Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Satja Sai Baba – apie ramybę

Ramybė – tai pastovus visumos suvokimas

Žmogus ieško tik laimės ir džiaugsmo. Jokiomis aplinkybėmis jis nenori vargo ir nelaimių. Džiaugsmas ir liūdesys ateina tada, kai jausmai sąveikauja su objektais, materialiuoju pasauliu. Kai girdime, kad kažkas mus įžeidinėja, liūdime ir pykstame. Tačiau jei mūsų ausų nepasiekia tokios kalbos, esame ramūs. Kol pasaulis egzistuos, neįmanoma išvengti jausmų ir objektų sąveikos. Kol egzistuoja buvusių gyvenimų karminiai ryšiai, kančia ir džiaugsmas neišvengiami. Tačiau galime išmokti sutikti juos be nerimo.

Jei pripildysite širdį Meilės, ateis Ramybė. Mūsų blogos savybės atima dalį mūsų Ramybės. Jei žmogaus mintys teisingos, jis bus ramus, jei neteisingos – jis neturės Ramybės. Jei galėsite sustabdyti minčių srautą, tapsite šventuoju. Tik tada, kai galėste išsivaduoti nuo visų minčių, įgysite tikrąją Ramybę. Dėl jūsų skausmo ir liūdesio kaltos jūsų pačių blogos mintys. Per geras mintis ir geras idėjas tapsite šventuoju.

Vidinė Ramybė – tai visų pojūčių ir visų aistrų suvaldymas. Vidinė Ramybė turi tapti žmogaus prigimtimi. Vidinės Ramybės pagrindas – neprisirišimas. Jūra, kuri mėgsta kaupti ir turėti, plyti apačioje. Debesis, kuriam patinka atsisakyti ir atiduoti, – aukštai danguje. Vidinė ramybė suteikia žmogui šaltakraujišką protą ir tvirtą nusistatymą.

Ramybė pakyla aukščiau prisirišimo ir neapykantos. Ar mes patiriame šią būseną, esančią virš prisirišimo ir neapykantos? Dažniausiai ne. Ramybė – ne išorėje. Tai vidinė jėga.

Patogumai neatneša Ramybės. Žemiškasis turtas jos taip pat nesuteikia. Jei suteiktų, tai ar būtų tada taip neramu pasaulyje?

Ramybės nėra dėl blogų minčių. Kai gyvatė įšliaužia į namus, sunku juose gyventi. Kai mus valdo neapykanta ir prisirišimas, kaip būti Ramybėje? Jėga ir valdžia išorėje, o viduje Ramybės nėra, nes žmogus nevaldo savęs.

Skrajodamas šen bei ten, vis aukščiau ir aukščiau, paukštis pagaliau turi nutūpti medyje pailsėti. Taip ir pats turtingiausias bei galingiausias žmogus siekia poilsio – Ramybės. Be Ramybės gyvenimas yra košmaras. Ramybę galima rasti tik vienoje vietoje – vidinėje esmėje. Pojūčiai nutemps jus į liūną, kuris vis giliau ir giliau įtrauks į džiaugsmo ir liūdesio kaitą, tai yra, į amžiną nepasitenkinimą. Tik apmąstymai apie vienybę gali pašalinti baimę, konkurenciją, pavydą, godumą, troškimus – visus šiuos nepasitenkinimą skatinančius jausmus – ir dovanoti nesutrikdomą Ramybę. Bet koks kitas būdas gali suteikti tik netikrą pasitenkinimą.

Jei norime būti žmonėmis, neįsileiskime blogų minčių ir blogų jausmų. Ramybė nuolat sruvena mumyse. Žemės gelmėse yra vandens. Ką mes darome, kad jį pasiektume? Nukasame žemės sluoksnį. Pašalinkime neapykantą ir prisirišimą, tada ateis Ramybė.

Ramybė ateis ten, kur bus šventa Meilė. Ramybė yra Dievas. Širdis turi būti tyra. Jei norime patirti Ramybę, turime išvalyti širdį. Ką tai reiškia – išvalyti širdį? Tai reiškia atsisakyti blogų savybių, kokios bebūtų sąlygos ar aplinkybės. Tegu širdies kambaryje švies meilės šviesa, tegu jame nebus daiktų – troškimų. Kai švies meilės šviesa, nebus blogų savybių.

Ramybė – tokia didelė! Sakome: ramybė, ramybė, ramybė. Kodėl tris kartus? Kodėl ne du? Mes meldžiame Dievą Ramybės visuose trijuose lygiuose: kūne, prote, sieloje.

Jūs galite rasti Ramybę. Kai neramu, kartokite daug kartų: ramybė, ramybė, ramybė, ramybė... Kai ateina blogos mintys, kartokite: aš – ne gyvulys, aš – žmogus, – daug kartų kartokite. Kai supykstate, sakykit: aš – ne šuo, aš – žmogus. Aš – ne šuo, aš – žmogus. Protas nepastovus, todėl ateina tiek daug nereikalingų minčių. Tada sakykite: aš – ne beždžionė, aš – žmogus. Tai – gyvuliškos savybės. Žmogiškos savybės yra ramybė, meilė, atjauta, pakantumas.

Ramybė – kilnių sielų savybė. Tai vidinis turtas. Kam ieškoti jo išorėje? Kai šviesa namuose, kam ieškoti jos pas kaimynus? Mes nežinome, ką turime savo namuose. Išvalykite protą, tada ateis Ramybė.

Tyrumas – dieviška savybė. Visus veiksmus turėtumėte atlikti vadovaudamiesi dieviškomis savybėmis. Tiesa, darna, ramybė, pakantumas, pasiaukojimas, meilė – tai žmogiškosios vertybės. Bet jos pamirštos, todėl žemėje klesti nedora, nesantaika, smurtas. Žmogų valdo egoizmas, pasididžiavimas, aistros, pyktis, godumas, pavydas, puikybė ir kitos panašios demoniškos savybės, todėl nėra Ramybės ir Taikos. Pakeiskime jas dieviškomis savybėmis – ateis Ramybė.

Kol žmogus vienas, jis ramus. Kad kiltų peštynės, užtenka dviejų. Kai apyrankė viena, jokio garso. Kai yra dvi – jos skamba. O kai kelios? Tai Kali amžiaus poveikis. Nėra pakantumo, atjautos, visur viešpatauja savanaudiškumas, noras pasirodyti. Vyrauja pompastika, nedoras elgesys, blogi polinkiai, triukšmas, karingumas, smurtas, melas. Toks šiandien žmogus, todėl nėra taikos pasaulyje.

Nesiginčykime. Būkime kantrūs. Išsaugokime žmogiškąją vertę, kurią sudaro tyrumas, kantrybė, ištvermingumas. Tai trijų „P“ programa – Purity, Patience, Perseverance (angl. tyrumas, kantrybė, ištvermė). Kai bus tyrumas, ateis Ramybė, darna, taikumas. Kai būsime ištvermingi, nenaudosime prievartos. Kiekviena žmogiškoji vertybė – Tiesa, Dora, Ramybė, Meilė – veda į Taiką. Turėkite nors vieną iš šių keturių – būsite taikūs.

Niekada nieko nekaltinkite. Niekada nieko nekritikuokite. Niekam nejauskite neapykantos. Atsiduokite Dievui jausdami, kad dieviška jėga yra kiekviename. Tik tada pasieksite amžinąją palaimą. Tas, kas trokšta pastovaus džiaugsmo ir Ramybės, turi siekti Dievo.

Norai – pagrindinė bet kokio blogio priežastis. Neprisirišimas, tikėjimas, meilė – tai kolonos, palaikančios Ramybę. Vienintelis kelias į proto ramybę – troškimų pažabojimas. Troškimai yra objektyvūs, jie priklauso „matomo“ pasaulio kategorijai. Tik įsitikinimas, kad „aš esu stebėtojas, o ne stebimasis“, išlaisvina žmogų nuo prisirišimo. Tai būdas, kuriuo nugalime troškimus.

Kiekvienas žmogus susiduria su aistra ir pykčiu. Žmonės kartais galvoja, kad kenčiame dėl planetų poveikio. Tačiau planetos juda savo keliais, o žmonės kenčia dėl pykčio ir norų planetų. Ką daryti, kad jas valdytume, šias abi planetas? Jei nesuvaldysime savo vidinių priešų, nepajėgsime įveikti išorinių negandų. Mes turime išmokti valdyti savo pojūčius. Kaip? Susidraugaukite su Dievu. Tik Dievo Malonė gali padėti juos įveikti. Jei gauname nors dalelę Dievo Meilės, viskas įmanoma šiame pasaulyje.

Kai apima pyktis, stenkitės suvaldyti emocijas. Jei jus apėmė pyktis, neleiskite jam prasiveržti. Ką daryti, kai supykstate?

Pasitraukite iš tos vietos.

Pasižiūrėkite į veidrodį – pamatysite, kokie baisūs esate supykę.

Eikite į vonią ir nusiprauskite veidą šaltu vandeniu.

Sugiedokite badžianą.

Atsigerkite vandens.

Išeikite pasivaikščioti.

Taip išvengdavo pykčio senovėje. Nuo pykčio vaistų nėra. Šiandien geriate vaistus nuo nerimo, bet ar taip ateis Ramybė? Gerkite Dievo Vardo vaistą. Jis – vienintelis Ramybės prieglobstis. Nėra geresnio vaisto už Dievo Vardo kartojimą.

Mūsų prote kyla tiek daug minčių. Pirmiausia pasistenkime atskirti, ar mintis teisinga, ar ne, gera ji ar bloga. Tik po to veikime. Skubotumas atneša nuostolius ir nesėkmes, o nesėkmės verčia mus nerimauti (žodžių žaismas: Haste makes waste, waste makes worry, so do not be in a hurry – angl.). Todėl neskubėkime. Viskam savo laikas.

Troškimai, norai, planai, planai, planai... Kai per daug troškimų, jie virsta liga. Troškimai turi turėti ribas, priešingu atveju kyla neapykanta. Kol bus troškimai, nebus ramybės.

Uždėkime norams „lubas“: mažiau nešulių – lengvesnė kelionė.

Pasiaukojimas saldesnis nei pasitenkinimas. Pasiaukojimas turėtų tapti gyvenimo tikslu. Tik aukodamasis žmogus gali pasiekti Ramybę. Mūsų neapleis liūdesys, kol protas nebus taikoje su savimi. Kančios gyvens mumyse amžinai. Be sielos ramybės joks turtas neduos naudos. Pasiaukojimas yra tada, kai beaistriu protu atsisakome savo pastangų vaisių. Vien tik proto tyrumas gali suteikti Ramybę.

Žmogus neturi leisti „kraujui užvirti“. Jis neturi pasiduoti baimei. Dvasinės Ramybės pavyzdys yra karalius Džianaka iš upanišadų. Jis buvo žinomas Videhos (sanskr. be kūno) vardu – ne dėl to, kad jis nebeturėjo kūno, bet dėl to, kad gyveno visiškai užmiršęs kūną ir jo poreikius. Jis matė, girdėjo ir kalbėjo tik iš sielos sąmonės lygmens.

Tarnauk kitiems. Nuo to priklauso tavo ramybė.

Teisingas veiksmas atneša Ramybę.

Žmogus turi tris pagrindinius vidinius instrumentus: protą, sugebėjimą atskirti (intelektą) ir jausmus. Nuo jų sąveikos priklauso žmogaus būsena: arba žmogus „pasineria į srautą“, arba eina sielos pažinimo link, į Ramybę. Kai protas susijungia su jausmais, mes patenkame į gimimo ir mirties ratą. Kai protas paklūsta intelektui, pasiekiame dvasinį suvokimą.

Kiekvienai problemai skirkite tiek dėmesio, kiek ji verta, tačiau neleiskite jai jūsų užvaldyti. Nerimas neišspręs jokių sunkumų. Ramybė kyla iš neprisirišimo. Svarbiausia – tikėkite Dievu ir maldos galia. Viešpats yra pasakęs, jog tas, kas daro gera, galvoja apie tai, kas gera, ir kalba tai, kas gera, nepatirs nieko blogo. Tai kelias į pusiausvyrą (Ramybę).

Kur yra Ramybė mumyse? Dvasinėje širdyje (hrudayam – sanskr.). Mes užmiršome savo tikrąją prigimtį. Patirkime tai, ką turime viduje. Turi būti platus požiūris, platus supratimas, plati širdis… Tai meilės širdis (prema hrudayam – sanskr.). Kai ji plati ir tyra, tada nebėra kančios, esame stiprūs ir ramūs. Kokia bebūtų problema, valdykime save ir galvokime apie Dievą. Neįsileiskime nerimo, tai – tik praplaukiantys debesys.

Ramybėsbūsenoje žmogaus prigimtis – kaip ramus vandens paviršius. Jeigu inde yra vandens, jūs pamatysite, kad pučiant vėjui vandens paviršius pradeda raibuliuoti. Raibuliuojančiame paviršiuje Jūsų atspindys taip pat bus neaiškus, neryškus. Nors esminė tiesa yra viena, kai ji atsispindi pilname materialių troškimų (tamogunos) prote, regėsite nešvarų atspindį. Jeigu ji atsispindi pilname egoizmo (radžiogunos) prote, tai vadinsis neišmanymu. Jei ji atsispindės ramiame (satvagunos) prote, atspindys vadinsis maja (iliuzija) – Dievo rūbu.

Išknyginių žinių negalite gauti dvasinės palaimos ir Ramybės. Negausite jos ir klausydamiesi pamokymų. Negausite jos kaip dovanos iš vyresniųjų. Reikia tyrinėti kiekvieną dalyką, kiekvieną subtilų klausimą. Kiekvieną veiksmą, kurį atliekame savo kasdieninėje veikloje, turime pažinti ir patirti, ar jis laikinas, ar pastovus. Šitaip turime suprasti atskyrimo galią.

Išvalę savo širdį, giliai viduje galime pamatyti tylią Sielą… Visos galvos, visos rankos yra Jo. Visi pavidalai – Jo įsikūnijimai. Kokie laimingi būsite, jei šitaip galvosite! Jei matysite skirtumus, niekada nebūsite ramūs. Tai dualybė atima iš jūsų Ramybę.

Aš ir tu – tai dualizmas. Kada pasieksite Vienovę (advaita – sanskr.)? Aš ir tu esame viena, vienos dvasios. Kūnai skirtingi, dvasinis pradas – vienas ir tas pats. Dualizme nėra Ramybės. Tik dalys, dalys, dalys… (Žodžių žaismas: In Dvaita there is no peace. Only pieces, pieces, pieces… – angl.)Kai atsisakysite kūno jausmo, bus vienovė.

Tikėjimas, tikėjimas, tikėjimas… Kai turėsite šitokį tikėjimą, būsite pastovūs ir neklaidžiosite, ateis pasitikėjimas ir Ramybė. Šiandien pasaulyje nėra pasitikėjimo. Nėra pasitikėjimo – nėra Ramybės, nėra vienybės, tik dalys, dalys, dalys… Jūs skaldote savo širdį į dalis. Jūsų širdis turėtų būti vientisa, tyra, didelė, pilna meilės ir Ramybės.

Kokia sėkla - toks vaisius. Koks veiksmas, toks atpildas. Ramybė – Meilės sėkla. Jei norime Ramybės, turime sėti meilę. Tikroji meilė kyla iš širdies, kurioje įsitvirtina Ramybė ir pusiausvyra.

Iš tikrųjų jūs, kiekvienas iš jūsų esate Ramybės buveinė. Todėl aš labai dažnai kreipiuosi į jus „Ramybės įsikūnijimai“. Mano tikslas – priminti jums, kad jūsų tikroji prigimtis yra Ramybė, pusiausvyra, taika, nesudrumsčiamumas, neprisirišimas. Jūs negalite iškelti iš savo vidaus to, ko ten nėra, argi ne? Todėl Ramybė turi būti ten, giliai viduje, kaip jūsų esybės šerdis. Tai – prinokęs vaisius, tai – saldumas, pripildantis prinokusį vaisių. Ramybė nėra tik išorinis blizgesys, kurį galima užsidėti arba nusimesti. Tai ne tas pat, kas tvirtumas, kurį turėjo jaunasis Judištira(Vienas iš „Mahabharatos“ herojų),be ašarų ir dūsavimų ištvėręs šimtus smūgių lazda, turėjusių išbandyti jo ištvermę. Tai ne nuolankumas, kuris ateina sudužus ambicijoms arba patenkinus troškimus. Tai kilninantis, keliantis patyrimas, ateinantis tada, kai žmogus susilieja su pačiu savo būties šaltiniu. Tai – bangų nutilimas. Tai – proto veiklos ir jaudinimų nuraminimas. Kiekvienas, kuris tą pasiekė, iškėlė Prašanti vėliavą. Iš tikrųjų kiekvienas iš jūsų turėtų stengtis išskleisti ją savo širdyse.

Kantrybė yra labai svarbu. Tai tokia mūsų savybė, kai mes ištveriame, iškenčiame, nes nėra kitos išeities. O savitvarda – tai pusiausvyros išsaugojimas, sugebėjimas vienodai drąsiai priimti abi puses: gėrį ir blogį, laimę ir liūdesį, džiaugsmą ir skausmą. Tai stipriųjų ir drąsiųjų ypatybė. Susivaldantis žmogus nepasinaudoja galimybe išvengti sunkumų, jis nekreipia į juos dėmesio, išlaikydamas vidinę pusiausvyrą ir Ramybę. Jis visada ramus ir kantriai priima dvilypį išorinį pasaulį.

Ramybė– vertingiausias žmogaus turtas. Tai doro charakterio, pasirengimo tarnauti, pasirengimo atsisakyti, ramaus nuolankumo ženklas, materialių turtų laikinumo suvokimas, ramaus, tylaus džiaugsmo ežeras širdyje.

Kad lijo lietus, liudija drėgna dirva. Atsidavimą Dievui liudija Ramybė, kurią turi Jam atsidavęs – Ramybė, kuri apsaugo jį nuo sėkmės ir nesėkmės, šlovės ir nešlovės, įgijimo ir praradimo atakų.

Atsidavimas Dievui – Meilės sėkla,

Dvasinė išmintis – Ramybės sėkla.

Nejauskite neapykantos kitiems. Nelinkėkite jiems blogo ir nekalbėkite blogai. Tik tada atrasite Ramybę.

Yra žmonių, kurie meldžiasi ir tiki, kad su kiekviena malda atneša pasauliui vis daugiau Ramybės. Tačiau Ramybę galima pelnyti tik sunkiai dirbant, išrovus iš širdies žiaurumą ir gobšumą.

Vienas iš pirmųjų teisingo gyvenimo reikalavimų – tyla. Dievo balsą galite išgirsti širdyje tik tuomet, kai jūsų liežuvis nejuda, kai audra nurimus ir nesiaučia bangos. Niekas nesiryš rėkti, kai jam kalbėsite pašnibždomis. Patys nustatykite kalbos toną. Kalbėkite tik tokiu garsumu, kad klausantysis jus išgirstų. Taupykite garsą, nes jis – akašos (eterio) sferos elementas, kilęs iš paties Dievo. Sveikas protas vyraus tik ten, kur reikalai bus svarstomi be barnių ir ginčų. Tyla – tai einančiojo dvasiniu keliu kalba. Rami, švelni kalba – tai tikros meilės išraiška. Venkite riksmų, bijokite klyksmų, pasipūtusio trimitavimo. Meilė liūliuoja lyg lopšinė, ji ramina lyg balzamas. Naudokitės meilės žodynu, pamirškite visus neapykantos ir paniekos žodžius.

Kur yra pasitikėjimas, ten – Meilė.

Kur yra Meilė, ten ir Ramybė.

Kur Ramybė, ten – Tiesa.

Kur Tiesa, ten ir Palaima.

Kur Palaima, ten – Dievas.

Ramybė– vertingiausias žmogaus turtas.

Ramybė – doros, tarnavimo, atsižadėjimo ženklas.

Ramybė – tikroji žmogaus prigimtis.

Dvasinė išmintis – Ramybės sėkla.

Meditacija – tai ramybės slėnis, plytintis anapus aukštos kalnų virtinės, kurios viršukalnės – tai šešios ydos: pyktis, pavydas, godumas, neapykanta, geismas, išdidumas. Norint pasiekti lygumą anapus, reikia perkopti šį kalnyną.

Kai žmogus pasineria į Tylos gelmes, jis išgirsta pirminį kosminį Om, Pranavą, kuris kyla iš pranos, gyvybinio virpesio, pripildančio visatą. Norėdamas išgirsti šį garsą, žmogus turi priartėti kiek galėdamas arčiau savo esybės šerdies.

Troškimai – tai audra, godumas – sūkurys, išdidumas – praraja, prisirišimai – tai lavina, egoizmas – tai ugnikalnis. Būkite toli nuo jų, kad tuo metu, kai kartojate Dievo Vardą ar medituojate, jie netrikdytų jūsų pusiausvyros.

Šioje pasaulį stebinančioje neramybėje turite siekti Prašanti, aukštesnės dvasinės Ramybės. Šioje Ramybėje pamatysite visa apimančią šviesą (paramjyoti – sanskr.). Šioje šviesoje patirsite Paramatmą – visuotinį amžinąjį Absoliutą.

Niekas neturėtų sukelti emocijų ir aistrų bangų nei ramiame žmogaus sąmonės paviršiuje, nei tyliose jos gelmėse. Ši pusiausvyros būsena – tai išminties ženklas.

Net jei kitas burnoja prieš jus, būkite ramūs ir malonūs. Sakykite: „Stebiuosi, kad mano elgesys daro jums tokį įspūdį“. Šypsokitės ir neimkite to į širdį. Priminkite sau, kad net Svamis neišvengia tokių keistuolių, kurie mėgaujasi melu. Šypsokitės, kai girdite užgauliojimus, ir būkite ramūs. Tai ženklas, kad darote greitą pažangą meditacijoje.

Nebūtina pasitraukti į mišką norint atsikratyti pykčio ir neapykantos. Neįmanoma gyventi vertybėmis tuštumoje. Jei gyvenate pykčio atmosferoje ir pajėgiate jį suvaldyti, tai pagirtinas nuopelnas. Tačiau jei gyvenate miške, kur nėra vietos pykčiui, ir sakote, kad jį suvaldėte, tai neturi prasmės. Todėl turite likti pasaulietiškoje aplinkoje, kurioje daug galimybių kilti pykčiui ir neapykantai, ir mokytis juos suvaldyti. Tai bus pagyrimo vertas pasiekimas.

Tylos siekti reikia pradėti nuo savęs. Tai reiškia, kad žmogus turi mažiau kalbėti ir neskubotai mąstyti, atskirdamas gera nuo blogo, tikra nuo netikro. Jis turi stengtis išvalyti protą nuo impulsų, prietarų ir pirmenybės teikimo. Taip žmogus turi stengtis pasiekti savo tikrąją prigimtį, kuri yra dieviška dharmos išraiška.

Būkite tylūs. Tai paskatins tylėti ir kitus. Neįpraskite šaukti, kalbėti ilgai ir garsiai. Apribokite bendravimą iki minimumo. Kur bebūtumėte, neškite su savimi tylaus susimąstymo atmosferą. Yra žmonių, kurie gyvena nuolatiniame triukšme, klegesyje. Ar jie būtų parodoje ar mugėje, viešbutyje, šventykloje ar Prašanti Nilajame, jie mala liežuviais nesustodami. Tokie neis keliu į Dievą.

Visų žmogaus pastangų tikslas yra pasiekti Vieną (Ekam), slypintį anapus visos šios daugybės. Nepasiekęs Jo, žmogus neturės Ramybės nei viduje, nei išorėje. Kad ir kiek kartų bekartotų Ramybės mantrą, ji neatneš jam Ramybės.

Reikia ugdyti pojūčius, kad jie išsilaisvintų iš abuojumo (tamogunos) ir aistrų (radžogunos). Jie neturi būti nei buki, nei tingūs, nei apsnūdę, nei pavojingai užvaldantys. Mokinys atėjo pas Mokytoją ir paklausė, koks kelias veda į Ramybę. Mokytojas atsakė, jog jis turi išsiugdyti pakantumą (sahana) visiems žmonėms, visiems daiktams ir visiems įvykiams. Niekas neturėtų sukelti perdėto susidomėjimo, pasibjaurėjimo ar geismo. Reikia siekti tiktai Aukščiausiojo, reikia trokšti tiktai Dievo.

Prieš pasiekiant vidinį Ramybės ir džiaugsmo šaltinį, reikia išsivaduoti iš didžiulio troškimo tenkinti pojūčius. Jūs nesiekiate šito ir todėl nėra Ramybės, meilės ir tiesos nei namuose, nei bendruomenėje, nei tautoje, nei pasaulyje.

Kalbėkite nedaug, kalbėkite mažiau. Kalbėkite tik tada, kai būtinai reikia. Kalbėkite su tais, su kuriais būtinai reikia, nešaukite ir nekelkite balso supykę ar susijaudinę. Toks susivaldymas sustiprins jūsų sveikatą ir proto Ramybę.

Jei jūsų kambaryje įrengtas oro kondicionierius arba ant lovos – minkštos pagalvės, dar nereiškia, kad patirsite proto Ramybę. Ji nepriklauso nei nuo jūsų sąskaitos banke, nei nuo jūsų diplomų. Ji gali ateiti tik tuomet, kai nepasiduodate visiems demoniškojo prado bandymams jus paveikti ir kai leidžiate pasireikšti jumyse esančiam dieviškajam pradui.

Piligrimas turi pereiti ir įveikti plačią pasaulietiškų troškimų dykumą, nugalėti tankius pažliugusius pykčio brūzgynus ir perkopti neapykantos uolas, kad galėtų pailsėti žaliose sutarimo ir meilės pievose. Taip nugalėjęs savo vidinius priešus, jis kaip jogas turi pasinerti savo širdies tyloje, kurios viduje nurimę visi jaudinimai. Tokia šios kolonos su šešiais žiedais prasmė: šeši žiedai simbolizuoja šešias čakras žmogaus stuburo srityje. Įsitvirtinęs nesutrikdomoje savo giliausios sąmonės tyloje, žmogus atranda, kad širdies lotosas išskleidžia tūkstantį žiedlapių ir pabudimo Tiesoje liepsna įsižiebia kaip visa apimanti Ramybė (Prašanti). Tą akimirką siekiantysis žino, kad jis ir visi kiti yra Vienas, ir tas Vienas yra Dievas (Brahmanas).

Tyla – pirmasis žingsnis dvasiniame darbe. Garsiai kalbėdami jūs naikinate savo Ramybę ir trukdote kitiems. Nekelkite triukšmo daugiau, negu būtina.

Jei neišsiugdėte pakantumo, patirsite gyvenime daug liūdesio ir neturėsite Ramybės.

Kai būsite pakantūs, jūsų nekankins nei liūdesys, nei sunkumai, nei problemos, nei nepalankios aplinkybės. Nėra nieko nepaprasto tame, kad už gera atsilyginate geru, tačiau atsilyginti geru už bloga... – tai ypatinga savybė ir jos panaudojimas gyvenime reikalauja nemažų įgūdžių. Kad ir kiek kiti žmonės jus kritikuotų, kad ir kiek jie aptarinėtų ir smerktų, niekada nepraraskite pakantumo. Turite likti nesutrikę ir toliau džiaugtis vidine Ramybe.

Ramybė – tai nereiškia, kad žmogus turėtų iš viso nereaguoti, ką kiti besakytų ar kaip jį beįžeidinėtų. Ji nereiškia, kad jis turi tylėti kaip uola. Ji apima visų pojūčių ir visų aistrų suvaldymą. Vidinė Ramybė turi tapti žmogaus prigimtimi. Svarbiausia Ramybės ypatybė – neprisirišimas.

Iš netiesos turite eiti į tiesą, teisinga kryptimi. Tada patirsite Ramybę. Iš tamsos turite keliauti į šviesą. Tada pasieksite Ramybę. Keliaudami iš mirties į nemirtingumą, būsite ramūs.

Ramybė – dieviška savybė. Ji negali gyvuoti toje širdyje, kurioje nėra dvasinių vertybių. Ramybė gyvens tiktai šventose širdyse. Ramybė negali išlikti ten, kur bujoja savanaudiškumas. Ji toli nuo bet kokio ego ar pasirodymo. Švytinti ramaus žmogaus vertybė – nesavanaudiškas tarnavimas.

Tiesa – tai sėkla, doras elgesys – šaknys, meilė – tai vanduo, Ramybė – žiedas, o palaima – vaisius. Jūs turėtumėte būti pilni meilės ir tapti ramiu žmogumi.

Visų maldų ir badžianų pabaigoje mes visada giedame „Om, Ramybė, Ramybė, Ramybė“. Kodėl kartojame „Ramybė“ tris kartus? Prašydami kūno, proto ir dvasios Ramybės. Dvasinės Ramybės negali būti be kūno ir proto Ramybės. Todėl ir prašome Ramybės tris kartus.

Turėtumėte apriboti savo kalbą iki minimumo. Kai kalbate per daug, galite nuklysti nuo Tiesos. Būtent todėl mūsų protėviai mokė: „mažiau kalbėk, daugiau dirbk“ ir patys taip darė. Meilė – pats svarbiausias jūsų kalbų ir darbų pagrindas. Kalba su meile yra tiesa, o darbas su meile – tai dharma. Jos atneš jums Ramybę.

Kai jūsų jausmus persunks meilė, širdis prisipildys aukščiausios Ramybės. Jei nejaučiate meilės širdyje, neturėsite Ramybės.

Džiaugsmas – jūsų prigimtinė teisė. Ramybė – jūsų giliausioji prigimtis. Viešpats – jūsų tikrasis „aš“ ir atrama. Neatsisakykite Jo. Tegu jūsų neišveda iš tikėjimo kelio pasakojimai, kuriuos išgalvojo pyktis, o skleidžia pagieža. Imkitės Dievo Vardo, bet kurio iš nesuskaičiuojamos daugybės Jo Vardų, bet kurio, kuris patinka jums labiausiai. Pasirinkite Pavidalą, atitinkantį šį Vardą, ir pradėkite Jį kartoti. Tai karališkas kelias, užtikrinantis džiaugsmą ir Ramybę. Tai išmokys jus jausti brolybę ir atsisakyti priešiškumo žmonėms.

Mūsų protėviai žinojo Ramybės paslaptį. Šiandieną net maži vaikai kenčia nuo įtampos. Kur yra įtampa, ten ir pyktis. Įtampa ir pyktis drauge naikina žmoniškumą... Kaip rasti Ramybę? Kiekvienas turi atrasti Ramybę savo viduje. Jūs – Ramybės ir tiesos įsikūnijimai. Jūs – meilės įsikūnijimai.

Dažnai sakote, kad neturite Ramybės. Kodėl? Todėl, kad auga jūsų troškimai. Tas, kas neturi troškimų, yra ramus. Turite puoselėti tik geras mintis ir tobulėti, kol pakilsite virš visų minčių ir pasieksite proto, kuris tėra tik minčių sankaupa, tylos būseną. Troškimai – kaip nešuliai kelionėje. Jei turėsite mažiau nešulių, kelionė bus patogesnė. Taip ir gyvenimo kelionėje turite riboti troškimus, kurie vargina jus.

Galite turėti visų kitų geidžiamų dalykų, tačiau jei neturite charakterio, t.y. doros (dharmos), besiremiančios meile, jūs neturėsite tikrosios Ramybės.

Meilė kaip jausmas yra Ramybė. Palaima yra tada, kai mūsų nepaveikia nei liūdesys, nei džiaugsmas, nei pakilimai, nei nuopuoliai.

Dvasinė Meilė yra visada – ir viduje, ir išorėje. Ji nemiršta, nedidėja ir nemažėja. Tai amžina būsena, ji neateina ir nepraeina. Ji yra mumyse. Kai pasireiškia ši Meilė, ateina Ramybė visuose trijuose lygmenyse – kūno, proto ir dvasios.

Pirmiausia ir svarbiausia reikia stiprinti tikėjimą. Jį turi palaikyti meilė. Meilę puoselėja Ramybė (pusiausvyra). Ramybė ateis tik tada, kai visiškai pasitikėsite Dievu, visiškai atsiduosite Dieviškajai Valiai.

Jei mes iš tikrųjų norime išreikšti Meilę, turime suprasti, kas yra Ramybė (Šanti). Jei norime eiti Ramybės keliu, turime rinktis dharmos (dvasinės pareigos) kelią. Jei norime eiti dharmos keliu, turime rinktis tiesos kelią.

Žmogus nuolatos ieško Ramybės, tačiau pirmiausia ją reikia įtvirtinti savyje, tada ji įsitvirtins šeimoje, visuomenėje ir šalyje. Ramybė kyla iš vidaus; pasitenkinimas – tai proto būsena.

Visą džiaugsmą ir Ramybę, kurios reikia žmogui, jis pasisemia iš vidaus, o ne iš išorinių šaltinių. Todėl geriausia dvasinė disciplina – tai vidinio matymo stiprinimas.

Pasaulio taiką gali užtikrinti tie žmonės, kurie tyrinėja savo vidinį pasaulį, valo jį nuo šiukšlių ir tramdo blogas paskatas.

Reikia atsikratyti trijų blogybių: troškimų, godumo ir pykčio. Aistra sudegina mūsų veiksmus. Godumas sunaikina atsidavimą. Pyktis sugriauna išmintį. Šios trys blogybės trukdo mums eiti teisingu keliu, ir mes nepasiekiame Ramybės.

Dabar yra daug intelektualų, mokslininkų. Ar jie žino, kas yra Ramybė? Kas yra džiaugsmas? Žmogaus protas nepastovus, tai kaip patirti ramybę? Jei nėra laimės ir ramybės, kokia iš viso kito nauda?

Ramybė yra pamatinis principas.

Be ramybės nėra laimės, – giedojo Tjagaradža.

Kol Ramybės nebus kiekvieno viduje, visame pasaulyje bus neramu. Kai žmogus aklas, jam visur tamsu. Akis turi ir gyvūnai, ir vabzdžiai – kas iš to? Jei nežinome, kad viskas, ką matome, yra Dievas, tai kaip patirsime Ramybę?

Žmogaus gyvenimo vandenynas pilnas susitikimų ir išsiskyrimų. Susitikimas su blogais žmonėmis atneš liūdesį. Bet mes negalime nuspręsti, kas yra geras, o kas – blogas, todėl turime priimti visus vienodai, išlaikydami pusiausvyrą ir Ramybę. Nesirūpinkite nei gėriu, nei blogiu. Matykite Dievą visuose.

Koncentruokimės į vieną tikslą ir išlaikykime pusiausvyrą.

Kam ginčytis? Kam kritikuoti? Tuo tik demonstruojamas neišmanymas ir Ramybės nebuvimas. Kai kiekvieną priimsime su meile, būsime ramūs. Tada ir kiti pasisems iš mūsų Ramybės. Tai – tikrasis dvasinis darbas.

Argi mums nebūna ramu, kai viena mintis baigiasi, o kita dar nekilo? Pastebėkite tą akimirką, susiliekite su ja, įsitvirtinkite joje. Tada ateis pastovi Ramybė. Mintys kyla ir išnyksta kaip bangos ežere. Žiūrėkite į vandenį, o ne į bangas. Užmirškite bangas, stebėkite vandenį.

Tiesa, atsižadėjimas, Ramybė kyla iš tobulos Meilės.

Kai kiekvieną priimsime su meile, būsime ramūs.

Ramybė – ne išorėje, Ramybė – širdyje.

Jūs – Ramybės ir tiesos įsikūnijimai.

Ramybė – dieviška savybė.

Supratimas, kad esi Atma, suteikia vidinę Ramybę.

Žmogaus pyktis – didžiausias jo priešas. Žmogaus Ramybė – jo apsauga.

Jūsų širdies gilumoje yra Ramybės šaltinis, kuriame turite rasti prieglobstį.

Ramybė – žmogaus proto ypatybė. Tai įgimta proto savybė. Norint rasti Ramybę, nereikia niekur eiti. Kaip auksas ir sidabras glūdi žemėje, o perlai ir koralai – jūroje, Ramybė ir džiaugsmas taip pat slypi prote. Jei trokšdamas rasti šias paslėptas brangenybes žmogus pasineria ir nukreipia proto veiklą vidun, jis tampa pilnas meilės.

Jūsų gyvenimas gali būti ramus tik tada, kai pajėgiate suvaldyti neramų kūną ir protą.

Kiekvienas siekia Ramybės, tačiau jos neįmanoma rasti išoriniame pasaulyje. Turtai ir valdžia negali suteikti Ramybės. Ji gali kilti tik iš Ramybės šaltinio viduje.

Kiekvienas žmogus nori Ramybės. Ramybė – ne kokioje nors tolimoje vietoje. Ieškoti jos religijoje – laiko švaistymas. Tas, kuris siekia Ramybės, turi ieškoti jos ne religijoje, o savo prote. Ramybė – jūsų prote, o ne jūsų religijoje. Kadangi ieškome Ramybės išoriniame pasaulyje, randame tik chaosą. Turime patys būti ramūs. Turime siekti Ramybės šeimoje. Iš šeimos ji turi pasklisti kaimuose. Iš kaimų ji turi paplisti valstijose, o iš jų – visoje tautoje. Jei žmogus neturi Ramybės, iš kur bus taika tautoje? Deja, šiandien, skelbdami, jog stipriname taiką pasaulyje, mes nešame chaosą ir liūdesį šeimai, kaimui, šaliai. Todėl turime tapti Taikos, o ne mirties nešėjais, skleidžiančiais smurtą ir neapykantą. Kiekvienas pats turi stengtis puoselėti Ramybę. Kaip tai padaryti? Tai pavyks tik tarnaujant.

Nuo aušros iki sutemos žmogus žvalgosi į išorę. Vargu, ar bent kelias akimirkas jis skiria vidiniam regėjimui ugdyti. Visi išoriniai objektai tegali suteikti tik laikiną malonumą. Vaikydamasis šių malonumų, žmogus iššvaisto savo brangų ir šventą gyvenimą. Šitaip jis niekada nepasieks Ramybės.

Žmogus nustos jaudinęsis tą akimirką, kai susimąstys: kas aš esu?

Pasitenkinimas – tai dangus. Liūdesys – tai pragaras. Pyktis – priešas, Ramybė – šarvai, užuojauta – draugas. Jūs tris kartus kartojate „Ramybė“, ar ne? Tai tam, kad Ramybė sustiprėtų žmogaus, Dievo ir gamtos lygmenyse, kuriuose jums lemta gyventi, taip pat tam, kad ramus būtų kūnas, protas ir intelektas.

Tik mintys apie Dievą ir stipri meilė Jam atneša Ramybę. Kai mažiau galvojame apie pasaulį, ateina mintys apie Dievą. Paprastai protas visą laiką trokšta žemiškų dalykų. Kai po truputį atsisakome troškimų, stiprėja Ramybė.

Tobula Ramybė ta, kuri ateina, kai nebelieka troškimų, pykčio, godumo ir neapykantos... Reikia vienodai ramiai reikšti jausmus, kalbėti, elgtis, mąstyti ir vykdyti pareigas. Tuomet Ramybė tampa tobula ir pastovi. Tikroji Ramybė laimima suvaldžius pojūčius.

Ramybė švyti, teikia palaimą ir siejasi su išmintimi. Tai iš tikrųjų Dievo patyrimas... Džiaugsmingas požiūris padeda atsiskleisti Ramybei. Žmogus turi išsivaduoti iš dirbtinumo ir pasirodymo.

Nuplaukite džiaugsmo ašaromis savo širdis, kad Dievas galėtų apsigyventi jose. Kai Dievas pasirenka atsidavusiojo širdį, tai nereiškia, kad visos kitos širdys nėra Jo. Kitos – taip pat Jo. Tačiau jos nėra tyros. Todėl visiškai tikėkite Dievu ir savimi. Visada darykite gerus darbus ir imkitės kitos naudingos veiklos. Kalbėkite Tiesą, nesukelkite skausmo nei žodžiu, nei veiksmu, ir net mintimi. Taip galima pasiekti tikrą Ramybę, o ji – didžiausias laimėjimas, kokį galite pelnyti šiame gyvenime.

Ramybė – tai kitas proto pastovumo pavadinimas. Ramybė – šventa vertybė. Ji – dvasios išraiška, ji – žmogaus puošmena. Jos buveinė – nesavanaudiška širdis. Praradęs šventą Ramybės papuošalą, amžiną ir pastovų, žmogus tampa jaudinimosi ir nerimo auka.

Proto neįmanoma nuraminti nei turtais, nei šlove, nei gebėjimais. Ramybę galima pelnyti tik pasiaukojimu.

Pasiaukojimas – gyvenimo druska. Pasiaukojimas – Ramybės ir džiaugsmo paslaptis.

Kur yra meilė, ten nėra neapykantos. Kur nėra neapykantos – ten Ramybė. Turime skleisti Ramybę (taiką) visame pasaulyje, o tai padaryti įmanoma tik mylint. Kas yra meilė? Tai – vienovės jausmas. Jei puoselėjate jausmą, kad ta pati dvasia gyvena visuose, galėsite mylėti visus.

Gitoje atsidavimas, išmintis ir darbas laikomi joga. Pasak Patandžalio, joga – tai „sąmonės jaudulių nuraminimas“. Dievas Višnus – geriausias Ramybės pavyzdys, nes Jis – pati Ramybė, nors guli ant tūkstantgalvės gyvatės. Gyvatė simbolizuoja objektyvųjį pasaulį su jo nuodingais dantimis. Būti pasaulyje, tačiau nepriklausyti ir nevergauti jam, – tai paslaptis.

Kokį išsimokslinimą žmogus beįgytų, kokia valdžia ar padėtimi besimėgautų, jis negali būti laimingas, neturėdamas proto Ramybės, kurią suteikia tyras atsidavimas Dievui.

Yra tam tikra terminų painiava, nes protas pats savaime neegzistuoja. Protas – tai norų audinys. Protas nurimsta, kai nebelieka norų, o tuomet nebėra ir proto. Protas, taip sakant, sunaikinamas. Nurimęs protas rodo visiškai tyrą sąmonę.

Reikia stengtis nekalbėti per daug, nes taip eikvojama energija. Kai žmogus, išeikvojęs energiją, nusilpsta, jis lengvai supyksta ir pasiduoda neapykantai... Mažiau kalbėkite, daugiau dirbkite – štai auksinė taisyklė.

Protas gali būti ramus tik tada, kai susilieja su absoliučia sąmone, pirmine priežastimi ir nekintančia būtimi.

Tyrinėkite savo elgesį ir ieškokite savo klaidų. Savęs tyrinėjimas – pirmas žingsnis link tobulumo ir Ramybės.

Jei proto veikla ir mintys yra teisingos, sveikos, taikios, pilnos meilės bei doros ir darnos, tada Ramybė lengvai pasiekiama.

Vien tik nesavanaudiškas tarnavimas pilna užuojautos širdimi yra tikras tarnavimas. Toks žmogus tikrai pasieks Ramybę.

Dvasinis darbas veda į tiesą. Geri darbai veda į dorą. Atsidavimas Dievui veda į Ramybę. Dievo garbinimas veda į meilę.

Žmogus turi siekti savo prigimtinės teisės – dieviškos Ramybės. Nerimas – nenatūrali būsena. Žmogaus tikroji prigimtis – dieviška Ramybė. Siekdamas atgauti savo Ramybę, žmogus išbando įvairius būdus: kaupia turtus, rūpinasi sveikata, kaupia žinias, puoselėja meną, tačiau ne tai svarbiausia. Kai visi būdai išbandyti, dar lieka trys esminiai poreikiai: tikrovės, šviesos ir nemirtingumo. Tik pasiekus tiesą, vidinę šviesą ir nemirtingumą, įsigalės dieviška Ramybė.

Tyras, kilnus protas yra ramus ir nesujaudinamas, tarsi benamio išminčiaus. Tyra širdis – vidinis viso mokymosi tikslas.

Skaistinkite savo širdis, savo mintis, jausmus, kalbą, stiprinkite savo kilniąsias paskatas. Tuomet jokiame sąmyšyje neprarasite drąsos, niekas neišmuš jūsų iš pusiausvyros.

Tikroji Ramybė randama tik dvasios gelmėse, suvaldžius protą ir tikint, jog visos regimos įvairovės pamatas yra vienas.

Pasiaukojimas – aukščiausia pakopa. Tik aukojantis įmanoma pasiekti Ramybę.

Pažinti savąjį „aš“ yra tiesa. Patirti šį „aš“ viduje – tai Ramybė. Įsitraukę į išorinį gyvenimą, nepaisydami savo vidinės esmės, patirsime nerimą.

Pojūčių valdymas ir apribojimas skaistina intelektą, kuris tada gali drąsiai ir greitai ištirti tikrąją žmogaus ir daiktų santykių prigimtį, santykį tarp savęs ir kitų, ir atradęs, kad visi - tai aš“ (viena), pasiekia ramybę.

Meilės sėklas sėkite, paruošę dirvą širdyje, išravėję piktžoles. Tegu jos auga, laistomos tikėjimo, ir tesužydi stiprybės žiedais. Vėliau tikrai išaugs Ramybės vaisiai. Toks uždavinys.

Jei norime pasiekti amžiną, aukščiausiąją ramybę, turėkime svarbiausią tikslą: aš turiu pasiekti Dievą.