Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

„EDUCARE“ – TAI TIKRASIS UGDYMAS

(angl. „Educare“ is true education.

Žodį educare Svamis vartoja dvasinio ugdymo prasme.)

Pirmosios tarptautinės Sai mokyklų

konferencijos atidarymo kalba

2001 m. lapkričio 20 d.

Nieko blogo negali atsitikti žmogui,

Kurio širdis pilna gailestingumo,

Kurio žodžius puošia Tiesa

Ir kurio kūnas tarnauja kitų labui.

(Telugu eilėraštis)

Meilės įsikūnijimai!

Pirmiausia turime patyrinėti „Pančatantrą“ arba penkis pagrindinius švietimo aspektus. Jie yra tokie:

1. Kas yra švietimas?

2. Kokios rūšies švietimo mes turėtume siekti?

3. Koks svarbiausias švietimo tikslas?

4. Kuo unikalus švietimas?

5. Ką mes gauname iš nūdienos švietimo?

Tik tada, kai suprasime vidinę šių „Pančatantrų“ reikšmę, sužinosime, kas yra tikrasis švietimas. Kas yra švietimas? Jis yra dviejų rūšių. Pirmosios rūšies švietimas yra faktų ir žinių apie išorinį pasaulį rinkimas ir dalijimasis jomis su studentais. Antrosios rūšies švietimas – tai educare. Educare – tai gilus suvokimas žinių, kurios kyla iš vidaus, ir jų perteikimas studentams. Bet šiandieninis švietimas studentams teikia tik išorinio pasaulio žinių. Tik kultūra arba tobulumo siekimas, o ne šios rūšies švietimas gali išugdyti tikrą asmenybę. Taigi ir švietimas, ir kultūra – abu yra svarbūs. Šių dienų švietime nebeliko kultūros, todėl jis yra tarsi netikra moneta. Net elgeta neims šios netikros monetos. Tai kaip patyrę ir inteligentiški žmonės gali būti patenkinti tokiu švietimu? Taigi kad patenkintume kiekvieną, mes turime puoselėti educare. Švietimas be tobulėjimo yra kaip tamsus kambarys. Tokiuose kambariuose gali gyventi tik šikšnosparniai; šie kambariai yra nešvarūs. Taigi siekdami tokio išsilavinimo be kultūros, mes pavertėme savo širdis tamsos buveinėmis, ir jose įsikūrė daugybė gyvuliškų savybių. Švietimas be kultūros yra kaip aitvaras su nutrūkusia virve. Niekas nežino, kur jis nukris ir kokią žalą padarys kitiems. Todėl toks švietimas niekam neduos naudos.

Tik susiliejęs su kultūra

Švietimas tikrai švies.

Kas yra kultūra? Tai gebėjimas skirti gėrį ir blogį, nuodėmę ir nuopelną, tiesą ir netiesą, kuriuos patiriame savo kasdieniniame gyvenime. Tai yra blogų minčių, jausmų ir savybių atsikratymas ir gerųjų minčių, jausmų ir savybių puoselėjimas. Ir ne tik tai. Kultūra išplečia žmogaus protą, kai jis atsikrato siauro požiūrio. Šį rytą buvo dainuojama daina: „Aš ir tu esame viena“. Net ir čia reiškiamas savotiškai siauras požiūris, būtų geriau sakyti: „Visi yra viena!“ Dangiškas balsas pasakė Jėzui: „Visi yra viena, mano brangus sūnau, būk visiems vienodas!“ Educare ir ugdo tokį platų požiūrį. Šių dienų švietimas – tai tik žinios iš knygų. Paviršutiniškos žinios, kurios kiekvieną akimirką keičiasi. Todėl prie šių knyginių žinių mes turime pridėti „educare“. Educare – tai praktinės žinios. Tarp paviršutiniškų žinių ir praktinių žinių yra keletas pakopų. Nuo paviršutiniškų žinių mes turime eiti prie bendrųjų žinių. Išanalizavęs šias bendrąsias žinias, žmogus įgyja gebėjimą skirti, todėl ima suprasti, kas yra gėris ir blogis. Nuo šių žinių mes einame prie praktinių žinių. Praktinės žinios yra nekintančios. Tikras ir amžinas švietimas niekada nesikeičia. Kai širdis pilna gailestingumo, ji tampa šventa ir siekia kiekvieno ir visų gerovės. Išsilavinęs žmogus turėtų atsikratyti blogų savybių ir nedaryti blogų darbų. Nūdienos išsilavinimas teikia tik knygų žinių, kurios iš tiesų žmogų tik smukdo. Ar ilgai šios knyginės žinios išlieka? Jos išlieka tol, kol laikome jas savo prote. Knyginių žinių neįmanoma pritaikyti praktiškai. Mes pripildome savo galvas knyginių žinių, einame į egzaminą, išdėstome jas savo rašiniuose ir grįžtame tuščiomis galvomis! Taip galva visą laiką lieka tuščia.

Norint įgyti žinių, padedančių skirti, reikia bendrųjų žinių, kurias sudaro sveikas protas ir intelektas. Skiriamosios žinios taip pat pagrįstos sveiku protu. Abejos yra būtinos, kad galėtume šiame pasaulyje gyventi.

Studentai ir mokytojai!

Tai, ko mums šiandien reikia, yra ne žinios iš knygų, nors tam tikro kiekio mums reikia ir jų, kad šiame pasaulyje galėtume gyventi. Bet tai, kas mums būtina, yra atmos pažinimas. „Dvasinis išsilavinimas yra aukščiausias išsilavinimas“, – sako Bhagavadgyta. Jis prasideda skiriamosiomis žiniomis, kurios yra kaip amžinybės upė. Amžinybės upių vandens kiekis gali būti skirtingas, bet ne jo kokybė. Todėl studentai turėtų suprasti, kad išsilavinimo kokybė yra daug svarbesnė už kiekį. Laipsniai nėra svarbu, bet žinios, gautos studijuojant, yra svarbios. Kokia išsilavinimo prasmė? Tai ne tik žinių kaupimas. „Išsilavinimas – tai ne tik žinios, jis apima ir veiksmus“. Išsilavinimas, kuris kyla iš vidaus, turi tvirtą pamatą ir yra pastovus. Jis vadinamas Tiesa (sanskr. satyam). O ant aukštesnės pakopos, – skelbia Vedos, – yra Dieviškoji tvarka (sanskr. ritam). Tai, ką mes paprastai vadiname tiesa kasdieniniame gyvenime, yra tik faktas.

Knygines žinias žmonės klaidingai laiko tikru švietimu. Šiandien niekas nesirūpina švietimo tikslu. Išsilavinimas skirtas gyventi, o ne pragyventi. Šių dienų išsilavinimas nukreiptas tik užsidirbti pragyvenimui. Jei tikslas yra tik išgyventi, tai kaip paukščiai ir žvėrys gyvena be jokio išsilavinimo? Net skruzdėlės ir moskitai, kurie neturi jokio išsilavinimo, gyvena savo gyvenimą. Ar išsilavinimas skirtas tik duonai užsidirbti? Kokia išsilavinimo prasmė? Išsilavinimo prasmė yra proto koncentracija, o ne faktų kaupimas. Vien tik faktų kaupimas nepasitarnaus jokiam tikslui. Pavyzdžiui, skalbėjas kaime eina iš namo į namą, rinkdamas nešvarius drabužius. Kiekvienoje šeimoje duodamų skalbti drabužių skaičius užrašomas į sąsiuvinį. Bet skalbėjas neturi sąrašo. Vakare jis grąžina drabužius į atitinkamus namus. Tai bendrosios žinios. Šioms bendroms žinioms įgyti nereikia išsilavinimo. Net skalbėjas jų turi. Daugelis išsilavinusių žmonių stokoja net skalbėjo išmanymo. Bendrųjų žinių neįgysime studijuodami. Jų išmokstama iš gyvenimo knygos.

Kuo baigiasi lavinimas? Žmonės sako, kad lavinimas neturi pabaigos. Tačiau tai, ką mes studijuojame iš knygų, tikrai turi pabaigą. Lavinimo tikslas yra charakteris. Lavinimas be charakterio bevertis. Seniau gurukulose (dvasinėse mokyklose) išminčiai, kur beeitų, kartu imdavo studentus ir mokydavo juos, nesilaikydami jokio tvarkaraščio. Šis lavinimas buvo nuolatinis mokymosi procesas. O šiandien mokyklose ir koledžuose mokymasis ribojamas griežtų tvarkaraščių. Todėl ir lavinimas tapo ribotas. Bet tikrasis ugdymas, kuris formuoja charakterį, ribų neturi. Kai mokomės to, kas „neturi ribų“, mes pasiekiame ugdymo pabaigą. Mūsų charakteris atsispindi mūsų žodžiuose ir elgesyje kasdieniniame gyvenime. Todėl turėtume kalbėti maloniai ir nežeisti kitų savo skaudžiais žodžiais. Tikra tiesa, kad mes ne visada galime padaryti paslaugą, bet mes galime kalbėti paslaugiai.

Virdamos ryžius, moterys pasirenka atitinkamus indus pagal ryžių kiekį. Neprotinga imti didelį indą trupučiui ryžių išvirti. Reikia gebėti pasirinkti indą ir tinkamą liepsnos dydį. Panašiai reikia išmokti skirti ir taip turtinti savo charakterį.

Kai vyresnio amžiaus svečiai apsilanko namuose ir žmogus negali jų pavaišinti, jis bent turėtų juos pakviesti vidun ir pradžiuginti maloniais žodžiais. Bet jei žmogus šiurkščiai jų paklausia: „Ko čia atėjote?“, tai negerai. Net kai tėvas yra namuose, žmogus meluoja svečiams, kad jo nėra. Tai nėra tinkamas išsilavinimas. Sakykite gerus žodžius ir tik tiesą. Yra trys tiesos rūšys. Tai faktas, tiesa ir absoliuti tiesa. Pasakyti tai, ką matėte, yra faktas. Sakykime, Aš matau jus, vilkinčius baltus drabužius, ir sakau, kad „jūs vilkite baltus drabužius“. Tai tampa faktu. Vėliau namuose jūs galite vilkėti mėlynus marškinius. Tada tai, ką Aš sakiau anksčiau, jau nebetinka. Taip faktas keičiasi.

Kita vertus, tiesa nesikeičia bėgant laikui. Žmogus gali pakeisti daugybę drabužių, bet jis lieka tas pats. Taigi tiesa yra ta pati visais laikais. Aš dažnai sakau, kas jūs esate ne vienas, bet trys. Tas, kuriuo manote esąs, – tai fizinis kūnas. Tas, kuris jus esant mano kiti, – tai protas. Protas nematomas. Žmogaus sėkmę ar skausmą lemia jo poelgiai. Absoliuti tiesa (ritam) pakyla virš gėrio ir blogio. Tai yra tas, kas jūs iš tiesų esate, – atma. Jūs – kūno, proto ir atmos junginys. Kūnas keičiasi, o atma yra amžina. Vedose tai vadinama ritam. Ji nekintanti ir neturi savybių. Ji apibūdinama kaip neturinti savybių, tyra, amžina, aukščiausioji buveinė, pastovi ir nesutepta. Žmogus gali sakyti, kad įgijo tris mokslinius laipsnius. Bet kas yra šie laipsniai? Tai tik diplomai. Kas yra tas, kuris pelnė visus šiuos laipsnius? Tai „Aš“. Šis „Aš“ yra absoliuti tiesa. Tik budraudami jūs keliaujate fiziniame plane, matote daug reginių, valgote visokių valgių ir patiriate įvairių dalykų. Bet sapno būsenoje jūs sukuriate save! Jūs dirbate darbą ir keliaujate į tolimas vietas – Delį, Ameriką ir t.t., net nenusipirkę lėktuvo bilieto. Gilaus miego būsenoje žmogus niekur nekeliauja. Tai nekintanti, pastovi būsena – liudytojo būsena. Tas pats „Aš“ patiria visas tris būsenas. Giliai miegodami, jūs džiaugiatės palaima. Sapno būsenoje jūs kuriate įvairias situacijas ir patiriate jas. O budravimo būsenoje jūs patiriate viską fiziškai per pojūčius.

Adi Šankara įspėjo mus dėl to, ką patiriame pojūčiais, teisingumo. Proto užgaidų daugybė. Tam, kad jas suvaldytų, Šankara savo ašrame ėmėsi tokios praktikos: mokiniai vaikščiodavo po ašramą, kartodami: „Būk atsargus! Būk atsargus!“ Kartą Šankarai kilo mintis, kad jis yra ašramo vadovas, turintis dideles pajamas. Tą akimirką jis išgirdo sargybinius įspėjančius: „Būk atsargus! Būk atsargus!“ Tai padarė jį budrų ir pakeitė jo jausmus.

Gimimas yra vargas, senatvė yra vargas, šeima yra vargas, paskutinės akimirkos pilnos liūdesio, todėl būk atsargus! Būk atsargus!

(Telugu eilės)

Žmogus gali laikyti save didžiu. Šiuo metu žmogus gali džiaugtis vardu ir šlove. Bet kas bus, kai gyvenimo pabaigoje jis susitiks su vargu akis į akį? Šankara mąstė, kas galėtų gyvenimo pabaigoje žmogui padėti?

Nei motina, nei tėvas,

Nei giminaičiai, nei broliai,

Jokie turtai ar nuosavybė

Nepagelbės tau

Paskutinę akimirką.

Todėl būk atsargus!

(Telugu eilėraštis)

Seniau gurukulose mokytojai šito mokė savo studentus. Ši senoji ugdymo sistema kilo iš absoliučios tiesos. Būtent tai yra EDUCARE. Ji taip pat atsispindi raidėse ABC kaip ALWAYS BE CAREFUL (Visada būk atsargus). Šankara skelbė tą patį principą. Taigi pirmiausia būtina ugdyti dvasiškai, pasitelkus ir pasaulietinį lavinimą. Bendrosios žinios be dvasinio ugdymo yra neigiamos. Bendros žinios yra kaip lemputė, o dvasinės žinios – kaip srovė, tekanti per ją. Tik tada, kai teigiamas ir neigiamas susijungia, tamsa išsisklaido. Taigi mes turime derinti teigiamą su neigiamu.

Pakaktų turėti tik pozityvųjį aspektą. Dieviškoji jėga slypi kiekvienoje būtybėje, kuri yra pozityvi. Šiandien žmogus turi daug neigiamų aspektų. Gimimas, augimas, palaikymas ir mirtis – visi yra neigiami.

Jis yra Amžinasis, negimstantis ir nemirštantis,

Jis, Pirmasis, neturi nei pradžios, nei pabaigos,

Jis negimsta, Jis nemiršta ir niekas negali Jo sunaikinti.

Jis yra atma, kuri yra Amžinoji liudytoja.

(Telugu eilės)

Taigi dvasingumo siekimas yra visų žinių rūšių pagrindas. Esminės žinios, kurios sudaro dvasines žinias, yra aukštesnės ir už praktines, ir už bendrąsias žinias. Todėl jas reikėtų įjungti į pasaulietinį lavinimą. Ar ilgai mes gyvensime tinkamą ir idealų gyvenimą pasaulyje, nesistengdami atrasti Absoliučios tiesos (ritam)?

Mes darome klaidą, tapatindami save su kūnu. Pavyzdžiui, numirė motina, palikusi savo penkiolikmetį sūnų. Sūnų prislėgė liūdesys, kadangi nebuvo kam jo prižiūrėti. Motinos kūnas gulėjo tiesiai priešais jį. Tai ko tada jis liūdėjo? Kad gyvybė apleido jo motinos kūną! Taigi motina yra ne kūnas, o gyvybės principas. Gyvybės principas nemiršta. Kūnas yra tarsi drabužis; mirtis – tarsi drabužio pakeitimas. Viskas šiame pasaulyje keičiasi, bet yra vienas dalykas, kuris nesikeičia. Tai esminė tiesa. Mes turėtume išmokti šio svarbiausio ugdymo. Jei kartą jį suvokiate, jis visada bus su jumis, kad ir kur eitumėte. Palengva turite atsikratyti prisirišimo prie kūno ir puoselėti atmos sąmonę.

Išsilavinimo jūs siekiate įvairiose šalyse. Bet galų gale išsilavinimas turėtų virsti educare. Tai galima pasiekti palaipsniui. Todėl vien tik knygų skaitymas ir tai, kas aiškinama lentoje, negali sudaryti lavinimo. Tikrasis ugdymas plačiai atveria proto duris. Ar galite įeiti į namą pro uždarytas duris? Jūs trokštate daug patogumų ir malonumų, bet kartu siekiate ir vertybių. Tam pirmiausia turite atverti savo proto duris. Tik tada Absoliuti tiesa pasireikš jumyse. Ši Absoliuti tiesa persmelkia viską.

Mūsų organizacijos nariai turėtų ne tik vienodus drabužius vilkėti, bet ir privalėtų ugdytis vienodą protą. Svarbiausias dalykas, kurį reikia pasiekti, yra proto tyrumas.

Meilės įsikūnijimai!

Šiuolaikinėje švietimo sistemoje yra daug aspektų, kuriuos turime suprasti. Bet mes nesimokome to, ko turėtume mokytis. Užuot mokęsi iš tiesų, mes renkame nereikšmingą informaciją. Išmokti knygos turinį – tai tik pasaulietiškas išsilavinimas. Būtina šį išsilavinimą sujungti su ugdymu (educare). Tik tada jūs patirsite palaimą. Koks skirtumas tarp švietimo (education) ir ugdymo (educare)? Švietimas yra kaip beskonis vanduo, o ugdymas (educare) yra kaip cukrus. Vien tik pridėjus cukraus į vandenį, jis nepasidarys saldus. Tik maišant cukrus ištirps, ir vanduo taps saldus. Širdis – tai stiklinė, dieviškumas – cukrus, o pasaulietiškas lavinimas – tai beskonis vanduo. Paėmę šaukštelį – intelektą, mes maišome cukrų, t.y. tyrinėjame ir patiriame visa persmelkiantį dieviškumą. Tai tikroji išmintis, kuri padeda mums pažinti visos kūrinijos vienybę.

Štai medžiaga. Tai – ne tik medžiaga. Tai – siūlų audinys, o jų pagrindas – medvilnė. Medvilnė, siūlai ir medžiaga yra vienas ir tas pats. Be medvilnės nėra siūlų, o be siūlų nėra medžiagos. Pažinti vienybę įvairovėje yra galutinis lavinimosi tikslas.

Turite išmokti drąsiai sutikti negandas ir dėl to nekaltinti Dievo. Dievas, siųsdamas sunkumus, ketino jus apdovanoti. Ir skausmą, ir malonumą turėtumėte priimti kaip Dievo dovanas ir puoselėti tokį požiūrį: „Ką Dievas daro, – viskas yra mano labui“.

Konferencijoje jūs daug diskutuosite. Tegu tos diskusijos bus pilnos meilės, o ne kritikos. Neturėtumėte kritikuoti jokios religijos, nes tai tas pats Dievas, kurį garbinate, – ar bažnyčioje, ar šventykloje, ar mečetėje. Tikrai atsidavęs Dievui žmogus nieko nekritikuos. Dalykitės savo meile vienodai su visais. Rytoj Aš išsklaidysiu abejones ir atsakysiu į klausimus, kurie gali kilti šiandienos diskusijose.