Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

BRANGINKITE TIESĄ KAIP SAVO GYVYBĘ

 

Dasaros šventė

(šeštoji diena)

2002 m. spalio 14 d.

Visa kūrinija kyla iš Tiesos ir su Tiesa susilieja,

Ar yra vieta, kurioje nėra Tiesos?

Išvyskite šią tyrą, nesuteptą Tiesą.

(Telugu eilės)

 

Satyam Bruyat Priyam Bruyat Na Bruyat Satyam-apriyam (Kalbėkite Tiesą, kalbėkite maloniai, nesakykite nemalonios Tiesos). Satyam Vada Dharmam Chara (Sakykite Tiesą, būkite teisingi). Tai – giliausios Vedų tiesos. Visoms gyvoms būtybėms maistas yra būtinas. Be maisto niekas negali išgyventi. Saulė aprūpina mus maistu, siųsdama lietų, kuris, savo ruožtu, padeda augti javams. Upanišados skelbia, kad maistas atsiranda iš Tiesos, Satyam. Šis žodis sudarytas iš trijų skiemenų – Sat, Ya ir M. Sat yra gyvybė, Ya reiškia maistą, o M – tai saulė. Tiesa, Satyam, nereiškia tik nupasakoti viską taip, kaip matėte plika akimi. Saulė suteikia maistą, kuris palaiko gyvybę. Saulė, maistas ir gyvybė kartu yra Satyam. Būtent tai Aš noriu pasakyti, kai sakau, kad kūrinija kyla iš Tiesos ir su Tiesa susilieja. Tai Satyam numalšina alkį, suteikia stiprybės kūnui bei saugo ir palaiko visą pasaulį. Tai yra tikroji žodžio Satyam prasmė.

Galima aiškinti ir kitaip. Žodis Satya turi tris skiemenis – Sa, Ta, Ya. Jei perskaitysite iš dešinės, išeis Ya, Ta, Sa, o tai reiškia, kad kai žmogus valdo pojūčius (yama) ir laikosi disciplinos (niyama) bei atgailauja (tapas), jis išvysta Tiesos Įsikūnijimą (Satya Svarupa). Tiesa yra Dievas. Kur yra Tiesa? Ji visa persmelkianti, ji apima visą kūriniją. Trikalabadyam Satyam (Tiesa yra tai, kas nekinta visuose laiko perioduose – praeityje, dabartyje ir ateityje). Tiesa yra ta galia, kurią žmogus įgyja tvirtai laikydamasis jamos, nijamos ir atgailaudamas. Tokia atgaila galiausiai suteikia Dievo regėjimą.

Satyam Jnanam Anantham Brahma (Brahmanas yra Tiesos, išminties ir amžinybės įsikūnijimas). Tiesa yra išmintis. Advaita Darshanam Jnanam (Vienovės suvokimas yra išmintis). Šiame pasaulyje yra tik vienas – Tiesos principas. Išmintis yra begalinė. Tai nėra tik knyginės žinios. Ji neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tik eidamas Tiesos keliu, žmogus gali pažinti išmintį. Tiesa yra Vedų esmė. Iš tikrųjų Tiesa yra pats Vedų šaltinis. Todėl, jei giliau patyrinėsite, suvoksite, kad Tiesa turi keletą nuoseklių aiškinimų.

Senovės išminčiai ir šventieji brangino Tiesą kaip savo gyvybę. Visi turtai ir patogumai yra Tiesoje. Tiesa nėra pasaulietinių dalykų išraiška. Senovėje išminčiai ir šventieji išsižadėdavo visko ir griežtai atgailaudavo, kad pažintų Tiesos prigimtį. Tiesa yra paties Brahmano išraiška. Gilus tyrinėjimas atskleidžia, kad Sat yra pats gyvenimo pagrindas. Cit (Sąmonė) negalėtų egzistuoti be Sat. Sat yra teigiama galia. Sat yra Cit gyvavimo pagrindas, todėl Cit nėra svarbiausias principas. Iš esmės Cit yra neigiama galia. Kai Sat, teigiama galia, susijungia su Cit, gimsta Palaima (Ananda). Sat galima palyginti su cukrumi, o Cit – su vandeniu. Kai į vandenį supilate cukrų, gaunate sirupą. Taip ir Sat drauge su Cit suteikia palaimą. Kur yra Dievas? Koks yra Jo pavidalas? Kaip cukraus yra kiekviename sirupo lašelyje, taip ir Dievas persmelkia visą kūriniją. Cukrus ir sirupas yra neatskiriami. Tą patį galime pasakyti ir apie pieną bei sviestą. Taip ir Dievas su visata yra neatskiriami. Mūsų senovės išminčiai suvokė šią Tiesą, nuoširdžiai ilgus metus atgailaudami. Kartą aptarti dieviškumo principą buvo sušauktas išminčių susirinkimas. Kai kurie išminčiai sakė, kad nors ir labai atgailavo ir buvo tikri asketai, jie taip ir neregėjo Dievo. Tuomet vienas iš išminčių, vardu Satja Svarupa, išėjo į priekį ir pasakė: Vedahametam Purusham Mahantam Adityavarnam Tamasa Parastat (Aš pažinau Aukščiausiąjį, švytintį kaip saulė, esantį anapus pirmapradės tamsos). Jis pasakė, kad Dievo neįmanoma nusakyti žodžiais. Išminčiai ėmė jo klausinėti: „Kur tu matei Aukščiausiąjį? Ar tu matei Jį dienos metu, ar naktį? Ar matei budraudamas, ar medituodamas, ar turijos būsenos?“ Jie vis klausinėjo ir klausinėjo. Tuomet Satja Svarupa atsakė: „Dievas yra anapus laiko ir erdvės. Jis nėra ribojamas jokio pavidalo. Jis beamžis, Jis yra aukščiau už dienos ir nakties priešybes.“ Dar jis pasakė, kad Tiesą suvokė apsireiškimo metu. Budraudami regime fizinėmis akimis. Šios fizinės akys nėra tik žmonių privilegija. Dauguma gyvų būtybių – gyvūnai, paukščiai, net kirmėlės ir vabzdžiai turi šį sugebėjimą. Fizinės akys mato tik fizinius objektus. Matyti fizinius objektus nėra sudėtingas dalykas. „Tik išminties akys gali atskleisti subtilų vidinį pavidalą. Taigi Dievą galima regėti nepriklausomai nuo vietos, laiko ir sąlygų. Kam laukti, tiesiog dabar nukreipkite žvilgsnį vidun ir sutelkite dėmesį į Spindinčią Būtybę.“ Taip kalbėdamas Satja Svarupa pridėjo pirštą jiems prie kaktų, ir tą pačią akimirką jie išvydo Aukščiausiąjį. Jie taip pat pradėjo giedoti Vedahametam Purusham Mahantam… Visam išminčių, mokslininkų ir kitokių žmonių susirinkimui jie pareiškė, kad taip pat regėjo Spindinčią Būtybę, švytinčią lyg saulė. Toks regėjimas nėra apribotas tik tam tikromis vietomis, jis visad prieinamas to vertam žmogui. Todėl yra sakoma Anoraniyan Mahato Mahiyan (Brahmanas yra subtilesnis už subtiliausią ir didesnis už didžiausią). Jis visur esantis.

Palaima yra Tiesa. Kokia yra palaimos prigimtis? Šio švytėjimo spindintis skaistumas ir yra palaimos suvokimas. Taip išminčiai buvo pamokyti tiesioginiu patyrimu. Po visko, kas įvyko, išminčiai paklausė jo, kas jis toks esąs. „Tamasa Parastat“ (esantis anapus tamsos), – atsakė jis. Taip Dievas persmelkia materialią visatą ir visa tai suvokia, tačiau pats negali būti niekieno pažintas. Šią Tiesą mes turime šiandien suprasti. Dabar pasaulyje gausu žmonių, garsėjančių savo žiniomis ir išsimokslinimu. Jei jūs įsigilinsite į jų žinių turinį, nerasite ten nieko vertingo. Jie nežino savo pačių tikrovės. Jie negali matyti be veidrodžio net savo pačių fizinės formos. Bet net atvaizdas, kurį jie mato veidrodyje, nėra tikras. Viskas, ką matote, iš tiesų yra tik toks atspindys. Todėl jis pasakė: „Adityavarnam Tamasa Parastat, – tai reiškia, kad saulės skaistumas egzistuoja kartu su ją apgaubiančia tamsa. Be tamsos neįmanoma suvokti šviesos. Šią vienybę reikia suprasti. Gėris ir blogis papildo vienas kitą. Žmogus negalėtų suprasti gėrio, jei blogis neegzistuotų. Taip pat negalėtų įvertinti blogio, jei nebūtų jį atsveriančio gėrio. Todėl jūs negalite suvokti tikrojo mano pavidalo.“ Išminčiai buvo pasiryžę suvokti šią tiesą. Tuomet jis tarė: „Viskas, ką matote, yra mano pavidalas.“

Sahasra Shirsha Purusha Sahasraksha Sahasrapad (Dievas turi tūkstantį galvų, akių ir kojų). Kaip gali žmogus, turintis paprastas akis, įsivaizduoti tokį pavidalą, turintį nesuskaitomą galybę galvų, rankų, akių ir kojų?! Kiekviename iš šių pavidalų yra sąmonė (caitanya), tačiau jūs negalite jos matyti. Visuose šiuose pavidaluose sąmonė yra ta pati, tik ji nematoma. Suprasti tokius dvasinius dalykus yra gana sunku. Suprasti Tiesos principą, paslėptą šiame daiktų pasaulyje, ir išvysti palaimingąjį Dievo pavidalą – tai yra tikrasis dvasingumas. Tačiau tik nedaugelis deda pastangas šia kryptimi. Žmonės sėdasi medituoti, užsimerkia ir pradeda vaizduotėje piešti tam tikrą pavidalą. Tačiau šie pavidalai yra tik atspindžiai, o ne tikrovė. Žmogus turi pakilti aukščiau už atspindį, atoveiksmį ir atgarsį ir išvysti tikrovę. Pavyzdžiui, dabar Aš kalbu jums. Iš kur kyla garsas? Sakote, iš burnos? Tačiau iš tiesų garsas gimsta bamboje. Tai yra Tiesa. Atspindys, atoveiksmis ir atgarsis paslepia tikrovę. Jei norite pamatyti tikrovę, turite atsisakyti prisirišimo prie kūno (dehabhimana) ir išsiugdyti atmos troškimą (atmabhimana).

Šiandien žmonės negerbia Tiesos. Daug kas visai neturi galvoje to, ką šneka. Jie turi mintyse viena, o kalba visai priešingai. Jie kaitalioja savo žodžius pagal žmones ir aplinkybes. Tiesa yra tai, kas nekinta laikui bėgant. Tiesa yra viena, ne dvi. Upanišados įvairiausiais būdais aukštino Tiesos principą. Tiesos negalima nusakyti žodžiais. Palaima yra Tiesos pavidalas. Kai užmerksite akis ir susitelksite į Tiesą, jūs patirsite nenusakomą palaimą. Pradėsite šypsotis net nesuprasdami, kodėl. Kai jūsų protas dualus, jūs negalite patirti tokios palaimos. Laimė yra vienybė su Dievu, ir ji yra amžina. Pasaulietiška laimė yra laikina. Tokia laimė išvis nėra laimė. Tikriausiai pastebėjote, kad Aš visad palaimoje ir visad šypsausi. Ar kada matėte Mane, nutaisiusį rūgščią miną? Niekad! Kur yra Mano laimės šaltinis? Ji kyla iš vidaus. Kai kurie žmonės yra labai paniurę. Jie būna linksmi vos vieną akimirką, o kitą vėl liūdi. Žmogus turi nuolat būti ramus ir santūrus. Palaima niekad nekinta. Jos negalima išsiugdyti. Ji kyla viduje, kai mes suprantame Upanišadų pamokymus ir pagal juos gyvename.

Kartą Dharmaradža ir Draupadė, būdami tremtyje, vaikštinėjo miške, ir Draupadė medyje pamatė didžiulį vaisių. Ji panoro vaisiaus, kadangi iš jo galėjo pagaminti visiems ištaigingus pietus. Paklusdamas Draupadės norui, Dharmaradža numušė vaisių, šovęs į jį strėle. Tuomet jis pamėgino jį pakelti, tačiau nepajėgė. Vaisius buvo labai sunkus. Tuo metu pasirodė Ardžuna ir taip pat pabandė pakelti vaisų. Dharmaradža ir Draupadė mėgino jam padėti, bet net visi trys vaisiaus pakelti nepajėgė. Tuomet ten pasirodė Bhyma, Nakula ir Sahadeva. Bhyma mestelėjo sarkastišką pastabą: „Tiesiog nuostabu, kaip mano jaunesnysis brolis Ardžuna, kuris sugebėjo pakelti Gandivos lanką, negali pakelti šio mažo vaisiaus.“ Iš pradžių vaisių jis pamėgino pakelti atsainiai – tik viena ranka, tačiau vaisius nepajudėjo. Tuomet jis surimtėjo ir pamėgino paimti abiem rankom, tačiau jam nepavyko. Tada jie pamėgino pakelti vaisių šešiese, bet ir vėl nesėkmingai.

O šis neįprastas vaisius turėjo savo istoriją. Tame miške gyveno vienas išminčius (rišis), vardu Romarišis, tai reiškia išminčius, turintis ilgus plaukus. Jo plaukai buvo apraizgę visą vietovę. Tai jis globojo šį medį, griežtai atgailaudamas, kad gautų vaisių. Šis vaisius buvo vadinamas amritaphala. Tai buvo vaisius, kurį suvalgęs žmogus amžiams išsivaduotų iš gimimų ir mirčių rato. Štai kodėl Romarišis taip stengėsi jį turėti. Ir kai Pandavai iš paskutiniųjų mėgino pakelti vaisių, išminčius pajuto visą šį bruzdesį, nes jie mindžiojo ir tampė jo plaukų sruogas. Jis suprato, kad kažkas mėgina pavogti vaisių, ir labai supyko. Ilgi išsidraikę jo plaukai ėmė augti, mėgindami sučiupti Pandavus ir juos supančioti. Draupadę labai išgąsdino atšliaužiančios plaukų sruogos. Ji ėmė melstis: „O Krišna, Tu visą laiką mus saugojai. Turi ateiti mums į pagalbą dar sykį. Mes neturime kito prieglobsčio, tik Tave.“

Atsakydamas į jos maldą, ten atsirado kaip visuomet besišypsantis Krišna. Jis pasiūlė gudrybę, apsaugosiančią Pandavus nuo Romarišio rūstybės. Jis pasakė: „Jei norite išsivaduoti, turėsite beatodairiškai vykdyti Mano nurodymus.“ Tuomet Dharmaradža tarė: „Krišna, ar nors kartą mes nepaklausėme Tavo paliepimo? Mes pasiruošę padaryti viską, ką besakytum.“ Tuomet Krišna pasakė: „Dharmaradža! Dabar mes negalime gaišti laiko. Negalite čia ilgiau pasilikti. Aš tuojau pat einu į Romarišio ašramą. O jūs visi ateikite ten po penkių minučių. Kas beatsitiktų, neištarkite nė žodžio. Būkite atsargūs ir visą laiką tylėkite.“

O Romarišis buvo labai įsiutęs. Jis jau rengėsi prakeikti nekviestus svečius. Tą akimirką į išminčiaus ašramą įžengė Krišna. Romarišis suskubo pasveikinti Krišną. Jis puolė Jam į kojas ir tarė: „O, Viešpatie, koks aš laimingas, kad Tu aplankei mano kuklią buveinę!“ Išminčius tiesiog nesitvėrė džiaugsmu. Tuo metu pagal Krišnos planą į atsiskyrėlio būstą atėjo Pandavai. Krišna kalbėjosi su išminčiumi ir apsimetė, kad tik dabar pastebėjo atvykusius Pandavus. Dievo dėmesys visad sutelktas į savo pasekėjus. Kai tik Krišna pastebėjo Pandavus, Jis kuo nuolankiausiai jiems vienam po kito nusilenkė. Jis net puolė prie Draupadės kojų. Pandavai pasijuto labai sumišę, tačiau, atmindami Krišnos paliepimą, nieko nepasakė. Išminčius, visa tai matydamas, apstulbo. Jis pamanė sau: „Krišna, būdamas Dievas, lenkiasi šiems žmonėms, tikriausiai jie dar didingesni už Jį.“ Taigi sekdamas Krišnos pavyzdžiu, jis taip pat vienam po kito puolė Pandavams į kojas. Nusilenkęs jis jau nebegalėjo prakeikti tų, kuriuos taip pasveikino. Išminčiaus pyktis greitai išgaravo. Jis paklausė Krišnos: „Viešpatie, atverk šią paslaptį. Nėra nieko didesnio už Tave, tačiau Tu lenkiesi šiems žmonėms! Ką visa tai reiškia?“ Krišna nusišypsojo ir atsakė: „O kilnusis, Aš gyvenu Man atsidavusiųjų širdyse. Aš – jų belaisvis. Šie Pandavai yra nepaprastai Man atsidavę. Tokie atsidavusieji Mane valdo!“ Išminčius suprato Pandavų didybę ir tarė jiems: „Prašau, imkite vaisių. Man jo nereikia.“ Draupadė supjaustė vaisių ir pasiūlė gabalėlį Krišnai. Tuomet Krišna tarė: „Argi nežinai, kad Aš nevalgau vaisių?“ Ne tik tuomet, net ir dabar Aš nevalgau vaisių. Tada Draupadė meldė Krišną nors paliesti vaisių savo dieviška ranka, kad jie galėtų valgyti kaip prasadą. Moterys apdovanotos tokiu atsidavimu. Jų dėka vyrai stoja į dvasingumo kelią. Sujaudintas Krišnos meilės savo pasekėjams, Romarišis liejo palaimos ašaras. Krišna pasakė išminčiui, kad šis pasiekė savo gyvenimo tikslą. Tuomet uždėjo savo rankas ant išminčiaus, ir šis susiliejo su Krišna. Matydami tai, Pandavai taip pat meldė susiliejimo. Jie prašė: „Svami, mes neturime daugiau jokių troškimų. Mes viską gyvenime jau patyrėme, prašome, dovanok mums išsilaisvinimą.“ Tuomet Krišna pasakė: „Jūsų vaidmuo šiame gyvenimo vaidinime dar nebaigtas. Jūs dar turite atlikti daugybę dalykų.“ Vaidinimas susideda iš daugybės veiksmų, todėl aktorius negali prašyti režisieriaus išleisti jį po pirmojo veiksmo. Jis negali niekur išeiti, kol nesibaigs visas vaidinimas. Krišna pasakė Pandavams: „Dar daug ką reikia suvaidinti šiame gyvenimo vaidinime. Turite palikti pavyzdį pasauliui, dharma turi įsigalėti. Ar galite palikti pasaulį, neįvykdę jums skirtos užduoties? Kiekvienas žmogus gimsta, kad suprastų ir patirtų Tesą. Kokia nauda iš jūsų gimimo, jei nepasiekiate šito? Atlikite savo vaidmenis šiame gyvenimo vaidinime tobulai.“ Tai pasakęs, Krišna išnyko.

Kai Krišna nužudė Kamsą, daug nedorų karalių norėjo Jam atkeršyti. Jie keletą kartų mėgino paimti Krišną į nelaisvę ir be galo siaubė Jadavus. Tuomet Jadavai meldė Krišną apginti juos. Krišna jiems pasakė: „Šiąnakt užmigsite Repalėje, o ryt pamatysite, kur jūs būsite.“ Kai jie prabudo kitą rytą, pamatė esą Dvarakoje. Tik Krišnos valia perkėlė juos į Dvaraką su visu jų turtu. Taip Krišna padarė daugybę stebuklų.

Po Mahabharatos karo Ardžuna išvyko į Dvaraką aplankyti Krišnos ir labai ilgai negrįžo. Motina Kuntė buvo labai susirūpinusi. Galiausiai Ardžuna parvyko ir pranešė sukrečiančią žinią, kad Krišna iškeliavo į savo dieviškąją buveinę. Išgirdusi tai, Kuntė tuoj pat paliko savo mirtingąjį pavidalą, lyg keliautų ieškoti Krišnos. Ji iškvėpė savo paskutinį atodūsį, padėjusi galvą ant tą akimirką šalia buvusio Dharmaradžos kelių.

Dharmaradža nesugebėjo atsikelti. Jis pakvietė Bhymą ir liepė jam parengti viską kelionei į mišką. Jis nurodė Ardžunai surengti Parikšito karūnavimą. Nakula ir Sahadeva buvo paliepti pasirūpinti paskutinėmis apeigomis, skirtomis motinai Kuntei. Kaip ir nurodė Dharmaradža, Pandavų kelionė miškan, Parikšito karūnavimas ir Kuntės paskutinės apeigos buvo suruoštos tuo pačiu metu ir tą pačią dieną. Niekam daugiau to padaryti nebūtų pavykę.

Parikšito karūnavimas įvyko. Tą pat akimirką Dharmaradža išėjo šiaurės kryptimi, o Draupadė ir keturi broliai jį nusekė. Jie nesikalbėjo tarpusavy. Jie net nepažvelgė vienas į kitą. Paeiliui, vienas po kito Ardžuna, Bhyma, Nakula ir Sahadeva krito negyvi. Tačiau Dharmaradža buvo nesudrumsčiamas. Jis tęsė savo kelionę. Jis buvo žmogus, visuomet tvirtai besilaikantis Tiesos kelio. Mirties Viešpats (Jama-Dharmaradža) ėjo drauge su juo, pasivertęs į šunį. Jie pasiekė Jamaloką (Mirties Viešpaties buveinę). Dharmaradžą sujaudino širdį draskančios čia atliekančių bausmę būtybių raudos. Kai tik Dharmaradža įžengė į Jamaloką, visos šios būtybės akimirksniu išsivadavo iš kančių. Jos tarė: „Dharmaradža, tave išvydę, mes išsilaisvinome iš savo nuodėmių. Todėl prašome, pasilik čia.“ Tuo metu dangaus pasiuntiniai atvyko jo pasiimti. Tačiau Dharmaradža panoro pasilikti Jamalokoje ir tarnauti būtybėms čia. Tokie tad kilnūs buvo jausmai, kuriuos jis brangino kaip savo gyvybę. Tačiau per karą kartą jis sušuko: „Ashvattama Hata Kunjaraha“ (Žuvo dramblys, vardu Ašvatama). Bet žodį kunjaraha (dramblys) jis ištarė labai tyliai. Todėl Dronačarija pamanė, kad žuvo jo sūnus Ašvatama, ir taip pat paliko šį pasaulį. Dėl šios nuodėmės Dharmaradža turėjo praleisti kurį laką Jamalokoje. Jama-Dharmaradža išaukštino Dharmaradžos dorybes ir išsiuntė jį į dangų. Šiandien niekas nesuvokia Tiesos (Satjos) ir teisingumo (dharmos) didybės. Kas eina Tiesos ir dharmos keliu, niekad nepatirs kančios.

Studentai!

Kartais jūs gal gundotės pasakyti neteisybę. Net jei dėl to turėtumėte prarasti gyvybę, niekad nesakykite netiesos. Satyannasti Paro Dharma (Nėra aukštesnės dharmos, kaip laikytis Tiesos). Todėl eikite Tiesos keliu ir sugrąžinkite senąją Bharatos šlovę. Neprisileiskite netiesos ir  nuodėmių. Tiesa gali paversti žemę dangumi, o dangų žeme. Todėl branginkite Tiesą kaip savo gyvybę ir taip patirkite palaimą. Tai yra išsilavinimas, kurį turite įgyti.