę tarnybą. Todėl jie norėjo išvežti Mane iš tos vietos. Kai Mesingas artinosi prie Manęs, Ramešas nubėgo namo ir paprašė tėvo atvažiuoti su džipu ir tuoj pat nuvežti Mane toliau nuo „baltojo žmogaus“. Ramešo tėvas tuoj pat atvažiavo, pakėlė Mane ir įsodino į džipą. Kai jis nusivežė Mane į savo namus, Mesingas taip pat sekė paskui džipą iki pat Ramešo namų. Visą dieną jis sėdėjo ten ir laukė, kad Aš išeičiau iš namo. Kai tik jis pamatydavo Mane pro langą, nusišypsodavo Man ir kviesdavo Mane, stengdamasis Man kažką pasakyti, bet niekas nenorėjo leisti jam su Manimi susitikti.

Tuo metu Sešama Radžu (vyresnysis Svamio brolis) dirbo mokytoju. Per pasiuntinį jam buvo nusiųsta žinia, kad baltas žmogus nori išsivežti Radžu. Mesingas laukė tris dienas, o paskui kažkur traukiniu išvyko. Prieš išvykdamas jis parašė kreida ant namo durų štai ką: „Žmonės, gyvenantys šiame name, yra labai laimingi. Jie gali bendrauti su dievišku vaiku ir tarnauti Jam. Aš nesu toks laimingas. Kaip ten bebūtų, vis tiek ačiū.“

Pagaliau jis grįžo į savo šalį Rusiją. Po dvidešimties metų jis vėl aplankė Indiją, ir šį kartą jis atvyko tiesiai į Kamalapuramą ir pradėjo teirautis, kur yra Radžu. Bet tuo metu Aš jau nebebuvau Radžu, vidurinės mokyklos mokinys. Radžu tapo Satja Sai Baba. Žmonės jam pasakė, kad Satja Sai Baba yra arba Putapartyje, arba Bangalore. Taigi jis išvyko iš Kamalapuramo į Bangalorą.

Nuvykęs į Bangalorą, jis pateko į didžiulę minią. Paklausinėjęs sužinojo, kad žmonės laukė Satjos Sai Babos daršano. Jis taip pat ėmė laukti. Kai Aš vaikščiojau tarp susirinkusiųjų, jis žiūrėjo į Mane ir galvojo: „Taip, tai tas pats žmogus, kurį mačiau prieš daugelį metų dar vaiką. Jį supa tas pats dieviškas švytėjimas.“ Jis priėjo prie koledžo direktoriaus, kuriuo tuo metu buvo Narendra, didelis sanskrito žinovas ir labai geras mokytojas. Jo tėvas Damodara Rao buvo teisėjas, o uošvis Sunder Rao buvo garsus gydytojas. Jie abu ten dalyvavo. Mesingas paprašė jų nusivesti jį į Svamio daršaną. Jis pasakė jiems: „Jūs nesugebate matyti Jo tikrovės. Svamis yra pats Dievas. Jūs matote tik Jo fizinę formą ir klystate. Tikrą tiesą sužinosite tada, kai pamatysite Jo aurą.“

Tuo metu Aš duodavau pasekėjams daršaną po to, kai jie apeidavo ašramą giedodami bhadžanas. Kai stovėjau balkone, jis matė, kad viskas aplink buvo nutvieksta šviesos. Jis matė ryškų švytėjimą aplink Mano veidą. Visas Mano kūnas buvo apgaubtas baltos šviesos, kuri simbolizuoja tyrumą. Nieko kito nesimatė, tik šviesa. Mesingas išreiškė norą pasimatyti su Svamiu. Vakare buvo surengtas susitikimas. Pamatęs Mane, jis pradėjo artintis link Manęs sakydamas: „Mano brangusis, mano brangusis.“ Jis kartojo: „Tu esi mano viskas. Aš esu Tavo instrumentas.“ Aš nesu šito niekam pasakojęs. Jis išbuvo ten dešimt dienų. Aš išmokiau jį visko, ko reikėjo išmokyti. Aš pasakiau jam, kad kai Dievas ateina į Žemę, Jis elgiasi kaip žmogus. Dievas įgauna žmogaus pavidalą (Daivam Manusha Rupena). Dievas ateina tik žmogišku, o ne savo dievišku pavidalu. Jis pasakė, kad taip buvo parašyta net ir jų Šventraščiuose.

Po keleto dienų Mesingas išvyko niekam nepranešęs. Niekas nežinojo, kur jis dingo. Vieną dieną Narendra gavo iš Rusijos laišką. Mesingas savo laiške rašė: „Jūs esate Dievui dirbantis mokytojas. Koks jūs laimingas!“ Jis paprašė Narendrą nuolat jį informuoti apie įvykius, susijusius su Svamiu. Vieną dieną Narendra išreiškė kai kurias abejones, o Aš jas aiškinau. Kambaryje mes buvome tik dviese. Staiga jame atsirado Mesingas. Kaip jis įėjo, Narendrai buvo nesuvokiama. Jis atsirado, pamatė Mane ir išnyko. To negalėjo visi pamatyti. Ir suprasti tai nebuvo lengva. Dievybė yra labai paslaptinga. Ir Viešpaties Krišnos dieviškumas reiškėsi įvairiais paslaptingais būdais.

Vieną dieną Krišna ir Balarama kartu su kitais piemenėliais žaidė prie Jamunos upės krantų. Jie šokinėjo nuo vienos medžio šakos ant kitos. Kai kurie pavargo. Tuo metu prie Jamunos kranto atėjo išminčiai Vamana ir Bharadvadža. Jie paprašė piemenėlių parodyti tokią vietą, kur vanduo būtų negilus ir jie galėtų išsimaudyti. Krišna ir Balarama nušoko nuo medžių. Bharadvadža iš karto atpažino, kad Krišna yra Visuotinė dvasia (Paramatma), o Balarama atstovavo individualią sielą (džyvatmą). Jis pagarbiai sudėjo rankas ir paprašė Krišną parodyti jiems tinkamą vietą maudytis. Krišna įšoko į vandenį ir parodė jiems saugią vietą, paskui pasakė, kad jiems bus paruoštas puikus maistas. Piemenėliams parūpo, kaip Krišna paruoš išminčiams maistą, jeigu Jis neatsinešė jokių produktų.

Tais laikais nebuvo indų priešpiečiams nešti. Kai išminčiai baigė maudytis, Krišna atidarė krepšelį, kuris nežinia iš kur atsirado, o iš jo gardžiai pakvipo piene virtais ryžiais. Jis įdėjo maistą į lėkštę ir paprašė juos valgyti.

Piemenėliai buvo išdykę kaip beždžionėlės. Jie niekaip nenurimo – kelis kartus klausė Krišną: „Kur Tu gavai šitą maistą?“ Krišna nutildė juos sakydamas, kad netinka daug kalbėti išminčių akivaizdoje. Išminčiai pagarbino Dievą ir pradėjo valgyti. Jie paklausė: „Krišna, kas paruošė šį maistą?“ Krišna atsakė: „Mano motina Jašoda.“ Jie pasakė, kad nieko skanesnio nėra valgę, ir labai Jam dėkojo.

Brahma, kuris stebėjo šiuos paslaptingus įvykius, buvo didžiai nustebintas didžiulių Krišnos galių. Jis panoro iškrėsti Krišnai pokštą. Vieną dieną, kai apimti ekstazės piemenėliai žaidė su Krišna ir Balarama, Brahma padarė taip, kad karvės ir veršeliai iš tos vietos dingtų. Jis net piemenėlius pradangino. Krišna žinojo, kad tai Brahmos pokštas. Savo valia Jis tuoj pat sukūrė visus piemenėlius, karves ir veršelius. Tie piemenėliai grįžo į savo namus su karvėm ir veršiukais. Jie buvo visiškai tokie patys, kaip tie piemenėliai, kuriuos Brahma kažkur paslėpė. Net tėvai jų neatskyrė. Gyvenimas tekėjo sena vaga, piemenėliai, lydimi Balaramos ir Krišnos, kiekvieną dieną gindavo karves ir veršiukus į ganyklas. Ir taip tęsėsi visus metus. Brahma susigėdo ir prisipažino pralaimėjęs. Jis ieškojo Krišnos, norėdamas atsiprašyti, ir grąžino visus piemenėlius, karves ir veršiukus. Kai tik Jis juos grąžino, tie, kuriuos Krišna anksčiau sukūrė, tuoj pat dingo.

Krišna darė daug panašių stebinančių, neeilinių dalykų jau savo vaikystėje. Apie tai „Bhagavata“ sako:

Viešpaties pasakojimai yra nuostabiausi ir švenčiausi visuose trijuose pasauliuose.

Jie yra kaip pjautuvai, kurie nupjauna pasaulietinės vergijos pančius.

(Telugu eilės)

Šioje vietoje Aš norėčiau papasakoti atsitikimą, kuris įvyko šiam Avatarui.

Iki šiol Aš niekam to neatskleidžiau. Kai buvo pastatyta ši Prašančio šventykla, Aš valgydavau viršutiniame kambaryje. Kai tik valgydavau, šio fizinio kūno motina (griham ammayi) būdavo šalia ir versdavo Mane daugiau valgyti. Ji dažnai reikšdavo savo susirūpinimą, kad Aš liesėju. Aš atsakydavau jai: „Kodėl Aš turėčiau daugiau valgyti? Ar Aš turiu su kuo nors kautis? Aš nenoriu būti storas.“

Vieną dieną kažkas pasikvietė Mane pietų. Iš tiesų jie ketino Mane nunuodyti, mat pavydėjo Mano augančio populiarumo ir gerovės. Tuo metu Aš mėgau valgyti ankštinių patiekalą, pagamintą iš alasandos. Taigi jie įmaišė nuodų į maistą ir pasiūlė jį Man. Prieš eidamas pas juos, pasakiau Išvaramai ir Subamai, kad neišsigąstų, jeigu atsitiks kokia nelaimė. Kai grįžau namo, Mano visas kūnas pamėlynavo, o iš burnos pasirodė putos. Aš liepiau Išvaramai pasukti ranką ratu. Ji taip ir padarė, ir jos didžiam nustebimui jos rankoje atsirado vibhučio. Ji sumaišė jį su vandeniu ir davė Man. Aš tuoj pat tapau toks, koks buvau. Tada ji paklausė: „Svamis gali sukurti vibhutį, pasukęs savo ranką, bet ar tokio pat vibhučio atsirado mano rankoje?“ Iš tiesų, Aš suteikiau jai tą galią tuo momentu.

Kai buvau apsistojęs senojoje šventykloje, kiekvieną dieną vesdavausi vaikus prie Čitravatės upės. Tais laikais nebuvo studentų, tik kaimo vaikai susirinkdavo apie Mane. Aš liepdavau jiems padaryti nedidelį smėlio kauburėlį, iš kurio jie galėdavo gauti tai, ko norėdavo, pvz., pieštuką, parkerį, ledinuką ir t.t. Kadangi vaikai buvo dar maži, tai jie prašydavo menkaverčių dalykų.

Po vieno tokio vakarinio susitikimo prie Čitravatės mes ėjome atgal į senąją šventyklą. Sušilama iš Kupamo ir jos sesuo Kumarama, knygos „Anyatha Sharanam Nasti“ („Tik Tu – mano prieglobstis“) autorė, kurios tada buvo jaunos, pradėjo bėgti link senosios šventyklos, kad pagarbintų Svamį ugnimi (Arati), kai Jis ateis. Tuomet Aš daviau ženklą Subamai, kad ji sustabdytų jas ir pati eitų ir paruoštų viską pagarbinimui. Subama be jokių klausimų pakluso Mano įsakymui. Anos dvi moterys manė, kad tik jos gali daryti Svamiui Arati, nes jos turi vyrus, o Subama yra našlė. Kai Subama nuėjo į senąją šventyklą, ji rado didelę gyvatę. Būtent dėl to Aš ją ten siunčiau. Ji visada buvo atsargi. Pamačiusi gyvatę, ji pradėjo kartoti garsiai „Sai Nagešvara, Sai Nagešvara, Sai Nagešvara“. Tuo tarpu parėjome ir mes. Ji nenorėjo užmušti gyvatės, nes prisiminė Svamio žodžius, kad Dievas yra visose būtybėse. Ji norėjo pagauti ją ir kur nors paleisti.

Kai ji pagavo gyvatę, ta apsivijo apie jos ranką. Aš pasijuokiau iš jos sakydamas: „Tu ką, Subama, žaidi su gyvatėmis?“ Ji atsakė: „Svami, aš žinau, kad Tu pasiuntei mane anksčiau, kad išgelbėtumei tų dviejų moterų gyvybes.“ Subama pati savo akimis matė daug panašių Svamio žaidimų. Jos likimas buvo laimingas, o ji pati buvo verta didelio pagyrimo. Subama tarnavo Man nuo pat pradžios. Ir ne tik Man, ji patarnaudavo ir pasekėjams, kurie ateidavo į Mano daršaną, ruošdama jiems maistą. Visi jos giminės nusisuko nuo jos, bet ji nekreipė į juos dėmesio. Ji norėjo tik Svamio ir daugiau nieko, Jo įsakymams ji paklusdavo be jokių kalbų. Ji turėjo tvirtą tikėjimą. Vieną dieną Aš paklausiau, ar ji norėtų pamatyti savo mirusį vyrą. Retkarčiais Aš iškrėsdavau tokių pokštų. Ji atsakė, kad tokio noro neturi ir kad su savo mirusiu vyru neturi nieko bendro. Dar ji pasakė, kad jos vyras mirė, nes jam nebuvo lemta tarnauti Svamiui. Ji jautė, jog tai jos gera lemtis, kad galėjo Man tarnauti. Bet Aš primygtinai klausiau, jei ji nors kiek nori jį pamatyti, Aš išpildysiu jos norą. Tada liepiau jai nueiti ir pasižiūrėti. Netoliese augo medis, iš kurio gaminamos lazdelės būgnams. Ji rado savo vyrą Narajaną Rao, sėdintį po tuo medžiu ir rūkantį cigaretę. Ji labai aiškiai matė tą vaizdą ir vėl buvo laiminga, bet kartu jį pabarė, sakydama: „Net po mirties tu nemetei žalingų įpročių“. Ji tuoj pat grįžo, nes daugiau nebenorėjo jo matyti.

Narajana Rao turėjo dvi žmonas – Subamą ir Kamalamą. Kamalama ir dabar gyvena ašrame. Aš liepiau Kamalamai nueiti pasižiūrėti savo mirusio vyro. Ji nenorėjo vėl matyti jo veido ir atsakė, kad atėjusi prie Svamio Lotoso Pėdų, ji neturi tokio noro. Tačiau kai Aš primygtinai reikalavau, ji nuėjo ir rado savo velionį vyrą begeriantį karštą kavą. Tiek Subama, tiek ir Kamalama suprato, kad jų miręs vyras turi tuos pačius žalingus įpročius, kurių turėjo būdamas gyvas. Ir Avataras Krišna rodė savo pasekėjams anksčiau vykusius įvykius.

Kai Krišna pakėlė Govardhanos kalną, tai buvo svarbi šventė. Netekėjusios piemenaitės (gopės) atliko Lakšmės pagarbinimą (Varalakshmi vratam). Net ir dabar moterys atlieka šį pagarbinimą. Radha buvo didi pasekėja. Bet tie, kurie netikėjo Krišnos dieviškumu, sukėlė jai daug sunkumų. Net tais laikais buvo ateistų. Ateistų, teistų, teistiškų ateistų ir ateistiškų teistų yra kiekviename amžiuje. Ateistai uždarė Radhą namuose ir užrakino iš lauko pusės. (Šia tema Aš parašiau pjesę, kurią suvaidino vaikai.) Jie jautė, kad Radhos „šeimos reputacija“ smunka, nes ji vaikšto paskui Krišną, todėl norėjo, kad ji liautųsi tą dariusi. Todėl ir buvo užrakinta kambaryje. Radha pradėjo verkti ir melstis. Krišna išgirdo jos maldas, atidarė duris ir išlaisvino ją. Jis barė tuos žmones sakydamas: „Ar tai šitaip jūs elgiatės su pasekėja? Man nesvarbu, kad nesate atsidavę Man. Bet didelė nuodėmė trukdyti pasekėjai.“ Ir Krišna išsivedė Radhą. Tuomet Radha meldė Krišną pagroti giesmę savo dieviška fleita.

O Krišna, pagiedok giesmę, kurioje kiekvienas žodis lietųsi kaip medus,

Ir kalbėk man, kol mano širdis apsals.

Paimk Vedų esmę ir tegu ji liejasi iš Tavo dieviškosios fleitos,

Virsdama melodinga giesme. Pagiedok giesmę, o Krišna…

(Telugu giesmė)

Klausydamasi Jo melodingos muzikos, Radha iškvėpė paskutinį atodūsį. Nuo tos dienos Krišna niekada daugiau nebepalietė savo fleitos. Krišna padarė keletą dieviškų stebuklų. Jis buvo pats Dievas žmogaus pavidalu. Niekas negali suvokti ar apibūdinti Jo dieviškos prigimties. Ji yra tobula ir neišmatuojama. Yra keletas tokių dieviškų stebuklų, kuriuos padarė Krišna. Jūs nesurasite nieko kito, išskyrus dievišką Meilę, plaukiančią iš Jo.

Dvaparos amžiuje moterys stipriau patyrė Krišnos dieviškumą. Iš tiesų jos savo atsidavimu atskleidė Dievo istoriją. Kartą miške vieni brahminai atliko Gajatri aukojimą (yajna). Krišna paliepė piemenėliams atnešti maisto iš aukojimo vietos, nes Jis ir Jo brolis Balarama buvo labai alkani. Kai piemenėliai paprašė maisto, brahminai liepė eiti tiems šalin sakydami: „Jūs manote, kad tai labdaringumas maitinti jus kada tik paprašote? Ne. Palaukite, kol baigsime aukojimą. Jeigu kas liks, kai mes pavalgysime, tuomet duosime jums.“ Kai piemenėliai perdavė tai Krišnai, Jis patarė jiems nueiti pas moteris, kurios ruošė maistą už aukojimo vietos. Jo patarti piemenėliai nuėjo ir pamatė moteris, ruošiančias bobatlu (saldų patiekalą). Jie paklausė moterų: „Mamutės, mūsų Krišna ir Balarama alkani, gal duotumėt jiems ko nors užvalgyti?“ Moterys buvo be galo laimingos, galėdamos patarnauti Krišnai. Jos tuoj pat pridėjo visokių valgių, kokių tik buvo paruošusios, ir nunešė Krišnai. Kai kurios moterys paprieštaravo, kaip čia jos pirma patieks maistą Krišnai (kuris priklausė piemenėlių luomui), o ne savo vyrams (brahminams). Bet jų prieštaravimas buvo atmestas, o Krišna su Balarama buvo pamaitinti paruoštais patiekalais. Jos laikė Krišną Dievu. Tai sužinoję, vyrai apibarė savo žmonas, sakydami, kad tai buvo šventvagiškas veiksmas. Vėliau per meditaciją jiems atėjo suvokimas. Jie pripažino savo kaltę ir pasakė žmonoms, kad tai, ką jos padarė, buvo teisinga. Jie vėl išsimaudė ir paprašė patiekti Krišnos palaimintą maistą kaip prasadą. Tuo Aš noriu pabrėžti, kad bet kurio gyvo Avataro dieviškumą pirmosios atpažįsta būtent moterys. Tik moterų atsidavimo dėka vyrai pasiekia nors kokio laipsnio atsidavimą. Bet moterims vyrai visai neturi atsidavimo. Sakoma, kad namai be moters yra tikras miškas. Nuo neatmenamų laikų moterys yra tapatinamos su atsidavimu (bhakti), o vyrai – su išmintimi (jnana). Moterys gali įeiti net į vidinius rūmų apartamentus, o vyrai leidžiami tik į rūmų menę. Tai reiškia, kad išmintis (jnana) nuves jus į Dievą. Tačiau atsidavimas (bhakti) nuves jus į Jo širdį. Štai kodėl atsidavimas yra taip didžiai vertinamas. Iš tiesų būtent piemenaitės skleidė atsidavimą (bhakti tattva) pasaulyje. Harer Nama Harer Nama Harer Namaiva Kevalam, Kalau Nasty Eva Nasty Eva Nasty Eva Gathiranyatha (Dievo Vardo giedojimas – vienintelis kelias į išsilaisvinimą šiame Kali amžiuje).

Anais laikais šiame Putaparčio kaime niekas negalvojo apie Dievą, išskyrus Karanam Subamą. Šio kūno motina stebėdavo aukšto rango valdininkus, ateinančius į Mano daršaną. Ji bijodavo pamatyti ką nors vilkintį policijos uniforma. Ji prašydavo Subamą neįleisti policijos pareigūnų, manydama, kad jie gali sudaryti Svamiui nemalonumų. Subama nuramindavo ją sakydama: „Kodėl jie turėtų neiti? Jie taip pat yra Svamio pasekėjai. Visi gali ateiti pas Svamį. Neskirstyk. Niekas negali pakenkti Svamiui. Nesijaudink dėl to.“ Girdėdama Subamos žodžius, Išvarama piktokai mestelėdavo: „Nuo to laiko, kai Svamis apsistojo pas tave, net keletas policininkų lankosi tavo namuose. Neleisk jų.“ Kartą iš Madraso atvyko svarbus valstybės veikėjas Ranganojakulu. Jis norėjo Mane vežtis su savimi, todėl motina buvo apimta sielvarto ir verkė. Madrasas jai atrodė labai tolima vieta, užsienio valstybė. Taigi ji nusprendė sustabdyti Mane, kad neišvykčiau. To priežastis buvo jos didelė meilė Svamiui. Ji susirūpino, kad Svamis gali būti visam laikui išvežtas iš Putaparčio. Tik jos maldų dėka buvo pastatyta ši šventykla.

Kartą atėjo Sakama ir pasakė: „Svami, dėl to, kad nėra tinkamų kelių ir transporto, mums būna sunku atvykti į šį nuošalų kaimelį. Nei automobiliai, nei jaučiai negali jo pasiekti. Kiekvieną kartą mes turime palikti savo automobilį prie Penukondos ir eiti čia pėsčiomis. Todėl prašome atvykti į Bangalorą ir apsistoti ten. Mes pastatysime Tau didelį kaip rūmai pastatą.“ Aš atsakiau jai, kad Man nereikia milžiniškų pastatų. Viskas, ko Man reikia, tai mažas kambarėlis. Bet ji nė neklausė Manęs. Išvarama pasakė: „Jeigu iš želdinuko turi išaugti milžiniškas medis, jį reikia gerai tręšti ir laistyti, ir netrukdyti jam augti. Jeigu jis bus kilnojamas iš vienos vietos į kitą – jis negalės augti. Taigi prašau, pasilik savo gimtajame Putapartyje. Jis tikrai suklestės.“ Tuomet Aš pažadėjau jai, kad apsistosiu Putapartyje.

Kai kalbame apie atsidavimą ir visišką pasiaukojimą Dievui – moterys yra viršesnės už vyrus. Jos yra visų rūšių išminties (vijnana, sujnana, prajnana) saugotojos. Todėl niekada nežeminkite moterų. Nesityčiokite iš kitų. Melskitės už kitų gerovę.

Loka Samasta Sukhino Bhavantu (Tegul visi pasaulio žmonės būna laimingi). Pagrindinis Bhagavadgytos mokymas yra tas, kad žmogus turi dirbti visų gerovei.

Ekoham Bahusyam (Tas vienas panoro tapti daugeliu). Ta pati Dievybė yra visuose. Visos formos yra Jos.

Prieš baigdamas norėčiau papasakoti mažą Krišnos stebuklą, kurį Jis padarė Dvaparos amžiuje. Kol Kamsa buvo gyvas, jis siųsdavo demonus į kovą su Krišna. Kamsa turėjo dvi žmonas, kurių tėvas buvo galingas karalius. Kai Kamsą užmušė, jo uošvis stengėsi sukelti karą prieš Krišną. Gopės susirūpino: „Ar ilgai mes kentėsime tuos išbandymus?“ – paklausė jos Krišną. Jis liepė joms nesibaiminti ir nuramino sakydamas: „Stenkitės suprasti Mano galias ir galimybes. Šiąnakt jūs miegate Repalėje, o rytoj pačios pamatysite, kur būsite.“ Kai kitą rytą jos prabudo, pamatė beesančios Dvarakoje. Kur Repalė, o kur Dvaraka? Juos skyrė 1000 mylių. Taigi Krišna galėjo pakeisti vieną kaimą kitu. Dievas gali padaryti viską. Jis gali visur nueiti. Jis gali viską pakeisti. Neabejokite tuo. Tas, kas abejos Dievybe, bus pasmerktas. Išsiugdykite tvirtą tikėjimą ir laikykitės Dievo įsakymų. Tikroji dharma yra laikytis Dievo įsakymų. Kai seksite Dievu, būsite palaiminti gėriu ir gerove.